Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Šiukšta rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamosios N. S. gynėjo Vytauto Sirvydžio skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutarties, kuria trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. sausio 12 d., pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajai N. S. priklausančiam turtui: butui su rūsiu, esančiam Kaune, (duomenys neskelbtini), automobiliui ,,MAZDA 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Taip pat atmestas gynėjo prašymas dėl baudžiamosios bylos N. S. nutraukimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą.

Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos dokumentais ir išnagrinėjęs kaltinamosios gynėjo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2016 m. sausio 12 d. nutarimu buvo laikinai apribotos N. S. nuosavybės teisės į jai nuosavybės teise priklausantį turtą. Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2016 m. sausio 27 d. nutarimu buvo laikinai apribotos N. S. nuosavybės teisės į jai priklausančias pinigines lėšas.

Skundžiama nutartimi Kauno apygardos teismas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2017 m. sausio 12 d., pratęsė laikiną nuosavybės teisės apribojimą į N. S. priklausantį turtą: butą su rūsiu, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), automobilį ,,MAZDA 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Teismas įvertino, kad N. S. kaltinama sunkaus nusikaltimo padarymu, nusikalstama veika tiesiogiai susijusi su turtinės žalos padarymu, byloje pareikšti civiliniai ieškiniai: AB „(duomenys neskelbtini)“ baudžiamojoje byloje pareiškė 1 188 940,71 Eur, 1 182 155,16 Eur, 1 206 730,84 Eur civilinius ieškinius, (duomenys neskelbtini) AVMI pareiškė 71 350,48 Eur, 10 062,54 Eur civilinius ieškinius, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius pareiškė 643,73 Eur civilinį ieškinį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškė 1 296,33 Eur civilinį ieškinį, ir konstatavo esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindą, leidžiantį taikyti nuosavybės teisių apribojimą bei pratęsti jo terminą. Teismas nurodė, kad kaltinamosios teisių suvaržymu siekiama užtikrinti pareikštus civilinius ieškinius byloje bei galimą turto konfiskavimą, nes netaikant procesinės prievartos priemonės gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu žalos atlyginimo įvykdymas, ir šis tikslas nebūtų pasiektas švelnesnėmis procesinėmis priemonėmis.

Skundžiama nutartimi atmestas kaltinamosios N. S. gynėjo teismo posėdžio metu pateiktas prašymas dėl baudžiamosios bylos N. S. nutraukimo pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Teismas nurodė, kad proceso dalyvių prašymai išsprendžiami parengiamojoje teisiamojo posėdžio dalyje, pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą iš esmės (BPK 270 straipsnis); baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisiamajame posėdyje dar nepradėtas. Taip pat nurodė, jog šioje proceso stadijoje atskirame teismo posėdyje išspręstas klausimas tik dėl procesinių prievartos priemonių taikymo kaltinamajai N. S., t. y. sprendimas priimtas tik šiuo konkrečiu klausimu (BPK 151 straipsnio 6 ir 7 dalys). Teismas pažymėjo, kad perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje kaltinamoji N. S. ar jos gynėjas tokio prašymo nebuvo pateikę (BPK 233 straipsnio 6 dalis).

Kaltinamosios N. S. gynėjas skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - baudžiamąją bylą Nr. 1-71-319/2017 dalyje dėl N. S. pareikšto kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nutraukti; panaikinti ir nutarties dalį dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo N. S. turtui.

Skunde nurodo, kad prieš sprendžiant laikino nuosavybės teisių apribojimo termino pratęsimo klausimą, kaltinamosios gynėjas pareiškė rašytinį prašymą, kuriuo prašė nutraukti baudžiamąjį procesą N. S. atžvilgiu dėl pakartotinio jos baudžiamojo persekiojimo, nes baudžiamosios bylos Nr. 1-71-319/2017 medžiagoje yra duomenys - įsiteisėjęs Kauno m. apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo N. S. yra pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Jai skirtą 2340 Lt baudą N. S. sumokėjo 2011 m. liepos 4 d.

Pasak gynėjo, apygardos teismas, nenagrinėjęs jo prašymo motyvų ir argumentų, prašymą atmetė vien tuo pagrindu, kad „proceso dalyvių prašymai išsprendžiami parengiamojoje teisiamojo posėdžio dalyje, pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą iš esmės“. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nutartyje nurodė „Advokato prašymas atmetamas“, o ne paliekamas nenagrinėtu, išaiškinant teisę reikšti tokį prašymą vėliau. Taip pat nurodo, jog toks prašymas buvo reiškiamas ir ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir BPK 218 straipsnio pagrindais. Gynėjo nuomone, prašymo neišnagrinėjimas ir atmetimas pažeidžia proceso dalyvio teises. Prašymas buvo pareikštas iki klausimo dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo išnagrinėjimo, nes patenkinus prašymą, toliau negalėjo būti taikomos procesinės prievartos priemonės. Teismas, atmesdamas prašymą ir tai padarydamas be prašymo motyvų analizės, pažeidė baudžiamojo proceso dalyvio teises, taip pat ir teisę į tinkamą procesą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis), o tai suteikia teisę apskųsti nutartį ir šioje dalyje BPK X dalies pagrindais.

Skunde gynėjas nurodo ir dalį prašymo motyvų bei argumentų. Kauno m. apylinkės teismo įsiteisėjęs 2011 m. gegužės 25 d. baudžiamasis įsakymas, kuriuo N. S. pripažinta kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, rodo, kad baudžiamasis procesas N. S. atžvilgiu yra kartojamas dėl tų pačių fakto aplinkybių, dėl tokios pačios jos veiklos, dėl kurios ji jau buvo pripažinta kalta įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu ir sumokėjo jai paskirtą baudą. Prašymas nutraukti baudžiamąją bylą N. S. atžvilgiu buvo pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, prokuroras šį prašymą atmetė. Gynėjo nuomone, svarbu yra tai, kad minėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu yra nuteista N. S., kaltinimas buvo grindžiamas tais pačiais duomenimis: (duomenys neskelbtini)AVMI patikrinimų skyriaus 2009 m. gegužės 14 d. išvada „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje minimi sandoriai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat minimi ir asmenys (pvz. N. S.), kuris taip pat yra kaltinamasis ir šioje baudžiamojoje byloje. Šioje baudžiamojoje byloje yra FNTT prie VRM (duomenys neskelbtini)apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje N. S. veiksmai vertinami pagal BK 223 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Tai, pasak gynėjo, rodo, kad N. S. baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje yra tęsiamas (kartojamas) dėl tų pačių fakto aplinkybių, t. y. dėl jos anksčiau eitų pareigų UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl ko ji jau yra pripažinta kalta baudžiamuoju įsakymu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje S. Z. v. Russia, no. 14939/03, judgement of 10 February 2009, pratęsė jau anksčiau suformuotą praktiką ir įtvirtino labai svarbią taisyklę, kad ne tik pakartotinis nubaudimas, bet ir pakartotinis asmens persekiojimas negalimas, jeigu toks persekiojimas vykdomas dėl tų pačių fakto aplinkybių, nesvarbu, kokia būtų veikos, už kurią asmuo yra pakartotinai persekiojamas baudžiamojo proceso tvarka, teisinė kvalifikacija. Draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem) įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis turi būti suprantamas kaip draudžiantis baudžiamąjį persekiojimą už antrą nusikalstamą veiką remiantis identiškais arba iš esmės tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais, t. y. visuma konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą (S. Z. v. Russia, no. 14939/03, judgement of 10 February 2009). Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti (tęsti) baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (Gradinger v. Austria, no. 15963/90, judgement of 23 October 1995; Franz Fisher v. Austria, no. 37950/97, judgement of 29 May 2001; S. Z. v. Russia, no 14939/03, judgement of 10 February 2009, kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2006, 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-7-68/2009). Pasak gynėjo, kaltinamajame akte N. S. yra inkriminuojami identiški arba iš esmės tie patys teisiškai reikšmingi faktai, t. y. visuma konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su N. S. ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu: padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės abiem atvejais kyla iš tų pačių fakto aplinkybių. Reikšmingi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-570/2010, o taip pat 2016 m. birželio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219-693/2016 išaiškinimai: „Kita vertus, principas non bis in idem įtvirtintas ir tarptautiniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje nustatyta, kad niekas neturi būti vėl persekiojamas (tried - angl.) ar baudžiamas (punished - angl.) tos pačios valstybės už teisės pažeidimą (lietuviškame vertimo variante pavartotas žodis ,,nusikaltimas", kuris nevisiškai atitinka angliškame teksto variante pavartoto žodžio ,,offence“ reikšmę), už kurį jis jau buvo išteisintas ar nuteistas (lietuviškame teksto variante įrašyti žodžiai ,,galutiniu nuosprendžiu“, kurių nėra angliškame teksto variante) pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta". Konvencija draudžia ne tik dvigubą nuteisimą ir nubaudimą, bet ir pakartotinį baudžiamąjį persekiojimą dėl tos pačios veikos. Tokia pati taisyklė yra įtvirtinta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose Ruotsalainen prieš Suomiją (2009 m. birželio 16 d. sprendimas), Dev prieš Švediją (pareiškimo Nr. 7356/10, 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimas), Grande Stevens and Others prieš Italiją (pareiškimų Nr. 18640/10, 18647/10, 18663/10, 18668/10 ir 18698/10, Didžiosios Kolegijos 2014 m. kovo 4 d. sprendimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad non bis in idem principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą; pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167-788/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos kontekste, ypač pagal jau minėtos bylos S. Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14939/03, 2009 m. vasario 10 d. sprendimas) išaiškinimus, Konvenciją pažeidžia ne tik dvigubas nubaudimas, bet ir lygiagretus (pakartotinis) persekiojimas, kylantis iš tų pačių fakto aplinkybių

Skunde gynėjas dėsto ir argumentus dėl, jo nuomone, nepagrįsto laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo. Atkreipia dėmesį, kad šioje dalyje apygardos teismas rėmėsi formaliais motyvais, iš dalies tokiais motyvais, kurie, gynėjo nuomone, rodo teismo šališkumą. Nutartyje nurodoma: „iš kaltinamajame akte išdėstytų duomenų matyti, kad kaltinamoji N. S. iš nusikalstamos veikos gavo ne mažiau kaip 2 155 800 Lt (624 362, 83 Eur) piniginių lėšų. Šios piniginės lėšos yra baudžiamojo kodekso uždraustos veikos (BK 183 straipsnio 2 d.) rezultatas, t.y. konfiskuotinas turtas“. Toks motyvas, pasak gynėjo, laikytinas nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, nes pirmosios instancijos teismas, prokurorui nepradėjus skaityti kaltinamojo akto, jau konstatuoja N. S. veiksmų neteisėtumą. Toks nutarties motyvas rodo pirmosios instancijos teismo šališkumą. Teismas, pratęsdamas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą, tokį pratęsimą padaro nebe laikinu, o nuolatiniu, kas savyje turi nubaudimo elementų.

Atsiliepimų į skundą bei pareiškimų dėl nušalinimo ar kitų prašymų negauta.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutarties dalis, kuria pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamajai N. S. nuosavybės teise priklausančiam turtui, yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas pratęsdamas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą į N. S. priklausantį turtą, BPK 151 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. To paties straipsnio 6 dalis nustato laikino nuosavybės teisės apribojimo terminus ir jo pratęsimo tvarką. Taip pat nurodo, kad kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

Taikant procesines prievartos priemones visais atvejais yra suvaržomos žmogaus konstitucinės teisės, tačiau pažymėtina tai, kad taikant minėtas priemones yra siekiama svarbių BPK numatytų tikslų, nagrinėjamu atveju, siekiama užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius bei galimą turto konfiskavimą.

Bylos duomenys patvirtina, kad civilinis ieškovas AB „(duomenys neskelbtini)“ baudžiamojoje byloje pareiškė 1 188 940,71 Eur, 1 182 155,16 Eur, 1 206 730,84 Eur civilinius ieškinius, civilinis ieškovas (duomenys neskelbtini)AVMI pareiškė 71 350,48 Eur, 10 062,54 Eur civilinius ieškinius, VSDFV (duomenys neskelbtini)skyrius pareiškė 643,73 Eur civilinį ieškinį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškė 1 296,33 Eur civilinį ieškinį. Šioje baudžiamojoje byloje, N. S. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje. Ji kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 9 d. iki 2008 m. gegužės 6 d., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore pasisavino užimamų pareigų pagrindu jai patikėtą didelės 2 155 800 Lt (624 362,83 Eur) vertės svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą (pinigines lėšas), tuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarydama didelę 2 155 800 Lt (624 362,83 Eur) turtinę žalą. Jeigu šioje byloje N. S. bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ji privalės ir atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Todėl laikinas kaltinamosios nuosavybės teisės apribojimas būtinas byloje pareikšto civilinio ieškinio užtikrinimui. Taip pat negalima atmesti galimybės ir BK 72 straipsnio (turto konfiskavimo) taikymo. Pažymėtina, kad aukštesnysis teismas šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje nevertina faktinių bylos aplinkybių, nesprendžia kaltės klausimo iš esmės, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Bylos duomenys vertinami tik tiek, kiek tai susiję su šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrįstumu. Aukštesnysis teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo į N. S. turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo bei turto konfiskavimo įvykdymas.

Pagal BPK 151 straipsnio nuostatas teismo proceso metu dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo sprendžia teismas, turintis savo žinioje bylą. Teisminėje stadijoje laikino nuosavybės teisės apribojimo trukmė neribojama, tačiau teismas privalo užtikrinti, kad taikant šią priemonę nebūtų pažeistas proporcingumo principas. Šioje baudžiamojoje byloje pratęsiant laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą proporcingumo principas nepažeistas. Tokiu asmens teisės suvaržymu siekiama užtikrinti pareikštus civilinius ieškinius bei galimą turto konfiskavimą. Šis tikslas nebūtų pasiektas švelnesnėmis procesinėmis priemonėmis. Atsižvelgiant į N. S. galimai padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė. Jos taikymo sąlygos bei pagrindai neišnyko, baudžiamoji byla nėra išnagrinėta.

Aukštesnysis teismas nesutinka ir su kaltinamosios gynėjo skundo teiginiu, jog skundžiamą nutartį priėmęs teismas buvo šališkas. Tokių duomenų gynėjas skunde nepateikė. Aukštesnysis teismas nenustatė aplinkybių, kurios rodytų baudžiamąją bylą nagrinėjančios teisėjo asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, ar kitų aplinkybių, dėl kurių bylą nagrinėjantis teisėjas pagal BPK 58 straipsnio nuostatas negalėtų nagrinėti šios baudžiamosios bylos. Kaltinamosios gynėjo skundo argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Priešingai nei nurodo gynėjas, teismas, spręsdamas klausimą dėl N. S. taikomos procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo ir procesiniame sprendime nurodydamas „Iš kaltinamajame akte išdėstytų duomenų matyti, kad kaltinamoji N. S. iš nusikalstamos veikos gavo ne mažiau kaip 2 155 800 Lt (624 362, 83 Eur) piniginių lėšų. Šios piniginės lėšos yra baudžiamojo kodekso uždraustos veikos (BK 183 straipsnio 2 d.) rezultatas, t. y. konfiskuotinas turtas.“, nesprendė kaltinamosios kaltės kausimo. Kitaip nei mano gynėjas, teismas, vertindamas procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindų egzistavimą, tik nurodė, kuo kaltinama N. S.. Skundžiamoje nutartyje nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Duomenų, rodančių bet kokį objektyvų ar subjektyvų bylą nagrinėjančio teisėjo šališkumą, šioje byloje nėra.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus daroma išvada, kad skundžiamos Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutarties dalis dėl laikino N. S. nuosavybės teisės apribojimo termino patęsimo yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti nėra pagrindo.

Gynėjo prašymą panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria atmestas prašymas nutraukti N. S. bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, taip pat nepagrįstas ir atmetamas.

BPK 3 straipsnio 1 dalyje yra išvardintos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.

Iš šioje byloje esančio 2016 m. gruodžio 16 d. teismo posėdžio protokolo matosi, kad šis posėdis buvo paskirtas nagrinėti kitą ir vienintelį klausimą dėl laikino kaltinamųjų (taip pat ir N. S.) nuosavybės teisių apribojimo (BPK 151 straipsnis). Ir jau nagrinėjant šį klausimą N. S. gynėjas pareiškė kitą prašymą nutraukti N. S. baudžiamąją bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu. Prašydamas bylą nutraukti, tuo pačiu prašymu gynėjas argumentavo ir nesutikimą dėl tolesnio laikino nuosavybės teisės apribojimo N. S. turtui. Kaip jau buvo nurodyta, prašymą nutraukti baudžiamąją bylą teismas atmetė, tokį sprendimą motyvuodamas tuo, kad byloje dar nepradėtas įrodymų tyrimas, be to, tuo, kad toks prašymas nebuvo pareikštas.

Gynėjo skundo dalis dėl bylos nutraukimo N. S. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu atmetama dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dar kartą atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo nuosprendis dėl to paties kaltinimo. Šioje baudžiamojoje byloje N. S. kaltinama pagal BK 183 straipsnio 2 dalį tuo tarpu gynėjas prašymą nutraukti bylą grindžia tuo, kad N. S. 2011-05-25 baudžiamuoju įsakymu buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Akivaizdu, kad šie kaltinimai ne tokie patys ir apie tai teismo posėdžio metu pagrįstai pasisakė tame posėdyje dalyvavęs prokuroras. Pats gynėjas skunde nurodo apie tai, kad kaltinimas, jo nuomone, kartojamas tik dėl tų pačių fakto aplinkybių. Šioje dalyje būtina pažymėti, kad nors skundžiama nutartimi gynėjo prašymas dėl bylos nutraukimo buvo atmestas, iš tikrųjų pagal bendrą teismo nutarties turinį galima spręsti, kad teismas dėl gynėjo pateikto prašymo galutinio sprendimo nepriėmė ir neatmetė galimybės tą patį klausimą išnagrinėti tolesnio proceso eigoje. Su tokia teismo pozicija yra pagrindas sutikti. Tik pradėjus šioje byloje įrodymų tyrimą ir pats gynėjas dar kartą turės galimybę pateikti papildomus argumentus dėl skunde minimų „tapačių fakto aplinkybių“, o teismas turės galimybę pagal nustatytas bylos aplinkybes išnagrinėti tą patį gynėjo prašymą išsamiai ir teisingai. Pažymėtina dar ir tai, kad baudžiamasis procesas nutraukiamas tada ir tuo metu, kai nustatomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-9 punktuose numatytos aplinkybės, teismas tokį sprendimą gali priimti tiek savo iniciatyva, tiek išnagrinėjęs kitų proceso dalyvių prašymus. Skundžiama teismo nutartimi teismas iš esmės išnagrinėjo tik BPK 151 straipsnio taikymo klausimą, tuo tarpu gynėjo prašymas dėl bylos nutraukimo buvo atmestas iš esmės jo neišnagrinėjus, todėl tą patį klausimą teismas turės teisę dar kartą išnagrinėti ir tolimesnio teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

kaltinamosios N. S. gynėjo Vytauto Sirvydžio skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.