Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės užsienio draudimo bendrovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, atstovei teisininkei B. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės užsienio draudimo bendrovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui D. L. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl žalos atlyginimo, kuri atsirado dėl 2017 m. rugsėjo 10 d. eismo įvykio, jos dydžio, taip pat dėl ieškinio senaties taikymo reiškiant reikalavimus regreso tvarka.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

26. Nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 10 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonė BMW 328, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), susidūrė ir apgadino transporto priemonę LAND ROVER, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu taip pat buvo sužalotas šios transporto priemonės keleivis Ž. D.; dėl šio eismo įvykio atsakingu asmeniu pripažintas transporto priemonės BMW 328, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas – atsakovas D. L., kuris iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šios aplinkybės konstatuotos ir įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 26 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-181-1033/2019, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-377-898/2019, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-689/2020.

28. Į bylą, be kita ko, pateiktas Ž. D. 2019 m. lapkričio 13 d. Gydymo paslaugų apskaitos išrašas dėl minėtam asmeniui suteiktų gydymo paslaugų (Lietuvoje) laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. bendrai 5 153,34 Eur sumai.

29. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės atstovai laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 21 d. iki 2021 m. balandžio 8 d. bendravo su atsakovu elektroniniais laiškais dėl draudimo išmokų (jų dalies) grąžinimo/kompensavimo, tačiau galutinio susitarimo nebuvo pasiekta; be to, 2020 m. sausio 20 d., 2020 m. rugpjūčio 3 d. pranešimais reikalavo atsakovo grąžinti/kompensuoti išmokėtas draudimo išmokas.

Ieškinys netenkintinas.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Dėl draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisės reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens

30. Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Tokios nuostatos nuosekliai laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2013; 2013 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2013).

31. Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad dėl atsakovo kaltės, valdžiusio transporto priemonę BMW 328, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės, buvo apgadinta kita transporto priemonė LAND ROVER, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir sužalotas šios transporto priemonės keleivis Ž. D.; ieškovė, šį įvykį pripažinusi draudiminiu, išmokėjo bendrą 24 137,98 Eur draudimo išmoką. Taigi, spręstina, kad ieškovė, atlyginusi minėtą žalą, įgijo teisę regreso tvarka reikalauti žalos atlyginimo iš kalto/atsakingo asmens (esant teisiniam tam pagrindui).

32. Byloje taip pat nekilo ginčo dėl to, kad atsakovas iš eismo įvykio vietos pasišalino (ši aplinkybė konstatuota ir įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose), todėl šiuo pagrindu ieškovė iš atsakovo prašo priteisti 100 proc. išmokėtos draudimo išmokos remiantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011).

34. Taigi, nagrinėjamu atveju laikytina, kad ieškovė, išmokėjusi nukentėjusiems asmenims dėl ginčo eismo įvykio patirtą žalą/nuostolius, turi pagrįstą regresinio reikalavimo teisę į atsakovą, kuris, kaip minėta, nesilaikydamas KET reikalavimų, pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Dėl žalos dydžio

36. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje.

37. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

38. Sutartinės civilinės atsakomybės atveju skolininko kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), kitas sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, įskaitant žalos dydį, turi įrodyti asmuo, pareiškęs reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Pagal kasacinio teismo praktiką atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014).

39. Žala nėra preziumuojama ir aplinkybė, kad draudikas atlygino dėl eismo įvykio nukentėjusiems asmenims tam tikras sumas, automatiškai nelemia atsakovo pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017). Todėl išmokėtos draudimo išmokos dydžiui nustatyti nepakanka aplinkybės, kad draudikas išmokėjo atitinkamo dydžio draudimo išmoką, turi būti nustatyta, ar tokia išmoka išmokėta pagrįstai ir ar ji atitinka realų nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020).

40. Pasisakydamas dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo tenkinimo sąlygų, kasacinis teismas išaiškino, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020; 2021 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-1075/2021).

41. Kasacinis teismas, plėtodamas nuoseklią praktiką dėl draudimo bendrovės atgręžtinio reikalavimo teisės į žalą padariusį arba pareigą sudaryti draudimo sutartį pažeidusį asmenį, yra nurodęs, kad būtent ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017). Kasacinis teismas tokio pobūdžio bylose taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose draudimo bendrovė reiškia atgręžtinį reikalavimą, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017). Todėl tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (draudikui), siekiančiam susigrąžinti nukentėjusiajam išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo, atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo teikiamų įrodymų, jis taip pat turi teikti jo atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017).

42. Nagrinėjamu atveju ieškovė į bylą teikė rašytinius įrodymus apie nukentėjusiems asmenims dėl ginčo eismo įvykio faktiškai išmokėtas draudimo išmokas, jų skaičiavimus, pirminius įrodymus dėl tokių išlaidų dėl patyrimo (čekius, bilietus, sąskaitas, mokėjimo nurodymus, pretenzijas ir pan.), pranešimus dėl draudimo išmokų išmokėjimo ir pan., t. y. teismo vertinimu, išsamius įrodymus, pagrindžiančius žalą, jos dydį ir priežastinį ryšį su ginčo eismo įvykio pasekmėmis (priešingai nei teigė atsakovas). Kaip minėta, nors atsakovas kvestionavo/ginčijo išmokėtų draudimo išmokų pagrįstumą, tačiau nepateikė jokių jas paneigiančių įrodymų, objektyvių paaiškinimų, apsiribodamas tik savo deklaratyviomis abejonėmis/teiginiais (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

43. Taigi, teismas, pritardamas ieškovės pozicijai, sprendžia, kad ieškovė pagrindė jos išmokėtų draudimo išmokų pagrįstumą, t. y. įrodė, jog pagrįstai ir teisėtai išmokėjo: G. B. 2 765 Eur sumą už sugadintą transporto priemonę ir jos transportavimo išlaidas (jų atsakovas iš esmės ir neginčijo); Valstybinei ligonių kasai bendrai 3 607,34 Eur sumą už eismo įvykio metu nukentėjusio asmens Ž. D. gydymą (šių išlaidų dydį patvirtina į bylą pateiktas Gydymo paslaugų apskaitos išrašas dėl nukentėjusiajam asmeniui suteiktų gydymų paslaugų, kurių atsakovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo); Ž. D. 17 765,64 Eur sumą (5 000 Eur neturtinei ir 12 765,64 Eur turtinei žalai atlyginti). Teismo vertinimu, ieškovė įrodė 12 765,64 Eur draudimo išmokos, išmokėtos Ž. D. už turtinę žalą (kuri susideda iš kelionių išlaidų vykstant į gydymo įstaigas (121,72 Eur), gydymo išlaidų pagal pateiktus čekius (129,78 Eur), išlaidų už gydytojo konsultaciją, vaistus, tyrimus, akupunktūros procedūras (311,55 Eur), už gydytojų konsultacijas, kelionės išlaidas vykstant į Milaną (671,99 Eur), už gydymą Milane, kelionės išlaidas, apgyvendinimo išlaidas (11 530,60 Eur)), pagrįstumą, o neturtinės žalos dydžio (5 000 Eur) atsakovas iš esmės neginčijo.

44. Teismas, įvertinęs ieškovės paaiškinimus ir bylos duomenis, be kita ko, sprendžia, kad nukentėjusiajam asmeniui pagrįstai ir teisėtai buvo atlygintos kelionės (įskaitant papildomą bagažą, išlaidas už metro, taksi) bei apgyvendinimo išlaidos užsienyje dviem asmenims, t. y. nukentėjusiajam asmeniui ir papildomai jį lydinčiam asmeniui, kadangi tuo metu dėl nukentėjusiojo asmens būklės (nustatytas 80 proc. netektas darbingumas, apsunkintos galimybės kalbėti, matyti, kramtyti ir kt.) jo lydėjimas iš esmės buvo būtinas (tuo labiau po atsakovui atlikto gydymo-operacijos užsienyje). Taip pat darytina išvada, jog pagrįstai atlygintos išlaidos ir už nukentėjusiojo asmens gydymą užsienyje, kadangi atsakovas nepagrindė savo atsikirtimų, jog toks gydymas, pavyzdžiui, galėjo būti atliktas Lietuvoje ir/ar už mažesnę kainą. Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti išlaidomis už nukentėjusiojo asmens įsigytus ir vartotus vaistus, pasitikėdamas gydytojų rekomendacijomis ir išrašytais receptais, o ne atsakovo deklaratyviomis abejonėmis bei selektyviai išrinktais duomenimis iš viešosios erdvės.

45. Teismas neturi pagrindo abejoti ir ieškovės paaiškinimais, kad viename iš jos darbinių dokumentų buvo nurodyta klaidinga eismo įvykio data – 2019 m. sausio 27 d., nors dokumente buvo vertintos išlaidos, susijusios su nukentėjusio Ž. D. gydymu, kuris buvo sužalotas būtent ginčo eismo įvykio metu.

46. Taigi, nagrinėjamu atveju, reziumuojant, spręstina, kad ieškovė pagrindė jos išmokėtų draudimo išmokų – 24 137,98 Eur, pagrįstumą, todėl teisėtai jų reikalavo/reikalauja regreso tvarka iš atsakingo asmens – atsakovo. Kita vertus, atsakovas ieškovės reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį, dėl kurios teismas toliau ir pasisako.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

47. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį ir vien šiuo pagrindu atmesti ieškinį.

48. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018).

49. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009).

50. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad yra reiškiamas regresinis reikalavimas, kylantis iš draudimo teisinių santykių, kuriam taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Be to, CK 1.127 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Ginčas byloje kilo dėl šio termino pradžios skaičiavimo momento – ar išmokant draudimo išmokas dalimis, senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo kiekvienos draudimo išmokos sumokėjimo momento, ar nuo paskutinės jos dalies, taip pat ar šiuo atveju ieškinio senaties termino skaičiavimas iš viso yra prasidėjęs. Ieškovė aiškino, kad iki šiol nėra gavusi duomenų apie tai, jog Ž. D. gydymas dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų yra baigtas (ir atitinkamai baigta žalos byla) – ieškovės žiniomis, nukentėjusysis iki šiol yra gydomas – jam atliekamas ortodontinis gydymas, todėl žalos byloje dar gali būti teikiama ne viena sąskaita už papildomą Ž. D. gydymą, atitinkamai, ieškovės vertinimu, ieškinio senaties termino skaičiavimas šiuo atveju net nėra prasidėjęs. Atsakovas su tokia ieškovės pozicija nesutiko.

51. Reikalavimo perėjimą regreso tvarka pagal įstatymus reglamentuojančio CK 6.114 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad regreso tvarka reikalavimas pagal įstatymus pereina trečiajam asmeniui, kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais arba kurią įvykdyti buvo pagrįstai suinteresuotas. Taigi, reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui siejamas su visos prievolės įvykdymu. Kaip minėta, CK 1.127 straipsnio 4 dalyje ieškinio senaties termino pradžia taip pat siejama su pagrindinės prievolės, bet ne jos dalies, įvykdymo momentu. Nurodytas teisinis reglamentavimas teikia pagrindą daryti išvadą, kad draudikas, pagrindinę prievolę įvykdęs dalimis, siekdamas pareikšti regresinį reikalavimą atsakingam asmeniui (ar kitam draudikui), remdamasis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, tai turi padaryti per vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo visos (pagrindinės) draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo. Pažymėtina, kad toks aiškinimas neužkerta kelio draudimo išmoką sumokėjusiam draudikui reikšti atgręžtinio reikalavimo po kiekvienos jos dalies sumokėjimo, tačiau to daryti jo neįpareigoja. Be to, jis atitinka proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus (CPK 7 straipsnis), bei suformuotą teismų praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017; 2021 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-1075/2021; Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-1060-614/2016; 2022 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-685-794/2022).

52. Taigi ieškinio senaties termino pradžia regresiniam draudiko reikalavimui į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apsidraudusį asmenį (draudėją) laikomas pagrindinės prievolės įvykdymo – visos draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo nukentėjusiam asmeniui (ar trečiajam asmeniui, padengusiam nukentėjusiajam visą žalą ar jos dalį) momentas.

53. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bendra draudimo išmoka (kurios ieškovė reikalauja iš atsakovo pateiktu ieškiniu regreso tvarka) buvo išmokėta dalimis – 2017 m. spalio 25 d., 2018 m. kovo 16 d., 2018 m. rugpjūčio 3 d., 2019 m. rugsėjo 24 d., 2019 m. lapkričio 15 d., 2020 m. sausio 10 d., 2020 m. sausio 10 d., 2020 m. liepos 24 d. Taigi, remiantis aukščiau nurodytais išaiškinimais, laikytina, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo paskutinės įmokos (šiuo atveju ir pagrindinės) sumokėjimo momento, t. y. nuo 2020 m. liepos 24 d., atitinkamai ieškinys turėjo būti pateiktas per vienerius metus nuo šios datos, t. y. iki 2021 m. liepos 24 d. Ieškovė su ieškiniu atsakovui kreipėsi tik 2023 m. liepos 28 d., t. y. ieškovė praleido CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, jį praleisdama daugiau nei dvejus metus, todėl ieškinys dėl reikalaujamų sumų priteisimo negali būti tenkinamas.

54. Kaip minėta, ieškovė, be kita ko, įrodinėjo, kad iki šiol nėra gavusi duomenų apie tai, jog Ž. D. gydymas dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų yra baigtas (ir atitinkamai baigta žalos byla) – ieškovės žiniomis, nukentėjusysis iki šiol yra gydomas – jam atliekamas ortodontinis gydymas, todėl žalos byloje dar gali būti teikiama ne viena sąskaita už papildomą Ž. D. gydymą, atitinkamai, ieškovės vertinimu, ieškinio senaties termino skaičiavimas šiuo atveju net nėra prasidėjęs. Teismas neturi pagrindo sutikti su tokia ieškovės pozicija. Visų pirma, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti jos nurodomą aplinkybę, jog nukentėjusiajam asmeniui iki šiol atliekamas tam tikras gydymas (CPK 12, 178 straipsniai). Antra, pažymėtina, kad jau virš trejų metų jokia draudimo išmoka (dėl ginčo eismo įvykio sukeltų pasekmių) nukentėjusiam asmeniui (ar kitiems asmenims) nebuvo išmokėta; byloje nėra duomenų ir apie tai, jog per šiuos trejus metus nukentėjęs asmuo ir/ar kiti asmenys būtų reiškę pretenzijas dėl papildomų draudimo išmokų sumokėjimo. Trečia, kaip minėta, CK 1.127 straipsnio 4 dalyje ieškinio senaties termino pradžia siejama su pagrindinės prievolės įvykdymu, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pagrindinė prievolė buvo įvykdyta 2020 m. liepos 24 d. – sumokėjus nukentėjusiam asmeniui didžiausią draudimo išmoką už jo gydymą užsienyje (ir vėliau, kaip minėta, daugiau nei trejus metus net nereiškus jokių pretenzijų, atitinkamai neišmokėjus jokios kitos draudimo išmokos). Teismas pažymi, kad net jeigu ir paaiškėtų, jog po nurodytos pagrindinės prievolės įvykdymo (2020 m. liepos 24 d.) ir/ar po šio sprendimo priėmimo ieškovė išmokėtų nukentėjusiam asmeniui papildomą(-as) draudimo išmoką(-as) – pavyzdžiui, kompensuodama papildomas išlaidas, patirtas dėl nukentėjusio asmens tolesnio gydymo (kas, įvertinus nukentėjusio asmens sužalojus, patirtus ginčo eismo įvykio metu, visiškai įmanoma), tai nereikštų, kad visos draudimo išmokos (išmokėtos iki 2020 m. liepos 24 d.) ieškinio senaties terminas būtų pradedamas skaičiuoti tik nuo paskutinės draudimo išmokos dalies sumokėjimo momento. Tuo labiau, kad ieškovė į atsakovą su pretenzijomis dėl draudimo išmokų kompensavimo/grąžinimo kreipėsi dar 2020 m. sausio 20 d., 2020 m. rugpjūčio 3 d., vėliau – nuo 2020 m. spalio 21 d. iki 2021 m. balandžio 8 d., tarp šalių vyko susirašinėjimas dėl draudimo išmokų (jų dalies) grąžinimo/kompensavimo, tačiau galutinio susitarimo nebuvo pasiekta (atsakovui pasiūlius sumokėti 7 000 Eur sumą, o ieškovei nesutinkant, pasiūlyta kreiptis į teismą), bet net ir tada ieškovė į teismą nesikreipė – buvo kreiptasi tik po daugiau nei dvejų metų nuo nurodyto susirašinėjimo.

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

55. Ieškovė prašė, kad jeigu teismas spręstų, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, jį atnaujinti; motyvuodama tuo, jog atsakovo elgesys buvo ypač aplaidus – jis, šiurkščiai pažeisdamas KET, pasišalino iš eismo įvykio vietos, tuo labiau sužalojęs žmogų.

56. Įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis CK 1.131 straipsnio 2 dalies prasme teismo galėtų būti vertinamos aplinkybės, dėl kurių terminas buvo praleistas, pateisinančios termino praleidimo laikotarpį, sutrukdžiusios ieškovui kreiptis į teismą su ieškiniu per įstatyme nustatytą senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-969/2015); taip pat atsižvelgiama į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-655/2006).

57. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs bylos visumą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškovei, kuri laikytina savo srities profesionalė (draudimo bendrovė), specialaus, t. y. sutrumpinto, vienerių metų ieškinio senaties termino, kurį ieškovė praleido daugiau nei dvigubai (praleisdama jį daugiau nei dvejus metus). Pažymėtina, kad ieškovė aiškiai nenurodė kodėl nurodytas terminas buvo praleistas, jo praleidimą iš esmės siedama ne su savo (savo atstovų) veiksmais/neveikimu, o su atsakovo veiksmais, t. y. kad jis padarė šiurkštų pažeidimą – pasišalinęs iš eismo įvykio vietos, nors šiuo atveju šie atsakovo veiksmai nėra reikšmingi sprendžiant dėl ieškovės praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Taigi, nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad ieškovės nurodytos aplinkybės nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

58. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškovės ieškinys netenkinamas, ieškovei praleidus ieškinio senaties terminą ir teismui jo neatnaujinus.

59. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

60. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

61. Ieškovė patyrė byloje 543 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis.

62. Atsakovas pateikė prašymą atlyginti jam patirtas 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos teisinei pagalbai apmokėti.

63. Teismo vertinimu, atsakovo patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; be to, teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos būtų, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, nepagrįstai per didelės ir reikėtų jas mažinti.

64. Taigi, ieškinio netenkinus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o atsakovui iš ieškovės priteistina jo patirtų 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

65. Byloje iš viso patirta 6,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl šios išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovės (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės užsienio draudimo bendrovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinio atsakovui D. L. dėl žalos atlyginimo netenkinti.

Priteisti iš ieškovės užsienio draudimo bendrovės ERGO Insurance SE, j. a. k. 10017013, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, j. a. k. 302912288, atsakovui D. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 300 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės užsienio draudimo bendrovės ERGO Insurance SE, j. a. k. 10017013, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, j. a. k. 302912288, valstybei 6,64 Eur (šešis eurus 64 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.