- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-29
- Bylos Nr.
- e2A-685-794/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-01013-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
- Atsakovas
- Z. V.
- Ieškovas
- ADB „Compensa Vienna Insurance Group“
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdymo
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-548-419/2021 pagal ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovui Z. V. dėl 37 831,33 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų metinių palūkanų priteisimo; trečiasis asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdymo (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo Z. V. ieškovei 37 831,33 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 792,00 Eur žyminio mokesčio.
2. Nurodė, kad 2011 m. spalio 30 d. (duomenys neskelbtini) 0,5 km kelio (duomenys neskelbtini) atsakovas, būdamas neblaivus vairavo automobilį AUDI A8, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir susidūrė su automobiliu AUDI 100 Avant, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei ją apgadino, eismo įvykio metu žuvo šios transporto priemonės keleivė, dviem keleivėms buvo sutrikdyta sveikata. Eismo įvykio kaltininku, vadovaujantis 2018 m. gegužės 2 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-312/2018, pripažintas atsakovas. Ieškovė ir G. V. buvo sudarę Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria buvo apdrausta automobilio AUDI A8, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė, todėl ieškovei kilo pareiga atlyginti šiuo eismo įvykiu padarytą žalą. Ieškovė išmokėjo iš viso 39 439,03 Eur draudimo išmoką deklaruojamu eismo įvykiu padarytai žalai atlyginti. Atsakovas ieškovei yra atlyginęs žalą, lygią 2 588,04 Eur sumai, todėl ieškovė iš atsakovo regreso tvarka prašo priteisti 36 850,99 Eur dydžio žalą. Atsižvelgiant į visas aplinkybes bei vadovaujantis nustatytu teisiniu reguliavimu, ieškovė įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens, kuris vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus.
3. Ieškovė 2021 m. liepos 16 d. teismui pateikė pareiškimą dėl ieškinio reikalavimo pakeitimo, kuriame nurodė, kad po ieškinio pateikimo papildomai pagal VSDFV pretenziją ieškovė 2021 m. balandžio 27 d. išmokėjo 980,34 Eur, todėl prašoma priteisti suma padidėjo iki 37 831,33 Eur.
Atsiliepimas
4. Atsakovas pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė reikalavimo apimtyje dėl 33 723,75 Eur yra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškovė atgręžtinio reikalavimo teisę turi tik į nukentėjusiosios realiai patirtos žalos atlyginimą, todėl privalo ne vien formaliai nurodyti, kad ieškovo reikalavimo suma sutampa su nukentėjusiojo asmens patirta žala, bet ir pagrįsti išmokėtos kompensacijos bei faktiškai patirtos žalos santykį, kadangi iš socialinio draudimo lėšų išmokant netekto darbingumo išmokas tam tikrais atvejais asmeniui kompensuojama daugiau, negu realiai patirta, žalos. Šiuo atveju nesant įrodytų visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (kaltės, neteisėtų veiksmų, žalos ir juos siejančio priežastinio ryšio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 – 6.250 straipsniai), patikslintas ieškinys ir pareiškimas apimtyje dėl netekto darbingumo išmokų priteisimo regreso tvarka iš atsakovo negali būti tenkinamas.
5. Trečiasis asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į ieškinį nurodė, kad minėto eismo įvykio metu patirtų sužalojimų ir jų liekamųjų padarinių D. R. buvo laikinai nedarbinga laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 11 iki 2012 m. birželio 28 d. o nuo 2021 m. birželio 29 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) nukentėjusiajai buvo nustatytas darbingumo lygis ir D. R. pripažinta iš dalies darbinga. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, įvertinus aplinkybę, kad atsakovas Z. V. 2011 m. spalio 30 d. eismo įvykio metu buvo neblaivus, remiantis Transporto priemonių privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPSVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jis yra atsakingas už eismo įvykio metu sukeltas pasekmes ir padarytą žalą, todėl ieškovė pagrįstai reikalauja atlyginti minėto eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Z. V. ieškovei ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ 19 263,59 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 19 263,59 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2020 m. rugsėjo 30 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 403,92 Eur žyminio mokesčio. Taip pat priteisė iš ieškovės atsakovui 948,64 Eur advokato pagalbos išlaidų.
7. Teismas nustatė, jog eismo įvykio metu atsakovas Z. V., būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustą automobilį, todėl šiuo atveju ieškovės, atlyginusios nukentėjusiesiems eismo įvykio metu patirtą žalą, reikalavimas atsakovui teisingai grindžiamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis ir kildinamas iš draudimo teisinių santykių, taigi ieškovės reikalavimas taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas yra regresinis, tai ieškinio senaties pradžia, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, skaičiuotina nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.
8. Teismas nurodė, jog sprendžiant dėl ieškinio senaties termino taikymo, būtina atsižvelgti ne tik į kiekvienos iš nurodytų prievolių įvykdymo momentą, bet ir nagrinėjamoje byloje svarbų aspektą, kad atsakovas 2011 m. spalio 30 d. atsitikusio eismo įvykio kaltininku pripažintas 2018 m. gegužės 2 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, todėl ieškovei teisė reikšti reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui atsirado tik nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, t. y. 2018 m. gegužės 2 d. Teismas pažymėjo, kad iki nuosprendžio įsiteisėjimo ieškovė visiškai įvykdė tam tikras prievoles, t. y. pagal J. M. pretenziją dėl turtinės žalos atlyginimo ieškovė, apskaičiavusį nukentėjusiosios patirtą turtinę žalą 2013 m. spalio 1 d. Žalos skaičiavimo išvadoje (žalos bylos Nr. (duomenys neskelbtini)) 2013 m. spalio 7 d. išmokėjo nukentėjusiajai 2 697,50 Lt (781,25 Eur) draudimo išmoką; VSDVF Vilniaus skyriui grąžinta nukentėjusiajai D. R. išmokėta 8 964,56 Lt (2 596,31 Eur) ligos pašalpa dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. birželio 28 d.; Vilniaus teritorinei ligonių kasai atlyginta 37 680,96 Lt (10 913,16 Eur) nukentėjusiųjų gydymo išlaidų, todėl teismas sprendė, kad šioms prievolėms vienerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2018 m. gegužės 2 d., o likusioms prievolėms nuo jų įvykdymo momento. Taigi nurodytas sumas ieškovė turėjo kreiptis ne vėliau kaip 2019 m. gegužės 2 d.
9. Teismas nustatė, kad dėl V. T. žūties nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje pripažintam V. T. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-312/2018 priteista 1 013,40 Eur neturtinės žalos. Taip pat nukentėjusiajai J. M. Vilniaus apygardos teismo minėtu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje priteista 675,60 Eur neturtinės žalos. Šios prievolės visiškai įvykdytos 2018 m. birželio 12 d., todėl teismas sprendė, kad reikalauti priteisti šias sumas ieškovė turėjo ne vėliau kaip 2019 m. birželio 12 d. Transporto priemonės likutinė vertė nukentėjusiajam yra išmokėta 2018 m. rugsėjo 17 d., todėl teismas taip pat sprendė, kad reikalavimą dėl šios sumos priteisimo ieškovė turėjo pareikšti ne vėliau kaip 2019 m. rugsėjo 17 d.
10. Teismas nustatė, kad nukentėjusiajai D. R. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-312/2018 priteista 810,72 Eur neturtinės žalos, kuri buvo išmokėta 2018 m. birželio 15 d., todėl sprendė, kad reikalauti šios sumos priteisimo ieškovė turėjo iki 2019 m. birželio 15 d. Taip pat pagal 2018 m. rugsėjo 24 d. raštą Nr. 0413266-17 ieškovė 2018 m. spalio 8 d. sumokėjo nukentėjusiajai D. R. 1067,43 Eur patirtos turtinės žalos, todėl teismas sprendė, kad todėl priteisti šią sumą galėjo reikalauti ne vėliau kaip 2019 m. spalio 8 d. Ieškovė dėl nukentėjusiesiems išmokėtų draudimo išmokų priteisimo iš atsakovo į teismą kreipėsi tik 2020 m. rugsėjo 28 d. pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo (civilinė byla Nr. eL2-9613-371/2020), todėl teismas sprendė, kad ieškovė praleido CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys dėl nurodytų sumų priteisimo negali būti tenkinamas.
11. Teismas laikė, kad ieškinio senaties terminas dėl reikalavimo priteisti nukentėjusiajai D. R. mokamą netekto darbingumo pensiją nėra suėjęs, kadangi mokėjimai yra tęstinio pobūdžio ir prievolė galutinai nėra įvykdyta. Teismas vertino, kad byloje pakanka įrodymų pripažinti, kad D. R. patirti sužalojimai, dėl kurių ji prarado didžiąją dalį darbingumo betarpiškai susiję su 2011 m. spalio 30 d. eismo įvykiu, kurio kaltininkas yra Z. V., todėl sprendė, kad pastarasis turi pareigą atlyginti ieškovės išlaidas dėl VSDFV Vilniaus skyriui mokamos netekto darbingumo pensijos. Teismas pažymėjo, kad bendra VSDFV Vilniaus skyriui ieškovės sumokėta suma kompensuojant D. R. mokamą netekto darbingumo pensiją už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2021 m. kovo 31 d. sudaro 21 851,63 Eur. Kadangi atsakovas savanoriškai yra sumokėjęs ieškovei 2 588,04 Eur, todėl teismas sprendė, kad šia suma mažintinas iš atsakovo priteistinos sumos dydis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atsakovas Z. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2021 m. gruodžio 7 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-548-419/2021 ir priimti naują –ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti atsakovui iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Atsiliepimas
12.1. Atsakovo teigimu, byloje turėjo būti nustatytas nukentėjusiosios D. R. realiai patirtos žalos dydis bei priežastinis ryšys, nes ieškovė atgręžtinio reikalavimo teisę turi tik į nukentėjusiosios D. R. dėl 2011 m. spalio 30 d. dienos eismo įvykio realiai patirtos žalos atlyginimą. Teismas, konstatuodamas, kad sužalojimai betarpiškai susiję su 2011 m. spalio 30 d. eismo įvykiu, atsiribojo nuo nukentėjusiosios D. R. realiai patirtos žalos dydžio nustatymo ir visapusiško byloje esančių įrodymų analizės ir vertinimo, kas itin svarbu priežastinio ryšio nustatymo procese, t. y. teismas neteisėtai socialinio draudimo išmoką sutapatino su nukentėjusiosios realiai padaryta žala, nors į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusios realiai patirtą žalą.
12.2. Atsakovas nurodo, jog nepriklausomai nuo to, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas pripažino D. R. teisę į ieškinio patenkinimą, nukentėjusioji civiline tvarka į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo nesikreipė, o ieškinio senaties terminas jau yra suėjęs. Taigi pačios nukentėjusiosios D. R. valia dėl jos patirtos turtinės žalos dydžio nėra išreikšta.
12.3. Eismo įvykis įvyko 2011 m. spalio 30 d., tačiau iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus rašto Nr. (8.5E)-DV_S matyti, kad 2016 m. rugsėjo 15 d. nukentėjusios netektas darbingumas buvo sumažėjęs nuo 65 proc. iki 50 proc., o laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 8 d. vėl nustatytas 60 proc. netektas darbingumas. Ši nedarbingumo apimties kaita atskleidžia, kad nuo 2018 m. birželio 8 d. nukentėjusiosios netekto darbingumo sumažėjimas negalėjo būti sąlygotas eismo įvykio, nes nuo jo praėjo daugiau kaip 7 metai. Šių rašytinių įrodymų turinio neatitikimų/prieštaravimų, paneigiančių priežastinio ryšio egzistavimą, teismas visiškai neanalizavo, kas sąlygojo nepagrįstą priežastinio ryšio egzistavimo konstatavimą ir atitinkamai nepagrįstą žalos priteisimą iš atsakovo regreso tvarka.
12.4. Teismas atmesdamas atsakovo prašymą dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui dėl netekto darbingumo pensijos priteisimo regreso tvarka netinkamai taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Pabrėžė, kad ieškovei, sumokėjus netekto darbingumo pensiją už kiekvieną metų ketvirtį, pripažintina, kad prievolė sumokėti socialinio draudimo išmoką per ataskaitinį laikotarpį yra įvykdyta, todėl, atsakovo teigimu, vienerių metų ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo socialinės išmokos išmokėjimo momento.
12.5. Nurodo, jog teismas nepagrįstai citavo ir vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, nes skiriasi bylų argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas. Minėtoje byloje buvo pareikštas atgręžtinis reikalavimas transporto priemonės (priekabos) valdytojo civilinės atsakomybės draudikui dėl dalies išmokėto žalos atlyginimo priteisimo (atsiskaitymas su korespondentu vyko tris kartus, taigi teismo pripažinta, kad prievolė buvo vykdoma dalimis). Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismo nagrinėtoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą dėl socialinio draudimo išmokos, kuri mokama atskirais ataskaitiniais laikotarpiais (už ketvirtį) priteisimo regreso tvarka, todėl piniginės prievolės įvykdymas pasibaigus ketvirčiui negali būti pripažįstamas daliniu piniginės prievolės įvykdymu.
12.6. Nesant suformuotos kasacinio teismo praktikos, teismas neturėjo vadovautis prieštaringa apeliacinės instancijos teismo praktika – priešingai, teismas turėjo motyvuoti sprendimą, pateikiant konkrečią faktinę ir teisinę argumentaciją dėl ieškinio senaties termino pradžios pareiškus regresinį reikalavimą dėl socialinio draudimo išmokų.
13. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
13.1. Ieškovė nurodo, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti kompensacijų ar kitų išmokų dokumentai pagrindžia nukentėjusio asmens patirtą žalą. Atsakovas šioje byloje turėtų įrodinėti, jog žalos dydis nesutampa su socialinio draudimo išmokų suma. Apelianto teiginiai apie neteisingai nustatytą žalos dydį yra tik deklaratyvūs – bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas neteikė jokių įrodymų, paneigiančių VSDFV apskaičiuotą ir išmokėtą netekto darbingumo išmoką.
13.2. Apeliantas šiuo atveju nėra pateikęs jokių įrodymų, kurie paneigtų, kad nukentėjusiosios netekto darbingumo lygis nėra tiesiogiai priežastiniu ryšiu susijęs su ginčo eismo įvykio metu D. R. padarytais stipriais sužalojimais.
13.3. Ieškovė pažymėjo, jog D. R. į teismą dėl žalos, padarytos jai netekus darbingumo, nesikreipė dėl to, kad šią žalą jai atlygino VSDFV. Išmokas VSDFV moka gavusi asmens prašymą dėl išmokos mokėjimo – todėl D. R., kuriai buvo ir yra mokamos netekto darbingumo išmokos, yra išreiškusi valią tokias išmokas gauti.
13.4. Teismas spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017 pateiktu išaiškinimu. Minėtoje byloje taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, todėl minėtoje byloje kasacinio teismo išaiškinimai taikytini ir nagrinėjamos bylos atveju.
13.5. Iš apelianto priteista žalos suma (draudimo išmoka) yra išimtinai susijusi su VSDFV nukentėjusiajai D. R. mokėtomis (ir vis dar mokamomis) netekto darbingumo išmokomis. Kadangi nukentėjusiajai padaryta žala dar nėra atlyginta - nurodyta prievolė dar nėra įvykdyta, teismas pagrįstai sprendė dėl ieškinio senaties termino taikymo nagrinėjamoje byloje.
13.6. Ieškovės nuomone, tiek kasacinio, tiek žemesnės instancijos teismų formuojama praktika pilnai atitinka civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus. Pažymėjo, kad senaties terminą nurodytu atveju skaičiuojant kiekvienai atskirai draudimo išmokai susidarytų situacija, kai draudikas teismui dėl tuo pačiu įvykiu padarytos žalos atlyginimo kreiptųsi kiekvieną kartą išmokėjęs draudimo išmoką. Tokiu atveju teismas turėtų nagrinėti daugybę ginčų dėl tuo pačiu eismo įvykiu padarytos žalos priteisimo iš apelianto.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
15. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. gegužės 2 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu Z. V. pripažintas kaltu dėl to, kad jis 2011 m. spalio 30 d. apie 00.28 val., (duomenys neskelbtini) 0,5 km kelio (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Audi A8, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) (toliau – ir KET) 14, 133 punktuose nurodytus reikalavimus, t. y. vairavo šį automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas 1,71 promilių girtumo laipsnis, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad kiekvienu metu galėtų sustabdyti transporto priemonę, nesuvaldė automobilio, dėl to automobilis prarado judesio stabilumą ir tiesiaeigiškumą ir atsitrenkė į priekyje ta pačia kryptimi važiuojančio automobilio Audi 100 Avant, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamo V. D. galinę dešiniąją dalį, dėl ko šio automobilio keleivė V. T. nuo patirtų kūno sužalojimų mirė vietoje, o keleivėms J. M. ir D. R. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.
18. 2011 m. kovo 9 d. Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi, sudaryta tarp ieškovės ir G. V., vienerių metų laikotarpiui buvo apdrausta automobilio Audi A8, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė.
19. Ieškovė išmokėjo draudimo išmoką deklaruojamu eismo įvykiu padarytai žalai atlyginti, todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens, kuris vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, t. y. atsakovo.
20. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo nukentėjusiajai D. R. išmokėtą netekto darbingumo pensiją.
Dėl ieškinio senaties taikymo
21. CK 1.127 straipsnis apibrėžia ieškinio senaties termino pradžią. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio pagrindu yra regresas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-29 Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1). CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.
22. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas atmesdamas atsakovo prašymą dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui dėl netekto darbingumo pensijos priteisimo regreso tvarka netinkamai taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovei, sumokėjus netekto darbingumo pensiją už kiekvieną metų ketvirtį, pripažintina, kad prievolė sumokėti socialinio draudimo išmoką per ataskaitinį laikotarpį yra įvykdyta, todėl, vienerių metų ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo socialinės išmokos išmokėjimo momento.
23. Bylos duomenimis nustatyta, kad netekto darbingumo pensija D. R. yra nepertraukiamai mokama nuo 2012 m. birželio 29 d. ir šiuo metu paskirta iki 2025 m. rugpjūčio 27 d.. Ieškovė draudimo išmokas dėl nukentėjusiajai mokamos netekto darbingumo pensijos moka dalimis pagal VSDFV Vilniaus skyriaus pretenzijas ir sprendimo priėmimo metu yra atlyginusi nukentėjusiajai skiriamas išmokas už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2021 m. kovo 31 d.
Žemesnės instancijos teismas
24. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad draudikas, pagrindinę prievolę įvykdęs dalimis, siekdamas pareikšti regresinį reikalavimą kitam atsakingam draudikui, remdamasis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, tai turi padaryti per vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo visos draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo arba atsiskaitymo su draudimo išmoką išmokėjusiu korespondentu (jeigu prievolę nukentėjusiam asmeniui įvykdė draudiko patikėtinis kitoje valstybėje) dienos. Toks aiškinimas neužkerta kelio draudimo išmoką sumokėjusiam draudikui reikšti atgręžtinio reikalavimo po kiekvienos jos dalies sumokėjimo, tačiau to daryti jo neįpareigoja. Be to, jis atitinka proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-165-686/2017).
25. Nors apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai citavo ir vadovavosi minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, nes skiriasi bylų argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas, tačiau teisėjų kolegija nesutikdama su tokiais apelianto argumentais pažymi, jog minėtoje byloje kasacinis teismas taip pat sprendė klausimą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.114 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad regreso tvarka reikalavimas pagal įstatymus pereina trečiajam asmeniui, kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais arba kurią įvykdyti buvo pagrįstai suinteresuotas. Taigi reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui siejamas su visos prievolės įvykdymu. Taip pat CK 1.127 straipsnio 4 dalyje ieškinio senaties termino pradžia taip pat siejama su pagrindinės prievolės, bet ne jos dalies, įvykdymo momentu. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog ieškinio senaties termino pradžia regresiniam draudiko reikalavimui į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apsidraudusį asmenį (draudėją) laikomas pagrindinės prievolės įvykdymo – visos draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo nukentėjusiam asmeniui momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. e3K-3-298-1075/2021).
27. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi Vilniaus apygardos teismo civiline byla Nr. 2A-1060-614/2016, kurioje buvo nagrinėjamas analogiškas kaip ir ginčo byloje klausimas dėl VSDFV išmokėtų išmokų. Vilniaus apygardos teismas taip pat vadovavosi aukščiau pateiktu išaiškinimu ir sprendė, kad kiekviena VSDFV mokama išmoka nukentėjusiam asmeniui nėra savarankiška prievolė ir, atitinkamai, nelaikė, kad senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas kiekvienai tuo pačiu pagrindu išmokėtai draudimo išmokai.
28. Kadangi minėta draudimo išmoka yra išimtinai susijusi su VSDFV nukentėjusiajai D. R. mokėtomis (ir vis dar mokamomis) netekto darbingumo išmokomis, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajai padaryta žala dar nėra atlyginta, t. y. nurodyta prievolė dar nėra įvykdyta. Nors apeliantas netekto darbingumo pensijos mokėjimo įvykdymą sieja su ataskaitiniu laikotarpiu, t. y. su kiekvienu metų ketvirčiu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik ataskaitinio laikotarpio įvykdymas negali būti laikomas visos prievolės įvykdymu. Kadangi prievolė atlyginti žalą nukentėjusiajai D. R. dar nėra įvykdyta, todėl sutiktina su ieškovės argumentais, jog senaties termino eiga dar nėra prasidėjusi. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl ieškinio senaties termino netaikymo minėtu aspektu.
Dėl priteistinos žalos dydžio
29. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad sužalojimai betarpiškai susiję su 2011 m. spalio 30 d. eismo įvykiu, atsiribojo nuo nukentėjusiosios D. R. realiai patirtos žalos dydžio nustatymo ir visapusiško byloje esančių įrodymų analizės ir vertinimo, kas itin svarbu priežastinio ryšio nustatymo procese, t. y. teismas neteisėtai socialinio draudimo išmoką sutapatino su nukentėjusiosios realiai padaryta žala, nors į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusios realiai patirtą žalą.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurioje išaiškinta, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti kompensacijų ar kitų išmokų dokumentai pagrindžia nukentėjusio asmens patirtą žalą. Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2014; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2014; 2014 m. balandžio 18 d. nutartis Nr. 3K-3-216/2014, 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2014 ).
31. Toliau plėtodamas šią praktiką kasacinis teismas yra konstatavęs, kad toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis Nr. 3K-3-131/2014).
32. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą kasacinio teismo praktiką, galima daryti išvadą, jog socialinio draudimo įstaigų pateikti kompensacijų dokumentai pagrindžia patirtą žalą ir būtent atsakovas šioje byloje turėtų įrodinėti, jog žalos dydis nesutampa su socialinio draudimo išmokų suma. Byloje nėra pateikta duomenų, paneigiančių VSDFV apskaičiuotą ir išmokėtą netekto darbingumo išmoką (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginiai dėl neteisingai nustatyto žalos dydžio bei jos realumo yra tik deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
33. Taip pat apeliantas nurodo, kad netekto darbingumo procentas ginčui aktualiu metu kito ir svyravo nuo 55-65 proc. ir tai paneigia priežastinio ryšio tarp eismo įvykio ir netekto darbingumo buvimą.
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
35. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji D. R. iki ginčo eismo įvykio nedarbingumo neturėjo, o po eismo įvykio nukentėjusiajai buvo nustatytas nedarbingumas, už kurį VSDFV nukentėjusiajai mokėjo socialinio draudimo išmokas. Ieškovė draudimo išmokas mokėjo pagal VSDFV pateiktas pretenzijas. VSDFV kreipėsi į ieškovę dėl žalos atlyginimo ir nurodė, kad darbingumo nukentėjusioji neteko būtent dėl ginčo eismo įvykio metu patirtų traumų. Įrodymų byloje, kurie paneigtų, kad nukentėjusiosios netekto darbingumo lygis nėra tiesiogiai priežastiniu ryšiu susijęs su ginčo eismo įvykio metu D. R. padarytais stipriais sužalojimais, nėra (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje pakanka įrodymų pripažinti, kad D. R. patirti sužalojimai, dėl kurių ji prarado didžiąją dalį darbingumo betarpiškai susiję su 2011 m. spalio 30 d. eismo įvykiu, kurio kaltininkas yra Z. V., todėl pastarasis turi pareigą atlyginti ieškovės išlaidas dėl VSDFV Vilniaus skyriui mokamos netekto darbingumo pensijos. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šiuo atveju yra pagrindas priteisti iš atsakovo Z. V. ieškovei 19 263,59 Eur išmokėtos draudimo išmokos
36. Nors atsakovas nurodo, jog nukentėjusioji civiline tvarka į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo nesikreipė ir pačios nukentėjusiosios D. R. valia dėl jos patirtos turtinės žalos dydžio nėra išreikšta, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusiajai žalą atlygino VSDFV, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajai pagrindo kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo nebuvo. Be to išmokas VSDFV moka gavusi asmens prašymą dėl išmokos mokėjimo – todėl priešingai nei teigia atsakovas, D. R., kuriai buvo ir yra mokamos netekto darbingumo išmokos, yra išreiškusi valią tokias išmokas gauti. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad D. R. būtų nesutikusi su VSDFV apskaičiuotomis ir mokamomis išmokomis (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, aukščiau minėti atsakovo argumentai taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
37. Kiti apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
38. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
39. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
40. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą. Tačiau pažymėtina, jog ieškovė neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidas bei įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teismui nepateikė, dėl to šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesvarstomas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
41. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
42. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.