Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-93-889/2023

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-02-22
Bylos Nr.: e2A-93-889/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-03273-2021-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Dobrovolskis, Aurimas Brazdeikis, Milda Skersienė
Ieškovas: A. V.
Atsakovas: Klaipėdos miesto savivaldybei
Trečiasis asmuo: viešajai įstaigai „Klaipėdos butai“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-93-889/2023Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03273-2021-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.4; 2.6.9.2; 2.6.10.5.2; 2.6.10.5.2.5; 3.3.1.18.4; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. vasario 22 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. patikslintą ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui viešajai įstaigai „Klaipėdos butai“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė patikslintame ieškinyje prašė teismo priteisti iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės 3 951,98 Eur nuostolių atlyginimą ir pripažinti, kad ieškovė neturi pareigos mokėti 1 670,79 Eur nuomos mokesčio už butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagrindiniai ieškinio argumentai:

1.1. Ieškovė nurodė, kad 1969 metais jos tėvui A. G. buvo suteiktas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Nuo buto suteikimo dienos jame gyveno ieškovė A. V.. Kai prasidėjo butų privatizavimas, tėvas A. G., motina Z. G. ir ieškovė sudarė susitarimą pirkti privatizuojamą butą. Buvo sutarta, kad butas bus perkamas tėvo A. G. vardu. 1992 m. sausio 17 d. A. G. Klaipėdos valstybinės komercinės statybos įmonės (toliau – VKSĮ) „Stakla“, kuriai priklausė jų šeimai suteiktas butas, butų komunalinio ūkio valdybai pateikė prašymą ir kitus dokumentus, reikalingus butui privatizuoti. 1992 metais butas nebuvo privatizuotas, nes reikėjo patikslinti paruoštus dokumentus. Kadangi VKSĮ „Stakla“ tuo metu buvo likviduojama, 1993 metų pradžioje šios įmonės butų komunalinio ūkio valdyba neprivatizuotų butų privatizavimo bylas, tarp kurių buvo ir minėto buto privatizavimo byla, perdavė Klaipėdos miesto valdybos Butų privatizavimo tarnybai (Savivaldybei), kad ji užbaigtų privatizavimo procesą.

1.2. 1993–1998 metais A. G. ne vieną kartą ėjo į Klaipėdos miesto savivaldybės valdybą, domėjosi buto privatizavimo eiga. Tačiau butas liko neprivatizuotas, o, kaip vėliau paaiškėjo, buto privatizavimo dokumentai Klaipėdos miesto valdyboje dingo.

1.3. (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės motina Z. G., o kitą dieną – tėvas A. G.. Nuo (duomenys neskelbtini) bute ieškovė gyvena viena.

1.4. Kai nuo 2004 m. liepos l d. Savivaldybės butų nuomininkams buvo pradėtas skaičiuoti butų nuomos mokestis, sąskaitas su apskaičiuotu nuomos mokesčiu pradėjo gauti ir ieškovė. Todėl ieškovė, 2004 m. gruodžio 30 d. nuvykusi į Klaipėdos miesto savivaldybę, parašė prašymą, kad, atsižvelgiant į tai, jog dar 1992 metais jų šeima buvo padavusi prašymą ir kitus dokumentus, reikalingus butui privatizuoti, būtų leista privatizuoti ieškovės naudojamą butą. Savivaldybės mero 2005 m. sausio 18 d. atsakyme buvo nurodyta, kad prašyme nurodytos priežastys nesuteikia teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas.

1.5. 2011 m. sausio 26 d. ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai teisę privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6136-512/2021 ieškovės ieškinį patenkino. Tačiau Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 9 d. sprendimu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmetė.

1.6. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, 2017 m. kovo 9 d. ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-6136-512/2011. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 28 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą byloje. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-6136-512/2011 ir perdavė bylą nagrinėti Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Klaipėdos apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, 2018 m. vasario 23 d. priėmė naują sprendimą, juo ieškinį patenkino – pripažino ieškovei teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas – butą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatine tvarka pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą.

1.7. Ieškovės teigimu, po to Klaipėdos miesto savivaldybė ilgą laiką vengė vykdyti teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą. Teismo sprendimas buvo įvykdytas tik 2020 m. liepos 8 d., kai buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis. Jeigu butas būtų buvęs privatizuotas galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ieškovei nereikėtų mokėti buto nuomos mokesčio. Klaipėdos miesto savivaldybė, praradusi buto privatizavimo dokumentus ir būdama kalta dėl buto neprivatizavimo, nuo 2004 m. liepos 1 d. skaičiavo ieškovei buto nuomos mokestį.

1.8. Kaip matyti iš VšĮ „Klaipėdos butai“ 2021 m. sausio 28 d. pažymos Nr. 28, nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. ieškovė sumokėjo 1 933,09 Eur nuompinigių. Nuo 2015 m. balandžio mėnesio nuompinigius mokėjo rečiau ir mažesnėmis sumomis, todėl nuo 2015 m. balandžio iki 2017 m. gegužės mėnesio per aštuonis kartus sumokėjo tik 357,56 Eur. Už tą patį laikotarpį nuo 2015 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. gegužės mėnesio jai buvo apskaičiuotas 2 244,13 Eur dydžio nuompinigių įsiskolinimas. Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10614-911/2017 iš ieškovės Savivaldybei buvo priteistas 2 244,13 Eur įsiskolinimas ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tačiau priteistos sumos ir palūkanų ieškovė nemokėjo, kadangi administracinėje byloje Nr. eI2-3674-243/2020 tarp ieškovės ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2020 m. rugpjūčio 18 d. buvo sudaryta taikos sutartis, pagal ją Administracija skyrė ieškovei 2 580,00 Eur paramą įsiskolinimui už būsto nuomą ir palūkanoms padengti.

1.9. 2017 m. liepos mėnesį ieškovė sumokėjo 50,00 Eur nuompinigių, 2017 m. spalio mėnesį – 60,00 Eur nuompinigių, iš viso – 110,00 Eur. Iš viso per laikotarpį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2021 m. lapkričio iš ieškovės nepagrįstai buvo paimta 3 951,98 Eur nuompinigių (1 933,22 Eur + 357,56 Eur + 110,00 Eur + 1 551,20 Eur). Be to, dar yra apskaičiuota 1 670,79 Eur nuompinigių skola.

1.10. Ieškovė laikėsi pozicijos, kad taip Klaipėdos miesto savivaldybė be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjo ieškovės sąskaita. Todėl ieškovė prašė priteisti iš atsakovės nepagrįsto ir nesąžiningo praturtėjimo sumą – 3 951,98 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

2.1. Teismas pažymėjo, jog nustatyta, kad atsakovė (Savivaldybė) kaip buto savininkė nuomos įmokas iš ieškovės (nuomininkės) gavo pagal sutartį. Atsakovė turėjo teisinį pagrindą gauti nuomos įmokas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad atsakovė nesąžiningai praturtėjo ieškovės sąskaita.

Šalies argumentai

2.2. Ieškovė prašo priteisti 3 900,65 Eur nuostolių atlyginimą: nurodo, jog nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. ji sumokėjo 3 609,85 Eur nuompinigių, nuo 2019 m. birželio mėnesio iki 2021 m. birželio mėnesio – 1 189,20 Eur nuompinigių.

Žemesnės instancijos teismas

2.3. Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 30 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą (Nr. e2-10614-911/2017) pagal ieškovės Klaipėdos miesto savivaldybės ieškinį atsakovei A. V. dėl negauto nuomos mokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. gegužės mėnesio. Teismas ieškinį patenkino. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-487-524/2018 sprendimas paliktas nepakeistas. Taigi sprendimas yra įsiteisėjęs. Civilinėje byloje Nr. e2-10614-911/2017 ir šioje byloje dalyvauja tos pačios šalys, taip pat sutampa ir abiejų bylų materialinis reikalavimas, t. y. civilinėje byloje Nr. e2-10614-911/2017 ieškovė prašė priteisti iš atsakovės A. V. negautą nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. gegužės mėnesio. Šioje byloje ieškovė prašo priteisti jai iš Savivaldybės jau sumokėtus nuompinigius už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d., t. y. 2 420,65 Eur nuompinigių. Taigi ieškovės nurodytas laikotarpis nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. apima laikotarpį nuo 2015 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. gegužės mėnesio, dėl jo teismas jau pasisakė. Tai sudaro pagrindą ieškovės ieškinį atmesti.

Atsiliepimas

2.4. Atsakovė, remdamasi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo taikyti ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. Ieškovė savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grindė tuo, kad dėl atsakovės darbuotojų delsimo sudaryti buto privatizavimo sutartį jį patyrė nuostolių, t. y. buvo priversta mokėti nuomos mokestį. Ieškovės teigimu, jeigu atsakovės darbuotojai būtų tinkamai ir laiku atlikę savo pareigas, ji ankščiau būtų tapusi buto savininke ir nebūtų buvę padaryta žalos, kurią ji patyrė sumokėdama nuomos mokestį. Teismas pažymėjo, kad po 2018 m. vasario 23 d. teismo sprendimo Savivaldybės Turto skyrius 2018 m. balandžio 24 d. rašte nurodė, kad siekiant užbaigti privatizavimo procedūras reikia pateikti tam tikrus dokumentus. Iš Savivaldybės Turto skyriaus 2018 m. spalio 2 d. rašto matyti, kad ieškovė sumokėjo už būsto vertinimą 2018 m. rugsėjo 24 d. Tačiau tarp šalių iškilo ginčas dėl buto vertės, nes ieškovė reikalavo buto vertę nustatyti pagal nebegaliojančio įstatymo nuostatas. Buto vertės klausimas teismo institucijoje nebuvo nagrinėjamas, šis klausimas negali būti vertinamas ir šioje byloje, nes tai reikštų ieškinio reikalavimo ribų peržengimą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ginčas dėl buto privatizavimo užsitęsė dėl objektyvių priežasčių. Teismas pažymėjo, kad byloje pareikšto reikalavimo atlyginti turtinę žalą pagrindu nurodytas savivaldybės institucijų veiksmų neteisėtumas – sąmoningas delsimas privatizuoti butą – neįrodytas.

2.5. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo patenkinti ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: priteisti ieškovei iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės 3 951,98 Eur nuostolių atlyginimą; pripažinti, kad ieškovė neturi pareigos mokėti apskaičiuoto 1 670,79 Eur nuomos mokesčio už butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

3.1. Teismas nurodo, kad atsakovė (Savivaldybė) kaip buto savininkė nuomos įmokas iš ieškovės (nuomininkės) gavo pagal sutartį, todėl neva turėjo teisinį pagrindą gauti nuomos įmokas ir todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė nesąžiningai praturtėjo ieškovės sąskaita. Ši teismo išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Byloje nebuvo pateikta ir negalėjo būti pateikti jokia sutartis, nes tokia sutartis neegzistuoja. Protestuodama dėl buto nepardavimo 1992 m. ir vėlesniais metais ir siekdama jį privatizuoti, ieškovė sąmoningai vengė pasirašyti buto nuomos sutartį.

3.2. Teismo sprendime nurodyta, jog ieškovė prašo priteisti 3 900,65 Eur nuostolių atlyginimą. Sprendimo aprašomojoje byloje teisingai pažymėta, jog ieškovė prašo priteisti 3 951,98 Eur nuostolių ir atlyginimą. Priešingai, nei nurodo teismas, ieškovė nuo 2011 m. liepos l d. iki 2017 m. spalio 31 d. sumokėjo 2 400,78 Eur nuompinigių. Nuo 2017 m. lapkričio mėnesio iki 2019 m. gegužės mėnesio imtinai nuompinigių visai nebemokėjo. Taip pat ieškovė nurodo, jog neteigė, kad nuo 2019 m. birželio mėnesio iki 2021 m. birželio mėnesio imtinai sumokėjo dar 1 189,20 Eur nuompinigių. Iš teismo sprendimo neaišku, kodėl nuompinigiai skaičiuojami tik iki 2021 m. birželio mėnesio. Akivaizdu, kad teismas sumokėtų nuompinigių sumas nurodė neteisingai, taip pat teismas sprendime neteisingai nurodė nuompinigių mokėjimo laikotarpį.

Žemesnės instancijos teismas

3.3. Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio sumą ir sprendimą priėmė tik dėl dalies pirmojo ieškinio reikalavimo, t. y. teismas priėmė sprendimą dėl 3 900,85 Eur sumos, nors ieškovė prašė priteisti 3 951,98 Eur nuostolių atlyginimą. Dėl pirmojo ieškinio reikalavimo dalies sprendimas nėra priimtas, o tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, numatytą Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte.

3.4. Tai, kad ieškovė nurodo laikotarpį nuo 2011 m. liepos l d. iki 2017 m. spalio 31 d., kuris apima laikotarpį nuo 2015 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. gegužės mėnesio, visiškai nereiškia, kad ieškovė pareiškė tapatų ieškinį. Šiuo atveju tik iš dalies sutampa laikotarpis, kada susiformavo Savivaldybės ieškinio dėl nuomos mokesčio priteisimo pagrindas, ir laikotarpis, kada susiformavo ieškovės ieškinio dėl nuostolių atlyginimo pagrindas, bet ne pats ieškinio pagrindas.

3.5. Teismas nurodė, kad atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti, tačiau teismas nepasisakė, taiko ieškinio senaties terminą ar ne.

3.6. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl argumentų, kodėl net nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2021 m. lapkričio mėnesio mokėtą nuomos mokestį ieškovė laiko nuostoliais ir nepagrįstu atsakovės praturtėjimu. Taigi teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio l dalį, kurioje yra nustatyta, kad priimdamas sprendimą teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos.

3.7. Ieškinio reikalavimą dėl nuostolių, patirtų nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2021 m. lapkričio 30 d., atlyginimo ieškovė grindė tuo, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui Savivaldybėje buvo prarasti buto privatizavimo dokumentai, butas nebuvo privatizuotas, dėl to ieškovė prieš savo valią tapo faktine buto nuomininke ir buvo priversta mokėti buto nuomos mokestį.

3.8. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. vasario 23 d. sprendime pažymėjo, kad ieškovė ar jos tėvai, pateikę prašymą, teisėtai ir pagrįstai galėjo tikėtis, jog kompetentinga valstybinė institucija sutvarkys jų teisei įgyvendinti reikalingus dokumentus ir juos išsaugos; privatizavimo procedūros užbaigimas, pateikus prašymą, jau nebepriklausė nuo ieškovės ar jos tėvų valios; kad atsakingi už butų privatizavimą darbuotojai, elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai vykdydami jiems teisės aktais priskirtas privatizavimo funkcijas, turėjo ieškovę informuoti apie privatizacijos eigą, nesant reikalingų dokumentų, raštu apie tai pranešti ir pareikalauti juos pristatyti ir nustatyta tvarka leisti privatizuoti šeimos nuomojamą butą arba atsisakyti tai padaryti, ieškovę apie tai informuodami. Akivaizdu, kad Savivaldybės darbuotojai taip neveikė, dėl to buvo prarasti privatizuojamo buto dokumentai, o butas, kol dar galiojo Butų privatizavimo įstatymas, nebuvo privatizuotas.

3.9. Jeigu butas būtų buvęs privatizuotas dar 1993 metais, t. y. galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buto nuomos mokestis ieškovei iš viso nebūtų skaičiuojamas. Šiuo atveju Klaipėdos miesto savivaldybė, praradusi buto privatizavimo dokumentus ir būdama kalta dėl buto neprivatizavimo, 17 metų skaičiavo, o ieškovė buvo verčiama mokėti buto nuomos mokestį. Neteisėtas nuomos mokesčio skaičiavimas papildomai pasireiškė dar ir tuo, kad labai ilgą laiką nebuvo vykdomas teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimas ir kad atsakovė ilgą laiką vengė parduoti ieškovei butą.

3.10. Teismas, įvertinęs tai, jog tarp šalių kilo ginčas dėl privatizuojamo buto vertės, padarė išvadą, kad ginčas dėl buto privatizavimo užsitęsė dėl objektyvių priežasčių. Tačiau ši teismo išvada prieštarauja Civilinio proceso kodekso 18 straipsnio nuostatoms ir Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 26 d. potvarkiui Nr. 574, jo 2 punkte numatyta, kad privatizuojamo gyvenamojo namo (buto) pirkimo–pardavimo sutartis notariškai turi būti patvirtinta ir namas (butas) teisiškai įregistruotas per du mėnesius nuo pareiškimo įteikimo dienos. Atsižvelgiant į šias nuostatas, buto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta dar 2018 m. gegužės mėnesį.

3.11. Ieškovė reiškė ne tik reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą, bet ir pripažinti, kad neturi pareigos mokėti apskaičiuoto 1 670,79 Eur nuomos mokesčio už butą. Tačiau teismas šio reikalavimo nenagrinėjo visai ir jokio sprendimo dėl jo nepriėmė. Taip teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso 265 straipsnį; be to, tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, numatytą Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte.

Atsiliepimas

4. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas objektyviai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, sprendimą pagrindė teisės normomis, todėl pagrindo pakeisti sprendimą nėra. Apeliantė skunde pakartoja ieškinyje nurodytus argumentus, atsakovė atsiliepime į ieškinį dėl šių argumentų jau išdėstė savo poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Kadangi apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog šiuo atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bus pasisakyta vertinant šių apeliantės argumentų pagrįstumą (CPK 329 straipsnis).

6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

7. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. vasario 23 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. A2-538-965/2018, pripažino ieškovei A. V. teisę lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas – butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2020 m. balandžio 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą parduoti ieškovei butą; 2020 m. liepos 8 d. buvo sudaryta ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis.

8. Ieškovė A. V. šioje byloje pareiškė reikalavimus priteisti iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės 3 951,98 Eur nuostolių atlyginimą ir pripažinti, kad ieškovė neturi pareigos mokėti 1 670,79 Eur nuomos mokesčio už butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė savo nuostoliais laiko nuomos mokestį, kurį tam tikrais laikotarpiais sumokėjo ar turėjo sumokėti už privatizuotiną butą. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, susijusios su buto savininkės – Savivaldybės – netinkamu veikimu vykdant ginčo buto privatizavimo procesą. Ieškovė nurodo, jog dėl Savivaldybės darbuotojų kaltės buvo prarasti buto privatizavimo dokumentai; teigia, jog, jei butas būtų buvęs privatizuotas galiojant Butų privatizavimo įstatymui, nuomos mokestis už ginčo butą apskritai nebūtų buvęs skaičiuojamas. Taip pat teigia, jog nuostolių nuomos mokesčio forma patyrė ir dėl to, jog po Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. vasario 23 d. sprendimo, kuriuo ieškovei pripažinta teisė privatizuoti ginčo butą, atsakovė ilgą laiką vengė vykdyti teismo sprendimą. Ieškovė skaičiuoja, jog nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2021 m. lapkričio mėnesio nepagrįstai sumokėjo atsakovei 3 951,98 Eur nuompinigių, be to, nepagrįstai apskaičiuota 1 670,79 Eur nuompinigių skola.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ieškinio reikalavimus ir jų faktinį pagrindą, padarė išdavą, kad ieškovė sumokėtas nuomos įmokas vertina kaip savo nuostolius ir atsakovės nepagrįstą praturtėjimą, reglamentuotą Civilinio kodekso 6.242 straipsnyje.

10. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).

11. Civilinio kodekso 6.242 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017, 42 punktas).

12. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-701/2019 18 punktą).

13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šiuo atveju nustatyta, kad atsakovė (Savivaldybė) kaip buto savininkė nuomos įmokas iš ieškovės (nuomininkės) gavo pagal sutartį; ji turėjo teisinį pagrindą gauti nuomos įmokas, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė nesąžiningai praturtėjo ieškovės sąskaita. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų sąlygų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės pareikšto reikalavimo pobūdžio ir jo pagrindimo neatitinka faktinės situacijos.

14. Ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti ir tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021, 24 punktas). Nurodant ieškinio dalyką, kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti. Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (Civilinio kodekso 1.138 straipsnis), tačiau neprivaloma savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo, tačiau bet kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-403/2021, 20 punktas). Ieškovui neuždrausta ieškinio pareiškime nurodyti, jo nuomone, taikytinų įstatymų, kvalifikuoti faktinių aplinkybių pagal tas normas, kurias jis pageidauja taikyti, pateikti su tų normų taikymu susijusių teisinių argumentų, tačiau teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-701/2020).

15. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka ex officio (pagal pareigas), vadovaudamasis teisės normomis ir nesaistomas to, kaip šalys pačios teisiškai vertina savo veiksmus ar kitas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų faktiniu pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų; faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018).

16. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės nuostolių atlyginimą ir pripažinti, jog neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio įsiskolinimo. Ieškinys grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovės neveikimu (neteisėtu veikimu) privatizuojant ginčo butą. Iš esmės ieškovės pareikštas reikalavimas vertintinas kaip reikalavimas priteisti žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimą, t. y. deliktinės atsakomybės institutas, numatytas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Nors ieškovė tiesiogiai šia teisės norma nesirėmė, tačiau iš ieškinio (tiek ir pirminio, tiek ir vėliau pateiktų patikslintų ieškinių) turinio matyti, jog buvo įrodinėjamos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos. Pirmosios instancijos teismas šių ieškovės įrodinėjamų aplinkybių, susijusių su žala, atsiradusia dėl valstybės institucijos netinkamu neveikimu, iš esmės netyrė ir nesiaiškino – tik formaliai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, nes atsakovė lėšas gavo pagal nuomos sutartį, taigi nėra pagrindo teigti, kad ji nepagrįstai praturtėjo. Kaip jau minėta, nepagrįsto praturtėjimo institutas yra subsidiarus pažeistų teisių gynimo būdas, taikytinas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Nors nagrinėjamu atveju ieškinyje buvo nurodyta, kad atsakovė nesąžiningai praturtėjo ieškovės sąskaita, ir pateikta nuoroda į Civilinio kodekso 6.242 straipsnį, reglamentuojantį nepragrįsto praturtėjimo institutą, tačiau ieškinyje taip pat remiamasi Civilinio proceso kodekso 6.263 straipsniu, apibrėžiančių deliktinės atsakomybės sampratą, taip pat detalizuojama, jog Savivaldybė, turėdama pareigą parduoti butą, neveikė pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nevykdė 2018 m. vasario 23 d. teismo sprendimo, ignoravo 1991 m. rugpjūčio 26 d. Vyriausybės potvarkio nuostatas, dėl to nepagrįstai buvo skaičiuojami nuompinigiai. Taigi, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo tik nepagrįsto praturtėjimo instituto (ne)taikymo sąlygų konstatavimu ir netyrė, ar ieškovės teisės gali būti apgintos kitais būdais – šiuo atveju taikant deliktinę valdžios institucijos atsakomybę ir tiriant, ar egzistuoja visos jos taikymo sąlygos.

17. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovė ieškinyje kaip nuostolių atsiradimo laikotarpį nurodė laikotarpį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2021 m. lapkričio mėnesio, o kaip nuostolių atsiradimo pagrindą – Savivaldybės darbuotojų veiksmus prarandant buto privatizavimo dokumentus ir vengimą sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį po to, kai teismas pripažino ieškovei teisę privatizuoti butą. Pirmosios instancijos teismo sprendime tik lakoniškai įvertinta situacija, susiklosčiusi po to, kai teismas pripažino ieškovei teisę privatizuoti butą, iki buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir nepasisakyta dėl ieškovės įrodinėjamo atsakovės neteisėto neveikimo iki to momento, kai ieškovei buvo pripažinta teisė privatizuoti ginčo butą, taigi visiškai nėra įvertinta dalis ieškovės įrodinėjamo nuostolių atsiradimo laikotarpio.

18. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog dėl netinkamo faktinės situacijos ir byloje pareikštų reikalavimų teisinio kvalifikavimo pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės – pirmosios instancijos teismas išsamiai netyrė ir nesiaiškino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja deliktinės Savivaldybės atsakomybės taikymo sąlygos.

19. Taip pat kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ši byla yra tapati kitai teismo išnagrinėtai bylai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 30 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-10614-911/2017 pagal ieškovės Klaipėdos miesto savivaldybės ieškinį atsakovei A. V. dėl negauto nuomos mokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. gegužės mėnesio. Teismas ieškinį patenkino. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-487-524/2018 nurodytas sprendimas paliktas nepakeistas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, civilinėje byloje Nr. e2-10614-911/2017 ir šioje byloje dalyvauja tos pačios šalys, taip pat sutampa abiejų bylų materialinis reikalavimas. Civilinėje byloje Nr. e2-10614-911/2017 ieškovė prašė priteisti iš atsakovės A. V. 2 244,13 Eur negautą nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. gegužės mėnesio sudaro; šioje byloje ieškovė prašo priešingai – priteisti iš Savivaldybės jau sumokėtus nuompinigius už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. Taigi ieškovės nurodytas laikotarpis nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. apima laikotarpį nuo 2015 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. gegužės mėnesio, dėl kurio jau buvo pasisakęs teismas, o tai, pirmosios instancijos teismo nuomone, sudaro pagrindą ieškovės ieškinį atmesti.

20. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą.

21. Byloje nustatyta, jog 2011 m. sausio 26 d. ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai teisę privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6136-512/2021 ieškovės ieškinį patenkino. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 9 d. sprendimu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmetė. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, 2017 m. kovo 9 d. ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-6136-512/2011. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 28 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą byloje. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-6136-512/2011 ir perdavė bylą nagrinėti Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Klaipėdos apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, 2018 m. vasario 23 d. priėmė naują sprendimą, juo ieškinį patenkino – pripažino ieškovei teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas – butą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatine tvarka pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Šio sprendimo pagrindu buvo sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis. Taigi tik 2018 m. ieškovei buvo pripažinta teisė privatizuoti ginčo butą. Nuo šio momento teisinė ir faktinė situacija pasikeitė. Pasikeitus faktinės situacijos aplinkybėms, ieškovės šioje byloje pareikštas reikalavimas su reikalavimu, pareikštu byloje Nr. e2-10614-911/2017, nesutampa tiek dalyko požiūriu (ieškovė šioje byloje pareiškė reikalavimą dėl nuostolių, kuriuos sukėlė neteisėti institucijos veiksmai privatizuojant ginčo butą, atlyginimo priteisimo; byloje Nr. e2-10614-911/2017 Savivaldybė pareiškė reikalavimą dėl nuomos mokesčio skolos, susidariusios nuomos teisinių santykių pagrindu, priteisimo), tiek pagrindo požiūriu (šioje byloje ieškovė reikalavimą grindžia Savivaldybės neveikimu buto privatizavimo procese; byloje Nr. e2-10614-911/2017 Savivaldybė reikalavimą grindė faktiniais nuomos teisiniais santykiais). Nagrinėjant bylą Nr. e2-10614-911/2017 nebuvo nagrinėjamos šioje byloje kaip ieškinio pagrindas nurodytos aplinkybės: jog ieškovė buvo priversta nuomotis butą, nors galėjo jį įgyti, tačiau pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas užtruko dėl ieškovės kaltės. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog aptartos bylos tapačios dėl dalies laikotarpio, kuris buvo įvertintas kitoje teismo jau išnagrinėtoje byloje, yra nepagrįsta.

Žemesnės instancijos teismas

22. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog atsakovė prašo taikyti ieškinio senaties terminą, tačiau nepasisakė dėl senaties termino eigos pradžios momento, šiems konkretiems santykiams taikytino termino trukmės, taip pat neįvertino, ar terminas praleistas, ar ne.

23. Ankstesnėse nutarties dalyse nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, jog šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Tai vertintina kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinės instancijos teisme negali būti ištaisytas, todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

24. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog byloje egzistuoja ieškovės nurodomas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, t. y. jog teismas neišsprendė visų byloje pareikštų reikalavimų (CPK 329 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Kaip matyti iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies, teismas atmetė visą ieškinį, taigi laikytina, jog atmestas visas reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą, taip pat ir reikalavimas pripažinti, jog ieškovė neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio įsiskolinimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies netikslumai, netinkamas materialiųjų ir proceso teisės normų taikymas nutartyje įvertinti kaip esminiai proceso ir materialiųjų normų pažeidimai, nulėmę tai, jog buvo neatskleista bylos esmė ir neteisingai išnagrinėta byla, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, jog tinkamo teismo proceso pirmosios instancijos teisme praktiškai nebuvo.

25. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

Dėl bylos procesinės baigties

26. Apibendrinant išdėstytus argumentus pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

27. Panaikinus sprendimą ir grąžinus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neskirstytinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

TeisėjaiAurimas BrazdeikisMarius DobrovolskisMilda Skersienė