Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pripažinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pripažinimo ir 2011 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6136-512/2011 ieškinį tenkino – pripažino ieškovei A. V. teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas – butą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatine tvarka pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymą (toliau - BPĮ). Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo spendimas panaikintas, priimtas naujas sprendimas – ieškovės A. V. ieškinys atmestas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė neįgijo teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamąsias patalpas, nes per įstatyme nustatytą terminą nei ieškovė, nei kiti ginčo buto nuomininkai nepareiškė noro pasinaudoti nurodyta teise, konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė ar jos tėvas buvo pateikę prašymus dėl teisės privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas.

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-6136-512/2011 pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pripažinimo, trečiasis asmuo A. V..

Pareikštu ieškiniu ieškovė prašo pagal BPĮ nuostatas pripažinti jai teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 1969 m. balandžio 25 d. išduoto orderio pagrindu ieškovės tėvui A. G. buvo išnuomota gyvenamoji patalpa – butas, (duomenys neskelbtini). Šiame bute ieškovė yra registruota su savo sūnumi A. V. ir jame gyveno nuo pat buto skyrimo – 1969-04-25 kartu su tėvais A. G., mirimo data (duomenys neskelbtini), ir motina Z. G., mirimo data (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodė, kad įsigaliojus BPĮ, ieškovės tėvai, būdami buto nuomininkais, 1992 m. kreipėsi į tuo metu buvusią Butų ūkio tarnybą su prašymu privatizuoti nuomojamas patalpas, tačiau Butų ūkio tarnyba dokumentų nepriėmė, nes reikėjo visų pilnamečių šeimos narių sutikimo. Ieškovė teigia, kad su savo tėvais pateikė Butų ūkio tarnybai visus reikiamus dokumentus dėl buto privatizavimo, ieškovei pakartotinai kreipusis į Butų ūkio tarnybą buvo paaiškinta, kad priduotus buto privatizavimo dokumentus jie persiųs į Klaipėdos miesto savivaldybę. Klaipėdos miesto savivaldybėje ieškovei buvo paaiškinta, kad privatizacija yra laikinai sustabdyta ir klausimas nėra sprendžiamas, nurodė, kad visi dokumentai, susiję su buto privatizavimu, yra išsiųsti į Vilnių, kur viską sprendžia privatizavimo komisija.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo ieškovė, kaip naujai paaiškėjusias aplinkybes nurodė, kad buvo gautas L. Z. patvirtinimas apie ieškovės šeimos dokumentų, reikalingų buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūroms pradėti, pateikimą, taip pat gavo 2017 m. kovo 9 d. UAB ,,Klaipėdos būstas“ rašytinį paaiškinimą dėl UAB ,,Pempininkų valdos“ 2005 m. gruodžio 8 d. rašto, kuriuo Klaipėdos apygardos teismas rėmėsi atmesdamas ieškinį, taip pat gavo archyvų atsakymus, iš kurių matyti, jog jokių ginčo buto privatizavimo dokumentų nėra išlikę. Ieškovė A. V. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimas ir ieškinys atmestas; palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą, kuriuo pripažinta ieškovės A. V. teisė privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatine tvarka pagal BPĮ. Nurodo, kad naujai pateikti įrodymai patvirtinta, jog ieškovė ir jos tėvas buvo pateikę prašymus dėl teisės privatizuoti patalpas.

Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad iki 1998 m. liepos 1 d., kai BPĮ galiojo visa apimtimi, ieškovė ar jos tėvai šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais būtų kreipęsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, taigi jie neišreiškė savo valios įgyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas.

Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė taip pat pateikė atsiliepimą į ieškovės prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame nurodė, kad vien tik prašymo pateikimas nelaikytinas subjektinės teisės privatizuoti butą tinkamu įgyvendinimu. Atsakovė prašo ieškinio netenkinti, taip pat prašo ieškinį atmesti suėjus senaties terminui, nes šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad jo teisės yra pažeistos. Netenkinus prašymo dėl senaties termino taikymo, ieškinį prašo atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovės atstovas advokatas Darius Kurpavičius teismo posėdžio metu prašė iešinį tenkinti, paaiškino, kad byloje pateikti liudytojos rašytiniai ir teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė pasinaudojo įstatymo nustatyta teise, nes Garnių šeima ir ieškovė, kaip šeimos narys, teikė prašymą dėl buto privatizavimo, tačiau dėl neaiškių aplinkybių jie yra dingę.

Atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, palaiko atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir prašo ieškinį atmesti.

Trečiasis asmuo teismo posėdžiu metu A. V. palaikė ieškinio reikalavimus ir procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei. Klaipėdos miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1969 m. balandžio 25 d. išduoto orderio pagrindu ieškovės tėvui A. G. buvo suteikta teisė apsigyventi bute, adresu (duomenys neskelbtini). Tarp UAB „Pempininkų valda“ ir ieškovės 1999 m. balandžio 19 d. buvo sudaryta buto, esančio(duomenys neskelbtini), nuomos sutartis. 2005 m. gruodžio 8 d. UAB „Pempininkų valdos“ raštas Nr. 654 patvirtina, kad namas, adresu (duomenys neskelbtini), nuo 1991 m. spalio 12 d. buvo priimtas iš Klaipėdos valstybinės komercinės statybos įmonės (toliau – VKSĮ) „Stakla“ į Valstybinės butų ūkio eksploatavimo įmonės Nr. 7 balansą. 2011 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos ministro pirmininko tarnybos rašte Nr. D-960/33-372 nurodyta, jog dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), sprendimas nurodyto buto nuomininkų prašymu privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis nebuvo priimtas, be to, minimame rašte paminėta, jog Ministro Pirmininko tarnybos archyvui nuolatiniam saugojimui perduoti nurodytos komisijos posėdžių protokolai, kuriuose užprotokoluoti tik konkretūs komisijos sprendimai leisti arba neleisti gyventojams privatizuoti gyvenamąsias patalpas (I tomas b. l. 42). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad byloje pateiktas L. Z. rašytinis paaiškinimas, kuriame nurodyta, jog ji dirbo VKSĮ ,,Stakla“ butų komunalinio ūkio valdyboje, buvo atsakinga už VKSĮ ,,Stakla“ žinybinių butų privatizacijos dokumentų tvarkymą (I tomas b. l. 93). Teismo posėdžio metu pateikta 1992 m. sausio 17 d. pareiškimo kopija, kuriuo A. G. kreipėsi į VKSĮ ,,Stakla“ butų komunalinio ūkio valdybą su prašymu pirkti butą, adresu (duomenys neskelbtini) (II tomas, b.l. 84).

Dėl ieškovės atlikimo būtinų veiksmų įgyti teisę privatizuoti ginčo butą

Byloje kilo ginčas tarp šalių, ar ieškovė įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo valią pasinaudoti buto privatizavimo teise, kreipėsi į atitinkamas institucijas ir įgijo teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, t. y. ar yra viena iš privatizavimo teisės įgyvendinimui būtinųjų sąlygų. Atsakovė nurodė, kad ieškovė nepateikė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu būtino pateikti pareiškimo kopijos ar kitų dokumentų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog pareiškimas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir nustatyta tvarka buvo pateiktas. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamos aplinkybės dėl gyvenamosios patalpos, esančios adresu, (duomenys neskelbtini), buvimo tinkamu privatizavimo objektu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės-ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs BPĮ suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (BPĮ 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015).

Be kita ko, asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti, ar ieškovė A. V. turi teisę privatizuoti ginčo butą pagal BPĮ, pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, t. y. : 1) ar ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (BPĮ 4 straipsnis); 2) ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektu (BPĮ 2, 3 straipsniai); 3) ar ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovės bei atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo – pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012).

Pagal BPĮ 1 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo – pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas. 1993 m. balandžio 1 d. įstatymu BPĮ 1 straipsnis buvo papildytas nauja antrąja dalimi (su vėlesniais pakeitimais), kurioje asmenims, ne dėl savo kaltės laiku nepadavusiems pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, buvo suteikta galimybė prašymus dėl butų privatizavimo pateikti ir vėliau, tačiau su išlyga, kad tokie prašymai bus pateikiami Seimo sudarytai Valstybinei komisijai, turėjusiai teisę leisti tokius prašymus paduoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. (BPĮ 1 straipsnio 1, 2 dalys). Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309, 5 p. buvo numatyta, kad pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį butą, turėjo raštu kreiptis į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją. Minėtų taisyklių 18 p. nustatyta, kad prie pareiškimo turi būti pridėtas susitarimas pirkti butą, t. y. buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat laikinai išvykusieji susitaria dėl buto pirkimo – kieno vardu bus sudaroma pirkimo – pardavimo sutartis ir kas taps buto savininku (bendraturčiais). BPĮ 1 straipsnyje, 5 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog pareiškimus gyvenamiesiems butams įsigyti asmenys paduoda savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei namas, butas yra įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse – atitinkamai jų administracijai. Pagal BPĮ 4 straipsnio 2 dalį teisę pirkti gyvenamąsias patalpas šio įstatymo pagrindu turėjo asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamos gyvenamosios patalpos nuomininkai ar jų šeimos nariai arba asmenys, kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Tokiu būdu, privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirmas sandoris buvo sudaromas tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Toliau asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto privatizavimo (pirkimo - pardavimo) sutartį su savivaldybe ar kitu subjektu, numatytu BPĮ 4 straipsnyje. Privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtina buto privatizavimo sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non), numatyta BPĮ 5 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad buto privatizavimo sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu toks susitarimas nebuvo pasiektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2005). BPĮ 4 straipsnio 4 dalis nustatė, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Ši įstatymo norma reikšminga ta prasme, kad ja ribojamas lengvatinėmis sąlygomis įsigyjamų butų kiekis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

CPK 185 straipsnyje numatyta, kad teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą.

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ir jos tėvas buvo ginčo buto nuomininkai, kuriems po BPĮ įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa – butas, adresu (duomenys neskelbtini). Kaip jau minėta, nuomininkai valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d., tačiau jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, laiku nepadavė atitinkamų pareiškimų, jiems buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. (BPĮ 1 straipsnio 1, 2 dalys). 2005 m. gruodžio 8 d. UAB „Pempininkų valdos“ raštas Nr. 654 patvirtina, kad ieškovės tėvas kelis kartus žodžiu kreipėsi dėl buto privatizavimo ir kad jam buvo paaiškinta, kokia tvarka ir kokių dokumentų reikia buto privatizavimui. Be to, ieškovė paaiškino, jog dėl privatizacijos proceso pradėjimo visus dokumentus pateikė jos tėvas. Aplinkybę apie ieškovės šeimos dokumentų, reikalingų buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūroms pradėti pateikimą, ieškovė be nurodytų rašytinių įrodymų įrodinėja liudytojos L. Z. paaiškinimais. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta L. Z. patvirtino, jog 1992 m. pradžioje ieškovė, jos tėvai raštu kreipėsi į VKSĮ ,,Stakla“ butų komunalinio ūkio valdybą su prašymu ir susitarimu privatizuoti butą adresu (duomenys neskelbtini). Liudytoja paaiškino, kad dirbo Butų ūkio kontoroje inžiniere – sąmatininke, skaičiavo sąmatas, o 1991 m. buvo paskirta papildomai dirbti butų privatizavimo skyriuje. Nurodė gerai atsimenanti, kad A. G. asmeniškai buvo pas ją atėjęs dėl buto privatizavimo dokumentų. Jų šeimą liudytoja telefonu informavo apie vykstantį privatizavimo procesą, tačiau jie daugiau dėl privatizavimo nesikreipė. 1993 m. butų privatizavimo bylas, tarp kurių turėjo būti ir Garnių buto byla, perdavė į archyvą. Liudytoja pamena, jog tvarkė šią privatizavimo bylą, nes pažinojo Z. G.. Liudytojos teigimu, gavus Garnių prašymą, viskas buvo apskaičiuota, tačiau dokumentai neatitiko reikalavimų, nes buto kvadratūra buvo netiksli, be to, jų privatizavimo byloje trūko apmokėjimo čekių. Šiuos liudytojos parodymus patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Ieškovės atstovo teismo posėdžio metu pateikta pareiškimo kopija patvirtina, kad 1992-01-17 ieškovė kreipėsi su pareiškimu į VKSĮ „Stakla“, kuriame nurodė, kad su savo tėvais A. G. ir Z. G. pageidauja pirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini), kito gyvenamojo ploto neturi. Be to, posėdžio metu pateikti buto, esančio (duomenys neskelbtini), planai patvirtina liudytojos nurodytas aplinkybes, kad pareiškimo privatizuoti butą padavimo metu buto plane nurodytas buto plotas neatitiko faktinio buto ploto, todėl tai galėjo būti kliūtis užbaigti buto privatizavimo procedūras. CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 202 straipsnį teismui suteikiama teisė spręsti apie įrodymų įrodomąją galią tuo atveju, kai pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai neišlikę. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2008).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovės atstovė 1992 m. sausio 17 d. pareiškimo kopijos leistinumo, tikrumo, patikimumo neginčijo, todėl šis įrodymas vertintinas kartu su kitais rašytiniais įrodymais, liudytojos parodymais, prieštaravimų tarp pateiktų įrodymų nenustatyta.

Be kita ko, atsakovei kilo abejonių, ar L. Z. geba prisiminti dokumentus teikusius asmenis prieš tris dešimtmečius, ar ji tikrai ėjo tas pareigas, kaip teigiama prašyme.

Įrodymai, kurie yra fizinių asmenų paaiškinimuose, gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. CPK 189 straipsnio 1 dalis nustato, kad liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla. Liudytoju laikomas bylos baigtimi teisiškai nesuinteresuotas fizinis asmuo, jis yra įrodymų šaltinis, o liudytojo parodymai (paaiškinimai) yra įrodinėjimo priemonė.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. lapkričio 16 d. nutartyje, kuria atnaujintas procesas, pasisakė, kad jeigu, teismo posėdyje apklausus liudytoją L. Z., pasitvirtintų jos nurodytos aplinkybės, tai tokiu atveju jos parodymai galėtų paneigti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendime nurodytas aplinkybes, kad byloje nebuvo pateikta nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog ieškovė ar jos tėvas buvo pateikę prašymus dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas, todėl apygardos teismas darė išvadą, jog šis naujai paaiškėjęs įrodymų šaltinis gali turėti esminę reikšmę bylai. Teisės aiškinimo ir (ar) taikymo taisyklė, suformuota aukštesnės instancijos teismo, kaip precedentas konkrečioje byloje, yra privaloma ir saisto tą pačią bylą pakartotinai nagrinėjantį teismą stipriau, negu kitų aukštesnės instancijos teismų kitose bylose suformuotos teisės aiškinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartis byloje Nr. GT1-1/2014).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad liudytoja L. Z. laikotarpiu 1991-1993 m. dirbo VKSJ „Stakla“ inžiniere (I tomas b. l. 127), liudytoja pateiktu raštu į bylą taip pat patvirtino, kad dirbo butų privatizavimo skyriuje. Teismo posėdžio metu liudytoja paaiškino, kad jos pareigos tiesiogiai buvo susijusios su dokumentų dėl butų privatizavimo tvarkymu. Tokius senus įvykius atsimena, nes ieškovės mamą Z. G. pažinojo, kaip buhalterę, kuri mokėdavo stipendijas. Liudytoja atsimena, kad Garniai buvo pateikę Vakarų laivų remonto įmonės dokumentus, kad jiems leista butą privatizuoti, po to buvo pateiktas prašymas dėl privatizavimo. Teismo nuomone, liudytojos paaiškinimai apie prašymo dėl buto privatizavimo pateikimo aplinkybes gali būti vertinami kaip patikimi ir objektyvūs, kadangi, yra nuoseklūs, išsamūs, liudytojai šiuos duomenis gaunant tiesiogiai, nenustatyta, kad liudytoja turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, byloje nėra įrodymų, kad liudytoja neturi gebėjimų įsiminti, rinkti, perteikti informaciją yra neobjektyvi teikiant savo paaiškinimus, be to, liudytoja buvo butų ūkio tarnybos, įgaliotos vykdyti butų privatizavimą, darbuotoja. Liudytojos paaiškinimus patvirtina kita bylos medžiaga, įrodymai vieni kitiems neprieštarauja, todėl nėra pagrindo netikėti jos parodymais. Liudytoja nuosekliai ir logiškai paaiškino visą buvusią ankstesnę privatizavimo tvarką ir eigą, pakartotinai patvirtino savo rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, kad A. G. šeima buvo atnešusi reikiamus dokumentus buto privatizacijai, nurodė, kad priešingu atveju, jai nebūtų tekę su jais bendrauti ir ruošti dokumentų tolimesnei buto privatizavimo eigai. Pažymėjo, kad 1993 m. nebaigtų privatizuoti butų dokumentai, tame tarpe ir Garnių šeimos dokumentai, buvo perduoti į savivaldybės Butų privatizavimo tarnybą. Iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. balandžio 3 d. atsakymo į advokato paklausimą, matyti, jog archyve yra duomenų apie L. Z. darbą 1991-1993 metais VKSĮ ,,Stakla“ ir šios pareigybę – inžinierė. Esant tokioms aplinkybėms, nekyla abejonių, jog L. Z. ginčo laikotarpiu buvo įgaliota tvarkyti VKSĮ ,,Stakla“ žinybinių butų privatizacijos dokumentus ir šiuos tvarkė, todėl šiam asmeniui yra žinomos visos faktinės aplinkybės, kiek tai susiję su ginčo buto privatizavimu.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos archyvas 2010 m. balandžio 30 d. raštu Nr. (7.32)-A4-1356 informavo, kad Savivaldybės administracijos archyve nėra saugomi prašymai dėl leidimo privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2010 m. liepos 26 d. raštu nustatyta, kad Klaipėdos VKSĮ „Stakla“ ir Valstybinė butų ūkio eksploatavimo įmonė Nr. 7 Savivaldybės administracijos archyvui registracijos žurnalų, kuriuose buvo registruojami prašymai dėl leidimo privatizuoti butus, neperdavė. UAB „Pempininkų valdos“ 2010 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. PV-RS-10-0214 nurodė, kad dokumentų, susijusių su buto, adresu Debreceno g. 34-56, Klaipėda, privatizavimu nėra išlikę. 2017 m. kovo 9 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos rašte nurodyta, kad Savivaldybės archyve yra saugomi Klaipėdos VĮ Naftos įmonės ūkio tarnybos dokumentų fondas, kurį sudaro tik personalo valdymo dokumentai, nes organizacinės veiklos dokumentų saugojimo terminas pasibaigęs. Taip pat nurodyta, kad Klaipėdos VĮ Naftos įmonės ūkio tarnybos pavadinimas nuo 1991 m. rugpjūčio mėn. iki 1992 m. gruodžio mėn. buvo VKSĮ „Stakla“ butų komunalinio ūkio valdyba (I tomas b. l. 105). 2017 m. kovo 2 d. raštu Nr. (2.3.6) 6R-449 Klaipėdos regioninis valstybės archyvas informavo, kad Klaipėdos regioniniam valstybės archyvui VKSĮ „Stakla“ butų komunalinio ūkio valdybos dokumentai saugojimui neperduoti (I tomas b. l. 106). Tačiau nei viename iš institucijų pateiktų atsakymų nėra nurodyta, kad ieškovė ar jos šeimos nariai nepateikė prašymo privatizuoti ginčo butą. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų, paneigiančių ieškovės nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus, ar patvirtinančių, kad ieškovė ar jos tėvai nepadavė įgaliotiems asmenims prašymo leisti privatizuoti ginčo butą, kas sudaro pagrindą išvadai padaryti, kad tokie dokumentai neišliko. Pagal formuojamą teismų praktiką, atsakovas, teigdamas, jog ieškovas savo teisę įgyvendino netinkamai, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010).

Teismas atkreipia dėmesį, kad atsižvelgtina ir į tai, jog nuo privatizacijos pradžios praėjo apie 27 metai, todėl tikėtina, kad dokumentai galėjo ir dėl šios aplinkybės neišlikti. Be kita ko, ieškovė ar jos tėvai, pateikę prašymą, teisėtai ir pagrįstai galėjo tikėtis, jog kompetentinga valstybinė institucija sutvarkys jų teisės įgyvendinimui reikalingus dokumentus ir juos išsaugos. Privatizavimo procedūros užbaigimas, pateikus prašymą, jau nebepriklausė nuo ieškovės ar jos tėvų valios. Atsakingi už butų privatizavimą darbuotojai, elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai, vykdant jiems teisės aktais priskirtas privatizavimo funkcijas, turėjo ieškovę informuoti apie privatizacijos eigą, nesant reikalingų dokumentų, raštu apie tai pranešti ir pareikalauti juos pristatyti ir nustatyta tvarka leisti privatizuoti Garnių šeimos nuomojamą butą arba atsisakyti tai padaryti, ieškovę apie tai informuojant. Pažymėtina ir tai, kad butų privatizavimo tvarką nustatantys norminiai teisės aktai nereglamentavo, per kiek laiko turi būti sumokėta apskaičiuota buto kaina, byloje nėra įrodymų, kad privatizavimą vykdančios institucijos būtų nustačiusios konkretų terminą pateikti trūkstamus dokumentus, todėl ieškovė ar jos tėvas turėjo pagrindą pagrįstai tikėtis, jog pradėta privatizavimo procedūra vyksta ir bus sėkmingai pabaigta. Vien ta aplinkybė, kad nėra išlikęs šeimos narių susitarimas dėl ginčo buto privatizavimo, kad archyvuose nėra išlikę duomenų, kad ieškovė ar jos šeimos nariai kreipėsi su prašymu privatizuoti ginčo butą, negali būti besąlygiškas pagrindas ieškiniui atmesti, tai prieštarautų teisingumo principui, nes pagal BPĮ nebuvo reikalaujama, jog pareiškėjai turėtų tokius dokumentus ir juos saugotų. Priešingai, bylos duomenys ir ieškovės pateikti rašytinais įrodymai, liudytojos parodymai patvirtina, kad ieškovė ar jos šeimos nariai buvo pareiškę valią privatizuoti nuomos teise valdomą butą, tačiau dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių prašymas nebuvo sprendžiamas teisės aktų nustatyta tvarka.

Vadovaujantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, vertinant byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog ieškovė ar jos tėvas BPĮ nustatytu terminu bei įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, dėl ginčo buto privatizavimo, tačiau butas nebuvo privatizuotas, procesas neužbaigtas dėl neišlikusių dokumentų. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog ieškovė viena ar su kitais šeimos nariais buvo įgijusi nuosavybę į kitą gyvenamąją patalpą pagal BPĮ, ginčo butas yra tinkamas privatizavimo objektas ir ginčo dėl to nėra. Remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad ginčo buto privatizavimo procedūra buvo teisėtai pradėta ir ieškovė bei jos tėvas įgyvendino teisę privatizuoti ginčo butą.

Procesiniuose dokumentuose atsakovė pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie ieškovės šeimos sudėtį, ankstesnę gyvenamąją vietą bei VĮ Registrų centro pažymą apie visų šeimos narių įgytą (įskaitant turėtą) nekilnojamąjį turtą, todėl neaišku, ar buvo nurodyti visi asmenys, gyvenę ginčo bute. Taip pat atsakovė nurodo, kad neaišku, ar ieškovės šeimos nariai nebuvo pasinaudoję būsto privatizacija, todėl negali įsitikinti, jog ieškovė pagal BPĮ yra tinkamas ginčo buto privatizavimo subjektas, atitinkantis minėtas imperatyvias sąlygas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė ieškinyje nurodė ir pateikė įrodymus, kad ginčo bute nuo pat buto skyrimo – 1969-04-25 gyveno su savo sūnumi A. V. ir tėvais – A. G. bei Z. G.. Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovės A. V. tėvas A. G. nuo 1975 m. rugsėjo 2 d. iki 1992 m. spalio 7 d. dirbo Valstybinėje Vakarų laivų remonto įmonėje (I tomas b. l. 139-157; 166-174; 190-200, II tomas b. l. 2-9). A. G. šeima kreipėsi į Valstybinę Vakarų laivų remonto įmonę (vėliau pakeistas įmonės pavadinimas į AB Vakarų laivų gamykla), pateikdami pareiškimą apie susitarimą pirkti privatizuojamą butą adresu, (duomenys neskelbtini), byloje pateiktas AB „Vakarų laivų gamykla“ patvirtinimas (I tomas b. l. 138). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo“ 16¹ straipsniu (Lietuvos Aidas, Nr. 152; 1991, Nr. 23-595) (Žin., 1974, Nr. 20-191), (16¹ straipsnis neteko galios 1995 m. birželio 28), įmonė, organizacija, kurioje buto nuomininkas dirbo, galėjo supaprastinta tvarka patvirtinti ir buto nuomininko bei jo šeimos narių susitarimus dėl gyvenamojo namo (buto) pirkimo. Tokiu būdu, bylos duomenimis nustatyta ir ta aplinkybė, kad ginčo buto nuomininkas A. G. ir kartu gyvenę šeimos nariai buvo susitarę, kieno vardu būstas bus privatizuojamas (BPĮ 5 straipsnis). Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos dėstytas abejones dėl ieškovės šeimos sudėties, nors tokią teisę teismas išaiškino. Be to, atsakovė nepateikė ir kitų duomenų, kurie suteiktų teismui pagrindo abejoti, ar ieškovė yra tinkamas ginčo buto privatizavimo subjektas, ar yra įgijusi kitą gyvenamąjį būstą lengvatinėmis sąlygomis.

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Bendroji taisyklė, apibrėžianti ieškinio senaties termino pradžios momentą, yra įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje ir numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017).

Atsakovės atstovas nurodė, kad ginčo buto nuomos sutartis buvo sudaryta 1999 m. balandžio 19 d., tačiau ieškovė su ieškiniu dėl privatizacijos kreipėsi tik 2011 m. sausio 26 d., t. y. praėjus net 11 metų po BPĮ galiojimo pabaigos, praleidus ieškinio senaties terminą. Ieškovės atstovas nurodė, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2005 m. sausio 18 d., kadangi būtent tada Klaipėdos miesto savivaldybė informavo A. V., kad jai nesuteikiama teisė privatizuoti gyvenamąsias patapas pagal LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnį (II tomas b. l. 83).

Ieškovės nurodyta privatizacijos dokumentų pateikimo data – 1992 metai, be to, kaip jau buvo nurodyta, butų privatizavimo procesas nebuvo vienkartinis veiksmas, jis truko ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą, todėl negalima teigti, jog ieškovė ar jos tėvas iš karto po prašymo dėl buto privatizavimo pateikimo turėjo ir galėjo suvokti esant jų teisių pažeidimą neprivatizavus ginčo buto. Todėl sutiktina su ieškovės teigimu, kad ji apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2005 m. sausio 28 d., gavus savivaldybės atsakymą, ir būtent nuo šio momento ieškovei tapo žinoma, jog ginčo buto ji negali privatizuoti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai daryti, jog ieškovė dėl savo pažeistos teisės gynimo į teismą kreipėsi praleidusi įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2011 m. balandžio 6 d., taigi nuo ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl teisės privatizuoti nuomojama butą pripažinimo nepraėjo daugiau nei 10 metų.

Remintis išdėstytais argumentais, priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkintinas (CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismui priėmus naują sprendimą, ankstesni teismų sprendimai netenka teisinės galios (CPK 371 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pateikė duomenis apie ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

CPK 98 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Ieškovė pateikė 2012 m. birželio 1 d. kasacinį skundą ir prašo iš atsakovės priteisti 1016,28 Eur už teisines konsultacijas, ruošiant kasacinį skundą, bei kasacinio skundo parengimą ir pateikimą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ieškovės A. V. kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiame Teisme buvo priimtas ir byla nagrinėta kasacine tvarka. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nors ieškovė ir pateikė įrodymus, pagrindžiančius išlaidas už kasacinio skundo parengimą, tačiau nesant duomenų, kad kasacinis skundas buvo priimtas ir nagrinėtas, prašymas dėl 1016,28 Eur bylinėjimosi išlaidų už kasacinio skundo parengimą atmestinas.

Ieškovė taip pat nurodo, kad už teisines konsultacijas dėl proceso atnaujinimo bei procesinių dokumentų parengimą patyrė 1590,99 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, pateikė jas pagrindžiančius dokumentus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2017 m. kovo 9 d. atstovavimo sutarties pagrindu advokatui Egidijui Giedraičiui pavesta atstovauti ieškovę A. V. civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo. Prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas ieškovė detalizuoja pateiktas bylinėjimosi išlaidas: 531 Eur už prašymo dėl proceso atnaujinimo parengimą; 100 Eur už paklausimo bei prašymo teismui, rašytinių paaiškinimų parengimą; 100 Eur už konsultacijas, prašymo teismui, rašytinių paaiškinimų parengimą; 50 Eur už paklausimo bei papildomų paaiškinimų parengimą; 300 Eur už atskirojo skundo dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. nutarties parengimą; 9,99 Eur už dokumentų vertimą ir tvirtinimą.

2018 m. sausio 10 d. teisinių paslaugų sutarties pagrindu advokatui Dariui Kurpavičiui pavesta atstovauti ieškovę A. V.. Ieškovės atstovas pateikė įrodymus, patvirtinančius ieškovės turėtas 500 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai už susipažinimą su procesiniais dokumentais, teisminės praktikos analizę, teisines konsultacijas, dalyvavimą teismo posėdžiuose.

Pažymėtina, kad konkretų atlygintinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį nustato teismas ir jo diskrecijai priklauso klausimo dėl priteistinų išlaidų pagrįstumo išsprendimas. Teismas, priteisdamas bylos šaliai atstovavimo išlaidas, atsižvelgia į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Ieškovės nurodytos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių už tokių teisinių paslaugų suteikimą, todėl atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas visa apimtimi, byloje rengtų procesinių dokumentų kiekį, į bylos sudėtingumą bei apimtį, ieškovės patirtos 1090,99 Eur ir 500 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokatų teisinę pagalbą laikytinos pagrįstomis ir priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 259 - 260 straipsniais, 268 - 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Pripažinti A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamasias patalpas – butą esantį adresu, (duomenys neskelbtini), lengvatine tvarka pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymą.

Priteisti iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės 1590,99 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei A. V..

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.