Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2S-999-544/2017

Janina Zaržeckienė Teisminio proceso Nr. 2-28-3-02684-2017-5

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo G. G. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 24 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-4226-399/2017 pagal ieškovės G. G. patikslintą ieškinį atsakovui A. G., trečiajam asmeniui S. G., institucijai teikiančiai išvadą Marijampolės savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turto padalinimo, neturtinės žalos, vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo bei atsakovo A. G. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo bei turto padalinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė G. G. pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam jos pareikštą ieškinį bei atsakovo A. G. pareikštą priešieškinį, pateikė prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir kol bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje nustatyti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą kartu su ja, nustatyti jos siūlomą laikiną atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais tvarką, nuo ieškinio teismui pateikimo dienos priteisti iš atsakovo dukrai S. G. ir I. G. laikiną po 280 Eur išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį, šių išlaikymo lėšų tvarkytoja paskiriant ieškovę.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies: laikiną nepilnamečių vaikų S. G. ir I. G. gyvenamąją vietą kol įsiteisės teismo sprendimas byloje nustatė su ieškove G. G.; priteisė iš atsakovo A. G. laikiną išlaikymą nepilnametei dukrai S. G. ir sūnui I. G. po 220 Eur kas mėnesį kiekvienam nuo 2017 m. liepos 24 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nustatant jog laikiną išlaikymą uzufrukto teise valdo (naudoja) išimtinai vaikų interesais G. G.; nustatė tokią atsakovo A. G. bendravimo su nepilnamečiais vaikais S. G. ir I. G. tvarką:

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalims nesusitarus dėl vaikų gyvenamosios vietos yra pagrindas taikyti laikinąją apsaugos priemonę bei nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su motina, nes tai šiuo metu geriausia atitinka nepilnamečių vaikų interesus. Teismo nuomone, šią išvadą pagrindžia nepilnametės S. G. paaiškinimai, I. G. nuomonė, išsakyta per išvadą teikiančios institucijos atstovą. Teismas nurodė, kad pagal šiuo metu byloje esančius duomenis atsakovas A. G. yra ūmesnio būdo, jo darbinė veikla yra susijusi su dažnomis komandiruotėmis, nenustatyta, jog ieškovės buitinės gyvenimo sąlygos nebūtų tinkamos nepilnamečiams vaikams.Spręsdamas dėl laikino išlaikymo priteisimo, pirmosios instancijos teismas įvertino, jog atsakovas nuo gyvenimo skyrium pradžios išlaikymo nepilnamečiui I. G. neteikė visiškai, o dukrai S. G. yra pervedęs į jos sąskaitą 900 Eur, kuriuos ji išleido savo nuožiūra. Kartu teismas vertino, jog šiuo metu abu vaikai yra nepilnamečiai ir išlaikymo lėšas, nustačius vaikų laikiną gyvenamąją vietą su motina, turi tvarkyti būtent ji, nes suaugęs žmogus gali tinkamai paskirstyti sumas reikalingas visiems vaiko poreikiams tenkinti. Kartu pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis sąžiningumo ir teisingumo principu bei tuo, kad jai buvo pervesti 900 Eur, laikiną išlaikymą S. G. nustatė nuo nutarties priėmimo dienos, o I. G. – nuo prašymo pateikimo dienos. Nustatydamas laikino išlaikymo dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių vaikų poreikius, pomėgius bei lankomus užsiėmimus, specialių poreikių nebuvimą, šalių kas mėnesį gaunamą bei metų laikotarpiu disponuojamą lėšų dydį.Nustatydamas atsakovo su vaikais bendravimo tvarką, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dėl bendravimo su vaikais kyla ginčas, nes pagal esančius duomenis atsakovas ne visada su vaikais elgiasi korektiškai, vartoja netinkamus žodžius, nors vaikai nori bendrauti su atsakovu ir byloje nėra duomenų rodančių, kad vaikų bendravimas su tėvu jiems kenktų. Atsakovas, nors nesutiko su bendravimo tvarka, kurią siūlė ieškovė, tačiau nepateikė savo siūlomos bendravimo tvarkos varianto. Todėl teismas, vadovaudamasis išimtinai nepilnamečių vaikų interesais, pasisakė, kad ieškovės prašoma nustatyti tvarka, kad vaikai tris savaitgalius per mėnesį praleidžia su tėvu, o vieną su motina, neatitinka vaikų interesų, todėl nustatė, kad vaikai su tėvu bendrauja pirmą ir trečią mėnesio savaitgalį, nuo šeštadienio 12 val. iki sekmadienio 18 val. Teismas suprato, jog prašoma nustatyti, kad atsakovas bendrauja su vaikais kiekvienos savaitės trečiadienį-ketvirtadienį, todėl sprendė, jog toks bendravimas neatitinka vaikų interesų, kadangi jiems reikia paruošti pamoka, neaišku, ar jos bus pasibaigę iki trečiadienio 15 valandos. Todėl teismas nustatė, kad atsakovas su vaikais bendrauja antrą ir ketvirtą mėnesio trečiadienį ir penktadienį nuo 16 valandos iki 20 valandos. Teismas laikė pagrįstu prašymą nustatyti, kad atsakovas su vaikais bendrauja antrą pusę mokyklinių žiemos ir vasaros atostogų dalį bei bendrauja švenčių dienomis, tačiau nustatė, kad atsakovas tomis dienomis su vaikais bendrauja nuo 12 val., o ne nuo 10 val., kaip prašo atsakovas, nes vaikai šventinėmis dienomis turi turėti laiko pabūti savo namuose, įprastoje aplinkoje bei pailsėti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas A. G. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 24 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – netaikyti ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamoje civilinėje byloje, priimti atsakovo pateikiamus papildomus įrodymus.Nurodo, kad ieškovė kartu su vaikais iki ginčo gyveno namuose, kuriuose šiuo metu gyvena atsakovas, t. y. šalių vaikams labiau pažįstamoje ir žinomoje aplinkoje, kurioje jie turi didžiąją dalį savo daiktų. Vaiko aplinkos stabilumas yra itin svarbus ir ne kartą akcentuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Šioje byloje laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymas nėra reikalingas ir gali pažeisti vaikų gyvenamosios vietos stabilumą, juo labiau, kad ieškovė nenurodė objektyvių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nenustačius vaikų gyvenamosios vietos su ieškove, kiltų reali grėsmė vaikų interesams. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, sprendimą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo argumentavo taip, lyg ginčas būtų sprendžiamas iš esmės („bylos duomenys patvirtina, kad vaikai saugesni jaučiasi su motina. Atsakovas yra ūmesnio ir kategoriško charakterio, dažnai konfliktuoja su vaikais, tai patvirtino ir S. G. teismo posėdžio metu, jo darbas ir visuomeninė veikla susijusi su dažnomis komandiruotėmis ir kitais tiksliais išvykimu į užsienį. Buitinės sąlygos vaikams gyventi yra tiek pas motiną, tiek pas tėvą, tačiau kaip jau minėta jos nėra lemiamas veiksnys šioje byloje ir teismas laikiną vaikų gyvenamąją vietą nustato su ieškove, nes tai geriausia šiuo metu atitinka vaikų interesus “). Be to, tokios išvados prieštarauja išvadą teikiančios institucijos Marijampolės vaiko teisių apsaugos tarnybos (toliau – Institucija) pateiktoje išvadoje nurodytiems teiginiams, jog atsakovo teisė bendrauti su vaikais, atsižvelgiant į buvusius konfliktus tarp jo ir vaikų, neturėtų būti ribojama, nes vaikai nenurodė, jog nenori su tėvu bendrauti ar yra kitos išskirtinės aplinkybės.Dėl vaikams priteisto laikino išlaikymo atsakovas pabrėžia, jog jis nuo šalių gyvenimo skyrium pradžios neturėjo pakankamai galimybių įvertinti visus reikšmingus susidariusios situacijos aspektus, susijusius su konkrečių piniginių lėšų skyrimu, juo labiau, kad per 2 mėnesių šalių gyvenimo skyrium laikotarpį dukrai skyrė 900 Eur, vaikams parveža rūbų ir kitų daiktų iš kelionių. Visai tai neleidžia daryti išvados, jog atsakovas neprisidės prie vaikų išlaikymo iki teismo sprendimo priėmimo. Mano, kad teismas nepagrįstai prilygino įplaukas į atsakovo sąskaitą jo pajamoms, kadangi tai buvo iš kitų įmonių gauti avansai, už kuriuos turėjo būti įsigyjamos prekės įmonėms. Reikšminga ir tai, kad, nors ieškovė uždirba 380 Eur per mėnesį, išlaikyti ieškovę nėra atsakovo pareiga.Dėl bendravimo tvarkos nustatymo apeliantas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog šalių vaikai yra 10 ir 17 metų amžiaus, jie patys nurodė, jog su abiem tėvais nori bendrauti neapsunkintai. Esant tokiai situacijai, kai atsakovas vaikus išlaiko, rodo jiems dėmesį, juos aprūpina, o tėvą ir vaikus sieja glaudus ir stiprus ryšys, bendravimo tvarkos nustatymas neturi būti taikomas siekiant apsaugoti būtent nepilnamečių vaikų interesus, o nustatyta tvarka ar grafikas bei kiti formalumai tik apsunkina įprastą ir natūralų vaikų bendravimą su tėvais. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė G. G. prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą.Nurodo, kad tarp šalių kilęs ginčas ir byloje esantys duomenys apie ūmų atsakovo būdą bei ne visuomet korektišką, o kartu ir konfliktišką bendravimą su vaikais, pagrindžia būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti vaikų gyvenamąją vietą kartu su ieškove. Priimdamas tokį procesinį sprendimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius duomenis, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove kenktų vaikų interesams ir nepaneigė aplinkybės, jog dažnai būna išvykęs. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas aiškiai pasisakė, jog skundžiama nutartimi buvo sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių klausimas. Atskirojo skundo argumentai, susiję su teismo be pagrindo priteistu laikino vaikų išlaikymu, yra nepagrįsti. Ieškovas išlaikymo vaikams neteikė nei iki, nei po teismo nutarties priteisti laikiną išlaikymą priėmimo. Kartu pabrėžiama, jog atsakovas neginčija skundžiama nutartimi nustatytos laikino išlaikymo vaikams sumos, teikia išlaikymą šalių pilnametei dukrai, o jo mėnesinės pajamos siekia kelis tūkstančius eurų. Ieškovė nurodo, jog šalių bendravimo su jų nepilnamečiais vaikais tvarka teismo nutartimi yra nustatyta pagrįstai ir jos panaikinti nereikia, kadangi atsakovas dažnai siekia bendrauti su vaikais iš anksto ieškovės neperspėjęs. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių atsakovo teiginius apie teismo nustatytos bendravimo tvarkos prieštaravimą vaikų interesams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, taigi, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo, gali būti taikoma esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės. Be to, pagal CPK 145 straipsnio 1 dalis 11 punktą laikinąja apsaugos priemone gali būti ir laikino išlaikymo priteisimas. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams (vaikui) iki tol, kol bus priimtas teismo sprendimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei kokios šalių galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Dėl to laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai. atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų (vaiko) poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaiko (vaikų) poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės, t. y. tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios ieškovo ir atsakovės pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtini vaiko poreikiai, kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo. Taigi atsakovo atskirojo skundo argumentai dėl jo gaunamų pajamų, teiktino išlaikymo dydžio išsamiai bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse byloje Nr. 3K-3-495/2009; Nr. 3K-3-71/2010 ir kt.), o laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius. Kartu pažymėtina, jog CK 3.175 straipsnis numato, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja pirmiausia siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus. Maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principas (CK 3.175 straipsnio 2 dalis) nustatant bendravimo tvarką reiškia, kad tėvui (motinai) negyvenančiam kartu su vaiku neturi būti daromi apribojimai bendrauti su vaiku (vietos, būdo, sąlygų ir pan. atžvilgiu), jeigu jie nereikalingi vaiko interesams apsaugoti. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Teismas kiekvieną kartą turi atsižvelgti į individualias byloje susiklosčiusias aplinkybes ir nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri atitiktų konkrečią situaciją.Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas yra nepilnamečių vaikų I. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir S. G., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai, kurie šiuo metu gyvena skyrium. Patikslintu ieškiniu, pateiktu iki pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties priėmimo, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl laikinosios vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatyto ir laikino materialinio išlaikymo priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio pagrindo abejoti skundžiamoje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, jog šalių nepilnamečiai vaikai nuo 2017 m. birželio 1 d. faktiškai gyvena su ieškove, kur, pagal institucijos, teikiančios byloje išvadą, pateiktus duomenis, gyvenimo sąlygos vaikams, kaip ir ankstesniame šalių būste, kur šiuo metu gyvena atsakovas, yra tinkamos.Atskiruoju skundu apeliantas tvirtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui išvis nebuvo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, o jų taikymas ne užtikrina, o pažeidžia nepilnamečių šalių vaikų interesus. Kartu apeliantas pabrėžia, jog teismas skundžiamoje nutartyje išdėstė argumentus taip, tarsi byla yra išnarinėjama iš esmės, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas yra pasirengęs visapusiškai išlaikyti vaikus ir prisideda prie jų išlaikymo pirkdamas įvairius daiktus ar pervesdamas kišenpinigius, tačiau nemano, jog turi pareigą išlaikyti ir ieškovę. Kartu atskirajame skunde nurodoma, kad bendravimo tvarka su vaikais yra nustatyta visiškai nepagrįstai, kadangi abu vaikai nurodė iš esmės norintys laisvai bendrauti su atsakovu. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka ir sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog laikinosios apsaugos priemonės skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo taikytos nepagrįstai. Pirmiausia pažymėtina, jog iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertino, jog šeimos bylose laikinoji apsaugos priemonė turi ir kitus tikslus, o būtent – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principo įgyvendinimą (CK 3.3 straipsnis), dėl ko, priimdamas skundžiamą nutartį, siekė užtikrinti ir kuo mažiau pažeisti nepilnamečių vaikų asmeninius neturtinius interesus, kol bus išnagrinėta byla ir priimtas teismo sprendimas. Kartu iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog teismas akcentavo, kad yra sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimas, tačiau nėra nagrinėjamas šalių ginčas iš esmės, dėl ko nėra tiriami visi byloje esantys įrodymai, o tik analizuojami duomenys, susiję su ieškovės pateiktu prašymu. Atsižvelgiant į tai, atmetamas kaip nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pasisakė dėl ginčo esmės, juo labiau, kad CPK nuostatos, reglamentuojančios procesinio sprendimo surašymą, nustato teismui pareigą kiekvienu atveju įvertinti pateiktus duomenis ir padaryti motyvuotas ir pagrįstas išvadas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 291 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šalių procesinius dokumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, o taip pat kitus byloje esančius duomenis, nenustatė jokių procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, pažeidimų.Papildomai apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog tiek ieškovės patikslintame ieškinyje, tiek paties atsakovo priešieškinyje yra keliamas ginčas dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo ir bendravimo tvarkos nustatymo klausimų, šiuo metu šalys gyvena skyrium, o šalių nepilnamečiai vaikai – su vienu iš tėvų. Todėl atskirojo skundo argumentas, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje nebuvo pagrindo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo bei jas taikyti, yra atmetami kaip nepagrįsti. Kartu pabrėžtina, jog šiuo atveju vaikų gyvenamosios vietos, laikino išlaikymo bei bendravimo su atsakovu tvarkos nustatymu yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus ir sukurti kiek įmanoma jiems stabilesnę gyvenamąją aplinką bylos nagrinėjimo laikotarpiu, o ne siekti išvengti galimų nepatogumų atsakovui.Nors atskirajame skunde tvirtinama, jog laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymas nėra reikalingas, tačiau su tokiu argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Byloje esantys duomenys apie tarp atsakovo ir vaikų kilusias konfliktines situacijas, pakankamai dažnus atsakovo išvykimus į užsienį, o ir pačių nepilnamečių vaikų pozicija, jog jie nori gyventi su mama ir matytis su tėčiu, išties leidžia neabejotinai spręsti, kad šalių nepilnamečių vaikų laikina gyvenamoji vieta su ieškove buvo nustatyta visiškai pagrįstai. Kartu pažymėtina, jog atskirajame skunde atsakovas nepateikė jokių konkrečių argumentų, leidžiančių vertinti, kad pasikeitė jo įprastinė veikla, lemianti pakankamai dažnus ir ilgus išvykimus į užsienį, kas leistų spręsti, jog nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymas kartu su atsakovu visapusiškai atitiktų jų interesus. Teismo nuomone, skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą dviem vaikams. Ieškovė tvirtino, o atsakovas leistinais įrodymais nepaneigė (išskyrus minėtą 900,00 Eur), kad jis, sutuoktinei su vaikais pradėjus gyventi skyrium, vaikams išlaikymo neteikė tiek iki, tiek po 2017 m. birželio 9 d. nutarties (kuri 2017 m. birželio 27 d. nutartimi buvo panaikinta) dėl laikino išlaikymo priteisimo priėmimo. Esminis atskirojo skundo argumentas dėl laikinojo išlaikymo nemokėjimo yra tas, jog atsakovas nespėjo prisitaikyti prie naujai susiklosčiusių buitinių aplinkybių, tačiau yra pasirengęs visapusiškai išlaikyti savo vaikus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tokie atsakovo argumentai negali būti pagrindu pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ar neteisėta, juo labiau, kad pats apeliantas pripažįsta neteikęs vaikams išlaikymo. Tokio vertinimo nekeičia byloje esantys duomenys apie atsakovo dukrai pervestus 900 Eur bei įvairių daiktų ir drabužių vaikams parvežimą iš užsienio, kadangi šios piniginės lėšos S. G. buvo pervestos į jos asmeninę sąskaitą kaip jai asmeniškai skirtos lėšos. Įrodymų apie drabužių, daiktų ar kitų prekių kasmėnesinį teikimą, kuris atitiktų vaikų kasmėnesinio išlaikymo, užtikrinant jų būtinų poreikių tenkinimą, kriterijų nėra. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laikino išlaikymo pradžią atsakovo dukrai, atsižvelgė į jai skirtas pinigines lėšas. Be to, iš atskirojo skundo matyti, kad apeliantas nepateikia argumentų, kurių pagrindu teismo nustatytą išlaikymo dydį jis laiko neteisėtu ar nepagrįstu, neatitinkančiu jo materialinių galimybių ar vaikų būtinų poreikių užtikrinimo kriterijaus, todėl šiuo klausimu plačiau nepasisakoma. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi atsakovo banko sąskaitos duomenimis, kaip jo pajamų dydį ir periodiškumą patvirtinančiu įrodymu. Apeliantas tvirtina, jog dalis banko sąskaitoje esančių piniginių lėšų yra įmonių, kurių direktoriumi jis yra, avansiniai mokėjimai, skirti šioms įmonėms reikalingų prekių ar paslaugų įsigijimu. Tačiau iš byloje esančios atsakovo AB „SEB“ banko sąskaitos bei kartu su atskiruoju skundu pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų matyti, jog apelianto nurodomi pirkiniai įmonių reikmėms pagal banko sąskaitos išrašo duomenis apie atliktas bankines operacijas iš esmės nesutampa nei pagal pinigų sumas, nei pagal atliktų operacijų laiką. Kaip pagrįstai nurodė ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą, pats atsakovas atskirajame skunde dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nutarties panaikinimo nurodė, kad jo mėnesinės pajamos siekia kelis tūkstančius eurų. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas yra verslininkas, kelių įmonių vadovas. Atsižvelgiant į tai, net ir tuo atveju, jei apelianto banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos ir yra skiriamos įmonių reikmėms tenkinti, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikino išlaikymo dydžio nustatymo šalių vaikams iš atsakovo, netinkamai vertino jo finansinę padėtį bei galimybes.Nors atskirajame skunde apeliantas dėsto argumentus, susijusius su teismo nustatyta laikina bendravimo tvarka, tvirtindamas, jog nagrinėjamoje byloje išvis nebuvo poreikio nustatyti atsakovo bendravimo su vaikais tvarką, kadangi dukra pati pareiškė norą bendrauti su tėčiu nevaržomai, o sūnus taip norėjo bendrauti su atsakovu, tačiau konkrečių nustatytos bendravimo tvarkos sąlygų neginčija. Nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad bendravimo tvarkos, kaip laikinosios apsaugos priemonės, nustatymas nebuvo reikalingas. Kaip jau minėta pirmiau, nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad šalys gyvena skyrium, o nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove, todėl atsakovo bendravimas su nepilnamečiais vaikais gali būti apsunkintas, tapti retesnis, dėl ko gali nukentėti šalių vaikų interesai. Be to, ieškovė procesiniuose dokumentuose yra nurodžiusi, jog tarp šalių buvo kilusių nesutarimų dėl atsakovo bendravimo su šalių vaikais.Vadovaudamasis pirmiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, ištyrė reikšmingas klausimo išsprendimui bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais motyvais (CPK 185 straipsnis, 265 straipsnio 1 dalis). Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties įžanginėje dalyje yra nurodyta, jog ši nutartis priimta 2016 m. liepos 24 d. Tačiau iš byloje esančių duomenų bei esančių faktinių aplinkybių akivaizdžiai matyti, jog ši nutartis yra priimta 2017 m. liepos 24 d. Šis netikslumas apeliacinės instancijos teismo vertinamas kaip rašymo apsirikimas, kuris nedaro jokios įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui ir pateis pirmosios instancijos teismo gali būti ištaisytas (CPK 276 straipsnis).Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008, Nr. 3K-3-252/2010, Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Kartu su atskiruoju skundu atsakovas pateikė naujus įrodymus – PVM sąskaitas – faktūras, išrašytas už įvairių prekių įsigijimą įmonėms, kurių direktoriumi yra atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad šie rašytiniai įrodymai yra susiję su nagrinėjama byla, jie buvo pateikti kitai šaliai ir ji dėl jų galėjo pasisakyti, šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, priima apeliacinės instancijos teisme pateikiamus naujus rašytinius įrodymus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovo atstovo 2017 m. gruodžio 18 d. ((duomenys neskelbtini)) pateiktą rašytinį paaiškinimą su naujais įrodymais, nes jie pateikti bylos nagrinėjimo išvakarėse, bei ieškovės paaiškinimą ((duomenys neskelbtini)), nes jis pateiktas baigus bylą nagrinėti iš esmės. Šie dokumentai neabejotinai galėjo būti pateikti anksčiau, jų priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Apeliacinis procesas pradedamas dėl pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo asmeniui padavus apeliacinį (atskirąjį) skundą ir jį teismui priėmus (CPK 305-315, 338 straipsniai). Apeliaciniame (atskirajame) skunde ir atsiliepime į jį bylos šalys turi galimybę išdėstyti visus argumentus byloje kilusiais klausimais. Dėl šių procesinių dokumentų formos ir turinio, pateikimo tvarkos CPK nustatyti specialūs reikalavimai. Po to, kai yra priimamas apeliacinis (atskirasis) skundas, kitai bylos šaliai sudaroma galimybė dėl jo pateikti atsiliepimą. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, apeliacinį (atskirąjį) skundą keisti draudžiama. CPK nenustato šalims procesinės teisės teikti teismui kitokius, negu šiame kodekse išvardyti, procesinius dokumentus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

palikti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 24 d. nutartį nepakeistą.