Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-07-11 · Administracinė byla Nr. eI3-10435-780/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-07-11
Bylos Nr.
eI3-10435-780/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00054-2024-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Šarka, Rūta Miliuvienė, Asta Urbonienė
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Advokatai
Dovydas Raišutis
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-10435-780/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00054-2024-0Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. liepos 11 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės,

sekretoriaujant Andriui Antanui Višniakui,dalyvaujant pareiškėjui A. S., jo atstovui advokato padėjėjui Dovydui Raišučiui,vertėjai Olgai Vostrenkovai,

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 23S231920 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi“ (toliau – Sprendimas 1), 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 23S2232961 „Dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių“ (toliau – Sprendimas 2).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde, papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose ir savo bei atstovo paaiškinimuose teismo posėdžio metu rėmėsi tokiais pagrindiniais argumentais.

Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas 1 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, konstatavus, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybei.

Migracijos departamento klausimyne jis nurodė, kad 2008–2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą, o 2023 m. rugpjūčio 2 d. apklausoje nurodė, kad iš tarnybos išėjo 2013 metais. Pildydamas klausimyną jis neturėjo su savimi kontrakto ir neteisingai nurodė tarnybos pabaigos laiką bei nenurodė tikslaus pasienio institucijos pavadinimo. Teigia, kad iš tarnybos jis išėjo savo noru 2012 m. kovo ar balandžio mėnesį, nes jau buvo susipažinęs su buvusia žmona lietuve, o tai trukdė tarnybai. Nurodo, kad vadovybė jo išėjmo priežasčių nesiaiškino ir kontraktą nutraukė jo prašymu. Jokio dokumento, kad kontraktą nutraukė prieš terminą jis neturi, bet jau 2013 m. pabaigoje jis dirbo kitame darbe ir tai įrodo, kad jis iki 2013 m. liepos 14 d. Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete pagal kontraktą neišdirbo.

Pareiškėjas teigia, kad negali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos, nes nuo 2019 m. yra išsiregistravęs ir turi dokumentą dėl išvykimo iš šalies. Pareiškėjas yra lojalus Lietuvai, kuriai nekelia grėsmės. Lietuvoje gyvena daugiau, nei 10 metų, turi šeimą, namus, paskolą, t. y. glaudžius ryšius su Lietuva. Kilmės šalies pasienio tarnyboje buvo atsakingas už automobilių aptarnavimą ir remontą, dirbdamas neturėjo nieko bendro su administraciniais, strateginiais ar kokiais nors „kariniais reikalais“, tokiuose veiksmuose nedalyvavo, net neturėjo uniformos. Jokių priesaikų nebuvo davęs, su bendradarbiais jokių ryšių nepalaiko. Atlikęs karinę tarnybą pareiškėjas privalėjo įsidarbinti ir turėjo du pasirinkimus – darbą kolūkyje arba pasienio tarnyboje, kurią ir pasirinko. Pareiškėjas nebuvo įpareigotas būti lojalus kilmės šaliai ir palaikyti jos valdžią. Pareiškėjas dirbo vairuotojo–techniko pareigose, jo pagrindinės darbo funkcijos buvo automobilių priežiūra, paruošimas techninei apžiūrai, remontas ir dokumentacijos pildymas, taip pat, prireikus, jis vežiodavo asmenis.

Lietuvoje gyvendamas buvo išsiskyręs su žmona, bet vėl gyvena kaip šeima, augina vaiką. Pareiškėjas išvykdavo į kilmės šalį prižiūrėti mamą dėl jos sveikatos problemų, po to tvarkyti turto pardavimo reikalus. Pareiškėjas nurodė nekeliantis jokios grėsmės Lietuvai. Motinai išvykus gyventi į JAV jokių artimųjų Baltarusijoje neturi, jokių ryšių su niekuo nepalaiko, visi tolimi giminaičiai gyvena Lietuvoje. Pareiškėjas supranta lietuvių kalbą ir pats kalba lietuviškai tiek darbe, tiek šeimoje, yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą, o teisme naudojasi vertėjo pagalba, nes taip geriau gali ginti savo teises. Pareiškėjas daug metų gyvena Lietuvoje, yra glaudžiai susijęs su Lietuva, o su Baltarusija ryšiai nutraukti. Duomenų, kad dirbo kariuomenėje, niekada neslėpė, Migracijos departamentas anksčiau neįžvelgė jokių grėsmių dėl pareiškėjo darbo, todėl nesupranta kodėl dabar vertinimas pasikeitė.

Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas leidimų laikinai gyventi galiojimo metu, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. liepos 30 d., 320 kartų buvo išvykęs į Baltarusijos Respubliką, tačiau pareiškėjas pabrėžia, kad Baltarusijoje gyveno jo mama, kuri yra garbingo amžiaus. Taip pat tuo metu mirė jo tėvas, pareiškėjas privalėjo padėti su laidotuvėmis. Pareiškėjas buvo nutraukęs socialinį ryšį su Baltarusija, bet ne su mama. Į Baltarusiją išvykdavo 3 kartus per mėnesį ir tai nėra dažnas išvykimų skaičius, nes jis tik rūpinosi viena likusia savo motina. Nuo 2023 m. vasario mėnesio pareiškėjas į kilmės šalį nebevyksta, nes motina išvyko gyventi pas jo seserį į JAV.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutinka su Sprendime 1 nurodytais argumentais, kad pareiškėjas klausimyną užpildė ir apklausos metu kalbėjo ne valstybine kalba, o tai patvirtina jo nepakankamą integraciją į Lietuvos visuomenę. Pareiškėjo nuomone, nors jis ir išlaikė valstybinį egzaminą, tai nesuponuoja pareigos apklausos metu kalbėti lietuvių kalba, jeigu yra galimybė laisvai atsakinėti į klausimus kalba, kuria jam kalbėti yra paprasčiau, be to teisinė kalba nėra tokia kaip buitinė.

Nors Sprendime 1 nurodyta, kad pareiškėjo teiginys, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl kylančios rizikos patirti persekiojimo veiksmus yra tik deklaratyvus, nes dokumentų, įrodančių galimą valstybės institucijų persekiojimo riziką asmuo nepateikė, tačiau pareiškėjas Migracijos departamento pareigūnų buvo įtikintas, kad pateikti dokumentus dėl tokios grėsmės galės tik tada, kai bus grįžęs į Baltarusiją. Suprasdamas esamą situaciją, vertina, kad jam kyla grėsmė patirti persekiojimą, todėl jis nenori grįžti į Baltarusiją.

Sprendime 1 nurodyta, kad pareiškėjas nėra pagrindinis šeimos išlaikytojas, jo gaunamos pajamos (minimalus darbo užmokestis) yra ženkliai mažesnės nei sutuoktinės, tačiau pareiškėjas su sutuoktine veda bendrą ūkį, o dirbti dabar negali tik dėl to, kad panaikintas leidimas laikinai gyventi.

Migracijos departamento išvada, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) surinkti duomenys leidžia teigti, jog atsakovas turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą 1, nes VSD 2023 m. liepos 5 d. raštu Nr. 18-7390 (toliau – ir Išvada) pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nėra pagrįsta. Išvadoje nėra pagrindžiama, kodėl pareiškėjas, dirbdamas kilmės šalies kariuomenėje mechaniku, palaikė šalies valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. VSD ir Migracijos departamentas neatliko savarankiško vertinimo šiuo klausimu. Pareiškėjas taip pat nebuvo iškviestas žodinei apklausai į Migracijos departamentą, jo nebuvo prašoma duoti papildomus paaiškinimus, nors jo situacija turėjo būti įvertinta individualiai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad byloje nėra pagrįstų įrodymų, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, nors pareiškėjas sieja savo gyvenimą ir ateitį su Lietuvos Respublika, o Migracijos departamentas rėmėsi prielaidomis ir nepagrįstais argumentais. Pareiškėjas niekada nepažeidė jokių įstatymų Lietuvoje ir nėra konkrečių įrodymų, kad jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas 1 negali būti grindžiamas tik prielaidomis ir spėjimais.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė aktualias faktines aplinkybes ir rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais.

2023 m. gegužės 22 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytu pagrindu (šeimos susijungimo atvejis). Pareiškėjas, pildydamas klausimyną nurodė, kad 2008-2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą. Migracijos departamentas gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.

Migracijos departamentas VSD išvados nekvestionuoja ir neturi pagrindo ja nesivadovauti, tuo labiau, kad ši išvada nėra nemotyvuota. Pažymi, kad išvada yra pagrįsta pareiškėjo darbu Baltarusijos Respublikos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo tarnyba). Pareiškėjo reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, kuriuos reikia įrodyti, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas.

Lojalumo valdžiai reikalavimas taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėjo tarnybos kariuomenėje pabaigos, nėra toks didelis, kad savaime lemtų tarnybos metu susiklosčiusių ryšių ir galimo poveikio išnykimą. Tai, kad pareiškėjas nuo 2019 m. yra išsiregistravęs iš valstybės institucijos ir turi „lapelį“ dėl išvykimo iš šalies, nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi. Aplinkybė, kad pareiškėjas iki šiol nėra užsiregistravęs kilmės šalies ambasadoje, esančioje Lietuvoje, nepatvirtina, kad jis yra lojalus Lietuvai ar nekeliantis grėsmės. Pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su kilmės šalimi, nes ten nuolat vyksta.

2023 m. rugpjūčio 3 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas pateikė savo paaiškinimus dėl tarnybos, eitų pareigų bei funkcijų. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, atsižvelgė į apklausos metu gautus pareiškėjo paaiškinimus.

Vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl grėsmės valstybės saugumui. Remiantis Valstybinės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas leidimų laikinai gyventi galiojimo metu, laikotarpiu nuo 2015-05-01 iki 2023-07-30, 320 kartų buvo išvykęs į Baltarusijos Respubliką. Šie duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Baltarusija, nes ten vyksta nuolat, todėl šios aplinkybės tik patvirtina pareiškėjo aiškius stiprius ryšius su Baltarusija. Pažymi, jog vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui.

Pareiškėjas neturi teisėto pagrindo tikėtis, kad jam leidimas laikinai gyventi ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais, jeigu asmuo neatitinka Įstatymo reikalavimų ar jei toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose rėmėsi tokiais pagrindiniais argumentais.

Migracijos departamento sprendimai yra priimti vadovaujantis Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, sprendimai priimti įvertinus visus duomenis apie pareiškėją. Sprendimai atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

VSD 2023 m. liepos 5 d. raštu Nr. 18-7390 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas nuo 2008 m. iki 2012 m., tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, nes VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2023 m. gegužės 22 d. Migracijos departamento klausimyne nurodė tik tai, kad 2008-2012 m. tarnavo kariniame pasienio dalinyje, tačiau nenurodė, kad tarnavo Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete ir jo tarnyba pagal kontraktą truko iki 2013 m. liepos 14 d. Baltarusijos Respublikos valstybinis pasienio komitetas ne tik vykdo bendrąsias pasienio tarnybos funkcijas, bet jo žvalgybos padaliniai vykdo ir itin specifinę funkciją - žvalgybą prieš Lietuvos Respubliką. Todėl Pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui dėl nurodytų Baltarusijos Respublikos valstybinio pasienio komiteto vykdomų funkcijų specifiškumo vertintina kaip dar didesnė nei klausimyne nurodžius tik nesukonkretintą tarnybos kariniame pasienio dalinyje faktą.

Pažymi, kad pareiškėjas, teikdamas 2023 m. rugpjūčio 2 d. rašytinius paaiškinimus Migracijos departamentui, taip pat 2023 m. rugpjūčio 2 d. žodinės apklausos metu klaidino Migracijos departamentą, teigdamas, jog neva jis 2013 m. liepos 14 d. savo noru nutraukė sutartį su Baltarusijos Respublikos valstybiniu pasienio komitetu, nes iš pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete sutarties aiškiai matyti, kad šalys susitarė, jog tarnyba truks iki 2013 m. liepos 14 d. Taigi Pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete iki pat sutarties pabaigos, o ne nutraukė ją savo noru anksčiau termino.

Be to, pareiškėjas 2014-2015 m. dirbo Baltarusijos respublikinėje unitarinėje įmonėje „Belenergostroj“ ir statė Baltarusijos atominę elektrinę. Tokios didelės reikšmės projektuose dalyvaujančiose Baltarusijos valstybinėse įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Taigi pareiškėjo betarpiška tarnybos (darbo) Baltarusijos valstybiniuose subjektuose patirtis truko ne mažiau kaip nuo 2006 iki 2015 m., t. y. beveik pusę Pareiškėjo, kaip suaugusio asmens, gyvenimo.

VSD akcentuoja, kad Baltarusijos atominės elektrinės projektas, prie kurio realizavimo tiesiogiai prisidėjo Pareiškėjas, įgyvendintas nesilaikant branduolinės saugos reikalavimų. Lietuvos Respublikos Seimas dar 2017 m. įstatymu pripažino Baltarusijos Respublikos Astravo rajone statomą branduolinę elektrinę nesaugia branduoline elektrine, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.

Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Baltarusijos režimo keliama grėsmė Lietuvos ir kitų regiono valstybių saugumui didėja ir Minsko agresyvumas ES kaimynių atžvilgiu atitinka Kremliaus interesus. Karinis Baltarusijos ir Rusijos Federacijos (toliau – ir Rusija) bendradarbiavimas intensyvėja. Grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinės vizos, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Nors pareiškėjas nurodė, kad jis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos, nes Baltarusijos Respublikoje jam gresia valstybės institucijų persekiojimas, tačiau pareiškėjas gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu į Baltarusiją vyko itin dažnai - net 320 kartų. Vien tik ši aplinkybė akivaizdžiai paneigia pareiškėjo teiginius apie jo galimą persekiojimą Baltarusijos Respublikoje.

VSD vertinimu, priimant sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas A. S. yra Baltarusijos Respublikos pilietis.

Pareiškėjas 2023 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

Atsakydamas į Migracijos departamentą Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos) pareiškėjas nurodė, kad 2008-2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariniame pasienio dalinyje (tikslaus institucijos pavadinimo nenurodė).

Karo tarnybos Baltarusijos Respublikos valstybės sienos apsaugos pajėgose sutartis patvirtina, kad pareiškėjas sutartį buvo sudaręs su Baltarusijos Respublikos valstybiniu pasienio komitetu ir pagal sutartį įsipareigojo tarnauti Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete iki 2013 m. liepos 14 d.

Pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 28 d. Lietuvoje gyvena su leidimais laikinai gyventi, paskutinis leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2023 m. liepos 30 d.

Pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 1 d. dirbo Lietuvoje, turi šeiminių ryšių Lietuvoje, nes buvo sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, turi sūnų.

Pareiškėjas leidimų laikinai gyventi galiojimo metu, laikotarpiu, nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. liepos 30 d., buvo išvykęs į Baltarusijos Respubliką 320 kartų.

2023 m. rugpjūčio 2 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad yra Baltarusijos pilietis, nors su žmona oficialiai išsituokė, tačiau susitaikė ir šiuo metu gyvena kartu Lietuvoje, augina 6 metų sūnų. Paprašytas papasakoti apie savo tarnybą armijoje, pareiškėjas nurodė, kad tarnavo pasienio kariuomenėje, tuo metu nebuvo darbų, todėl pasirinko būtent tokį darbą, buvo galimybė persikelti arčiau namų ir tokia tarnyba buvo optimalus variantas. Pagrindinė jo darbo funkcija buvo prižiūrėti techniką, rengti ataskaitas apie kuro išnaudojimą, važiuoti į technines apžiūras, vežioti vadovybę. Kai atsirado normalių darbų, pareiškėjas 2013 m. iš karto nutraukė sutartį savo noru ir išėjo iš tarnybos.

Sprendimu 1 Migracijos departamentas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendime 1 nurodyta, kad pareiškėjas 2008–2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą. Tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą, asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią. Tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Sprendimu 2 Migracijos departamentas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Priimdamas Sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi VSD Išvada, kuria VSD, atsižvelgdamas į informaciją, susijusią su pareiškėju ir į šiandieninę geopolitinę situaciją, vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje, dėl jo ankstesnės karo tarnybos pagal sutartį, kelia grėsmę valstybės saugumui.

Dėl Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 pagrįstumo ir teisėtumo

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas užpildė klausimyną, kuriame nurodė, kad 2008–2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą. VSD, atsižvelgęs į šį faktą, atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir pateikė atsakovui išvadą, kurioje nurodė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas, įvertinęs VSD išvadą, priėmė ginčijamus Sprendimus, kuriais atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi ir tam tikrą laikotarpį uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-821/2024 ir kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir (ar) dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017 ir kt.). Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-821/2024). Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai ir formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija), 16 punkte nurodyta, kad autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą.

Nacionalinis saugumas yra konstitucinė vertybė, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, nacionalinis saugumas būtinas apsaugoti kitas konstitucines vertybes, inter alia, pamatinius Lietuvos konstitucinės santvarkos principus, kaip antai, prigimtines žmogaus teises ir laisves, demokratiją, nepriklausomybę (žr. Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. ir 2020 m. liepos 30 d. nutarimus). Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas (Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 str. 2 d.).

Nacionalinis saugumas yra ir viešasis interesas, ir pagrindinė, visai visuomenei esminę reikšmę turinti vertybė, kuri yra svarbesnė už galimus asmens interesų suvaržymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1917-602/2021, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023). Nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai. Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 135 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, be kita ko, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę.

Sprendžiant užsieniečių atvykimo ir jų gyvenimo Lietuvos Respublikoje klausimą nacionalinio saugumo aspektu, taip pat svarbu pažymėti tai, jog tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-821/2024; kt.). Dėl to šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Z. ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Nacionalinio saugumo strategijoje nurodomą Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Baltarusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.), ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu, jo visapusiškumu ir objektyvumu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, jog tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Šių išvadų nepaneigia ir pareiškėjo nurodomi argumentai apie jo tarnybos pobūdį Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete, tarnybos santykių pasibaigimo priežastys. Teismo vertinimu, ginčijamuose Sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl potencialiai realios galimybės būti užverbuotam priešiškai Lietuvos Respublikai veiklai vykdyti.

Aktualu tai, kad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024, 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-624/2024 ir kt.).

Sprendimo 1 turinys patvirtina, kad nors esminis jo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, jog Migracijos departamentas atliko ir pareiškėjo vertinimą turimų Lietuvos Respublikoje socialinių bei ekonominių ryšių aspektu bei nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015-04-28 Lietuvoje gyvena su leidimais laikinai gyventi, paskutinis leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2023-07-30. Taip pat įvertino, kad nuo 2015-06-01 iki dabar pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais dirba Lietuvoje, turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – jis buvo sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete (santuoka sudaryta 2014-09-20, nutraukta 2020-08-11), turi sūnų, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir gyvena Lietuvoje, turi nekilnojamojo turto. Tačiau Migracijos departamento vertinimu, šie ryšiai su Lietuvos Respublika nenusveria grėsmės valstybės saugumui. Sprendime 1 pažymima, kad vien faktas apie pareiškėjo įsigytą nekilnojamąjį turtą Lietuvoje savaime negali būti pripažįstamas prioritetiniu bei labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas, o pareiškėjo teiginys, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl kylančios rizikos patirti persekiojimą yra tik deklaratyvus teiginys. Migracijos departamentas įvertino, kad pasienio tarnyboje dirbę ar dirbantys Baltarusijos Respublikos piliečiai yra tinkamai paruošti vykdyti atitinkamų Baltarusijos Respublikos institucijų nurodymus, o VSD surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Sprendime 1 atsižvelgta, kad A. S. dažnai vykdavo į Baltarusijos Respubliką ir tai ženkliai padidina riziką dėl jo bendradarbiavimo ir informacijos teikimo Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnyboms. Migracijos departamentas, įvertinęs aplinkybių visumą, geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, padarė išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Teismas, įvertinęs Sprendimo 1 turinį, konstatuoja, kad jis yra grindžiami aktualiu teisiniu reglamentavimu, be to, jame yra individualiai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir reikšmė lyginant su nacionalinio saugumo interesais, todėl pareiškėjo argumentai, kad nebuvo atliktas individualus paties atsakovo situacijos vertinimas, o remtasi tik VSD išvada yra atmestini.

Pareiškėjas nurodo, kad VSD ir atsakovo išvados yra grįstos iš esmės prielaidomis, spėjimais dėl grėsmės nacionaliniam saugumui, bet ne konkrečiais įrodymais apie konkrečius pareiškėjo veiksmus, keliančius tokią grėsmę. Dėl šių argumentų pirmiausiai pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete, kuris pagal VSD turimą informaciją, vykdo ir itin specifinę funkciją – žvalgybą prieš Lietuvą, t. y. valstybės institucijoje, kurioje, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, kiekvienas tarnaujantis asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, jos vykdomai politikai. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Analogiškos aplinkybės būtent taip yra vertinamos nuoseklioje ir aktualioje teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-821/2024).

Teismas pripažįsta, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti VSD vertinimu, jog pareiškėjui ir toliau suteikus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui ir veiklai prieš Lietuvos Respubliką, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, nes VSD išvadoje patvirtino, jog kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-821/2024). Tokia galimybė pareiškėjo atžvilgiu šiuo atveju yra nustatyta remiantis VSD ir atsakovo surinktų duomenų pagrindu ir nepaneigta išnagrinėjus bylą teisme.

Kartu teismas pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškose bylose yra išaiškinta, kad teisinę reikšmę turinčių aplinkybių vertinimas atspindi esamą bei, iš dalies, prognozuojamą ateityje galimą situaciją ir tokiam teisiniam vertinimui neturi reikšmės ankstesni sprendimai dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023). Tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1229-492/2024, 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Tai lemia grėsmių nacionaliniam saugumui neapibrėžtumas ir jų nuolat kintantis pobūdis. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas esant kitam geopolitiniam kontekstui, kuris dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą yra pasikeitęs, turint omenyje ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos autoritarinių režimų agresyvių veiksmų kaimyninių valstybių atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1074-624/2024).

Pažymėtina ir tai, kad ankstesnio leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui metu galiojo ir kitoks užsieniečių teisinės padėties procedūrų teisinis reglamentavimas (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 1V-700 nuostatas dėl MD parengto klausimyno pildymo (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023), todėl ir sprendimai dėl leidimo laikinai gyventi buvo priimti kitokie.

Nurodytos geopolitinės situacijos ir Lietuvos saugumo kontekste pareiškėjo argumentai, kad į pasienio tarnybą pateko todėl, kad privalėjo rinktis tarp tokio darbo ir darbo kolūkyje, kad užėmė tik mechaniko ir vairuotojo pareigas ir nedirbo jokio administracinio, strateginio ar kitokio darbo, susijusio su karinėmis funkcijomis, teismo vertinimu nepaneigia fakto, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos pasienio tarnybos institucijoje, kuri, be kita ko, vykdo žvalgybą prieš Lietuvą, privalėjo būti ir buvo lojalus Baltarusijos Respublikos valdžiai, nes tą užtikrino atitinkamos Baltarusijos saugumo tarnybos. Taigi, pareiškėjas po privalomos karinės tarnybos sąmoningai nusprendė ir toliau savo profesinę veiklą susieti su karine tarnyba autoritarinėje valstybėje, suvokdamas, kad turės paklusti nedemokratinei tvarkai. Teismas vertina, kad pasirinkdamas tokią tarnybą pareiškėjas išreiškė lojalumą Baltarusijos valdančiajam režimui.

Nors pareiškėjas akcentuoja, kad jo darbas buvo tik techninio pobūdžio ir nesusijęs su kariniais ar administraciniais pasienio tarnybos aspektais, tačiau VSD nurodo, kad kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija rodo, jog Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Todėl konkrečios darbo ar tarnybos funkcijos dirbant valstybės tarnyboje ar atliekant karo tarnybą Baltarusijoje nėra esminis ir lemiamas kriterijus sprendžiant dėl asmens pažeidžiamumo gyvenant Lietuvoje. Esminis kriterijus yra pareiškėjo sąmoningas pasirinkimas dirbti Baltarusijos valstybės pasienio tarnyboje kariu, kurių lojalumas neišvengiamai (nebūtinai formaliai ir viešai) yra kontroliuojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos.

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1254-822/2024; 2024 m. vasario 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1109-629/2024; 2024 m. vasario 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-983-821/2024; 2024 m. sausio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1066-629/2024 ir kt.) pateiktas išaiškinimas, kad lojalumo Rusijos/Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems/tarnaujantiems Rusijos/Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats patvirtino, kad viena iš jo darbo funkcijų tarnaujant Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete buvo vadovybės vežiojimas. Toks vadovybės dienotvarkės žinojimas ir bendravimas su ja, ypač atsižvelgiant į šios įstaigos vykdomą žvalgybinę veiklą prieš Lietuvą, patvirtina, kad pareiškėjo lojalumas neturėjo kelti jokių abejonių Baltarusijos valdžiai, todėl Migracijos departamentas tinkamai įvertino pareiškėjo pareigas jo lojalumo Baltarusijos valdžiai aspektu ir potencialios grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui aspektu dėl galimybės Lietuvoje gyvenantį pareiškėją užverbuoti priešiškai Lietuvai veiklai vykdyti.

Pareiškėjo reikalavimas, kad VSD ar Migracijos departamentas turėtų nustatyti konkrečius jo veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, analogiško pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinamas kaip nepagrįstas ir pernelyg aukštas, pernelyg rizikingas (esant tokiai geopolitinei situacijai) įrodinėjimo standartas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1259-492/2024; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje nebūtina konstatuoti konkrečių pareiškėjo neteisėtų veiksmų, nes tokiais sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023). Atsisakymas išduoti (pakeisti) leidimą gyventi, leidimo panaikinimas užsieniečiui negali būti prilyginamas asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme, atitinkamai taikant baudžiamosios teisės nuostatas ir principus dėl įrodinėjimo standarto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).

Pažymėtina, kad jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai, susiję su pareiškėjo teisine padėtimi Lietuvoje ir vertinama ar Sprendimu 1 prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas, siekdamas paneigti savo lojalumą Baltarusijos valdžiai ir grėsmę Lietuvai, pagal teismų praktiką privalo įrodymais pagrįsti aplinkybes, kurios neabejotinai liudytų akivaizdų jo priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, nes jo karinės tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad jis gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1229-492/2024; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023).

Pareiškėjas nenurodė jokių pavyzdžių ir nepateikė juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, kurie liudytų Baltarusijos valdžios vykdomos politikos smerkimą. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną ir atsakydamas į privalomos žodinės apklausos klausimus, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą 1 neteisėtu, nes tai nereiškia, kad pareiškėjas negali būti užverbuotas ir išnaudotas Baltarusijos žvalgybos veikti prieš Lietuvos interesus.

Pažymėtina, kad pareiškėjas tarnybą Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete paliko ne dėl vertybinių įsitikinimų ar smerkdamas vykdomą agresyvią ir nedemokratinę politiką, o pasibaigus sutarties terminui. Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu teigė, kad tarnybą nutraukė savo noru 2022 m. pavasarį ir vadovybė jo išėjmo priežasčių nesiaiškino, o tiesiog nutraukė sutartį, tačiau šių teiginių nepagrindžia jokiais dokumentais. Pareiškėjas teigia, kad jau 2013 m. pabaigoje jis dirbo kitame darbe ir tai neva įrodo, kad jis iki 2013 m. liepos 14 d. pagal sutartį Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete neišdirbo. Tačiau tokie pareiškėjo paaiškinimai prieštarauja byloje esantiems dokumentams ir šie prieštaravimai tik patvirtina grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui dėl potencialios grėsmės, kad pareiškėjas gali būti užverbuotas Baltarusijos žvalgybos kaip lojalus Baltarusijai asmuo.

Iš pareiškėjo tarnybos sutarties, sudarytos su Baltarusijos Respublikos valstybiniu pasienio komitetu matyti, kad jo tarnyba truko iki 2013 m. liepos 14 d., o kario (pareiškėjo) iniciatyva sutartį nutraukti anksčiau termino nebuvo galima vien tik savo noru, be svarių priežasčių. Sutarties 8.2 punkte numatyta, kad sutartį karys gali nutraukti dėl jo atžvilgiu padarytų sutarties pažeidimų; dėl svarbių priežasčių, trukdančių atlikti karo tarnybą ir kitais teisės aktuose nustatytais atvejais. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad sutartį jis nutraukė prieš terminą tik savo noru ir vadovybė nesiaiškino to priežasčių, kelia pagrįstas abejones, nes sutartį nutraukti buvo galima tik dėl svarbių priežasčių, o ne kariui panorėjus. Be to, skirtingai nei nurodo pareiškėjas, jo darbo knygelės duomenys rodo, kad sekančiame darbe po nurodytos sutarties dėl karo tarnybos nutraukimo jis pradėjo dirbti tik 2014 m. balandžio 1 d., o ne 2013 m. pabaigoje.

Taigi, pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų apie sutarties su Baltarusijos Respublikos valstybiniu pasienio komitetu nutraukimą anksčiau termino ir jo paaiškinimams prieštaraujant sutarties nutraukimo sąlygoms bei jo darbo knygelės duomenims apie sekantį jo darbą, teismas pareiškėjo paaiškinimus apie tariamą karo tarnybos nutraukimą ankščiau termino laiko tik pareiškėjo gynybine pozicija siekiant paneigti savo lojalumą Baltarusijos valdžiai ir sumenkinti nustatytą jo grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Teismas sutinka, kad Migracijos departamentas pagrįstai Sprendime 1 vertino, jog pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusijos Respubliką ženkliai padidina riziką dėl jo bendradarbiavimo ir informacijos teikimo Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnyboms. Nors pareiškėjo keliones į Baltarusiją pateisina jo šeiminės bei asmeninės aplinkybės (motinos priežiūra, jos turto tvarkymo reikalais ir pan.), tačiau nepriklausomai nuo vykimo į Baltarusiją priežasčių, atsakovas ir VSD pagrįstai vertina, jog dėl to egzistuoja didelė verbavimo rizika vykstančių asmenų atžvilgiu, kai į Baltarusiją vyksta Lietuvoje gyvenantys buvę kariškiai, pareigūnai. Teismas sutinka, kad buvusių Baltarusijos karių dažnas vykimas iš Lietuvos į Baltarusiją didina ir taip itin išaugusią grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.

Pareiškėjas gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu į Baltarusiją vyko itin dažnai (net 320 kartų), o kelionių į Baltarusiją nenutraukė net ir po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėtos plataus masto karinės agresijos prieš Ukrainą, be kita ko ir iš Baltarusijos teritorijos. Taigi, pareiškėjo elgesys parodo, kad jo lojalumu Baltarusijos valdžios politikai, Baltarusijos žvalgybos tarnybos gali pasinaudoti jam gyvenant Lietuvoje. Tuo tarpu Lietuvos nacionalinio saugumo interesais gyventi Lietuvoje turi būti leidžiama tik tokiam užsieniečiui, kurio veikla, ryšiai ir pažeidžiamumas negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam gyvenant Lietuvoje, kils grėsmė, o juo labiau bus padaryta žalos Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje ir jo socialiniai ryšiai Lietuvoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Pareiškėjo tarnybos 2008–2013 metais Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete faktas pagrįstai leidžia spręsti apie potencialų jo pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų veiklos metodų kontekste. Teismo vertinimu, VSD ir atsakovo surinkti ir Sprendime 1 aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius arba bet kada galinčius atsinaujinti ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, todėl leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu, kurie nebuvo niekaip paneigti.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo interesas būti Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo nepilnametis sūnus. Pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Pagal teismų praktiką, pakanka, kad šeima galėtų gyventi ir kitoje, pavyzdžiui, užsieniečio kilmės valstybėje. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar galima pagrįstai tikėtis, kad pareiškėjo nepilnametis sūnus galėtų išvykti kartu su juo (periodiškai atvykti pas jį) į Baltarusijos Respubliką.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo nepilnametis sūnus, galėtų būti neįleistas į Baltarusijos Respubliką. Be o, nepilnamečio vaiko motina yra Lietuvos Respublikos pilietė, gyvena Lietuvos Respublikoje, gyvenamąją vietą yra deklaravusi kartu su nepilnamečiu sūnumi, todėl neleidus pareiškėju gyventi Lietuvoje nepilnametis jo vaikas Lietuvoje neliks be tėvų priežiūros.

Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje su savo sūnumi ir jo motina negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023 ir kt.).

Taip pat pažymėtina, kad Sprendimas 1 visiškai atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose.

Administracinėje byloje Nr. eA-1074-624/2024 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grėsme Lietuvos valstybės saugumui pripažino Baltarusijos piliečio tarnybą 2008–2013 m. Baltarusijos Respublikos pasienio apsaugos tarnyboje, nors jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, jis dirbo, buvo išlaikęs lietuvių kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą, Lietuvoje kartu gyveno jo šeimos nariai, jis buvo išreiškęs savo kategorišką poziciją karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimu. Taigi, iš esmės visiškai vienodos ir užsieniečiui netgi dar palankesnės aplinkybės dėl integracijos Lietuvoje, nei pareiškėjo atveju, teismų praktikoje laikomos nepaneigiančiomis grėsmes Lietuvos valstybės saugumui, jeigu Baltarusijos pilietis yra tarnavęs Baltarusijos pasienio tarnyboje.

Administracinėje byloje Nr. eA-1165-415/2024 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grėsme Lietuvos valstybės saugumui pripažino Baltarusijos pilietės tarnybą 2015–2017 m. Baltarusijos Respublikos pasienio tarnyboje, nors ji Lietuvoje gyveno su leidimu laikinai gyventi, dirbo Lietuvos įmonėje, Lietuvoje gyvena ir dirba jos sutuoktinis.

Administracinėje byloje Nr. eA-1320-492/2024 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grėsme Lietuvos valstybės saugumui pripažino Baltarusijos piliečio tarnybą 2007–2012 m. Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, nors jis turėjo leidimą laikinai gyventi, dirbo Lietuvos įmonėje, Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė ir sūnus.

Administracinėje byloje Nr. eA-951-1188/2024 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grėsme Lietuvos valstybės saugumui pripažino Baltarusijos piliečio tarnybą 2004–2010 m. Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, nors užsienietis gyveno ir dirbo Lietuvoje su sutuoktine – Lietuvos Respublikos piliete, vaikai – Lietuvos Respublikos piliečiai.

Šie teismų praktikos pavyzdžiai rodo, kad iš esmės visiškai vienodos, o kai kuriais atvejais užsieniečiams dar net palankesnės aplinkybės dėl jų integracijos Lietuvoje, nei pareiškėjo atveju, teismų praktikoje laikomos nepaneigiančiomis grėsmes Lietuvos valstybės saugumui, jeigu Baltarusijos pilietis yra tarnavęs Baltarusijos pasienio tarnyboje ar kariuomenėje.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o šio straipsnio 3 dalis numato, kad į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Taigi, tiek VSD, tiek Migracijos departamentas, tiek teismas šioje byloje turi atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo praktiką analogiškose situacijose.

Dėl Migracijos departamento Sprendimo 2, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, teismas pažymi, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių individualių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas, o jo panaikinimą sieja su Sprendimo 1 tariamu neteisėtumu ir jo panaikinimu.

Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ir ilgesnis negu penkeri metai.

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 38.3 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis. Tuo tarpu 39 punktas numato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje.

Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu 2 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 30 mėnesių, t. y. nustatė dvigubai trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir turintiems Lietuvoje šeiminių ryšių, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir pažeidžia pareiškėjo teises, nes pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje ir jo šeiminiai ryšiai Lietuvoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismo vertinimu, VSD pateikti duomenys sudarė pagrindą atsakovo išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, jo pažeidžiamumą ir potencialią grėsmę, kad jis priešiškos valstybės gali būti panaudotas veikiant prieš Lietuvos valstybę, todėl pareiškėjo skunde ir teisminiame nagrinėjime nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2 ir pareiškėjo skundas atmestinas kaip negrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Rūta MiliuvienėRamūnas ŠarkaAsta Urbonienė