Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. C. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas S. C. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 23S184270, kuriuo buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas I); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 23S185950, kuriuo S. C. buvo uždrausta 60 mėnesių atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas II; toliau abu kartu – Sprendimai).

2.1. Atsakovas pareiškėjui išdavė nuo 2022 m. liepos 22 d. iki 2023 m. sausio 21 d. galiojusią nacionalinę vizą, o 2022 m. spalio 13 d. – leidimą laikinai gyventi iki 2025 m. spalio 13 d. Leidimas laikinai gyventi buvo išduotas remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktu. S. C. 2022 m. spalio 13 d. įsidarbino uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). Iki atvykimo į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas nuo 2012 m. birželio 28 d. nepertraukiamai dirbo Baltarusijos Respublikos bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri tuo metu priklausė (duomenys neskelbtini) įmonių grupei. Dėl nestabilios politinės situacijos Baltarusijoje 2021 m. buvo nutarta Minsko ofiso veiklą perkelti į Vilnių, relokuojant į Lietuvos Respubliką ten dirbančius darbuotojus. S. C. pasinaudojo darbdavio pasiūlymu ir atvyko dirbti bei gyventi į Lietuvą. Pareiškėjas į Lietuvą persikėlė kartu su savo šeima – sutuoktine T. I., ir mažamečiu vaiku A. C., kuriems Migracijos departamentas taip pat išdavė leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.

2.2. Sprendimai yra grindžiami tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. 18-8594, kuriame yra nurodyta, kad S. C. kelia grėsmę valstybės saugumui; minėta išvada pareiškėjui nebuvo pateikta. Sprendimai yra nepagrįsti, paremti prielaidomis, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir suformuotoje teismų praktikoje pateiktų kriterijų, todėl yra neteisėti ir turi būti panaikinti.

2.3. Migracijos departamento išvada, kad S. C. kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nemotyvuota, neobjektyvi, neatitinka tikrovės, o Sprendimais taikyti apribojimai neatitinka proporcingumo principo. Vadovaujantis suformuota teismų praktika, atsakovas leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, remdamasis grėsme valstybės saugumui, gali panaikinti tik tuo atveju, kai yra visos šios aplinkybės: Migracijos departamentas turi atlikti individualų situacijos vertinimą, kuris negali būti paremtas vien tik spėjimais ir įtarimais, o turi būti paremtas faktais ir objektyviais duomenimis bei negali būti formalus; privalo būti nustatytas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu); Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir kitas reikšmingas aplinkybes; užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais negali būti pažeistas proporcingumo principas. S. C. nuomone, Sprendimai nurodytų kriterijų neatitinka.

2.4. Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, o į Sprendimą I tiesiog formaliai perkėlė Valstybės saugumo departamento išvadą ir asmeninius duomenis apie S. C., tinkamai neįvertinęs duomenų visumos. Toks vertinimas negali būti laikomas visapusišku ir objektyviu individualiu vertinimu suformuotos teismų praktikos kontekste. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad situacija, kai atsakovas perkelia Valstybės saugumo departamento išvadą ir pateikia bendro pobūdžio informaciją apie pareiškėjo socialinius bei ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, negali būti laikoma, jog Migracijos departamentas atliko visapusišką ir objektyvų individualų vertinimą.

2.5. Atsakovas Sprendime I rėmėsi tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Sprendime yra nurodyta, kad: „Migracijos departamento vertinimu, užsieniečio leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti ir apsaugoti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes“. Nei atsakovas, nei Valstybės saugumo departamentas neturėjo ir negalėjo turėti jokių duomenų apie tai, kad S. C. būtų skleidęs informaciją, skatinančią nesantaiką ar pateisinančią vykdomus karo nusikaltimus. Pareiškėjui visiškai nesuprantama, kuo remiantis, Sprendime atsidūrė šis teiginys. Klausimyne S. C. aiškiai nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ir kad Krymas teisėtai priklauso Ukrainai.

2.6. Tam, kad būtų priimtas Sprendimas I, Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti į aplinkybes, t. y. laikotarpį, prieš kiek metų pareiškėjas atliko karinę tarnybą Baltarusijoje, ir tarnavimo kariuomenėje aplinkybes; S. C. tarnybos metu buvusią geopolitinę situaciją; pareiškėjo elgesį po karinės tarnybos atlikimo; S. C. atvykimo į Lietuvą aplinkybes; pareiškėjo ir jos šeimos narių veiksmus dar iki persikėlimo į Lietuvą; S. C. elgesį gyvenant Lietuvoje; pareiškėjo socialinių ir ekonominių interesų perkėlimą į Lietuvą; kad S. C. šeima yra įsitvirtinusi Lietuvoje, su ja sieja savo ateitį; pareiškėjo nuoseklią poziciją dėl Rusijos ir Baltarusijos režimų vykdomos politikos ir karo Ukrainoje, tačiau tai nebuvo atlikta. Jeigu atsakovas būtų tinkamai atlikęs individualų S. C. situacijos vertinimą, būtų kreipęsis į pareiškėją ir suteikęs galimybę pateikti paaiškinimus, jis būtų pateikęs visus duomenis apie save, savo tvirtą pilietinę poziciją, savo veiklą ir kita. Tokiu atveju atsakovui net nebūtų kilę menkiausių abejonių dėl to, kad jokios grėsmės valstybės saugumui S. C. nekelia ir negali kelti.

2.7. Vien aplinkybė, kad prieš 11 metų pareiškėjas tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, nesudaro pagrindo jam taikyti tokias griežtas priemones (apribojimus), kurias taikė Migracijos departamentas, t. y. leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimą ir uždraudimą atvykti į Lietuvą 5 metus. Sprendimai taip pat neatitinka ir proporcingumo principo.

2.8. Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas S. C. ir jo atstovas palaikė skunde teismui išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė S. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Migracijos departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

5.1. Atsakovas 2022 m. spalio 10 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nustatytu pagrindu. Leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. spalio 13 d., S. C. buvo įteiktas 2022 m. spalio 24 d. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2023 m. liepos 12 d. pareiškėjo paprašė užpildyti klausimyną. Pildydamas klausimyną, S. C. nurodė, kad 2007–2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

5.2. Atsakovas gavo Valstybės saugumo departamento išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

5.3. Atsižvelgus į tai, kad, Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, buvo priimtas Sprendimas I. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

5.4. Sprendimas I buvo priimtas remiantis Valstybės saugumo departamento pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Įstatymas Migracijos departamentui nenustato pareigos apklausti užsienietį, prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.

5.5. Nesutiktina, kad Valstybės saugumo departamento išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas valdžiai asmuo. Sprendime I nebuvo apsiribota vien nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Sprendimas I atitinka tiek Viešojo administravimo įstatyme nustatytus, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus bei pakankamas.

5.6. Nesutiktina, kad Sprendimas I buvo priimtas neatlikus individualaus tyrimo ir formalus dėl to, kad jo turinyje atsispindi Valstybės saugumo departamento išvada. Sprendimo I turinys patvirtina, kad nors pagrindinis jo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau iš Sprendimo I taip pat aiškiai matosi, kad atsakovas atliko S. C. vertinimą. Vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nustatė, kad S. C. turėjo nuo 2022 m. liepos 22 d. iki 2023 m. sausio 21 d. galiojusią nacionalinę vizą, o nuo 2022 m. spalio 13 d. iki 2025 m. spalio 13 d. – leidimą laikinai gyventi. Aktualiausiais 2023 m. spalio 12 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo informacinės sistemos duomenimis, S. C. nuo 2022 m. spalio 13 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovo nuomone, šie pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Vertindamas S. C. šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė ir sūnus, kurių atžvilgiu 2022 m. lapkričio 9 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimus išduoti leidimus laikinai gyventi, remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

5.7. Aplinkybės, kad nuo tarnybos kariuomenėje pabaigos yra praėjęs ilgas laikotarpis (10 metų), pareiškėjo išsakytas požiūrius į Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus bei Krymo priklausymą, kad pareiškėjas toliau dirbo bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, ir jo šeiminė padėtis nesudaro pagrindo paneigti galimą S. C. lojalumą kilmės valstybei ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Tai, kad pareiškėjo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje tarnybos metu Lietuvos Respublika nelaikė Baltarusijos Respublikos priešiška valstybe, nepaneigia Valstybės saugumo departamento surinktos informacijos, jog asmenys, tarnavę Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, negalėjo būti nelojalūs Baltarusijos Respublikos politiniam režimui ir, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos bei saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

5.8. Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punktas nustato, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įvertintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad jo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nebuvo nustatyta, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, kad šiam užsieniečiui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktus bei vadovaujantis šios tvarkos 5 punktu, S. C. turėtų būti nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis turėtų būti vertinamas kaip proporcingas.

5.9. Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes yra konstatuotas ne viename teisės akte.

6. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, vadovaujantis institucijos atsiliepime nurodytais motyvais.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašė S. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Valstybės saugumo departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

8.1. Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus. Pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, jog 2007–2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Baltarusijos Respublikos pilietis, nuo 2007 m. iki 2012 m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

8.2. S. C. gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Valstybės saugumo departamento kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę (dirbę) šios šalies valstybės institucijose. Trečiasis suinteresuotas asmuo nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (toliau – NATO) ir Europos Sąjungos valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valdančiajam režimui.

8.3. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti, grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pvz., grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

8.4. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, atliktus veiksmus patvirtinant surinktais ir teisme ištirtais įrodymais – pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (ryšiai) Baltarusijos Respublikos kariuomenėje kelia grėsmę valstybės saugumui. Vien faktas, jog S. C. jau baigė tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia sistema ir kitomis tarnybomis yra išnykusi.

8.5. Priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos S. C. teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas Valstybės saugumo departamento buvo pripažintas galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimai buvo priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas.

9. Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta T. I. paaiškino, kad yra pareiškėjo sutuoktinė ir kad po 2020 m. prezidento Baltarusijoje rinkimų nusprendė išvykti iš Baltarusijos, kadangi jos netenkino vykstantys procesai; vyresnis sūnus išvyko mokytis į (duomenys neskelbtini); vyras yra (duomenys neskelbtini) specialistas, todėl ketino išvažiuoti į (duomenys neskelbtini). Po Ukrainoje prasidėjusio karo, vyro kompanija nusprendė uždaryti ofisą Baltarusijoje. Sutuoktiniai suprato, kad jiems yra galimybė apsigyventi Lietuvoje. Jie persikraustė gyventi į Vilnių, mažasis vaikas pradėjo lankyti lietuvių mokyklą ir po metų pradėjo mokytis lietuviškai kalbančioje mokykloje. Liudytoja pažymėjo, kad vaikas lanko būrelius, ji pati mokosi lietuvių kalbos. Dabartinė situacija kelia neigiamas emocijas, kadangi turi gyventi atskirai: liudytoja su vaiku liko gyventi Vilniuje. T. I. taip pat nurodė, kad jos vyras niekada nepalaikė Baltarusijos prezidento ir, kai apsigyveno Lietuvoje, nevažinėjo į Baltarusiją. Baltarusijoje lankė mitingus, tačiau nuotraukų nėra išsaugoję.

II.

10. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo S. C. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir Sprendimų priėmimu, bei pacitavęs Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 7 dalių (neteisingai nurodė Įstatymo 4 str. dalis) bei 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatą ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teismas pažymėjo, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei; nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. Europos Žmogaus Teisių Teismas teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių minėtoje konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pvz., teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

12. Teismas pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju, yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktais išaiškinimais, teismas akcentavo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais – pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

13. Teismas akcentavo, kad, priimdamas Sprendimus, Migracijos departamentas vadovavosi Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija apie S. C. karinę tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, jo galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti. Teismas pažymėjo, kad, pagal teisinį reguliavimą, atsakovas, gavęs Valstybės saugumo departamento išvadą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, kadangi būtent ši institucija yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentui priėmus S. C. nepalankius sprendimus, jis savo teises gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai klausimai, tiek ginčijamų sprendimų turinys; atsakovui nėra suteikta teisė kvestionuoti Valstybės saugumo departamento išvadų.

14. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas vadovavosi Valstybės saugumo departamento išvada, kurioje yra nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, kaip buvęs lojalus pareigūnas, gali turėti ryšių su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios galbūt gali S. C., kaip lojalų ir patikimą Baltarusijos Respublikos valdžiai asmenį, išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos bei saugumo tarnybų užduotims vykdyti. Kaip nustatė Valstybės saugumo departamentas, išvados panaikinti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – jo praeityje buvę ryšiai su asmenimis, dirbančiais Baltarusijos valdžios tarnybose, kurios yra laikomos grėsme valstybės saugumui.

15. Teismas sprendė, kad Valstybės saugumo departamento surinkti duomenys leidžia teigti, jog Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti Sprendimus, kadangi Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog S. C. kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 50 str.1 d. 14 p.). Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, trečiojo suinteresuoto asmens atliktą vertinimą, sutiktina, jog buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, yra aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taip pat galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

16. Teismas akcentavo, kad yra visuotinai žinoma aplinkybė, jog Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 16 straipsnyje, o Rusijos – tos pačios strategijos 14 punkte. Taip pat yra visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamų sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

17. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, Valstybės saugumo departamento nustatytas aplinkybes įvertinus aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Nors S. C. ir nurodė, kad kariuomenėje tarnavo, kadangi neturėjo kito darbo, kad, kai tarnavo, Baltarusija nebuvo pripažinta priešiška valstybe, kad po tarnybos nedirbo jokiose struktūrose, tačiau šios aplinkybės atlikto vertinimo nekeičia. Teismo nuomone, yra tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kariuomenės draugais) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, jog toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia S. C. pažeidžiamumą, taip pat ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismas spendė, kad Valstybės saugumo departamento surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo paneigti.

18. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nurodė, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo ir rezidavo Lietuvoje, nereiškia, jog jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam nebus panaikintas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti / pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas / pakeitimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

19. Teismas pažymėjo, kad vien faktas, jog pareiškėjas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje tarnavo 2007–2012 m., savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. S. C. galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos tarnybomis, nagrinėjant bylą, nebuvo paneigti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė, nurodo, kad asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, taip pat tai, jog Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos bei saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Migracijos departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo kariuomenėje vertinimui itin svarbus yra susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karine agresija prieš Ukrainą, o asmens nurodyta aplinkybė, jog jo tarnybos metais Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, nėra reikšminga.

20. Teismas pažymėjo, kad nors iš Sprendimų matosi, jog jų pagrindas yra Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo tarnavimo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, tačiau iš Sprendimų turinio taip pat matosi, kad atsakovas atliko individualų S. C. situacijos vertinimą, t. y. vertino jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas turėjo nuo 2022 m. liepos 22 d. iki 2023 m. sausio 21 d. galiojusią nacionalinę vizą, nuo 2022 m. spalio 13 d. iki 2025 m. spalio 13 d. – leidimą laikinai gyventi. Aktualiausiais 2023 m. spalio 12 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo informacinės sistemos duomenimis, S. C. nuo 2022 m. spalio 13 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovo nuomone, šie pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Vertindamas S. C. šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nustatė, kad gyvena jo sutuoktinė ir sūnus, kurių atžvilgiu atsakovas 2022 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimus išduoti leidimus laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte (šeimos narys) nustatytu pagrindu. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad Migracijos departamentas Sprendimuose rėmėsi tik Valstybės saugumo departamento pateikta išvada, atmetė kaip nepagrįstus.

21. Teismas pažymėjo, kad S. C. nurodytos aplinkybės, jog jis po tarnavimo kariuomenėje jokiose struktūrose nedirbo, nepaneigia pareiškėjo galimų ryšių su Baltarusijos tarnybomis ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

22. Pacitavęs Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalių bei Kriterijų vertinimo tvarkos 37.1 ir 38.3 papunkčių nuostatas, teismas konstatavo, kad atsakovas, įvertinęs tai, jog Valstybės saugumo departamentas prašė nustatyti 5 metų uždraudimo atvykti laikotarpį bei pareiškėjo socialinius ryšius, pagrįstai sprendė uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus. Šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis teismo buvo įvertintas kaip proporcingas.

23. Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas sprendė, kad Sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, buvo priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

III.

24. Pareiškėjas S. C. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Sprendimą I ir Sprendimą II panaikinti.

25. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi buvo priimtas klaidingai interpretuojant faktines aplinkybes, neteisingai aiškinant bei taikant teisės aktus ir nukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos. Savo poziciją S. C. grindžia šiais argumentais:

25.1. Teismas rėmėsi įrodymais neparemta ir visuotinai žinomiems faktams prieštaraujančia prielaida, kad pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos kariuomenėje 2007–2012 m., privalėjo palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad S. C. kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

25.1.1. Sprendimai buvo grindžiami vienintele prielaida, kurią iškėlė Valstybės saugumo departamentas, kad pareiškėjas, 2007–2012 m. tarnaudamas Baltarusijos kariuomenėje, privalėjo palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl S. C. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

25.1.2. Iš trečiojo suinteresuoto asmens nurodytos pozicijos galima spręsti, kad Valstybės saugumo departamentas mano, jog visi Baltarusijos piliečiai, kurie kada nors yra dirbę valstybės institucijose ar atlikę karinę tarnybą, yra lojalūs Baltarusijos režimui ir palaiko jo vykdomą agresyvią užsienio bei represinę vidaus politiką, tačiau ši prielaida nėra niekuo pagrįsta, jos nepatvirtina jokie įrodymai / faktai. Valstybės saugumo departamento nustatyti pavieniai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklos Lietuvoje atvejai nepatvirtina ir negali patvirtinti šios suabsoliutintos prielaidos vien dėl to, kad jie yra pavieniai (išimtiniai).

25.1.3. Nuo 2020 m. po suklastotų prezidento rinkimų vykę Baltarusijos žmonių protestai (tiek viešose erdvėse, tiek valstybės valdomose įmonėse ir kitur) parodė, kad didelė dalis žmonių (tarp kurių buvo net labai aukštas pareigas ėjusių valstybės tarnautojų) nepalaiko Baltarusijos režimo ir jo vykdomos politikos. Tai yra ne kartą viešai skelbtos ir visuotinai žinomos aplinkybės. Vien faktas, kad Baltarusijoje protestuose 2020 m. ir vėliau dalyvavo ar kitaip režimo nepalaikė ir valstybės įmonių darbuotojai, tarnautojai bei aukštas pareigas einantys pareigūnai, paneigia trečiojo suinteresuoto asmens teiginį, jog Baltarusijos žvalgybos tarnybos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

25.1.4. Jeigu Baltarusijos tarnybos taip veikia po 2020 m. įvykių, tai nieko nepasako apie pareiškėją, kadangi tarnybą kariuomenėje jis baigė dar 2012 m., t. y. likus daugiau nei 8 metams iki suklastotų prezidento rinkimų ir po to sekusių įvykių. Nuo 2012 m. S. C. jokiose jėgos ar panašiose valstybės struktūrose nedirbo. Jis apskritai nedirbo jokiose valstybės institucijose. Pareiškėjas nepalaikė ir nepalaiko jokių santykių su Baltarusijos kariuomene. Nuo 2012 m. iki atvykimo į Lietuvos Respubliką, S. C. nepertraukiamai dirbo Baltarusijoje privačioje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri tuo metu priklausė (duomenys neskelbtini) įmonių grupei. (duomenys neskelbtini) nuo 2022 m. yra visiškai pasitraukusi iš Baltarusijos ir joje veiklos nevykdo. Jokie pareiškėjo santykiai su valstybės institucijomis po 2012 m. nebuvo nustatyti ir net nebuvo nustatinėjami. S. C. teismo posėdyje patvirtino, kad jokių santykių su Baltarusijos institucijomis ir Baltarusijos režimo nepalaiko bei nėra jam lojalus.

25.1.5. Visą laikotarpį, kai pareiškėjas atliko karinę tarnybą, Baltarusija nevykdė agresyvios užsienio politikos, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tuo metu Lietuvos, Europos Sąjungos ir Baltarusijos santykiai buvo normalūs, tarp valstybių vyko gana plataus masto bendradarbiavimas. Tai patvirtina Seimo patvirtinta Nacionalinio saugumo strategija ir jos redakcijos, galiojusios 2007–2012 m. Nuo 2005 m. sausio 20 d. iki 2012 m. birželio 30 d. galiojusioje Nacionalinio saugumo strategijoje (6.1.3.6 p.) buvo konstatuota, kad Baltarusijoje stiprėja demokratinės tendencijos ir Lietuva plės bendradarbiavimo sričių mastą su šia valstybe. Nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2017 m. sausio 25 d. galiojusioje redakcijoje (15.3.6 p.) buvo nurodyta, kad plėtodama Europos Sąjungos Rytų partnerystės politiką, Lietuva tęs aktyvų bendradarbiavimą su Baltarusija Lietuvai ir šiai valstybei svarbiose srityse. Lietuvos Respublika rems šios valstybės europinės ir euroatlantinės integracijos siekius, atsižvelgiant į valstybės ypatumus.

25.1.6. Daugelis Baltarusijos vyrų yra tarnavę kariuomenėje, tačiau tai savaime nieko nepasako apie šių asmenų lojamų ar nelojalumą režimui bei pritarimą ar nepritarimą jo vykdomai agresyviai vidaus ir užsienio politikai. Tai aiškiai parodė Baltarusijoje 2020 m. vykę prezidento rinkimai ir jo jų vykę masiniai protestai, kuriuose neabejotinai dalyvavo ir kariuomenėje tarnavę asmenys. Tai savaime paneigia Valstybės saugumo departamento teiginius, kad bent iki 2020 m. Baltarusijos kariuomenėje galėjo tarnauti tik lojalūs Baltarusijos režimui žmonės, besąlygiškai palaikantys jo vidaus ir užsienio politiką.

25.1.7. Teismo posėdyje S. C. paliudijo, kad Baltarusijos kariuomenėje 2007 m. įsidarbino išimtinai dėl sunkios ekonominės padėties, kadangi įmonė, kurioje jis dirbo, bankrutavo, o kito darbo jis nerado. Pareiškėjas kariuomenėje dirbo ne dėl ideologinių priežasčių. Sutartį su kariuomene jis sudarė minimaliam įmanomam terminui – 5 metams. Daugiausiai jis dirbo (duomenys neskelbtini). Nuo 2010 m. S. C. dalyvavo (duomenys neskelbtini). Jo tarnybos metu Baltarusijos ir Lietuvos santykiai buvo geri. Baltarusijos gynybos ministras vyko į Lietuvos karo akademiją ir joje skaitė pranešimą. Į dalinį, kuriame tarnavo pareiškėjas, 2010 m. buvo atvykę (duomenys neskelbtini), agituodami rinkimuose balsuoti už juos. S. C. niekas nevertė būti lojaliu tuometei valdžiai. Pasibaigus kontrakto terminui, 2012 m. birželio 28 d. pareiškėjas pradėjo dirbti Baltarusijoje privačioje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri tuo metu priklausė (duomenys neskelbtini) įmonių grupei. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) grupės įmonėje dirbo ir Lietuvoje bei tokioje įmonėje dirba šiuo metu (duomenys neskelbtini), kadangi priėmus Sprendimus, jis neteko pagrindo gyventi bei dirbti Lietuvoje. Jokių ryšių su kariuomene S. C. nuo 2012 m. neturi.

25.1.8. Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovas iki Sprendimų priėmimo apskritai nesigilino į tai, kodėl S. C. ėjo tarnauti ir ką veikė karinės tarnybos metu. Šios institucijos tiesiog preziumavo, kad pareiškėjas neva turėjo būti lojalus režimui vien dėl tarnybos, tačiau ši prezumpcija nėra paremta jokiais įrodymais ir prieštarauja faktams.

25.1.9. Lietuva Baltarusijos režimą priešišku ėmė laikyti tik po 2020 m. suklastotų prezidento rinkimų. Baltarusijoje masinės gyventojų represijos, spaudimas paklusti režimui taip pat prasidėjo tik 2020 m., 2020 m. įvairiais būdais protestavo ir režimui kitais būdai nepritarė daugybė žmonių. Bent iki 2020 m. Baltarusijos kariuomenėje netarnavo vien režimui lojalūs ir jam patikimi asmenys, o tai savaime paneigia Valstybės saugumo departamento padarytas prielaidas.

25.1.10. 2023 m. rugsėjo 11 d. buvo viešai skelbiama, kad Baltarusijos režimas „ypač yra piktas (duomenys neskelbtini). Tokie gerai uždirbantys baltarusiai didelius mokesčius sumoka ne A. L. režimui, bet Lietuvai, Lenkijai ir kitoms šalims“. Režimas ant (duomenys neskelbtini) darbuotojų pyksta ir dėl to, kad šio sektoriaus darbuotojai vaidino svarbų vaidmenį prodemokratiniuose protestuose Baltarusijoje. Jie prisidėjo prie A. L. režimo žiaurumo ir nusikaltimų atskleidimo, (duomenys neskelbtini). Dėl režimo represijų daug (duomenys neskelbtini) įmonių ir darbuotojų iš Baltarusijos persikėlė į kaimynines Baltijos valstybes bei Lenkiją. Apie Baltarusijos režimo priešiškumą (duomenys neskelbtini) ir jo darbuotojams S. C. paliudijo ir teismo posėdyje. Vien nurodyti viešai skelbti ir visuotinai žinomi faktai paneigia Valstybės saugumo departamento iškeltas prielaidas, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip neva lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Šie faktai leidžia daryti priešingą išvadą, kad Baltarusijos režimas (duomenys neskelbtini) aukštos kvalifikacijos specialistų, kurie persikėlė gyventi į užsienio valstybes (taip pat ir Lietuvą), nelaiko lojaliais ir režimui patikimais asmenimis, o yra priešiškai nusiteikęs tokių asmenų atžvilgiu.

25.1.11. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kiekviena šalis turi pareigą įrodyti savo teiginius patvirtinančias aplinkybes, todėl Valstybės saugumo departamentas ir Migracijos departamentas, turėjo pareigą įrodyti prielaidą, jog pareiškėjas, vien dėl to, kad 2007–2012 m. tarnavo kariuomenėje, yra lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaiko Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, todėl jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, neva kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

25.1.12. Valstybės saugumo departamentas nerinko ir nesurinko jokių įrodymų apie S. C. ryšius su Baltarusijos tarnybomis. Pareiškėjas pats Migracijos departamentui buvo nurodęs, kad kariuomenėje tarnavo iki 2012 m., tačiau ši aplinkybė savaime jokių jo ryšių su Baltarusijos tarnybomis nepatvirtina, ji taip pat nepatvirtina S. C. menamo lojalumo Baltarusijos režimui. Būtent Valstybės saugumo departamentui ir Migracijos departamentui teko pareiga įrodyti teiginius, kad pareiškėjas yra lojalus režimui, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi teiginiais, kurie prieštarauja viešai skelbtiems ir visuotinai žinomiems faktams. Taip teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, netinkamai tarp šalių paskirstydamas įrodinėjimo pareigą. Teismas sukūrė situaciją, kai S. C. turėjo įrodyti tai, ko nėra, ir paneigti Valstybės saugumo departamento bei Migracijos departamento nurodytus tikrovės neatitinkančius teiginius, o šioms institucijoms leido remtis teiginiais, kurie nėra paremti jokiais įrodymais.

25.1.13. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės saugumo departamentas ir Migracijos departamentas neįrodė prielaidos apie tariamą pareiškėjo lojalumą režimui, taip pat į nurodytus faktus, kurie paneigia prielaidą apie tai, jog Baltarusijos kariuomenėje iki 2020 m. tarnavo vien režimui lojalūs ir patikimi asmenys, bei patvirtina, kad S. C. kaip (duomenys neskelbtini) darbuotojas, pasitraukęs iš Baltarusijos, patenka į Baltarusijos režimui nepalankių asmenų kategoriją, darytina išvada, kad teismas neturėjo pagrindo pritarti trečiajam suinteresuotam asmeniui ir atsakovui dėl pareiškėjo tariamo lojalumo režimui, o taip pat ir dėl menamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Tai sudaro savarankišką pagrindą Sprendimus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

25.2. Teismas nepagrįstai ignoravo Migracijos departamento padarytus akivaizdžius pažeidimus, priimant Sprendimus, ir S. C. nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus, kurie paneigė Valstybės saugumo departamento ir Migracijos departamento išvadas apie tariamą pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui.

25.2.1. Vadovaujantis teismų praktika, atsakovas leidimą laikinai gyventi užsieniečiui gali panaikinti remdamasis grėsme valstybės saugumui tik tuo atveju, kai yra visos šios aplinkybės: Migracijos departamentas turi atlikti individualų situacijos vertinimą, kuris negali būti paremtas vien tik spėjimais ir įtarimais, o turi būti paremtas faktais ir objektyviais duomenimis bei negali būti formalus; privalo būti nustatytas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu); Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir kitas reikšmingas aplinkybes; užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais negali būti pažeistas proporcingumo principas. Sprendimai nurodytų kriterijų neatitinka.

25.2.2. Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, o į Sprendimus tiesiog formaliai perkėlė Valstybės saugumo departamento išvadą ir asmeninius duomenis apie pareiškėją, tinkamai neįvertinęs duomenų visumos, o toks atsakovo vertinimas negali būti laikomas visapusišku ir objektyviu individualiu vertinimu teismų suformuotos praktikos kontekste.

25.2.3. Valstybės saugumo departamento ir Migracijos departamento konstatuota S. C. tariama grėsmė valstybės saugumui laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu nėra nei reali, nei akivaizdi. Pareiškėjas balsavo už S. T., su šeima dalyvavo protestuose, nepalaiko Baltarusijos režimo, pasitaikius galimybei, su šeima 2022 m. išvyko gyventi į Lietuvą.

25.2.4. Atlikdami individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, tiek Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo inter alia (be kita ko) įvertinti šiuos faktus: tai, kad S. C. sąžiningai atsakovo pateiktame klausimyne nurodė, jog atliko karinę tarnybą ir nieko nenuslėpė; laikotarpį, prieš kiek metų pareiškėjas atliko karinę tarnybą Baltarusijoje, ir tarnavimo kariuomenėje aplinkybes; S. C. tarnybos metu buvusią geopolitinę situaciją; pareiškėjo elgesį po karinės tarnybos atlikimo; nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad jis palaikė ar šiuo metu palaiko Rusijos Federacijos ir (ar) Baltarusijos Respublikos režimą ar kokius nors ryšius su juo; S. C. ir šeimos narių veiksmus dar iki persikėlimo į Lietuvą; pareiškėjo atvykimo į Lietuvą aplinkybes, S. C. elgesį gyvenant Lietuvoje; pareiškėjo socialinių ir ekonominių interesų perkėlimą į Lietuvą; kad S. C. šeima yra įsitvirtinusi Lietuvoje, su ja sieja savo ateitį; pareiškėjo nuoseklią poziciją dėl Rusijos ir Baltarusijos režimų vykdomos politikos ir karo Ukrainoje; kitas svarbias aplinkybes apie S. C. šeimą. Nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad šiuo atveju nacionalinio saugumo koncepcija buvo panaudota netinkamai ir nesant tam jokio racionalaus pagrindo. Apeliaciniame skunde pateikti argumentai, byloje esantys įrodymai, taip pat ir teismo posėdyje pareiškėjo bei jo sutuoktinės duoti parodymai vienareikšmiškai paneigia Valstybės saugumo departamento išvadas apie tariamą S. C. lojalumą Baltarusijos režimui ir klaidingą prielaidą apie tariamą jo grėsmę valstybės saugumui.

25.2.5. Aplinkybė, kad prieš daugiau nei 11 metų pareiškėjas atliko karinę tarnybą, nesant jokių įrodymų apie jo keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nesudaro pagrindo S. C. taikyti tokias griežtas priemones (ribojimus), kurias taikė Migracijos departamentas. Sprendimai ir jais taikyti ribojimai gali turėti didžiulės neigiamos įtakos pareiškėjo ir jo šeimos gyvenimui ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos valstybėse: S. C. su šeima siekiant atvykti ar apsigyventi bet kokioje Europos Sąjungos valstybėje, jis privalės pateikti informaciją apie anksčiau turėtus leidimus gyventi ir jų panaikinimo pagrindus. Matydamos, kad pareiškėjas neva kelia grėsmę vienos iš Europos Sąjungos valstybių (Lietuvos) nacionaliniam saugumui, kitų Europos Sąjungos valstybių institucijos taip pat automatiškai gali S. C. neišduoti leidimų gyventi / vizų, kurie yra būtini gyventi ir dirbti užsienio valstybėje. Galiojant Sprendimams, pareiškėjas netenka galimybės dirbti ir su šeima gyventi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Sprendimai neatitinka proporcingumo principo.

25.2.6. Migracijos departamentas formaliai ir neobjektyviai atliko S. C. situacijos vertinimą, nenustatinėjo ir neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, rėmėsi tikrovės neatitinkančiais duomenimis bei spėjimais. Nurodytos aplinkybės, S. C. su skundu pateikti įrodymai, pareiškėjo ir liudytojos posėdžio metu duoti parodymai vienareikšmiškai paneigė Valstybės saugumo departamento ir Migracijos departamento išvadas apie tariamą S. C. grėsmę valstybės saugumui. Šie pažeidimai sudaro dar vieną savarankišką pagrindą panaikinti Sprendimus kaip nepagrįstus ir neteisėtus. Kadangi pirmosios instancijos teismas šiuos pažeidimus ignoravo, jo priimtas sprendimas taip pat laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.

25.3. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose, o tai lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą.

25.3.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad vien faktas apie asmens karinę tarnybą ar darbą valstybės institucijose praeityje bei Valstybės saugumo departamento pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos / Baltarusijos agentų veikimo kitose valstybėse metodus nesudaro pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti valstybei asmens keliamos grėsmės egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023, 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023, 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje eA-2285-1047/2023 ir kt.).

25.3.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad situacija, kai Migracijos departamentas perkelia Valstybės saugumo departamento išvadą bei pateikia bendro pobūdžio informaciją apie pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, negali būti laikoma, kad buvo atliktas visapusiškas ir objektyvus individualus vertinimas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023).

25.3.3. Atsakovas Sprendimus grindė išimtinai S. C. karinės tarnybos faktu ir Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Baltarusijos agentų veikimo metodus, tačiau to nepakanka, siekiant konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą valstybei. Migracijos departamentas privalėjo atlikti individualų S. C. situacijos vertinimą, taip pat vertinti pareiškėjo tarnavimo kariuomenėje aplinkybes (į kariuomenę S. C. ėjo tarnauti ir joje tarnavo ne dėl ideologinių priežasčių), faktą, kad nuo jo tarnybos pabaigos iki Sprendimų priėmimo praėjo daugiau nei 11 metų, jokių jo ryšių su Baltarusijos institucijomis nenustatyta, faktą, kad jis nuo 2012 m. dirba (duomenys neskelbtini), kurį Baltarusijos režimas laiko priešišku, kad pareiškėjas persikėlė gyventi į Lietuvą su šeima, kad Lietuvoje šeima integravosi, kad S. C. ir jo šeima atliko aktyvius veiksmus prieš Baltarusijos režimą (2020 m. rinkimuose jie abu balsavo už S. T., dalyvavo mitinguose, ir kt.), tačiau atsakovas to nepadarė, taip pat jis S. C. nesuteikė galimybės apsiginti nuo mestų kaltinimų dėl tariamos grėsmės valstybės saugumui. Vadovaujantis teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, vien tai sudarė pagrindą panaikinti Sprendimus, tačiau pirmosios instancijos teismas minėta teismų praktika nesivadovavo ir Migracijos departamento padarytus pažeidimus tiesiog ignoravo, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

26. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo S. C. apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27.1. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo profesionalioje kariuomenėje vertinimui itin svarbus yra susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karine agresija prieš Ukrainą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas svariais ir aktualiais duomenimis, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jo tarnybos metais Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, neturi teisinės reikšmės.

27.2. Sprendimuose buvo pagrįstai pripažinta, kad S. C. gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo formuojamą praktiką. Šiuo atveju pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvoje neturi būti vertinamas aukščiau, nei nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimus. S. C. teiginiai, kad jo keliama grėsmė yra tik prielaidos, turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti, kadangi yra nustatytas faktas, jog pareiškėjas savo noru nepertraukiamai 5 metus pagal kontraktą tarnavo Baltarusijos kariuomenėje.

27.3. S. C. apeliaciniame skunde vardijamos aplinkybės (tarnybos laikotarpis, praėjęs laikas nuo tarnybos pabaigos, elgesys po karinės tarnybos, atvykimo į Lietuvą aplinkybės, šeimos padėtis, išsakytas požiūrius į Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus bei Krymo priklausymą ir kt.), nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė, nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, jog tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos bei saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Migracijos departamento sprendimuose buvo pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

27.4. Sprendimų turinys patvirtina, kad juose buvo remtasi Valstybės saugumo departamento išvada, tačiau papildomai buvo vertinti S. C. socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei nustatyta, kad pareiškėjas turėjo galiojusią nacionalinę vizą, dirba Lietuvos įmonėje. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius, buvo nustatyta, kad Lietuvoje gyvena jo šeimos nariai (sutuoktinė ir sūnus). Priimant Sprendimus, buvo remtasi informacija, susijusia su Rusijos ir Baltarusijos vykdomomis agresyviomis politikomis bei duomenimis apie S. C. socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Sprendimuose buvo atliktas individualus pareiškėjo vertinimas, atsižvelgta į aplinkybę, jog jis tarnavo Baltarusijos kariuomenėje. Migracijos departamentas, atlikęs visų aplinkybių vertinimą, nustatė, kad S. C. gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, o jo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu bei labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

27.5. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje nurodoma, jog sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

27.6. Sprendimais S. C. nėra uždrausta vykti į kitas Europos Sąjungos ar Šengeno zonos valstybes, todėl turėtų būti atmesti jo skundo teiginiai, jog Sprendimais yra daroma didžiulė neigiama įtaka pareiškėjui kitose Europos Sąjungos šalyse.

27.7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog nurodytu laikotarpiu, kai pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės karinėse pajėgose ir šias valstybes siejo draugiški tarptautiniai santykiai, nepaneigia, kad jo ryšiai buvo ir turėjo būti vertinami pagal priimant Sprendimus nustatytas aplinkybes.

27.8. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti Valstybės saugumo departamento, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateiktos informacijos teisingumu ir pagrįstumu. Vien faktas, kad S. C. pakankamai seniai (2007–2012 m.) tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl šių ryšių yra išnykusi. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje Valstybės saugumo departamento surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

27.9. S. C. apeliaciniame skunde vardijama neva naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo praktika nėra aktuali nagrinėjamai bylai, kadangi minimų bylų aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai. Šioje byloje būtų galima atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus išaiškinimus, kad ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, taip pat sudarančiu pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

27.10. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos saugumo departamentas prašo pareiškėjo S. C. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

29. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas pagrįstai sprendė, kad Sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, jie buvo priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas tinkamai įvertino S. C. keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Baltarusijos piliečio teisėms bei interesams. Savo poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia šiais argumentais:

29.1. Teismo sprendimas buvo priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

29.2. Teismo sprendimas visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą (taip pat ir pačią naujausią) praktiką analogiško pobūdžio bylose. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra pagrindo vadovautis, kadangi ji: 1) buvo suformuota bylose, kuriose susiklostė skirtingos aplinkybės, nei nagrinėjamoje byloje; 2) prieštarauja vyraujančiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

29.3. Valstybės saugumo departamentas, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad S. C. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos kariuomene – šie pareiškėjo ryšiai tęsėsi pakankamai ilgą laiką ir nebuvo atsitiktiniai, tarnybą Baltarusijos kariuomenėje S. C. pasirinko sąmoningai. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, sudarančia pagrindą išvadai apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo Lietuvoje galinčią kilti grėsmę valstybės saugumui.

29.4. S. C. gali palaikyti ryčius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, taip pat ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste S. C. ryšiai gali aktualizuotis, jo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. S. C. dėl savo ankstesnio darbo ir ryšių su Baltarusijos valdžios institucijomis bei pareigūnais tampa lengviau palenkiamu vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir taip kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

29.5. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktas išaiškinimas, kad nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje šio teismo praktikoje yra konstatuota, jog lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, todėl S. C. nepagrįstai teigia, kad teismas, vertindamas jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, turėjo suabejoti jo lojalumu Baltarusijos valdžiai.

29.6. Nurodytos aplinkybės teismui leido padaryti išvadą dėl pareiškėjo pažeidžiamumo ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog S. C. keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi. Pareiškėjas nepagrįstai kvestionuoja teismo sprendimą grėsmės valstybės saugumui aspektu.

29.7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nėra būtina konstatuoti konkrečių pareiškėjo neteisėtų veiksmų; tokiais institucijos sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką. Atsisakymas išduoti leidimą gyventi ir leidimo panaikinimas užsieniečiui negali būti prilyginamas asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme, atitinkamai taikant baudžiamosios teisės nuostatas ir principus. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galbūt atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Teismas šiuo aspektu Sprendimus įvertino pagrįstai ir tinkamai, o S. C. nepagrįstai siekia, jog būtų taikomas pernelyg aukštas ir rizikingas įrodinėjimo standartas tokio pobūdžio bylai ir esant tokiai geopolitinei situacijai. Tokiam situacijos vertinimui pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

29.8. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad Baltarusijos valdžios institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad S. C., turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

29.9. Pareiškėjas nepagrįstai mano, kad Sprendimai ir trečiojo suinteresuoto asmens išvada yra grindžiami bendro pobūdžio informacija. Kadangi sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, Valstybės saugumo departamentas išvadoje, kuria buvo pagrįsti Sprendimai, nurodyti duomenys negali būti laikomi bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei S. C. ryšį su šiomis institucijomis. Būtent taip analogiškas situacijas praktikoje aiškina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

29.10. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. S. C. tarnybą Baltarusijos kariuomenėje paliko ne dėl vertybinių įsitikinimų / moralinių priežasčių. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galintis vykdyti režimo užduotis. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą atsakovo klausimyną, nesudaro pagrindo Sprendimus pripažinti neteisėtais.

29.11. Sprendimų turinys patvirtina, kad buvo atliktas individualus S. C. situacijos vertinimas, t. y. buvo vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, jog pareiškėjas nėra pasiekęs jokio ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje, iki šiol nėra išmokęs lietuvių kalbos ir panašiai. S. C. siekiui dirbti ir išlaikyti ekonominius (darbo) ryšius su Lietuvos Respublika negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad dėl Baltarusijos nusikalstamo režimo agresyvių veiksmų prieš kaimynines valstybes Baltarusijos piliečių, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atžvilgiu turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas.

29.12. Grėsmės Lietuvos valstybės saugumui nebuvimo nepatvirtina ir S. C. argumentai dėl skirtingo geopolitinio konteksto, buvusio pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje metu. S. C. Lietuvos valstybės saugumui keliamos grėsmės vertinimui esminę reikšmę turi dabartyje susiklostęs geopolitinis kontekstas. Vertinimas, kad pareiškėjo tarnybos Baltarusijos kariuomenėje laikotarpiu buvo susiklosčiusi kitokia geopolitinė situacija, teisinės reikšmės neturi.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

30. Apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Migracijos departamento Sprendimų, kuriais pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždrausta jam 60 mėnesių atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumas ir pagrįstumas.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Sprendimų panaikinimo atmetė, pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, privalėjo vadovautis Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija apie S. C. karinę tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, dėl ko pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, nes jis, kaip buvęs lojalus pareigūnas, gali turėti ryšių su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kuriuos galbūt gali S. C. išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos bei saugumo tarnybų užduotims vykdyti. S. C. galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos tarnybomis, nagrinėjant bylą, nebuvo paneigti; asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo kariuomenėje vertinimui itin svarbus yra susiklostęs geopolitinis kontekstas. Teismas nurodė, kad atsakovas atliko individualų S. C. situacijos vertinimą, t. y. vertino jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, pagrįstai konstatavo, kad jie yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentavo, kad Sprendimai buvo priimti remiantis vienintele nepagrįsta prielaida, kurią iškėlė Valstybės saugumo departamentas, jog pareiškėjas, 2007–2012 m. tarnaudamas Baltarusijos kariuomenėje, privalėjo palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl S. C. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Teigė, kad nebuvo įvertinta jo individuali situacija – kad po 2012 m. jis jokiose jėgos ar panašiose valstybės struktūrose, valstybės institucijose nedirbo. Pareiškėjas kariuomenėje dirbo (duomenys neskelbtini). Nuo 2012 m. iki atvykimo į Lietuvos Respubliką, S. C. nepertraukiamai dirbo Baltarusijoje privačioje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri tuo metu priklausė (duomenys neskelbtini) įmonių grupei. (duomenys neskelbtini) nuo 2022 m. yra visiškai pasitraukusi iš Baltarusijos ir joje veiklos nevykdo. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) grupės įmonėje dirbo ir Lietuvoje bei tokioje įmonėje dirba šiuo metu (duomenys neskelbtini), kadangi priėmus Sprendimus, jis neteko pagrindo gyventi bei dirbti Lietuvoje. Jokių ryšių su kariuomene S. C. nuo 2012 m. nepalaiko. Pareiškėjas persikėlė gyventi į Lietuvą su šeima, Lietuvoje šeima integravosi; S. C. ir jo šeima atliko aktyvius veiksmus prieš Baltarusijos režimą (2020 m. rinkimuose jie abu balsavo už S. T., dalyvavo mitinguose, ir kt.). Atsakovas minėtų aplinkybių nevertino, nesuteikė S. C. galimybės apsiginti nuo mestų kaltinimų dėl tariamos grėsmės valstybės saugumui.

33. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Įstatymo 5 straipsnio 7 dalis nustato, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį. Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra nustatyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (14 p.). Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą, be kita ko, būtina įvertinti individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (nukreiptas į ateitį) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024).

35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

36. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, vadovavosi VSD išvada. Joje, įvertinus paties pareiškėjo nurodytą ir neginčijamą aplinkybę, jog jis 2007–2012 m. pagal kontraktą tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, konstatuota, jog pareiškėjas, tarnaudama Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

37. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019, 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

38. Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime konstatuota, kad asmens, siekiančio vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiame ūkio sektoriuje, ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams tam tikrame ūkio sektoriuje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės taikymo ir aiškinimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

39. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontražvalgybos tyrimų metu surinkta konkreti informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos Respubliką, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karo tarnybą, tačiau tebeturi arba įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias valstybes. Šiuo tikslu gali būti naudojamas šantažas, grasinant paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikomos administracinio arba teisinio poveikio priemonės Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pvz., grasinant atleisti iš darbo, apkaltinant nusikalstama veika ir pan.). Rusijos karinės agresijos atveju su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudojami specialiosioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

40. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad VSD teiginys, jog pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, nėra pagrįstas, laikytinas neįrodyta prielaida. VSD išvadoje nurodytos aplinkybės grindžiamos nustatytu pareiškėjo karinės tarnybos pagal kontraktą faktu ir su tuo susijusių aplinkybių, pagrindžiančių grėsmes nacionaliniam saugumui, vertinimu. VSD išvados pagrįstai tiek Migracijos departamento Sprendimuose, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime buvo įvertintos kaip suponuojančios tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčios kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Galimos grėsmės nacionalinio saugumo interesams nagrinėjamu atveju negali paneigti nei pareiškėjo nurodomas buvusioje karinėje tarnyboje pagal kontraktą darbo pobūdis ((duomenys neskelbtini)), nei nuo tarnybos pabaigos (2012 m.) praėjęs laikotarpis; nacionalinio saugumo interesų negali nusverti pareiškėjo šeimos ar ekonominiai interesai.

41. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės karinėse pajėgose ir šias valstybes siejo draugiški tarptautiniai santykiai, neturi reikšmės, nes pareiškėjo ryšiai buvo ir turėjo būti vertinami ne pagal 2012 m., bet ginčijamų sprendimų metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjo darbas pagal kontraktą Baltarusijos karinėse pajėgose šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste gali aktualizuotis, Baltarusijos Respublikos žvalgybos bei saugumo institucijoms potencialiai siekiant verbuoti su šiomis institucijomis susijusį asmenį, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo pareiškėjo darbo praėjo ilgas laiko tarpas (apie 11 metų). Pareiškėjo ryšiai, susiklostę jam dirbant Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės karinėse pajėgose, leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu. Tai reiškia, jog atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis, todėl šios aplinkybės patvirtina potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą. Pareiškėjo darbo pobūdis Baltarusijos Respublikos karinėse pajėgose neturi reikšmės sprendžiant apie pareiškėjo pažeidžiamumą. Šiuo atveju pareiškėjas nurodo karinėse pajėgose daugiausiai dirbęs (duomenys neskelbtini), tačiau tai nepaneigia jo lojalumo įsipareigojimo Baltarusijos Respublikos karinėmis pajėgoms, taigi jį sieja ryšiai su Lietuvos Respublikos valstybės saugumui grėsmę keliančiais subjektais. Byloje nėra duomenų, kuriais galėtų būti paneigtos VSD išvadoje nurodytos aplinkybės. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės – liudytojos – nurodomos aplinkybės, kad 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimuose balsavo už S. T., po rinkimų nusprendė išvykti, dalyvavo mitinguose Baltarusijoje, nėra pakankamos pagrįsti pareiškėjo nelojalumą Baltarusijos Respublikai, nes yra subjektyvaus pobūdžio, nėra kitų tai patvirtinančių duomenų. Teisėjų kolegija nenagrinėja pareiškėjo apeliacinio skundo bendro pobūdžio teiginių apie visuomenės, taip pat ir asmenų, dirbusių valstybės tarnyboje, tarnavusių kariuomenėje, dalyvavimą masiniuose protestuose po 2020 m. vykusių prezidento rinkimų, nes tai neturi reikšmės pareiškėjo individualios situacijos vertinimui.

42. Atsakovas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi ne vien tik VSD išvada, bet pareiškėjo situaciją nagrinėjo individualiai, vertino jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai; pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo išimtinai ekonominis, jis į Lietuvą 2022 m. atvyko pasinaudojęs darbdavio (duomenys neskelbtini) pasiūlymu, kai įmonė 2021 m. nusprendė veiklą iš Minsko perkelti į Vilnių. Migracijos departamentas nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė ir sūnus, kuriems 2022 m. lapkričio 9 d. išduoti leidimai laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (šeimos narys). Pareiškėjo šeimos nariai į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su juo, persikėlimą nulėmė tos pačios ekonominės priežastys. Nustačius, kad pareiškėjo šeimos ryšiai su Lietuvos Respublika yra trumpalaikiai, nulemti paties pareiškėjo persikėlimo ekonominių tikslų, šeimos narių integracijos laipsnis į Lietuvos visuomenę nėra didelis, šios aplinkybės laikytinos neturinčiomis reikšmės leidimo laikinai gyventi pagrindo, numatyto Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje, taikymui. Neilgos trukmės esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

43. Sprendimais S. C. nėra uždrausta vykti į kitas Europos Sąjungos ar Šengeno zonos valstybes, todėl atmestini jo apeliacinio skundo teiginiai, jog Sprendimais yra daroma didžiulė neigiama įtaka pareiškėjui kitose Europos Sąjungos šalyse.

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindų naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kurio išvados apie Migracijos departamento Sprendimų teisėtumą yra pagrįstos. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo S. C. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.