Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas P. V. su skundais (toliau – abu skundai kartu įvardijami skundu) kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 23S150480 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 23SD20379 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą; 3) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 23S175942 uždrausti atvykti į Lietuvą ir Šengeno erdvę (toliau visi kartu – Sprendimai); 4) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir nacionalinės vizos išdavimo. P. V. taip pat prašė priteisti jam patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

2.1. Sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti bei neproporcingi ir buvo formaliai priimti, remiantis tik atsakymo į atsakovo klausimyno klausimus apie darbovietę, nevertinant realios P. V. pozicijos dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje bei su juo susijusių individualių aplinkybių visumos ir individualios situacijos. Išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, buvo padaryta vadovaujantis vien Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atliktu formaliu atsakymų įvertinimu, padarius klaidą dėl jo buvusių pareigų Rusijoje bei nevertinant kitų reikšmingų aplinkybių. Sprendimai iš esmės pažeidžia P. V. ir jo šeimos teises bei teisėtus interesus.

2.2. Migracijos departamentas ir Valstybės saugumo departamentas pareiškėjo keliamą grėsmę grindė tik jo darbo vieta Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje bei atskirais laikotarpiais darbo vieta Federalinio iždo valdyboje (Finansų ministerijoje), tačiau pareiškėjo pavojingumas nebuvo įrodytas ir net nebuvo bandoma tinkamai tai įrodyti.

2.3. P. V. klausimynuose aiškiai nurodė, kad nepritaria Rusijos agresijai prieš Ukrainą, kad Krymas priklauso Ukrainai. Sprendimuose atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Valstybės saugumo departamento buvo pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis P. V. darbiniais santykiais. Toks Migracijos departamento vertinimas yra nelogiškas, netinkamas ir prieštarauja teismų praktikai. Pareiškėjo pozicija Rusijos agresijos atžvilgiu negali nedaryti įtakos sprendžiant klausimą dėl jo pavojingumo nacionaliniam saugumui, priešingu atveju nėra suprantama, kam šie klausimai pildomame klausimyne yra reikalingi, jeigu ne siekiant išsiaiškinti užsieniečių pozicijos agresyvių režimų atžvilgiu. Kaip nurodo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vien faktas, jog pareiškėjas tarnavo / dirbo su agresyviais režimais siejamuose darbuose, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, nebuvo pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo valstybei keliamos grėsmės egzistavimą. Turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, būtina ir pakankama teisės normai taikyti. Teismai užsieniečių pavojaus nacionalinio saugumo bylose formuoja atitinkamą teisės taikymo taisyklę, kad tokiose bylose neužtenka nustatyti, jog pareiškėjas dirbo su režimu susijusioje struktūroje (nagrinėjamu atveju jis dirbo tik techniniu, aptarnaujančiu darbuotoju, o ne valstybės institucijoje), tačiau vien ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su juo susijusių duomenų. Visos kitos aplinkybės (Rusijos agresijos pasmerkimas ir anketoje Krymo nurodymas kaip Ukrainos) bei kitų grėsmę nurodančių faktų nebuvimas rodo, kad grėsmė valstybės saugumui, remiantis vien tik aplinkybe, jog P. V. dirba su agresyviu režimu menamai sietinose institucijose (aptarnaujančiu, techniniu darbuotoju), nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, yra formali, o ne reali.

2.4. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, teigdami, kad pareiškėjas gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, daro logikos klaidą. Iš Sprendimų matyti, kad P. V. gali tapti verbavimo auka, o ne kelti grėsmę. Remiantis institucijų logika, būtent dėl pareiškėjo darbo vietos jis tampa režimo specialių tarnybų verbavimo taikiniu, gali būti spaudžiamas ir persekiojamas šiuo tikslu, o persekiojamas asmuo, daugiau nei tikėtina, tikrai nebus lojalus savo persekiotojui, t. y. Rusijos režimui.

2.5. Bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Sprendimuose bei Valstybės saugumo departamento išvadoje negali būti laikoma tinkamu P. V. keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, ji turi būti argumentuota bei motyvuota, o ne formali. Galima grėsmė valstybės saugumui turi būti įrodyta tokiu tikėtinumo laipsniu, kad ji būtų pakankamai reali ir akivaizdi.

2.6. Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento jam pateiktą anketą, pats atskleidė savo darbo vietą. Jis nenuslėpė faktų, valstybės pareigūnams nemelavo ir veikė kaip akivaizdžiai sąžiningas asmuo, kuris, vykdydamas Migracijos departamento reikalavimus, skaidriai atskleidė visą paprašytą informaciją. Duomenis, kuriuos atsakovas ir Valstybės saugumo departamentas panaudojo prieš P. V. ir kurie buvo pagrindu Sprendimams priimti, pateikė pats pareiškėjas.

2.7. P. V. turi vidurinį techninį išsilavinimą bei šaltkalvio mechaniko specialybę, o tokia specialybė negali būti siejama su Vidaus reikalų ministerijos ir Federalinio iždo (Finansų ministerijos) institucijų funkcijomis, ji yra išimtinai aptarnaujanti-techninė. Pareiškėjo pareigos nuo 1996–2001 m. buvo apsaugos-gaisrinės elektromontuotojo, 2001–2012 m. – mechaniko ir budinčiojo (sargo), 2012–2017 m. P. V. dirbo vairuotoju. Pareiškėjo pareigos yra išimtinai aptarnaujančio personalo ir akivaizdžiai nėra susijusios su Rusijos, jos regiono vidaus reikalų sistemos ar finansų ministerijos veikla. P. V. pareigos patvirtina, kad jis niekaip negalėjo dalyvauti vykdant Rusijos valstybės ar regionų institucijų veiklą pagal jų kompetenciją, o dirbo tik aptarnaujančiu-techniniu darbuotoju. Šią aplinkybę atsakovas galėjo lengvai nustatyti, jeigu būtų apklausęs pareiškėją.

2.8. P. V. niekada nėra pažeidęs Lietuvos ar Europos Sąjungos migracijos procedūrų, jis nėra padaręs veiksmų ar turintis kažkokių pažiūrų, kurios galėtų kelti pavojų viešajai tvarkai, nacionaliniam saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams. Pareiškėjas 2017–2018 m. turėjo Lietuvos vizas, o nuo 2018 m. – laikiną leidimą gyventi Lietuvoje; jis yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, kuri šeimos vardu aukoja Ukrainą remiančiai organizacijai viešajai įstaigai „Mėlyna ir geltona“ bei tai daro nuolat. Nurodytos aplinkybės paneigia teiginius apie P. V. galimą lojalumą Rusijos Federacijai. Šią aplinkybę atsakovas galėjo lengvai nustatyti, jeigu būtų apklausęs pareiškėją.

2.9. P. V. su sutuoktine dalyvavo Vilniuje vykusiuose mitinguose, kuriuose buvo palaikoma opozicija Baltarusijos režimui, o tai objektyviai patvirtina, kad pareiškėjas yra priešiškai nusiteikęs Lietuvai pavojingų autoritarinių režimų atžvilgiu. P. V. poziciją dėl Rusijos režimo gali paliudyti Ukrainos pilietės N. B. bei K. U., kurios yra karo pabėgėlės iš Ukrainos ir buvo pareiškėjo bendradarbėmis uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Eurolinen“.

2.10. Nei Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas), nei jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nedetalizuoja, kas yra laikoma užsieniečio keliama grėsme valstybės saugumui, bei neaiškina sąvokos „gali grėsti“. Ši sąvoka taip pat nėra pateikta ir 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvoje Nr. 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – Direktyva Nr. 2003/109/EB). Šios sąvokos aiškinimas yra pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Pagal teismų praktiką, užsieniečiui leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti neišduotas ar panaikintas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, jeigu minėta grėsmė yra reali, t. y. pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais), asmens konkrečiu elgesiu, tokio elgesio neigiamu pobūdžiu, o ne tariama ar spėjama. Be to, grėsmės turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas.

2.11. Pareiškėjas su Lietuva yra susijęs ypač tampriais šeimos ir socialiniais ryšiais. Jis 2017–2018 m. turėjo galiojusias nacionalines vizas, o su leidimu laikinai gyventi Lietuvoje gyvena nuo 2018 m.; (duomenys neskelbtini) vedė Lietuvos Respublikos pilietę. Nuo 2017 m. iki 2023 m. gegužės mėnesio P. V. dirbo Lietuvoje, tačiau darbo santykius teko nutraukti, kadangi nebuvo laiku išspręstas jo leidimo gyventi Lietuvoje klausimas. Paskutinės pareiškėjo darbovietės charakteristika rodo, kad jis yra atsakingas ir darbštus darbuotojas, nuolat kelia kvalifikaciją. Charakteristikoje yra nurodyta, kad P. V. smerkia Rusijos karą prieš Ukrainą ir apie tai viešai kalbėjo įmonėje.

2.12. Pareiškėjas sužinojo, kad jam atsiųstas šaukimas į Rusijos kariuomenę. Taigi, jo leidimas gyventi Lietuvoje ir galimybė atvykti į Lietuvą bei Šengeno erdvę yra akivaizdžiai vienintelė priemonė užtikrinti ne tik P. V. teisę į šeimos susijungimą, darbą Lietuvoje, bet ir gyvybiškai svarbi priemonė nebūti išsiųstam į agresyvų Rusijos karą prieš Ukrainą.

2.13. Nors Valstybės saugumo departamento rašte yra nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau Sprendimų subjektas yra atsakovas ir būtent jis turėtų atlikti nustatytų aplinkybių vertinimą bei, turėdamas trečiojo suinteresuoto asmens atliktą vertinimą (kuris gali skirtis nuo subjektyvaus Migracijos departamento vertinimo), daryti galutinę išvadą dėl asmens keliamos ar nekeliamos grėsmės valstybės saugumui. Pareiga įvertinti šias aplinkybes ir dėl jų priimti galutinį sprendimą kyla atsakovui. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, šios išvados automatiškai neturėtų perkelti į sprendimus, o būdamas viešojo administravimo subjektu, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, turėtų atlikti savo vertinimą bei padaryti savarankišką išvadą, ar P. V. kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamentas išvadą apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui galbūt padarė remdamasis vienu atsakymu, o Migracijos departamentui yra žinomos ir papildomos aplinkybės, kurios buvo nurodytos Sprendimuose (apie pareiškėjo šeiminę padėtį, turėtus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje). Atsakovas turėjo išsamiai įvertinti ir šias papildomas jam žinomas aplinkybes bei, tik jas sistemiškai įvertinęs, galėjo daryti išvadą apie P. V. grėsmės valstybės saugumui realumą.

2.14. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Tai, kad administraciniais aktais taikomos priemonės turi būti proporcingos ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia tikslams pasiekti, yra nurodoma ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Vadovaujantis šia praktika, atsakovas aplinkybių vertinimą privalo atlikti atsižvelgdamas į platesnį individualių aplinkybių, susijusių su asmeniu, ratą, kurios jam yra žinomos, ar kurias jis turėtų papildomai nustatyti, kadangi tai yra būtina siekiant priimti teisingą, argumentuotą ir proporcingą sprendimą, bet ne formaliai vadovautis Valstybės saugumo departamento pateiktu raštu. Šiuo atveju atsakovas ne tik neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo, ką turėjo padaryti, būdamas sprendimo subjektu, bet ir nebuvo nustatyta reali pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui, tokia išvada yra formali ir deklaratyvi, padaryta, vadovaujantis greičiausiai vienu provokuojančiu ir neteisingai suprastu klausimu, dėl kurio P. V. nebuvo suteikta galimybė duoti papildomų paaiškinimų, taip pat nevertinant kitų su juo susijusių individualių aplinkybių. Atsakovas formaliai priėmė sprendimus, vadovaudamasis Valstybės saugumo departamento pateiktu raštu.

2.15. Priimant Sprendimus, buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, kadangi jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo motyvuotų paaiškinimų. P. V. negalėjo pateikti dokumentų ir argumentų, patvirtinančių, kad jo darbas nekelia grėsmės valstybės saugumui, taip pat neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų apie savo ryšius Lietuvoje, apie Sprendimų pasekmes pareiškėjui ir jo šeimos nariams bei svarbias aplinkybes apie savo poziciją Rusijos režimo ir jo vykdomos agresijos atžvilgiu. Neturėdamas visos šios informacijos, Migracijos departamentas objektyviai negalėjo priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas P. V. ir jo atstovas palaikė pareiškėjo skunde išdėstytą poziciją.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Migracijos departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

5.1. P. V. Valstybės saugumo departamento buvo pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Nors, pildydamas atsakovo klausimyną, pareiškėjas pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, taip pat skunde teigė, kad viešai palaikė opoziciją Baltarusijos režimui, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog P. V. dirbo Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys režimo Rusijos Federacijos jėgos struktūroms. Šios aplinkybės nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.

5.2. Išvada apie P. V. keliamą grėsmę valstybės saugumui yra pagrįsta ilgamete tarnyba Rusijos Federacijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis vertinimas.

5.3. Nepagrįsti yra P. V. teiginiai, kad Migracijos departamentas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo. Kaip matyti iš Sprendimų turinio, atsakovas, vertindamas pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad P. V. turėjo 2017–2018 m. galiojusias nacionalines vizas, o su leidimu laikinai gyventi Lietuvoje gyvena nuo 2018 m., Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)), duomenų apie nepilnamečius vaikus nebuvo nustatyta. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viešai prieinamais duomenimis, buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2017–2023 m. dirbo Lietuvoje. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, Valstybės saugumo departamento vertinimą, spręstina, kad buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog P. V. asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

5.4. Sprendimai buvo priimti remiantis Valstybės saugumo departamento pateikta išvada, kad P. V. kelia grėsmę valstybės saugumui. Įstatymas Migracijos departamentui nenustato pareigos, prieš priimant jam nepalankų sprendimą, apklausti užsienietį, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse yra nustatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi, paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Palyginimui, Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatomos taisyklės dėl pabėgėlio statuso, papildomos ar laikinosios apsaugos panaikinimo dėl grėsmės valstybės saugumui, yra aiškiai įtvirtinta, kad Migracijos departamentas sprendimą priima gavęs užsieniečio paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje tokia taisyklė nėra nustatyta, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas tokių ketinimų neturėjo. Pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad atsakovas priėmė Sprendimus, neva, nesilaikydamas procedūrinių reikalavimų, yra deklaratyvūs, kadangi Migracijos departamentas taisyklių nepažeidė. Priimdamas Sprendimus, atsakovas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – pateikta išvada dėl P. V. grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas.

5.5. Atsakovas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas Sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu, teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas bei rekomendacijas Lietuvos Respublikos Seimui, Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, o prireikus, ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos, patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinti, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

5.6. Apklausa nėra savitikslė, o pats pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų Sprendimų neteisėtumą ar nepagrįstumą.

5.7. Aplinkybė, kad P. V. anksčiau buvo išduotos vizos ir leidimas gyventi, nereiškia, kad jam visada ateityje privalo būti išduoti leidimai gyventi ar vizos. Pasikeitus geopolitinei situacijai, nuo 2022 m. lapkričio mėnesio Rusijos piliečiai turi užpildyti specialų klausimyną, kuriame nurodo ir informaciją apie savo darbinę patirtį. Valstybės saugumo departamento išvada nėra nemotyvuota – išvadoje yra nurodyti jos motyvai ir aiškiai konstatuojama pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui, ši grėsmė grindžiama individualiomis P. V. situacijos aplinkybėmis (darbas Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje).

5.8. Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (Kriterijų vertinimo tvarka) nustato, kad, kai užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, gali būti nustatytas net 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Pareiškėjui buvo nustatytas tik 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, taigi, yra akivaizdu, kad Migracijos departamentas individualias aplinkybes įvertino.

5.9. Atsakovas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstus bei teisėtus Sprendimus.

6. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, vadovaujantis institucijos atsiliepime nurodytais motyvais.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašė P. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Valstybės saugumo departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

8.1. Sprendimai buvo priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, buvo priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

8.2. Valstybės saugumo departamento kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Trečiasis suinteresuotas asmuo nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

8.3. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti, grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pvz., grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

8.4. Valstybės saugumo departamento kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

8.5. Grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš Europos Sąjungos valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

8.6. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti P. V. atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinės vizos, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar panašiai, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo ir (ar) panaikinimo klausimus. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

8.7. Pareiškėjas nenurodė ir įrodymais nepagrindė aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų jo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai ir veikimą prieš tokią politiką, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti P. V. lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos Federacijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galintis vykdyti režimo užduotis. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė vien pildydamas jam pateiktą privalomą Migracijos departamento klausimyną, nesudaro pagrindo Sprendimų pripažinti neteisėtais.

8.8. Priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos P. V. teisės bei laisvės. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas Valstybės saugumo departamento buvo pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai ar šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimai buvo priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo jų naikinti, vadovaujantis P. V. nurodomais motyvais.

II.

9. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo P. V. skundą atmetė.

10. Išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėju, jo pateiktų prašymų nagrinėjimu bei Sprendimų priėmimu, ir pacitavęs Įstatymo 4 straipsnio 2–5 dalių, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 133 straipsnio 5 ir 7 dalių bei 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad Sprendimai patvirtina, jog atsisakymas išduoti nacionalinę vizą, atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukimas perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą yra grindžiami pareiškėjo keliama grėsme nacionaliniam saugumui ir šiuo aspektu teisės aktuose įtvirtintu teisiniu pagrindu. Teismas akcentavo, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas.

11. Aptaręs Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su grėsmių nacionaliniam saugumui apibrėžimu ir tokių grėsmių vertinimu, teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog 2023 m. vasario 20 d. raštu atsakydamas į Migracijos departamento pateiktą klausimyno 2 klausimą ir nurodydamas visas darbovietes, kuriose dirbo ar dirba šiuo metu, P. V. nurodė: ,,1994-06 k/d 132 Jaunesniųjų specialistų karinė mokykla, kursantas, jūreivis, gelbėtojas 1994-11, k/d 49278, vyr. jūreivis, ugniagesys gelbėtojas, 1996-06 tarnybos pabaiga 1997-04 Nežinybinės apsaugos valdyba prie Mordovijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, apsaugos ir gaisrinės signalizacijos elektros montuotojas, nuo 2001-01 atleistas. 2001-01–2001-12, Valstybinės įstaigos „Rusijos Finansų ministerijos žinybinė apsauga“ 58 būrys, 2 kategorijos specialistas. Papildymas prie 2 punkto 2001-12–2003-06 1 kategorijos technikas 2003-06–2012-07 saugomo objekto budintis, Valstybinės įstaigos „Rusijos Finansų ministerijos žinybinė apsauga“ 58 būrys 2012-07–2015-02 Mordovijos Respublikos Federalinio iždo valdyba, Rusija, 4 kategorijos automobilio vairuotojas 2015-02–2016-07 Federalinės valdiškos įstaigos „Rusijos iždo veiklos aprūpinimo centras“ filialas, automobilio vairuotojas 2016-07–2016-11 – perkeltas į Federalinės valdiškos įstaigos „Rusijos iždo veiklos aprūpinimo centras“ tarpregioninio filialo skyriaus Nr. 7 (duomenys neskelbtini) automobilio vairuotojo pareigas 2016-11–2017-03 Federalinės valdiškos įstaigos „Rusijos iždo veiklos aprūpinimo centras“ tarpregioninio filialo skyriaus Nr. 3 automobilio vairuotojas Lietuvos Respublika 2017-05–2018-05 UAB „Aramus“, linijų kabelių montuotojas 2018-07–2018-08 UAB „Dizaja“ santechnikas montuotojas, 2018-08–2018-11 UAB „Baltic International Group LTD“ santechnikas montuotojas, 2018-11 – iki šiol UAB ,,Eurolinen““.

12. Teismas nurodė, kad atsakydamas į to paties klausimyno 3 klausimą apie karinės tarnybos atlikimą, pareiškėjas nurodė, kad: „1994-06 k/d 132 Jaunesniųjų specialistų karinė mokykla, kursantas, jūreivis, (duomenys neskelbtini) 1994-11–1996-06 k/d 49278, jūreivis, vyr. jūreivis, ugniagesys gelbėtojas, (duomenys neskelbtini)“.

13. Teismas pažymėjo, kad tai, jog P. V. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra konstatuota įvertinus Valstybės saugumo departamento nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas 1997–2001 m. bei 2003–2012 m. dirbo Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, taip pat minėtais laikotarpiais dirbo Federalinio iždo valdyboje, Finansų ministerijoje (apsauginis, specialistas, vairuotojas). Valstybės saugumo departamento išvadoje yra nurodyta, kad P. V., dirbdamas Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento nuomone, pareiškėjui būnant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

14. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas akcentavo, kad Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas; gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai ir formaliai. Aptaręs Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ turinį (priežastis, kodėl buvo nutarta įvesti nepaprastąją padėtį bei jos tikslą), teismas atkreipė dėmesį, kad Valstybės saugumo departamentas 2022 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime pažymėjo, jog labiau nei bet kada iki šiol tapo akivaizdu, kad Rusija ir jos apsisprendimas naudoti karinę jėgą yra didžiausia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui.

15. Teismas nustatė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi Valstybės saugumo departamento išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas P. V. 1997–2001 m. ir 2003–2012 m. dirbo Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje ir, dirbdamas Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai bei palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs asmenys.

16. Teismas pažymėjo, kad vertindamas pareiškėjo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nustatė, kad P. V. turėjo 2017–2018 m. galiojusias nacionalines vizas, o su leidimu laikinai gyventi Lietuvoje gyvena nuo 2018 m. Atsakovo duomenimis, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) vedė Lietuvos Respublikos pilietę, bendrų vaikų neturi. P. V. 2017–2023 m. dirbo Lietuvos Respublikoje.

17. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad nors iš Migracijos departamento priimto sprendimo, kuriame buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti leidimą laikinai gyventi, matyti, jog pagrindinis šio sprendimo pagrindas yra Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija dėl P. V. darbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, tačiau iš šio sprendimo turinio taip pat matyti, kad atsakovas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, todėl P. V. argumentai, kad Migracijos departamentas Sprendimuose rėmėsi tik Valstybės saugumo departamento pateikta išvada, buvo atmesti kaip nepagrįsti.

18. Teismas nurodė, kad nors Valstybės saugumo departamento išvada yra pakankamai lakoniška, tačiau įvertinus paties pareiškėjo klausimyne pateiktą informaciją ir byloje nustatytas aplinkybes, apie tai, kad P. V. dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos struktūrose, ir nenustatęs byloje jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, atsižvelgęs į geopolitinį kontekstą (2022 m. vasario 24 d. Rusijos Federacijos pajėgos pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, vykdo agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui), teismas nenustatė pagrindo papildomai individualizuoti bylos aplinkybes. Teismas sprendė, kad aptartų aplinkybių visuma lemia teisinį vertinimą, jog P. V. gali būti laikomas kaip Rusijos valdžiai lojalus ir patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galintis vykdyti režimo užduotis. Įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė vien pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną, bei tai, kad kaip skunde nurodo, jog dalyvavo mitinguose Vilniuje palaikant opoziciją Baltarusijos režimui, taip išreikšdamas savo priešišką požiūrį į Lietuvai pavojingą autoritarinį režimą, nesudaro pagrindo Sprendimus pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais.

19. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais, teismas pažymėjo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais; šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę. Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu.

20. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi Valstybės saugumo departamento rašte pateikta informacija apie pareiškėjo ryšius, kurie kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismas pažymėjo, kad atsakovui nėra suteikta teisė kvestionuoti Valstybės saugumo departamento išvadų, jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, kadangi jie nesuteiktų teisės Migracijos departamentui nesivadovauti Valstybės saugumo departamento pateikta išvada. Pareiškėjo teisė būti išklausytam yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kai tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus tiek dėl Valstybės saugumo departamento nustatytos grėsmės (ne)buvimo, tiek dėl kitų su sprendimais susijusių aspektų.

21. Teismas pažymėjo, kad atsakovas vadovavosi Valstybės saugumo departamento raštu, kuriame yra nurodyta, jog P. V. gyvenimas Lietuvoje, trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis gali būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taigi, kaip nustatė Valstybės saugumo departamentas, išvados nepakeisti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, kurios yra laikomos grėsme valstybės saugumui.

22. Teismas sprendė, kad trečiojo suinteresuoto asmens surinkti duomenys leidžia teigti, jog Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti Sprendimus, kadangi Valstybės saugumo departamento rašte pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog P. V. kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, trečiojo suinteresuoto asmens atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, yra aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismas pažymėjo, kad vien faktas, jog P. V. nebedirba Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi.

23. Teismas akcentavo, kad yra visuotinai žinoma aplinkybė, jog Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat yra visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija yra ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir Sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

24. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, Valstybės saugumo departamento nustatytas aplinkybes įvertinus aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Nors P. V. ir nurodo, kad nebedirba Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, tačiau, teismo įsitikinimu, tikėtina, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su tarnyboje ir / ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijai lojaliais asmenimis, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, jog toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia P. V. pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, Valstybės saugumo departamento surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie P. V. galimą išnaudojimą Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Nors pareiškėjas akcentavo savo darbinius ir šeiminius ryšius Lietuvoje, tačiau šioje byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo ar atsakovas piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo valstybės saugumo motyvą, buvo nusiteikę prieš P. V., taigi nebuvo paneigta, kad institucijos sąžiningai siekė apginti nacionalinio saugumo interesą, o pareiškėjo interesas į šeiminius ryšius ir darbą Lietuvoje negali būti svarbesnis už valstybės saugumo interesą. Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų apie grėsmę valstybės saugumui, turi pareigą nedelsiant apie tai pranešti Migracijos departamentui (Įstatymo 4 str. 6 d.), todėl vien tai, kad P. V. anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, jog jis turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad leidimas negali būti neišduotas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti Sprendimų.

25. Teismas pažymėjo, kad P. V. skunde nurodė, jog jam yra atsiųstas šaukimas atvykti į Rusijos kariuomenę ir į bylą pateikė šaukimą, kuris tvirtina, kad P. V. 2023 m. lapkričio 30 d. 9.00 val. turėjo atvykti į karinį komisariatą, tačiau pareiškėjo nurodoma aplinkybė Įstatyme ir poįstatyminiuose teisės aktuose nėra nustatyta, kaip suteikianti teisę asmeniui gauti leidimą gyventi Lietuvoje ar išduoti nacionalinę vizą.

26. Aptaręs Įstatymo 133 straipsnio 5, 7 ir 8 dalių, Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38 punktų bei SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo nustatytas tik 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, taigi, yra akivaizdu, kad Migracijos departamentas įvertino ir individualias aplinkybes.

27. Teismas sprendė, kad P. V. pritaikytas draudimas yra proporcingas, pareiškėjas nei faktiškai, nei teisiškai nepagrindė savo teiginių, todėl jie buvo laikomi deklaratyviais. Atsakovas vadovavosi turimais duomenimis ir Sprendimuose nurodė tiek teisinį, tiek faktinį jo pagrindą. Teismas savarankiškų pagrindų sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką panaikinimui nenustatė, todėl šį sprendimo paliko galioti. Teismas pažymėjo, kad P. V. asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, tuo labiau, kad teismas pagrįsta pripažino išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.

28. Teismas konstatavo, kad Sprendimai buvo priimti laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Netenkinęs pagrindinių P. V. skundo reikalavimų, teismas sprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus.

III.

29. Pareiškėjas P. V. apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: Sprendimus panaikinti bei atsakovą įpareigoti iš naujo išnagrinėti jo prašymus. P. V. taip pat prašo jam atlyginti visas teismo išlaidas.

30. Pareiškėjo nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė nei į jo skunde, nei į teismo posėdyje jo atstovo akcentuotus argumentus ir skundo tinkamai neišnagrinėjo. Teismas taip pat nepateikė motyvų, kodėl nesivadovavo naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, o teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir nemotyvuotas, todėl turėtų būti panaikintas. Savo poziciją P. V. grindžia šiais argumentais:

30.1. Sprendimai yra nepagrįsti, neteisėti ir buvo priimti neįvertinus individualių su pareiškėju susijusių aplinkybių bei jo situacijos, P. V. nurodytoms aplinkybėms suteikus visiškai priešingą reikšmę bei prasmę. Pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui buvo grindžiama vieninteliu jo biografijos faktu – prieš 11 metų pasibaigusiais darbo santykiais Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje ir prieš 6 metus – Finansų ministerijoje.

30.2. Atsakovas sprendimuose vadovavosi vien Valstybės saugumo departamento išvada, ją automatiškai perkeldamas į Sprendimus, tačiau vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, toks siauras su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas negali būti laikomas tinkamu, o atsižvelgus į tokį vertinimą priimti sprendimai negali būti laikomi teisingais, pagrįstais, teisėtais ir motyvuotais. Kitos tokių sprendimų priėmimui reikšmingos aplinkybės (P. V. šeiminiai ryšiai (jis nuo(duomenys neskelbtini) yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę), gyvenimo Lietuvoje trukmė (6 metai), pareiškėjo integracija, jo darbiniai santykiai) buvo tik išvardintos, tačiau jų vertinimas nebuvo atliktas, taip pažeidžiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose.

30.3. Pildydamas atsakovo pateiktą klausimyną (2 klausimas), P. V. nurodė savo darbinę veiklą. Nei iš Valstybės saugumo departamento išvados, nei iš Sprendimų turinio negalima daryti vienareikšmės išvados, kad buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas, o tai, vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sudaro pagrindą Sprendimus panaikinti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, tokio pobūdžio bylose, be kitų privalo būti įvertintos ir tokios aplinkybės: 1) atliktos (darbo) tarnybos pobūdis; 2) pareigos; 3) tarnybos (darbo) trukmė; 4) tarnybos pasibaigimo pagrindas; 5) praėjęs laiko tarpas nuo atliktos karinės; 6) duomenys apie asmens tolesnį darbą (tarnybą) Rusijos Federacijos įvairiose valdžios institucijose; 7) pareiškėjo ryšiai su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis; 8) pareiškėjo pozicija dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat turi būti vertinama, ar yra nustatyta, jog pareiškėjas kokiais nors savo veiksmais būtų parodęs, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, būtų politiškai aktyvus ir panašiai; iš Valstybės saugumo departamento teiktos išvados turi būti aišku, kaip iš esmės buvo įvertinta pareiškėjo pozicija, pateikta klausimyne; taip pat turi būti vertinama asmens šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, gyvenimo trukmė Lietuvoje, socialiniai ryšiai. Vertinimas negali būti vien formalus, turi būti atliktas aplinkybių visumos įvertinimas.

30.4. Iš Sprendimų turinio yra akivaizdu, kad nebuvo atliktas išsamus P. V. grėsmės valstybės saugumui tyrimas, vertinimas, individualiai nebuvo ištirtos visos reikšmingos su pareiškėju susijusios aplinkybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023, 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023, taip pat 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023 bei kt.) pripažįsta, kad vien faktas, jog asmuo tarnavo / dirbo valstybės institucijose, nesant jokių kitų papildomų indikacijų, nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą valstybei. Tokios išvados nepaneigia ir Valstybės saugumo departamento pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos agentų veikimo kitose valstybėse metodus.

30.5. Atsakovas įvertino tik pareiškėjo praeityje dirbtą darbą Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, Finansų ministerijoje, tačiau nevertino jo darbo pobūdžio bei funkcijų, darbo pasibaigimo pagrindo, laiko, praėjusio po darbo pabaigos, duomenų apie asmens darbą (tarnybą) įvairiose valdžios institucijose po nutraukto darbo (tarnybos), asmens ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, P. V. pozicijos dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo, jo politinių pažiūrų, pareiškėjo šeiminių, ekonominių ir socialinių ryšių su Lietuva; nebuvo nustatyta, kad P. V. kokiais nors savo veiksmais būtų parodęs, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

30.6. Atsakovas neįvertino pareiškėjo politinės pozicijos ir jo veiksmų, dalyvaujant mitinge (patvirtina pateiktos nuotraukos), o tai, vertinant kartu su naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje padarytinomis išvadomis, turi būti vertinama kaip pagrindas Sprendimus pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais. Nagrinėjamu atveju nebuvo vertinami pareiškėjo pateikti įrodymai, patvirtinantys jo opozicijos palaikymą, tokie kaip kartu su sutuoktine dalyvavimas mitinge už laisvą Baltarusiją, o tai aiškiai pagrindžia aplinkybę, kad jis palaiko būtent opoziciją, taip pat nebuvo įvertinta pareiškėjo teikiama parama Ukrainai.

30.7. P. V. nuo (duomenys neskelbtini) yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, kartu su ja gyvena Lietuvoje, tačiau šie duomenys, pagrindžiantys glaudžius pareiškėjo šeiminius ryšius, nebuvo įvertinti, o buvo tik formaliai išvardinti, tai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra laikoma tinkamu jų įvertinimu.. Svarbu yra ir tai, kad P. V. nuo 2017 m. dirbo Lietuvoje, mokėjo mokesčius, o tai teismų taip pat yra vertinama kaip reikšmingos aplinkybės, nustatant asmens ryšius su Lietuvos valstybe, pareiškėjas yra integravęsis į lietuvių visuomenę.

30.8. Sprendimuose P. V. valstybės saugumui keliama grėsmė motyvuojama jo turėjimu būti lojaliu Rusijos valdžiai dėl jo darbo nurodytuose subjektuose praeityje, nurodant bendro pobūdžio informaciją apie jo ryšius Lietuvoje, jų nevertinant, tačiau Sprendimuose nėra pateikta jokia informacija, ar buvo atlikti kokie nors veiksmai, vertinant jo lojalumą / nelojalumą valdžiai šiuo metu, o asmens pavojingumas yra vertinamas į ateitį, t. y. atliekamas perspektyvinis, o ne retrospektyvinis jo vertinimas. Vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, turėtų būti motyvuojama, tiek kodėl pareiškėjas Valstybės saugumo departamento išvados rengimo metu turėjo būti lojalus Rusijos Federacijos valdžiai, tiek ir kodėl jo darbo atitinkamose institucijose metu jis privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijos valdžiai bei vykdomai politikai. Tokių duomenų Valstybės saugumo departamento išvadoje nėra pateikta, o tai, vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sudaro pagrindą tokią išvadą pripažinti neapgrįsta.

30.9. Svarbu yra ir tai, kad pareiškėjas turėjo 2017–2018 m. galiojusias nacionalines vizas, o su leidimu laikinai gyventi Lietuvoje gyvena nuo 2018 m., nuo 2018 m. yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, leidimo gyventi prašė šeimos susijungimo pagrindu. Taigi, P. V. jau daugiau nei 5 metus gyvena Lietuvoje, todėl jis yra laikytinas ilgalaikiu Lietuvos / Europos Sąjungos gyventoju. Nepaisant to, kad pareiškėjas dar nerealizavo savo teisės įgyti ilgalaikio gyventojo statusą Lietuvoje, nors jau 5 metus išgyveno Lietuvoje, sprendimų teisėtumas bei pagrįstumas turėtų būti vertinamas, atsižvelgiant į tai, kokiais pasekmes jam, kaip ilgalaikiam gyventojui, šie sprendimai sukels.

30.10. Priimant Sprendimus, nebuvo atsižvelgta į aplinkybę, kad P. V. jau ilgą laiką (daugiau nei 6 metus) gyveno Lietuvoje ir turi teisę gauti ilgalaikio gyvento statusą, nuo (duomenys neskelbtini) turi sutuoktinę Lietuvos Respublikos pilietę, santuokoje jau yra 5 metus, jo ryšiai su Lietuva yra glaudūs, pareiškėjas yra integruotas į lietuvių visuomenę, jis 5 metus dirbo Lietuvoje, paskutinė jo darbovietė – UAB „Eurolinen“, dirbo presuotoju, darbdavio charakteristikoje jo darbas vertinamas labai gerai, mokėjo mokesčius, o su kilmės šalimi visi ryšiai nutraukti. Šių aplinkybių neįvertinimas savaime sudaro sprendimų panaikinimo pagrindą. Tiek atsakovas, tiek teismas tik nurodė, kad P. V. Lietuvoje neturi nepilnamečių vaikų, kuriems reikalingas išlaikymas, tačiau visiškai nevertino visų kitų jo ryšių su Lietuva, integracijos, aplinkybės, kad jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, juos paneigiant ir sumenkinant.

30.11. Migracijos departamentas neįvertino nurodytų aplinkybių visumos, todėl Sprendimai akivaizdžiai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Sprendimų nepanaikino ir atsakovo neįpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus.

30.12. Pirmosios instancijos teismas net fragmentiškai neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo – sprendime tik cituojama Valstybės saugumo departamento išvada ir tokia pati Sprendimų argumentacija. Nors buvo konstatuota, kad atsakovas vadovavosi trečiojo suinteresuoto asmens pateikta išvada, tačiau teismo sprendime nėra motyvų, kodėl ši išvada bei Migracijos departamento padarytos išvados apie asmens pavojingumą yra pagrįstos, kodėl laikytina, kad pareiškėjo keliama grėsmė yra reali, tikra, objektyviai egzistuojanti. Teismas tik kartojo atsakovo padarytas išvadas, niekaip neargumentuodamas, kodėl jos yra teisingos, pagrįstos bei motyvuotos. Atsižvelgus į tai, spręstina, kad teismas P. V. skundo neišnagrinėjo.

30.13. Nustatyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas jau 5 metus dirba Lietuvoje ir turi su Lietuva susiklosčiusius ekonominius ryšius, kurie nebuvo paneigti. P. V. mokėjo mokesčius bei vykdė visas prievoles, jis nuo (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, Lietuvoje gyvena jau 6 metus, tačiau šie duomenys teismo liko neįvertinti, taip pat nebuvo įvertinti pareiškėjo integracija, gyvenimo Lietuvoje trukmė, ryšių nutraukimas su Rusija. Formalus pripažinimas, kad šie ryšiai buvo įvertinti Sprendimuose, negali būti laikomas tinkamu jų įvertinimu bei tinkamu skundo išnagrinėjimu.

30.14. Teismas nevertino, kad pavojingumas grindžiamas P. V. privalėjimu būti lojaliu Rusijos Federacijos valdžiai praeityje, t. y. iki darbo minėtose darbovietėse pabaigos, tačiau nebuvo atliktas joks perspektyvinis pavojingumo vertinimas, o tai, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, yra būtina. Be to, klausimyne pareiškėjas aiškiai išreiškė nepritarimą vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu, pateikė dokumentus, kad teikė paramą Ukrainai, ir tai pakartojo teismo posėdyje. P. V. davė paaiškinimus, kad nėra lojalus Rusijos Federacijos valdžiai, jos nepalaiko, kritikuoja ir dėl to išvažiavo iš Rusijos. Reikalavimas teikti įrodymus apie aktyvų nepritarimą valdžiai bei režimui šios bylos kontekste (nesant bylai dėl politinio prieglobsčio suteikimo) yra akivaizdžiai perteklinis ir nepagrįstas.

30.15. Pareiškėjo pateiktas šaukimas į karinį komisariatą patvirtina, kad Rusijoje jam gresia mobilizacija, tad atvykimas į Lietuva bei Europos Sąjungos šalis apsaugo jį nuo vertimo kariauti bei nuo jo paties gyvybei galimos grėsmės. Atsižvelgiant į tai, privalėjo būti vertinamas šios priemonės tinkamumas bei proporcingumas.

30.16. Nors pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jis tik formaliai išnagrinėjo skundą, nepateikė motyvų dėl pagrindinių P. V. argumentų. Sprendime nebuvo įvertinti pareiškėjo paaiškinimai, iš viso nebuvo motyvų dėl aplinkybių, turinčių įtakos sprendimui priimti (pareiškėjo vykdytos funkcijos tarnyboje, praėjęs laikas nuo tarnybos pabaigos, tarnybos trukmė bei pasibaigimo pagrindas, neturėjimas ryšių su valdžios institucijomis, jo ryšiai su Lietuva bei čia gyvenančiais žmonėmis), nors šios aplinkybės turėjo būti tinkamai įvertintos, kaip skundo argumentai bei motyvai, ir tik jas įvertinus, būtų galima daryti išvadą apie jų įtaką galutiniam teismo sprendimui.

30.17. Pripažinus, kad P. V. nekelia grėsmės valstybės saugumui, draudimas atvykti į Lietuvą turėtų būti panaikintas, tačiau net jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad pareiškėjas buvo pagrįstai pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, draudimas atvykti į Šengeno erdvę jam vis tiek turėtų būti panaikintas, kaip pritaikytas nepagrįstai bei neteisėtai.

30.18. Atsižvelgus į tai, kad SIS II reglamentas pateikia baigtinį sąrašą atvejų, kada šalys gali įtraukti perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Šengeno zoną, ir nustato pažeidimų rūšis (neteisėtas buvimas šalyje bei padaryti (pagrįstai įtariami) nusikaltimai) ir tokių pažeidimų sunkumas (sunkūs nusikaltimai arba aiškus ketinimas atlikti sunkų nusikaltimą), nėra išsamiai pagrįsti, pažymėtina, kad SIS II reglamento 21 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies, taip pat 24 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, jog aplinkybė, kad yra SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus SIS II reglamento 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (SIS II reglamento 24 str. 2 d.).

30.19. Nėra pateikta papildomų Migracijos departamento argumentų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai tinkamas, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS sistemą. Reikalavimas įvesti duomenis į SIS reikalauja papildomos motyvacijos ir tik esant teisės aktuose numatytiems pagrindams, tačiau atsakovo sprendime nėra nustatytas juridinis pagrindas (kuriuo ir neegzistuoja), taip pat nėra pateikta atskirai motyvacija, kodėl duomenų perdavimas į SIS yra būtina, proporcinga priemonė, o tai, vadovaujantis naujausia teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023), sudaro pagrindą teismui Migracijos departamento sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS įspėjimą dalį, kurioje buvo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie draudimą asmeniui atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, naikinti. Pirmosios instancijos teismas šio trūkumo nepašalino.

31. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo P. V. apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32.1. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie atliko darbo Rusijos Federacijos institucijose specifiką, funkcijas, darbo nutraukimą, tolesnį savo darbą privačiame sektoriuje, ryšių su valdžios institucijomis bei ten dirbančiais asmenimis, savo opozicines pažiūras, dalyvavimą mitinguose, požiūrį į vykstantį karą, paramą Ukrainai, savo šeiminę situaciją bei ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, siekį leidimą gyventi pakeisti šeimos susijungimo pagrindu, sutuoktinei esant Lietuvos Respublikos pilietei ir P. V. integraciją į lietuvių visuomenę nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai, Sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

32.2. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

32.3. Valstybės saugumo departamento surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti Sprendimams, kadangi Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, trečiojo suinteresuoto asmens atliktą vertinimą, sutiktina, jog surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad P. V. asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Be to, buvo vertinami pareiškėjo socialiniai ekonominiai ryšiai bei nustatyta, kad jis turėjo galiojusias nacionalines vizas bei leidimus laikinai gyventi, taip pat dirbo Lietuvoje. Vertinant P. V. šeiminius ryšius, buvo nustatyta, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, jog vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui. Priimant Sprendimus, buvo remtasi informacija, susijusia su Rusijos ir Baltarusijos vykdomomis agresyviomis politikomis, bei duomenimis apie P. V. socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje.

32.4. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje yra išaiškinta, jog sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad P. V. pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie P. V. atliekamus veiksmus, būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

32.5. Bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą bei lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos bei saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai, Sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

32.6. Pareiškėjo apeliaciniame skunde vardijamose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose nustatytos aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai. Vienoje byloje sprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, kitoje asmuo buvo pripažintas keliančiu grėsmę, atsižvelgiant į jo atsakymą dėl Krymo priklausomumo, dar kitoje byloje asmuo buvo pripažintas keliančiu grėsmę dėl ryšių su Rusijos Federacijos kompanijomis. Kitų vardijamų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų aplinkybės bei teisniai pagrindai nėra panašūs į nagrinėjamus šioje byloje. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamos ir nurodytos administracinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) bei ginčijamų sprendimų priėmimo pagrindai nesutampa, nėra pagrindo jomis remtis.

32.7. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (užsieniečiai dirbo Rusijos Federacijos institucijose) yra vertinama, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime yra nurodyta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Vien faktas, kad nuo pareiškėjo tarnybos praėjo pakankamas laiko tarpas, jis nepalaiko Rusijos vykdomos politikos ir kita, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi; Valstybės saugumo departamento surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Rusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo paneigti. Nagrinėjamu atveju P. V. nei su skundu pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu įrodymų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, nepateikė.

32.8. Iš Sprendimų turinio yra akivaizdu, kad buvo vertintos dauguma pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių (darbo trukmė, praėjęs laiko tarpas nuo darbo pabaigos, duomenys apie asmens darbą įvairiose valdžios institucijose, asmens ryšiais su Rusija, P. V. išsakytos politinis požiūris (klausimyno 10, 11 klausimai), pareiškėjo socialiniai ekonominiai ir šeimyniniai ryšiai su Lietuva ir t. t.) ir, įvertinus faktų visumą, buvo pagrįstai konstatuota, kad P. V. kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

32.9. Kriterijų vertinimo tvarka nustato, kad, kai užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, gali būti nustatytas net 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Pareiškėjui buvo nustatytas tik 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, taigi, yra akivaizdu, kad Migracijos departamentas įvertino jo individualias, taip pat ir šeimines, aplinkybes.

32.10. Aplinkybė, kad P. V. yra vedę Lietuvos pilietę bei Lietuvoje gyvena 5 metus, nepatvirtina, jog jis yra ilgalaikis Lietuvos ar Europos Sąjungos gyventojas ar yra įgijęs tokį statusą. Be to, pareiškėjas nepateikė prašymo gauti ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Lietuvoje ar Europos Sąjungoje, todėl nesutiktina, kad Sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas turėtų būti vertinamas, atsižvelgiant į tai, kokiais pasekmes P. V., kaip ilgalaikiam gyventojui, šie sprendimai kels. Pareiškėjo skunde cituojamos Direktyvos Nr. 2003/109/EB nuostatos, visų pirma, nėra taikomos tiesiogiai, o yra įgyvendinamos priimant nacionalinius teisės aktus. Be to, ši direktyva ne įpareigoja, o tik suteikia valstybėms narėms diskreciją spręsti dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių, kada ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas arba prarandamas. Direktyvos Nr. 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje. Pareiškėjas tokio prašymo nėra pateikęs. P. V. nėra įgijęs ilgalaikio gyventojo statuso, todėl jo atžvilgiu nėra taikomos minėtos direktyvos nuostatos bei jos nesudaro pagrindo Migracijos departamentui nesivadovauti Įstatymo nuostatomis.

32.11. Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimti nešališkai ir objektyviai, yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) bei teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus ir pakankamas.

32.12. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Teismas, vertindamas P. V. argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtų įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė savo išvadas, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo į bylą pateiktus dokumentus, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis.

32.13. Pagal Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės) 15 punktą, duomenys iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – Nacionalinis sąrašas) teikiami į Šengeno informacinę sistemą, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 straipsnyje nustatytus pagrindus. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jeigu valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Įvertinus tai, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir tai, kad užsienietis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, užsieniečio duomenys, vadovaujantis minėtų taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos saugumo departamentas prašo pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

34. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas pagrįstai sprendė, kad Sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, jie buvo priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas tinkamai įvertino P. V. keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos Federacijos piliečio teisėms bei interesams. Savo poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia šiais argumentais:

34.1. Teismo sprendimas buvo priimtas tinkamai laikantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

34.2. Teismo sprendimas visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą (taip pat ir pačią naujausią) praktiką analogiško pobūdžio bylose. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra pagrindo vadovautis, kadangi ji: 1) buvo suformuota bylose, kuriose susiklostė skirtingos aplinkybės, nei nagrinėjamoje byloje; 2) prieštarauja vyraujančiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

34.3. Valstybės saugumo departamentas, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad P. V. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos valstybinėmis įstaigomis – šie pareiškėjo ryšiai nutrūko neseniai, tęsėsi itin ilgą laiką (net 20 metų). Vien faktas, kad šiuo metu P. V. tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo Lietuvoje galinčią kilti grėsmę valstybės saugumui.

34.4. Byloje taip pat nustatyta (be kita ko, iš pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdyje), kad jis iki šiol palaiko ryšius su Rusijoje gyvenančiais artimais giminaičiais (dukra ir motina), kurie lankosi ir Lietuvoje. Tikėtina, kad P. V. palaiko ryšius ir su kitais artimaisiais, draugais bei kolegomis, gyvenančiais Rusijoje. Ryšių su Rusija turinčio pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien jo interesais; analogiškos situacijos taip pat aiškinamos ir teismų praktikoje. Vien tik trumpas P. V. gyvenimas Lietuvoje, tam tikros santuokinės ir ekonominės (darbo) aplinkybės savaime nepaneigia byloje nustatytų esminių aplinkybių dėl pareiškėjo ilgamečio darbo Rusijos valstybinėse institucijose bei iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Ši išvada atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

34.5. Trečiasis suinteresuotas asmuo pagal teisės aktų jam suteiktą kompetenciją pateikė ekspertinį vertinimą, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti, grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pvz., grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia P. V. pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis, P. V. kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant jį verbuoti ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Pareiškėjas dėl savo ankstesnio darbo ir ryšių su Rusijos valdžios institucijomis bei pareigūnais tampa lengviau palenkiamu vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir taip kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

34.6. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktas išaiškinimas, kad nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, todėl P. V. nepagrįstai teigia, kad teismas, vertindamas jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, turėjo atsižvelgti į pareiškėjo ilgamečio darbo Rusijos valstybinėse institucijose pobūdį bei vykdytas konkrečias funkcijas.

34.7. Nurodytos aplinkybės teismui leido padaryti išvadą dėl pareiškėjo pažeidžiamumo ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl konstatuotina, kad teismas pagrįstai sprendė, jog P. V. keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi. Pareiškėjas nepagrįstai kvestionuoja teismo sprendimą grėsmės valstybės saugumui aspektu.

34.8. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nėra būtina konstatuoti konkrečių pareiškėjo neteisėtų veiksmų; tokiais institucijos sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką. Atsisakymas išduoti leidimą gyventi, leidimo panaikinimas užsieniečiui negali būti prilyginamas asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme, atitinkamai taikant baudžiamosios teisės nuostatas ir principus. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galbūt atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Teismas šiuo aspektu Sprendimus įvertino pagrįstai ir tinkamai, o P. V. nepagrįstai siekia, jog būtų taikomas pernelyg aukštas ir rizikingas įrodinėjimo standartas tokio pobūdžio bylai ir esant tokiai geopolitinei situacijai. Tokiam situacijos vertinimui savo praktikoje pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

34.9. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valdžios institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad P. V., turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

34.10. Pareiškėjas nepagrįstai mano, kad Sprendimai ir trečiojo suinteresuoto asmens išvada yra grindžiami bendro pobūdžio informacija. Kadangi sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, Valstybės saugumo departamentas išvadoje, kuria buvo pagrįsti Sprendimai, nurodyti duomenys negali būti laikomi bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Rusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei P. V. ryšį su šiomis institucijomis. Būtent taip analogiškas situacijas praktikoje aiškina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

34.11. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. P. V. darbą Rusijos valstybinėse institucijose paliko ne dėl vertybinių įsitikinimų / moralinių priežasčių. Darbo pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galintis vykdyti režimo užduotis. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą atsakovo klausimyną, nesudaro pagrindo Sprendimus pripažinti neteisėtais.

34.12. Sprendimų turinys patvirtina, kad buvo atliktas individualus P. V. situacijos vertinimas, t. y. buvo vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja tik ekonominio pobūdžio (darbo) ryšiai ir santuoka su Lietuvos Respublikos piliete, tačiau P. V. nėra pasiekęs jokio ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje, iki šiol nėra išmokęs lietuvių kalbos ir panašiai. Pareiškėjo siekiui dirbti ir išlaikyti ekonominius (darbo) ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat ryšiams su sutuoktine negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad P. V. Lietuvai egzistencinę grėsmę keliančios Rusijos valstybinėse institucijose dirbo net 20 metų. Sprendimai yra pagrįsti ir šiuo aspektu.

34.13. Aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, grėsmės Lietuvos valstybės saugumui nebuvimo nepatvirtina. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškose bylose yra išaiškinta, kad teisinę reikšmę turinčių aplinkybių vertinimas atspindi esamą bei, iš dalies, prognozuojamą ateityje galimą situaciją ir tokiam teisiniam vertinimui neturi reikšmės ankstesni sprendimai dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra pakankamas pagrindas paneigti Valstybės saugumo departamento teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Ankstesnio leidimo laikinai gyventi išdavimo P. V. metu galiojo kitoks užsieniečių teisinės padėties procedūrų teisinis reguliavimas (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 1V-700 nuostatos dėl Migracijos departamento parengto klausimyno pildymo, kurios nebuvo priimtos ir taikomos ankstesnio leidimo išdavimo pareiškėjui metu).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

35. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento priimtų Sprendimų, kuriais pareiškėjui P. V. buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoti nacionalinę vizą ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir nacionalinės vizos išdavimo.

36. Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. vasario 20 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurį motyvavo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Pildydamas Migracijos departamento parengtą klausimyną, P. V., be kita ko, nurodė, kad 1997–2001 m. bei 2003–2012 m. dirbo Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje (elektros montuotojas, saugomo objekto budintis); 2011–2015 m. – Mordovijos Respublikos Federalinio iždo valdyboje (4 kategorijos automobilio vairuotojas). P. V. 2023 m. gegužės 16 d. atsakovui pateikė prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo ir antrą klausimyną, kuriame papildė, kad nurodytu laikotarpiu bei 2012–2017 m. dirbo Federalinio iždo valdyboje, Finansų ministerijoje (apsauginis, specialistas, vairuotojas).

37. Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatyme, t. y., ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, su paklausimu kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą. Valstybės saugumo departamentas 2023 m. kovo 21 d. išvadoje Nr. 18-3185 nurodė, kad P. V. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento nuomone, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Pareiškėjui pateikus antrą klausimyną, Migracijos departamentas papildomai konsultavosi su Valstybės saugumo departamentu, kuris 2023 m. rugpjūčio 30 d. atsakyme nurodė, kad išvada buvo pateikta 2023 m. kovo 21 d. rašte Nr. 18-3185. Taigi, įvertinęs papildomą informaciją dėl užsieniečio darboviečių, trečiasis suinteresuotas asmuo sprendė, kad P. V. keliama grėsmė valstybės saugumui išlieka. Įvertinęs Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją ir kitus duomenis, atsakovas priėmė šioje administracinėje byloje ginčijamus sprendimus, t. y. atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti nacionalinę vizą bei jam uždraudė 30 mėnesių atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę.

38. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad Sprendimai buvo priimti laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo jų naikinti, pareiškėjo skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad nors iš Sprendimų matyti, jog esminis jų pagrindas yra Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija dėl P. V. darbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, tačiau atsakovas atliko ir individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. įvertino jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Teismas sprendė, kad nustatytų aplinkybių visuma yra pakankama spręsti, jog P. V. kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė nei į jo skunde, nei į teismo posėdyje jo atstovo akcentuotus argumentus, neatliko jokio savarankiško aplinkybių vertinimo ir skundo tinkamai neišnagrinėjo; teismas taip pat nepateikė motyvų, kodėl nesivadovavo naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose. P. V. teigia, kad byloje nėra nustatyta objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

39. Sprendimų turinys patvirtina, kad jie iš esmės yra grindžiami Valstybės saugumo departamento pateikta informacija ir aplinkybėmis, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimuose, be kita ko, nurodyta, kad P. V. atsakymai į kitus klausimyno klausimus nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuri nustatyta remiantis jo buvusiais darbo (tarnybos) santykiais. Be to, nors pareiškėjas ir nors ir nėjo vadovaujančių pareigų, tačiau ilgą laiką dirbo svarbios reikšmės valstybės institucijose, o jo šeiminiai ir socialiniai ryšiai nenusveria grėsmės valstybės saugumui svarbos, ypač atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje negyvena pareiškėjo nepilnamečiai vaikai, kuriems būtų reikalingas finansinis išlaikymas ar priežiūra, užsienietis darbo santykių Lietuvoje neturi.

40. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, šios vizos panaikinimo ir atšaukimo pagrindai yra įtvirtinti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (5 p.). Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus (Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 15 p.).

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (nukreiptas į ateitį) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024).

42. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

43. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Kaip minėta, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjo darbas Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje (1997–2001 m. ir 2003–2012 m.) bei Federalinio iždo valdyboje, Finansų ministerijoje (2012–2017 m.) ilgą laiką, Valstybės saugumo departamento surinktos informacijos kontekste, gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymėtina, kad nurodyti pareiškėjo su minėtomis Rusijos valstybinėmis įstaigomis buvę darbo santykiai netrūko pakankamai neseniai, jie tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą, o vien faktas, kad šiuo metu P. V. tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) bei nebegali kelti grėsmės. Sprendimuose taip pat buvo įvertinta, kad pareiškėjas, nors ir nėjo vadovaujančių pareigų, tačiau ilgą laiką dirbo svarbios reikšmės Rusijos Federacijos institucijose. P. V. dėl savo ankstesnio darbo bei ryšių su Rusijos valdžios institucijomis bei pareigūnais tampa lengviau palenkiamu vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir taip kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis, todėl šios aplinkybės patvirtina potencialų P. V. pažeidžiamumą. Byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų akivaizdų pareiškėjo priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką ar kad darbą Rusijos valstybinėse institucijose pareiškėjas paliko dėl vertybinių įsitikinimų / moralinių priežasčių, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti P. V. lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai ir kad jis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali vykdyti režimo užduotis. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti Valstybės saugumo departamento, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateiktos informacijos teisingumu bei pagrįstumu.

44. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad P. V. pirmosios instancijos teisme vykusiame teismo posėdyje nurodė, kad jis iki šiol palaiko ryšius su Rusijoje gyvenančiais artimaisiais giminaičiais (dukra ir motina), motina 2019 m. pabaigoje buvo atvykusi į Lietuvą. Tikėtina, kad P. V. palaiko ryšius ir su kitais artimaisiais, draugais bei kolegomis, gyvenančiais Rusijoje.

45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama priežastimi, keliančia grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, lojalumo Rusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems Rusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023).

46. Atkreiptinas dėmesys, kad nors ginčijami Migracijos departamento priimti Sprendimai iš esmės yra grindžiami Valstybės saugumo departamento pateikta informacija ir aplinkybėmis, tačiau iš jų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimą – užsienietis turėjo 2017–2018 m. galiojusias nacionalines vizas, su laikinu leidimu laikinai gyventi Lietuvoje gyvena nuo 2018 m., (duomenys neskelbtini) vedė Lietuvos Respublikos pilietę, bendrų vaikų neturi; pareiškėjas 2017–2023 m. dirbo Lietuvoje. Atsakovas sprendė, kad P. V. šeiminiai ir socialiniai ryšiai nenusveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Sprendimų turinys taip pat patvirtina, kad buvo įvertinti ir kiti atsakymai į klausimynų klausimus (asmeninė pozicija dėl požiūrio į Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus Ukrainos teritorijoje bei Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijos Federacijai). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad Migracijos departamentas neatliko savarankiško vertinimo.

47. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik trumpas P. V. gyvenimas Lietuvoje, tam tikros santuokinės ir ekonominės (darbo) aplinkybės bei jo pildant klausimyną išdėstyta pozicija savaime nepaneigia byloje nustatytų esminių aplinkybių dėl pareiškėjo ilgamečio (20 metų trukmės) darbo Rusijos valstybinėse institucijose bei iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. P. V. nėra pasiekęs jokio ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje, kuri leistų daryti priešingą išvadą. Pareiškėjo procesiniuose dokumentuose teismui nurodytos kitos aplinkybės nekeičia atlikto vertinimo dėl jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, t. y. dabartinės situacijos kontekste savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jis negali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, taip pat nėra pakankamas pagrindas paneigti Valstybės saugumo departamento teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui, atsižvelgiant į pasikeitusią situaciją.

48. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. 23S150480 ir sprendimas Nr. 23SD20379 yra teisėti bei pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti P. V. prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir nacionalinės vizos jam išdavimo.

49. Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo šaukimas 2023 m. lapkričio 30 d. 9.00 val. atvykti į (duomenys neskelbtini) karinį komisariatą, priimant Sprendimus, atsakovui nebuvo žinoma, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo Migracijos departamento nustatytas aplinkybes vertinti kitaip ir P. V. suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ar jam išduoti nacionalinę vizą.

50. Pareiškėjas taip pat nesutinka su Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 23S175942, kuriame buvo nuspręsta jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių.

51. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

52. Vertindama Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. 23S175942 dalį, kurioje pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ji yra grindžiama aktualiu teisiniu reguliavimu, joje buvo įvertintas P. V. šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis bei konstatuota, kad pareiškėjas turėjo Šengeno vizas, galiojusias nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 3 d., Lietuvos nacionalines vizas, galiojusias nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2018 m. rugsėjo 23 d., bei nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2023 m. gegužės 24 d. turėjo galiojančius leidimus laikinai gyventi; nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2023 m. gegužės 24 d. jis dirbo skirtingose Lietuvos įmonėse; P. V. (duomenys neskelbtini) susituokė su Lietuvos Respublikos piliete, bendrų vaikų neturi. Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, dėl kurių draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką P. V. galėtų būti netaikomas. Priešingai, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, atsakovas sprendė, kad yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė, ir negali būti pripažįstamas prioritetiniu bei labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Atsižvelgus į tai, kad užsienietis iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi ar Lietuvos Respublikos pilietybės, akivaizdu, jog jis nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad P. V. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, tačiau buvo nustatyti užsieniečio šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ir atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37, 38.3 ir 39 punktus, pareiškėjui nustatė 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kurį vertino kaip proporcingą. Teisėjų kolegijos nuomone, ši Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalis yra pakankamai konkretizuota, motyvuota ir individualizuota, todėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

53. Spręsdama dėl sprendimo įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, teisėjų kolegija pažymi, jog duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus (Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 15 p.).

54. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, kuriuo rėmėsi atsakovas, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Situacijos, kurioms taikomas SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (SIS II reglamento 24 str. 2 d.).

55. Atsižvelgus į tai, kad SIS II reglamentas pateikia baigtinį sąrašą atvejų, kada šalys gali įtraukti perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Šengeno zoną, ir nustato pažeidimų rūšis (neteisėtas buvimas šalyje bei padaryti (pagrįstai įtariami) nusikaltimai) ir tokių pažeidimų sunkumas (sunkūs nusikaltimai arba aiškus ketinimas atlikti sunkų nusikaltimą), kurie nėra išsamiai pagrįsti, teisėjų kolegija nagrinėjamo ginčo kontekste pažymi, kad SIS II reglamento 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies („Prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.“) ir 2 dalies („Kai 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras.“), taip pat SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra šio reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus SIS II reglamento 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (SIS II reglamento 24 str. 2 d.), o tai nagrinėjamu atveju nėra padaryta (nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS), dėl to ši Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalis negali būti laikoma pagrįsta, kadangi neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti, todėl turi būti panaikinta.

56. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino minėtą Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį ir nepagrįstai ją paliko nepakeistą. Atsižvelgus į tai, skundžiamas Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 9 d. sprendimas keičiamas: pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. 23S175942 dalis, kurioje buvo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, naikinama (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p.). Kita pirmosios instancijos teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimo dalis paliekama nepakeista.

57. Pareiškėjas taip pat prašo jam atlyginti patirtas teismo išlaidas.

58. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teismo išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 5 d.).

59. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka. Pagal Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose.

60. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti 800 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir 11,25 Eur žyminio mokesčio. P. V. prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra pagrįsta įrodymais ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus nustatyto dydžio. Atsižvelgiant į galutiniu teismo procesiniu sprendimu pareiškėjo patenkintą skundo reikalavimų dalį, jam iš atsakovo priteisiama 100 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Už apeliacinio skundo padavimą pareiškėjas sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį, atitinkamai, atsižvelgiant į patenkintą P. V. reikalavimų dalį, jam iš atsakovo priteisiama 2 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Taigi, iš viso pareiškėjui priteisiama 102 Eur teismo išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 9 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo P. V. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. 23S175942 dalį įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui P. V. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių.

Kitą Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjui P. V. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisti 102 Eur (vieną šimtą ir du eurus) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.