- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-09
- Bylos Nr.
- eI2-2574-535/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08353-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
- Advokatai
- Valdas Kavaliauskas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės,
dalyvaujant pareiškėjui P. V. (P. V.), jo atstovui advokato padėjėjui Valdui Kavaliauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. V. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2023-09-11 sprendimą Nr. 23S150480 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) panaikinti Departamento 2023-09-11 sprendimą Nr. 23SD20379 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą; 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymus; 4) panaikinti Departamento 2023-09-29 sprendimą Nr. 23S175942 uždrausti atvykti į Lietuvą ir Šengeno erdvę; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad su sprendimais nesutinka, jie yra neteisėti, nepagrįsti bei neproporcingi, formaliai priimti tik atsakymo į klausimyno klausimus apie darbovietes pagrindu, nevertinant realios jo pozicijos dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje, bei su juo susijusių individualių aplinkybių visumos, individualios situacijos. Išvada, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, padaryta, vadovaujantis vien Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau - VSD) atliktu formaliu atsakymų įvertinimu, padarius klaidą dėl jo buvusių pareigų Rusijoje, nevertinant kitų reikšmingų aplinkybių. Sprendimai iš esmės pažeidžia jo bei jo šeimos teises bei teisėtus interesus.
Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas ir VSD grėsmę grindžia tik jo darbo vieta Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje bei atskirais laikotarpiais darbo vieta Federalinio iždo valdyboje (Finansų ministerijoje). Su institucijų argumentais nesutinka, mano, kad jo pavojingumas neįrodytas ir net nebuvo tinkamai bandytas įrodyti.
Pareiškėjas teigia, kad jis aiškiai klausimynuose nurodė, kad nepritaria Rusijos agresijai prieš Ukrainą, kad Krymas priklauso Ukrainai. Sprendime atsakovas nurodo, kad jis VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos darbiniais santykiais. Toks Departamento vertinimas nelogiškas, netinkamas ir prieštaraujantis teismų praktikai. Jo pozicija Rusijos agresijos atžvilgiu negali nedaryti įtakos sprendžiant klausimą dėl jo pavojingumo nacionaliniam saugumui. Priešingu atveju nesupranta, kodėl reikalingi šie klausimai pildomame klausimyne, jei ne išsiaiškinti užsieniečių pozicijos agresyvių režimų atžvilgiu. Kaip nurodo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), vien „faktas, kad pareiškėjas tarnavo/dirbo su agresyviais režimais siejamuose darbuose, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, nebuvo pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą valstybei. Turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti“. Taigi, teismai formuoja atitinkamą teisės taikymo taisyklę užsieniečių pavojaus nacionalinio saugumo bylose taip, kad tokiose bylose neužtenka nustatyti, kad pareiškėjas dirbo susijusioje su režimu struktūroje (nagrinėjamu atveju jis dirbo tik techniniu, aptarnaujančiu darbuotoju, o ne valstybės institucijoje), bet vien ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su juo susijusių duomenų. Nagrinėjamoje byloje, visos kitos aplinkybės (Rusijos agresijos pasmerkimas ir Krymo nurodymas kaip Ukrainos anketoje) ir kitų grėsmę nurodančių faktų nebuvimas rodo, kad grėsmė valstybės saugumui, remiantis vien tik aplinkybe, kad jis dirba su agresyviu režimu menamai sietinose institucijose (konkrečiu atveju aptarnaujančiu, techniniu darbuotoju), nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, yra formali, o ne reali.
Pareiškėjas mano, kad Departamentas ir VSD daro logikos klaidą, teigdami, kad jis gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad jis gali tapti verbavimo auka, o ne kelti grėsmę. Remiantis institucijų logika, būtent dėl pareiškėjo darbo vietos jis tampa režimo specialių tarnybų verbavimo taikiniu, gali būti spaudžiamas ir persekiojamas šiuo tikslu. O persekiojamas asmuo, daugiau nei tikėtina, tikrai nebus lojalus savo persekiotojui, t. y. Rusijos režimui.
Bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga atsakovo sprendime ir VSD išvadoje negali būti laikoma tinkamu jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu. Vertinant jo grėsmę valstybės saugumui, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, o ne formali. Galima grėsmė valstybės saugumui turi būti įrodyta tokiu tikėtinumo laipsniu, kad ji būtų pakankamai reali ir akivaizdi.
Pareiškėjas pažymi, kad pats atskleidė savo darbo vietą, pildydamas Departamento jam pateiktą anketą. Nenuslėpė faktų, nemelavo valstybės pareigūnams, veikė kaip akivaizdžiai sąžiningas asmuo, kuris skaidriai atskleidė visą jo paprašytą informaciją, vykdydamas Departamento reikalavimus. Taigi, duomenis, kuriuos atsakovas ir VSD panaudojo prieš jį, ir kurie buvo pagrindas skundžiamam sprendimui priimti, pateikė jis pats.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad jo išsilavinimas yra vidurinis techninis, o specialybė – šaltkalvis mechanikas. Akivaizdu, kad tokia specialybė negali būti siejama su Vidaus reikalų ministerijos ir Federalinio iždo (Finansų ministerijos) institucijų funkcijomis, o yra išimtinai aptarnaujanti - techninė. Jo pareigos nuo 1996 – 2001 buvo apsaugos – gaisrinės elektromontuotojo; 2001 – 2012 -mechaniko ir budinčiojo (sargo); 2012 – 2017 dirbo vairuotoju. Jo pareigos yra išimtinai aptarnaujančio personalo, ir akivaizdžiai nesusijusios su nei su Rusijos, jos regiono vidaus reikalų sistemos veikla ar finansų ministerijos veikla. Iš aukščiau aprašytų darbo pareigų, akivaizdu jog jis negalėjo niekaip dalyvauti vykdant Rusijos valstybės ar regionų institucijų veiklą pagal jų kompetenciją, o dirbo tik aptarnaujančio – techninio personalo pareigose. Šią aplinkybę atsakovas galėjo lengvai nustatyti, jei būtu pats jį apklausęs.
Pareiškėjas pažymi, kad jis niekada nėra pažeidęs migracinių Lietuvos ar ES procedūrų, nėra padaręs veiksmų ar turintis kažkokių pažiūrų, kurios galėtų kelti pavojų viešajai tvarkai, nacionaliniam saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams. Jis turėjo Lietuvos vizas 2017 – 2018 m., o nuo 2018 m. - laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Jis yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę T. K.. Sutuoktinė šeimos vardu aukoja Ukrainą remiančiai organizacijai VšĮ „Mėlyna ir geltona“. Tai daro sistemingai ir pastoviai. Tai pilnai paneigia jo galimo lojalumo Rusijos Federacijai teiginius. Šią aplinkybę atsakovas galėjo lengvai nustatyti, jei būtu pats jį apklausęs. Jis su sutuoktine dalyvavo mitinguose Vilniuje palaikant opoziciją Baltarusijos režimui. Šie duomenys objektyviai rodo, kad jis nusiteikę priešiškai Lietuvai pavojingų autoritarinių režimų atžvilgiu. Jo poziciją dėl Rusijos režimo gali paliudyti Ukrainos pilietės N. B. bei K. U.. Jos yra karo pabėgėlės iš Ukrainos, buvo pareiškėjo bendradarbėmis UAB „Eurolinen“ ir gali paliudyti tikrąją jo poziciją Rusijos agresijos atžvilgiu.
Pareiškėjas pažymi, kad nei Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas), nei jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nedetalizuoja, kas yra laikoma užsieniečio keliama grėsme valstybės saugumui, neaiškina sąvokos „gali grėsti“. Ši sąvoka taip pat nėra pateikta ir ES Direktyvoje Nr. 2003/109/EB. Tačiau šios sąvokos aiškinimas pateiktas LVAT praktikoje bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje. Pagal teismų praktiką užsieniečiui leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti neišduotas ar panaikintas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, jei minėta grėsmė yra reali, t. y. pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais), asmens konkrečiu elgesiu, tokio elgesio neigiamu pobūdžiu, o ne tariama ar spėjama. Be to, grėsmės turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas.
Pareiškėjas paaiškina, kad su Lietuva yra susijęs ypač tampriais šeimos ir socialiniais ryšiais. Jis turėjo 2017–2018 m. galiojusias nacionalines vizas, o su leidimu laikinai gyventi Lietuvoje gyvena nuo 2018 m. 2018 m. vedė Lietuvos Respublikos pilietę. Nuo 2017 m. iki 2023 m. gegužės mėn. dirbo Lietuvoje. Darbo santykius teko nutraukti, kai nebuvo išspręstas laiku jo leidimo gyventi Lietuvoje klausimas. Jo paskutinės darbovietės charakteristika rodo, kad jis yra atsakingas, darbštus, nuolat keliantis kvalifikaciją darbuotojas. Pažymi, kad charakteristikoje konstatuojama, kad jis smerkia Rusijos karą prieš Ukrainą ir apie tai viešai kalbėjo įmonėje.
Pareiškėjas nurodo, kad sužinojo, jog jam atsiųstas šaukimas į Rusijos kariuomenę. Taigi, jo leidimas gyventi Lietuvoje ir galimybė atvykti į Lietuvą ir Šengeno erdvę yra akivaizdžiai vienintelė priemonė užtikrinti ne tik jo teisę į šeimos susijungimą, darbą Lietuvoje bet ir gyvybiškai svarbi priemonė nebūti išsiųstam į agresyvų Rusijos karą prieš Ukrainą.
Pareiškėjas mano, kad nors VSD rašte ir nurodyta, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, visgi skundžiamo sprendimo subjektas yra atsakovas, ir būtent jis, turėtų atlikti nustatytų aplinkybių vertinimą ir turėdamas VSD atliktą vertinimą (kuris gali ir skirtis nuo Departamento subjektyvaus vertinimo), daryti galutinę išvadą dėl asmens keliamos ar nekeliamos grėsmės valstybės saugumui. Taigi, pareiga įvertinti šias aplinkybes ir priimti dėl jų galutinį sprendimą kyla Departamentui. Departamentas, priimdamas sprendimus dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimus, būdamas viešojo administravimo subjektas, turėtų, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su paraiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad VSD išvadą apie jo grėsmę valstybės saugumui padarė galimai vieno atsakymo pagrindu, kai Departamentui žinomos ir papildomos aplinkybės, kurios buvo nurodytos skundžiamame sprendime (apie jo šeimyninę padėtį, turėtus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje). Taigi, atsakovas turėjo visapusiškai įvertinti ir šias papildomas aplinkybes, kurios jam buvo žinomos, ir tik jas sistemiškai įvertinęs, galėjo daryti išvadą apie jo grėsmės valstybės saugumui realumą.
Pareiškėjas teigia, kad Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Tai, kad administraciniais aktais taikomos priemonės turi būti proporcingos ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia tikslams pasiekti, yra nurodoma ir LVAT praktikoje. Vadovaujantis LVAT praktika, atsakovas aplinkybių vertinimą privalo atlikti, atsižvelgdamas į platesnį individualių aplinkybių, susijusių su asmeniu, ratą, kurios atsakovui yra žinomos, ar kurias jis turėtų papildomai nustatyti, nes tai yra būtina teisingo, argumentuoto, proporcingo sprendimo priėmimui, bet ne formaliai vadovautis VSD pateiktu raštu. Šiuo atveju, atsakovas net tik kad neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo, ką turėjo padaryti, būdamas sprendimo subjektu, bet ir nebuvo nustatyta jo reali grėsmė valstybės saugumui - išvada yra formali ir deklaratyvi, padaryta, vadovaujantis greičiausiai vieno provokuojančio, neteisingai suprasto klausimo pagrindu, dėl kurio jam nebuvo suteikta galimybė duoti papildomų paaiškinimų, nevertinant kitų su juo susijusių individualių aplinkybių. Atsakovas formaliai priėmė sprendimą, vadovaudamasis VSD raštu.
Pareiškėjas nurodo, kad priimant skundžiamą sprendimą, jo teisė būti išklausytam buvo pažeista todėl, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo motyvuotų paaiškinimų. Jis negalėjo pateikti dokumentų ir argumentų, patvirtinančių, kad jo darbas nekelia grėsmės valstybės saugumui, taip pat neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų apie savo ryšius Lietuvoje, apie sprendimo pasekmes jam ir jo šeimos nariams, ir svarbias aplinkybes apie savo poziciją Rusijos režimo ir jo vykdomos agresijos atžvilgiu. Departamentas, neturėdamas visos šios informacijos, objektyviai net negalėjo priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymi, kad pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui. Nors pareiškėjas, pildydamas Departamento klausimyną, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, taip pat skunde teigia, kad viešai palaikė opoziciją Baltarusijos režimui, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys režimo Rusijos Federacijos jėgos struktūroms, taigi, šios aplinkybės nepaneigia jo keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.
Nepagrįsti yra pareiškėjo teiginiai, kad Departamentas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo, ką turėjo padaryti, būdamas sprendimo subjektu. Kaip matyti iš skundžiamų sprendimų turinio, Departamentas, vertindamas pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėjas turėjo 2017–2018 m. galiojusias nacionalines vizas, o su leidimu laikinai gyventi Lietuvoje gyvena nuo 2018 m., Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)), duomenų apie nepilnamečius vaikus nenustatyta. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos viešai prieinamais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. – 2023 m. laikotarpiu dirbo Lietuvoje. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertinimą, laiko, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Įstatymas nenumato pareigos Departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Palyginimui, Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatomos taisyklės dėl pabėgėlio statuso, papildomos ar laikinosios apsaugos panaikinimo dėl grėsmės valstybės saugumui, yra aiškiai įtvirtinta, kad Departamentas sprendimą priima gavęs užsieniečio paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje tokia taisyklė nėra nustatyta (dėl užsieniečių paaiškinimų gavimo), daro išvadą, kad įstatymų leidėjas tokių ketinimų neturėjo. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad Departamentas priėmė sprendimą, neva, nesilaikant procedūrinių reikalavimų, pažymi, kad tokie argumentai deklaratyvūs, nes Departamentas taisyklių nepažeidė. Priimdamas ginčijamą sprendimą, Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Kaip jau minėta, pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD.
Atsakovas pažymi, kad Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad VSD yra kompetentingas subjektas, vertinant ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
Atsakovas pabrėžia, kad apklausa nėra savitikslė (žr. LVAT 2023-08-13 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023 ), o pats pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų Departamento sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.
Atsakovas pažymi, jog aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotos vizos ir leidimas gyventi, nereiškia, kad jam visada ateityje privalo būti išduoti leidimai gyventi ar vizos. Pasikeitus geopolitinei situacijai, nuo 2022 m. lapkričio mėn., Rusijos piliečiai, turi užpildyti specialų klausimyną, kuriame nurodo ir informaciją apie savo darbinę patirtį. Šiame kontekste pažymi, kad VSD išvada nėra nemotyvuota – išvadoje nurodyti jos motyvai ir aiškiai konstatuojama pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui, ši grėsmė grindžiama individualiomis pareiškėjo situacijos aplinkybėmis (darbas Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje).
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33, numato, kad, kai užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, gali būti nustatytas net 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Pareiškėjui, nustatytas tik 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, taigi, akivaizdu, kad Departamentas įvertino individualias aplinkybes.
Atsakovas mano, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
VSD mano, kad skundžiami Departamento sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.
Nurodo, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Pažymi, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020-12-09 nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.
Atkreipia dėmesį, kad Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinės vizos, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo ir (ar) panaikinimo klausimus. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Šios pozicijos laikosi ir LVAT savo praktikoje analogiškose bylose (žr. pvz., LVAT 2023-02-15 nutartį adm. byloje Nr. eA-1266-602/2023).
Pareiškėjas nenurodė ir įrodymais nepagrindė aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos Federacijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis (žr. pvz., LVAT 2023-08-16 nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023-08-23 sprendimą byloje Nr. eA-2065-552/2023). Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė vien pildydamas jam pateiktą privalomą Departamento klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Departamento sprendimų neteisėtais.
VSD vertina, kad priimant sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai ar šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Departamento sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdžio metu palaikė skundą, prašė jį patenkinti. Atsakovo atstovė prašė teismo skundą atmesti, kaip nepagrįstą. VSD atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašė administracinę bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento priimtų sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoti nacionalinę vizą ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl Departamento įpareigojimo iš naujo išnagrinėti jo prašymus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėjas turėjo 2017–2018 m. galiojusias nacionalines vizas, o su leidimu laikinai gyventi Lietuvoje gyvena nuo 2018 m. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) vedė Lietuvos Respublikos pilietę T. K., bendrų vaikų neturi. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo 2017–2023 m.
Pareiškėjas 2023-02-20 pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (šeimos susijungimo pagrindu). Departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, pareiškėjui pateikė klausimyną. Atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), pareiškėjas nurodė, kad 1997–2001m. bei 2003–2012 m. dirbo Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje.
Pareiškėjas 2023-05-16 pateikė prašymą dėl nacionalinės vizos. Antrąjį klausimyną papildė, nurodė, kad 2012-2017 m. dirbo Federalinio iždo valdyboje, Finansų ministerijoje (apsauginis, specialistas, vairuotojas).
Departamentas gavo VSD 2023-03-21 išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atsisakė išduoti nacionalinę vizą ir uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų) ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų).
Pareiškėjas, nesutinka su sprendimais, teigia, kad Departamentas, priimdamas sprendimus nenurodė objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimai priimti formaliai, neįsigilinus į individualų jo atvejį, neįvertinus visų jo socialinių ryšių su Lietuvos Respublika, grindžiant vien tik tuo, jog jis dirbo Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, Federalinio iždo valdyboje, Finansų ministerijoje, o šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD nepagrįstai vertino, kad išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, įskaitant leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo, panaikinimo pagrindus ir tvarką. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir VSD, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus minėtų institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, o šis ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonų sveikatai.
Nacionalinės vizos panaikinimo pagrindai įtvirtinti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, tarp kurių ir šios dalies 5 punkte įtvirtintas pagrindas – asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai, tarp kurių ir jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pagal šio straipsnio 7 dalį, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. SIS reglamento 24 straipsnio 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
Kaip matyti iš ginčijamų sprendimų, atsisakymas išduoti nacionalinę vizą, atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukimas perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą yra grindžiamas pareiškėjo keliama grėsme nacionaliniam saugumui ir šiuo aspektu teisės aktuose įtvirtintu teisiniu pagrindu. Pažymėtina, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008-04-24 sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą (nagrinėjamu atveju ir Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 133 straipsnio 5 ir 7 dalis bei SIS reglamento 24 straipsnio 24 straipsnio 1 dalies a punkto) be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2023-02-20 raštu atsakydamas į Departamento pateiktą klausimyno 2 klausimą ir nurodydamas visas darbovietes, kuriose dirbo ar dirba šiuo metu, pareiškėjas nurodė: ,,1994-06 k/d 132 Jaunesniųjų specialistų karinė mokykla, kursantas, jūreivis, gelbėtojas 1994-11, k/d 49278, vyr. jūreivis, ugniagesys gelbėtojas, 1996-06 tarnybos pabaiga 1997-04 Nežinybinės apsaugos valdyba prie Mordovijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, apsaugos ir gaisrinės signalizacijos elektros montuotojas, nuo 2001-01 atleistas. 2001-01 – 2001-12, Valstybinės įstaigos „Rusijos Finansų ministerijos žinybinė apsauga“ 58 būrys, 2 kategorijos specialistas. Papildymas prie 2 punkto 2001-12 – 2003-06 1 kategorijos technikas 2003-06 – 2012-07 saugomo objekto budintis, Valstybinės įstaigos „Rusijos Finansų ministerijos žinybinė apsauga“ 58 būrys 2012-07 – 2015-02 Mordovijos Respublikos Federalinio iždo valdyba, Rusija, 4 kategorijos automobilio vairuotojas 2015-02 – 2016-07 Federalinės valdiškos įstaigos „Rusijos iždo veiklos aprūpinimo centras“ filialas, automobilio vairuotojas 2016-07 – 2016-11 – perkeltas į Federalinės valdiškos įstaigos „Rusijos iždo veiklos aprūpinimo centras“ tarpregioninio filialo skyriaus Nr. 7 Nižnij Novgorodo m. (Saransko m.) automobilio vairuotojo pareigas 2016-11 – 2017-03 Federalinės valdiškos įstaigos „Rusijos iždo veiklos aprūpinimo centras“ tarpregioninio filialo skyriaus Nr. 3 automobilio vairuotojas Lietuvos Respublika 2017-05 – 2018-05 UAB „Aramus“, linijų kabelių montuotojas 2018-07 – 2018-08 UAB „Dizaja“ santechnikas montuotojas, 2018-08 – 2018-11 UAB „Baltic International Group LTD“ santechnikas montuotojas, 2018-11 – iki šiol UAB ,,Eurolinen“.
Pareiškėjas, atsakydamas į to paties klausimyno 3 klausimą apie karinės tarnybos atlikimą, nurodė, kad „1994-06 k/d 132 Jaunesniųjų specialistų karinė mokykla, kursantas, jūreivis, Kronštadto m., Leningrado sritis, Rusija 1994-11 – 1996-06 k/d 49278, jūreivis, vyr. jūreivis, ugniagesys gelbėtojas, Kronštadto m., Leningrado sritis, Rusija“.
Tai, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas 1997–2001 m., bei 2003–2012 m. dirbo Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, taip pat minėtais laikotarpiais dirbo Federalinio iždo valdyboje, Finansų ministerijoje (apsauginis, specialistas, vairuotojas). VSD išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui būnant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
LVAT praktikoje nurodyta, jog Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017-01-19 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017-06-20 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., LVAT 2012-03-29 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
Nagrinėjame kontekste svarbu pažymėti, jog Lietuvos Respublikos Seimo 2022-12-13 nutarime Nr. XIV-16576 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ pažymima, jog dėl 2022-02-24 pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą, Rusijos Federacijos retorikoje vis dažniau minima branduolinio ginklo panaudojimo galimybė, tęsiamas Rusijos Federacijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos Respublikos teritorijoje. Europos Parlamentas 2022-11-23 savo rezoliucija pripažino Rusijos Federaciją terorizmą remiančia valstybe. Nutarime taip pat nurodyta, jog tokia situacija kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja, šios grėsmės neįmanoma pašalinti laikinai nenustačius nepaprastųjų priemonių – nepaprastosios padėties įvedimo. Nepaprastoji padėtis įvesta dėl precedento neturinčiu mastu sutelktų Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos pajėgų, kurios vykdo karinę agresiją prieš kaimynystėje esančią Ukrainos valstybę ir sukėlė humanitarinę bei pabėgėlių krizę, grasina Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos valstybių saugumui ir kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, be to, dėl galimų hibridinių atakų ir įvairiausio pobūdžio provokacijų visuomenės rimčiai kyla grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti netaikant Nepaprastosios padėties įstatyme nustatytų konkrečių nepaprastųjų priemonių. Nepaprastosios padėties įvedimo tikslas – naudojant minėtame nutarime nustatytas nepaprastąsias priemones ir priimant sprendimus, pašalinti dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos veiksmų ir jų lemiamų procesų kilusią grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir visuomenės rimčiai.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad VSD 2022 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime pažymima, kad labiau nei bet kada iki šiol tapo akivaizdu, kad Rusija ir jos apsisprendimas naudoti karinę jėgą yra didžiausia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui (https://www.vsd.lt/wp-content/uploads/2022/04/ LT-el-_.pdf).
Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas sprendimus, vadovavosi VSD išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas 1997–2001 m. ir 2003–2012 m. dirbo Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje ir dirbdamas Rusijos Federacijos Mordovijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs asmenys.
Vertindamas pareiškėjo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas turėjo 2017–2018 m. galiojusias nacionalines vizas, o su leidimu laikinai gyventi Lietuvoje gyvena nuo 2018 m. Departamento duomenimis, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) vedė Lietuvos Respublikos pilietę T. K., bendrų vaikų neturi. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo 2017–2023 m.
Taigi, nors iš Departamento priimto sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti leidimą laikinai gyventi, matyti, jog esminis šio sprendimo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo darbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, tačiau iš šio sprendimo turinio taip pat matyti, kad Departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovas savo sprendimuose rėmėsi tik VSD pateikta išvada, atmetami kaip nepagrįsti.
Nors VSD išvada yra pakankamai lakoniška, bet įvertinus paties pareiškėjo klausimyne pateiktą informaciją ir byloje nustatytas aplinkybes, apie tai, kad pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos struktūrose ir nenustatęs byloje jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, atsižvelgęs į geopolitinį kontekstą (2022-02-24 Rusijos Federacijos pajėgos pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, vykdo agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui), teismas nemato pagrindo papildomai individualizuoti bylos aplinkybes. Minėtų aplinkybių visuma lemia teisinį vertinimą, kad pareiškėjas gali būti laikomas kaip Rusijos valdžiai lojalus ir patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė vien pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną, bei tai, kad kaip skunde nurodo, jog dalyvavo mitinguose Vilniuje palaikant opoziciją Baltarusijos režimui, taip išreikšdamas savo priešišką požiūrį į Lietuvai pavojingą autoritarinį režimą, nesudaro pagrindo pripažinti sprendimus neteisėtais ir nepagrįstais.
Pažymėtina, kad LVAT panašaus pobūdžio bylose remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022-09-22 nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., LVAT 2023-04-05 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023-05-03 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023).
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020-12-09 nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014-12-19 nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006-10-18 sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008-04-24 sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
Kaip minėta, tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019-10-16 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Taigi, Departamentas, priimdamas sprendimus, vadovavosi VSD rašte pateikta informacija apie pareiškėjo ryšius, kurie kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pažymėtina, kad Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, nes jie nesuteiktų teisės atsakovui nesivadovauti VSD pateikta išvada. Pareiškėjo teisė būti išklausytam yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus tiek dėl VSD nustatytos grėsmės (ne)buvimo, tiek dėl kitų su sprendimais susijusių aspektų.
Pažymėtina, kad Departamentas vadovavosi VSD raštu, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje, VSD vertinimu, kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis gali būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taigi, kaip nustatė VSD, išvados nepakeisti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, kurios yra laikomos grėsme valstybės saugumui.
Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes VSD rašte pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada, teismo įsitikinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, kaip minėta aktualus Konstitucinio Teismo 2022-09-22 nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas nebedirba Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi.
Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022-02-24 rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad nebedirba Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, tačiau, teismo įsitikinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su tarnyboje ir/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijai lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimą išnaudojimą Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Nors pareiškėjas akcentavo savo darbinius ir šeiminius ryšius Lietuvoje, tačiau šioje byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad VSD ar Departamentas piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo valstybės saugumo motyvą, buvo nusiteikę prieš pareiškėją, taigi nepaneigta, kad sąžiningai siekė apginti nacionalinio saugumo interesą, o pareiškėjo interesas į šeiminius ryšius ir darbą Lietuvoje negali būti svarbesnis už valstybės saugumo interesą. VSD turint duomenų apie grėsmę valstybės saugumui, jis turi pareigą nedelsiant apie tai pranešti Departamentui (Įstatymo 4 straipsnio 6 dalis), todėl vien tai, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, jog jis turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad leidimas negali būti neišduotas. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti sprendimų, kuriais pareiškėjui nepakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, neišduota nacionalinė viza ir uždrausti atvykti į Lietuvą ir Šengeno erdvę.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam yra atsiųstas šaukimas atvykti į Rusijos kariuomenę. Taigi, jo leidimas gyventi Lietuvoje ir galimybė atvykti į Lietuvą ir Šengeno erdvę yra akivaizdžiai vienintelė priemonė užtikrinti ne tik jo teisę į šeimos susijungimą, darbą Lietuvoje bet ir gyvybiškai svarbi priemonė nebūti išsiųstam į agresyvų Rusijos karą prieš Ukrainą.
Pareiškėjas į bylą pateikė šaukimą, kuris tvirtina, kad pareiškėjas turėjo 2023-11-30 9.00 val. atvykti į karinį komisariatą. Tačiau pareiškėjo nurodoma aplinkybė, Įstatyme ir poįstatyminiuose teisės aktuose nėra nustatyta, kaip suteikiantį teisę asmeniui gauti leidimą gyventi Lietuvoje, išduoti nacionalinę vizą.
Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką reglamentuotas Įstatymo 133 straipsnyje, kurio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo CSIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka. Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalį, perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje.
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33, numato, kad kai užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, gali būti nustatytas net 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Pareiškėjui, nustatytas tik 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, taigi, akivaizdu, kad Departamentas įvertino individualias aplinkybes.
Atsakovo sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka Departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 37 punktą, kuriame nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nuostatas, nes sprendime buvo vertinta tiek VSD raštas, tiek pareiškėjo ryšiai.
Nors pareiškėjas nurodo, kad buvimo Lietuvoje metu neatliko jokių pažeidimų, visada laikėsi Lietuvoje esančios teisinės tvarkos ir įstatymų bei jo darbas Rusijos Federacijoje nepagrindžia ir neįrodo jo tiesioginės grėsmės Lietuvos valstybei realumo ir akivaizdumo, todėl nebuvo pagrindo taikyti 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvą sankcijos. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo asmeniui pritaikytas draudimas yra proporcingas, pareiškėjas nei faktiškai, nei teisiškai nepagrindė savo teiginių, todėl jo argumentai laikytini deklaratyviais. Kaip jau buvo minėta atsakovas vadovavosi turimais duomenimis ir sprendime nurodė tiek teisinį, tiek faktinį jo pagrindą. Teismas savarankiškų pagrindų sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką panaikinimui nenustatė, todėl jis paliktinas galioti. Be kita ko pareiškėjas nurodė, kad sprendimas yra neproporcingas, varžantis pareiškėjo teises labiau nei siekiami tikslai, tačiau pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Tuo labiau, kad teismas pripažino pagrįsta išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Departamento sprendimai buvo priimti laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas išvadas, todėl Departamento 2023-09-11 sprendimą Nr. 23S150480 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2023-09-11 sprendimą Nr. 23SD20379 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, 2023-09-29 sprendimą Nr. 23S175942 uždrausti atvykti į Lietuvą ir Šengeno erdvę panaikinimui nėra pagrindo.
Netenkinus pagrindinių reikalavimų, nėra pagrindo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo P. V. (P. V.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.