Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Navickaitės-Sakalauskienės, Jorūnės Pukinskienės, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliančių (ieškovės) IES1 ir trečiojo asmens akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Univesa“, uždarajai akcinei bendrovei „Urmo prekybos miestelis“ dėl žalos atlyginimo, trečiajam asmeniui akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“, pareiškusiai savarankiškus reikalavimus ieškovei IES1 dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

(duomenys neskelbtini) 13.53 val. Patalpose kilo gaisras, kurio metu buvo apgadintas kilnojamas ir nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Kilus gaisrui, garsinė ir vaizdinė gaisro pavojaus signalizacija (pavojaus sirenos su blykstėmis) nesuveikė. Dūmus pastebėjo darbuotojos. Gaisrinę iškvietė darbuotoja. Urmo prekybos miestelio saugos tarnyba, atsakinga už gaisrinės signalizacijos sistemos priežiūrą ir administravimą, suveikus gaisro davikliui C1:Z5/3 priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos neiškvietė, į įvykio vietą atėjo tuo metu, kai gaisras buvo baigiamas gesinti. Kilus gaisrui elektros saugikliai nesuveikė. Elektra patalpose buvo iki kol neatvyko ugniagesiai. Dėl kilusio gaisro apdegė dalis IES1 išnuomotų patalpų. Taip pat sudegė arba buvo sugadintas IES1 priklausantis kilnojamas turtas, buvęs patalpose, kuriose kilo gaisras, t. y. daiktai, maisto produktai, įranga.

Ieškovės patirtą žalą sudaro sudegęs kilnojamas turtas, kurio vertė 7 972,32 Eur, taip pat sudegę produktai, kurių vertė – 1 322,27 Eur, bei taip pat ji turėjo nuostolių mokant darbuotojams, kai kavinė dėl kilusio gaisro nedirbo, - 1097,09 Eur už kovo mėnesį ir 1 720,00 Eur už balandžio mėn., iš viso turėta žala 12 112, kurią prašoma priteisti iš atsakovių solidariai.

Trečiasis asmuo akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ pareiškė savarankiškus reikalavimus ieškovei, prašydamas subrogacijos tvarka priteisti iš ieškovės 30 055,20 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Trečiasis asmuo ir UAB „Univesa“ 2022 m. birželio 13 d. sudarė Įmonių turto draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis), kuria, be kita ko, buvo apdraustos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Patalpose kilo gaisras, kurias subnuomos sutartimi buvo išsinuomojusi IES1 . 2023 m balandžio 4 d. trečiasis asmuo gavo UAB „Gaisriniai projektai“ Specialisto išvadą, kuria buvo nustatyta, kad gaisras Patalpose kilo dėl avarinio Patalpose buvusio šaldytuvo režimo. Dėl įvykusio gaisro trečiasis asmuo žalą patyrusiam asmeniui UAB „Univesa“ išmokėjo 29 036,23 Eur draudimo išmoką. Taip pat trečiasis asmuo patyrė 1 018,97 Eur išlaidų, kurios įskaičiuotinos į nuostolius, kadangi susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu.

Gaisras kilo ieškovės sutarties pagrindu valdomose Patalpose. Patalpose ieškovė vykdė komercinę veiklą – ieškovė, būdama verslininkė, kuriai keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, nesinaudojo nuomojamomis Patalpomis tokiu būdu, kad nebūtų daroma žala nuomojamoms Patalpoms ir su jomis besiribojančiam turtui, t. y. nevykdė pareigos tinkamai rūpintis Patalpa, jose esančia įranga taip, kad Patalpose nebūtų sukeltas gaisras, dėl ko turi atlyginti žalą.

Gaisro židinio vieta yra nustatyta ten, kur buvo elektros skydinė, todėl laikytina, kad už gaisro kilimą yra atsakingas patalpų savininkas, o ne ieškovė. Tą patvirtina Valdybos gaisro tyrimo medžiaga. Specialisto išvadoje yra neteisingai nurodoma gaisro židinio vieta. Buvo sumontuoti įstatymų netinkantys laidai, dėl to atsakinga pastatų savininkė, o ne nuomininkė.

Kadangi trečiasis asmuo kartu su ieškiniu nepateikė detalizuotos informacijos, iš ko susidaro žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas, nėra galimybės patikrinti priskaičiuotos žalos dydžio teisingumo ir pagrįstumo, nors žalos dydį turi įrodyti trečiasis asmuo. Paminėta, kad iš pradžių iš ieškovės buvo reikalaujama 43 917,30 Eur žala, tačiau pareikštas reikalavimas tik dėl 29 036,23 Eur.

Jei teismas spręstų, kad ieškovė atsakinga dėl gaisro kilimo, prašoma atsižvelgti, kad jos pajamos mažos, turi vieną butą, už kurį dar moka paskolą, vieną automobilį, už kurį taip pat mokamas kreditas. Ji turi vaikų, vienam iš vaikų nustatytas neįgalumas. Todėl prašoma į tai atsižvelgti ir sumažinti priteistinos žalos dydį.

Ieškovę ir atsakovę2 sieja sutartiniai teisiniai santykiai (2022 m. spalio 31 d. patalpų subnuomos sutartis Nr. 246S01A1-005-3), todėl atsakovės2 civilinė atsakomybė negali būti kildinama iš delikto.

Iš byloje esančios sutarties matyti, kad ieškovė patalpų nuomos sutartį sudarė su atsakove2, kuri įvykio metu nebuvo Pastato savininke. Nurodyta leidžia spręsti, kad atsakovė2 turėjo teisę savo nuožiūra priimti tam tikrus sprendimus dėl Pastato, tačiau tikrasis atsakovės1 įvykio metu turėtų ir perleistų teisių ir pareigų, susijusių su Pastatu, turinys nėra žinomas.

Sudarydamas išvadą ekspertas taip pat rėmėsi bei analizavo ir Valdybos surinktą medžiagą bei pats atliko savarankišką tyrimą ir išvadoje motyvuoja, kodėl priėjo prie išvados, jog įvykis kilo dėl ieškovei priklausiusio ir nuomojamose patalpose buvusio turto – šaldytuvo, gedimo.

Byloje nėra įrodymų, kurie leistų spręsti, kad Pastato elektros instaliacija turėjo trūkumų, kadangi ieškovės nurodomi teisės aktai numato ne tik varinių laidų, bet ir kitų medžiagų turinčių laidų montavimą visuomeninės paskirties pastatuose. Ieškovės cituojamose teisės normose nurodoma, jog „pagrindinai naudojami kabeliai ir laidai varinėmis gyslomis“. Ieškovė nepateikia duomenų apie tai, kad būtų atlikti Pastato elektros instaliacijos ar konkretaus laido, paimto iš įvykio vietos, sudėties tyrimai. Net ir byloje esant duomenų apie tai, kad Pastatas turėjo trūkumų, kuriuos ieškinyje nurodo ieškovė (elektros instaliacijos trūkumai), byloje turi būti nustatyta, kad būtent šie trūkumai ir buvo įvykio (gaisro) kilimo priežastimi. Vien ta aplinkybė, kad statinys turi trūkumų, pati savaime nereiškia, kad jo valdytojas turi kokias nors pareigas tretiesiems asmenims.

2019 m. gruodžio 25 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 31 atsakovė1 perdavė patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), laikinai už užmokestį valdyti ir naudotis atsakovei2. Atsakovė2 ir ieškovė 2022 m. spalio 31 d. sudarė dalies šių patalpų subnuomos sutartį.

Ieškinyje nepagrįstai nurodyta, jog Pastato elektros instaliacija turėjo trūkumų dėl to, kad vietoj varinių laidų buvo įrengti plieniniai laidai. Savaime ši aplinkybė negali būti laikoma Patalpų trūkumu. Byloje nėra įrodymų, kad Patalpos turėjo trūkumų, dėl kurių kilo gaisras. Remiantis UAB „Gaisriniai projektai“ specialisto išvada, gaisras kilo dėl šaldytuvo avarinio darbo režimo. Įrodytas gaisro židinio faktas būtų pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šis asmuo elgėsi nerūpestingai.

Ieškovė pateikė į bylą sudegusių kilnojamųjų daiktų sąrašą su vertėmis, tačiau nepateikė įrodymų, kada įsigijo minėtame sąraše išvardintus daiktus, bei nepateikė įrodymų, kad tie daiktai buvo Patalpose ir buvo sugadinti įvykio metu. Ieškovė IES1 nepagrįstai teigia, kad patirtą žalą sudaro sudegę 1 322,27 Eur vertės maisto produktai. 2023 m. vasario 10 d. PVM sąskaitos – faktūros Serija CC0704 Nr. 0070605 pagrindu ieškovė įsigijo greitai gendančių maisto produktų, todėl jie turėjo būti sunaudoti iki įvykio, o nesunaudoti iki įvykio produktai jau turėjo būti sugedę. Ieškovės išlaidos darbuotojams ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai nesusiję priežastiniu ryšiu su įvykiu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino trečiajam asmeniui priteistinos žalos dydį. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė ginčo Patalpose vykdė ūkinę – komercinę veiklą, t. y. veikė kaip verslo subjektas. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktika, kurioje spręstas žalos sumažinimo klausimas su atsakovais kaip fiziniais asmenimis, o ne verslininko atsakomybe.

Ieškovė, būdama savo srities profesionalė ir vykdydama Patalpose ūkinę komercinę – kavinių veiklą, galėjo ir turėjo numatyti, kad jos veikla yra susijusi su atitinkama gaisro rizika ir to pasėkoje galinčia atsirasti žala Patalpoms bei tretiesiems asmenims ieškovė, vykdydama tokią komercinę veiklą, privalėjo elgtis pakankamai apdairiai ir rūpestingai, įsitikinti, kad jos naudojama įranga yra techniškai tvarkinga ir veikia tinkamai. Jau pasirašydama Subnuomos sutartį ir perimdama Patalpas savo žinion, ieškovė privalėjo įsivertinti, kad ji yra atsakinga tiek už savo, tiek už savo darbuotojų, svečių ir / ar klientų veika padarytus nuostolius Patalpoms.

Ieškovė, subnuomos sutartimi prisiimdama visišką atsakomybę už Patalpose esančią įrangą, Patalpų būklę, Patalpoms padarytą žalą ne tik savo, bet ir trečiųjų asmenų veiksmais, taip pat įsipareigojo ir užtikrinti nepertraukiamą tinkamą elektros įrenginių veikimą ir priežiūrą.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nepateikė jokių matematinių skaičiavimų ir argumentacijos, kodėl iš ieškovės priteistina žala buvo sumažinta būtent per pusę. Matematiškai sudėjus ieškovės tariamai gaunamas pajamas iš darbo santykių, taip pat MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, ieškovė neturėtų pakankamai turto savo įsipareigojimų pagal būsto paskolos sutartį, taip pat vartojimo kredito sutartį vykdymui. Tokių pajamų niekaip neužtektų vartojimo paskolos pagrindu turimo automobilio išlaikymui, juo labiau būsto išlaikymui, maistui, vaikų išlaikymui ir kitoms būtinosioms reikmėms.

Pagal ieškovei suteiktų paskolų piniginę išraišką galima konstatuoti, jog kreditoriai, suteikę tokias kreditavimo ir finansinio lizingo paslaugas ieškovei, įvertino jos mokumą ir atitinkamą finansavimą jai suteikė, o tai kelia klausimą, ar tikrai ieškovė vykdymo proceso metu per protingą terminą negalėtų atlyginti gaisro metu padarytos žalos atlyginimo. Byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovė būtų pensijinio amžiaus ar nebegalintis vykdyti komercinės veiklos subjektas, kas suponuoja išvadą, jog teismo vertinimas, jog ieškovė ir toliau gaus tik teismo sprendime nurodytas pajamas, yra nepagrįstas jokiais įrodymais.

Pačios ieškovės nepamatuoti veiksmai nulėmė, kad civilinė byla nebuvo baigta pačiai ieškovei ekonomiškai naudingiausiu būdu bei kad procesas išsitęsė ir šalys patyrė su tuo susijusių bylinėjimosi išlaidų.

Nepagrįstais laikytini pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai apie tai, kad neva „pasiruošimas teismo posėdžiui, susipažinimas su bylos medžiaga“ nėra laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Trečiojo asmens atstovams reikėjo susipažinti su byla ir pasiruošti teismo posėdžiui, kadangi bylos medžiaga buvo didelė, 5 tomai. Be to Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – ir Rekomendacijos) 8.19 punkte nustatyta, kad 0,1 koeficientas yra taikomas už pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą. Teismas sprendimu akivaizdžiai siekė kiek įmanoma labiau sumažinti trečiojo asmens priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, ignoruodamas net ir tą faktą, kad 2026 m. vasario 3 d. posėdyje jo interesams atstovavo du atstovai.

Pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje padarė nepagrįstas išvadas, atmesdamas ieškovės nurodytus motyvus dėl nukentėjusiosios šalies kaltės ir didelio neatsargumo, o būtent: 1) dėl patalpose nesuveikusios garsinės / vaizdinės signalizacijos, nes gaisrą aptiko darbuotoja iš patalpose paplitusių dūmų; 2) dėl Urmo prekybos miestelio saugos tarnybos netinkamo elgesio, kai suveikus davikliui jie neiškvietė priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, o patys vykdami į vietą Urmo miestelyje pasiklydo ir atvyko vėliau už gelbėjimo tarnybą; 3) dėl netinkamos pastato gaisrinės saugos inžinerinių sistemų priežiūros (nebuvo atliekami kasmetiniai privalomieji bandymai); 4) elektros skydinėje rastų sumontuotų plieninių laidų; 5) dėl pastate iki gaisro buvusių problemų su elektros instaliacija ir iki gaisro kilimo buvusių pastovių elektros įtampos svyravimų be pagrindo suveikdavo apsaugos signalizacija.

LIU1 parodymai buvo nuoseklūs, atitinkantys tikrovę, tačiau pirmosios instancijos teismo suinterpretuoti netinkamai. Tai, kad LIU1 savo pirminiuose rašytiniuose paaiškinimuose nieko nepasisakė apie garsinę signalizaciją byloja apie signalizacijos nesuveikimą, o ne apie netikslų aplinkybių atkūrimą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo liudytojo LIU2 parodymus. Liudytojas LIU2 nenurodė, kad garsinė signalizacija suveikė IES1 kavinėje. Jis kalbėjo apie kažkur kitur suveikusią signalizaciją, kuri be priežasties suveikdavo ir iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio. Pirmosios instancijos teismui netinkamai įvertinus liudytojo LIU2 parodymus, buvo padaryta neteisinga ir tikrovės neatitinkanti išvada, kad patalpose tariamai suveikė signalizacija. Patalpose jokiu momentu nesuveikė garsinė priešgaisrinė signalizacija ir tai lėmė žalos padidėjimą, nes gaisro kilimas buvo nustatytas iš patalpose atsiradusių dūmų. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir visiškai nepasisakė dėl byloje surinktų rašytinių įrodymų, o būtent dėl priešgaisrinės priežiūros registravimo žurnalų bei techninės priežiūros žurnalų. Remiantis šiais žurnalų duomenimis matosi, kad patalpose nebuvo atliekami privalomi gaisrinės saugos priemonių bandymai, nes žurnaluose niekur nėra apie tai padarytų įrašų, o įstatymo leidėjas to reikalauja.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Urmo prekybos miestelio saugos tarnyba neiškvietė priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos. Operatyvus ir savalaikis priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos iškvietimas iš karto po to, kai pulte 13.53 val. suveikė gaisro daviklis, turėjo užtikrinti gerokai mažesnį žalos atsiradimą, nei kad įvyko šiuo atveju: gaisrą pastebėjo vizualiai iš patalpose esančių dūmų ir priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą iškvietė praėjus 8 minutėms. Tai reiškia, kad tiek laiko gaisras tiesiog plito ir darė žalą, kai tokiam gaisro plitimui galima buvo užkirsti keli. Ši aplinkybė laikytina nukentėjusiojo kalte ir pagrindu ne tik mažinti priteistinos žalos dydį pagal trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškinį, bet ir iš dalies tenkinti ieškovės IES1 ieškinį.

Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp netinkamų laidų sumontavimo ir gaisro, tačiau ši faktinė aplinkybė turi būti vertinama sistemiškai su byloje esančiais pastato techninės priežiūros žurnalais ir laikytina, kad pastato priežiūra buvo vykdoma netinkamai ir atmestinai. Netinkamą pastato priežiūrą ir dažnas problemas elektros instaliacijoje patvirtino byloje liudytojais apklausti LIU3, LIU2, LIU1 bei pati ieškovė IES1 , kurie visi nuosekliai nurodė, kad buvo dažni elektros tiekimo trikdžiai, dingdavo elektra, tačiau automatų „neišmušdavo“, be priežasties suveikdavo garsinė saugos signalizacija. Šie duomenys yra reikšmingi vertinant tą faktinę aplinkybę, kad šiuo konkrečiu atveju kilus gaisrui nesuveikė priešgaisrinė garsinė signalizacija, o tai lėmė žalos padidėjimą. Esant minėtiems motyvams laikytina, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovės IES1 ieškinys turi būti tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ieškovės nurodytas aplinkybes dėl tariamai nesuveikusios garsinės ir vaizdinės signalizacijos, saugos tarnybos veiksmų, gaisrinės saugos sistemų priežiūros, elektros instaliacijos būklės bei elektros įtampos svyravimų ir pagrįstai konstatavo, kad šios aplinkybės nėra įrodytos arba neturi priežastinio ryšio su gaisro kilimu ar žalos atsiradimu. Teismas, remdamasis teismo ekspertizės išvada, pagrįstai nustatė, kad gaisro kilimo priežastis yra ieškovei priklausiusio šaldytuvo avarinis darbo režimas, todėl ieškovės nurodomos aplinkybės dėl pastato ar jo sistemų trūkumų neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl civilinės atsakomybės ar jos mažinimo.

Vien tai, kad liudytoja pirminiuose paaiškinimuose nepasisakė apie signalizaciją, negali būti vertinama kaip įrodymas, jog ji neabejotinai nesuveikė, juo labiau, kad byloje yra duomenų apie centralizuotai suveikusį dūmų detektorių, o liudytojo LIU2 parodymai patvirtina, jog signalizacijos garsas buvo girdimas. Be to, teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp tariamo signalizacijos nesuveikimo ir žalos dydžio padidėjimo, atsižvelgiant į operatyvų reagavimą (apie gaisrą pranešta per kelias minutes, gaisras likviduotas per itin trumpą laiką). Taip pat nepagrįsti ieškovės teiginiai dėl tariamo teismo nevertinimo gaisrinės saugos priežiūros žurnalų, kadangi sprendime aiškiai nurodyta, jog šie duomenys buvo vertinti kartu su kitais įrodymais ir nepatvirtino ieškovės keliamų versijų dėl sisteminių pažeidimų ar jų įtakos gaisro kilimui. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nekėlė ginčo dėl gaisrinės saugos priežiūros žurnalų (ne)tinkamumo. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad privalomi bandymai nebuvo atliekami ar kad tai turėjo realią įtaką gaisro kilimui ar jo padariniams.

Vien ieškovės teiginiai apie tariamą 8 minučių delsimą ar neva netinkamą reagavimą negali būti laikomi pakankamu įrodymu civilinės atsakomybės taikymo ar nukentėjusiojo kaltės konstatavimo prasme, juolab kad byloje nustatyta, jog apie gaisrą buvo pranešta operatyviai, o priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos reagavo nedelsdamos ir gaisras buvo likviduotas per trumpą laiką. Be to, ieškovė neįrodė, kad net ir hipotetiškai ankstesnis reagavimas būtų iš esmės pakeitęs gaisro eigą ar sumažinęs žalos mastą, todėl nėra nustatytas būtinasis priežastinis ryšys tarp nurodomų aplinkybių ir kilusios žalos.

Byloje esanti teismo ekspertizė aiškiai ir kategoriškai nustatė, kad gaisro kilimo priežastis buvo ieškovei priklausiusio šaldytuvo avarinis darbo režimas, o elektros instaliacijos pažeidimai galėjo atsirasti jau gaisro metu dėl išorinio šiluminio poveikio. Todėl ieškovės argumentai, grindžiami prielaidomis apie galimą trumpąjį jungimą ar netinkamą laidų tipą, neturi įrodomosios vertės civilinės atsakomybės kontekste. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės reikalavimai dėl žalos atlyginimo atsakovėms yra atmestini dėl neįrodytų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl žalos dydžio klausimas neturėjo lemiamos reikšmės ieškinio išsprendimui.

Sprendžiant dėl priteistinos žalos dydžio sumažinimo, pažymėta, kad teismas, taikydamas CK 6.282 straipsnio 3 dalį, rėmėsi ieškovės turtinės padėties vertinimu ir šiuo pagrindu sumažino priteistiną sumą per pusę. Nors tokia teismo diskrecija įstatyme yra numatyta, jos įgyvendinimas turi būti grindžiamas aiškiais, pakankamais ir proporcingais motyvais, atitinkančiais civilinės atsakomybės tikslus bei CK 6.251 straipsnyje įtvirtintą visiško žalos atlyginimo principą. Draudimo bendrovės apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad ieškovė, vykdydama komercinę veiklą ir prisiimdama sutartinius įsipareigojimus dėl patalpų bei įrangos priežiūros, turėjo elgtis itin rūpestingai ir apdairiai, o taip pat galėjo imtis priemonių galimai žalai išvengti ar jos rizikai suvaldyti. Be to, pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo, kodėl būtent 50 procentų žalos sumažinimas laikytinas proporcingu ir atitinkančiu teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus. Atsakovės nuomone, skundžiamas sprendimas naikintinas dalyje dėl žalos dydžio sumažinimo, o trečiojo asmens ieškinys tenkintinas visa apimtimi, paliekant teismui diskreciją, esant pakankamam pagrindui, spręsti dėl galimo žalos sumažinimo taikymo.

Pažymėta, kad subnuomos sutarties 6.2.4 punktu pareiga savo lėšomis užtikrinti Patalpoms keliamus sanitarinius, higieninius, epidemiologinius, epizootinius, elektrosaugos, priešgaisrinės saugos sąlygas tenka būtent ieškovei. Ieškovei kilo pareiga užtikrinti priešgaisrinį režimą ir priešgaisrinės įrangos, gesinimo priemonių ir inventoriaus saugų naudojimą ir laisvą priėjimą prie jų. Ieškovė, būdama verslo subjektu ir vykdydama Patalpose komercinę veiklą, privalėjo pasidomėti, kokie reikalavimai yra keliami priešgaisrinei saugai. Byloje pateikti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad gaisrinės sistemos patikra Patalpose buvo nuolat vykdoma. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pastatas ar Patalpos buvo netinkamai prižiūrimos ir egzistuoja pagrindas atsakovių atsakomybei.

Teismas pagrįstai kritiškai vertino ieškovės darbuotojų ir / ar kitaip su ieškove susijusių asmenų parodymus, ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo skirta ekspertizė ir ekspertizės akte yra aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota kilusio gaisro priežastis, t. y. ieškovei priklausanti įranga (šaldytuvas). Ieškovės cituojami LIU2 parodymai patvirtina, kad šis asmuo girdėjo signalizaciją, o tai, ką jis galvojo, išgirdęs šią signalizaciją, nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Byloje pateiktais įrodymais yra nustatyta, kad gaisras kilo 13.53 val., priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai apie gaisrą pranešta 14.01 val., gaisras likviduotas 14.19 min., liudytojas LIU2, buvęs Patalpose, esančiose virš ieškovės nuomojamų Patalpų, nurodė, kad po to, kai jis išgirdo signalizaciją, greitai atvyko Urmo prekybos miestelio pulto darbuotojai ir liepė šalintis, nes kilo gaisras. Pati ieškovė byloje nurodė, kad 13.53 val. suveikė dūmų detektorius C1:Z5/3 centralizuotai. Tokios aplinkybės paneigia ieškovės argumentus dėl atsakovės Urmo prekybos miestelio darbuotojų netinkamo reagavimo.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad gaisro kilimo priežastis buvo ieškovei priklausęs įrenginys – šaldytuvas, dirbęs avariniu režimu. Todėl, kaip ir paaiškino ekspertizės aktą pateikęs teismo ekspertas, net ir nustačius netvarkingos elektros instaliacijos faktą, tai nekeistų jo atliktos ekspertizės išvadų dėl gaisro kilimo priežasties. Esant aiškiai ekspertizės akte konstatuotai gaisro priežasčiai, kuri yra susijusi su ieškovei nuosavybės teise priklausančiu daiktu (šaldytuvu), aplinkybės dėl tariamų Patalpų trūkumų yra apskritai teisiškai nereikšmingos. Vien ta aplinkybė, kad Patalpos turi kokių nors trūkumų, pati savaime nelemia atsakovių atsakomybės dėl kilusio gaisro.

Civilinėje byloje pateikti duomenys nėra pakankami konstatuoti, kad ieškovė iš tiesų patyrė prašomą priteisti žalą.

Žalos mažinimą reglamentuoja CK 6.251 straipsnio 2 dalis ir 6.282 straipsnio 3 dalis ir abiejuose straipsniuose yra duodama nuoroda į ginčo šalis, o tai reiškia, kad minėtos teisės normos gali būti taikomos tiek juridiniam asmenims, tiek fiziniams asmenimis, tiek fiziniams asmenims, vykdantiems ūkinę - komercinę veiklą. Įstatymo leidėjas žalos mažinimą sieja su žalą padariusio asmens turtine padėtimi, o ne su kitais kriterijais.

Byloje yra pateikta visa priešgaisrinės saugos vykdymo dokumentacija. IES1 veiksmuose nėra jokio pažeidimo: darbuotojų mokymai buvo pravesti, patalpos būtinu inventoriumi aprūpintos, eiliniai sistemų patikrinimai suorganizuoti ir specialistai į patalpas buvo įleisti. IES1 visas savo pareigas, susijusias su priešgaisrine sauga ir patalpų priežiūra, įvykdė tinkamai. Tai, kad atestuoti specialistai tinkamai nepatikrino patalpose įrengtos gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos ir neatliko privalomųjų kasmetinių bandymų, nėra IES1 atsakomybė. IES1 nėra atestuota priešgaisrinės saugos specialistė, ji neturi specialiųjų žinių, nežino ir neprivalo žinoti, kaip turi būti atliekami priešgaisrinės saugos sistemų tikrinimai.

Pirmosios instancijos teismas, mažindamas priteistinos žalos dydį, atsižvelgė į IES1 turtinę padėtį, įvertino į bylą pateiktus IES1 turtinės padėties įrodymus, įvertino šeimyninę padėtį, įvertino atsakomybes auginant nepilnametę dukrą ir pilnametę, tačiau neįgalią nuo gimimo, dukrą. Teismas įvertino, kad byloje tyčinių kaltų IES1 veiksmų nebuvo nustatyta. Taigi teismas pateikė argumentaciją, kodėl sumažino priteistinos žalos dydį 50 proc.

Apeliaciniame skunde yra aptariama dalis rašytinių įrodymų, o ne visi byloje esantys įrodymai, susiję su IES1 pajamomis ir tokiu būdu situacija iškraipoma, daromos melagingos prielaidos apie tariamai neteisėtą / nesąžiningą IES1 veiklą. Šiuo metu bendros IES1 pajamos yra apie 1 800 Eur mėnesiui. Iš šių pajamų yra mokama būsto paskola, mokamas automobilio lizingas, išlaikomas būstas ir automobilis, auginami vaikai, todėl 30 055,20 Eur priteisimas būtų nepakeliama našta ieškovei.

Apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad tariamai IES1 derėtų parduoti turimą automobilį ir taip atsiskaityti su kreditoriais. Šį argumentą reiktų atmesti, nes tai yra visiškai naujas motyvas, pateiktas apeliaciniame skunde, kuris nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme nebuvo išsakytas nei viename procesiniame dokumente ar žodiniuose paaiškinimuose.

Nuo proceso pradžios 2024 m. sausio 3 d. iki 2025 m rugsėjo 19 d. trečiasis asmuo buvo atstovaujamas teisininkės darbuotojos, kuri rengė visus procesinius dokumentus byloje. Faktiškai už dvi valandas atstovavimo byloje buvo paprašyta priteisti 4 779,60 Eur. Tokia suma yra neprotinga, nesąžininga, neatitinkanti rekomendacijų ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylinėjimosi išlaidas sumažino. Dideles sąnaudas lėmė susipažinimas su byla, kas pagal teismų praktiką yra sudėtinė kitų išlaidų dalis ir atskirai nepriteistina. Atkreiptas dėmesys, kad atstovai nebuvo visiškai ir įdėmiai susipažinę su byla, kadangi ieškovė dėjo pastangas sudaryti taikos sutartį, apeliaciniame skunde neteisingai nurodomos ieškovės gaunamos pajamos, taip pat kad sąskaitos išrašytos po gaisro kilimo. Byla pagal savo sudėtingumą nereikalauja trijų asmenų atstovavimo: net dviejų advokatų ir dar vieno advokato padėjėjo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, o trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, ieškinys tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atsakovių dalinės civilinės atsakomybės dėl gaisro padarytos žalos

Ieškovė apeliaciniu skundu teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovių civilinę atsakomybę, t. y. neįvertinta nesuveikusi garsinė / vaizdinė signalizacija; Urmo prekybos miestelio saugos tarnybos pavėluotas reagavimas; netinkama gaisrinės saugos inžinerinių sistemų priežiūra; sumontuoti netinkami laidai; buvusių pastovių elektros svyravimų, problemų su elektros instaliacija faktai ir be pagrindo suveikdavusi apsaugos signalizacija.

Pagal CK 6.266 straipsnį, reglamentuojantį statinių savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Tik už tokiu būdu padarytą žalą pastato savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Sprendžiant dėl žalos, padarytos gaisru, atlyginimo, priklausomai nuo gaisro kilimo priežasties, pastato savininkui (valdytojui) gali būti taikoma tiek griežtoji atsakomybė (pagal CK 6.266 straipsnį), tiek ir atsakomybė bendraisiais pagrindais, kai reikalaujama visų civilinės atsakomybės sąlygų (ir kaltės). Tais atvejais, kai gaisro kilimo priežastis yra statinio konstrukciniai trūkumai (netinkamas ar nepakankamas kūrenimo ir šildymo šaltinių izoliavimas, netinkamų statybinių medžiagų panaudojimas ir pan.), taikytina atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Tais atvejais, kai gaisro kilimą lemia ne pastato, kuriame kilo gaisras, trūkumai, pastato savininkas atsako bendraisiais deliktinės civilinės atsakomybės pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).

CK 6.248 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Ši norma reglamentuoja nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisinius padarinius deliktinės civilinės atsakomybės atveju ir įtvirtina teismo teisę spręsti dėl prašomo priteisti žalos atlyginimo sumažinimo arba reikalavimo atlyginti žalą atmetimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-684/2023 42 punktą).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atsakomybė CK 6.282 straipsnio 1 dalies pagrindu gali būti mažinama tik esant nukentėjusiojo tyčiai arba dideliam neatsargumui, o paprasto neatsargumo atveju kaltininko atsakomybės mažinimas nėra galimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-421/2021 33–34 punktus). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, būtent atsakovas, siekdamas, kad jo atsakomybė būtų sumažinta dėl nukentėjusio asmens kaltės, turi įrodinėti ne tik kreditoriaus kaltės faktą, bet ir konkrečią kreditoriaus kaltės formą (CPK 178 straipsnis).

CK nuostatose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras (Lietuvos R. B. o 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-421/2017, 44 punktas). Remiantis Bendrųjų principų sistemos projekte (angl. Draft Common Frame of Reference, sutrumpintai – DCFR, VI.-3:101, p. 399) pateiktais išaiškinimais, didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (DCFR, VI.-3:101, p. 399). Paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes (DCFR 3:102 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-248/2020, 28 punktas; 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-421/2021, 34 punktas).

Dėl skolininko kaltės formos kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nors civilinei atsakomybei atsirasti skolininko kaltės forma paprastai reikšmės neturi, tačiau ji yra svarbi sprendžiant atsakomybės dydžio sumažinimo klausimus – kuo švelnesnė kaltės forma, tuo platesnė teismo teisė nuostolių atlyginimo dydį mažinti, ir atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-823/2025, 29 punktas). Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe. Tačiau kai skolininkas nurodo aplinkybes, pagrindžiančias kreditoriaus kaltę, šiam tenka pareiga jas paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018, 32 punktas; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-378/2023, 36 punktas).

Paminėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 23 punktas).

Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 37 punktas).

Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė apeliaciniu skundu neginčija 2025 m. sausio 29 d. teismo ekspertizės akte Nr. EA/2025-2 nurodytų išvadų, kuriomis remiantis pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas ir į eksperto paaiškinimus duotus teismo posėdžio metu ir kitus bylos įrodymus, nustatė, kad labiausiai tikėtina gaisro židinio vieta buvo prie ieškovei priklausiusio šaldytuvo, o labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – avarinis šio įrenginio veikimas. Taigi apeliantė pripažįsta savo dalinę kaltę, tačiau teigia, kad jos nurodytos aplinkybės (žr. šios nutarties 16 punktą) pagrindžia ir dalinę atsakovių kaltę dėl kilusios žalos padidėjimo.

Apeliantė atsakovių atsakomybę sieja su, be kita ko, jos teigimu, sumontuotais netinkamais laidais, t. y. vietoje varinių ar aliuminių buvo plieniniai, ir anksčiau pasitaikiusiais elektros tiekimo sutrikimais. Byloje nustatyta, kad Lietuvos teismo ekspertizės centrui buvo pateikti plieniniai laidai su neženkliu vario kiekiu, tai patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. rugpjūčio 18 d. raštas, tačiau dėl jų tipo nebuvo galima nustatyti avarinio darbo režimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje liudytoju apklaustas UAB „Gaisriniai projektai“ specialistas SPE1 paaiškino, kad ir plieniniai laidai užtikrina tinkamą elektros instaliaciją, šis liudytojas taip pat patvirtino savo atlikto tyrimo išvadą, jog apžiūros metu apžiūrėjus gaisro židinio vietą bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių pažeidimų, galėjusių turėti įtakos gaisro kilimui, nebuvo nustatyta, bei paaiškino, jog elektros instaliacijos gedimų nebuvo nustatyta. Paminėtina, kad pati ieškovė teigė, kad elektra veikė iki kol atvyko ugniagesiai, tuo remiantis UAB „Gaisriniai projektai“ specialistas SPE1 padarė išvadą dėl avarinio darbo režimo nebuvimo. Teismo posėdyje liudytojas LIU2, kuris dirbo virš ieškovės nuomojamų patalpų, teigė, kad gaisro dieną buvo dingusi elektra, po ko kažkuriuo metu girdėjo signalizaciją, bet nekreipė dėmesio, nes galvojo, kad iš gretimo pastato, kur dažnai ji įsijungdavo, taip pat jis nurodė, kad iki įvykstant gaisrui pastate būta kartą per 3 mėnesius elektros tiekimo sutrikimų. Liudytojas LIU3, dirbęs prieš ieškovę patalpose, kuriose kilo gaisras, nurodė, kad be priežasties suveikdavo garsinė saugos signalizacija, kartą kas šešis mėn. ar pan., per septynis metus kokius 3-4 kartus buvo dingimai elektros, gal kokį kartą buvo informuotas apie planinį elektros nebuvimą, kokį kartą buvo, kad išmušė „automatuką“, nėra buvę, kad dėl elektros gedimų būtų reikėję kažką keisti iš turimos įrangos. Teismo ekspertas teismo posėdyje nurodė, kad net ir nustačius netvarkingos elektros instaliacijos faktą, tai nekeistų jo atliktos ekspertizės išvadų dėl gaisro kilimo priežasties. Paminėtina ir tai, kad 2025 m. sausio 29 d. teismo ekspertizės akte Nr. EA/2025-2 nurodyta, jog dėl duomenų trūkumo tikslios šaldytuvo avarinio darbo režimo priežasties nustatyti galimybės nebuvo.

Pažymėtina, jog tam, kad būtų pagrindas pripažinti Pastato savininkės deliktinę atsakomybę, ieškovė privalėjo įrodyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (elektros laidų netinkamumo) ir atsiradusios žalos, t. y. kad netinkami elektros laidai prisidėjo prie gaisro kilimo ar žalos padidėjimo. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

Nors Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. kovo 5 d. įsakymų Nr. 1-52 patvirtintų Specialiųjų patalpų ir technologinių procesų elektros įrenginių įrengimo taisyklių 25 punkte nurodyta, kad pastatuose daugiausia naudojami kabeliai ir laidai varinėmis gyslomis, vien nurodymo apie laidų medžiagą nepakanka konstatuoti, kad ginčo elektros instaliacija buvo techniškai netinkama. Elektros įrenginių techninės priežiūros darbų atlikimo vykdymo registracijos žurnalai laikotarpiu nuo 2022 m. iki 2023 m. antro pusmečio rodo, kad buvo atliekama elektros įrenginių patikra, tą patį patvirtino ir liudytojas LIU3, t. y. jis nurodė, jog reguliarius kavinės elektros skydinės patikrinimus atliko Urmo darbuotojai. Atitinkamai dėl šių bei 25 punkte nustatytų faktinių aplinkybių nėra pagrindo daryti išvados, kad elektros instaliacija nebuvo tvarkinga, priešingų įrodymų ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Taip pat pažymėtina, kad net ir nustačius tokį netinkamumą, reikalavimui atlyginti šio gaisro žalą būtina įvertinti, ar jis sukėlė šaldytuvo avarinį veikimą arba kitaip prisidėjo prie gaisro ir žalos, vien neatitikimo reikalavimams faktas priežastinio ryšio neįrodo (CK 6.247 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Byloje neįrodyta, kad toks tariamas trūkumas sukėlė šaldytuvo avarinį veikimą, nulėmė gaisro kilimą arba prisidėjo prie jo išplitimo ir žalos padidėjimo. Teismo ekspertizėje labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastimi įvardytas ieškovei priklausiusio šaldytuvo avarinis veikimas, o apeliantės nurodyti ankstesni elektros įtampos svyravimai, tiekimo nutrūkimai ir be aiškios priežasties suveikdavusi apsaugos signalizacija nepatvirtina laidų poveikio šio įrenginio veikimui ar gaisro eigai. Nagrinėjamu atveju laidų trūkumo priežastinis ryšys su ieškovės patirta žala neįrodytas, todėl dėl šio trūkumo pastato savininkei atsakomybė netaikytina nei pagal CK 6.266 straipsnį, nei bendraisiais pagrindais (CK 6.246–6.249, 6.263 straipsniai).

Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo tinkama gaisrinės saugos inžinerinių sistemų priežiūra. Lietuvos Respublikos Priešgaisrinės saugos įstatymo 11 straipsnio 3 dalie 8 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovai privalo užtikrinti, kad objekte įrengti gaisrinės technikos, automatikos įrenginiai, gaisrų gesinimo priemonės būtų techniškai tvarkingi ir veiktų. Gaisro metu galiojusiose Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 patvirtintose Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 405 punkte nustatyta, kad gaisrinės saugos sistemos ir gaisrinės automatikos įrenginiai, mažinantys grėsmę žmonėms ir jų turtui, skirti gaisrui aptikti, pranešti apie jį, gesinti, dūmams ir šilumai šalinti ar kelioms šioms funkcijoms vykdyti, turi būti techniškai tvarkingi ir veikiantys. Pagal šių taisyklių 406 punktą statinių savininkai, valdytojai ar naudotojai privalo organizuoti jų techninę priežiūrą bei bandymus ir rezultatus įforminti raštu, o 408 punktas nustato, kad priežiūra ir bandymai atliekami ne rečiau kaip kartą per metus.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2020 m. gegužės 28 d., 2021 m. kovo 1 d., 2021 m. gruodžio 1 d., 2022 m. gruodžio 1 d., 2023 m. gruodžio 1 d. Pastate buvo atlikta gaisro sistemos patikra – patikrinti gaisro davikliai, mygtukai, sirenos, akumuliatoriai bei fiksuota, kad įrenginiai tinkami naudoti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors patikros dokumentuose bandymų atlikimas atskirai neįvardytas ir jų apimtis neaprašyta, tikrintų įrenginių sąrašas bei užfiksuota išvada dėl jų tinkamumo naudoti sudaro pagrindą spręsti, kad jų būklė buvo vertinama. Vien tai, kad nėra atskiro įrašo apie bandymus, neįrodo, jog jie apskritai nebuvo atlikti, tačiau kartu turimi įrašai neleidžia kategoriškai nustatyti jų atlikimo apimties. Visgi, net ir nustačius bandymų rezultatų įforminimo trūkumą, iš jo savaime negalima daryti išvados, kad gaisro metu neveikė konkretus įspėjimo įrenginys ir kad dėl to padidėjo žala. Dėl to svarbu įvertinti, ar bylos duomenys patvirtinta, kad gaisro kilimo dieną nesuveikė priešgaisrinė garsinė signalizacija Patalpose.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų LIU1 ir LIU2 paaiškinimus, ir teigia, kad priešgaisrinė signalizacija Patalpose nesuveikė. Visgi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės teiginys, kad gaisro metu nesuveikė garsinė ar vaizdinė signalizacija, byloje surinktais įrodymais nepatvirtintas. Nustatyta, kad 13:53 val. suveikė prie centralizuotos sistemos prijungtas dūmų detektorius C1:Z5/3. Virš ginčo patalpų dirbęs liudytojas LIU2 nurodė girdėjęs signalizacijos garsą. Jo manymas, kad garsas sklido iš kitur, nepaneigia paties garso girdėjimo fakto, paminėtina, kad garso šaltinį liudytojas tik spėjo (galvojo). Ieškovės interpretacija dėl paminėto liudytojo parodymų nėra pagrįsta kitais įrodymais, kurie pagrįstai leistų teigti, kad tuo pat metu kai įvyko gaisras Patalpose, dar ir kitoje vietoje suveikė garsinė signalizacija, kiti bylos duomenys tokios aplinkybės nepatvirtina. Ieškovės darbuotojos LIU1 teiginys, kad signalizacijos nebuvo, pirmą kartą pateiktas teismo posėdyje, nors ankstesniuose jos paaiškinimuose ši aplinkybė neminėta. Paminėtina ir tai, kad LIU1 nurodė, kad yra ieškovės sūnaus sutuoktinė, todėl, atsižvelgiant į ieškovės ir liudytojos artimą ryšį, liudytojos parodymai vertinti kritiškai. Taigi, vertinant šį LIU1 parodymą kartu su daviklio suveikimo duomenimis ir kito liudytojo LIU2 parodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jo nepakanka nustatyti, kad gaisro metu signalizacija nesuveikė (CPK 178, 185 straipsniai).

Vertinant apeliantės argumentus dėl saugos tarnybos reagavimo, pažymėtina, kad gavusi gaisro daviklio signalą už jo stebėjimą ir reagavimą atsakinga tarnyba paprastai turėtų užfiksuoti signalą ir jo vietą, operatyviai pagal objekte nustatytą tvarką patikrinti suveikimo priežastį, o nustačiusi gaisro požymius – pranešti pagalbos tarnybai, perspėti žmones ir vykdyti numatytus evakavimo veiksmus. Priešgaisrinės saugos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 5 punktas įpareigoja informuoti apie pastebėtą gaisrą, o Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 1 priedo 9 punktas numato, kad darbuotojų gaisrinės saugos instrukcijoje turi būti aptarti, be kita ko, gelbėtojų iškvietimo ir žmonių evakavimo veiksmai. Daviklio suveikimas savaime dar nereiškia, kad saugos darbuotojas tuo momentu nustatė gaisrą, tačiau toks signalas turi būti įvertintas be nepagrįsto delsimo, kartu su saugos darbuotojų taikytina tvarka, esant gaisro atveju.

Aplinkybė, kad nuo daviklio signalo užregistravimo 13.53 val. iki pranešimo priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai 14.01 val. praėjo aštuonios minutės, savaime neįrodo nei saugos tarnybos pareigos pažeidimo, nei konkretaus žalos padidėjimo. Nors dūmų daviklio signalas užfiksuotas 13.53 val., iš šio įrašo negalima nustatyti, kada signalas buvo perduotas už reagavimą atsakingiems saugos darbuotojams ir per kiek laiko jie privalėjo atvykti į konkrečią vietą pagal jiems taikomą tvarką. Ieškovė tokių aplinkybių neįrodinėjo, nors jos turi esminę reikšmę dėl netinkamo Urmo prekybos miestelio apsaugos tarnybos reagavimo. Paminėtina, kad virš patalpų, kuriose kilo gaisras, dirbęs liudytojas nurodė, kad pas jį atėjo apsaugos darbuotojas, pranešė apie gaisrą ir nurodė pasišalinti. Taigi byloje yra duomenų apie faktinį saugos tarnybos reagavimą ir liudytojo perspėjimą, tačiau tikslus šio veiksmo laikas neužfiksuotas. Aplinkybė, kad pagalbos tarnybai 14.01 val. paskambino ieškovės darbuotoja, savaime neparodo, kada į gaisrą sureagavo Urmo prekybos miestelio apsaugos darbuotojai, todėl aštuonių minučių intervalas nuo daviklio signalo iki šio skambučio negali būti tapatinamas su saugos tarnybos delsimu.

Paminėtina ir tai, kad liudytoja LIU1 patalpoje pastebėjo dūmus, dėl ko atidarė vienas duris, informavo ieškovę, vėliau kitas duris, kad dūmai išsisklaidytų, ir tik vėliau pastebėjo virš durų staktos į sandėliuką besiveržiančius dūmus. Atkreiptinas dėmesys, kad priede Nr. 2 prie patalpų subnuomos sutarties, pateiktos prekybos miestelio urmas vidaus tvarkos taisyklės, su kuriomis ieškovė susipažino / turėjo susipažinti ir pasirašė. Prekybos miestelio urmas vidaus tvarkos taisyklių 48 punkte nustatyta, kad pastebėjus ugnies židinį arba dūmus, nuomininkai nedelsiant apie tai praneša apsaugos įmonei ir priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai bei imasi visų galimų priemonių žmonių ir materialinių vertybių gelbėjimui ir jų saugumo užtikrinimui (išjungia elektros tiekimą, įjungia avarinį apšvietimą, atidaro evakuacinius išėjimus ir pan.). Taigi pačios ieškovės darbuotoja, kuri ieškovės turėjo būti supažindinta dėl su minėtomis taisyklėmis, netinkamai veikė, neinformavo apsaugos įmonės apie pastebėtus dūmus, o informavo ieškovę, nors tai atitiko ieškovės nustatytą vidinę tvarką. Atitinkamai ieškovės nurodoma aplinkybė, kad apie gaisrą tarnyboms pranešta ne iš karto po 13.53 val. užfiksuoto daviklio suveikimo, negali būti vertinama neatsižvelgiant ir į pačiai ieškovei pagal taisyklių 48 punktą tekusią pranešimo pareigą bei jos darbuotojos veiksmų seką.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nenustačius konkretaus Urmo prekybos miestelio apsaugos darbuotojų pareigų pažeidimo, taip pat nėra pagrindo spręsti, kad dėl tokio pažeidimo buvo vėliau pradėta gesinti gaisrą ir padidėjo tam tikra ieškovės žalos dalis. Teismo ekspertas paaiškino apie galimą ankstesnio gaisro gesinimo įtaką jo plitimui ir trukmei, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų spręsti, kad šioje byloje saugos tarnyba reagavo netinkamai ar kad kitoks jos reagavimas būtų leidęs išvengti konkrečios nuostolių dalies (CK 6.246, 6.247 straipsniai, CPK 178, 185 straipsniai).

Pažymėtina, kad gaisras likviduotas 14.19 val. Byloje nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai nustatyti, kiek anksčiau, esant kitokiam signalizacijos veikimui ar saugos tarnybos reagavimui, būtų buvę iškviesti ir atvykę ugniagesiai, kokia tuo metu būtų buvusi gaisro eiga ir kurios ieškovės turto dalies sugadinimo būtų išvengta. Nors nereikalaujama matematiškai tiksliai apskaičiuoti kiekvieno galimo ankstesnio veiksmo poveikio: kai pats žalos faktas ir priežastinis ryšys įrodyti, nuostolių dydį, kurio negalima tiksliai įrodyti, gali nustatyti teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), tačiau ši taisyklė nepakeičia pareigos įrodyti, kad atsakovių nurodomas pažeidimas apskritai lėmė bent dalies nuostolių atsiradimą. Šiuo atveju tokio pagrindo aplinkybių nenustatyta, todėl ieškovės prašoma 50 procentų jos nuostolių dalis negali būti priteisiama vien remiantis prielaida apie galimai veiksmingesnį reagavimą.

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl gaisro kilimo priežasties apeliacinio skundo argumentais nepaneigta. Apeliantės nurodyti priešgaisrinės sistemos priežiūros, vietinio įspėjimo ir reagavimo klausimai yra reikšmingi vertinant galimą žalos padidėjimą, tačiau byloje surinktų įrodymų nepakanka išvadai, kad dėl konkretaus atsakovių veikimo ar neveikimo atsirado ieškovės reikalaujama atlyginti žalos dalis. Dėl to nėra pagrindo priteisti ieškovei 6 056 Eur. Nurodyti argumentai taip pat neįrodo CK 6.282 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų draudiko reikalavimui mažinti, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl žalos dydžio sumažinimo dėl kalto už žalos atsiradimą asmens sunkios turtinės padėties

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės turtinė padėtis yra sunki, nurodė, kad priteisus visą prašomą žalos dydį ieškovės turtinė padėtis labai pablogėtų ir taptų itin sunkia, dėl ko nebūtų ieškovei galimybių tinkamai užtikrinti ne tik pažeidžiamų, nuo ieškovės priežiūros ir teikiamos paramos priklausančių, dukrų poreikius ir interesus, bet ir reikšmingai apsunkintų ieškovės galimybes laiku mokėti įmokas jau turimiems kreditoriams ir trečiajam asmeniui, todėl sumažino priteisiamos žalos dydį 50 procentų. Trečiasis asmuo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ apeliaciniu skundu nesutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais, kadangi teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė ginčo patalpose vykdė komercinę veiklą, t. y. ji buvo verslininkė; ji subnuomos sutartimi buvo įsipareigojusi užtikrinti savo įrenginių tinkamą veikimą, tačiau to nepadarė; pirmosios instancijos teismas niekaip nemotyvavo, kodėl priteistina tik 50 procentų nuostolių; neįvertintas klausimas, ar tikrai ieškovė vykdymo proceso metu per protingą terminą negalėtų atlyginti gaisro metu padarytos žalos.

CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas, kurio esmė – siekis grąžinti nukentėjusį asmenį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę atsakovo žalingų veiksmų. Padaryta žala, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio in integrum – principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009).

CK 6.251 straipsnio 2 dalyje, taip pat CK 6.282 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami pagrindai ir sąlygos, kuriems esant galima nukrypti nuo visiško žalos atlyginimo principo. CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatyta teismo teisė, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Ši teisės norma gali būti taikoma tiek sutartinės, tiek deliktinės civilinės atsakomybės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010). CK 6.282 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje deliktinės atsakomybės teisinius santykius, nustatyta teismo teisė sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgiant į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2008; 2012 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2012).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.251 straipsnio 2 dalies norma leidžia teismui įgyvendinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus tais atvejais, kai visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas sukeltų atsakovui arba kitiems asmenims labai sunkių padarinių, todėl visiškas nuostolių atlyginimas pažeistų šiuos principus. Sumažinti nuostolių atlyginimo dydį remdamasis šia teisės norma teismas gali tiek savo iniciatyva, tiek atsakovo prašymu. Tačiau, kadangi ši teisės norma nustato visiško nuostolių atlyginimo principo išimtį, ji turi būti taikoma labai atsargiai ir tik išimtiniais atvejais, kai yra jos taikymo sąlygos ir sąžiningumas, protingumas bei teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Tokie pat reikalavimai keliami ir taikant CK 6.282 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2008).

CK 6.251 straipsnio 2 dalies normos taikymo klausimas gali iškilti tik tais atvejais, kai yra šios sąlygos: 1) pagal įstatymo reikalavimus įrodyta patirtų nuostolių suma; 2) teismas sprendžia klausimą dėl įrodytos priteistinos nuostolių atlyginimo sumos mažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2007). Nagrinėjant civilines bylas dėl deliktinės civilinės atsakomybės žalos faktą ir dydį turi įrodyti nukentėjęs asmuo, o aplinkybes, dėl kurių žalos atlyginimas turėtų būti sumažintas, – žalą padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019, 60 punktas).

CK 6.251 straipsnio 2 dalies normoje nustatyta, į ką turi būti atsižvelgiama, kai teismas nukrypsta nuo visiško nuostolių atlyginimo principo: 1) atsakomybės prigimtis; 2) šalių turtinė padėtis; 3) šalių tarpusavio santykiai; 4) ar visiškas nuostolių atlyginimas nesukurs nepriimtinų ir sunkių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-313/2020, 49 punktas). Nuostolių atlyginimo dydis gali būti sumažintas tik teismui tinkamai įvertinus visus nurodytus veiksnius. Be to, pagal CK 1.5 straipsnio 3 dalį, sprendžiant teismo diskrecijai priskirtus klausimus, taigi ir taikant CK 6.251 straipsnio 2 dalį, būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, todėl CK 6.251 straipsnio 2 dalies normoje pateiktas sąrašas kriterijų, į kuriuos atsižvelgiant atlygintinų nuostolių dydis gali būti sumažintas, nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2005).

Paminėtina, kad kaltės forma yra vienas iš reikšmingų kriterijų sprendžiant nuostolių dydžio sumažinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2007, 2025 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-823/2025).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sunkios žalą padariusio asmens turtinės padėties sąvoka (CK 6.282 straipsnio 3 dalis) yra vertinamoji, todėl teismui apie tai paliekama spręsti pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. CK 6.282 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, jeigu žalą padariusiam asmeniui būtų sudaryta galimybė nevykdyti savo deliktinės prievolės, nors tokios prievolės įvykdymas yra įmanomas. Dėl to ši teisės norma negali būti taikoma tada, kai atsakingas už padarytą žalą asmuo neįrodo, kad objektyviai jam nėra galimybių atlyginti padarytą žalą. Sprendžiant dėl tokios galimybės turėjimo ar neturėjimo, teismui būtina išsiaiškinti, ar aplinkybės, dėl kurių daroma išvada apie žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, yra pastovaus ir ilgalaikio pobūdžio. Tai reiškia, kad turi būti įvertinama ne tik žalą padariusio asmens turtinė padėtis, egzistuojanti bylos nagrinėjimo metu, bet ir šio asmens sveikatos būklę, šeiminę ir socialinę padėtį apibūdinančios bei kitos reikšmingos aplinkybės, kurios gali daryti įtaką jo turtinei padėčiai tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-823/2025, 33 punktas).

Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai jog ieškovė yra verslininkė, vykdė individualią veiklą, savaime nepašalina galimybės atsižvelgiant į jos turtinę padėtį mažinti draudikui priteistinos žalos dydį. Nei CK 6.282 straipsnio 3 dalis, nei CK 6.251 straipsnio 2 dalis, neužsimena apie kitokį asmenų, užsiimančių komercine veikla, teisinį vertinimą, todėl tokios normos gali būti taikomos ir verslininkams. Vis dėlto veiklos pobūdis reikšmingas vertinant atsakomybės prigimtį. Gaisras siejamas su ieškovei priklausiusiu ir jos komercinėje veikloje naudotu šaldytuvu, o šio tinkamą veikimą, kad jis nepadarytų žalos nuomojamoms patalpoms, turėjo užtikrinti būtent ieškovė.

Byloje nustatyta, kad ieškovė turi butą, esantį (duomenys neskelbtini), šio buto įsigijimui ieškovė yra paėmusi kreditą. Negrąžinto kredito likutis 2024 m. balandžio 15 d. buvo 25 557,32 Eur, mėnesinė kredito įmoka tuo metu buvo 311,26 Eur. Ieškovė taip pat yra MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė. Byloje esantys valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išrašas patvirtina, kad ieškovė nuo 2025 m. balandžio 1 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d. turėjo 12 948,00 Eur pajamų, kas sudarytų 1438,00 Eur per mėnesį. Atsiliepime į trečiojo asmens apeliacinį skundą ieškovė patvirtino, kad jos pajamos per mėnesį šiuo metu sudaro apie 1 800 Eur. Jai priklauso viena transporto priemonė VW Tiguan, kurios įsigijimui ieškovė 2023 m. kovo 8 d. iš UAB „SB lizingas“ paėmė 11890 Eur kreditą, bendra grąžintina suma 18 360,28 Eur. Pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienai, nepadengta kredito dalis turėjo sudaryti apie 11 000 Eur, mėnesio įmoka 218,18 Eur. Kartu su ieškove gyvena pilnametė duktė DUK1, kuriai nustatytas 35 proc. darbingumo lygis iki senatvės pensijos, taip pat nepilnametė duktė DUK2, gim. (duomenys neskelbtini). Ieškovė yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, darbinga. Gaisras kilo ne dėl tyčinių veiksmų, bet ieškovei priklausančio įrenginio gedimo.

Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas, vertindamas 46 punkte nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo sutikti, kad ieškovė būdama darbinga, gaudama pakankamai nemažas pajamas (1800 Eur), nebūtų pajėgi ateityje atsiskaityti su trečiuoju asmeniu. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ji neturi santaupų. Nustatyta, kad ieškovė šiuo metu moka kreditų įmokas, tačiau pažymėtina, kad šios prievolės mažina ieškovės einamųjų pajamų dalį, kuria ji gali disponuoti, tačiau mokant kreditus kartu įgyjamas arba didinamas turtas. Byloje nesant duomenų apie aktualią būsto ir automobilio vertę, būsto kredito likutį bei visas ieškovės būtinas išlaidas, vien nustatytos kredito įmokos nesudaro pagrindo spręsti, kad visos įrodytos žalos atlyginimas jai sukeltų nepriimtinų ir sunkių pasekmių arba kad ji objektyviai negalėtų atsiskaityti su draudiku per ilgesnį laikotarpį. Būtent šios aplinkybės reikšmingos, vertinant žalos atlyginimo mažinimą pagal CK 6.251 straipsnio 2 dalį ir 6.282 straipsnio 3 dalį.

Ieškovės nepilnametės dukters priežiūra ir kartu gyvenančios pilnametės dukters, kuriai nustatytas 35 procentų darbingumo lygis, poreikiai yra svarbios aplinkybės. Vis dėlto, sprendžiant dėl konkretaus žalos atlyginimo sumažinimo, ieškovė turėjo įrodyti, kokias papildomas išlaidas pilnametės dukters poreikiams faktiškai dengia ji, kokios yra visos būtinos šeimos išlaidos ir kokia jų įtaka galimybei atsiskaityti, tačiau šiuo atveju, ieškovė tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad dėl gaisro ieškovė pati patyrė žalą ir prarado pajamų šaltinį. Nors šios aplinkybės vertintinos, tačiau jų poveikis dabartinei turtinei padėčiai negali būti suabsoliutinamas, neįvertinus pačios ieškovės vėliau nurodytų gaunamų pajamų, kas įrodo, kad dalies pajamų negavimas buvo trumpalaikis. Teismo argumentas, kad draudikas dėl savo veiklos pobūdžio turi prisiimti draudimo riziką, savaime nepagrindžia atleidimo nuo pusės žalą padariusiam asmeniui tenkančios prievolės. Pažymėtina, kad išmokėjęs draudimo išmoką, draudikas įgyvendina jam perėjusią apdraustojo reikalavimo teisę pagal CK 6.1015 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentu dėl 50 procentų mažinimo (ne)motyvavimo ta apimtimi, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino ryšio tarp nustatytų ieškovės finansinių aplinkybių ir pasirinkto 15 027,60 Eur sumažinimo. Įstatymas nereikalauja matematinės formulės, tačiau būtina atskleisti, kodėl būtent tokios apimties nukrypimas nuo visiško nuostolių atlyginimo principo yra būtinas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisingumo ir protingumo principų turinys, kaip ir sąžiningumo principo, turi būti atskleidžiamas aktualių faktinių aplinkybių kontekste; tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad tai, kas yra protinga ir teisinga, turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nagrinėjamų teisinių santykių pobūdį, juose galiojančią logiką bei sąžiningos praktikos kriterijus, specifinius elgesio standartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Taigi, vien abstrakti nuoroda į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus teismo procesiniame sprendime nėra pakankama – turi būti atskleista, kaip minėtų principų turinys turi būti aiškinamas konkrečioje byloje, atsižvelgiant į joje nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-823/2025).

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad trečiojo asmens apeliacinis skundas dėl priteistino nuostolių atlyginimo sumažinimo yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į ieškovės turimus kreditus ir dukterų poreikius, tačiau neįvertino visų duomenų apie jos gaunamas pajamas, darbingumą ir gautais kreditais įsigytą turtą, byloje taip pat nėra pakankamai duomenų apie faktines būtinas šeimos išlaidas, taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino ieškovės galimybes atsiskaityti per ilgesnį laikotarpį. Vien šių aplinkybių pagrindu negalima konstatuoti, kad viso įrodytų nuostolių atlyginimo priteisimas sukeltų ieškovei nepriimtinų ir sunkių pasekmių pagal CK 6.251 straipsnio 2 dalį arba kad įrodyta CK 6.282 straipsnio 3 dalyje nurodyta sunki turtinė padėtis. Be to, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl nustatytos aplinkybės pateisina būtent 50 procentų nuostolių atlyginimo sumažinimą. Toks mažinimas neatitinka kasacinio teismo reikalavimo konkrečiais bylos duomenimis pagrįsti tiek nukrypimą nuo visiško žalos atlyginimo principo, tiek jo apimtį, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina. Paminėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog trečiojo asmens prašomas priteisti iš ieškovės žalos dydis yra įrodytas, o ieškovė savo apeliaciniu skundu tokios pirmosios instancijos teismo išvados neginčijo. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl trečiajam asmeniui priteistinos žalos atlyginimo keistina, priteisiant trečiajam asmeniui jo išmokėtą draudėjui 29 036,23 Eur draudimo išmoką bei 1 018,97 Eur išlaidų, susijusių su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktu, iš viso 30 055,20 Eur žalos atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismui tenkinus trečiojo asmens apeliacinį skundą dėl priteistinos žalos dydžio pakeitimo, t. y. priteisus visa apimtimi trečiojo asmens reikalavimą, perskirstytinos pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 272,00 Eur žyminis mokestis, 1750,00 Eur už ekspertizės atlikimą, 130,00 Eur už eksperto iškvietimą į teismo posėdį, iš viso 2152,00 Eur. Atsakovių bylinėjimosi išlaidas sudaro 3630,00 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos, kurias prašoma priteisti atsakovės1 naudai. Trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas sudaro 676,00 Eur žyminis mokestis, 4779,50 Eur advokato padėjėjo/advokatų teisinės pagalbos išlaidos, viso 5455,50 Eur. Ginčo dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų bylinėjimosi išlaidų dydžių nėra.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad trečiojo asmens pasitelkti atstovai jokių procesinių dokumentų dėl bylos esmės nerengė, atstovavimas apėmė tik įstojimą į bylą jos nagrinėjimo pabaigoje ir dėl to susipažinimą su ne itin didelės apimties bylos medžiaga bei dalyvavimą nuotoliniu būdu 2 valandų bendros trukmės teismo posėdyje, trečiojo asmens patirtas teisinės pagalbos išlaidas vertino nepagrįstai išdidintomis, neprotingomis, todėl sprendė nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Trečiasis asmuo su tokiais argumentais nesutiko, kadangi nepagrįstais laikytini pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai apie tai, neva „pasiruošimas teismo posėdžiui, susipažinimas su bylos medžiaga“ nėra laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis, taip pat trečiojo asmens atstovams reikėjo susipažinti su byla ir pasiruošti teismo posėdžiui, kadangi bylos medžiaga buvo didelė, 5 tomai, nukrypta nuo principo pralaimėjęs moka.

Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas). Pažymėtina, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio (Rekomendacijų 5 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad tokios paslaugos, kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, taip pat šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, pasirengimas rengti procesinį dokumentą, informacijos, reikalingos rengiant procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija, nelaikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Įvardytos paslaugos vertinamos kaip kitų paslaugų – atitinkamų procesinių dokumentų parengimo – sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas. Be to, šaliai neturėtų tekti atsiskaitymo už teisines paslaugas, nulemtas pačios kitos šalies (jos atstovo) veiksmų, našta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016 51 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018 41 punktas, 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023 63-64 punktai).

Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą, už 2025 m. spalio 7 d. advokato dalyvavimą teismo posėdyje maksimalus advokato užmokesčio dydis yra 238,70 Eur (0,1 x 2 387,00), kur 2 387,00 Eur yra 2025 m. antrojo ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), o už advokato ir advokato padėjėjo dalyvavimą 2026 m. vasario 3 d. teismo posėdyje maksimalus advokato užmokesčio dydis yra 242,76 Eur (0,1 x 2 427,60), kur 2 427,60 Eur yra 2025 m. trečiojo ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Bylos duomenimis, trečiojo asmens atstovas advokatas Laurynas Lukošiūnas dalyvavo nuotoliniu būdu viename 2025 m. spalio 7 d. 43 min. trukmės teismo posėdyje, jo pagalbai patirta 2 359,50 Eur. 2025 m. spalio 10 d. sąskaitoje faktūroje nurodyta tik atstovavimas civilinėje byloje Nr. e2-1351-1088/2025. Joje neišskirta, kokia sumos dalis teko pasirengimui posėdžiui, kiek laiko tam skirta ir kokia dalis teko dalyvavimui posėdyje. Trečiojo asmens atstovas procesinių dokumentų dėl ginčo esmės nerengė. Vis dėlto aplinkybė, kad jis dalyvavo posėdyje į bylą įstojus jos nagrinėjimo pabaigoje, leidžia spręsti apie būtinybę susipažinti bent su trečiojo asmens pozicijai reikšminga bylos medžiaga. Įvertinus šios pozicijos apimtį, suteiktos pagalbos pobūdį ir posėdžio trukmę, pagrįstomis pripažintinos ne daugiau kaip trys pirmojo advokato pasirengimo valandos ir viena dalyvavimo posėdyje valanda – iš viso 954,80 Eur (4 x 238,70 Eur). Apeliacinės instancijos teismas taip pat tokią išvadą padarė įvertinęs, kad bylos apimtis iš esmės nėra didelė, nors yra penki elektroniniai bylos failai, tačiau didžiąją dalį bylos medžiagos sudaro fotonuotraukos, taip pat pasikartojantys dokumentai.

2026 m. vasario 3 d. teismo posėdyje, kurio trukmė 1 val. 7 min., nuotoliniu būdu dalyvavo trečiojo asmens atstovai advokatė Almina Endriukaitė ir advokato padėjėjas Vytautas Ruškys, kuriems už atstovavimą sumokėta 2 420,00 Eur. 2026 m. vasario 2 d. sąskaitoje faktūroje nurodytas tik atstovavimas civilinėje byloje Nr. e2-1351-1088/2025. Šiuo atveju sąskaitoje taip pat nėra atskleista, kokia suma teko kiekvienam atstovui, pasirengimui ir dalyvavimui posėdyje. Trečiasis asmuo nepaaiškino, dėl kokių aplinkybių šiame posėdyje negalėjo dalyvauti pirmasis advokatas, kodėl, bylą jau išanalizavus pirmajam advokatui, buvo būtina atlyginti jų pakartotinio susipažinimo su medžiaga išlaidas. Teisė pasirinkti ar pakeisti atstovus savaime ar vidiniai susitarimai advokatų kontoroje nesudaro pagrindo su tuo susijusias papildomas išlaidas perkelti kitai proceso šaliai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad paskutiniame teismo posėdyje, trečiąjį asmenį atstovavo advokatė ir advokato padėjėjas. Rekomendacijų 4 punkte nustatyta, kad neatsižvelgiant į tai, kiek advokatų atstovauja (teikia paslaugas) šaliai, priteistino užmokesčio dydis negali viršyti šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio vienam advokatui dydžio, išskyrus tuos atvejus, kai kelių advokatų dalyvavimas būtinas. Trečiajam asmeniui nepagrindus, kokias būtinas, viena kitos nedubliuojančias funkcijas du atstovai atliko tame pačiame posėdyje, šios išlaidos vertintinos pagal pagrįstas vieno advokato darbo ir laiko sąnaudas bei Rekomendacijų 8.19 papunktį.

Kita vertus, dalyvavimas 2026 m. vasario 3 d. posėdyje reikalavo bent minimalaus pasirengimo: naujas atstovas turėjo susipažinti su trečiojo asmens pozicija ir pasirengti posėdyje svarstomiems klausimams. Atsižvelgiant į tai, kad procesiniai dokumentai dėl ginčo esmės jau buvo parengti, o būtinybė abiem naujiems atstovams pakartotinai išsamiai analizuoti bylos medžiagą neįrodyta, pagrįsta atlyginti vieną vieno atstovo pasirengimo valandą ir vieną dalyvavimo posėdyje valandą. Už šias paslaugas atlygintina 485,52 Eur (2 x 242,76 Eur).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš 4 779,50 Eur patirtų atstovavimo išlaidų pagrįstomis pripažintina 1 440,32 Eur suma, todėl apeliacinio skundo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintina iš dalies. Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, o trečiojo asmens savarankiški reikalavimai tenkinti visiškai, iš ieškovės trečiajam asmeniui priteistina 2 116,32 Eur (1 440,32 Eur + 676,00 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Ieškovei iš trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Dėl bylos baigties

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino faktines aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas dėl pagrindų sumažinti priteistinos trečiam asmeniui žalos dydį, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o trečiojo asmens apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas sprendimas keistinas – trečiajam asmeniui iš ieškovės priteistina 30 055,20 Eur žalos atlyginimo ir 2 116,32 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kadangi kiti apeliacinių skundų argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

Trečiasis asmuo pateikė įrodymus, kad sumokėjo 676 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 3 993,00 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 4 235,00 Eur už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą. Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad trečiasis asmuo ginčijo tik dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nepriteista 15027,60 Eur dalis žalos atlyginimo, todėl atitinkamai už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis sudaro 338 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 ir 7 dalys). Įvertinus Rekomendacijų 8.9 punktą, darytina išvada, kad 3 993 Eur išlaidos už apeliacinio skundo parengimą neviršija maksimalaus dydžio (6 317 Eur), o 4 235 Eur išlaidos už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą, viršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytą maksimalų dydį, t. y. 3 284,84 Eur (1,3 x 2526,80), kur 2 526,80 Eur yra 2025 m. ketvirto ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestas visiškai, o trečiojo asmens apeliacinis skundas tenkintas, bei atsižvelgiant į tai, kad kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų žemesnės instancijos teisme priteisimą yra procesinis prašymas ir jis nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022), iš ieškovės trečiajam asmeniui ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ priteistina 7 555,84 Eur (338 Eur + 3 933,00 Eur + 3 284,84 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovė UAB „Univesa“ pateikė įrodymus, kad už atsiliepimų į ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus parengimą turėjo 3 872 Eur bylinėjimosi išlaidų (sąskaita nėra detalizuota), kuriuos prašoma priteisti iš ieškovės. Sprendžiant dėl atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų, atsižvelgtina į tai, kad ji prašė atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir palaikė trečiojo asmens apeliacinio skundo reikalavimus. Ieškovės skundą atmetus, o trečiojo asmens skundą dėl žalos atlyginimo priteisimo patenkinus, atsakovės pozicija dėl esminių ginčo klausimų pripažintina sėkminga. Kadangi už du atsiliepimus į apeliacinį skundą prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose įtvirtintų maksimalių dydžių, todėl 3 872 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės atsakovei UAB „Univesa“.

CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinamas, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. Nustatyta, kad trečiasis asmuo už apeliacinį skundą sumokėjo 338,00 Eur daugiau žyminio mokesčio nei numato įstatymas, todėl permokėta dalis 338,00 Eur dalis grąžintina. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Ieškovės apeliacinį skundą atmesti, trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, apeliacinį skundą iš esmės tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. sprendimą pakeisti iš dalies ir rezoliucinę dalį dėl trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų išdėstyti taip:

„Trečiojo asmens akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį tenkinti.

Priteisti iš ieškovės IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , trečiajam asmeniui akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“, juridinio asmens kodas 304080146, 30055,20 Eur (trisdešimt tūkstančių penkiasdešimt penkis eurus 20 ct) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 30055,20 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 116,32 Eur (du tūkstančius vieną šimtą šešiolika eurų 32 ct) bylinėjimosi išlaidų.“

Kitą Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“, juridinio asmens kodas 304080146, 7 555,84 Eur (septynis tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt penkis eurus 84 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Univesa“, juridinio asmens kodas 135527255, 3 872,00 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt du eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Grąžinti akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“, juridinio asmens kodas 304080146, 338,00 Eur (tris šimtus trisdešimt aštuonis eurus 00 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2026 m. kovo 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. 0001472252.