Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, e3K-3-106-933/2026

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-18
Bylos Nr.: e3K-3-106-933/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-01903-2023-9
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Kasacinė instancija

Teisėjai: Virgilijus Grabinskas (pirm.), Algirdas Taminskas, Irmantas Šulcas (pran.)
Atsakovas: E. T., D. T.
Ieškovas: E. K.
Trečiasis asmuo: Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Alytaus rajono savivaldybės administracija

Kategorijos

2.4.4.1Servitutas

Civilinė byla Nr. e3K-3-106-933/2026 Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01903-2023-9 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 18 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininko), Irmanto Šulco (pranešėjo) ir Algirdo Taminsko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. T. ir D. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovams E. T. ir D. T., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Alytaus rajono savivaldybės administracija ir A. J., dėl servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymą, aiškinimo ir taikymo, dėl detaliojo plano privalomumo, sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo.

Šalies argumentai

Ieškovė prašė teismo nustatyti:

neterminuotą kelio servitutą (S1) – teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus (382 kv. m ploto) pagal 2024 m. kovo 27 d. UAB „Surveta“ parengtą servitutų pasiūlymo schemą tarnaujančiajam žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viešpataujančiųjų daiktų – žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudai;

neterminuotą kelio servitutą (S2) – teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus (118 kv. m ploto) pagal 2024 m. kovo 27 d. UAB „Surveta“ parengtą servitutų pasiūlymo schemą tarnaujančiajam žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viešpataujančiųjų daiktų – žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) naudai;

arba nustatyti neterminuotą kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus, tiesti, aptarnauti, naudoti požemines ir antžemines komunikacijas (256 kv. m ploto) pagal 2025 m. vasario 23 d. matininko I. Ž. parengtus servituto planus tarnaujančiajam žemės sklypui (duomenys neskelbtini), viešpataujančiųjų daiktų – žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) naudai.

Šalies argumentai

Ieškovė nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso du žemės sklypai – (duomenys neskelbtini). Atsakovams asmeninės nuosavybės teise priklauso du žemės sklypai – (duomenys neskelbtini). Atsakovai šiuos žemės sklypus įsigijo iš ieškovės 2015 m. gruodžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Visi keturi žemės sklypai buvo suformuoti 2013 m., į keturias dalis padalijus ieškovės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. K-25 patvirtintą detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas arba TPD), kuriame buvo nurodyti projektuojami kelio servitutai.

Po žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo 2015 m. gruodžio 30 d. ieškovės žemės sklypai (duomenys neskelbtini) ribojasi su atsakovų įsigytais sklypais (duomenys neskelbtini) taip, kad patekti į ieškovei priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) nuo gatvės galima tik per atsakovų žemės sklypą (duomenys neskelbtini) suprojektuotu kelio servitutu, kuris nėra įregistruotas. Atsakovai, įsigydami žemės sklypus, įsipareigojo laikytis Detaliojo plano ir sklypų specialiųjų naudojimosi sąlygų. Ieškovės teisės naudotis savo sklypais yra suvaržytos nuo 2021 m., nes atsakovai pasidarė sau patogų privažiavimą prie namo ir anksčiau buvusį kelią į ieškovės sklypus panaikino. Ieškovė neturi jokios galimybės patekti į savo sklypus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Alytaus apylinkės teismas 2025 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso du žemės sklypai – 0,1867 ha sklypas (duomenys neskelbtini) ir 0,2409 ha sklypas (duomenys neskelbtini). Atsakovams nuosavybės teise lygiomis dalimis priklauso du žemės sklypai – 0,1591 ha sklypas (duomenys neskelbtini) ir 0,1732 ha sklypas (duomenys neskelbtini). Šiuos sklypus atsakovai 2015 m. gruodžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo iš ieškovės. Visi keturi žemės sklypai suformuoti padalijus ieškovei nuosavybės teise priklausiusį 7 600 kv. m žemės ūkio paskirties žemės sklypą, padalijimo pagrindas – Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. K-25 „Dėl E. K. žemės sklypo detaliojo plano tvirtinimo ir pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo“. Šiuo sprendimu taip pat nuspręsta pakeisti žemės sklypų paskirtį iš žemės ūkio į gyvenamosios teritorijos vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos, patvirtintas Detalusis planas. Sklypų padalijimo kadastro duomenys patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 2SK-(14.2.110.)-1253, kadastro duomenys nustatyti pagal UAB „RDR korporacija“ matininko A. B. 2013 m. gegužės 15 d. parengtas žemės sklypų kadastro duomenų bylas.

Detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, kad įvažiavimas į detaliai planuojamą teritoriją, t. y. visus keturis formuojamus sklypus, numatomas iš rytinėje sklypo dalyje esančios (duomenys neskelbtini) gatvės. Kelio apsaugos zonoje numatomas inžinerinių komunikacijų koridorius perspektyvinei inžinerinės infrastruktūros plėtrai. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad kiekvienam formuojamam sklypui numatyti atitinkamų plotų kelio servitutai – teisė važiuoti transporto priemonėmis, teisė naudotis pėsčiųjų taku, tiesti ir aptarnauti požemines komunikacijas. Detaliajame plane servituto zonos pažymėtos taip, kad į kiekvieną naujai suformuotą sklypą būtų patenkama servitutiniu keliu, prasidedančiu (duomenys neskelbtini) gatvėje ir einančiu sklypo (duomenys neskelbtini) pakraščiu, vėliau posūkiu į kairę pasisukančiu į pietų pusę, apimant kitų trijų sklypų pakraščius.

2015 m. gruodžio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, kurios pagrindu ieškovė pardavė, o atsakovai lygiomis dalimis įgijo du iš keturių žemės sklypų, nurodyta, kad pirkimo objektai suformuoti pagal 2013 m. gegužės 15 d. UAB „RDR korporacija“ atliktus kadastrinius matavimus. Abu atsakovų įsigyti sklypai ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve, kaip ieškovės nuosavybė likę kiti du sklypai yra už atsakovų įsigytų sklypų ir su gatve nesiriboja. Pirkimo–pardavimo sutartimi šalys nenustatė sąlygos dėl kelio ir inžinerinės požeminės infrastruktūros servitutų.

Atsakovai žemės sklype (duomenys neskelbtini) pasistatė 230,41 kv. m gyvenamąjį namą, jame gyvena. Atsakovams parduotų žemės sklypų planuose, kaip ir ieškovės nuosavybe likusių dviejų sklypų planuose, projektuoti servitutai yra atvaizduoti, pažymint juos žymomis „kelias“. Žymėjimas „kelias“ geodeziniuose planuose atsirado dėl to, kad formuojant sklypus visų keturių sklypų savininkė buvo tas pats asmuo – ieškovė, todėl matininkui nebuvo teisinio pagrindo įbraižyti servitutus (pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnį, servitutai privatiems sklypams administraciniu aktu nenustatomi).

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (2014 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 3D-1/D1-1 redakcija) patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 42 punkte nustatyta, jog, formuojant ar pertvarkant žemės sklypus, turi būti nustatyta galimybė į kiekvieną žemės sklypą įvažiuoti (išvažiuoti) keliu (gatve), besijungiančiu su valstybinės reikšmės ar vietinės reikšmės keliais, sudarančiais kelių tinklą, arba siūlomi servitutai. Formuojant sklypus patekimai į sklypus Detaliajame plane buvo nurodyti, tačiau formuojant keturis vienos savininkės sklypus servitutų būtinybė išnyko ir naujai suformuotų sklypų brėžiniuose servitutų neliko.

Iš Detaliojo plano ir turimų byloje dviejų ieškovės žemės sklypų (duomenys neskelbtini) geodezinių planų matyti, kad visiems keturiems žemės sklypams suprojektuoti įvažiavimai iš vienintelio objekto – (duomenys neskelbtini) gatvės, įvažiavimas pažymėtas sklypo (duomenys neskelbtini) šiauriniu pakraščiu. Ieškovės žemės sklypai nesusisiekia su jokiu viešuoju keliu, vakarinėje jų pusėje yra dirbami ūkininko laukai, šių sklypų paskirtis – žemės ūkio, šiaurinėje pusėje – status šlaitas į sklypą (duomenys neskelbtini) (trečiojo asmens A. J. privati valda), pietinėje dalyje yra skardis į pratekantį sklypų pakraščiais upelį, už jo suformuotas privatus sklypas, rytinėje dalyje – atsakovų žemės sklypai. Ieškovės sklypai pagal savo paskirtį ir lokaciją yra tokios padėties, kad privažiavimas į juos nuo (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje suprojektuotos (duomenys neskelbtini) gatvės yra galimas tik suvaržant kito asmens nuosavybės teisę į jo žemės sklypą. Taigi tarnaujantysis servitutas turėtų būti nustatomas ne kurių nors aplinkinių savininkų sklypuose, o būtent atsakovams priklausančiame sklype.

Ieškovės parodymais, kurie patvirtinti liudytojo R. B. parodymais, nustatyta, kad šalys sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu aptarė klausimą dėl patekimo į ieškovės neparduotus sklypus per atsakovams priklausantį sklypą (duomenys neskelbtini). Ieškovė, užsitikrindama galimybę ateityje važiuoti per atsakovų sklypą, sumažino parduodamų sklypų kainą (nuo 23 500 Eur iki 16 500 Eur). Tokia reikšminga nuolaida (7 000 Eur) pasiektas šalių susitarimas atitinka atlyginimą už naudojimąsi svetimu daiktu, ji užtikrina tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų teisių pusiausvyros principą, todėl ieškovė pagrįstai reikalauja nustatyti neatlygintinį servitutą.

Šalies argumentai

Ieškovės prašomas nustatyti servitutas pagal UAB „Surveta“ schemą apima abu atsakovų sklypus ir bendrai sudaro 382 kv. m. Ieškovės pateikta UAB „Surveta“ schema ir joje pažymėtas servitutas visiškai atitinka Detalųjį planą. Toks prašomas nustatyti kelio servitutas neproporcingai apribotų atsakovų teises. Servituto nustatymas sklype (duomenys neskelbtini) nėra neišvengiamas, nes ieškovė turėtų galimybę patekti į savo sklypą (duomenys neskelbtini) per savo turimą sklypą (duomenys neskelbtini), jei servitutinis kelias būtų nustatytas tik atsakovų sklype (duomenys neskelbtini). Be to, apžiūros vietoje dalyvavęs liudytojas J. G. (geodezininkas, atlikęs matavimus geodezinio matavimo prietaisu) patvirtino, kad prašomas servitutas sklype (duomenys neskelbtini) visiškai priartėtų prie atsakovų pastatytos stacionarios stoginės ribos. Taigi, siūlomas ieškiniu servitutas nepagrįstai plačiai riboja tarnaujančiojo daikto savininkų nuosavybės teisę, nors matoma akivaizdi galimybė ieškovei patekti į savo sklypą ribojant atsakovų valdymo teisę tik viename iš sklypų (duomenys neskelbtini), todėl reikalavimas nustatyti tokio plataus masto servitutą pagal UAB „Surveta“ schemą atmestinas. Be to, nekeliamas reikalavimas dėl inžinerinės ir socialinės infrastruktūros įrengimo galimybės per atsakovų sklypą, nors ši infrastuktūra pagal faktinę padėtį galėtų būti įrengta tik nuo bendros infrastuktūros, įrengtos (duomenys neskelbtini) gatvėje. Taigi, pats ieškinio reikalavimas pagal UAB „Surveta“ schemą yra ydingas.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl reikalavimo nustatyti kelio ir infrastruktūros servitutus pagal matininko I. Ž. parengtus planus teismas nurodė, kad šiuo metu sklype (duomenys neskelbtini) stovi atsakovų gyvenamasis namas, kuriame jie nuolatos gyvena. Prašomi nustatyti kelio ir požeminių bei antžeminių komunikacijų servitutai sudaro net 5 m plotį. Toks kelio plotis yra perteklinis, nes tokiu keliu būtų galimybė ne tik transporto priemone įvažiuoti į ieškovės sklypą (duomenys neskelbtini), bet net ir apsilenkti lengvosioms autotransporto priemonėms. Tai nebūtina, nes prašoma patekimo į gyvenamosios paskirties sklypą, kur joks intensyvus eismas nenumatomas. Ieškovės interesas turėti įvažiavimą būtų visiškai patenkintas nustačius siauresnio pločio kelią, taip būtų patenkintas ir atsakovų interesas turėti kuo mažesnius savo daikto ribojimus. Ieškovė nepagrindė, kodėl jai patekti į savo sklypą ir patiesti požemines komunikacijas reikalingas platesnis servitutas nei įstatyme nustatyti 4 metrai (CK 4.119 straipsnio 2 dalis). Be to, stambiagabaritėms transporto priemonėms patekti į ieškovės sklypą būtinybė galėtų iškilti tik gyvenamojo namo ir kt. statinių statybų metu, taigi, ribotą laiką. Servituto prašoma neribotam laikui, nors nepagrįsta, kodėl kito asmens nuosavybė tokia apimtimi turėtų būti ribojama ir pabaigus statybas. Pagal matininko I. Ž. parengtus planus, patvirtinant servitutą atstumas nuo servitutinio kelio ribos iki atsakovų gyvenamojo namo sienos sudarytų vos apie 3,70 m, o tai turėtų neigiamos įtakos gyvenamajame name gyvenančių asmenų komfortui.

Be to, siekiant įrengti kelio servitutą pagal ieškovės pateiktus matininko I. Ž. planus, reikėtų sunaikinti per visą atsakovų sklypo ilgąją kraštinę šiaurinėje žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pusėje pasodintą tujų gyvatvorę. Ieškovė neteikia jokio pasiūlymo, kieno lėšomis tujos turėtų būti persodintos arba kaip būtų sprendžiami nuostolių atlyginimo klausimai, jei gyvatvorė būtų sunaikinta, o tokiu atveju neabejotinai būtų padaryta nuostolių. Nuostolių atlyginimo klausimai turi būti sprendžiami servituto nustatymo byloje.

Atsakovų sklype (duomenys neskelbtini) įrengta elektros oro linija, o vienas iš elektros stulpų stovi prašomo nustatyti servituto teritorijoje, ant išorinės jo kraštinės. Elektros tinklų apsaugos zonos įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Elektros stulpas matininko I. Ž. planuose neatvaizduotas, apsaugos klausimai nespręsti, dėl servitutinio kelio projekto nėra pateiktas ESO pritarimas (derinimas), nors numatomi kelio įrengimo darbai turėtų būti vykdomi elektros stulpo buvimo vietoje.

Išvažiuojamojo teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad jos tikslas yra parduoti savo žemės sklypus. Teismo vertinimu, ieškovės reikalavimas dėl statybos darbų atlikimo kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame sklype neapibrėžtumo yra intervencija į savininko nuosavybės neliečiamumą, jos mastas neatitinka nei servituto proporcingumo, nei savininkų interesų derinimo principų.

Teismas nurodė, kad ieškovė sąmoningai remiasi teritorijos planavimo dokumentu, nes jame nustatyti jos prašomi servitutai, o geodeziniame sklypo (duomenys neskelbtini) plane servitutai nėra pažymėti. Ieškovei kilo pareiga įrodyti, kad jos prašomi nustatyti servitutai atitinka gyvenamosios vietovės teritorijų planavimo reikalavimus. Į bylą nėra pateikta duomenų, ar toje vietoje, kurioje servitutus siūlo nustatyti ieškovė, būtų galimybė įrengti įvažiavimą nuo (duomenys neskelbtini) gatvės, kadangi tai būtų jau antras įvažiavimas į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nes pagal esamą faktinę situaciją atsakovai šiuo metu yra įsirengę įvažiavimą nuo (duomenys neskelbtini) gatvės kitoje vietoje, nei įvažiavimą prašo nustatyti ieškovė. Kadangi šiuo atveju yra parengtas teritorijos planavimo dokumentas ir jame nustatyti įvažiavimo į žemės sklypą sprendiniai, tačiau faktinis įvažiavimas į sklypą (duomenys neskelbtini) įrengtas kitoje vietoje, tokiu atveju pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8, nustatytą tvarką detalųjį planą galima koreguoti (pakeisti įvažiavimo vietą). Kadangi viešame registre yra įregistruoti UAB „RDR korporacija“ konkrečių sklypų geodezinių planų duomenys, nesiremiant jais daiktinių teisių nustatymo sprendimai gali tapti neaiškūs jų vykdymo procese, neatitikti faktinių ribų, tarnaujančiojo daikto ir daiktinių teisių suvaržymai gali tapti neaiškūs, blogai identifikuoti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. gruodžio 16 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį patenkino – nustatė: 1) žemės sklypui (duomenys neskelbtini), kuris priklauso nuosavybės teise D. T. (1/2 dalis) ir E. T. (1/2 dalis), kelio ir inžinerinių tinklų komunikacijų koridorių neterminuotą servitutą (382 kv. m ploto), 2024 m. kovo 27 d. UAB „Surveta“ servitutų pasiūlymo schemoje pažymėtą S1, suteikiantį teisę žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkui važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, tiesti ir aptarnauti požemines komunikacijas; 2) žemės sklypui (duomenys neskelbtini), kuris priklauso nuosavybės teise D. T. (1/2 dalis) ir E. T. (1/2 dalis), kelio ir inžinerinių tinklų komunikacijų koridorių neterminuotą servitutą (118 kv. m ploto), 2024 m. kovo 27 d. UAB „Surveta“ servitutų pasiūlymo schemoje pažymėtą S2, suteikiantį teisę žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkui važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, tiesti ir aptarnauti požemines komunikacijas (tarnaujantysis daiktas).

Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog TPD vertintinas kaip vienas iš rašytinių įrodymų, yra neteisinga, nes jis turi būti vertinamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalį (oficialūs rašytiniai įrodymai).

Kolegija Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 17 straipsnio 2 dalies pagrindu konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, suformuluotą pagal TPD sprendinius dėl servitutų, ex officio (pagal pareigas) turėjo panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2012 m. gruodžio 18 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TPI-2679-(14.4.), kuriuo patvirtintas galiojantis TPD. Nepanaikinus prieš tai patvirtintų viešojo administravimo subjektų dokumentų, negali būti priimtas teismo sprendimas dėl kitos kelio servituto vietos, jo dydžio, nei nurodyta galiojančiame TPD. Pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo pripažinti Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. K-25 „Dėl E. K. žemės sklypo detaliojo plano tvirtinimo ir pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo“ negaliojančiu, nes ieškovė nebeturi galimybių panaudoti žemės pagal pakeistą paskirtį. Įregistravus servitutą ne pagal TPD sprendinius, o pagal teismo sprendimą, asmuo, norintis gauti statybos leidimą, privalo savivaldybei pagrįsti tokią situaciją ir aprašyti ją aiškinamajame rašte. Vadinasi, po teismo sprendimo ieškovei reikėtų pradėti keisti TPD, bet TPĮ tokio TPD keitimo teisinio pagrindo neįtvirtinta. Susidaro teisinė situacija, kad ieškovė pagal TPD sprendinius galėtų gauti statybos leidimą, tačiau pagal teismo sprendimą, kuriuo apribojamas sklypo naudojimas, nes, pvz., kelias nebeatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – Reglamentas STR 2.06.04:2014) 30 punkto reikalavimų, jai nebus išduotas statybos leidimas.

TPĮ neįtvirtina galimybės planuoti teritoriją pagal tokį kriterijų – nustatant kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (galiojusio TPĮ 23 straipsnio 1, 6 dalys, galiojančio TPĮ 17 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 18 straipsnio 3 dalis). Kai teisme turi būti išspręstas klausimas dėl servituto vietos ir turinio teritorijoje, kurioje galioja parengtas TPD, teismas, atmesdamas siūlomus servituto sprendinius, privalo nustatyti, kad jie neatitinka tikslinės paskirties, nustatytos pagal detaliuosiuose planuose nustatytą teritorijos naudojimo reglamentą. CK 4.113 straipsnio 1 dalis yra bendroji norma, jos taikymas, atmetant TPĮ nuostatas, yra teisės doktrinoje suformuluotų teisės normų taikymo taisyklių pažeidimas, nes esant teisės konkurencijai taikoma specialioji, o ne bendroji norma.

Atsakovai nepateikė įrodymų, jog yra suprojektavę įvažiavimą į (duomenys neskelbtini) gatvę, t. y. kad atsakovų įvažiavimas į jų sklypus yra teisėtas.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojusio TPĮ 23 straipsnio 1 dalies 7 punkte buvo įtvirtinta, kad servitutai nustatomi ir rengiant detaliuosius planus. Bendrojoje normoje – CK 4.124 straipsnio 1 dalyje – nėra tokio servituto nustatymo pagrindo. Kita vertus, CK yra bendroji norma, kuri skirta servituto teisinei registracijai (teisinis pagrindas). Galiojančio TPĮ 18 straipsnio 3 dalyje dispozicija dėl servitutų suprojektavimo yra mažiau apibrėžta: joje nurodyta, kad detaliuosiuose planuose nustatomas reikalingų servitutų poreikis. Ieškovė, inicijavusi TPD rengimą, organizuodama visą procesą, buvo apribota savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių, administracijos specialistų įpareigojimų, skirtų privalomam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui užtikrinti (galiojusio TPĮ 23 straipsnio 2 dalis, 25 straipsnio 1 dalis).

2015 m. gruodžio 31 d. šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė pardavė, o atsakovai lygiomis dalimis įgijo du iš keturių žemės sklypų. Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad pirkimo objektai suformuoti pagal UAB „RDR korporacija“ 2013 m. gegužės 15 d. atliktus kadastrinius matavimus. Pirkimo–pardavimo sutartimi šalys nenustatė sąlygos dėl kelio ir inžinerinės požeminės infrastruktūros servitutų. Atsakovai žinojo apie galiojantį teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo planą, nes pagal jo sprendinius gavo statybos leidimą. Atsakovai laisva valia ir savo nuožiūra nusprendė pastatyti namą taip, kad viena jo kraštinė būtų daugiau kaip trys metrai iki suplanuoto servitutinio kelio.

Siauresnis CK 4.124 straipsnio 2 dalies taikymas reikštų, kad galiojusio TPĮ 23 straipsnio 1 dalies 7 punkto, o dabar galiojančio TPĮ 18 straipsnio 3 dalies reikalavimas nurodyti TPD siūlomus servitutus yra teisinė fikcija. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad servituto turinį lemia viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai, tačiau viešpataujančiųjų nekilnojamųjų daiktų naudojimo teisinį režimą – paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre, vertino ne pagal teisės aktų reikalavimus, o pagal buitinį empirinį patyrimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalį. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad 5 m ploto servitutas yra nereikalingas, nes keliu būtų galimybė ne tik transporto priemone įvažiuoti į ieškovės sklypą (duomenys neskelbtini), bet net ir apsilenkti lengvosioms autotransporto priemonėms, yra neteisėti: kelio plotas, pirmiausia, yra siejamas su saugaus eismo organizavimu, kurį reguliuoja specialioji norma – Reglamentas 2.06.04:2014, kurio 30 punkte nustatyti kelio projektavimo reikalavimai. Kolegija nenustatė, kad TPD nurodyti servitutai – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, tiesti ir aptarnauti požemines komunikacijas – būtų suprojektuoti pagal teisės aktus, kurie neatitiktų TPĮ, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo.

Pagal įregistruotą žemės sklypo, kaip nekilnojamojo daikto, teisinį režimą, paskirtį privalo būti užtikrinamas priešgaisrinių automobilių privažiavimas servitutiniais keliais prie suplanuotų sklypų iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Akligatvyje yra suprojektuota 12 m × 12 m aikštelė priešgaisriniams automobiliams apsisukti. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog stambių gabaritų transporto priemonei įvažiuoti negalima, nes nėra poreikio, nesivadovavo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1-338, kuriuo patvirtinti Gaisrinės saugos pagrindiniai reikalavimai. Servitutiniu keliu privalo būti užtikrintas įvažiavimas stambių gabaritų transporto priemonei gaisrų gesinimo tikslu, o vertinti, jog pagal STR reikalavimą suprojektuotas 6 metrų ploto kelias yra per didelis, nėra teisinio pagrindo. Atliekos taip pat yra išvežamos stambių gabaritų transporto priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas pakeitė viešpataujančiųjų sklypų naudojimo būdą, kai nusprendė, kad ieškovė neįrodė reikalavimo nustatyti kelio ir infrastruktūros servitutus pagal TPD parengtus planus.

Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja žemės savininką laikytis žemės sklypui Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ir žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų. Remiantis TPĮ 7 straipsnio 3 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-7 patvirtino Teritorijų planavimo normas (toliau – Normos). Teismas, aiškindamas CK 4.113 straipsnio 1 dalį dėl servituto suteikiamos teisės tikslinės paskirties, turi vadovautis Normomis, nes tai specialioji teisės norma, skirta žemės sklypo naudojimo tikslinei paskirčiai apibrėžti, nepriklausomai nuo to, ar tai viešpataujantysis ar tarnaujantysis sklypas. Teismas, nuspręsdamas dėl kelio ir kitos inžinerinės infrastruktūros koridoriaus vietos bei turinio ne pagal galiojančio TPD sprendinius, turi užtikrinti, kad nepakeis Normų 26 ir 27 punktų taikymo reikalavimų, nes tuomet keičiasi sklypo naudojimo būdas.

Byloje įrodyta, jog ieškovė negali įvažiuoti į savo sklypus ir naudoti žemės pagal teisėtą jos naudojimo būdą. Kolegija, įvertindama galiojančius TPD sprendinius, remdamasi CK 4.124 straipsnio 1 dalimi, teismo sprendimu neterminuotam laikui nustatė kelio servitutą pagal 2024 m. kovo 27 d. UAB „Surveta“ parengtą servitutų pasiūlymo schemą. Atsakovai neginčijo TPD sprendinių, nepateikė savo pasiūlymo – alternatyvaus kelio plano, t. y. neįrodė, kad jų teisės dėl nustatyto servituto pagal TPD sprendinius būtų pažeistos (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovai taip pat neprašė skirti teismo ekspertizės, kuri galėtų būti vienu iš įrodymų, kad Nacionalinės žemės tarnybos Alytaus žemėtvarkos skyriaus specialistės I. M. suderintas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo planas yra parengtas ne pagal teisės aktus, todėl sukelia atsakovams didesnių, nei galėtų būti pagal teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus, nepatogumų.

Šalies argumentai

Ieškovė, prašydama nustatyti servitutą pagal galiojančius TPD sprendinius, turėjo teisėtą lūkestį, kad Nacionalinės žemės tarnybos suderinti sprendiniai TPD ir savivaldybės institucijos patvirtintas teritorijos naudojimo teisinis režimas teisme bus ginami, nes valstybė, nustačiusi tokį teisinį reguliavimą TPĮ, privalo vykdyti savo įsipareigojimus ir sudaryti galimybę ieškovei naudotis žeme taip, kaip buvo įteisintas jos naudojimas pagal TPĮ. Atmesti ieškinį remiantis bendrosios normos – CK 4.113 straipsnio (nepatogumų kriterijus) – pagrindu reikštų, kad galiojantis teisinis reguliavimas yra nepatogumai.

Žemesnės instancijos teismas

Galiojančiame TPD teisė varyti galvijus nenustatyta. Kolegija įrašą dėl galvijų vertino kaip rašymo apsirikimą, ieškinio pagrindo ir dalyko sisteminio nenuoseklumo pasekmę. Vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijoje gyvulių auginimas pagal Normas nenustatytas. TPD, aprašant servitutą, nenurodytas toks poreikis kaip gyvulių varymas.

Kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad atsakovų sklype (duomenys neskelbtini) įrengta elektros oro linija, o vienas iš elektros stulpų stovi prie prašomo nustatyti servituto, ant išorinės jo kraštinės, elektros tinklų apsaugos zonos buvimas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nenustatė pagrindo ex officio spręsti dėl TPD teisėtumo, nes komunikacijos yra prie prašomo nustatyti servituto.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad servituto nustatymas sklype (duomenys neskelbtini) nėra neišvengiamas, nes ieškovė turėtų galimybę patekti į savo sklypą (duomenys neskelbtini) per savo turimą sklypą (duomenys neskelbtini), jei servitutinis kelias būtų nustatytas tik atsakovų sklype (duomenys neskelbtini). Kolegija nurodė, jog teismo motyvas „neišvengiant“ nėra tinkamas, nes, taikant ir CK 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatą, reikia užtikrinti, kad nustačius servitutą būtų galima daiktą naudoti normaliomis sąnaudomis. Aiškinant daikto naudojimo normalumą, reikia įvertinti daikto naudojimo teisinį režimą, registruotą Nekilnojamojo turto registre. Jei tai vienbučių ir dvibučių gyvenamosios paskirties teritorija, taikomas aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933 patvirtintas statybos techninis reglamentas 2.06.04:2011 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“, Normos ir t. t.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog J. G. patvirtino, kad prašomas servitutas sklype (duomenys neskelbtini) visiškai priartėtų prie atsakovų pastatytos stacionarios stoginės ribos. Atstumas skaičiuojamas metrais, o teisės aktuose yra nurodytos objektų – inžinerinio įrenginio (kelio ir infrastruktūros koridoriaus) – statybos leistinos ribos nuo pastato. Privalomas 3 metrų atstumas yra išlaikomas. Atsakovai pirko sklypus žinodami jų užstatymo tūrius, leistiną pastatų aukštį, kelių schemas, servitutus ir t. t., t. y. galimus patirti nepatogumus. Jie laisva valia derybų būdu sumažinta kaina (7 000 Eur) įsigijo nekilnojamojo turto objektus. Stoginės statybos procesas pradėtas ieškovei pateikus ieškinį, t. y. žinant teisines pretenzijas. Jei atsakovai vykdė statybą, tai darė savo rizika, todėl turi prisiimti savo veikimo teisines pasekmes. Iš atsakovų atsiliepimo į apeliacinį skundą nustatyta, kad jie žino Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatas, tarp jų 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, jog draudžiama statyti pastatus kelių apsaugos zonoje, jei pastatas nėra susijęs su kelių transporto priemonių ir eismo dalyvių aptarnavimu. Atsakovai, pirkdami sklypus, žinojo galiojančio TPD sprendinius dėl kelių servitutų. Po 10 metų pasikeitusi atsakovų valia dėl pirkinio negali būti pripažįstama jų nepatogumais. Negali būti pripažįstamas kaip atsakingas ir teisingas atsakovų veikimas, kai prasidėjus teismo procesui didinamas sklypo užstatymo plotas, kad patenkinti ieškovės reikalavimą taptų dar sudėtingiau (CK 1.5 straipsnis). Atsakovai patys atsakingi dėl galimai jiems kilsiančių nuostolių, o teismas, esant šiai aplinkybei, gali atsisakyti ginti jų teises (CK 1.137 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad atsakovams, kaip sklypų pirkėjams, už nepatogumus, kuriuos patirs dėl būsimo naudojimosi TPD suplanuotais keliais, buvo atlyginta, sumažinus parduodamo turto kainą. Atsakovai yra priėmę vienkartinę kompensaciją už nepatogumus, kurių nepatiria, pažeisdami sąžiningumo principą (CK 1.5 straipsnis), todėl kompensacijos klausimas už nustatytą servitutą nesprendžiamas. Atsakovai žinojo ir suprato, jog sodina augalus TPD suplanuoto kelio ribose, todėl turi prisiimti savo neteisėtų veiksmų padarinius, o vadovaujantis principu „iš neteisės neatsiranda teisė“ kompensacijos klausimas už tujų perkėlimą negali būti sprendžiamas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu teismo procesinis sprendimas (jo dalis) yra grindžiamas argumentais ir įrodymais, apie kuriuos ginčo šaliai nebuvo žinoma ir ji neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti, jis gali būti pripažįstamas siurpriziniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58- 823/2022). Apeliacinės instancijos teismas peržengė ginčo ribas, t. y. iš esmės priėmė siurprizinį sprendimą, kuriame detalizavo aspektus, neištirtus pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad nebuvo atskleista ginčo esmė, tačiau nepagrįstai nutarė ieškinį patenkinti. Apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti procesinį sprendimą – perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021 40 punktu, pagal kurį servitutas, kaip daiktinė teisė, tiek nustatomas, tiek dėl jo pabaigos sprendžiama pagal civilinės teisės normas. Tai išaiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-943/2023. Teritorijų planavimo dokumentuose gali būti suprojektuojamas kelias servitutui nustatyti, tačiau servitutas nustatomas tik įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimu, o įstatymo nurodytais atvejais – administraciniu aktu (CK 4.124 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-248/2019). Kai teisme priimamas sprendimas dėl servituto nustatymo, yra įvertinami šalių interesai ir aplinkybės, kurios yra svarbios servituto dydžiui. Jos gali sutapti, bet gali ir nesutapti su ta aplinkybių visuma, kuri yra įvertinama ir yra svarbi tvirtinant teritorinio planavimo dokumentus su siūlymais dėl servituto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021). Jeigu jų ir kitų įrodymų pagrindu teismas daro išvadą, kad teritorijų planavimo dokumentuose esantys siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio yra pakankami, atitinka įstatymo reikalavimus ir šalių interesus tiek, kad patenkina viešpataujančiojo daikto poreikius ir pernelyg nesuvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teisių, tai teismas gali patvirtinti tokį prašomą servitutą, koks buvo siūlymuose. Kitu atveju teismas gali nepatvirtinti siūlyme dėl servituto projektuoto servituto dydžio, jeigu minėtų reikalavimų toks siūlymas neatitiko. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog TPD yra oficialusis rašytinis įrodymas ir turi aukštesnę įrodomąją galią, nukrypo nuo nurodomų kasacinio teismo išvadų. Ieškovė pagrindinį ieškinio reikalavimą grindė detaliuoju planu, tačiau jis buvo parengtas 2012 m., patvirtintas Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. K-25. Tuo metu žemės sklypai nebuvo užstatyti, o šiuo metu, po daugiau nei 10 metų, žemės sklype (duomenys neskelbtini) stovi atsakovų pastatytas 230,41 kv. m ploto gyvenamasis namas, t. y. faktinės aplinkybės yra iš esmės pasikeitusios. Prašomas nustatyti kelio servitutas pagal UAB „Surveta“ servitutų pasiūlymo schemą neproporcingai apribos atsakovų teises.

Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl TPĮ ir CK 4.113 straipsnio 1 dalies bei CK 4.124 straipsnio 2 dalies konkurencijos, nurodydamas, jog TPĮ nuostatos yra specialioji teisės norma CK normų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog viešosios teisės nuostatos yra specialiosios teisės normos. Priešingai, viešosios teisės normos yra bendro pobūdžio, nustatančios teritorijų planavimo režimus, naudojimo sąlygas ir pan., o CK 4.113 ir 4.124 straipsnių nuostatos yra taikomos sprendžiant specifinį dviejų subjektų – tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų – individualų ginčą. Todėl šios civilinės teisės normos turėtų būti laikomos specialiosiomis teisės normomis, taikomomis prioritetiškai viešosios teisės normų (TPĮ ir kt.) atžvilgiu.

Tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2012; 2016 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-701/2016). Apeliacinės instancijos teismas paneigė suformuotą teismų praktiką, jog ginčas dėl servituto nustatymo yra civilinis ginčas, kuriuo siekiama užtikrinti tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyrą, suteikdamas absoliutų prioritetą TPD, kuris buvo rengiamas tik vieno iš savininkų (viešpataujančiojo daikto savininko) iniciatyva, tarnaujančiojo daikto savininkui (atsakovams) neturint galimybių nurodyti jo teisių pažeidimų (tarnaujančiojo daikto savininku atsakovai tapo jau parengus TPD). Ieškovė teisingai nurodo, jog žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties tvirtinimo metu ji perdavė atsakovams žemės sklypų planus, tačiau atsakovams nebuvo perduoti TPD sprendiniai. Žemės sklypų planuose nėra nubraižyti kelio servitutai (priešingu atveju jie būtų įregistruoti viešame registre), jie matomi tik TPD, bet su juo atsakovai nebuvo supažindinti. TPD yra nurodyti tik preliminarūs servitutai, tačiau, kol jie nenustatyti sandoriu ar teismo sprendimu, tretiesiems asmenims, atitinkamai ir institucijoms, kurios sprendė dėl leidimo atsakovams statyti gyvenamąjį namą išdavimo, nėra privalomi. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovai gavo leidimą gyvenamojo namo statyboms, nes TPD buvo suprojektuotas 6 metrų pločio kelias su apsisukimo aikštele, tačiau byloje tokių tiesioginių įrodymų nėra. Ši išvada hipotetinė – byloje nėra duomenų, kad nebūtų galima įrengti apsisukimo aikštelės esant ne 6 metrų pločio keliui.

Atvejis, kai teismas išsprendžia jo kompetencijai nepriskirtą klausimą, pripažintinas esminiu proceso teisės normų pažeidimu, sudarančiu besąlyginį pagrindą panaikinti viršijus kompetenciją priimtą teismo procesinį sprendimą (jo dalį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-823/2020). Apeliacinės instancijos teismas sprendimą grindė hipotetinėmis išvadomis, jog ieškovė negalės įgyvendinti statytojo teisių, jai nebus išduodamas statybos leidimas, jeigu kelio ir inžinerinių tinklų servitutai nebus nustatomi tokie patys kaip TPD. Apeliacinės instancijos teismas viršijo jam suteiktą kompetenciją, nes veikė kaip viešojo administravimo subjektas (pvz., Statybų inspekcija), svarstydamas, ar ieškovei bus išduodamas statybos leidimas, jei servituto teritorija nesutaps su TPD sprendiniais.

Atsakovų sklype (duomenys neskelbtini) įrengta elektros oro linija, o vienas iš elektros stulpų stovi pagal prašomo nustatyti servituto ribas, ant išorinės jo kraštinės. Tą patvirtino matavimo prietaisu stulpo buvimo vietą įvertinęs matininkas J. G.. Elektros tinklų apsaugos zonos buvimas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Elektros stulpas matininko I. Ž. planuose neatvaizduotas, apsaugos klausimai nespręsti, dėl servitutinio kelio projekto nėra pateiktas ESO pritarimas (derinimas), nors numatomi kelio įrengimo darbai turės būti vykdomi elektros stulpo buvimo vietoje. Taigi, pateikta schema turi akivaizdų trūkumą, dėl to servitutas negali būti nustatomas, iki šis trūkumas nebus ištaisytas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir padarė išvažiuojamojo teismo posėdžio metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą – neva ESO komunikacijos yra prie prašomo nustatyti servituto, nors iš tiesų minėtos komunikacijos yra pagal prašomo nustatyti servituto ribas, ant išorinės šios teritorijos kraštinės.

Ieškovė turėjo įrodyti, kad atsakovai buvo nesąžiningi ir po ieškinio pateikimo teismui, bylos nagrinėjimo pabaigoje, pradėjo stoginės statybas. Byloje nėra įrodymų, kad stoginę atsakovai pradėjo statyti tik po civilinės bylos iškėlimo. Aplinkybė, kad žemės sklype stovi nebaigtas statyti statinys, neleidžia daryti objektyvios išvados apie tokio statinio statybos darbų pradžią, taip pat kokiu tempu vykdyti minėti darbai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas rungtyniškumo ir šalių lygiateisiškumo principus, rėmėsi ieškovės neįrodytais teiginiais ir padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad atsakovai stoginės statybas pradėjo po civilinės bylos iškėlimo.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, prioritetą teikdamas tik ieškovės interesams, nutylėjo aplinkybę, jog ieškovė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nepateisinamai ilgai nesprendė servituto nustatymo klausimo – žemės sklypus atsakovams pardavė 2015 m. gruodžio 30 d., o ieškinį šioje civilinėje byloje pateikė tik 2023 m. rugsėjo 12 d. Per šį laiką atsakovai pasistatė gyvenamąjį namą, jo statyba atitiko tiek teisės aktų reikalavimus, tiek teritorijų planavimo dokumentus. Jeigu būtų paliekamas galioti skundžiamas sprendimas, susidarytų apeliacinės instancijos teismo išaiškinimams (apie viešosios teisės normų prioritetą prieš CK 4.113 straipsnio 1 dalį, 4.124 straipsnio 2 dalį) prieštaraujanti situacija, nes, patvirtinus tokią suplanuotą kelio servituto teritoriją (6 m pločio kelią), atsakovų gyvenamasis namas būtų pastatytas pažeidžiant viešosios teisės nuostatas – Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 18 straipsnio 5 dalį, pagal kurią mažiausios kategorijos, t. y. vietinės reikšmės IV kategorijos, kelių apsaugos zona yra žemės juosta po 3 metrus į abi puses nuo kelio briaunų. Kelio apsaugos zonoje negali būti pastatų, inžinerinių statinių (tvorų ir pan.), o gyvenamasis namas nuo TPD patvirtintos servituto teritorijos stovi 2,70 m atstumu (vadovaujantis matininko I. Ž. parengtais planais).

Už nustatytą servitutą atsakovams turėjo būti priteista teisingo dydžio kompensacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017).

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Aplinkybės, kad TPD yra galiojantis, buvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, šiuos argumentus tiek bylos nagrinėjimo iš esmės metu, tiek procesiniuose dokumentuose akcentavo ir ieškovė, ir tretieji asmenys. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovai turi kitą patekimą į jiems priklausančią nuosavybę, tačiau dėl tokios nuovažos teisėtumo nepasisakė, nors šis klausimas byloje taip pat buvo keliamas ir pateko į ginčo ribas (ieškovė procesiniuose dokumentuose, paaiškinimuose nurodė, kad atsakovai, ribodami jos patekimą į jai priklausančią nuosavybę, įsirengė atskirą įvažiavimą). Kasaciniame skunde nenurodomi argumentai, kodėl apeliacinės instancijos teismas, remiantis CPK 327 straipsnio nuostatomis, negalėjo iš esmės išnagrinėti bylos apeliacine tvarka, kokie papildomi (nauji) įrodymai byloje turėjo būti surinkti, kad būtų pagrįstos apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados, dėl kokių aplinkybių byla apeliacinės instancijos teismo buvo išnagrinėta naujais aspektais. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais atvejais (CPK 327 ir 329 straipsniai), toks atvejis byloje nenustatytas.

Šioje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021 faktinės aplinkybės nėra panašios. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra konstatuotos tapačios aplinkybės, kurias pabrėžė ir apeliacinės instancijos teismas, – teritorijų planavimo dokumentų privalomumas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, taip pat ir bylą nagrinėjančio teismo pareiga remtis teritorinio planavimo dokumentais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015).

CK 4.113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui. CK nedetalizuoja, kas konkrečioje teritorijoje laikytina „tiksline paskirtimi“. Teritorijų planavimo dokumentų turinys atskleidžia kiekvienai konkrečiai teritorijai nustatytą privalomą teritorijos naudojimo reglamentą, apimantį ir susisiekimo organizavimą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog CK 4.113 straipsnis formuluoja bendrą principą, o TPĮ apibrėžia konkrečią tikslinės paskirties ir naudojimo režimo turinio dalį (pvz., kad tam tikros sklypo dalys skirtos susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams tarnauti ir pan.). Apeliacinės instancijos teismo nekonstatuota, jog vien servitutų nustatymas (suprojektavimas) detaliajame plane yra prilygintas jų nustatymui pagal CK 4.124 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas sprendė ne šių teisės normų konkurencijos klausimą, o analizavo, kad nurodomos ir ginčui aktualios teisės normos negali būti aiškinamos atsietai viena nuo kitos.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išvažiuojamojo posėdžio metu ieškovė pateikė sau priklausančių žemės sklypų geodezinius planus, kurie tokie patys, kaip ir pirkimo–pardavimo sandorio metu buvo perduoti atsakovams. Ieškovei priklausančių žemės sklypų kadastro duomenų bylų – žemės sklypų planų aiškinamojoje lentelėje („Projektuojami servitutai“) nurodyta, kad plane žymeniu „kelias“ yra pažymėti servitutai. Geodezinių planų koordinačių žiniaraščiuose nurodyta, kad tai yra servitutai (nurodyti servitutų koordinačių kodai, žymimi raide „S“). Tai, kad plane servitutai nurodyti kaip „kelias“, nepaneigia, jog iš tiesų tai yra projektuojami servitutai. Aplinkybę, kad atsakovams buvo žinoma apie detaliojo plano sprendinius dėl servitutų, patvirtino ir pats atsakovas, bylos nagrinėjimo metu nurodęs, jog, prieš įsigyjant žemės sklypus iš ieškovės, konsultavosi su artimu asmeniu, „dirbančiu žemėtvarkoje“. Šią aplinkybę patvirtina ir šalių tarpusavio susirašinėjimas. Tai, kad atsakovai buvo informuoti apie detaliajame plane nustatytus servitutus, patvirtino ir liudytojas – nekilnojamojo turto agentas R. B.. Žemės sklypų pardavimo skelbime esančiose detaliojo plano, sklypų planų nuotraukose taip pat matyti su servitutais susiję sprendiniai.

Atsakovai, žinodami ieškovės poreikį ir negalėjimą patekti prie savo nuosavybės, taip pat detaliojo plano sprendinius, turėjo įsivertinti gyvenamojo namo statybos vietą, ją maksimaliai atitraukti nuo teritorijų planavimo dokumente nurodytų projektuojamų servitutų. Atsakovų nesąžiningo elgesio pasekmių perkėlimas ieškovei, ignoruojant teritorijos planavimo sprendinius, prieštarautų principui „iš neteisės negali atsirasti teisė“.

Išvažiuojamojo teismo posėdžio garso įrašo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismui ir ieškovei buvo netikėtos stoginės statybos, kadangi byloje pateiktose nuotraukose toks statinys nebuvo fiksuotas. Atsakovai nenurodo, kokius įrodymus pateikė, kurie pagrįstų, kad stoginės statybos buvo pradėtos dar anksčiau, kaip tokios statybos koreliuoja su Detaliojo plano sprendiniais bei numatyta apsisukimo aikštele, turėjusia tarnauti žemės sklypų masyvui. Nustatyta, kad vykdant statybas ieškovei buvo leista naudotis anksčiau buvusiu ir natūraliai per ilgą laiką susiformavusiu faktiniu keliuku pagal servituto S1 ribas, todėl poreikio kreiptis į teismą ir spręsti ginčą teismine tvarka kurį laiką nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad už Detaliajame plane ir geodeziniuose planuose pavaizduotus servitutus S1 ir S2 (būtent tokio dydžio, pločio, ploto ir išsidėstymo) atsakovams sumokėta 7 000 Eur kompensacija yra tinkama, adekvati, protinga ir proporcinga jų nepatogumams. Kompensacija buvo išmokėta.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Alytaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo dėl kasacinio skundo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į jos procesiniuose dokumentuose išdėstytus faktus, argumentus ir teismų praktiką. Atsiliepime nurodoma, kad visi keturi žemės sklypai buvo suformuoti 2013 m., į keturias dalis padalijus ieškovės privačios nuosavybės teise valdomą žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Žemės sklypai buvo suformuoti pagal Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. K-25 patvirtintą Detalųjį planą, kuriame ir buvo nurodyti projektuojami kelio servitutai; planavimo tikslai: žemės sklypo padalijimas į atskirus sklypus ir jų pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas į kitos paskirties – gyvenamosios teritorijos vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos. Tuo pačiu sprendimu buvo leista keisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį pagal patvirtintą TPD. TPD nustatyti kelio ir požeminių komunikacijų servitutai visiems naujai formuojamiems sklypams. TPD, kuriuo įtvirtinti ieškovės prašomi nustatyti kelio servitutai, nėra panaikintas.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo dėl atsakovų kasacinio skundo spręsti teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus, motyvus ir teismų praktiką. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismai nustatė, kad atsakovams už nepatogumus, kuriuos jie patirs dėl ieškovės būsimo naudojimosi teritorijos Detaliuoju planu suplanuotais keliais, buvo atlyginta sumažinus parduodamo turto kainą – atsakovai yra priėmę vienkartinę kompensaciją. Pirkimo–pardavimo sandoris neginčijamas, o atsakovai neįrodinėjo, kad kainos ar sandorio sąlygos neatitiko jų valios, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog šiuo aspektu nėra teisinio pagrindo spręsti dėl kompensacijos.

Žemesnės instancijos teismas

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 2SK-(14.2.110.)-1253 žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimo būdu buvo pertvarkytas į keturis žemės sklypus, buvo patvirtinti kadastro duomenys. Kelio servitutai žemės sklypuose nebuvo nustatyti, nes pagal tuo metu galiojusią Žemės įstatymo 23 straipsnio redakciją servitutai privatiems žemės sklypams administraciniu aktu nebuvo nustatomi, išskyrus įstatyme nurodytus atvejus. TPD suprojektuoti kelio servitutai neįregistruoti, kadangi jie nebuvo nurodyti žemės sklypo plane. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį, žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu turėjo būti atskiru sandoriu nustatyti detaliuoju planu suprojektuoti kelio servitutai, tačiau tai padaryta nebuvo. Šiuo metu yra pasikeitusios faktinės aplinkybės ir žemės sklype (duomenys neskelbtini) yra pastatytas gyvenamasis namas, todėl servituto nustatymo klausimas turi būti sprendžiamas teisme pagal ieškovės pateiktą servitutų pasiūlymo schemą, kadangi joje atsispindi statinio išsidėstymas žemės sklypo ribose, pažymėti atstumai nuo prašomų nustatyti servitutų iki atsakovams priklausančio statinio. Ieškovė neturi įvažiuojamojo kelio į jai priklausančius žemės sklypus, teritorijos naudojimas pagal nustatytą žemės sklypo paskirtį – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybai – yra neįmanomas.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes, pagal įstatymo reikalavimus ištyrė ir teisingai įvertino įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, teisingai taikė CK 4.126 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teritorijų planavimo dokumentų privalomumo nustatant servitutą teismo sprendimu

Teismai nustatė, kad Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. K-25 buvo patvirtintas ieškovės privačios nuosavybės teise valdomo 7 600 kv. m ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo detalusis planas (pagrindinis brėžinys ir aiškinimasis raštas). Planavimo tikslai: žemės sklypo padalijimas į atskirus sklypus ir jų pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas į kitą paskirtį – gyvenamosios teritorijos vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos; pakeista žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis pagal patvirtintą Detalųjį planą.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 2SK-(14.2.110)-1253 „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pertvarkymo padalijimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ ieškovei priklausantis žemės sklypas buvo pertvarkytas ir padalytas į keturis sklypus, patvirtinti padalytų žemės sklypų kadastro duomenys, nustatyti pagal UAB „RDR korporacija“ matininko A. B. 2013 m. gegužės 15 d. parengtas žemės sklypų kadastro duomenų bylas, kurios yra neatskiriamos šio sprendimo dalys.

Ieškovės privačios nuosavybės teise valdomo 7 600 kv. m žemės sklypo Detaliajame plane (pagrindinis brėžinys: teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo planas) taip pat yra pažymėtas inžinerinių komunikacijų koridorius, nustatytas įvažiavimas ir servituto zona.

Ieškovė ir atsakovai 2015 m. gruodžio 30 d. sudarė žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė pardavė atsakovams du žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Pirkimo–pardavimo sutartyje yra žyma, kad pirkėjai pareiškia, jog įsipareigoja laikytis perkamo žemės sklypo specialiųjų naudojimo sąlygų. Pirkimo–pardavimo sutartyje nėra pasisakyta apie galimus (nustatomus) servitutus. Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini).

Pagal CK 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto turinį nulemia viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis).

Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nurodytais atvejais – administracinis aktas. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 4.124 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti servituto nustatymo pagrindai yra savarankiški – turi būti taikomi laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Servitutas gali būti nustatytas tiesiogiai įstatyme (pvz., Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalis), tokiu atveju servitutas nustatomas neapibrėžtam subjektų ratui, atitinkančiam įstatyme įtvirtintas sąlygas, be teismo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010). Administraciniu aktu servitutas gali būti nustatytas tik konkrečiai įstatyme nurodytais atvejais tokią teisę turinčių valstybės institucijų sprendimu; servitutų nustatymo administraciniu aktu žemės sklypams pagrindai įtvirtinti Žemės įstatyme, žemės servitutai nustatomi Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-469/2025 47 punktą).

Servituto nustatymas teismo sprendimu – vienas iš servituto nustatymo pagrindų, pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015; 2025 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-469/2025, 28 punktas).

Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent ieškovui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-94-248/2016, 14 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 57 punktas; 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021, 24 punktas).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad egzistuoja abi pirmiau nurodytos sąlygos, būtinos ieškovės prašomam servitutui teismo sprendimu nustatyti. Pirma, nenustačius servituto, ieškovei nėra įmanoma normaliomis sąnaudomis naudoti žemės sklypų (duomenys neskelbtini) pagal paskirtį, antra, ieškovė nesutaria su atsakovais, kurie yra žemės sklypų (duomenys neskelbtini) savininkai ir per kuriems priklausančius žemės sklypus ieškovė galėtų pateikti į savo žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Tačiau pirmosios instancijos teismas servituto pagal 2024 m. kovo 27 d. UAB „Surveta“ parengtą servitutų pasiūlymo schemą nenustatė, konstatavęs, kad servituto nustatymas sklype (duomenys neskelbtini) nėra neišvengiamas, nes ieškovė turėtų galimybę patekti į savo sklypą (duomenys neskelbtini) per savo turimą sklypą (duomenys neskelbtini), jei servitutinis kelias būtų nustatytas tik atsakovų sklype (duomenys neskelbtini). Siūlomas ieškiniu servitutas nepagrįstai plačiai apribotų tarnaujančiojo daikto savininkų nuosavybės teises, nes matoma akivaizdi galimybė ieškovei patekti į savo sklypą ribojant atsakovų valdymo teisę tik viename iš sklypų (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas nusprendė priešingai: nustatė servitutą pagal 2024 m. kovo 27 d. UAB „Surveta“ parengtą servitutų pasiūlymo schemą, akcentuodamas tai, kad schemoje servitutas nustatytas pagal Detalųjį planą, kuris vertintinas kaip oficialusis rašytinis įrodymas ir yra privalomas. Kasaciniu skundu atsakovai nesutinka su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, nurodo, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nepagrįstai suabsoliutinęs Detaliojo plano reikšmę sprendžiant dėl servituto nustatymo jų žemės sklypuose, neįvertino, kad prašomas nustatyti kelio servitutas pagal UAB „Surveta“ parengtą servitutų pasiūlymo schemą neproporcingai apribos atsakovų teises. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko pagrįstais.

TPĮ (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija, galiojusi Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu) nustatė, kad detalusis planas – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos) (TPĮ 2 straipsnio 3 dalis); detalusis teritorijų planavimas – savivaldybės teritorijos dalių planavimas žemės sklypo riboms nustatyti, naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms nustatyti, pakeisti arba panaikinti (TPĮ 2 straipsnio 4 dalis); teritorijų planavimo dokumentai – bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų (TPĮ 2 straipsnio 41 dalis). TPĮ 23 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad, rengiant detaliuosius planus, nustatomas privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, be kita ko, servitutai (7 punktas).

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (2012 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. 3D-551/D1-557 redakcija) patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 40 punkte buvo nustatyta, jog prie kiekvieno žemės sklypo turi būti privažiuojamasis kelias arba projektuojamas siūlomas nustatyti kelio servitutas. Tuo metu galiojusio (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija) Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad žemės servitutai nustatomi CK nustatytais pagrindais. Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka nustatomi šiame straipsnyje. Administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai privačiuose žemės sklypuose buvo nustatomi Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje apibrėžtais atvejais. Iš esmės panašiai servituto nustatymas reglamentuojamas ir šiuo metu galiojančio TPĮ 18 straipsnio 3 dalyje – joje nurodyta, kad detaliuosiuose planuose nustatomi planuojamos teritorijos aprūpinimo inžineriniais tinklais būdai ir susisiekimo komunikacijos (numatomų skirstomųjų tinklų bei aptarnaujančių gatvių ir pagalbinių gatvių trasų išdėstymas), joms funkcionuoti reikalingų servitutų poreikis.

Nagrinėjamo ginčo kontekste aktuali kasacinio teismo formuojama praktika dėl teritorijų planavimo dokumentų privalomumo sprendžiant dėl servituto nustatymo teismo sprendimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant dėl servituto nustatymo būtinumo, gali turėti reikšmės tai, ar jo nustatymas susijęs su teritorijų planavimo tvarka priimtais sprendiniais. Pagal TPĮ 17 straipsnį, detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol parengiami ir patvirtinami juos keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai, ir jie yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms bei suteikia teisę joms veikti planuojant lėšas. Detalieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms. Todėl, spręsdamas dėl kelio servituto nustatymo žemės sklype, dėl kurio nustatyta tvarka yra priimti sprendiniai teritorijų planavimo tvarka, pavyzdžiui, patvirtintas detalusis planas, nustatantis kelią, jo matmenis, išsidėstymą, įvažiavimus iš kitų sklypų ar kitokius reikalavimus kelio įrengimui, teismas remiasi galiojančiais teritorinio planavimo dokumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015). Nurodytoje nutartyje pasisakyta apie teritorijų planavimo dokumento galimą reikšmę nustatant servitutą. Tačiau pažymėtina, kad servitutas, kaip daiktinė teisė, tiek nustatomas, tiek dėl jo pabaigos sprendžiama pagal civilinės teisės normas. Teritorijų planavimo dokumentuose gali būti suprojektuojamas kelias servitutui nustatyti, tačiau servitutas nustatomas tik įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimu, o įstatymo nurodytais atvejais – administraciniu aktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-248/2019, 23 punktas).

Spręsdamas dėl servituto nustatymo žemės sklype, dėl kurio nustatyta tvarka yra priimti sprendiniai teritorijų planavimo tvarka, pavyzdžiui, patvirtintas detalusis planas, nustatantis žemės sklypų dydį, namų ir kitų statinių išdėstymą sklypuose, teismas privalo atsižvelgti į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-916/2017, 26 punktas).

Priimdamas sprendimą dėl servituto nustatymo, teismas įvertina šalių interesus ir aplinkybes, kurios yra svarbios servituto dydžiui. Jos gali sutapti, bet gali ir nesutapti su ta aplinkybių visuma, kuri yra įvertinama ir yra svarbi tvirtinant teritorinio planavimo dokumentus su siūlymais dėl servituto nustatymo. Atitinkamai siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio bei kitų sąlygų teritorinio planavimo dokumentuose nėra kokiu nors būdu privalomi šalims ar teismui, nors juose gali būti tam tikrų duomenų apie servituto būtinumą ar jo dydį. Viena vertus, tai reiškia, kad teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys gali būti teikiami kaip vienas iš įrodymų, iš kurių teismas sprendžia dėl servituto būtinumo, dydžio ir kitų reikšmingų servituto nustatymui aplinkybių (CPK 177 straipsnis). Kita vertus, jie neturi didesnės įrodomosios ar prejudicinės galios (CPK 182, 197 straipsniai), todėl servitutui ir jo dydžio nustatymui teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys su siūlymais gali būti vertinami kaip vienas iš įrodymų (CPK 185 straipsnis). Jeigu jų ir kitų įrodymų pagrindu teismas daro išvadą, kad teritorijų planavimo dokumentuose esantys siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio yra pakankami, atitinka įstatymo reikalavimus ir šalių interesus tiek, kad patenkina viešpataujančiojo daikto poreikius ir pernelyg nesuvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teisių, tai teismas gali patvirtinti prašomą servitutą tokį, koks buvo siūlymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 40 punktas; 2023 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-943/2023, 29 punktas; 2025 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-469/2025, 34 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teritorijų planavimo tvarką, teritorijų planavimo dokumentų sprendinių teisinę reikšmę ir sukeliamus teisinius padarinius nustato TPĮ. TPĮ 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad detaliuosiuose planuose gali būti nustatomas reikalingų servitutų poreikis. Šiame kontekste pažymėtina, kad detalusis planas nėra administracinis aktas, kuriuo pagal įstatymą gali būti nustatytas servitutas, todėl servituto poreikio nustatymas ar servituto siūlymas detaliajame plane nesukelia servituto teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-469/2025, 27, 33 punktai).

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu, gali būti dvi skirtingos situacijos: i) kai detaliajame plane yra išskirtas žemės sklypo plotas, į kurį vienu iš CK numatytų pagrindų yra nustatytas servitutas; ii) kai detaliajame plane yra išskirtas žemės sklypo plotas, į kurį vienu iš CK numatytų pagrindų gali būti nustatytas servitutas (siūloma nustatyti servitutą). Aptariamu atveju Detaliojo plano planavimo tikslai buvo žemės sklypo padalijimas į atskirus sklypus ir jų pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas į kitą paskirtį – gyvenamosios teritorijos vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos. Detaliajame plane vartojama servituto zonos sąvoka, o visi atidalyti sklypai priklausė tam pačiam asmeniui (ieškovei). Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo atveju Detaliajame plane servitutai nebuvo nustatyti, o buvo tik išskirtas žemės sklypo plotas, į kurį vienu iš CK numatytų pagrindų gali būti nustatytas servitutas. Kaip pažymėta Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime į ieškinį, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 2SK-(14.2.110.)-1253 „Dėl žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pertvarkymo padalijimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ buvo pertvarkytas žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimo būdu į keturis sklypus ir patvirtinti kadastro duomenys, kelio servitutai nebuvo nustatyti. Pagal tuo metu galiojusio Žemės įstatymo 23 straipsnio redakciją, servitutai privatiems sklypams administraciniu aktu nenustatomi (išskyrus įstatyme įtvirtintus atvejus). Todėl Detaliuoju planu suprojektuoti, tačiau neįregistruoti kelio servitutai nebuvo nurodyti žemės sklypo plane. Tokia pati pozicija nurodyta ir Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime į kasacinį skundą.

Vertinant nurodytą kasacinio teismo praktiką, pažymėtina, kad servitutas nustatomas pagal CK nuostatas (i); teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys, susiję su siūlymais dėl servituto nustatymo, neturi didesnės įrodomosios ar prejudicinės galios (CPK 182, 197 straipsniai) (ii); teritorijų planavimo dokumentų faktiniai duomenys, susiję su siūlymais dėl servituto nustatymo, vertinami kaip vienas iš įrodymų (CPK 185 straipsnis), iš kurių teismas sprendžia dėl servituto būtinumo, dydžio ir kitų reikšmingų servitutui nustatyti aplinkybių (CPK 177 straipsnis) (iii); sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu, kai teritorijų planavimo dokumentuose nurodyti siūlymai dėl servituto nustatymo, vertinama įrodymų visuma – ar siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio yra pakankami, atitinka įstatymo reikalavimus ir šalių interesus tiek, kad užtikrina viešpataujančiojo daikto naudojimą ir pernelyg nesuvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teisių (iv); svarbu įvertinti ir paties detaliojo plano turinį (pvz., kaip buvo suformuoti žemės sklypai, kieno iniciatyva, kada tai atlikta, ar yra kokių svarbių pasikeitimų, kurie aktualūs šiuo metu, pan.) (v). Taigi, sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu, detalusis planas, kuriame yra tik siūlymai dėl servituto nustatymo, turi reikšmės nustatant konkretų servitutą, tačiau šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo išvada, kad toks detalusis planas laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis), padaryta nukrypstant nuo pirmiau nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų. Kaip minėta pirmiau, teritorijų planavimo dokumentų siūlymai dėl servituto nustatymo gali sutapti, bet gali ir nesutapti su ta aplinkybių visuma, kuri yra įvertinama ir svarbi nustatant servitutą teismo sprendimu.

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-403/2026, 35 punktas).

Taigi remiantis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. K-25 „Dėl E. K. žemės sklypo detaliojo plano tvirtinimo ir pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo“ patvirtintu Detaliuoju planu buvo pateikti siūlymai dėl kelio servitutų, skirtų patekti į ieškovei priklausančius žemės sklypus, nustatymo, tačiau patys servitutai nebuvo nustatyti (CK 4.124 straipsnis). Sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu, bylos įrodymų visumos pagrindu reikia nustatyti, ar šiuo atveju Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. K-25 patvirtinto Detaliojo plano siūlymas dėl servituto nustatymo yra pakankamas, atitinka įstatymo reikalavimus ir šalių interesus tiek, kad patenkina viešpataujančiojo daikto poreikius ir pernelyg nesuvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teisių. Gali būti patvirtinamas toks servitutas, koks siūlomas Detaliajame plane, arba Detaliajame plane siūlomas servitutas gali būti nepatvirtinamas, jeigu minėtų reikalavimų toks siūlymas neatitinka (pvz., pernelyg suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises). Aptariamu aspektu nustatyta ir tai, kad yra pasikeitusios tam tikros aplinkybės, kurios egzistavo nurodant siūlymus dėl servituto Detaliajame plane: tuo metu buvo vienas sklypas, vėliau jis buvo padalytas į keturias dalis (sklypus), šis sklypas, o ir vėliau padalyti sklypai priklausė tik ieškovei, sklypas nebuvo užstatytas, o šiuo metu du sklypai priklauso ieškovei, kiti du – atsakovams, be to, atsakovams priklausančiame sklype yra pastatytas gyvenamasis namas. Šios bylos dalykas – klausimas dėl servituto nustatymo, o ne dėl Detaliojo plano teisėtumo, todėl sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo vertinami Detaliajame plane nurodyti siūlymai dėl servituto atsižvelgiant į visas byloje nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, suabsoliutinęs Detaliojo plano, kuriame nurodyti tik siūlymai dėl servituto nustatymo, reikšmę, taip pat visapusiškai neįvertino aplinkybių, jog, nustatant servitutą, turi būti laikomasi minimalaus tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimo principo, o viešpataujančiojo daikto savininkui gali būti suteikiamos teisės naudotis tarnaujančiuoju daiktu tik tiek, kiek būtina objektyviai viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar, siekiant užtikrinti tinkamą naudojimąsi viešpataujančiaisiais daiktais – ieškovės žemės sklypais, Detaliajame plane nurodytu siūlymu dėl servitutų bus minimaliai apribotos tarnaujančiųjų daiktų savininkų – atsakovų teisės.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad servituto nustatymas sklype (duomenys neskelbtini) galimai nėra būtinas, nes panašu, kad ieškovė turėtų galimybę patekti į sklypą (duomenys neskelbtini) per turimą sklypą (duomenys neskelbtini), jei servitutas būtų nustatytas tik atsakovų žemės sklype (duomenys neskelbtini). Tai atitiktų ir CK 4.113 straipsnio 1 dalį. UAB „Surveta“ servitutų pasiūlymo schemoje siūlomas servitutas galimai nepagrįstai plačiai riboja tarnaujančiojo daikto savininkų – atsakovų nuosavybės teises, nes matoma galimybė ieškovei patekti į savo žemės sklypą ribojant atsakovų teises tik viename iš žemės sklypų (duomenys neskelbtini). Tačiau tam, kad būtų galima padaryti tokią išvadą, byloje buvo būtina nustatyti, ar yra reali galimybė į sklypą (duomenys neskelbtini) ieškovei įsirengti įvažiavimą ne per atsakovų žemės sklypus nustatant servitutą, o įrengiant kelią per savo sklypą (duomenys neskelbtini), nes turi būti nustatyta galimybė į kiekvieną žemės sklypą įvažiuoti (išvažiuoti iš jo) keliu (gatve), besijungiančiu (besijungiančia) su valstybinės reikšmės ar vietinės reikšmės keliais. Ši aplinkybė teismų visapusiškai nebuvo ištirta. Jeigu byloje būtų nustatyta galimybė įrengti kelią per pačios ieškovės žemės sklypą (duomenys neskelbtini), taptų aktualus ieškovės pateiktas alternatyvus reikalavimas nustatyti servitutą pagal 2025 m. vasario 23 d. matininko I. Ž. parengtus servituto planus.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl TPĮ ir CK 4.113 straipsnio 1 dalies bei CK 4.124 straipsnio 2 dalies konkurencijos, nurodydamas, kad TPĮ nuostatos yra specialioji teisės norma CK normų atžvilgiu. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.

CK 4.113 straipsnio 1 dalis nustato, kad servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui. CK 4.124 straipsnio 2 dalis nustato, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. TPĮ paskirtis – reglamentuoti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, planavimo organizatorių, planų rengėjų, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų teises ir pareigas šiame procese. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos CK nuostatos ir TPĮ nekonkuruoja tarpusavyje, o turi tam tikrą tarpusavio santykį (ryšį). Sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu šių normų tarpusavio santykis yra toks, kad TPĮ nustato, kaip planuojama teritorija ir kokie infrastruktūros sprendiniai (tarp jų servitutai) gali būti numatyti, t. y. teritorijų planavimo dokumentais galima suplanuoti servituto poreikį, o servituto atsiradimo pagrindus ir sąlygas nustato CK.

Nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus (CK 4.112 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatant servitutą turi būti siekiama minimaliai riboti tarnaujančiojo daikto savininko teises: servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019, 18 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi. Teritorija turi būti apibrėžta žemės sklypo plane (schemoje), kuriame būtų duomenys apie apribojimų išsidėstymą sklype, pavyzdžiui, ribojimų ribos, plotas ir kita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009; 2017 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017 35 punktą). Dėl to ieškinio dėl servituto nustatymo pagrindą sudaro, be kitų, servituto dydžio ir vietos aplinkybės – jo matmenys, konfigūracija, išsidėstymas ir kiti duomenys. Jie atvaizduojami plane (schemoje), kuris yra būtinoji ieškinio dalis (priedas). Atsižvelgiant į tai, kad servitutas, kaip nuosavybės suvaržymas, turi būti tikslus ir aiškus, tai jis nustatomas pagal pateiktą planą, kuris grafiškai atvaizduoja būtinų apribojimų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017, 36–37 punktai; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 33 punktas). Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 straipsnis), kurie, be kito, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga viešpataujančiojo daikto ir daiktų, kuriuos prašoma nustatyti kaip tarnaujančiuosius, savininkų interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019, 19 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2025 m. vasario 23 d. matininko I. Ž. parengtus servituto planus, nustatė, kad prašomi nustatyti kelio ir požeminių bei antžeminių komunikacijų servitutai sudaro 5 m plotį. Teismas konstatavo, kad toks kelio plotis yra perteklinis, nes tokiu keliu būtų galimybė ne tik transporto priemone įvažiuoti į ieškovės sklypą (duomenys neskelbtini), bet net ir apsilenkti lengvosioms autotransporto priemonėms. Ieškovė nepagrindė, kodėl jai patekti į savo sklypą ir patiesti požemines komunikacijas reikalingas platesnis servitutas nei įstatyme nustatyti 4 metrai (CK 4.119 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad 5 m ploto servitutas yra nereikalingas, nes keliu būtų galimybė ne tik transporto priemone įvažiuoti į ieškovės sklypą (duomenys neskelbtini), bet net ir apsilenkti lengvosioms autotransporto priemonėms, yra neteisėti, nes kelio plotas pirmiausia yra siejamas su saugaus eismo organizavimu, kurį reguliuoja specialioji norma – statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“ 30 punkte nustatyti kelio projektavimo reikalavimai.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kelio servitutu suteikiama teisė naudotis kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi, esančia konkrečioje sklypo vietoje, susisiekimo tikslais. Tokia žemės sklypo vieta (servituto kelias) gali turėti kelio elementų Lietuvos Respublikos kelių įstatymo prasme, bet gali jų ir neturėti. Svarbu, kad tokia žemės sklypo vieta kiek įmanoma labiau atitiktų kelio (tako) reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-403/2023, 48 punktas).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad: ieškovė pareiškė alternatyvius reikalavimus dėl servituto nustatymo – arba pagal 2024 m. kovo 27 d. UAB „Surveta“ servitutų pasiūlymo schemą, arba pagal 2025 m. vasario 23 d. matininko I. Ž. parengtus servituto planus (i); pareiga įrodyti, kad prašomu nustatyti servitutu nėra orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus, tenka atsakovui (CPK 178 straipsnis) (ii). Šiuo aspektu pažymėtina, kad: ieškovės prašomas nustatyti servitutas pagal UAB „Surveta“ schemą apima abu atsakovų sklypus ir bendrai sudaro 382 kv. m, o pagal matininko I. Ž. parengtus servituto planus servitutas apimtų tik vieną iš atsakovams priklausančių žemės sklypų ir būtų mažesnis (256 kv. m ploto); ieškovė iš esmės turėtų galimybę patekti į savo sklypą (duomenys neskelbtini) per savo turimą sklypą (duomenys neskelbtini), jei servitutas būtų nustatytas tik atsakovų sklype (duomenys neskelbtini); servitutinio kelio plotis pagal I. Ž. parengtus servituto planus yra mažesnis negu pagal UAB „Surveta“ schemą; byloje nustatyta ir aplinkybė, kad ieškovė siekia parduoti sau priklausančius žemės sklypus.

Atsižvelgiant į teismų nustatytas nurodytas aplinkybes, byloje būtina įvertinti, ar, sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu pagal I. Ž. parengtus servituto planus, esant Detaliajam planui, kuriame yra nurodyti siūlymai dėl servituto nustatymo, yra galimos atitinkamos Detaliojo plano korekcijos ir (ar) jos neprieštarautų su teritorijų planavimu susijusioms imperatyvioms teisės normoms. Esant galimybei įrengti kelią per pačiai ieškovei priklausantį sklypą (duomenys neskelbtini) į ieškovei priklausantį sklypą (duomenys neskelbtini), teismo sprendimo dėl servituto nustatymo pagal alternatyvųjį reikalavimą priėmimas tiesiogiai sietinas su Detaliojo plano koregavimu (pakeitimu), todėl, bylos nagrinėjimo metu sprendžiant klausimą dėl pirmiau minėto servituto nustatymo, turėtų būti nustatyta, ar atitinkamas Detaliojo plano pakoregavimas (pakeitimas) dera su teritorijų planavimą reglamentuojančiose teisės normose įtvirtintais reikalavimais. Šių aplinkybių teismai visapusiškai nesiaiškino. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad, nenustačius servituto, nėra galimas ieškovės žemės sklypų naudojimas, nepagrįstai atmetė abu šioje byloje pareikštus alternatyvius reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai suabsoliutinęs Detaliojo plano reikšmę nustatant servitutą, išskirtinę reikšmę suteikė TPĮ, nors servitutai nustatomi CK įtvirtintais pagrindais, taip pat tinkamai neįvertino ir įstatymo reikalavimo, jog nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-916/2019, 36 punktas; 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-969/2023, 22 punktas).

Kasacinio skundo argumentai, kurioje konkrečiai vietoje stovi atsakovų sklype įrengta elektros oro linija, kada konkrečiai atsakovai pradėjo stoginės statybas, kodėl ieškovė, sklypus atsakovams pardavusi 2015 m. gruodžio 30 d., ieškinį dėl servituto nustatymo pateikė tik 2023 m. rugsėjo 12 d., yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nesprendžia. Dėl minėtų argumentų kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti, kadangi tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos kasacinio proceso paskirties ir ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-969/2016 39 punktą; 2017 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-611/2017 40 punktą, kt.). Be to, kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog byloje surinktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-823/2025 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Teisiniai santykiai dėl servituto nustatymo yra grindžiami atlygintinumo principu. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinių teisinių santykių teisingumo, interesų derinimo, atlygintinumo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Įgydama naudos viena civilinių santykių šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011).

Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad ieškovės parodymais, kurie patvirtinti liudytojo R. B. parodymais, nustatyta, jog šalys sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu aptarė klausimą dėl patekimo į ieškovės neparduotus sklypus per atsakovams priklausantį sklypą (duomenys neskelbtini). Ieškovė, užsitikrindama galimybę ateityje važiuoti per atsakovų sklypą, sumažino parduodamų sklypų kainą (nuo 23 500 Eur iki 16 500 Eur). Tokia reikšminga nuolaida (7 000 Eur) pasiektas šalių susitarimas atitinka atlyginimą už naudojimąsi svetimu daiktu, ji užtikrina tarnaujančio ir viešpataujančiojo daikto savininkų teisių pusiausvyros principą, todėl ieškovė pagrįstai reikalauja nustatyti neatlygintinį servitutą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog atsakovams, kaip sklypų pirkėjams, už nepatogumus, kuriuos atsakovai (pirkėjai) patirs dėl būsimo naudojimosi TPD suplanuotais keliais, buvo atlyginta sumažinus parduodamo turto kainą. Atsakovai yra priėmę vienkartinę kompensaciją už nepatogumus, kurių nepatiria, pažeisdami sąžiningumo principą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovai žinojo ir suprato, jog sodina augalus TPD suplanuoto kelio ribose. Taigi, prisiėmė savo neteisėtų veiksmų padarinius, todėl kompensacijos klausimas už tujų perkėlimą negali būti sprendžiamas vadovaujantis principu „iš neteisės neatsiranda teisė“.

Žemės sklypo kainos sumažinimas tuo tikslu, kad per žemės sklypą bus nustatytas servitutas, gali būti vienas iš kriterijų sprendžiant klausimą dėl atlyginimo už servitutą nustatymo. Teisingo atlygio už servitutą nustatymas yra fakto klausimas. Teisės klausimų dėl nurodytų aplinkybių kasaciniame skunde nėra keliama.

Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė ginčo ribas, t. y. iš esmės priėmė siurprizinį sprendimą, kuriame detalizavo pirmosios instancijos teisme neištirtus aspektus, ir, nurodęs, kad nebuvo atskleista ginčo esmė, nepagrįstai nutarė ieškinį patenkinti, nors turėjo priimti procesinį sprendimą – ginčą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Aiškindamas CPK 320 straipsnį, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 43 punktas). Išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 44 punktas).

Pagal ieškovės apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas išėjo už apeliacinio skundo ribų ir priėmė siurprizinį sprendimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog į bylą pateiktas Detalusis planas yra vertinamas kaip oficialusis rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 2 dalis), o su tokiu vertinimu susiejo ir kitas savo sprendime nurodytas išvadas (pvz., pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, suformuluotą pagal TPD sprendinius dėl servitutų, ex officio turėjo panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2012 m. gruodžio 18 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TPI-2679-(14.4.), Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. K-25 „Dėl E. K. žemės sklypo detaliojo plano tvirtinimo ir pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo“ ir kt.), kurias atsakovai vertina kaip siurprizinį sprendimą. Nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados pirmiau nurodytų argumentų pagrindu pripažintinos nepagrįstomis, tačiau daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė siurprizinį sprendimą, pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės šioje byloje priimamam procesiniam sprendimui.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovai kasacinio skundo argumentais pagrindė, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas dėl servituto nustatymo, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nutartyje nurodyti teismų visapusiškai neištirti klausimai dėl servituto nustatymo tik atsakovų žemės sklype (duomenys neskelbtini) ir galimybės į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ieškovei įsirengti kelią per savo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), dėl 2025 m. vasario 23 d. matininko I. Ž. servituto planų vertinimo, dėl Detaliojo plano koregavimo yra susiję su faktinių aplinkybių nustatymu. Kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Išdėstyti motyvai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas išspręstinas šio teismo iš naujo išnagrinėjus bylą. Pagal 2026 m. gegužės 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme patirta 14,88 Eur tokių išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir Alytaus apylinkės teismo 2025 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Alytaus apylinkės teismui. Šios nutarties kopiją nusiųsti valstybės įmonei Registrų centrui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus GrabinskasIrmantas ŠulcasAlgirdas Taminskas