Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtos investicinės bendrovės „Integrated stars“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtos investicinės bendrovės „Integrated stars“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl servitutų nustatymo, tretieji asmenys E. K., uždaroji akcinė bendrovė „Topo grupė“, Kauno miesto savivaldybė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama nustatyti žemės sklypui, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir duomenys neskelbtini), šiuos servitutus – kelio servitutą (Tarnaujantysis daiktas) – teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku. Servitutas tarnauja pastatui – sandėliui, esančiam adresu duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)); statinių servitutą (Tarnaujantysis daiktas). Servitutas suteikia teisę uždrausti tarnaujančiojo daikto savininkui (naudotojui) be viešpataujančiojo daikto savininko (naudotojo) sutikimo statyti statinius ir (arba) kitus bet kokio tipo užtvarus, trukdančius / ribojančius transporto priemonių ir (arba) pėsčiųjų eismą. Servitutas tarnauja pastatui – sandėliui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini); servitutus nustatyti pagal Giedriaus Paužolio parengtą žemės sklypo duomenys neskelbtini), kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), planą (M 1:500), skirtą servitutų nustatymui. Priteisti Tarnaujančiojo sklypo valstybinės žemės patikėtiniui iš viso 11 764,87 Eur kompensaciją už prašomų servitutų nustatymą Tarnaujančiajame sklype. Priteisti iš atsakovės ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai ieškinio argumentai:

ieškovė ieškinyje nurodė ir jos atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovė yra valstybinės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio duomenys neskelbtini), nuomininkė. Ieškovės sklypo teritorijoje yra ieškovei nuosavybės teise priklausantys statiniai: pastatas – parduotuvė, unikalus daikto Nr. duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 1E3/b (toliau – Parduotuvė); pastatas – sandėlis, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 2F1/g (toliau – Sandėlis1, kurio naudai ir prašoma nustatyti servitutus); pastatas – sandėlis, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 3F1/g (toliau – Sandėlis2). Ieškovės sklype esančiuose pastatuose jau daug metų bei šiuo metu yra įsikūrusi ir prekybos buities technika, namų elektronika bei kompiuterine technika veiklą vykdo UAB „Topo grupė“ priklausančio prekybos tinklo „Topo Centras“ parduotuvė bei prekių atsiėmimo centras.

UAB „Topo grupė“ įmonių grupei priklausanti UAB „TC Investicija“ 2002 m. rugpjūčio 1 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. N19/2002-1162 pagrindu tapo bei iki pat 2021 m. balandžio 22 d. buvo sklypo (duomenys neskelbtini) nuomininke. 2021 m. balandžio 16 d. susitarimo pakeisti sutartį pagrindu šio sklypo nuomininke tapo bei šiuo metu yra nebe UAB „TC Investicija“, bet ieškovė. Žemės sklype esantys pastatai, t. y. parduotuvė bei 2 sandėliai, perėjo ieškovės nuosavybėn 2020 m. gruodžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, iki tol nuosavybės teise priklausė įmonei UAB „TC Investicija“. Šiuo metu trečiasis asmuo UAB „Topo grupė“ yra išsinuomojusi iš ieškovės, kaip naujosios savininkės, patalpas nurodytuose ieškovės pastatuose ir minėtoje „Topo Centras“ parduotuvėje toliau vykdo nepertraukiamą prekybos veiklą.

Nurodytoje parduotuvėje ir prekių atsiėmimo centre aprūpinimas prekėmis (prekių įvežimas, išvežimas bei išdavimas klientams) yra vykdomas tik per Sandėlį1, kuriame vieninteliame yra įrengti pakeliami vartai, rampa, krovinių (prekių) liftas, t. y. be Sandėlio1 nurodyta parduotuvė negalėtų visavertiškai funkcionuoti. Iki Sandėlio1 yra tik vienintelė įmanoma galimybė privažiuoti transporto priemonėms ir prieiti pėstiesiems, t. y. trečiojo asmens UAB „Topo grupė“ privačiomis lėšomis įrengtas inžinerinis statinys – 203 kv. m. ploto ir 6,85 m pločio asfalto dangos privažiuojamasis kelias (toliau – Privažiavimas). Būtent Privažiavimu iki Sandėlio1 nuolat važiuoja įvairios transporto priemonės – lengvieji, sunkiasvoriai, sunkiasvoriai su priekabomis automobiliai, vežantys krovinius, vaikšto pėstieji atsiimti prekių, atitinkamai be Privažiavimo parduotuvė negalėtų visavertiškai funkcionuoti. Šias aplinkybes patvirtina 2021 m. liepos 1 d. teismo eksperto Giedriaus Paužolio atliktas faktinių duomenų patikrinimas ieškovės sklype.

Ieškovės sklype įsikūrusios parduotuvės „Topo Centras“ direktorė L. A., dalyvavusi faktiniame patikrinime, papildomai teismo ekspertui patvirtino, kad per visą jos nuo 2016 m. šioje darbo vietoje laikotarpį aprūpinimas prekėmis faktiškai yra vykdomas per tą patį vienintelį Sandėlį1, kuriame vieninteliame yra įrengti pakeliami vartai, rampa, krovinių (prekių) liftas, iki Sandėlio1 vedantį asfalto dangos Privažiavimą trečiasis asmuo UAB „Topo grupė“ įrengė ir prižiūrėjo pati privačiomis lėšomis. Nurodytoje konsultacinėje išvadoje nustatyta esminė aplinkybė, kad siekiant tinkamai naudoti / eksploatuoti duomenys neskelbtini), esančius pastatus ir juose sklandžiai tęsti vykdomą ūkinę veiklą būtina užtikrinti ilgainiui esamą ir faktiškai naudojamą patekimą (privažiavimą / priėjimą) iki Sandėlio1 vartų, skirtų prekėms įvežti / išvežti / išduoti.

Šiuo metu visas Privažiavimas yra atsidūręs gretimo valstybinės žemės sklypo (toliau – Tarnaujantysis sklypas), teritorijoje. 2021 m. rugpjūčio 9 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pagrindu šio sklypo nuomininkas šiuo metu yra trečiasis asmuo E. K. (toliau – ir trečiasis asmuo), kuriam nuosavybės teise priklauso pastatai, esantys Tarnaujančiojo sklypo teritorijoje. Privažiavimas jau buvo įrengtas ir ilgą laiką naudojamas dar iki Tarnaujančiojo sklypo suformavimo bei įregistravimo. 2018–2019 metais šalia ieškovės sklypo atsiradus suformuotam ir įregistruotam naujam valstybinės žemės sklypui, t. y. Tarnaujančiajam sklypui, Privažiavimas atsidūrė ir šiuo metu yra Tarnaujančiojo sklypo teritorijoje. Esamas ir ilgą laiką faktiškai naudojamas Privažiavimas iki ieškovės sklype esančio Sandėlio1 vartų nebuvo užtikrintas formuojant ir registruojant Tarnaujantįjį sklypą, t. y. šioje vietoje nebuvo siūloma nustatyti kelio servituto, suteikiančio teisę naudotis Tarnaujančiojo sklypo dalimi patekti iki Sandėlio1 vartų, nors tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro bei aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu patvirtintos Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Galimai dėl aplaidžios projektuotojo klaidos, nuodugniai neįvertinus faktinės vietovės situacijos rengiant atitinkamą projektą, susidarė situacija, sąlygojanti ginčą tarp Tarnaujančiojo sklypo naudotojo iš vienos pusės ir ieškovės sklypo ir Sandėlio1 naudotojo iš kitos pusės, jeigu ieškovės sklypą ir Tarnaujantįjį sklypą ties jų bendra riba būtų siekiama atskirti kokia nors užtvara (pavyzdžiui, tvora, atramine sienele, pakeliamąja svirtimi, ribojančiais stulpeliais ir pan.), tuo faktiškai užblokuojant ir (ar) trukdant Privažiavimą prie Sandėlio1.

Ieškovė kreipėsi į teismo ekspertą Giedrių Paužolį, jis 2021 m. liepos 12 d. parengė Tarnaujančiojo sklypo planą, skirtą šių servitutų nustatymui: kelio servituto (pažymėto plane indeksu S1), tarnaujančio Sandėliui, suteikiančio teisę Privažiavimo teritorijoje važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku ir suteikiančio teisę Sandėlio1 naudotojams privažiuoti / prieiti iki Sandėlio1 vartų; statinių servituto (pažymėto plane indeksu S2), tarnaujančio Sandėliui1. Šiuo servitutu yra uždraudžiama Tarnaujančiojo sklypo savininkui ir naudotojui be Sandėlio1 savininko ir naudotojo sutikimo statyti Privažiavimo teritorijoje statinius ir (arba) kitus bet kokio tipo užtvarus, trukdančius / ribojančius transporto priemonių ir (arba) pėsčiųjų eismą. Abiejų nurodytų servitutų padėtis, plotas ir plotis yra identiški, t. y. jie abu apima tą patį faktiškai egzistuojantį 6,85 m pločio Privažiavimą ir yra vienoje ir toje pačioje vietoje bei abu užima vieną ir tą patį Privažiavimo 203 kv. m. plotą.

2021 m. liepos 14 d. prašymu bei 2021 m. rugpjūčio 3 d. papildomu prašymu ieškovė kreipėsi į atsakovę prašydama nustatyti Tarnaujančiajame sklype minėtus servitutus ir dėl jų nustatymo sudaryti sandorį su ieškove, kaip Sandėlio1 savininke. 2021 m. liepos 29 d. bei 2021 m. rugsėjo 2 d. atsakymuose atsakovė nurodė, jog nustatyti prašomus servitutus administraciniu aktu neva nėra galimybių. Šių servitutų nustatymui sandoriu atsakovė iškėlė sąlygas, kad teikiamas servitutų nustatymo planas būtų suderintas su Tarnaujančiojo sklypo nuomininkais ir naudotojais ir kad atsakovei būtų pateikti dokumentai, įrodantys nuostolių dėl servitutų nustatymo apmokėjimą.

Tarnaujančiajame sklype esančių pastatų savininkas trečiasis asmuo E. K. 2021 m. rugpjūčio mėn. įspėjo ieškovę bei „Topo Centro“ parduotuvės atsakingus asmenis, kad nuo rugsėjo mėnesio „uždarys“, „užims“, „užtvers“ Privažiavimą tuo atveju, jeigu „Topo Centras“ arba ieškovė nemokės E. K. po 750 Eur per savaitę už naudojimąsi Privažiavimu. Trečiasis asmuo taip pat nurodė, jog jis dar duoda „Topo Centrui“ ir ieškovei laiko susitvarkyti, jeigu „Topo Centras“ arba ieškovė nenori mokėti minėtų pinigų, tegul tuomet galvoja apie „planą b“, kaip vykdyti parduotuvės aprūpinimą prekėmis, nes Privažiavimas rugsėjo mėn. bus užimtas, jame bus laikoma technika, transporto priemonės arba net bus užtverta tvora. „Topo Centro“ parduotuvės, esančios ieškovės sklype, direktorė L. A. rašytiniu pranešimu patvirtino, kad jai 2021 m. rugpjūčio 10 d. paskambino trečiasis E. K. ir liepė atlaisvinti Privažiavimą iki Sandėlio1, kadangi jis Privažiavime žada laikyti automobilius.

2021 m. rugpjūčio 24 d. ieškovė kreipėsi į trečiąjį asmenį E. K. su prašymu susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų blokuojamas ir (ar) trukdomas Privažiavimas prie Sandėlio1, pasiūlė ieškoti taikaus ir geranoriško šios situacijos sprendimo. Šiame prašyme ieškovė nurodė, jog tokie trečiojo asmens veiksmai yra vertintini kaip nesąžiningas bandymas pasipelnyti ieškovės ir UAB „Topo grupė“ sąskaita, kadangi reikalaujama mokėti 3 000 Eur per mėnesį (t. y. 750 Eur per savaitę) suma neatitinka jokių protingumo kriterijų. Atsakydamas 2021 m. rugpjūčio 30 d. raštu trečiasis asmuo nurodė, kad įspėja, jog vykstant statybos darbams jis bus priverstas aptverti statybų aikštelę, į statybos objektą turės važiuoti sunkioji technika, sklype bus laikomos statybinės medžiagos, o tokios aplinkybės neužtikrins saugaus asmenų patekimo į (duomenys neskelbtini) vidinio kiemo įėjimą / išėjimą, <...> nėra galimybės užtikrinti, jog ieškovės kliento nuomininkai visada galės saugiai patekti į išsinuomotą pastatą. Papildomai trečiasis asmuo nurodė, jog jam būtų priimtina 750 Eur per savaitę kaina už naudojimąsi Privažiavimu.

Taigi nepaisant to, kad trečiasis asmuo nurodo, jog jis neva bus priverstas dėl statybos darbų tverti tvorą ir į statybos objektą per Privažiavimą turės važiuoti sunkioji technika ir pan., situacija vis dėlto iš esmės pasikeistų ir saugus patekimas iki Sandėlio1 būtų užtikrintas tuo atveju, jeigu ieškovė sutiktų mokėti jam po 750 Eur per savaitę. Akivaizdu, kad trečiasis asmuo daro nesąžiningą spaudimą ieškovei ir UAB „Topo grupė“. Nurodė, kad ieškovė trečiajam asmeniui žodžiu siūlė protingumo kriterijus atitinkančią vienkartinę 1 000 Eur kompensaciją už servitutų Tarnaujančiajame sklype nustatymą, tačiau jis nesutiko. Trečiasis asmuo reikalauja iš ieškovės mokėti nurodytą sumą, net nebūdamas Tarnaujančiojo sklypo savininku. Tarnaujančiojo sklypo savininkė yra valstybė, t. y. Lietuvos Respublika, kuriai atstovauja atsakovė, kaip valstybinės žemės patikėtinė. Taigi Tarnaujančiojo sklypo nuomininkas E. K. neturi teisės į kompensaciją už servitutų Tarnaujančiajame sklype nustatymą ir neturi teisės reikalauti, jog ieškovė jam sumokėtų tokią kompensaciją.

Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo reikalauja protingumo kriterijų neatitinkančio 750 Eur mokesčio per savaitę iš ieškovės ir įspėjo, jog imsis Privažiavimo blokavimo / trukdymo veiksmų, kurie neabejotinai sukels žalą tiek ieškovei, tiek UAB „Topo grupė“, būtina sprendimu tenkinti šį ieškinį ir nustatyti ieškinyje prašomus servitutus Tarnaujančiajame sklype.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2026 m. kovo 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės trečiojo asmens E. K. naudai 23 517 Eur išlaidas už teisinę pagalbą. Priteisė iš ieškovės valstybės naudai 15,04 Eur už procesinių dokumentų įteikimą byloje. Sprendimui įsiteisėjus, grąžino advokatų profesinei bendrijai ADLEX 300 Eur, sumokėtų į Kauno apylinkės teismo depozitinę sąskaitą. Laikinąsias apsaugos priemones, kurios buvo taikytos 2021 m. rugsėjo 30 d. teismo nutartimi (ankstesnis bylos Nr. e2-23457-752/2021), paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:

Dėl šalių nesutarimo ir tinkamo atsakovo

Nurodė, kad ieškovė servitutą prašo nustatyti būtent valstybei priklausančiam žemės sklypui, o ne trečiajam asmeniui E. K. priklausančiam statiniui, todėl nusprendė, kad būtent trečiasis asmuo, nebūdamas valstybinės žemės sklypo savininkas, būtų netinkamas atsakovas.

Dėl ieškovės teiginių, kad formuojant žemės sklypą (duomenys neskelbtini), buvo padaryta klaida

Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad 2018–2019 metais formuojant žemės sklypą (duomenys neskelbtini) buvo padaryta projektą rengusių projektuotojų klaidų ir netinkamai atliktos žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto procedūros.

Iš Kauno miesto savivaldybės pateiktų duomenų teismas nustatė, kad 2018 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. A2851 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo“ buvo patvirtintas 12 807 kv. m žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) formavimo bei pertvarkymo projektas, kuriuo šis žemės sklypas buvo padalytas į penkis atskirus sklypus, įskaitant žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Taip pat pateikti duomenys, jog apie nurodyto projekto rengimą gretimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudotoja ir šiame sklype esančių statinių, įskaitant sandėlius, savininkė UAB „TC Investicija“ teisės aktų nustatyta tvarka buvo informuota apie pradėtą gretimo žemės sklypo pertvarkymo procedūrą.

Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad Parduotuvės, sandėlių savininkai (tuo metu – UAB „TC Investicija“) būtų teikę savo pasiūlymus dėl servitutų nustatymo ginčo žemės sklype (duomenys neskelbtini), nors tokią galimybę turėjo. Kadangi projekto viešo svarstymo laikotarpiu organizatorius negavo jokių skundų ar pageidavimų dėl parengto projekto sprendinių, todėl teismas nusprendė, kad UAB „TC Investicija“ neteikė jokio prašymo suprojektuoti kelio servitutą iki Sandėlio1.

Nurodė, kad UAB „TC Investicija“ nustatyta tvarka neskundė nei atsakovės priimtos teigiamos išvados dėl projekto tvirtinimo, nei minėto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. A-2851. UAB „TC Investicija“ pasirašė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pertvarkymo sprendinių brėžinyje, todėl teismas nusprendė, kad visi projekto sprendiniai, įskaitant ir tai, kad suformuojamame gretimame žemės sklype (duomenys neskelbtini) joks kelio servitutas privažiuoti prie UAB „TC Investicija“ nuosavybės teise priklausančio statinio nėra nustatomas, buvusiai pastatų savininkei ir žemės sklypo nuomininkei UAB „TC Investicija“ buvo žinomi. Tačiau UAB „TC Investicija“ nei projekto rengimo metu, nei vėliau jokių klausimų dėl servitutų nustatymo žemės sklype (duomenys neskelbtini) savo statinių, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), naudai nekėlė.

Pažymėjo, kad ieškovė tik 2024 m. rugpjūčio 26 d. atliko naujus Sandėlio1 kadastrinius matavimus, t. y. jau gerokai po gretimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) suformavimo bei įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Todėl projekto rengėja neturėjo jokios galimybės sužinoti apie atliktą paprastąjį remontą, Sandėlio1 vartų įrengimą, atitinkamai neturėjo jokio pagrindo žemės sklype (duomenys neskelbtini) numatyti jokių kelio servitutų privažiuoti prie Sandėlio1 vartų. Todėl teismas nusprendė, kad ieškovės nurodyti argumentai apie padarytas klaidas ir pažeistas Taisyklių nuostatas, formuojant žemės sklypą (duomenys neskelbtini), laikytini nepagrįstais, o atsakovė neturėjo teisinio pagrindo ieškovės prašomus servitutus nustatyti administraciniu aktu.

Atsižvelgdamas į tokią ankstesnės pastatų savininkės poziciją, teismas nusprendė, kad tuo metu joks servitutas jai objektyviai nebuvo reikalingas tam, kad ji galėtų eksploatuoti Parduotuvę ir sandėlius, nes tuo metu nurodyti statiniai dar buvo naudojami pagal sandėlių kadastro duomenų bylose nurodytus duomenis, t. y. šiais statiniais jų savininkė UAB „TC Investicija“ naudojosi savo žemės sklype (duomenys neskelbtini).

Teismas įvertino ir tai, kad sandėlių kadastro duomenų bylose, nurodytų statinių projektinėje dokumentacijoje deklaruojama, jog gretimų teritorijų naudotojams dėl naujų statinių statybos nekils jokių neigiamų pasekmių. Iš GEOPORTAL duomenų matyti, kad 2018–2020 metų laikotarpiu prie Sandėlio2 galu yra pastatytas raudonas krovininis autobusiukas, kuris galimai atvežė arba ruošėsi išvežti tam tikras prekes.

Dėl būtinumo nustatyti servitutus

Teismo vertinimu, ieškovė nepagrindė servituto būtinumo ir proporcingumo, kadangi sandėlių statybos projektai patvirtina, kad sandėliai buvo suprojektuoti ir pastatyti tokiu būdu, kad jiems naudoti nebūtų reikalinga žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teritorija. Sandėlių projektuose pateikti sprendiniai, pagal kuriuos pagrindinis patekimas į pastatą numatomas pietryčių pusėje (metaliniai apšiltinti 3 m pločio vartai) ir kt., patvirtina, kad toje vietoje, kur dabar yra įrengtas prekių priėmimo–atsiėmimo punktas, jokie vartai nebuvo suprojektuoti. Abu sandėliai buvo suprojektuoti ir numatyta juos naudoti pagal paskirtį, nesinaudojant ginčo žemės sklypu (duomenys neskelbtini).

Nustatė, kad, pastačius sandėlius, toje vietoje, kur dabar ieškovė organizuoja savo prekių įvežimą / išvežimą bei išdavimą klientams, jokių vartų nebuvo, o buvo įrengtas langas. Sandėlių kadastro duomenų bylos bei jose esančios minėtų statinių nuotraukos patvirtina, kad prekių įvežimas / išvežimas ir išdavimas klientams buvo vykdomas per Sandėlį2. Sandėliai buvo naudojami taip, kaip numatyta projektuose, t. y. naudojantis tik žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teritorija, ir jokio poreikio naudotis gretimo žemės sklypo teritorija nebuvo.

Nurodė, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas, sudarytas 2002 m. balandžio 25 d., kai sandėliai dar nebuvo pastatyti ir šiame sklype buvo tik Parduotuvė, paneigia ieškovės nurodomas aplinkybes, kad dar iki sandėlių pastatymo Parduotuvė buvo eksploatuojama naudojantis gretima teritorija, kuri dabar patenka į žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nurodytas planas patvirtina, kad toje vietoje, kur dabar stovi sandėliai, buvo privažiavimo kelias (rampa), kuris visiškai tilpo į žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribas. Todėl teismas padarė išvadą, kad tuo metu, kai sandėlių dar nebuvo, nebuvo ir jokio poreikio naudotis gretima teritorija prekėms įvežti į Parduotuvę.

Pažymėjo, kad netgi darant prielaidą, kad iki žemės sklypo (duomenys neskelbtini) suformavimo prekėms įvežti į Parduotuvę buvo naudotasi dabar šį sklypą sudarančia žemės dalimi, tai nesudaro teisinio pagrindo nustatyti ieškovės prašomus servitutus.

Nustatė, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas dar 2001 m., 2002 m. balandžio 25 d. parengtas minėtas Žemės sklypo planas, o iš plane esančio spaudo matyti, kad plane nurodytos žemės sklypo ribos 2008 m. lapkričio 24 d. buvo pažymėtos kadastro žemėlapyje, tai yra šio sklypo ribos buvo aiškios dar iki sandėlių pastatymo. Todėl teismas nusprendė, kad tiek ankstesni šio sklypo naudotojai, tiek jų teisių perėmėja ieškovė savo veiklą privalėjo organizuoti (įskaitant naujų statinių statybas) tokiu būdu, kad išsitektų savo naudojamame žemės sklype (duomenys neskelbtini). Gretimos valstybės žemės naudojimas be jokio teisinio pagrindo nesukuria asmeniui į tą valstybinę žemę jokių teisių, juolab kad ir sandėlių projektinėje dokumentacijoje buvo numatyta, kad šių statinių pastatymu nebus varžomos kitų asmenų teisės.

Dėl galimybės pertvarkyti sandėlius

Teismas nustatė, kad tinkamą Sandėlio1 naudojimą galima užtikrinti ir nenustačius ieškovės prašomų servitutų, kadangi abu sandėliai buvo suprojektuoti ir pastatyti tokiu būdu, kad jiems naudoti pagal paskirtį nereikėtų naudotis gretimomis teritorijomis, įskaitant gretimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teritoriją.

Nurodė, kad, pagal sandėlių statybos projektus, ten, kur dabar ieškovė nurodo organizuojanti savo prekių įvežimą / išvežimą bei išdavimą klientams, jokių vartų nebuvo suprojektuota ir jie ten nebuvo įrengti (buvo įrengtas tik langas), o prekių įvežimas / išvežimas ir išdavimas klientams buvo vykdomas per Sandėlį2, tai yra Parduotuvės veikla buvo organizuojama naudojantis tik sklypo (duomenys neskelbtini) teritorija ir jokio poreikio naudoti gretimas teritorijas nebuvo.

Remdamasis 2022 m. gegužės 6 d. specialisto parengta išvada, teismas nustatė, kad buvusią situaciją galima atkurti, nes yra galimybė pertvarkyti sandėlius taip, kad būtų galima prekių atvežimą, išvežimą ir išdavimą klientams vėl organizuoti per žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teritoriją. Specialisto išvada patvirtina ir tai, kad prašomų servitutų nustatymas šiuo atveju objektyviai nėra vienintelis būdas užtikrinti tinkamą Parduotuvės veiklą ir Sandėlio1 naudojimą pagal paskirtį. Todėl atmetė kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, kad prašomų servitutų nustatymas yra vienintelis būdas užtikrinti Sandėlio1 ir visų kitų žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančių statinių tinkamą naudojimą.

Nurodė, kad sandėlių pertvarkymo išlaidų šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo laikyti neproporcingomis, kadangi ieškovė yra finansiškai pajėgi atlikti sandėlių pertvarkymus.

Dėl ieškovės argumentų, kad, naudojant Sandėlį2 prekėms išvežti, įvežti ir išduoti klientams, būtų blokuojamas servitutinis kelias

Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, kad ji negalėjo ir negali naudoti Sandėlio2 prekėms gabenti dėl to, kad tokiu atveju didelių gabaritų transporto priemonės, atvažiavusios prie Sandėlio2, užblokuotų žemės sklype (duomenys neskelbtini) nustatytą kelio servitutą, kuris veda į kitus žemės sklypus.

Pažymėjo, kad sandėlių kadastro bylose esantys duomenys ir fotonuotraukos patvirtina, kad Sandėlis2 (jo vartai) buvo suprojektuotas taip, kad atvežęs krovinius krovininis automobilis didele savo dalimi įvažiuodavo į Sandėlio2 vidų, o likusi jo dalis nesiekė servitutinio kelio. Todėl, teismo vertinimu, niekaip negalėjo jo užblokuoti ir taip trukdyti transporto eismui. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, jog, pertvarkius sandėlius, prekių atvežimo, išvežimo ir išdavimo klientams nebūtų galima organizuoti apie 7 metrų ilgio transporto priemonėmis.

Be to, nei ieškovė, nei jos pusėje dalyvavęs trečiasis asmuo UAB „Topo grupė“ neįrodė, kad prekių įvežimas / išvežimas negali būti vykdomas mažesnių gabaritų (ilgio) krovininėmis transporto priemonėmis ir kad turi būti naudojamos tik pačių didžiausių gabaritų transporto priemonės. Todėl teismas vertino, kad toks prekių įvežimo / išvežimo būdas yra tik ieškovės ar jos patalpų nuomininkės laisvas pasirinkimas, pagrįstas tik jų pačių logika, bet ne objektyviu būtinumu.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog objektyviai nėra galimybės pertvarkyti sandėlių taip, kad ieškovė ar jos patalpų nuomininkė vykdomą veiklą galėtų organizuoti savo naudojamame sklype. Priešingai, nustatė, kad ieškovės prašomi nustatyti servitutai nėra vienintelė galimybė jai naudotis tiek Sandėliu1, tiek ir kitais pastatais, nekeičiant teritorijų planavimo dokumentuose numatytų su servitutais susijusių sprendinių. Todėl nenustatęs objektyvaus būtinumo nustatyti kelio ir statinių servitutą per atsakovės patikėjimo teise valdomą ir trečiajam asmeniui E. K. išnuomotą žemės sklypą, ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Priteisti ieškovės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą įvertinti visus byloje esančius įrodymus ir sprendime nurodyti, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta; nepasisakė dėl liudytojų parodymų, specialisto Giedriaus Paužolio nustatytų aplinkybių, oficialių rašytinių įrodymų, todėl tai yra esminis proceso teisės normų pažeidimas.

Ieškovės nuomone, sprendimo motyvuojamojoje dalyje motyvai dėstomi nenuosekliai bei prieštaringai, sprendimas surašytas pažodžiui arba beveik pažodžiui perkopijavus trečiojo asmens E. K. 2025 m. gruodžio 9 d. baigiamosios kalbos tekstą. Skirtingose sprendimo dalyse taip pat išsakomi nenuoseklūs motyvai, esą sandėlio, kuriam prašyta nustatyti servitutus, vartai buvo įrengti tik 2024 m., nors iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad dar iki pareiškiant ieškinį šioje byloje, kas įvyko 2021 m., šie vartai jau buvo įrengti ir naudojami.

Nurodė, kad teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo atidedamas keletą kartų, byla truko ilgą laiką, įvyko dešimtys teismo posėdžių, kuriuose svarbias aplinkybes paaiškino kaip liudytojai apklausti specialistas Giedrius Paužolis, „Topo centro“ parduotuvės vadovė L. A., matininkė S. L., tačiau apie minėtų asmenų teismo posėdžiuose duotus paaiškinimus sprendime (tiek aprašomojoje, tiek ir motyvuojamojoje dalyse) visiškai nutylima. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino iš esmės tik trečiojo asmens E. K. baigiamojoje kalboje išsakytus motyvus bei ten paminėtus įrodymus. Byloje liko nevertinti ir neanalizuoti kiti byloje esantys reikšmingi įrodymai (įskaitant ir oficialiuosius), teismų praktika, apelianto paaiškinimai, trečiajam asmeniui E. K. nepalankūs liudytojų paaiškinimai.

Nurodė, kad bylai pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo statiniai pastatyti teisėtai, tačiau sprendimo motyvuojamosios dalies pradžioje analizuojamos aplinkybės dėl ginčo pastatų statybos. Galiausiai teigiama, kad šis klausimas nėra ginčo objektas, ir daroma iš atitinkamų teismo motyvų neišplaukianti išvada, esą atitinkamos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas pareikštu ieškiniu tariamai siekia kuo patogiau naudotis ginčo statiniais.

Sprendime nutylėta ir teismų praktika, kurią apelianto atstovas perskaitė keletą kartų bei raštu nurodė savo baigiamojoje kalboje. Minėta teismų praktika, viena vertus, liudija, kad teismo sprendimas atsisakyti nustatyti servitutą neturėtų būti grindžiamas tuo, kad į pastatą, kurio naudai ir prašoma nustatyti servitutą, galima patekti per kitą pastatą, kita vertus, paneigia ir sprendimo motyvą, kad, ankstesnei turto savininkei UAB „TC Investicija“ neišreiškus pageidavimo nustatyti servituto, atitinkamas neigiamas pasekmes turėtų prisiimti dabartinis turto savininkas – apeliantė. Šia teismų praktika dėl neįvardytų priežasčių sprendime nesivadovauta ir nepaaiškinta kodėl.

Sprendime (žr., pavyzdžiui, 40 p.) daromos tikrovės neatitinkančios išvados, kad apeliantė pati atliko ginčo statinių pertvarkymus. Pažymėjo, kad jokie ginčo statinių pertvarkymai nebuvo atlikti nuo 2016 m. (tai nustatyta liudytojos L. A. parodymais, kurie sprendime visiškai nutylėti). Apeliantė statinius iš UAB „TC Investicija“ įsigijo 2020 m. gruodžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir jokių pakeitimų, statybos darbų ir pan. niekada nevykdė, tai patvirtina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos raštas.

Dėl servituto būtinumo ir proporcingumo

Iš sprendimo motyvų apeliantei neaišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareikštu ieškiniu apeliantė siekia galimybės statiniais naudotis kuo patogiau. Nurodė, kad byloje įrodyta, jog ieškiniu prašomi nustatyti servitutai yra būtini, o jų nustatymu nebūtų pažeistas proporcingumo principas.

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis oficialiu įrodymu, tai yra byloje esančiu 2025 m. sausio 3 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atsakymu trečiajam asmeniui E. K., kuriame nurodyta, kad atlikus patikrinimą nustatyta, kad pastatų išoriniai matmenys atitinka įregistruotų kadastrinių matavimų duomenis, o jokių statybos darbų po ginčo statinių įsigijimo 2020 m. gruodžio 7 d. apeliantė nevykdė. Pažymėjo, kad perrašydamas klaidingus trečiojo asmens baigiamosios kalbos motyvus šio oficialaus rašytinio įrodymo pirmosios instancijos teismas nevertino ir apie jį sprendime nepasisakė. Šias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja.

Apeliantės nuomone, ji įrodė tiek servituto būtinumą, tiek proporcingumą, tačiau teismas nesusipažino ir nevertino apeliantės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, neatsižvelgė į teismų praktiką panašiose civilinėse bylose, o klaidingas išvadas padarė pažodžiui arba beveik pažodžiui perrašydamas E. K. teiginius.

Pažymėjo, kad ieškovė neturi kitos galimybės privažiuoti transporto priemonėms / prieiti pėstiesiems prie Sandėlio1, nėra galimybių atlikti Sandėlio1 remonto ar priežiūros darbų nesinaudojant tarnaujančiojo sklypo dalimi – privažiavimu. Patekti prie Sandėlio1 įmanoma tik važiuojant / einant per tarnaujančiame sklype esantį privažiavimą. Tai patvirtino 2024 m. kovo 6 d. kaip liudytojas apklaustas teismo ekspertas Giedrius Paužolis, kuris paaiškino, kad be nustatyto servituto apeliantės pastatai tampa nebetinkami naudoti, eksploatuoti; Sandėlio1 siena, kurioje yra vartai, sutampa su tarnaujančiojo sklypo riba.

Šiuo atveju servitutai ilgą laiką buvo įgyvendinami Privažiavimo teritorijoje pagal faktiškai nusistovėjusią tvarką, todėl, apeliantės nuomone, Tarnaujančiojo sklypo savininko bei nuomininko interesai dėl servitutų nustatymo nebus neproporcingai pažeisti, nes Tarnaujančiojo daikto savininkas ir nuomininkas servitutą visada faktiškai pripažino ir dėl jo įgyvendinimo neprieštaravo; servitutų nustatymas yra objektyviai būtinas tam, kad būtų užtikrintas Sandėlio1 naudojimas pagal paskirtį.

Kadangi Sandėlio1 viduje nuo pat ginčo statinių statybos yra įrengta ir iki šiol palikta rampa, iki kurios, dar nesant sandėlių, naudojantis privažiavimu, buvo tiekiamos prekės į Parduotuvę, apeliantė pareikštu ieškiniu siekė įteisinti ilgametį nusistovėjusį naudojimąsi Privažiavimu iki Sandėlyje1 esančios prekių pakrovimo / iškrovimo rampos. Nenustačius servituto, nebus užtikrinti gelbėjimo veiksmai gaisro atveju (žmonių evakuacija, gaisrinės saugos automobilių privažiavimas ir pan.), tuo iš esmės užkertant galimybę specialiajam transportui privažiuoti prie Sandėlio, manevruoti prie jo, atlikti pavestas gelbėjimo funkcijas.

Nurodė, kad apeliantės prašomi nustatyti servitutai yra proporcingi, nes jais nei atsakovo, nei trečiojo asmens E. K. teisės nebūtų varžomos daugiau, nei tai reikalinga Sandėliui1 naudoti pagal paskirtį. Siekdama kompensuoti galimus trečiojo asmens nepatogumus, susijusius su servitutų nustatymu, apeliantė, nors to ir neprivalėjo, raštu įsipareigojo suteikti trečiajam asmeniui papildomas automobilių statymo vietas kitame apeliantės naudojamame žemės sklype.

Dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, kad, formuojant tarnaujantįjį sklypą, nebuvo padaryta klaidų

Nurodė, kad teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad ankstesnis Sandėlio1 savininkas (UAB „TC Investicija“) neteikė pastabų dėl sklypo (duomenys neskelbtini), formavimo pertvarkymo projekto ir dar tuo metu neprašė nustatyti servituto Sandėliui1, kaip viešpataujančiajam daiktui. Pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien ta aplinkybė, kad ankstesnis savininkas, formuojant gretimą žemės sklypą, neišreiškė pageidavimo nustatyti servitutą, nesuponuoja išvados, kad servituto poreikis išnyko.

Todėl aplinkybė, kad UAB „TC Investicija“ neteikė pastabų dėl S. L. rengto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), formavimo pertvarkymo projekto ir neprašė nustatyti servituto Sandėliui1 kaip viešpataujančiajam daiktui, neturi jokios didesnės įrodomosios ar prejudicinės galios, o tokios situacijos neigiamos pasekmės negali būti perkeliamos apeliantei.

Nurodė, kad Privažiavimas, Sandėliai, Parduotuvė jau buvo įrengti ir ilgą laiką naudojami dar iki Tarnaujančiojo sklypo suformavimo bei įregistravimo, taigi jų pastatymas, įrengimas ir pan. niekaip negalėjo pažeisti dabartinio Tarnaujančiojo žemės sklypo naudotojo teisių. Šalia ieškovės sklypo atsiradus 2018–2019 metais suformuotam ir įregistruotam naujam valstybinės žemės sklypui, t. y. Tarnaujančiajam sklypui, Privažiavimas atsidūrė Tarnaujančiojo sklypo teritorijoje. Esamas ir ilgą laiką faktiškai naudojamas 203 kv. m asfalto dangos Privažiavimas iki ieškovės sklype esančio Sandėlio vartų nebuvo užtikrintas formuojant ir registruojant Tarnaujantįjį sklypą, t. y. šioje vietoje nebuvo siūloma nustatyti kelio servituto, suteikiančio teisę naudotis Tarnaujančiojo sklypo dalimi patekti iki Sandėlio1 vartų.

Nurodė, kad teismas nevertino kitų byloje surinktų įrodymų, tarp jų ir trečiojo asmens UAB „Topo grupė“, liudytojų L. A., S. L., Giedriaus Paužolio paaiškinimų, todėl klaidingai konstatavo, kad Sandėlio vartai buvo įrengti tik 2024 m. rugpjūčio 26 d., dėl ko projekto rengėja S. L. neturėjo jokios galimybės sužinoti apie minėtus Sandėlio1 vartus, iki kurių reikia projektuoti privažiavimą. Nepriklausomai nuo to, kada buvo atnaujinta Sandėlio1 kadastrinių matavimų byla, S. L. privalėjo spręsti servituto nustatymo klausimą. Projekto rengėja visų pirma turi atsižvelgti į faktinę situaciją, o ne į tą, kuri numatyta kadastrinių matavimų bylose.

Dėl teismo išvadų, kad ankstesnis Sandėlio1 savininkas galėjo sukurti situaciją, dėl kurios ir atsirado servitutų poreikis

Nurodė, kad sandėliai yra ne tik teisėtai pastatyti, bet ir visiškai suderinti su atsakingomis institucijomis, kaimyninių pastatų (įskaitant ir trečiąjį asmenį) tuometiniais savininkais ir jau faktiškai daugiau nei prieš 20 metų detaliajame plane numatyti statiniai.

Nurodė, kad asfalto dangos kiemo aikštelė buvo ir tebėra faktiškai naudojama jau daugiau kaip 40 metų, jos teisėtumas nėra ir niekada nebuvo ginčijamas, o ieškovės prašomi nustatyti servitutai būtent ir apima šios kiemo aikštelės teritorijos dalį, t. y. privažiavimą iki Sandėlio1. Todėl, ieškovės nuomone, jos prašomi nustatyti servitutai neapriboja trečiojo asmens E. K. naudojamo žemės sklypo (t. y. Tarnaujančiojo sklypo) labiau, negu jis faktiškai buvo ir yra apribotas / naudojamas privažiuoti jau daug metų.

Be to, 2006 m. balandžio 20 d. kadastriniame Parduotuvės pirmo aukšto plane yra matyti, kad prekių pakrovimas / iškrovimas yra numatytas būtent toje vietoje, kurioje šiuo metu yra įrengti Sandėlio1 pakeliami vartai, ir nebuvo numatytas toje vietoje, kurioje šiuo metu yra Sandėlis2, todėl iki Sandėlyje1 esančios rampos bei lifto, net ir nesant pastatyto Sandėlio1, turėjo būti privažiuojama. Poreikis naudoti privažiavimą egzistavo visuomet ir neatsirado todėl, kad buvo pastatytas Sandėlis1.

Nurodė, kad 2014 m. ginčo teritorijoje buvo teisėtai pastatytas nesudėtingas statinys – Sandėlis2. Laikinai patekti į Sandėlį2 buvo įrengti vartai, buvę pietrytinėje pagrindinio pastato dalyje. Ieškovės sklype yra nustatytas kelio servitutas, nutolęs apytiksliai vos 6 metrų atstumu nuo nurodyto buvusio laikino įvažiavimo į Sandėlį2. Dėl nurodytos priežasties vietovėje nuolat susidarydavo situacijos, kai sunkiasvoriai automobiliai, atvežantys / išvežantys prekes, ilgam užstatydavo pravažiavimą kelio servitutu, taip iš esmės trukdydami kitų gretimų žemės sklypų naudotojams.

Dėl nurodytų priežasčių 2014 m. buvęs savininkas paprastojo remonto būdu pertvarkė sandėlių vidinę struktūrą, įrengdamas pakeliamus vartus prie anksčiau minėtu techniniu projektu paliktos rampos prekėms iškrauti Sandėlyje1, iki kurios vedė nuo 1978 m. esantis asfalto dangos privažiavimas, o buvusį laikiną įvažiavimą į Sandėlį2 apskritai panaikino, t. y. atkūrė iki tol buvusią situaciją, kai prekių įvežimas, išvežimas bei išdavimas buvo vykdomi Sandėlio1 teritorijoje per Privažiavimą.

Pažymėjo, kad 2021 m. liepos 1 d. faktinio patikrinimo metu specialistas Giedrius Paužolis nustatė, kad aprūpinimas prekėmis (prekių įvežimas / išvežimas / išdavimas) faktiškai yra vykdomas tik per Sandėlį1, kuriame vieninteliame yra įrengti pakeliami vartai, rampa, krovinių (prekių) liftas, kitos galimybės tiekti prekes nėra. Be to, turėtų būti atsižvelgiama ir į nusistovėjusią tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto naudojimo tvarką.

Nurodė, kad trečiojo asmens naudojamas Tarnaujantysis sklypas, kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, buvo suformuotas tik 2018 m., t. y. vietovėje jau ilgainiui esant faktinei situacijai su dokumentuose daug metų numatytu ir faktiškai vykdomu prekių tiekimu Sandėlio pakeliamų vartų ir rampos vietoje. Todėl, formuodami Tarnaujantįjį sklypą, viešojo administravimo subjektai nepagrįstai neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes ir padarė šiukščią klaidą, neįvertinę faktinės vietovės situacijos – nuo 1978 metų esamo asfalto dangos Privažiavimo, Sandėlio vietoje esančios rampos, Sandėlio pakeliamų vartų. Pažymėjo, kad ieškovė tik 2020 m. įsigijo sklype esančius pastatus ir tik 2021 m. tapo ieškovės sklypo nuomininke, tuo metu, kai nurodyta situacija ne dėl ieškovės, bet dėl viešojo administravimo institucijų kaltės iki tol jau buvo susiklosčiusi.

Nurodė, kad ieškovė yra sąžininga statinių įgijėja bei valstybinės žemės nuomininkė, kuri perėmė jau ilgą laiką faktiškai egzistavusią ir dokumentus atitinkančią prekių tiekimo per Privažiavimą faktinę situaciją. Ieškovė 2018–2019 metais objektyviai negalėjo nei skųsti minėtų viešojo administravimo institucijų veiksmų formuojant Tarnaujantįjį sklypą, nei kaip nors kitaip dalyvauti Tarnaujančiojo sklypo formavime.

Dėl apeliantei priklausančių statinių statybos teisėtumo

Nurodė, kad apeliantei priklausantys statiniai (įskaitant ir Sandėlį1) yra pastatyti teisėtai, suderinus su ankstesniu E. K. statinio savininku bei Tarnaujančiojo sklypo naudotoju; esant visiems reikalingiems pritarimams, sutikimams bei leidimams detaliajame plane nustatyta užstatyti leidžiamą teritoriją buvo patikslinta taip, kaip nurodyta ieškovės sklypo detaliojo plano brėžinyje.

Dėl skundžiamo sprendimo motyvų, kad, pertvarkius sandėlius, poreikio nustatyti servitutus neliktų

Teismo nurodytas sandėlių pertvarkymas faktiškai būtų finansiškai nuostolingas, neproporcingas ir neįmanomas – jis ne tik nespręstų esamos problemos, tačiau ir sukurtų naujų.

Pažymėjo, kad servituto nustatymas įstatymo siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, bet su sąlyga, jog, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

Dėl sprendimo motyvų, kad prekėms atvežti, išvežti bei išduoti klientams nebūtų trukdomas eismas kitu, per apeliantės sklypą einančiu servitutiniu keliu

Nurodė, kad nei dabartinis sandėlio naudotojas – trečiasis asmuo UAB „Topo grupė“, nei ieškovė neturi galimybės rinktis, su kokio tipo ar dydžio transporto priemonėmis prekes į „Topo centro“ parduotuvę pristatys tiekėjai. Įrengus įvažiavimą į Sandėlį2 tokio įvažiavimo naudojimas iš esmės trukdytų pravažiuoti apeliantės sklypo pietinėje pusėje esančiu servitutiniu keliu.

Nurodė, kad nurodytas visuomenei, įskaitant trečiajam asmeniui, tarnauti skirtas administraciniais aktais nustatytas kelio servitutas atsirado ne šiaip sau, bet buvo suplanuotas taip, kad būtų patogus ir racionalus naudoti visuomenei, sukeltų kuo mažiau nepatogumų jo naudotojams.

Dėl specialisto Giedriaus Paužolio išvados

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nepateikęs jokių savarankiškų motyvų, atmetė į teismo ekspertų sąrašą įtraukto specialisto Giedriaus Paužolio išvadą, kuris teismo posėdyje paaiškino savo išvadas, atsakė į byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo klausimus, tačiau jo parodymų pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino ir dėl jų nepasisakė, nepaaiškino, kodėl jo paaiškinimai buvo atmesti / nevertinti.

Pažymėjo, kad sprendime specialisto išvados nepagrįstai kritikuojamos dėl to, kad jam net nebuvo atskleistos, ir dėl to specialisto liko nevertintos nesamos aplinkybės – esą iš kadastro duomenų bylų matyti, kad sandėliai buvo naudojami nesinaudojant gretima teritorija, nors specialistas kaip tik paliudijo priešingai ir parodė, kad, net ir nesant pastatytų sandėlių, Privažiavimas iki Sandėlio1 vis viena buvo naudojamas privažiuoti iki ten esančios rampos.

Trečiasis asmuo ieškovės pusėje UAB „Topo grupė“, vadovaudamasis CPK 309 straipsniu, pateikė pareiškimą, kad prisideda prie ieškovės apeliacinio skundo ir prašo patenkinti ieškovės apeliacinį skundą, panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Atsakovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai:

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2024 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 32 „Dėl valstybinės žemės sklypų (jų dalių) ir žemės sklypais nesuformuotos valstybinės žemės plotų perdavimo valdyti savivaldybėms patikėjimo teise“, be kita ko, nutarė perduoti Kauno miesto savivaldybei Nacionalinės žemės tarnybos patikėjimo teise valdomus Kauno miesto teritorijoje esančius valstybinės žemės sklypus (jų dalis) ir žemės sklypais nesuformuotos valstybinės žemės plotus valdyti patikėjimo teise (nutarimo priedas Nr. 15). Žemės įstatymo Nr. I-446 2022 m. birželio 30 d. pakeitimo įstatyme Nr. XIV-1311 nustatyta, kad iki 2023 m. gruodžio 31 d. pradėtuose teisminiuose ginčuose ar ginčuose, nagrinėjamuose ne teismo tvarka, buvusios Nacionalinės žemės tarnybos procesinės teisės ir pareigos išlieka Nacionalinei žemės tarnybai, todėl šiuo atveju sklypo (duomenys neskelbtini), ir Žemės sklypo patikėtinis ir yra Kauno miesto savivaldybė, tačiau byloje atsakove išlieka atsakovė.

Dėl skundžiamo sprendimo argumentacijos panašumo į trečiojo asmens baigiamąją kalbą

Nurodė, kad ieškovė lygindama sprendimą ir trečiojo asmens baigiamąją kalbą nepagrįstai teigia, kad sprendime žodis žodin identiškomis formuluotėmis perrašyti trečiojo asmens baigiamosios kalbos motyvai, nors yra panašumų, tačiau jie nėra tapatūs. Be to, kai kurie galimi panašumai nedaro sprendimo nepagrįsto, prastai argumentuoto, prieštaraujančio teisės aktams ar neteisėto.

Dėl servituto būtinumo ir proporcingumo

Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad ankstesni Statinių savininkai būtų teikę savo pasiūlymus dėl servitutų nustatymo Ginčo žemėje, nors turėjo galimybę teikti savo pasiūlymus ir pastabas jo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo organizatoriui bei iniciatoriui. Todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad minimas formavimo pertvarkymo projektas atliktas neteisingai, kad neturi įrodomosios galios, kad situacija susidarė UAB „TC investicijoms“ valdant statinius, o ne ieškovei esant jų savininkei, todėl tariamai jai tai nesukelia teisinių pasekmių.

Nurodė, kad sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo pertvarkymo projektas, kaip oficialusis rašytinis įrodymas, turi didesnę įrodomąją galią ir yra tinkamas įrodymas, todėl teismas turėjo ir galėjo juo vadovautis priimdamas sprendimą.

Nurodė, kad ieškovė pati įrengė Sandėlio1 pietrytinėje dalyje vartus ir dabar siekia nustatyti servitutinį kelią iki jo, nors prieš statinių renovaciją ieškovė galėjo gabenti prekes per Sandėlyje2 buvusius vartus. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė ar UAB „TC investicijos“ būtų ginčijusios aptariamo formavimo pertvarkymo projekto sprendinius dėl ginčo sklypų.

Nurodė, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2025 m. sausio 3 d. raštas Nr. 2D-120 „Dėl 2024 m. lapkričio 4 d. prašymo Nr. 3D-4004 nagrinėjimo nutraukimo“, priešingai, nei nurodo ieškovė, patvirtina, kad vyko patalpų rekonstrukcija, o Sandėlis1 ir Sandėlis2 yra sujungti su Parduotuve, suformuojant vientisą salę. Taip pat ieškovė šį Statybos inspekcijos raštą neteisingai įvertino kaip neva patvirtinantį rekonstrukcijos nebūvimą, nes rašte nurodyta, kad Pastatų (žymėjimas plane 3F1g ir 2F1g) išorės matmenys atitinka įregistruotų kadastrinių matavimų duomenis, todėl rekonstrukcijos darbų požymių, keičiant pastatų išorės matmenis, neužfiksuota.

Atsakovės nuomone, teismas teisingai nustatė, kad sandėliai buvo perstatyti ieškovei siekiant naudos. Be to, sandėlių projektavimo sprendiniai patvirtina, kad toje vietoje, kur dabar yra įrengtas prekių priėmimo ir atsiėmimo punktas, jokie vartai nebuvo suprojektuoti. Abu sandėliai buvo suprojektuoti ir numatyta juos naudoti pagal paskirtį, nesinaudojant ginčo žemės sklypu (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad pagal įstatymą, sprendžiant dėl servituto nustatymo būtinumo, gali turėti reikšmės ir tai, ar jo nustatymas susijęs su teritorijų planavimo tvarka priimtais sprendiniais. Todėl teismas pasielgė teisingai vadovaudamasis minėtu formavimo pertvarkymo projektu ir pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, nes nebuvo ir nėra pagrindo nustatyti prašomus servitutus.

Dėl galimybės pertvarkyti statinius (parduotuvę, sandėlius)

Nurodė, kad prieš Statinius perstatant buvo patenkama ne per Sandėlį1, o per Sandėlį2. Tokia tvarka buvo priimtina visoms šalims ir ji užfiksuota teritorijų planavimo dokumentuose, todėl apeliaciniame skunde neteisingai teigiama, kad ieškiniu ieškovė siekė ne įgyti daugiau teisių, o tiesiog įteisinti ilgametį nusistovėjusį naudojimąsi Privažiavimu iki Sandėlyje esančios prekių pakrovimo / iškrovimo rampos.

Nurodė, kad dabar egzistuojanti situacija nėra ilgametė. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad prekės yra pristatomos ilgomis priemonėmis, todėl servitutinis kelias neišvengiamai būtų blokuojamas. Byloje nėra patikimų duomenų, kad buvęs patekimas per Sandėlį2 būtų netinkamas. Pažymėjo, kad ieškovė Statinius gali rekonstruoti racionaliomis išlaidomis, todėl taip pat nėra būtinybės nustatyti prašomus servitutus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nurodė, kad ieškovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra nepagrįstai išaugusi ir per didelė, neatitinka bylos sudėtingumo, krūvio ir turėtų būti mažinama. Teismui nusprendus tenkinti apeliacinį skundą, ieškovės prašoma priteisti suma turėtų būti detaliai išnagrinėta ir įvertinta.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo E. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

Nurodė, kad nesutinka su ieškovės prašymu taikyti CK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir šiuo pagrindu panaikinti sprendimą, nes apeliantės argumentai, kad teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje rėmėsi tik trečiojo asmens argumentais, neatitinka nei šios proceso normos formuluotės, nei šios normos taikymo aspektu suformuotos teisminės praktikos.

Pažymėjo, kad teismas sprendime pasisakė kur kas plačiau nei vadovaujantis CK 4.121 straipsnio 1 dalimi turėjo būti pasisakyti, kadangi administracinio akto, t. y. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. A-2851 patvirtinti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, (ne)teisėtumo klausimas nebuvo ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Nurodė, kad, vadovaujantis CK 4.126 straipsnio 1 dalimi, šiai bylai reikšminga tik tai, kad tuometinė Parduotuvės ir sandėlių savininkė UAB „TC Investicija“ aptariamoje sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo procedūroje neprašė numatyti jokių servitutų, kurie būtų reikalingi statiniams eksploatuoti, t. y. tuometinio ir esamo nuomininko „Topo centro“ veiklai vykdyti, nors apie šią procedūrą buvo informuota teisės aktuose nustatyta tvarka, o tai yra dar vienas įrodymas (be kitų byloje esančių įrodymų), kad aptariamus statinius buvo ir dabar objektyviai būtų galima, atkūrus buvusią padėtį, naudoti ieškovei neatliekant intervencijų į kitas teritorijas ir tokiu būdu neribojant kitų asmenų nuosavybės teisių.

Pažymėjo, kad ieškovės apeliacinio skunde nurodytos citatos iš sprendimo motyvuojamosios dalies bei trečiojo asmens baigiamosios kalbos yra išrinktos tendencingai, t. y. tik tos dalys, kuriose pirmosios instancijos teismas rėmėsi trečiojo asmens byloje pateiktais argumentais, nevertinant kitų sprendimo motyvuojamųjų dalių, kuriose yra pateiktas teismo byloje atliktas įrodymų vertinimas, pasisakyta dėl atsakovo tinkamumo, esminių servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygų, gausu kitų pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų, dėl kurių ieškovės pozicija buvo atmesta, aptarti šalių argumentai ir pateikti įrodymai ir kt. Be to, sandėlių statybos projektų citavimo sutapimas sprendime ir trečiojo asmens baigiamąja kalbą objektyviai yra neišvengiamas. Abejones dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo išsklaido ir bylos proceso eiga.

Dėl servitutų nustatymo būtinumo bei proporcingumo

Nurodė, kad nepagrįsti ieškovės argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl byloje esančio 2025 m. sausio 3 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atsakymo trečiajam asmeniui (2025 m. sausio 3 Nr. 2D-120) (toliau – VTPSI raštas). Kadangi byloje nepareikšta materialiųjų teisinių reikalavimų dėl statybą leidžiančių dokumentų ir (arba) deklaracijų apie statybos darbų užbaigimą panaikinimo, todėl konkrečiai statinių statybos (įskaitant jų vėlesnio pertvarkymo) (ne)teisėtumo klausimai neturi reikšmės šiai bylai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių (Parduotuvės, sandėlių) statybos darbų (ir vėlesnių pertvarkymo darbų) teisėtumo (t. y. statybos darbų atitikties statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams) klausimas nėra šitos bylos nagrinėjimo dalykas, ir atitinkamai dėl to išsamiau nepasisakė.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė, kad ieškovė po pastatų sklype (duomenys neskelbtini) įsigijimo (2020 m. gruodžio 7 d. / 2020 m. gruodžio 7 d.) vykdė kokius nors konkrečius statinių statybos darbus (nepasisakė ir dėl šių darbų (ne)teisėtumo). Sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, Parduotuvė buvo pertvarkyta mažiausiai tris kartus.

Nurodė, kad skundžiamame sprendime nėra konstatuota, kad būtent ieškovė vykdė kokius nors jai priklausančių statinių statybos ir (ar) vėlesnius pertvarkymo darbus, todėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neprieštarauja VTPSI rašto turiniui, kuriame nurodyta, kad, pagal pateiktą ieškovės (trečiojo asmens pastaba) paaiškinimą, visi statybos darbai buvo atlikti iki pastatų įsigijimo ir jokie statybos darbai po nuosavybės teisės įsigijimo 2020 m. gruodžio 7 d. atlikti nebuvo. Patikrinimo metu statybos darbai nebuvo vykdomi.

Trečiasis asmuo nesutinka su ieškove, kad jos prašomų servitutų nustatymo būtinumą įrodo tai, kad Sandėlio1 siena (kur po šio sandėlio pertvarkymo įrengti vartai) yra prie pat sklypo (duomenys neskelbtini) ribos; kad, nesant jos prašomų nustatyti servitutų, nėra galimybės privažiuoti prie Sandėlio1 dalies jo remonto bei priežiūros tikslais. Pažymėjo, kad ieškovė prašo nustatyti kelio servitutą, draudžiantį tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkui savo reikmėms naudotis net 203 kv. m dydžio svetimo žemės sklypo teritorija, nors šiuo atveju pakaktų kur kas mažesne apimtimi kito savininko nuosavybės teises varžančių servitutų (pvz., 1 metro servitutas, skaičiuojant šį atstumą nuo pastato sienos).

Trečiojo asmens nuomone, ieškovės pateikta 2021 m. liepos 12 d. Konsultacinė išvada, kurią jos pačios užsakymu surašė matininkas Giedrius Paužolis, nepatvirtina ieškovės ieškinio pagrįstumo, nes yra neobjektyvi, neišsami ir netinkama tam, kad ja būtų galima vadovautis, sprendžiant byloje nagrinėjamą klausimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją vertino kritiškai.

Nurodė, kad specialistės R. U. parengta 2022 m. gegužės 6 d. išvada taip pat patvirtina sandėlių pertvarkymo galimybę tokiu būdu, kad būtų galima prekių atvežimą, išvežimą bei išdavimą klientams ir vėl organizuoti tik per sklypo (duomenys neskelbtini) teritoriją, t. y. prašomų servitutų nustatymas šiuo atveju objektyviai nėra vienintelis būdas užtikrinti tinkamą nuosavybės naudojimą.

Pažymėjo, kad tam, jog trečiasis asmuo galėtų eksploatuoti (naudoti) jam priklausančius statinius, taip pat atlikti statinių remontą / rekonstrukciją (kai ir jeigu iškils toks poreikis), jam yra reikalinga laisva (neužstatyta ir servitutais neapsunkinta) sklypo (duomenys neskelbtini) teritorija, o nustačius ieškovės prašomus servitutus, būtų šiukščiai pažeisti interesų pusiausvyros ir proporcingumo principai, kadangi trečiasis asmuo būtų paliktas be jokios savo reikmėms galimos panaudoti laisvos žemės (visa sklypo teritorija būtų apsunkinta servitutais).

Nurodė, kad matininko Gyčio Juozapavičiaus parengta 2023 m. rugpjūčio 24 d. išvada „Dėl esamų ir planuojamų servitutų žemės sklypuose adresu (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini)“ papildomai patvirtina, kad, nustačius ieškovės prašomus servitutus sklype (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui nebelieka jokios laisvos (laisvai panaudojamos, pvz., transporto priemonių parkavimui) žemės.

Dėl ieškovės argumentų, kad, formuojant žemės sklypą (duomenys neskelbtini), buvo padaryta klaidų, nepagrįstumo

Nurodė, kad šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl sklypo (duomenys neskelbtini) suformavimo (ne)teisėtumo. Todėl visi ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kurie yra susiję su neva formuojant nurodytą sklypą padarytomis klaidomis, šioje byloje neturi esminės reikšmės. Pažymėjo, kad, pagal byloje esančius įrodymus, formuojant aptariamą sklypą nebuvo pateikta jokių prašymų dėl aptariamo servituto nustatymo dėl to, kad veikla žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvo organizuojama tik tame sklype (t. y. jame išsitenkant). Prašo kritiškai vertinti ieškovės bei specialisto Giedriaus Paužolio šioje byloje duotus paaiškinimus, kad AB „TC Investicija“ turbūt nelabai suprato, ką pasirašo.

Dėl byloje esančių skirtingų detaliųjų planų ir piktnaudžiavimo teise požymių

Trečiasis asmuo nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad sklypo (duomenys neskelbtini) užstatymas beveik iki pat jo ribos buvo numatytas dar 2000 m. su Savivaldybe suderintame detaliajame plane, nes šias aplinkybes paneigti oficialūs rašytiniai įrodymai, taip pat kyla pagrįstų abejonių dėl ieškovės pateikto plano fragmento autentiškumo. Trečiasis asmuo nurodė, kad tas planas, kurį savo žinioje turi atsakingos institucijos, nenumato užstatymo zonos toje vietoje, kur pastatyti sandėliai.

Savivaldybės administracijos 2010 m. kovo 30 d. raštas Nr. (A27V128)-R-1521 „Dėl detaliuoju planu nustatytos statybos zonos tikslinimo“ leido patikslinti detaliajame plane nurodytą užstatymo zoną. Tačiau vertinant jį su kitais byloje esančius duomenis nurodytas dokumentas nepatvirtina, kad Sandėlio2 statybai (t. y. užstatymo zonos tikslinimui Sandėlio2 dalyje) buvo pritarta. Trečiasis asmuo abejoja, ar Sandėlis2, kuriuo užstatytas privažiavimas prie Sandėlio1, buvo pastatytas teisėtai.

Atsižvelgiant į tai, kad leidimo koreguoti statybos zoną Sandėliui2 statyti nebuvo, trečiojo asmens nuomone, siekiant suklaidinti statybos leidimą išduodančius asmenis, neautentiškas sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas ir buvo pateiktas į Sandėlio2 statybos projektą, kuris vėliau buvo pagrindas išduoti statybą leidžiantį dokumentą (rašytinį pritarimą).

Trečiojo asmens nuomone, patys nurodyto sklypo naudotojai susikūrė dabar deklaruojamą problemą prie Sandėlio1 pastačius Sandėlį2 ir ją siekia išsispręsti jiems patogiausiu ir, matyt, ekonomiškai naudingiausiu būdu, t. y. svetimos nuosavybės apribojimo papildomu servitutu sąskaita. Pažymėjo, kad jeigu Sandėlis2 nebūtų buvęs pastatytas, nekiltų jokių problemų patekti prie Sandėlio1.

Dėl kiemo aikštelės ribų ir ieškovės teisės patekti į sklypo (duomenys neskelbtini) teritorijos ribas (servitutais ieškovės siekiama apsunkinti teritorija)

Nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad kiemo aikštelė patenka ir į sklypo (duomenys neskelbtini) teritoriją arba kad aikštelė yra įrengta jos nuomininkės „Topo grupės“ privačių lėšų pagrindu.

Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas sudarytas tada, kai šiame sklype buvo tik Parduotuvė, t. y. dar nebuvo pastatyti sandėliai, taip pat geoportal.lt 2005–2006 m. duomenys paneigia ieškovės nurodomas aplinkybes, kad dar 2006 m. Parduotuvė buvo eksploatuojama naudojantis gretima teritorija, kurioje dabar yra sklypas (duomenys neskelbtini). Planas patvirtina, kad kai dar nebuvo pastatytų sandėlių, nebuvo poreikio naudotis gretimomis teritorijomis, nes sklypas (duomenys neskelbtini) nebuvo užstatytas iki pat jo ribos su sklypu (duomenys neskelbtini).

Pažymėjo, kad ieškovė, kaip juridinis asmuo (verslininkė), kuriam yra keliami didesni atidumo bei rūpestingumo standartai, įsigydama statinius (Parduotuvę, sandėlius), turėjo įvertinti šių statinių lokaciją ir galimybes vykdyti juose savo ir (ar) nuomininkų norimą veiklą.

Nurodė, kad nors ankstesnio gretimo sklypo, iš kurio vėliau kilo žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvusi naudotoja pasirašė Sandėlio2 projekte, tokiu būdu duodama sutikimą Sandėlio2 statybai, tačiau pažymėjo, kad projekte, be kita ko, nurodyta, kad dėl tokios statybos nebus varžomos kitų asmenų teisės.

Dėl ieškovės galimybės naudoti Sandėlį2 prekėms išvežti, įvežti ir išduoti klientams

Nurodė, kad matininko Gyčio Juozapavičiaus 2023 m. rugpjūčio 24 d. išvada „Dėl esamų ir planuojamų servitutų žemės sklypuose adresu (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini)“, be kita ko, patvirtina, kad ieškovė turi galimybę savo problemas išsispręsti neperžengdama savo naudojamo sklypo ribų, neperkeldama savo pačios susikurtų problemų kitiems asmenims (šiuo atveju – trečiajam asmeniui).

Be to, antstolio Mareko Petrovskio 2022 m. vasario 3 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 123-22-6 patvirtina, kad prie Sandėlio2 buvusių vartų pastačius krovininį automobilį kelio servitutas nėra blokuojamas. Sandėlių kadastro duomenų byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, kad prie buvusių Sandėlio2 vartų pastačius ir didesnių gabaritų krovininį automobilį, nei nurodytas antstolio protokole, aptariamas kelio servitutas taip pat nėra blokuojamas.

Nurodė ir tai, kad Kauno miesto savivaldybės administracija atliko patikrinimą vietoje ir 2025 m. sausio 13 d. atsakyme Nr. 07-2-29 nurodė, kad, atlikus patikrinimą vietoje, buvo nustatyta, kad pastatas – sandėlis, žymėjimas plane 3F1g (t. y. Sandėlis2), yra naudojamas ne pagal jo paskirtį, ir įpareigojo nustatytą pažeidimą pašalinti, t. y. sandėlį naudoti pagal paskirtį arba skubiai organizuoti šio statinio paskirties pakeitimą. Taigi, iškovė Sandėlį2 naudoja pažeisdama teisės aktų reikalavimus, t. y. naudoja jį prekybinei veiklai vykdyti, nors turėtų naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį – sandėliavimui.

Pažymėjo, kad ieškovės sutikimas sumokėti Lietuvos Respublikai atsakovės apskaičiuotą 11 764,87 Eur kompensaciją už prašomų servitutų sklype (duomenys neskelbtini) nustatymą neužtikrina trečiojo asmens teisių ir interesų. Šiuo atveju visus nepatogumus bei praradimus dėl nustatytų servitutų patirtų ne Lietuvos Respublika, o trečiasis asmuo, kaip nuomojamame sklype esančių statinių savininkas ir šio sklypo valdytojas bei naudotojas (be kita ko, ir kaip asmuo, kuris pagal Žemės įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 1 punktą turi teisę į šio sklypo įsigijimą iš valstybės lengvatine tvarka).

Ieškovės sutikimas arba nesutikimas sumokėti nurodyto dydžio kompensaciją, esant kitiems būdams ieškovei / jos nuomininkei užsitikrinti tolesnį tinkamą savo veiklos vykdymą ir esant duomenims, kad prašomas nustatyti servitutas (servitutai) neproporcingai suvaržys kito asmens (t. y. trečiojo asmens) teises, susijusias su tinkamu jo statinių eksploatavimu, nesudaro pagrindo nustatyti prašomus servitutus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nenustatė.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo

Apeliantė nurodo, kad sprendimo motyvuojamoji dalis iš esmės atkartoja (vietomis žodis žodin) trečiojo asmens E. K. 2025 m. gruodžio 9 d. baigiamojoje kalboje išdėstytą argumentaciją. Teismas savarankiškai neįvertino šalių paaiškinimų, surinktų įrodymų, liudytojų parodymų, sprendimo neargumentavo savarankiškais savo motyvais, o iš esmės perėmė vienos proceso šalies argumentaciją, todėl buvo pažeisti rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principai. Todėl, ieškovės nuomone, sprendimas panaikintinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nes yra nemotyvuotas.

CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Aplinkybė, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė ieškinį, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, tiek kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 288; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018; 2024 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-378/2024).

Vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, atsižvelgtina į dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus reikalavimus. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Pažymėtina, kad tam tikrų šalies, su kurios pozicija sutinkama, argumentų atkartojimas teismo sprendime yra neišvengiamas, kadangi teismas, priimdamas sprendimą, remiasi būtent šalių nurodomomis aplinkybėmis, jas vertindamas pagrįstumo, įrodytinumo aspektais (pvz., žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-813-516/2015).

Nagrinėjamu atveju teismo ir trečiojo asmens argumentų sutapimas patvirtina, kad teismas sutiko su trečiojo asmens, atsakovės bei trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės pozicija, ir tai įrodo šių proceso dalyvių argumentų pagrįstumą, tačiau ne teismo savarankiškumo trūkumą. Teismas, vykdydamas teisingumą, privalo pasirinkti vienos iš šalių teisiškai stipresnę poziciją, tačiau toks pritarimas savaime nepatvirtina teismo nesavarankiškumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 6 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-401-464/2025). Šalių argumentų analizė ir atranka yra tiesioginė įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis) išraiška.

Pareiga nurodyti priimto sprendimo motyvus ir jų apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.).

Servitutas teismo sprendimu yra nustatomas tokiu atveju, jeigu savininkai tarpusavyje nesusitaria (nesutarimo / ginčo aspektas) ir jeigu nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal jo paskirtį (objektyvaus būtinumo aspektas) (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo turinys, taip pat ir motyvuojamoji jo dalis, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog ieškovės pareikštas reikalavimas dėl servitutų nustatymo nėra pagrįstas, pakankamai detaliai vertino bylai pateiktus įrodymus ir nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybės, tai yra pasisakė dėl visų servituto nustatymo teismo sprendimu aspektų, taip pat ir dėl to, ar šioje byloje yra pagrindas spręsti, jog ieškovės prašomi nustatyti servitutai objektyviai yra būtini. Priešingai, nei teigia apeliantė, teismas atsakė į esminius šalių argumentus, kurie pateko į bylos nagrinėjimo ribas, ir dėl to padarytas išvadas motyvavo, kodėl ieškinį atmeta. Bylos nagrinėjimo metu buvo išklausyti šalių, trečiųjų asmenų, liudytojų ir kitų kviestų asmenų paaiškinimai, ištirta rašytinė bylos medžiaga, taip pat ir analizuojant kadastrinius matavimus, teritorijų planavimo dokumentus, abiejų šalių pateiktus antstolių faktinių aplinkybių vietoje konstatavimo protokolus, Giedriaus Paužolio Konsultacinę išvadą ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Nustatyta ir tai, kad skundžiamas sprendimas turi aiškią faktinę ir teisinę argumentaciją. Šiuo atveju skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra nulemtos būtent jo atlikto savarankiško faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų teisinio vertinimo, o dėl to, ar šios išvados yra teisėtos ir pagrįstos, teisėjų kolegija pasisakys toliau nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktas byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas, nuomonė dėl nagrinėjamai bylai aktualios teismų praktikos nesutampa su ieškovės pozicija, nelemia išvados, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir dėl to jis, remiantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktu, turi būti panaikintas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 17 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-125-854/2025).

Šiai bylai aktualu ir tai, kad atsižvelgiant į užsitęsusį bylos nagrinėjimą, į tai, kad bylos apimtis itin didelė, akivaizdu, kad teismo sprendime neįmanoma aprašyti visos į bylą pateiktos medžiagos, tačiau tai nedaro sprendimo neteisėto. Vadovaujantis proceso koncentruotumo principu, teismas neprivalo analizuoti ir aptarti visus ieškovės argumentus, kuriuos laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui. Vien aplinkybė, kad teismas nepriėmė ieškovę tenkinančio sprendimo ir nesivadovavo visais jos argumentais, nedaro sprendimo nepagrįsto ir panaikintino, neįrodo, kad ne visi duomenys nagrinėjamoje byloje buvo ištirti ir įvertinti netinkamai. Sutiktina su atsakovės pastebėjimais dėl ieškovės netiksliai cituojamos teismų praktikos, kuria ji remiasi, siekdama pagrįsti skundžiamo sprendimo motyvavimo trūkumus, nepakankamumą, taip pat kad nurodyta teismų praktika nesutampa su nagrinėjamos bylos dalyku ir todėl ja šioje byloje negali būti remiamasi (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-411-330/2024, 37, 38 punktai).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir trečiasis asmuo abu yra Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančių gretimų žemės sklypų naudotojai, tai yra ieškovė – Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudotoja; trečiasis asmuo – Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudotojas. Šie sklypai ieškovei ir trečiajam asmeniui yra suteikti naudotis tuo pagrindu, kad būtų užtikrintas juose esančių bei ieškovei ir trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančių statinių tinkamas naudojimas (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintas valstybinių sklypų išnuomojimo be aukciono (t. y. lengvatine tvarka) pagrindas). Žemės sklype (duomenys neskelbtini) yra pastatyti trys pastatai – Pastatas – Parduotuvė (žymėjimas 1E3b); Sandėlis1 (žymėjimas 2F1g) (kurio naudai ieškovė prašo nustatyti servitutus); Pastatas – Sandėlis2 (žymėjimas 3F1g). Šie pastatai nuosavybės teise nuo 2020 m. gruodžio 9 d. priklauso ieškovei (buvusi (ankstesnė) šių statinių savininkė yra UAB „TC Investicija“). Visi šie pastatai ieškovės yra nuomojami „Topo grupei“ (nuomininkė), t. y. juose veikia prekybos centras „Topocentras“ (nuomos terminas nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2032 m. sausio 1 d.).

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama nustatyti servitutus, tai yra prašė Lietuvos Respublikos valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris patikėjimo teise perduotas valdyti Nacionaline žemės tarnybai, nustatyti atlygintinus kelio ir statinių servitutus pastato – Sandėlio1, esančio (duomenys neskelbtini), tinkamam eksploatavimui ir naudojimui užtikrinti. Teigia, kad, teismo sprendimu nenustačius jos prašomų servitutų, ji neturi galimybės naudoti Sandėlio1 bei kartu kitų sklype (duomenys neskelbtini), esančių ir ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių, t. y. Parduotuvės ir Sandėlio2, kurie šiuo metu veikia kaip kompleksas, skirtas „Topocentro“ veiklai vykdyti. Taip pat įrodinėjo, kad byloje prašomi nustatyti servitutai yra vienintelė objektyvi galimybė privažiuoti prie Sandėlio1 vartų, pro kuriuos yra gabenamos (atvežamos ir išvežamos) įvairios prekės. Atsakovė ir trečiasis asmuo su prašomais nustatyti servitutais nesutiko.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinio reikalavimus atmetė, nusprendė, kad nėra vienos iš CK 4.126 straipsnyje įtvirtintų sąlygų nustatyti servitutą teismo sprendimu – negalėjimo normaliomis sąlygomis naudoti nekilnojamąjį daiktą pagal paskirtį nesinaudojant kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (jo dalimi), tai yra ieškovė neįrodė, kad jos prašomi nustatyti servitutai yra vienintelė objektyvi galimybė privažiuoti prie jai nuosavybės teise priklausančių statinių (taip pat ir prie Sandėlio1 vartų), pro kuriuos yra gabenamos (atvežamos ir išvežamos) įvairios prekės. Nurodė, kad ieškovė prašomais nustatyti servitutais siekia, jog jai būtų sudaryta galimybė kuo patogiau naudotis ginčo statiniais, esančiais sklype (duomenys neskelbtini).

Dėl servitutų nustatymo

Apeliantės nuomone, ieškovės prašomi nustatyti servitutai nei atsakovei, nei trečiajam asmeniui neapriboja tarnaujančiojo sklypo naudojimo labiau, negu jis faktiškai buvo ir yra apribotas / naudojamas privažiavimui jau daug metų dar iki tarnaujančiojo sklypo suformavimo. Teigia, kad servitutus būtina nustatyti tam, kad apeliantė galėtų normaliomis sąnaudomis naudotis Sandėliu1 pagal paskirtį. Nenustačius servitutų, Sandėlis1 neturės jokio privažiavimo ir (ar) priėjimo prie jo, nes, išskyrus teritoriją, kurią ir prašoma paskirti servitutui, Sandėlis1 ribojasi su tarnaujančiojo sklypo riba; nenustačius servitutų, Sandėlio1 apskritai nebūtų galima naudoti pagal paskirtį.

Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021, 23 punktas; 2024 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-403/2024). Taip pat kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-701/2024). Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014; kt.). Servituto nustatymo bylose taikomas bendrasis rungimosi civiliniame procese principas, kuris lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent asmeniui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties byloje Nr. 3K-3-94-248/2016 14 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021 57 punktas).

Apeliantės nuomone, rengiant žemės sklypo (duomenys neskelbtini), formavimo pertvarkymo projektą, buvo padaryta klaidų, tai yra neįvertinta esama faktinė situacija ir nepagrįstai nenumatytas servitutas privažiuoti iki Sandėlyje1 esančių vartų bei rampos. Vien ta aplinkybė, kad ankstesnis savininkas, formuojant gretimą žemės sklypą, neišreiškė pageidavimo nustatyti servitutą, nesuponuoja išvados, kad servituto poreikis išnyko.

Servitutas, kaip daiktinė teisė, tiek nustatomas, tiek dėl jo pabaigos sprendžiama pagal civilinės teisės normas. Teritorijų planavimo dokumentuose gali būti suprojektuojamas kelias servitutui nustatyti, tačiau servitutas nustatomas tik įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimu, o įstatymo nurodytais atvejais – administraciniu aktu (CK 4.124 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-248/2019, 23 punktas). Kai teisme priimamas sprendimas dėl servituto nustatymo, yra įvertinami šalių interesai ir aplinkybės, kurios yra svarbios servituto dydžiui. Jos gali sutapti, bet gali ir nesutapti su ta aplinkybių visuma, kuri yra įvertinama ir yra svarbi tvirtinant teritorinio planavimo dokumentus su siūlymais dėl servituto nustatymo. Atitinkamai siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio bei kitų sąlygų teritorinio planavimo dokumentuose nėra kokiu nors būdu privalomi šalims ar teismui, nors juose gali būti tam tikrų duomenų apie servituto būtinumą ar jo dydį. Viena vertus, tai reiškia, kad teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys gali būti teikiami kaip vienas iš įrodymų, iš kurių teismas sprendžia dėl servituto būtinumo, dydžio ir kitų reikšmingų servituto nustatymui aplinkybių (CPK 177 straipsnis).

Kaip teisingai nurodė ieškovė, teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys gali būti teikiami kaip vienas iš įrodymų, kita vertus, jie neturi didesnės įrodomosios ar prejudicinės galios (CPK 182, 197 straipsniai), todėl servitutui ir jo dydžio nustatymui teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys su siūlymais gali būti vertinami kaip vienas iš įrodymų (CPK 185 straipsnis). Jeigu jų ir kitų įrodymų pagrindu teismas daro išvadą, kad teritorijų planavimo dokumentuose esantys siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio yra pakankami, atitinka įstatymo reikalavimus ir šalių interesus tiek, kad patenkina viešpataujančiojo daikto poreikius ir pernelyg nesuvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teisių, tai teismas gali patvirtinti prašomą servitutą tokį, koks buvo siūlymuose. Tačiau kitu atveju teismas gali nepatvirtinti siūlyme dėl servituto projektuoto servituto dydžio, jeigu minėtų reikalavimų toks siūlymas neatitiko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021.

Žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas 2018–2019 metais. Byloje nėra ginčo, kad, remiantis Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinės sistemos paslaugos bylos Nr. ZSFP-41535 duomenimis, ankstesnė žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nuomininkė UAB „TC Investicija“ 2017 m. spalio 17 d. buvo informuota apie projekto Nr. ZSFP-41535 rengimą. Parengto projekto sprendiniai 2018 m. birželio 18 d. buvo paskelbti viešai, suinteresuoti asmenys nustatytu terminu galėjo susipažinti su projektu ir teikti pastabas, tačiau duomenų apie UAB „TC Investicija“ teiktas pastabas ar pasiūlymus dėl šio projekto sprendinių nėra. Be to, UAB „TC Investicija“ pasirašė nurodyto sklypo pertvarkymo sprendinių brėžinyje, kas patvirtina, jog visi projekto sprendiniai, įskaitant ir tai, kad suformuojamame gretimame žemės sklype (duomenys neskelbtini), joks kelio servitutas privažiuoti prie UAB „TC Investicija“ nuosavybės teise priklausančio statinio nėra nustatomas, buvusiai pastatų savininkei ir žemės sklypo nuomininkei buvo žinoma (dėl servitutų nustatymo žemės sklype (duomenys neskelbtini), savo statinių, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), naudai).

Kaip teisingai pažymėjo atsakovė, rengiant minėtą projektą buvo atsižvelgta į faktinę situaciją, tai patvirtina ir matininkės S. L., ruošusios minėtą formavimo pertvarkymo projektą, paaiškinimai. Ji nurodė, kad UAB „TC investicijos“ į 2018 m. projektą buvo įtraukta, nes turėjo teritorijoje pastatų. Planas buvo viešinamas, o UAB „TC investicijos“ sutiko su plano sprendiniais pasirašytinai, pretenzijų dėl servituto ar plano sprendinių nereiškė. Priešingai, nei nurodo ieškovė, liudytoja patvirtino, kad atliekant matavimus vietoje 2017 m. pabaigoje Statiniai neturėjo dabartinio įvažiavimo per Sandėlį1, prekes išsikraudavo per Sandėlį2. Taip pat nurodė, kad topografinis planas nėra reikalingas formavimo pertvarkymo projektams rengti. UAB „Topo grupė“ parduotuvės vadovė patvirtino, kad ankstesnis patekimas per Sandėlį2 buvo naudojamas mažoms prekėms sandėliuoti, t. y. kelio servitutas nėra būtinas parduotuvės funkcionavimui.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad 2019 m. sausio 1 d. sudarant UAB „TC Investicija“ nuomos sutartį su UAB „Topo grupė“ Parduotuvės pirmo aukšto patalpos dar nebuvo pertvarkytos, t. y. jos nebuvo išgriautos ir sujungtos su Sandėliu1, ir atitiko 2016 m. kovo 8 d. užfiksuotą planą. 2020 m. ginčo statinius įsigijus ieškovei, antstoliui Raimundui Stanislauskui 2021 m. lapkričio 12 d. atlikus faktinių aplinkybių konstatavimą buvo užfiksuota, kad tuo metu prekių įvežimas / išdavimas jau buvo vykdomas pro Sandėlyje1 esančius pakeliamus vartus, virš kurių yra užrašas „Prekių atsiėmimo vieta“. Be to, Sandėlio1 vartų įrengimas oficialiai buvo užbaigtas ir išviešintas tik 2024 m. rugpjūčio 26 d., t. y. jau po gretimo sklypo suformavimo bei įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, todėl projekto rengėja S. L., statinio statybai nesant užbaigtai teisės aktuose nustatyta tvarka, neturėjo teisės ir neprivalėjo, kaip teigia ieškovė, sklype (duomenys neskelbtini) numatyti (suprojektuoti) jokių kelio servitutų, skirtų privažiuoti prie Sandėlio1 vartų, kurie kadastre net nebuvo pažymėti.

Priešingai, nei teigia ieškovė, buvusio savininko veiksmai saisto ir dabartinius savininkus. CK 4.48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė, įsigydama statinius, esančius sklype (duomenys neskelbtini), kartu su nuosavybe perėmė ir visas buvusios savininkės UAB „TC Investicija“ teises ir pareigas bei atitinkamai visas buvusios savininkės atliktų veiksmų, susijusių su šiame sklype esančių statinių statybos ir vėlesnio jų pertvarkymo darbais nurodytame sklype, pasekmes ir riziką. Ieškovė neginčija, kad ji žinojo, kokius statinius ir kokias jų naudojimo galimybes pagal paskirtį įsigijo, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) nėra nustatyta jokių servitutų. Ieškovė neįrodė, kad projekto rengimo metu statiniai turėjo dabartinį privažiavimą per Sandėlį1. Bylos duomenimis nustatyta, kad prekių iškrovimas / pakrovimas vyko per Sandėlį2, todėl atmestini ieškovės argumentai, kad šis projektas atliktas neteisingai. Svarbu ir tai, kad sandėlių projektinėje dokumentacijoje buvo numatyta, kad šių statinių pastatymu nebus varžomos kitų asmenų teisės.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad sandėlių statybos projektai (sprendiniai) patvirtina, kad sandėliai buvo suprojektuoti ir pastatyti būtent tokiu būdu, kad jiems naudoti nebūtų reikalinga sklypo (duomenys neskelbtini) teritorija, todėl, pagal tokią faktinę situaciją formuojant sklypus, nebuvo jokio pagrindo nustatyti servitutas privažiuoti iki Sandėlyje1 esančių vartų bei rampos.

Nors, ieškovės teigimu, vartus Sandėlyje2 panaikino ankstesnis pastatų savininkas, nes jis kapitalinio remonto metu praplėtė Parduotuvės prekybinės patalpas ir iš esmės pakeitė Parduotuvės konstrukcijas, tačiau tai patvirtinančių objektyvių įrodymų nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, teisingai nustatė, kad šių darbų, įskaitant ir Sandėlyje2 buvusių vartų panaikinimą, atlikimo laikas yra neaiškus ir neįrodytas. Be to, aplinkybė, kad ieškovė galimai įsigijo jau pertvarkytus sandėlius, taip pat nepagrindžia prašomų servitutų nustatymo būtinumo. Sandėlių kadastro duomenimis, prekių atvežimas, išvežimas, išdavimas buvo numatytas vykdyti naudojantis išimtinai tik sklypo (duomenys neskelbtini) teritorija, tai yra jokio poreikio naudotis kitų sklypų teritorijomis nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas Nekilnojamojo turto registro, sandėlių kadastrinių matavimų bylų duomenimis nustatė, kad Sandėlis1 (2F1g) suformuotas ir įregistruotas kaip naujas daiktas 2014 m. kovo 10 d. Statybos užbaigimo akto pagrindu. Sandėlis2 (3F1g) suformuotas ir įregistruotas kaip naujas daiktas 2017 m. sausio 2 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą ir 2014 m. gruodžio 22 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos pagrindu. Todėl pagrįstai nustatė, kad pirmiausia buvo pastatytas Sandėlis1, o vėliau Sandėlis2, kuriame buvo įrengti platūs vartai. Įrodymų, kad prekių pristatymo ar išvežimo organizavimas pro Sandėlio2 vartus kėlė nepatogumų ieškovei arba kitiems asmenims arba kad buvo poreikis nustatyti prašomus servitutus, išskyrus tik deklaratyvius ieškovės teiginius, nepateikta. Poreikis dėl servituto nustatymo kilo tik tada, kai Sandėlio2 vartai buvo panaikinti ir įrengti Sandėlyje1. Todėl pripažintina, kad organizuojant priekių pakrovimą, iškrovimą pro Sandėlio2 vartus ieškovei nekilo ir šiuo metu atkūrus buvusią padėtį nekiltų poreikio naudotis tarnaujančiojo daikto sklypo teritorija.

Servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 straipsnio 1 dalis). Vartų perkėlimas (įrengimas) į Sandėlį1 vien dėl ieškovės patogumo sukelia papildomų ribojimų sklypo naudotojui (trečiajam asmeniui) ir tiesiogiai pažeidžia CK 4.113 straipsnio 1 dalyje nustatytus imperatyvius reikalavimus. Kadangi ieškovės sklype iki statinių pertvarkymo ieškovė arba pradinis statinių savininkas turėjo galimybę prekes gabenti pro Sandėlio2 vartus, todėl teismui nenustačius jokios pagrįstos būtinybės pripažintina, kad šių vartų panaikinimas ir jų įrengimas Sandėlyje1 atliktas tik dėl ieškovės siekio jai patogiu būdu gabenti prekes ir pažeidžia proporcingumo principą ir nepagrįstai suvaržo tarnaujančiojo sklypo ekonominius ir komercinius interesus, tai jam sukelia neigiamas pasekmes.

Šiuo atveju nustačius ieškovės prašomus servitutus, trečiojo asmens naudojamame sklype neliks laisvos žemės, kuria jis galėtų naudotis savo reikmėms, nes, Nekilnojamojo turto registro centro duomenimis, sklypo (duomenys neskelbtini) planu, beveik visa šio sklypo teritorija, išskyrus teritoriją, kurioje ieškovė prašo nustatyti servitutus, būtų apsunkinta servitutais. Ieškovė nepaneigė trečiojo asmens argumentų, kad tokiu atveju tai neigiamai atsilieptų šiame sklype esančių nekilnojamojo turto objektų rinkos vertei, tai yra neigiamai paveiktų trečiojo asmens interesus, nes sklype esančiam statiniui neliktų pakankamai žemės tam, kad nurodytas statinys galėtų būti naudojamas pagal jo paskirtį, būtų suvaržyta jo teisė savo nuožiūra naudotis sklypu, pvz., trečiasis asmuo pateikė įrodymus, kad yra numatęs ginčo teritorijoje įrengti jam nuosavybės teise priklausančio pastato vartus, o nustačius servitutus, pastatu naudotis būtų neįmanoma, nes neliktų laisvos žemės prie šio pastato. Matininko Gyčio Juozapavičiaus parengta 2023 m. rugpjūčio 24 d. išvada „Dėl esamų ir planuojamų servitutų žemės sklypuose adresu (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini)“ taip pat patvirtina, kad, nustačius ieškovės prašomus servitutus sklype (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui nebelieka jokios laisvos (laisvai panaudojamos, pvz., transporto priemonėms statyti) žemės. Ieškovė priešingų įrodymų nepateikė. Svarbu ir tai, kad ieškovės interesas nėra svarbesnis už trečiojo asmens interesą naudotis ginčo sklypu. Trečiasis asmuo, kaip žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomininkas, turi tokį pat interesą naudotis nurodytu sklypu, kaip ir ieškovė, be to, už naudojimąsi šiuo sklypu moka valstybinės žemės nuomos mokestį.

Ieškovės motyvai, kad servitutas būtinas dėl priešgaisrinių reikalavimų, pastatų eksploatavimo, remonto, taip pat atmestini kaip nepagrįsti, kadangi abu sandėliai buvo suprojektuoti ir pastatyti tokiu būdu, kad jiems naudoti pagal paskirtį nereikėtų naudotis gretimomis teritorijomis, įskaitant gretimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teritoriją. Todėl šiuo atveju užtikrinti tokio pobūdžio reikalavimus pareiga kyla statinių savininkui savo naudojamame žemės sklype ir nesudaro pagrindo varžyti kitų sklypų naudotojų interesus. Kasacinis teismas taip pat laikosi tokios nuomonės, tai yra kad turi būti siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2008). Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė arba trečiasis asmuo neleido privažiuoti pro jos valdomo sklypo teritoriją, pvz., avarinių – gelbėjimo tarnybų transportui.

Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo nusistovėjusios teismų praktikos, klaidingai konstatavo, kad apeliantės prašomi nustatyti servitutai nėra būtini, nepagrįstai apsiribojo vien patekimo į patalpų vidų faktu ir tinkamai neįvertino aplinkybės, jog pastatas turi būti eksploatuojamas pagal jo paskirtį, prižiūrimas, esant reikalui, remontuojamas (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-621-614/2019). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ji neprašė nustatyti tokio pobūdžio servituto. Be to, apeliantės nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl servituto pabaigos, išnykus jo būtinumui.

Ieškovė nepagrįstai teigia, kad Sandėlio1 siena (kurioje įrengti vartai) yra prie pat sklypo (duomenys neskelbtini) ribos, todėl, nesant jos prašomų nustatyti servitutų, nėra galimybės privažiuoti prie Sandėlio1 dalies jo remonto bei priežiūros tikslais. Byloje pateiktas Servitutų planas šių aplinkybių nepatvirtina, nes nuo Sandėlio1 iki sklypo (duomenys neskelbtini) ribos yra tarpas. Todėl sutiktina su trečiojo asmens pastebėjimu, kad ši aplinkybė nesutampa su Giedriaus Paužolio duotais paaiškinimais teismo posėdžio metu dėl Sandėlio1 ribos visiško sutapimo su sklypo (duomenys neskelbtini) riba; prieštarauja to paties matininko parengtam Servitutų planui, iš kurio negalima spręsti apie sklypų ribų sutapimą. Be to, dėl servituto Sandėlio1 remontui bei priežiūrai reikalingumo nėra pagrindo spręsti ir todėl, kad į patį Sandėlį1 gali būti patenkama per Parduotuvės ir (arba) Sandėlio2 patalpas.

Tai, kad dabar egzistuojanti situacija, t. y. kad dar iki sklypo (duomenys neskelbtini) kaip savarankiško sklypo suformavimo pravažiuoti prie Sandėlio1 buvo naudojama dabartinė tarnaujančiojo sklypo teritorija, nėra ilgametė, patvirtina byloje ištirti įrodymai, pvz., tai, kad nei 2006 m. balandžio 20 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje, nei 2016 m. kovo 8 d. parengtoje kadastrinių matavimų byloje, prekių įvežimo ir atsiėmimo vieta nepažymėta ir eksplikacijoje nenurodyta. Sandėlio1 2013 m. gruodžio 30 d. kadastrinių matavimų bylos plane įėjimas iš lauko į Sandėlį1 nepažymėtas. Iš 2012 m. K. Š. firmos parengto Sandėliavimo pastato naujos statybos projekto projektinių sprendinių aprašymo matyti, kad pagrindinis patekimas į statinį buvo suprojektuotas pietryčių pusėje – metaliniai apšiltinti 3 m pločio vartai, prie kurių numatyta pakrovimo ir iškrovimo vieta. Sklypo (duomenys neskelbtini) planas patvirtina, kad kai dar net nebuvo pastatytų sandėlių, nebuvo poreikio naudotis gretimomis teritorijomis (kadangi šis sklypas nebuvo užstatytas iki pat jo ribos su sklypu (duomenys neskelbtini)). Todėl atmestini ieškovės argumentai, kad jau 2006 m. norint patekti į parduotuvę buvo naudojamasi teritorija, kurioje dabar yra sklypas (duomenys neskelbtini). Be to, kaip minėta, statybos projektai patvirtina, kad sandėliai buvo suprojektuoti ir pastatyti taip, kad jiems naudoti nebūtų reikalinga sklypo (duomenys neskelbtini) teritorija.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad netgi darant prielaidą, kad iki žemės sklypo (duomenys neskelbtini) suformavimo prekėms įvežti į parduotuvę buvo naudotasi dabar šį sklypą sudarančia žemės dalimi, tai nesudaro teisinio pagrindo nustatyti ieškovės prašomus servitutus. Toks savavališkas valstybinės žemės, į kurią nei ankstesnė statinių savininkė, nei ieškovė jokių teisių neturėjo ir neturi, naudojimas, nors statiniai pagal jų projektus galėjo būti naudojami ir buvo naudojami išsitenkant Sklype1, nesukuria jokių teisėtų lūkesčių, teisių ar pagrindo ieškovei reikalauti įteisinti tokį naudojimą, nes tai nepagrįstai suvaržytų kitų asmenų (valstybės, esamų ar būsimų sklypo naudotojų) teises.

Eksperto (specialisto) ar kita išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 19 punktas). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 21 punktas; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 48 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei nurodo apeliantė, vertino ir ieškovės pateiktą specialisto (matininko) Giedriaus Paužolio 2021 m. liepos 12 d. Konsultacinę išvadą. Teismas įvertinęs specialistui pateiktų duomenų sąrašą, rengiant konsultacinę išvadą, nustatė, kad jam nebuvo pateikti ir todėl nebuvo įvertinti sandėlių projektai, kuriuose, kaip minėta, buvo numatyta, jog jie bus naudojami nesinaudojant jokiomis gretimomis teritorijomis. Taip pat nebuvo pateiktos ir vertinamos nurodytų statinių kadastro duomenų bylos, kurios, kaip minėta, patvirtina, kad sandėliai buvo pastatyti pagal projektus ir realiai naudojami pagal paskirtį, nesinaudojant gretima teritorija. Apeliantė šių aplinkybių nepaneigė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai specialisto padarytą išvadą, kad aprūpinimas prekėmis (prekių įvežimas / išvežimas / išdavimas) visada buvo vykdomas per vienintelį pastatą – sandėlį (pažymėjimas plane 2F1g), kuriame vieninteliame yra įrengti pakeliami vartai, rampa, krovinių (prekių) liftas, ir kitos galimybės sklandžiam prekių tiekimui faktiškai neegzistuoja, vertino kaip neobjektyvią, parengtą remiantis neišsamiais duomenimis. Todėl ši išvada vertinama tik kaip esamos faktinės situacijos fiksavimas, bet teisiškai neįpareigojanti.

Kritiškai vertintini nurodyto specialisto paaiškinimai, kad, net ir nesant pastatytų sandėlių, Privažiavimas iki Sandėlio1 rampos vis viena buvo naudojamas, tai yra kad kito privažiavimo iki vartų nėra. Kaip jau nustatyta, į Sandėlį1 galima patekti ir jį naudoti išsitenkant savo sklype (kaip numatyta projektuose), todėl bet koks papildomas privažiavimas, naudojantis tarnaujančiojo sklypo teritorija, yra tik patogumo, o ne būtinumo klausimas. Nustatyta, kad ieškovė Sandėlio1 vartus įsirengė ir nusimatė patekimą į Sandėlį1 per svetimą valstybinę žemę, kuri dabar patenka į sklypo (duomenys neskelbtini) teritoriją, kuria naudotis neturėjo ir neturi jokio pagrindo.

Ieškovė nurodė, kad poreikį nustatyti servitutą gali lemti ir nusistovėjusi tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto naudojimo tvarka (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-526-855/2019). Susipažinus su ieškovės nurodyta nutartimi šiuo atveju pritartina atsakovės nuomonei, kad minėtoje byloje pasisakoma apie netinkamą priėjimą, tačiau neanalizuojama galimybė pertvarkyti patalpas, todėl ši teismų praktika netinkama ginčo situacijai. Nagrinėjamu atveju prieš perstatant sandėlius buvo patenkama ne per Sandėlį1, o per Sandėlį2, tokia tvarka buvo priimtina visoms šalims ir ji užfiksuota teritorijų planavimo dokumentuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. kovo 31d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2014, pažymėjo, kad faktas, jog ginčo kelias buvo naudojamas ankstesnių savininkų, nepatvirtina servituto būtinumo.

Todėl šiuo atveju specialisto pasiūlymas nustatyti servitutą vien tik tuo pagrindu, kad nebūtų keičiama nusistovėjusi faktinė situacija, kad įvažiavimas išliktų ten, kur, jo teigimu, visada ir buvo, neįvertinus kitų techninių pastatų naudojimo alternatyvų, taip pat nesukuria objektyvaus ir teisėto pagrindo suvaržyti ginčo teritoriją ieškovės naudai. Pažymėtina, kad toks faktinis ir savavališkas kitame tarnaujančiajame sklype esančios teritorijos naudojimas privažiuoti iki vartų nesukuria teisėto pagrindo suvaržyti šią teritoriją ieškovės naudai. Siūlydamas nustatyti servitutą vien tam, kad nepasikeistų nusistovėjusi situacija, matininkas peržengė savo kaip techninio specialisto kompetencijos ribas ir atliko teisinį vertinimą, kuris yra išimtinė teismo prerogatyva.

Be to, kaip pagrįstai pažymėjo trečiasis asmuo, išvadoje nebuvo vertinama, ar yra kitų alternatyvų servitutui, t. y. alternatyvų, kurios nevaržytų kitų asmenų teisių ir interesų ir kurias įgyvendinus nereikėtų nustatyti servituto; galimybė atkurti buvusią (projektuose nurodytą) padėtį; kaip konkrečiai ieškovės prašomų servitutų nustatymas paveiks tarnaujančiojo sklypo naudotojo teises ir interesus. Teisėjų kolegija pritaria, kad ši išvada nepatvirtina ieškovės prašomų nustatyti servitutų būtinumo, prieštarauja proporcingumo bei savininkų interesų derinimo principams. Subjektyvus apeliantės teiginys, kad, nenustačius servituto, jos pastatai tampa nebetinkami naudoti, prieštarauja byloje esantiems įrodymams – pirminiams patalpų projektams ir kadastro byloms, pagal kurias statinių funkcionavimas numatytas tik ieškovės sklype, tai yra techniškai pastatai yra visavertiškai naudotini ir nenustačius servitutų.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Parduotuvės ir sandėlių statybos teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl ieškovės ir trečiojo asmens argumentų ir įrodymų šiuo klausimu išsamiai nevertino. Pažymėjo, kad nei Sandėlio2, nei Parduotuvės kadastriniai matavimai po atlikto remonto (vidinių sienų / pertvarų išardymo, vartų Sandėlyje2 panaikinimo) nebuvo atlikti arba bylai nėra pateiktos šių statinių kadastrinių matavimų bylos. Todėl apie pertvarkymus, jų apimtį, atlikimo laiką pirmosios instancijos teismas sprendė tik iš byloje pateiktų įrodymų – fotonuotraukų, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo.

Kadangi apeliaciniame skunde servitutų nustatymo pagrįstumas, be kita ko, įrodinėjamas analizuojant sandėlių pastatymo teisėtumą, todėl apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, pasisakys ir dėl šių apeliacinio skundo argumentų.

Ieškovės teigimu, pagal 2006 m. balandžio 20 d. kadastrinį Parduotuvės pirmo aukšto planą, prekių pakrovimas / iškrovimas yra numatytas toje vietoje, kurioje šiuo metu yra įrengti Sandėlio1 pakeliami vartai, ir nebuvo numatytas toje vietoje, kurioje šiuo metu yra Sandėlis2, todėl iki Sandėlyje1 esančios rampos bei lifto, net ir nesant pastatyto Sandėlio1, turėjo būti privažiuojama, tačiau pažymėtina, kad būtent dėl sandėlių užstatymo ir buvo panaikintas privažiavimas. Tuo metu, kai sandėlių dar nebuvo, nebuvo ir jokio poreikio naudotis gretima teritorija prekėms įvežti į parduotuvę, sklypo ribos buvo aiškios dar iki sandėlių pastatymo. Nurodytas aplinkybes patvirtina 2002 m. balandžio 25 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas, kai sandėliai dar nebuvo pastatyti. Todėl dėl susidariusios faktinės situacijos atsakingi patys sklypo (duomenys neskelbtini) naudotojai.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad toje vietoje, kur pastatyti sandėliai, pagal 2000 m. su Savivaldybe suderintą ir ieškovės bylai pateiktą sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą buvo numatyta šiuo metu jos naudojamo sklypo užstatymo zona. Tačiau, Nacionalinės žemės tarnybos ir valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, pagal jų pateiktą sklypo planą, kurį išreikalavo ir pateikė bylai trečiasis asmuo, užstatymo zona toje vietoje, kur pastatyti sandėliai, nenumatyta. Pažymėtina, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų paneigti šių oficialiųjų įrodymų turinį. Kadangi Nacionalinės žemės tarnybos ir valstybės įmonės Registrų centro planai bei duomenys nėra nuginčyti ar pripažinti neteisėtais (CK 4.262 straipsnis), teismas neturi jokio teisinio pagrindo vadovautis ieškovės pateiktu planu ar jos subjektyvia nuomone, kuri prieštarauja viešo registro duomenims.

Ieškovė detaliųjų planų (užstatymo zonų) skirtumus aiškino tuo, kad Savivaldybės administracija 2010 m. kovo 30 d. raštu Nr. (A27V128)-R-1521 „Dėl detaliuoju planu nustatytos statybos zonos tikslinimo“ leido patikslinti detaliajame plane nurodytą užstatymo zoną. Šiame rašte nurodyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracija pritaria UAB „TC investicija“ pateiktam projektiniam pasiūlymui dėl priestato statybos vietos, tai yra šiuo raštu duodamas sutikimas tikslinti statybos zoną tik vienam priestatui pastatyti. Tuo tarpu užstatymo zona buvo praplėsta pastačius du sandėlius. Lieka neaišku, kokios konkrečiai apimtiems statybos zonos praplėtimui sklype (duomenys neskelbtini) UAB „TC Investicija“ buvo prašoma pritarti ir atitinkamai kokiam šios zonos Savivaldybės administracijos pritarta nurodytu raštu.

Taip pat ieškovė pateikė bylai 2022 m. rugpjūčio 12 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos raštą Nr. 2D-14748 „Dėl Jūsų prašymų“, kuriame nurodyta, kad sandėliai pastatyti teisėtai (statybos leidimai išduoti teisėtai). Tačiau sutiktina su trečiojo asmens pastebėjimu, kad inspekcija, atlikdama minėtą tyrimą, neturėjo galimybės išsamiai išnagrinėti 2010 m. kovo 30 d. rašte duoto sutikimo patikslinti statybos zoną apimties, kadangi abiem atvejais nebuvo pateikti UAB „TC Investicija“ Savivaldybės administracijai su 2010 m. kovo 22 d. prašymas Nr. R12-1170 pateikti priedai. Byloje esantys sandėlių statybos projektai taip pat nepašalina abejonių dėl ieškovės pateiktame detaliajame plane numatytos užstatymo zonos toje vietoje, kurioje yra suprojektuotas Sandėlis2.

Dėl nurodytų priežasčių minėtas 2010 m. kovo 30 d. raštas, kiti pirmosios instancijos teismo ištirti ir ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti dokumentai, vertinant juos kitų byloje esančių įrodymų kontekste, nepatvirtina, kad Sandėlio2 statybai, jo užstatymo zonos tikslinimui Sandėlio2 dalyje buvo pritarta. Todėl atmestini ieškovės teiginiai, kad detaliajame plane patikslinta ir leista užstatyti teritoriją taip, kaip nurodyta ieškovės sklypo detaliojo plano brėžinyje.

Minėta, kad pirmiausia buvo pastatytas Sandėlis1, o vėliau Sandėlis2. Nežiūrint to, Sandėlis2 buvo pristatytas teisėtai ar ne, akivaizdu, kad po jo pastatymo ir vėliau pertvarkius Parduotuvę, sandėlius, panaikinus Sandėlio2 vartus, pro kuriuos vyko prekių pakrovimas / iškrovimas, ir vietoj to vartus įrengus Sandėlyje1, ieškovei kilo problemų dėl privažiavimo prie Sandėlio1 vartų, tai yra privažiavimas prie šių vartų tapo įmanomas tik per gretimas teritorijas, dėl ko ir kilo ginčų su atsakove, trečiuoju asmeniu dėl servitutų nustatymo. Tai yra, pastačius sandėlius, buvo užstatytas privažiavimo kelias ir tokia situacija susidarė pačių statinių savininkų ir sklypo (duomenys neskelbtini) naudotojų sprendimu. Nors tuo atveju, jeigu Sandėlis2 nebūtų buvęs pastatytas, ieškovei nekiltų jokių problemų patekti prie Sandėlio1 vartų, rampos.

Todėl sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad tiek ankstesni šio sklypo naudotojai, tiek jų teisių perėmėja ieškovė savo veiklą privalėjo organizuoti (įskaitant naujų statinių statybas) tokiu būdu, kad išsitektų savo naudojamame sklype (duomenys neskelbtini). Gretimos valstybės žemės naudojimas be jokio teisinio pagrindo nesukuria asmeniui į tą valstybinę žemę jokių teisių. Nė vienas iš ieškovės argumentų nesudaro pagrindo suteikti jai galimybę naudotis trečiojo asmens nuomos pagrindu naudojamu sklypu (duomenys neskelbtini).

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, tiek sklype (duomenys neskelbtini), tiek sklype (duomenys neskelbtini) 1978 m. yra pastatyta kiemo aikštelė (kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai). Ieškovės teigimu, dalis kiemo aikštelės patenka į (duomenys neskelbtini) teritoriją (servitutais ieškovės siekiamą apsunkinti teritoriją), yra įrengta jos nuomininkės „Topo grupės“ privačių lėšų pagrindu, tačiau šių savo teiginių ieškovė nepagrindė rašytiniais rodymais. Nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre nėra duomenų apie kiemo aikštelės savininkus (nuosavybės teisė nėra įregistruota). Be to, valstybės įmonės Registrų centro 2022 m. sausio 27 d. rašte Nr. SP-8715 (4.55 Mr) „Dėl informacijos apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą aikštelę pateikimo“ nurodyta, kad kiemo aikštelės lokacijos ir ribų nurodyti / pateikti negali, kadangi nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų archyvinėje byloje, adresas (duomenys neskelbtini), saugomuose dokumentuose Aikštelės ribų koordinačių valstybinėje koordinačių sistemoje įrašytų nėra. Kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad kiemo aikštelė patenka ir į sklypo (duomenys neskelbtini) teritoriją, byloje nepateikta (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl atmestini ieškovės argumentai dėl jos arba jos nuomininkės teisių į šią aikštelės dalį svetimame sklype ir tai taip pat nesudaro pagrindo nustatyti servitutą privažiuoti iki Sandėlio1 vartų.

Ieškovės teigimu, vėl naudojant Sandėlį2 prekėms išvežti, įvežti ir išduoti klientams, didelių gabaritų transporto priemonės blokuotų sklype (duomenys neskelbtini) nustatytą kelio servitutą, kuris veda į kitus žemės sklypus. Ieškovės teigimu, taip jau buvo atsitikę, todėl ir buvo atlikti minėti sandėlių pertvarkymai. Šias aplinkybes grindžia antstolio Raimundo Stanislausko 2022 m. rugsėjo 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė bylai nėra pateikusi jokių objektyvių įrodymų, kad iki minėto sandėlių pertvarkymo susidūrė su sunkumais pristatant prekes per Sandėlį2, kad pastačius krovininį automobilį prie Sandėlio2 vartų buvo blokuojamas servitutinis kelias ir būtų blokuojamas ateityje, jei vartai Sandėlyje2 vėl būtų įrengti.

Antstolis Raimundas Stanislauskas konstatavo faktinę aplinkybę, kad krovininei transporto priemonei privažiavus prie pastato 3F1g (Sandėlio2) yra užstatomas servitutinis kelias. Kadangi šių faktinių aplinkybių konstatavimo metu dalyvavo 12,25 m ilgio transporto priemonė, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai negalioja mažesnių gabaritų transporto priemonėms. Tokias teismo išvadas papildomai patvirtina ir antstolio Mareko Petrovskio 2022 m. vasario 3 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuris patvirtina, kad prie Sandėlio2 buvusių vartų pastačius nedidelių gabaritų krovininį automobilį (netgi jam neįvažiavus į vidų) nėra kliudomas transporto priemonių eismas žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančiu servitutiniu keliu, transporto priemonės laisvai gali pravažiuoti.

Šių aplinkybių nepaneigia apeliantės skundo argumentai, kad nei apeliantė, nei sandėlio naudotojas – trečiasis asmuo UAB „Topo grupė“ – nesirenka ir neturi galimybės rinktis, su kokio tipo ar dydžio transporto priemonėmis prekes į „Topo centro“ parduotuvę pristatys tiekėjai. Priešingai, pagal sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis), sandėlių savininkai, naudotojai turi galimybę patys spręsti dėl prekių tiekimo sutarčių sąlygų (įskaitant prekių pristatymo būdą, grafiką ir transporto priemonių parametrus). Prekių pristatymo sąlygos, įskaitant reikalavimus transporto priemonėms, yra šalių susitarimo dalykas. Tai yra tiek apeliantė, tiek sandėlio naudotoja pačios yra atsakingos už savo veiklos organizavimą ir riziką. Tuo atveju, jeigu ieškovė sudaro sutartis su tiekėjais, naudojančiais didžiagabaritį transportą, ji pati prisiima riziką dėl tokių prekių iškrovimo nepatogumų. Tačiau tai savaime nesudaro pagrindo nustatyti servituto vien todėl, kad atsakovė nenori ar negeba susitarti su tiekėjais dėl mažesnio gabarito transporto priemonių. Be to, kaip jau nustatyta, prekių pristatymas mažesnio gabarito transportu (kuris nekenkia ieškovės turtui ir nepažeidžia saugumo reikalavimų) yra objektyviai įmanomas.

Kaip yra matyti iš anksčiau pateikto statinių išdėstymo sklype(duomenys neskelbtini) plano, aptariamas atstumas yra 7,35 m. Nei ieškovė, nei jos pusėje dalyvavęs trečiasis asmuo UAB „Topo grupė“ nepateikė į bylą jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tai, kad prekių atvežimo, išvežimo ir išdavimo klientams nebūtų galima organizuoti mažesnėmis, iki 7 metrų ilgio transporto priemonėmis (kas yra įprasta praktika pvz., senamiesčiuose ar tankiai apgyvendintose teritorijose) ir kad turi būti naudojamos tik didesnių gabaritų transporto priemonės. Nesant priešingų įrodymų, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad toks prekių įvežimo / išvežimo būdas yra tik ieškovės ar jos patalpų nuomininkės laisvas pasirinkimas, pagrįstas tik jų pačių logika, bet ne objektyviu būtinumu.

Kaip minėta, servitutas gali būti nustatomas tik tada, kai objektyviai nėra jokio kito būdo naudotis turtu pagal paskirtį (CK 4.113 straipsnis). Ekonominis naudingumas ar patogumas nėra pagrindas nustatyti servitutą. Ieškovės reikalaujami nustatyti servitutai negali tapti priemone perkelti savo verslo organizavimo riziką ir nepatogumus ant svetimo žemės sklypo savininko, naudotojų pečių. Reikalavimas nustatyti servitutą neribotam ar neproporcingai dideliam transportui, motyvuojant tik tiekėjų patogumu, neproporcingai pažeidžia tarnaujančiojo sklypo savininko teises. Jei ieškovė arba faktinė sklypo naudotoja renkasi didesnį transportą tik todėl, kad tai pigiau ar patogiau tiekėjams, tai yra ekonominio naudingumo, o ne objektyvaus teisinio ar techninio būtinumo klausimas. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad buvęs patekimas per Sandėlį2 būtų netinkamas.

Nepateikta duomenų, jog, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, siekdama pastatams naudoti nusistatyti servitutus, apeliantė išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, tai yra kad šią teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų asmenų teisių ir interesų. Bylos duomenimis, ieškovė jai iškilusią problemą dėl privažiavimo prie savo Pastatų turi galimybę spręsti ir kitokiais būdais, tai yra perstatyti Sandėlį2, pvz., jį daugiau atitraukti nuo kelio. Kaip teisingai pažymėjo atsakovė, gretimų sklypų naudotojams egzistuoja patekimo galimybė į kiemus iš (duomenys neskelbtini) pusės. Matininko Gyčio Juozapavičiaus 2023 m. rugpjūčio 24 d. išvada „Dėl esamų ir planuojamų servitutų žemės sklypuose adresu (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini)“, be kita ko, patvirtina, kad ieškovė turi galimybę privažiavimą prie savo statinių, įskaitant prekių įvežimą ir išvežimą, organizuoti savo pačios naudojamame sklype, taip pat ir inicijuoti savo naudojamo sklypo detaliojo plano koregavimą, kurio pagrindu būtų pakeista sklype (duomenys neskelbtini) šiuo metu nustatyto ir įregistruoto kelio servituto lokacija (jeigu esama kelio servituto lokacija iš tiesų trukdo ieškovei tinkamai naudotis sklype esančiais statiniais). Tai yra ieškovė turi galimybę savo problemas išsispręsti savo naudojamame sklype, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo servitutais apsunkinti trečiojo asmens naudojamo sklypo. Nors apeliantė nesutinka su šia matininko išvada, tačiau jos argumentai, kad siekiant koreguoti atsakovo sklype esantį kelio servitutą būtų reikalingos ilgos ir sudėtingos procedūros, teritorijų planavimo dokumentų korektūros, savaime nepaneigia išvados objektyvumo; ši išvada pateikiama tik kaip vienas iš galimų problemos sprendimo būdų, jeigu objektyviai yra poreikis prie Sandėlio2 privažiuoti ilgesnėmis nei 7 metrų transporto priemonėmis, ir ieškovės neįpareigoja.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis Sandėlių kadastro duomenų byloje esančiomis nuotraukomis, prie buvusių Sandėlio2 vartų pastačius ir didesnių gabaritų krovininį automobilį, aptariamas kelio servitutas taip pat nėra blokuojamas, nes Sandėlis2 (jo vartai) buvo suprojektuotas taip, kad krovinius krovininis automobilis didele savo dalimi įvažiuodavo į Sandėlio2 vidų.

Be to, sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad ieškovei yra galimybė sandėlius pertvarkyti ir atkurti buvusią prekių pakrovimo, iškrovimo vietą. Objektyvių priežasčių, kad ieškovei nėra galimybės atkurti buvusią padėtį, kad Sandėlio1 vartų naudojimas yra vienintelis būdas užtikrinti ieškovės statinių naudojimą pagal paskirtį, nepateikta. Iš viso ieškovė valdo tris dideles šalia esančias teritorijas, t. y. sklypus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), todėl nepagrįstai teigia, kad papildomai jai būtina nustatyti servitutą dėl naudojimosi sklypo (duomenys neskelbtini) teritorija. Pavyzdžiui, ieškovė turi galimybę jai nuosavybės teise priklausantį garažą, adresu (duomenys neskelbtini), įsirengti pagal savo / trečiojo asmens „Topo grupės“ poreikius ir naudoti jį prekėms sandėliuoti ir išduoti klientams, tokiu atveju ieškovei nereikėtų sklype (duomenys neskelbtini) esančių statinių pertvarkyti.

Ieškovė nurodo, kad sandėlių pertvarkymas faktiškai yra neįmanomas, jis ne tik nespręstų esamos problemos, tačiau sukurtų naujų. Apeliantei tektų atlikti didelės apimties naujus statybos darbus, t. y. kad į patalpas galėtų įvažiuoti sunkiasvoriai automobiliai ir galėtų būti vykdomas prekių pakrovimas ir iškrovimas, tektų išgriauti grindis, statyti naujas pertvaras, kuriomis būtų atskirtos Parduotuvės prekybinės patalpos nuo Sandėlio2 ir Sandėlio1 patalpų, reikėtų įrengti naują rampą, išardyti pakabinamas lubas su šviestuvais, įrengti naujas grindis ir atlikti kitus nurodytų pastatų pertvarkymo iš esmės statybos darbus. Statybos darbams tektų parengti naują statybų dokumentaciją ir ją suderinti su atsakingomis viešojo administravimo institucijomis. Visi nurodyti darbai ieškovei reikštų neproporcingas pinigų, organizacines ir laiko sąnaudas. Šių savo argumentų ieškovė objektyviais įrodymais, pvz., specialisto išvada, ekspertize, skaičiavimais, kurie teismui leistų daryti atitinkamas išvadas (CPK 178 straipsnis), nepagrindė, todėl jie atmestini, kaip neįrodyti.

Civilinių teisinių santykių dalyviai, plėtodami komercinę veiklą, privalo prisiimti su savo nuosavybės valdymu susijusią finansinę bei organizacinę naštą. Finansinis naudingumas, investicijų poreikis ar statybos darbų sudėtingumas savaime nesudaro teisinio pagrindo riboti atsakovės, trečiojo asmens nuosavybės teisę nustatant servitutą. Vadovaujantis taisykle, kad servitutas yra kraštutinė priemonė (ultima ratio), jis negali būti nustatomas vien dėl to, kad pertvarkymas reikalauja didelių investicijų. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė savo deklaruojamas problemas turi galimybę išsispręsti ir kitais (alternatyviais) būdais, t. y. servitutais neribodama kito asmens teisių (pertvarkydama statinius ir (ar) organizuodama prekių įvežimą ir išvežimą per kitas laisvas ir savo valdomas teritorijas). Ieškovės teiginiai, kad net ir pertvarkius pastatus nebus prieigos prie Sandėlio1 rampos, tik patvirtina, jog ieškovė vertina tik esamą (jai patogiausią) infrastruktūrą, tačiau neieško alternatyvių techninių sprendimų savo naudojamame sklype bei pastatuose. Ieškovės asmeninių lėšų taupymas kitų asmenų teisėtų interesų suvaržymo sąskaita prieštarauja interesų pusiausvyros bei proporcingumo principams. Todėl apeliantės argumentai dėl neproporcingų laiko ir pinigų sąnaudų pertvarkant pastatą atmestini.

Tai, kad ieškovė, prašydama nustatyti servitutus sklype (duomenys neskelbtini), nepagrįstai siekia apriboti šio sklypo naudotojų teises ir interesus, patvirtina ir tai, kad ji turi visas galimybes atkurti buvusią padėtį, t. y. prekių įvežimą / išvežimą bei išdavimą klientams organizuoti per Sandėlį2. Pagal specialistės R. U. 2022 m. gegužės 6 d. išvadą, preliminari statinių rekonstravimo darbų kaina – 44 264,16 Eur arba 40 756,18 Eur. Specialistės pateikta išvada patvirtina, kad Sandėlis2, kadastro duomenimis, buvo pritaikytas sandėliavimui. Buvo įrengti vartai, skirti privažiuoti sunkiasvoriams automobiliams, prekėms priimti ir atiduoti. Sandėlio2 konstrukcija leidžia pertvarkyti patalpas nekeičiant išorės matmenų, atliekant statybos darbus pastato viduje ir pritaikyti prekių įvežimui, išvežimui ir išdavimui klientams, t. y. atkurti buvusią sandėliavimo paskirtį, kad būtų galima prekių atvežimą, išvežimą ir išdavimą klientams vėl organizuoti per sklypo (duomenys neskelbtini) teritoriją; kad prašomų servitutų nustatymas šiuo atveju objektyviai nėra vienintelis būdas užtikrinti tinkamą Parduotuvės veiklą ir Sandėlio1 naudojimą pagal paskirtį. Ieškovė nepaneigė pirmosios instancijos išvados, kad išvadoje nurodytos pertvarkymo išlaidos ieškovei nebūtų neprotingai ar neproporcingai didelės ir nebūtų tokios, kurių ieškovė finansiškai nebūtų pajėgi patirti.

Ieškovės ir „Topo grupės“ finansiniai dokumentai patvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad įmonių veikla yra pelninga, pajamos didelės, jos turi didelės vertės turto. Specialistės išvadoje nustatyta, kad minėtų sandėlių pertvarkymo išlaidų nėra pagrindo laikyti neproporcingai didelėmis; tiek ieškovė, tiek ir „Topo grupė“, kuri nuomojasi sklype (duomenys neskelbtini) esančius statinius savo prekybinei veiklai vykdyti, yra finansiškai pajėgios, tai yra turi visas realias galimybes, pertvarkyti sandėlius taip, kad nebūtų ribojamos gretimų teritorijų savininkų ir naudotojų teisės ir teisėti interesai. Kaip teisingai pažymėjo atsakovė, atsižvelgiant į ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį ir jos valdomo turto vertę, rekonstravimo kaina laikytina racionalia, todėl ieškovė statinius gali rekonstruoti racionaliomis išlaidomis, tokiu būdu išspręsdama klausimą ir be servitutų nustatymo. Visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo ir trečiojo asmens nuomonėmis, kad ieškovė, turėdama galimybę atsikirsti ir pateikti priešingus duomenis, nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, t. y. kad pagal ieškovės finansinę padėtį ji nėra pajėgi atlikti nurodyto dydžio investicijų ir persitvarkyti statinių tokiu būdu, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis iki vartų Sandėlyje1 įsirengimo bei vartų Sandėlyje2 panaikinimo (t. y. padėtis, kai buvo išsitenkama savo naudojamame sklype (duomenys neskelbtini)).

Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis sandėlių statybos projektais, nustatė, kad jie buvo suprojektuoti ir pastatyti tokiu būdu, kad jiems naudoti nebūtų reikalinga gretimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teritorija. Taip pat pagrįstai nustatė, kad įvažiavimas ir įėjimas į Sandėlį1 buvo numatytas toje vietoje, kur dabar yra pastatytas Sandėlis2, o toje vietoje, kur ieškovė šiuo metu organizuoja prekių įvežimą / išvežimą ir išdavimą klientams, vartai nebuvo numatyti, tai yra ten buvo suprojektuotas tik langas, o prekių (daiktų) įvežimas / išvežimas ir išdavimas klientams anksčiau visada buvo vykdomas per Sandėlį2. Pagal statinių išdėstymo planą priėjimas ir privažiavimas prie Sandėlio2 yra per sklypą (duomenys neskelbtini) tai yra ieškovės arba buvusių savininkų veikla buvo organizuojama naudojantis tik nurodyto sklypo teritorija, todėl pagrįsta pirmosios teismo išvada, kad, pagal byloje nustatytus duomenis, ieškovei veiklai vykdyti naudojantis Sandėlio2 vartais jokio poreikio apsunkinti servitutais gretimas teritorijas nebūtų. Tai, kad sklypo naudotojai Sandėlio1 vartus įsirengė ir nusimatė patekimą į Sandėlį1 per svetimą valstybinę žemę, kuria naudotis neturėjo ir neturi jokio pagrindo, nesudaro pagrindo nustatyti ieškovės prašomų servitutų. Apeliacinio teismo nuomone, netgi tuo atveju, jeigu ieškovė įsigijo jau pertvarkytus statinius (kai Sandėlio2 vartai jau buvo panaikinti ir įrengti Sandėlyje1), ji būdama apdairi ir patyrusi verslininkė profesionalė privalėjo suvokti, kad pagal faktinę situaciją per savo sklypo (duomenys neskelbtini) teritoriją jai nėra galimybės privažiuoti prie Sandėlio1 vartų. Tai, kad sklypo (duomenys neskelbtini) naudotojai patys sukūrė situaciją, dėl kurios kilo poreikis nustatyti servitutus, nors savo naudojamame sklype turėjo pakankamai vietos privažiuoti prie Sandėlio2 vartų, nesudaro pagrindo suteikti ieškovei galimybę naudotis trečiojo asmens naudojamu sklypu. Prašomų servitutų nustatymas reikštų nepagrįstą trečiojo asmens teisės naudotis jo valdomu sklypu ribojimą ir neatitiktų tarnaujančiojo bei viešpataujančiojo sklypų naudotojų interesų pusiausvyros. Visi ieškovės argumentai, kad sandėlių nebūtų galima vėl pertvarkyti tokiu būdu, kad statinius vėl būtų galima tinkamai naudoti, naudojantis tik sklypo (duomenys neskelbtini) teritorija, t. y. nedarant intervencijų į gretimas teritorijas, įskaitant sklypą (duomenys neskelbtini), atmestini kaip neįrodyti.

Apeliantė cituoja Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-1210-601/2020 (48 punktas), kuri, jos nuomone, paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl galimybės pertvarkyti Sandėlius į buvusią padėtį. Nurodytoje nutartyje nustatyta, kad pagal Pastato patalpų išdėstymą, patekimą į jas, evakuavimo planus ir pan., taip pat apeliančių keliamas abejones dėl galimumo pertvarkyti pastato teisėjų kolegija padarė išvadą, jog Pastatas turėtų būti rekonstruotas, dalį jo griaunant (rampą), kitaip išdėstant prekybines patalpas, įėjimus / išėjimus iš Pastato ir pan., todėl teismas nutarė, kad tokia rekonstrukcija reikštų nenormalias sąnaudas, siekiant Pastatą naudoti pagal paskirtį, ir tai neatitiktų viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų (valdytojų) interesų balanso.

Visų pirma pažymėtina, kad šioje byloje, sprendžiant dėl rekonstrukcijos pagrįstumo ir proporcingumo, nebuvo atlikta jokia ekspertizė arba specialisto išvada dėl rekonstrukcijos išlaidų dydžio, proporcingumo, nebuvo tiriamos apeliančių finansinės galimybės, kaip nagrinėjamoje byloje. Priešingai nei nagrinėjamoje byloje, nurodytoje byloje teisėjų kolegija, be kita ko, nustatė, kad dėl nustatytų servitutų apeliantės nepatirtų kokių nors netekimų, suvaržymų ar nepatogumų; servitutai nustatomi apeliančių valdomo kelio dalyje, kuris ir taip skirtas visiems naudotis (važiuoti, privažiuoti ir pan.); servitutų nustatymu įteisinama tik buvusi faktinė padėtis iki apeliančių tvoros įrengimo; servitutų nustatymas nereikalauja jokių investicijų; nustatomų servitutų plotai, lyginant su tarnaujančiųjų žemės sklypų plotais, yra nedideli; nenustatyta jokių galimų privatumo pažeidimų. Cituojamoje byloje servitutų nustatymo būtinumas kilo todėl, kad atsakovai (tarnaujančiojo daikto savininkai) ėmė trukdyti naudotis Žemės sklypu ir Pastatu, aptverdami pastato šiaurinę pusę metaline segmentine tvora. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje nei atsakovė, nei trečiasis asmuo neatliko jokių panašių veiksmų. Kaip minėta, dėl to, kad ieškovė nebeišsitenka savo sklype, atsakomybė kyla pačiai ieškovei, nes ieškovė arba ankstesni sklypo naudotojai pastatė naujus statinius, atliko jų pertvarkymus.

Todėl apeliantės cituojamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), kiek tai susiję su servituto nustatymu, faktinės aplinkybės nesutampa. Pažymėtina ir tai, kad apeliantės nurodyta apygardos teismo byla nebuvo išnagrinėta kasacine tvarka, todėl ši nutartis neturi oficialaus precedento galios ir ja nėra privaloma vadovautis šioje byloje. Pagal Lietuvos teismų sistemą, tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą ir privalomą teismų praktiką. Nors apeliantė remiasi nurodyta byla, siekdama įrodyti panašias aplinkybes, kaip nagrinėjamoje byloje, tačiau apeliacinės instancijos teismas turi diskrecijos teisę apeliantės cituojamos nutarties ratio decidendi nesivadovauti, atsižvelgdamas į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatinėjo esminę reikšmę sprendimui byloje turinčią aplinkybę – ar ieškovė, siekianti, kad būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias galimybes dėl nuosavybės teisių tinkamo įgyvendinimo, kad nereikėtų apriboti atsakovės, trečiojo asmens teisių, ir pagrįstai nusprendė, jog ieškovė tokių galimybių turi ir jų neišnaudojo, bet siekia kitų asmenų teisių sąskaita naudotis savo turtu patogiau, o toks siekis nėra pagrindas nustatyti servitutą. Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visetą pagrįstai nustatyta, kad esminė servituto nustatymo sąlyga – servituto būtinumas – šioje byloje nekonstatuota.

Apeliantė savo nesutikimą su teismo sprendimu, be kita ko, grindė tuo, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nevisapusiškai ištyrė įrodymus, todėl nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepakankamai motyvavo sprendimą, todėl padarė neteisėtas ir pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliančių argumentais.

Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir iš esmės tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos. Kadangi ieškovė neįrodė objektyvaus būtinumo nustatyti kelio ir statinių servitutą per atsakovės patikėjimo teise valdomą ir trečiajam asmeniui E. K. išnuomotą žemės sklypą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinio netenkino.

Kiti apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi jokios esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl plačiau dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdamas į visus šioje nutartyje išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškovės ieškinį tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl tokių išlaidų atlyginimo nespręstinas.

Trečiojo asmens E. K. atstovas 2026 m. rugpjūčio 6 d. po nutarties dėl procesinio sprendimo paskelbimo atidėjimo, t. y. 15.55 val., pateikė teismui prašymą DOK-0805 dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Nurodė, kad dėl Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (toliau – ir EPP) veiklos sutrikimų nebuvo galimybės pateikti dokumentų anksčiau.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiantys įrodymai turi būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Toks reglamentavimas nustatytas, siekiant užtikrinti proceso operatyvumą ir koncentruotumą (CPK 7 straipsnis) bei pašalinti galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama galimybė nukrypti nuo nurodytos taisyklės, kad advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos ir jas pagrindžia (įrodo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-1075/2022 76 punktas; 2022 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-916/2022 56 punktas; 2022 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-1075/2022 53 punktas).

Šiuo atveju trečiojo asmens atstovo bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai pateikti pavėluotai, tai yra po to, kai 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, kuri teisėjų kolegijos pasirašyta 11.53 val., jau buvo atidėtas procesinio sprendimo priėmimas. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo data apeliacinės instancijos teisme paskirta 2026 m. liepos 8 d. nutartimi, vien tik deklaratyvus atstovo pareiškimas, kad neveikė EPP, nėra pakankamas pagrindas pateisinti pavėluotą prašymo ir dokumentų pateikimą. Tuo atveju, jeigu dėl EPP veiklos trikdžių prašymo su priedais pateikti nepavyko, atstovas turėjo galimybę prašymą pateikti kitais teisės aktuose numatytais būdais. Atkreiptinas atstovo dėmesys į tai, kad Teisėjų taryba viešai išplatino informaciją ir pateikė rekomendacijas, kad, sutrikus EPP veiklai, proceso dalyviai ir kiti portalo naudotojai, esant būtinybei, procesinius dokumentus teismui gali pateikti kitais būdais: pristatyti tiesiogiai į teismą; atsiųsti teismui paštu; atsiųsti teismui elektroniniu paštu, jeigu dokumentai pasirašyti kvalifikuotu elektroniniu parašu; pateikti per e. pristatymo sistemą: https://epristatymas.lt/. Prašo proceso dalyvių įvertinti dokumentų pateikimo terminus ir, esant EPP veiklos sutrikimams, pasirinkti kitą tinkamą dokumentų pateikimo būdą.

Be to, trečiojo asmens atstovas nuo atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo dienos (2026 m. balandžio 27 d.) dėl nežinomų priežasčių, nors ir turėjo pakankamai laiko, dokumentų, pagrindžiančių atsiliepime suformuluotą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nepateikė ir iš anksto neįspėjo teismo, kad neturi galimybės jų pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nėra pateiktas ir prašymas pratęsti arba atnaujinti terminą procesiniams dokumentams pateikti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad trečiasis asmuo bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, dydį patvirtinančių įrodymų iki šios bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-701/2023 90 punktas).

Kadangi trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys įrodymai pateikti nesilaikant CPK reikalavimų, jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ir net po to, kai nutartis dėl procesinio sprendimo priėmimas atidėjimo buvo pasirašyta, nenustatęs reikšmingų aplinkybių, įrodančių, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti procesinių dokumentų, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.