Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2S-944-618/2026

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-11
Bylos Nr.: e2S-944-618/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-08245-2016-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Larisa Šimanskienė (pran.)
Pareiškėjas: PRS1
Suinteresuotas asmuo: SUA2, SUA1

Kategorijos

3.5.14Vykdomasis raštas

Civilinė byla Nr. e2S-944-618/2026 Teisminio proceso Nr. 2-06-3-08245-2016-9 Procesinio sprendimo kategorija 3.5.14 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 11 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos PRS1 ir suinteresuoto asmens SUA2 (SUA2) atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos PRS1 pareiškimą dėl vykdomojo rašto išdavimo, suinteresuoti asmenys SUA2, SUA1.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apylinkės teismas 2016 m. liepos 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-10702-637/2016, įsiteisėjusiu 2016 m. rugpjūčio 20 d., nutraukė pareiškėjų SUA1 ir SUA2 santuoką ir patvirtino 2016 m. birželio 23 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėjų nepilnamečio vaiko – PRS1, gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatytina su motina SUA1 ir kad pareiškėjai susitaria, jog nepilnamečio vaiko – dukters, PRS1, išlaikymui, tėvas SUA2 nuo pareiškimo dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu teismui pateikimo dienos, t. y. nuo 2016 m. birželio 23 d., įsipareigoja mokėti kas mėnesį periodinėmis išmokomis po 200 Eur iki vaiko pilnametystės, pinigus pervedant į motinos SUA1 atsiskaitomąją sąskaitą, išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise yra vaiko motina SUA1.

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama išduoti elektroninį vykdomąjį raštą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-10702-637/2016. Pareiškėja nurodė, kad nuo išlaikymo priteisimo dienos iki vaikas sulaukė pilnametystės SUA2 nors ir buvo įpareigotas mokėti tinkamą išlaikymą nepilnamečiui vaikui, visą išlaikymo priteisimo laikotarpį savo noru neindeksavo išlaikymo sumos, todėl vaiko tėvas neindeksuodamas išlaikymo sumos netinkamai vykdė savo pareigą išlaikyti vaiką, dėl ko susidarė išlaikymo įsiskolinimas. 2025 m. gruodžio 1 d. buvo kreiptasi į SUA2 su pretenzija dėl išlaikymo įsiskolinimo padengimo, tačiau jis ne tik kategoriškai atsisakė padengti vaiko išlaikymo įsiskolinimą, bet ir SUA1 (buvusi SUA1) pareiškė reikalavimą pateikti jo teikto išlaikymo panaudojimo ataskaitą. Pasak jo, jis papildomai teikė išlaikymą dukrai grynaisiais pinigais, atlikinėjo piniginius mokėjimus, kaip išlaikymą į dukros banko sąskaitą, taip pat į pareiškėjos sąskaitą, pirko dukrai mokymosi priemones, finansavo užklasinius būrelius, pirko mokymosi ir būrelių priemones, vežėsi į poilsines keliones ir t.t. Tačiau pareiškėja iš tėvo retkarčiais gaudavo kišenpinigių. Ginčo laikotarpiu – per pastaruosius penkerius metus, t. y. nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki (duomenys neskelbtini) (iki vaiko pilnametystės) SUA2 papildomiems vaiko poreikiams iš viso skyrė 690 Eur atskirais mokėjimais. Atsižvelgiant į tai, kad šie mokėjimai savo pobūdžiu yra vienkartiniai, nereguliarūs ir aiškiai skirti papildomiems vaiko poreikiams tenkinti bei nesant tuo metu nepilnamečio vaiko atstovės mamos SUA1, sutikimo, skolininko SUA2 atliktų mokėjimų, kurių pavedime yra nurodyta kita paskirtis, nei išlaikymas vaikui, negalima laikyti mokėjimais, skirtais teismo sprendimo dalies dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui mokėjimo, įvykdymu.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo SUA2 pateikė rašytinius paaiškinimus su prašymu atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą, konstatuojant, jog išlaikymo įsiskolinimo nėra. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) datai buvo 3 787,08 Eur išlaikymo permoka. Jokio išlaikymo įsiskolinimo nėra, kadangi išlaikymo prievolė buvo vykdoma nuolat ir geranoriškai ne per antstolį, taip pat esant šalių susitarimui bei įvairiomis formomis, kurių vertė (išlaikymo teikimo vertė) įrodyta pridėtais rašytiniais įrodymais. Nuo teismo sprendimo santuokos nutraukimo bylos įsiteisėjimo iki dukra sulaukė pilnametystės ((duomenys neskelbtini)) nebuvo reiškiama jokių pretenzijų dėl netinkamos išlaikymo prievolės vykdymo, kas rodo, jog jokio išlaikymo įsiskolinimo nebuvo, o išlaikymo teikimas įvairiomis formomis tenkino abi šalis bei atitiko vaiko interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. kovo 20 d. nutartimi netenkino pareiškėjos PRS1 prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo civilinėje byloje Nr. 2YT-10702-637/2016.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju išlaikymas pareiškėjai PRS1, kai ji buvo nepilnametė, nebuvo priteistas. Kaip numato Lietuvos Repsublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.51 straipsnis, 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.194 straipsnio 2 dalis, suinteresuoti asmenys SUA2 ir SUA1 sudarė 2016 m. birželio 23 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurią Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 20 d. sprendimu, įvertinęs jog nurodyta sutartis, sutartyje nurodytas vaiko tėvų sutartas nepilnamečio vaiko išlaikymui atskirai gyvenančio vaiko tėvo teikiamas ar teiktinas išlaikymo dydis atitinka nepilnamečio vaiko poreikius, patvirtino (civilinė byla Nr. 2YT-10702-637/2016). Šios 2016 m. birželio 23 d. sutarties 2 punktu pareiškėjai susitarė, kad nepilnamečio vaiko – dukters, PRS1, išlaikymui, tėvas SUA2 nuo pareiškimo dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu teismui pateikimo dienos, t. y. nuo 2016 m. birželio 23 d., įsipareigoja mokėti kas mėnesį periodinėmis išmokomis po 200 Eur iki vaiko pilnametystės, pinigus pervedant į motinos SUA1 atsiskaitomąją sąskaitą, išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise yra vaiko motina SUA1. Kaip išaiškinta kasacinio teismo ir kaip numatyta CK 3.193 straipsnio 3 dalyje, tais atvejais, kai vienas iš tėvų nevykdo teismo patvirtintos jų sutarties dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, kitas iš tėvų įgyja teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, tai reiškia, kad išlaikymas išieškomas priverstine tvarka. Nagrinėjamu atveju, ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nenustatyta, kad suinteresuotas asmuo SUA2 per visą laikotarpį nuo teismo sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties, kurioje buvo sutarta išlaikymo mokėjimo pradžia, t. y. nuo 2016 m. birželio 23 d. iki pareiškėjai PRS1 tapus pilnamete ((duomenys neskelbtini)), neteikė savo nepilnametei dukrai išlaikymo. Nustatyta, kad per visą išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimo laikotarpį, nepilnamečio vaiko motina suinteresuotas asmuo SUA1 jokių pretenzijų vaiko tėvui nereiškė, nesikreipė į teismą dėl vykdomojo rašo išdavimo. Byloje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo SUA1 pretenziją suinteresuotam asmeniui SUA2 pateikė tik 2025 m. gruodžio 1 d., t. y. dukrai (byloje pareiškėjai PRS1) tapus pilnametei. Pretenzijoje nurodyta, kad SUA1 atsisako pasirašyti suinteresuoto asmens SUA2 parengtą pareiškimą, kadangi jis neindeksavo priteisto išlaikymo, dėl ko šiai dienai yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas.

Teismas pažymėjo, jog tiek pagal kasacinio teismo išaiškinimus, tiek sistemiškai aiškinant nurodytas CK normas, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 9 d. nutarimu patvirtintu Periodinėmis išmokomis priteisto išlaikymo sumos ir atlyginamos žalos indeksavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), darytina išvada, kad vienam iš nepilnamečio vaiko tėvų nevykdant pareigos indeksuoti periodines išmokas, kitas nepilnamečio vaiko tėvas, kreipiasi dėl vykdomojo rašto išdavimo. Pažymėtina, kad tokiu atveju teismas neišduoda vykdomojo rašto, kuriame būtų nurodyta išieškoti indeksavimą, nes indeksavimą atlieka antstolis. Teismas išduoda vykdomąjį raštą tik dėl pačio išlaikymo periodinėmis išlaidomis priverstinio vykdymo. Kaip jau nurodyta, nepilnamečio vaiko motina dėl priverstinio periodinio išlaikymo išieškojimo nesikreipė ir byloje nenustatyta, kad tokio išlaikymo suinteresuotas asmuo SUA2 (vaiko tėvas) neteikė. Nepilnamečiam vaikui išlaikymui skiriamų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise buvo pareiškėjos motina, byloje suinteresuotas asmuo SUA1. Todėl, visų pirma, šis suinteresuotas asmuo buvo atsakingas už tai, kad su ja gyvenančiam nepilnamečiam vaikui būtų ne tik teikiamas išlaikymas, bet buvo atsakinga ir už tai, kad vaiko tėvo teikiamas išlaikymo dydis atitiktų nepilnamečio vaiko poreikių patenkinimą. Kaip išaiškinta teismų praktikoje, sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių sudaroma laisva šalių valia, sutuoktiniams taikiu būdu nusprendus nutraukti santuoką. Suinteresuotam asmeniui SUA1 iki jų dukrai (pareiškėjai) sulaukiant pilnametystės, t. y. iki išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimo pabaigos, nesikreipus dėl jos ir suinteresuoto asmens SUA2 sudarytos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties netinkamo vykdymo, teismas negali daryti išvados, kad vaiko tėvai laikotarpiu iki jų dukra sulaukė pilnametystės, nederino kaip turi būti teikiamas išlaikymas, t. y. pareiškėjos motyvas, kad išlaikymas turėjo būti mokamas tik į vaiko motinos banko sąskaitą, laikytinas nepagrįstu. Pareiškėjos argumentai, kad pareiškėjos motina nesikreipė į suinteresuotą asmenį dėl indeksavimo, nes bijojo konflikto ar pan., laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais. Vaiko motinai, vaiko tėvui netinkamai teikiant išlaikymą, reikėjo kreiptis ne į suinteresuotą asmenį, o į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Priteisto išlaikymo indeksavimas yra ne savarankiška nauja prievolė, o įstatymo nustatyta jau egzistuojančios išlaikymo prievolės vykdymo dalis.

Teismas nurodė, kad vykdomasis raštas išduodamas esant aiškiai ir neginčijamai prievolei, kurios skolininkas nevykdo. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl išlaikymo prievolės vykdymo apimties, formos bei tinkamumo, t. y. dėl to, ar suinteresuoto asmens SUA2 teikti papildomi mokėjimai ir išlaidos vaikui gali būti laikomi išlaikymo prievolės tinkamu vykdymu bei ar jie dengia galimą indeksavimo skirtumą. Iš suinteresuoto asmens SUA2 pateiktų duomenų nustatyta, kad išlaikymas vaikui buvo teikiamas ne tik periodinėmis išmokomis, bet ir kitomis formomis – apmokant vaiko ugdymo, laisvalaikio, ryšio paslaugas, perkant daiktus, taip pat pervedant lėšas tiesiogiai vaikui. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog indeksavimas reiškia priteistos periodinės išmokos padidinimą pagal vartotojų kainų indeksą, todėl tinkamu indeksavimo įvykdymu laikomas toks prievolės vykdymas, kai mokama padidinta periodinė išlaikymo suma, atitinkanti indeksavimo rezultatą. Kaip išaiškinta kasacinio teismo, indeksavimu siekiama, kad išlaikymas iki jo pabaigos turėtų tokią pačią perkamąją galią būtent kaip ir teismo sprendimo priėmimo metu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad iki išlaikymo pabaigos ((duomenys neskelbtini)), nepilnamečio vaiko (dabar pilnametės pareiškėjos) motina jokių pretenzijų dėl vaiko tėvo teikto išlaikymo dydžio ir formos neteikė. Nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (2016 m. rugpjūčio 20 d.) iki vaiko pilnametystės ((duomenys neskelbtini)), suinteresuotas asmuo SUA1, nepilnamečio vaiko lėšų tvarkytoja uzufrukto teise, nesikreipė dėl vykdomojo rašto išdavimo, nereiškė pretenzijų dėl išlaikymo dydžio ar jo indeksavimo. Byloje suinteresuotas asmuo SUA2 nepateikė duomenų, kad teikiamo išlaikymo laikotarpiu skaičiavo indeksavimą ir atitinkamai pagal tokį skaičiavimą padidino išlaikymą. Tačiau byloje nesant įrodymų, kad suinteresuoto asmens SUA2 papildomai teikto išlaikymo dydis neatitiko šalių sutarto išlaikymo dydžio bei formos, teismas negali vertinti kad toks išlaikymas neatitiko ir indeksavimo. Teismas vertina ir aplinkybę, kad pareiškėjos atstovė į teismo klausimą nurodė, kad jeigu suinteresuotas asmuo SUA2 nebūtų pateikęs prašymo patvirtinti jo išlaikymo prievolės įvykdymo, pareiškėjos motina nebūtų teikusi 2025 m. gruodžio 1 d. pretenzijos. Be to, pareiškėjos atstovė nurodė, kad tarp suinteresuotų asmenų kilo nesutarimas dėl jau pilnamete tapusiai jų dukrai išlaikymo teikimo. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė, jog suinteresuotas asmuo SUA2 nevykdė teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimu patvirtintos 2016 m. birželio 23 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2 punktu numatytos sąlygos, kuria pareiškėjai buvo susitarę dėl nepilnamečiam vaikui PRS1 teikiamo vaiko tėvo išlaikymo, todėl nėra teisinio pagrindo išduoti vykdomąjį raštą, pareiškėjos prašymas netenkintinas.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė įrodymus, kad už advokato teisinę pagalbą patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų. Suinteresuotas asmuo SUA2 pateikė įrodymus, kad už advokato teisinę pagalbą patyrė 605 Eur bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 443 straipsnio 6 dalyje yra nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Nagrinėjamu atveju vykdomojo rašto išdavimo klausimas sprendžiamas ypatingosios teisenos tvarka. Teismas negali daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti išimtį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl jos nėra paskirstomos.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėja PRS1 atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2VP-2399-637/2026 ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti PRS1 prašymą ir išduoti elektroninį vykdomąjį raštą dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo iš SUA2.

Pareiškėjos atskirajame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nustačius, jog ginčas būtent ir kyla iš teismo sprendimo, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria, be kita ko, susitarta dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, vykdymo, sprendžiant su tokio sprendimo dalies vykdymu susijusius klausimus, turi būti taikomos bendrosios vykdymo procesą reglamentuojančios teisės normos. Sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo klausimą civilinėje byloje, kurioje šalių santuoka nutraukta bendru sutuoktinių sutarimu ir patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, turi būti vadovaujamasi CPK 646 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisykle. Teismas, gavęs prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, kai jis susijęs su išlaikymo nepilnamečiam vaikui vykdymu, neturi prielaidų atsisakyti vykdomąjį raštą išduoti. Taip pat neturi nustatyti skolos dydžio, ar laikotarpio, už kurį išduodamas vykdomasis raštas. Pareiškėjui pateikus vykdyti jam išduotą vykdomąjį raštą antstoliui, šalys turi teisę antstoliui teikti įrodymus apie faktiškai suteiktą nepilnamečiam vaikui išlaikymą ir susidariusią skolą, o esant ginčui savo interesus ginti įstatymo nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjos prašymas išduoti vykdomąjį raštą pateiktas nepraleidus įstatyme įtvirtinto senaties termino, neturėjo jokio teisinio pagrindo (prielaidų) atsisakyti šį dokumentą išduoti. Toks procesinis teismo veiksmas, kuomet nepagrįstai inicijuojamas klausimo nagrinėjimas teismo posėdyje, paverčiant vykdomojo rašto išdavimo procedūrą nauju ginčo teisenos etapu, ne tik tiesiogiai prieštarauja CPK 646 straipsnio 1 dalyje nustatytai supaprastintai vykdymo dokumentų išdavimo tvarkai, bet ir sukuria dirbtinę, nepateisinamą kliūtį pareiškėjai operatyviai gauti lėšas, būtinas jos poreikiams tenkinti. Toks teismo formalizmas ir procesinis neefektyvumas – šiurkštus prioritetinio vaiko teisių ir interesų apsaugos principo pažeidimas, kuris išlieka aktualus ir vaikui sulaukus pilnametystės, kol sprendimas nėra visiškai įvykdytas.

Pareiškėjos atskirajame skunde teigiama, jog pagal Aprašą, pareiga indeksuoti periodines išmokas, kai jos mokamos gera valia, tenka tiesiogiai skolininkui. Teismas nepagrįstai atleido skolininką nuo jam įstatymu nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo, motyvuodamas tuo, kad lėšų tvarkytoja nebuvo pakankamai aktyvi. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad lėšų tvarkytoja būtų davusi aiškų ir nedviprasmišką sutikimą suinteresuoto asmens SUA2 teikiamas dovanas, atsitiktinius pirkinius ar tiesioginius pavedimus vaikui įskaityti į pagrindinio išlaikymo sumą ar jo indeksavimą. Teismas visas abejones dėl neindeksuotų lėšų galimo padengimo kitomis formomis interpretavo skolininko naudai, taip pažeisdamas vaiko teisę į stabilų ir prognozuojamą išlaikymą pinigais, nustatytą 2016 m. liepos 20 d. teismo sprendime. Be to, suinteresuoto asmens papildomas prisidėjimas buvo minimalus, kadangi per laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki dukros pilnametystės (duomenys neskelbtini) į pareiškėjos ir suinteresuoto asmens SUA1 sąskaitas pervedant lėšas papildomiems poreikiams skirta vos 690 Eur. Ši suma bet kuriuo atveju niekaip negali matematiškai padengti per penkerius metus susidariusio indeksavimo skirtumo. Be to, analizuojant skolininko pateiktus duomenis už teisiškai reikšmingą penkerių metų laikotarpį, akivaizdu, kad jie nepagrindžia prievolės vykdymo. Jo nurodoma tariama 3 787,08 Eur permoka yra procesinė manipuliacija, sugeneruota dirbtinai, į skaičiavimą įtraukiant senaties terminą viršijančius laikotarpius, asmeninio pobūdžio pirkinius bei vienkartines dovanas, kurios neturi teisinio ryšio su periodinio išlaikymo prievole. Teismas, užuot rėmęsis skolininko pripažintu faktu dėl neatliktos indeksacijos, nepagrįstai interpretavo situaciją skolininko naudai, taip nukrypdamas nuo teisinio tikrumo reikalavimų ir neužtikrindamas visapusiškos pareiškėjos interesų apsaugos.

Suinteresuotas asmuo SUA2 atskiruoju skundu prašo: 1) pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 20 d. nutartį – panaikinti dalį, kuria netenkintas suinteresuoto asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš pareiškėjos PRS1 605 Eur bylinėjimosi išlaidų suinteresuoto asmens SUA2 naudai; 2) kitą Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą; 3) priteisti 242 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Atsiliepimas

Suinteresuoto asmens atskirajame skunde nurodoma, kad iš bylos matyti, jog pareiškėja teismui pateiktu prašymu siekė gauti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo iš apelianto, o suinteresuotas asmuo su tokiu prašymu nesutiko ir teismo prašė tokio prašymo netenkinti. Taigi, labiau nei akivaizdu, jog šiuo atveju, pareiškėjos ir suinteresuoto asmens suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, taip pat jų interesai yra priešingi, todėl tokia aplinkybė reiškia, jog teismas vadovaujantis CPK 443 straipsnio 6 dalimi turėjo spręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, tačiau to nepadarė. Šioje byloje abi šalys pateikė teismui prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo viena iš kitos, vadinasi tuo abi šalys faktiškai pripažino, jog jų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, taip pat jų interesai yra skirtingi, kas reiškia, jog vadovaujantis CPK 443 straipsnio 6 dalimi turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Suinteresuotas asmuo (apeliantas) šioje byloje pirmosios instancijos teisme turėjo 605 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir jų dydis atitinka ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų dydžių. Prašytos priteisti išlaidos yra pagrįstos, būtinos, nėra per didelės, išlaidos buvo apmokėtos ir pagrįstos dokumentais, prašymas dėl išlaidų priteisimo pateiktas laiku.

Suinteresuotas asmuo SUA2 atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo netenkinti atskirojo skundo ir palikti nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 20 d. nutartį dalyje, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjos prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo bei priteisti 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Suinteresuoto asmens atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą nurodoma, kad vykdomojo rašto išdavimo klausimas teisingai buvo sprendžiamas pagal CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl to priešingi atskirojo skundo argumentai atmetami, kaip teisiškai nepagrįsti bei prieštaraujantys kasacinio teismo praktikai. Buvę sutuoktiniai kiekvieną kartą tarėsi dėl vaiko išlaikymo didinimo jį faktiškai indeksuojant, todėl toks šalių faktinis susitarimas daugiau nei devynerius metus tenkino abi šalis, atitiko vaiko ir šalių teisinius interesus, kadangi indeksavimas faktiškai vyko, nes šalių susitarimu buvo teikiamas ženkliai didesnis išlaikymas, kuris apėmė ir indeksacijos sumas. Tarp suinteresuotų asmenų kilo nesutarimas dėl jau pilnamete tapusiai jų dukrai išlaikymo teikimo. Dovanos ir kišenpinigiai į padidintą išlaikymą nebuvo įtraukti ir jais nemažintas išlaikymas, todėl tokie atskirojo skundo argumentai nepagrįsti. Atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys į tai, jog atskirojo skundo argumentai dėl teikto papildomo išlaikymo, kuris atitiktų indeksavimo rezultatą laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio mėnesio iki 2025 m. lapkričio mėnesio, skaičiavimų yra neteisingi, todėl atmetami. Iš byloje esančio rašytinio suinteresuoto asmens paaiškinimo, kuriame yra detaliai atlikti paskaičiavimai bei šio paaiškinimo priedų – banko sąskaitos išrašų, sąskaitų už ryšio paslaugas ir kt. matyti, jog 2021 m. gruodžio 31 d. datai buvo 2014,62 Eur išlaikymo permoka, (duomenys neskelbtini) datai buvo – 3 787,08 Eur išlaikymo permoka. Taigi, labiau nei akivaizdu yra tai, jog išlaikymo buvo mokama ženkliai daugiau nei reikėjo ir ženkliai daugiau nei reikia pasiekti indeksavimo rezultatą. Atmestini kaip nepagrįsti, neteisingi ir jokios įtakos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui nedarantys atskirojo skundo argumentai, jog teismas neatliko jokio teikto išlaikymo įvairiomis formomis sumų aritmetinio vertinimo, nesugrupavo mokėjimų ir nepagrindė kaip tokie mokėjimai padengia indeksavimo skirtumą. Atmestini kaip nepagrįsti, neteisingi ir jokios įtakos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui nedarantys atskirojo skundo argumentai dėl suinteresuoto asmens nurodomų aplinkybių ir pateiktų rašytinių įrodymų dėl tinkamo prievolės vykdymo. Atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti ir fiktyvūs atskirojo skundo argumentai, jog 3 787,08 Eur permoka yra procesinė manipuliacija. Atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti ir neteisingi bei teismo išvadų nepaneigiantys atskirojo skundo argumentai, jog teismas pažeidė CPK 178 straipsnio nuostatas nepagrįstai perkeldamas indeksuoto išlaikymo mokėjimo įrodymo pareigą pareiškėjai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Žemesnės instancijos teismas

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. kovo 20 d. nutartis, kuria civilinėje byloje pagal pareiškėjos PRS1 pareiškimą dėl vykdomojo rašto išdavimo, suinteresuoti asmenys SUA2, SUA1, netenkintas pareiškėjos PRS1 prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo civilinėje byloje Nr. 2YT-10702-637/2016.

Pareiškėjos atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas išduoti vykdomąjį raštą, nepagrįstai prisiėmė antstolio funkcijas ir nustatinėjo aplinkybes, kurios turėjo būti vertinamos tik vykdymo stadijoje. Teismas ne tik nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjai, bet ir, nesant jokių objektyvių įrodymų apie šalių susitarimą keisti išlaikymo formą, visas kilusias abejones nepagrįstai aiškino skolininko naudai. Toks formalus ir teisiškai ydingas vertinimas tiesiogiai pažeidžia imperatyvias įstatymo normas bei pamatinį vaiko interesų prioritetiškumo principą. Kadangi pats skolininkas pripažino nevykdęs teisinės pareigos indeksuoti išlaikymą, o jo teikta nereguliari parama negali būti prilyginama tiksliam matematiniam indeksavimo mechanizmui, skundžiama nutartis turi būti panaikinta kaip neteisėta ir nepagrįsta, o pareiškėjos prašymas patenkintas.

Suinteresuoto asmens SUA2 atskirasis skundas motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neskirstydamas bylinėjimosi išlaidų neteisingai taikė ir aiškino CPK 443 straipsnio 6 dalies nuostatas, neatsižvelgė į šiam klausimui spręsti aktualią teismų praktiką, taip pat be pagrindo sprendė, jog šiuo atveju nėra šalių interesų priešingumo, kas, teismo manymu, nesudaro pagrindo taikyti išimtį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2016 m. liepos 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-10702-637/2016, įsiteisėjusiu 2016 m. rugpjūčio 20 d., nutraukė pareiškėjų SUA1 ir SUA2 santuoką ir patvirtino 2016 m. birželio 23 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėjų nepilnamečio vaiko – PRS1, gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatytina su motina SUA1 ir kad pareiškėjai susitaria, jog nepilnamečio vaiko – dukters, PRS1, išlaikymui, tėvas SUA2 nuo pareiškimo dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu teismui pateikimo dienos, t. y. nuo 2016 m. birželio 23 d., įsipareigoja mokėti kas mėnesį periodinėmis išmokomis po 200 Eur iki vaiko pilnametystės, pinigus pervedant į motinos SUA1 atsiskaitomąją sąskaitą, išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise yra vaiko motina SUA1 (dabar – SUA1).

Pareiškėja PRS1 kreipėsi į teismą, prašydama išduoti elektroninį vykdomąjį raštą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-10702-637/2016. Pareiškėja nurodė, kad nuo išlaikymo priteisimo dienos iki vaikas sulaukė pilnametystės SUA2 nors ir buvo įpareigotas mokėti tinkamą išlaikymą nepilnamečiui vaikui, visą išlaikymo priteisimo laikotarpį savo noru neindeksavo išlaikymo sumos, todėl vaiko tėvas neindeksuodamas išlaikymo sumos netinkamai vykdė savo pareigą išlaikyti vaiką, dėl ko susidarė išlaikymo įsiskolinimas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 586 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra šiame skyriuje nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Vykdomasis raštas, išduotas teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių, taip pat arbitražo sprendimų ir nutarčių pagrindu yra vykdomasis dokumentas (CPK 587 straipsnio 1 punktas). CPK 646 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti gali pateikti išieškotojas ar jo atstovas, vykdomąjį dokumentą išdavusi institucija ar pareigūnas (CPK 650 straipsnio 1 dalis). CPK 651 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog nenustatęs šio straipsnio 2 dalyje nurodytų kliūčių, antstolis patvarkymu priima vykdomąjį dokumentą ir pradeda jį vykdyti.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, šalys klausimus dėl santuokos nutraukimo pasekmių, įskaitant dėl vaikui teiktino išlaikymo, yra išsprendusios sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurią patvirtino teismas. Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių bendru sutikimu yra vienas iš santuokos nutraukimo būdų (CK 3.49 straipsnio 2 dalis, 3.51 straipsnis). Nutraukiant santuoką bendru sutuoktinių sutarimu, kartu su prašymu dėl santuokos nutraukimo sutuoktiniai turi pateikti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurią teismas, nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą (CK 3.53 straipsnio 3 dalis). Šioje sutartyje sutuoktiniai privalo aptarti savo nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimus, išlaikymo, dalyvavimo juos auklėjant ir nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką ir kitas savo turtines teises bei pareigas.

Pagal CPK 541 straipsnio 1 dalį, priimdamas sprendimą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, teismas patvirtina sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, jeigu ši sutartis atitinka įstatymo reikalavimus. Tai reiškia, kad šioje sutartyje, be kitų klausimų, privalo būti aptarti klausimai dėl vaikų išlaikymo ir jų gyvenamosios vietos, dalyvavimo juos auklėjant ir nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarka bei kitos sutuoktinių tarpusavio turtinės teisės ir pareigos. Taigi santuokos nutraukimo byloje tvirtinant santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartį yra sprendžiama tiek dėl turtinių, tiek ir dėl neturtinio pobūdžio klausimų, ir bendroji taisyklė yra tokia, kad santuokos nutraukimo ir jos nutraukimo padarinių klausimai išsprendžiami tuo pat metu. Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad teismo sprendimu santuokos nutraukimo byloje yra išsprendžiama dėl viso komplekso reikalavimų, kurių patenkinimas pagal savo pobūdį gali reikšti ir civilinių teisinių santykių modifikavimą (pavyzdžiui, santuokos nutraukimas), ir ko nors priteisimą (pavyzdžiui, žalos atlyginimas ar tam tikrų kilnojamųjų daiktų paskyrimas vieno iš sutuoktinių nuosavybėn ir pan.). Nurodyti klausimai santuokos nutraukimo byloje privalomai spręstini nepriklausomai nuo sutuoktinių pasirinkto santuokos nutraukimo būdo, todėl tais atvejais, kai santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, tam tikros teismo sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygos pagal savo turinį gali reikšti sprendimą dėl priteisimo. Atitinkamai teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad santuokos nutraukimo byloje priimto teismo sprendimo dalis dėl priteisimo atitinka priverstinio teismo sprendimo vykdytinumo požymius ir dėl šios teismo sprendimo dalies gali būti išduodamas vykdomasis dokumentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-378/2017).

Priverstinis teismo sprendimų dėl išlaikymo priteisimo (įskaitant teismo sprendimus, kuriais patvirtinama sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių ar taikos sutartis, kuria susitariama dėl išlaikymo) vykdymas atliekamas pagal bendrąsias vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. Aktualūs vaiko išlaikymo klausimai naujausioje Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje Nr. AC-53-1. Teismų praktika. 2020, 53, p. 623–691). CPK 646 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytos dvi skirtingos vykdomojo rašto išdavimo procedūros: viena – kai vykdomasis raštas išduodamas teismo sprendimo pagrindu, kita – kai vykdomasis raštas išduodamas teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, pagrindu. Pažymėtina, kad santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutarties sąlygų įtraukimas į teismo sprendimą ir jų tvirtinimas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra teismo sprendimo sudėtinė dalis, nekeičianti teismo procesinio dokumento pobūdžio bei esmės, todėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutarties patvirtinimas sprendimu negali būti prilyginamas situacijai, kai šalių sudaryta taikos sutartis tvirtinama teismo nutartimi. Nustačius, kad ginčas kyla iš teismo sprendimo, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria susitarta dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, vykdymo, sprendžiant su tokio sprendimo dalies vykdymu susijusius klausimus, turi būti taikomos bendrosios vykdymo procesą reglamentuojančios teisės normos.

CPK 646 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Taigi, įsiteisėjus teismo sprendimui, išieškotojas turi teisę bet kada prašyti teismo išduoti vykdomąjį raštą, o teismas šį prašymą privalo tenkinti visais atvejais, jei nėra CPK 646 straipsnio 6 dalyje numatytų aplinkybių. Vadovaujantis CPK 646 straipsnio 6 dalimi, teismas neišduoda vykdomojo rašto, kai yra pasibaigęs CPK 606 straipsnyje nustatytas vykdomojo rašto pateikimo vykdyti senaties terminas, išskyrus atvejus, kai šis terminas buvo atnaujintas CPK 608 straipsnio nustatyta tvarka. CPK 606 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus gali būti pateikti vykdyti per penkerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Vykdomųjų raštų pagal skubiai vykdytinus teismo sprendimus pateikimo vykdyti terminas skaičiuojamas nuo pirmos dienos po sprendimo priėmimo. Pagal CPK 606 straipsnio 4 dalį, jeigu pagal teismo sprendimą išieškomos periodinės išmokos, tai vykdomieji dokumentai galioja per visą laikotarpį, kuriam priteistos išmokos, o šio straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas prasideda nuo kiekvienos išmokos termino pasibaigimo dienos. Išduodamas vykdomąjį raštą pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, teismas netiria ir nenustato, ar teismo sprendimas yra įvykdytas ir (ar) vykdomas. Teismas, išduodamas vykdomąjį raštą, nesprendžia tarp šalių kilusių ginčų ir išduoda vykdomuosius raštus pagal vykdytinus teismo sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-687/2019).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, jog šiuo atveju nusprendžiant dėl vykdomojo rašto išdavimo, turi būti vadovaujamasi CPK 646 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisykle, o ne CPK 646 straipsnio 3 dalimi, kurioje reglamentuotas vykdomojo rašto išdavimas, kai nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis ir tokiu atveju teismas turi ištirti šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, gavęs prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, kai jis susijęs su išlaikymo nepilnamečiam vaikui vykdymu ir pateiktas nepraleidus vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties termino, neturėjo prielaidų atsisakyti vykdomąjį raštą išduoti. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju taip pat neturėjo prielaidų ir nustatinėti išlaikymo įsiskolinimo, ar laikotarpio, už kurį įsiskolinimas (ne)buvo mokamas. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikomasi ir kitose apygardų tesimų nagrinėjamose analogiškose bylose (žr., pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-840-459/2026, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-597-565/2026, Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-976-896/2026, 2026 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-360-924/2026 ir kt.).

Nepaisant nurodyto teisinio reglamentavimo ir pateikto išaiškinimo, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl suinteresuoto asmens SUA2 teikiamų argumentų.

Pirma, CK 3.3 straipsnio, reglamentuojančio šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus, 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Viena iš jo įgyvendinimo užtikrinimo priemonių reglamentuojama CK 3.208 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad jeigu išlaikymas buvo priteistas periodinėmis išmokomis, išlaikymo suma indeksuojama kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Indeksavimas – tai periodinių išmokų perskaičiavimas siekiant visiškai ar iš dalies kompensuoti dėl vartotojų kainų padidėjimo prarastas pajamas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 684 patvirtinto Periodinėmis išmokomis priteisto išlaikymo sumos ir atlyginamos žalos indeksavimo tvarkos aprašo 2 punktas).

Taigi, siekiant apsaugoti vaiko, kuriam priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis, interesus, t. y., kad jam teismo sprendimu atitinkamam laikotarpiui priteistas išlaikymas turėtų tokią pačią perkamąją galią kaip ir teismo sprendimo priėmimo metu, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs priteisto periodinėmis išmokomis išlaikymo indeksavimo institutą. Tokiu atveju neturi reikšmės išlaikymo, būtent – periodinių išmokų vaikui mokėjimo pagrindas, t. y., ar teismui sprendimu priteisiant jas ginčo teisenos tvarka, ar teismo sprendimu tvirtinant sutartį. Abiem atvejais turi būti užtikrinamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo įgyvendinimas, šiuo atveju, minėta – vaiko teisė gauti išlaikymą tokia pačia perkamąja galia kaip ir teismo sprendimo priėmimo metu. Periodinių išmokų indeksavimo klausimas yra išsprendžiamas ne teismo sprendimu, o įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2010).

Apraše nustatyta, kad periodinės išmokos indeksuojamos atsižvelgiant į praėjusių metų gruodžio mėnesio, palyginti su ankstesnių metų gruodžio mėnesiu, vartotojų kainų indeksą, kurį apskaičiuoja ir skelbia Lietuvos statistikos departamentas. Periodinės išmokos indeksuojamos, kai kainų indeksas lygus 101 arba didesnis (Aprašo 3 punktas). Periodinės išmokos indeksuojamos kartą per metus einamųjų metų vasario mėnesį (Aprašo 4 punktas). Periodinė išmoka dauginama iš vartotojų kainų indekso ir dalijama iš 100, gautas dydis apvalinamas vieno euro tikslumu: 49 ir mažiau centų atmetama, o 50 ir daugiau centų apvalinama iki euro (Aprašo 5 punktas). Po pirmojo periodinės išmokos indeksavimo vėliau indeksuojamos perskaičiuotos periodinės išmokos (Aprašo 5 punktas). Neindeksuojamos tos periodinės išmokos, kurios įsiteisėjusiu teismo sprendimu paskirtos arba pakeistos per paskutinius 6 mėnesius iki vasario 1 dienos (Aprašo 7 punktas). Išlaikymo periodinėmis išmokomis indeksavimo atskaitos momentas yra teismo sprendimo, kuriuo priteisiamas išlaikymas periodinėmis išmokomis, priėmimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-933/2026). Periodines išmokas indeksuoja teismo sprendimą, kuriuo priteistas išlaikymas ar žalos atlyginimas periodinėmis išmokomis, vykdantis antstolis; kai priteistas išlaikymas ar atlyginama žala išieškoma darant išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų pajamų, indeksavimą privalo atlikti išskaitas darantis asmuo (Aprašo 8 punktas). Skolininkas, mokantis periodines išmokas savo noru, privalo pats indeksuoti periodines išmokas; jeigu skolininkas nevykdo pareigos indeksuoti periodines išmokas, teismo sprendimas, kuriuo priteistas išlaikymas ar žalos atlyginimas periodinėmis išmokomis, gali būti pateikiamas vykdyti antstoliui (Aprašo 9 punktas).

Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju 200 Eur per mėnesį išlaikymas priteistas teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimu nuo 2017 m. vasario 1 d. turėjo būti padidintas iki 208 Eur (200x1,039), nuo 2018 m. vasario 1 d. – iki 212 Eur (208x1,019), nuo 2019 m. vasario 1 d. – iki 218 Eur (212x1,027), nuo 2020 m. vasario 1 d. – iki 218 Eur (218x1), nuo 2021 m. vasario 1 d. – iki 241 Eur (218x1,106), nuo 2022 m. vasario 1 d. – iki 293 Eur (241x1,217), nuo 2023 m. vasario 1 d. – iki 297 Eur (293x1,012), nuo 2024 m. vasario 1 d. – iki 303 Eur (297x1,021), nuo 2025 m. vasario 1 d. – iki 313 Eur (303x1,034). Be indeksacijos suinteresuotas asmuo SUA2 nuo 2016 m. birželio 23 d. (kaip nurodyta teismo sprendime) iki (duomenys neskelbtini) (iki vaiko pilnametystės) turėjo sumokėti maždaug 22 586 Eur išlaikymo (200/30x8+200x6+200x12x8+200x10+200/30x20 =53+1200+19200+2000+133). Su indeksacija suinteresuotas asmuo per tą patį laikotarpį turėjo sumokėti maždaug 28 359 Eur išlaikymo (200/30x8+200x7+12x208+12x212+24x218+12x241+ 12x293+12x297+12x303+9x313+313/30x20=53+1400+2496+2544+5232+2892+3516+3564+ 3636+2817+209). Taigi, skirtumas per minėta laikotarpį dėl indeksacijos susidaro maždaug 5 773 Eur (28359-22586). Tuo tarpu, suinteresuotas asmuo teigia, jog per nurodomą laikotarpį (duomenys neskelbtini) datai buvo susidariusi 3 787,08 Eur išlaikymo permoka. Vadinasi net jei ir būtų vertinama suinteresuoto asmens nurodoma permoka per visą nurodytą laikotarpį, tai nesudarytų pagrindo teigti, jog per visą laikotarpį jis tinkamai suteikė išlaikymą atsižvelgdamas į indeksavimą. Atmestini argumentai, kad toks teismo sprendimo vykdymas labiausiai atitiko vaiko interesus gauti didesnį išlaikymą, nei, kad būtų gavęs tik indeksavimo rezultatą ar kad buvo teikiamas ženkliai didesnis išlaikymas, kuris apėmė ir indeksacijos sumas.

Antra, argumentai, kad suinteresuotas asmuo faktiškai teikė išlaikymą kitais būdais (įvairių daiktų – paspirtuko, kompiuterio, priemonių būreliui pirkimas, kišenpinigiai, vežimas į keliones, kitų išlaidų apmokėjimas ir pan.) nepaneigia išvados dėl susidariusio įsiskolinimo. Nuo sprendimo įsiteisėjimo momento tarp šalių buvo aiškiai nustatytas konkretus išlaikymo teikimo būdas – piniginės išmokos, mokamos kitam iš tėvų į atsiskaitomąją sąskaitą, todėl išlaikymo teikimas kitomis formomis negali būti prilyginamas tinkamam prievolės įvykdymui, jeigu jis neatitinka teismo patvirtintos sutarties sąlygų. Teismo sprendimu vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas savaime nereiškia, kad tėvai negali gera valia teikti vaikui papildomo išlaikymo tiek teismo sprendime nustatyta, tiek ir kitokia forma. Toks tėvų elgesys atitinka CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, taip pat ir geros moralės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog teismo sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas yra jo turtinė teisė (CK 1.112 straipsnio 1 dalis). Ši nepilnamečio vaiko teisė yra įstatymo ginama ir gali būti panaikinta ar sumažinta tik kitu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-1075/2018 41 punktą). Visas teismo sprendimu priteistas išlaikymo lėšas skolininkas privalo perduoti (pervesti) uzufrukto teise jas tvarkančiam asmeniui. Dėl to išieškomų sumų dydžio ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžio sumažinimas remiantis skolininko pateiktais duomenimis apie jo turėtas tiesiogines išlaidas vaikui galimas tik esant išieškotojo (vaiko) atstovo išlaikymo teisiniuose santykiuose, t. y. vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens, sutikimui. Teismo sprendime dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo nenustatytas išlaikymą privalančio teikti tėvo (motinos) piniginių sumų teikimas tiesiogiai vaikui ar tokio tėvo (motinos) turėtos išlaidos, patirtos galimai tenkinant papildomos vaiko priežiūros poreikius, nesant vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens sutikimo, nesuteikia pagrindo teismo sprendimą vykdančiam antstoliui sumažinti vaikui priteisto išlaikymo įsiskolinimo sumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016 39, 42 punktus, 2019 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-378/2019). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių priteistą išlaikymą uzufrukto teise tvarkančio asmens ar paties pilnametystės sulaukusio ir prašymą teismui dėl vykdomo rašto išdavimo pateikusio vaiko sutikimą išlaikymą priimti kitomis formomis, nei nustatyta teismo patvirtintoje santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartyje. Kita vertus, sprendžiant klausimus, susijusius su nepilnamečiais vaikais, teismas turi atsižvelgti visų pirma į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo turi būti vertinamos nepilnamečio vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1017/2003, 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2004, 2004 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2004). Taigi, netgi esant abejonių dėl minėtų susitarimų, jos vertintinos pareiškėjos naudai.

Trečia, pažymėtina ir tai, jog teismų praktikoje orientaciniu kriterijumi, nustatant priteistino išlaikymo dydį, laikoma CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimaliąją mėnesinę algą (toliau – ir MMA) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004, 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2006 ir kt.). Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu 2025 metais buvo patvirtinusi taikomą 1 038 Eur minimaliąją mėnesinę algą, kas atskaičius mokesčius sudaro 777,39 Eur. Įvertinus tai, kad vienas iš tėvų vaiko poreikiams tenkinti papildomai 2025 metais turėjo gauti po 122,50 Eur kas mėnesį valstybės vaikui mokamą išmoką pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą, bendra šalių vaikui 2025 metais išlaikyti skirtina suma sudarė 654,89 Eur (777,39–122,50), o vieno iš tėvų – 327,45 Eur (654,89/2). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi nustačius, jog išlaikymą abu tėvai teikia po lygiai, akivaizdu, kad tam iš tėvų, su kuriuo lieka vaikai, neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010, 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2014).. Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Nagrinėjamu atveju, suinteresuoto asmens teiktas išlaikymas, net ir įvertinus indeksaciją, yra mažesnis nei teoriškai galėtų būti nustatytas išlaikymas būtiniesiems vaiko poreikiams tenkinti vadovaujantis teismų praktikoje įtvirtintu orientaciniu kriterijumi. Atsižvelgiant į tai, kad turi būti tenkinami ne tik vaiko būtinieji poreikiai, suinteresuoto asmens papildomų išlaidų vaikui tuo labiau nėra pagrindo vertinti kaip išlaikymo indeksavimo. Kita vertus, išlaikymas savo esme skirtas nepilnamečių vaikų kasdieniams poreikiams tenkinti, t. y. maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt. Nustatomu išlaikymu siekiama užtikrinti nuolatinį lėšų teikimą kasdieniams vaiko poreikiams tenkinti, tam, kad vaikas tinkamai vystytųsi, būtų ugdomas, būtų tobulinami jo gebėjimai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013 ir joje nurodyta praktika). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo suinteresuoto asmens papildomai tiesiogiai vaikui pervestų sumų ar tam tikru metu turėtų išlaidų vaiko poreikiams tenkinti, pvz. perkant brangesnius daiktus – kompiuterį, paspirtuką ir pan., pripažinti kaip išlaikymo į ateitį teikimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjai pateikus vykdyti išduotą vykdomąjį raštą, suinteresuotam asmeniui neužkertamas kelias antstoliui teikti įrodymus apie jo faktiškai teiktą nepilnamečiui vaikui išlaikymą ir įsiskolinimo nebuvimą, arba, esant ginčui, savo interesus ginti įstatymo nustatyta tvarka (pvz., skundžiant antstolio veiksmus ir pan.).

Pasisakant dėl suinteresuoto asmens SUA2 atskirojo skundo, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju civilinė byla dėl vykdomojo rašto išdavimo buvo išnagrinėta ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 10 punktas) (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-787-950/2026, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-140-855/2021 ir kt.). Dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos; tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Taigi, ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Šioje teisenoje paprastai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos. Vis dėlto tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

Ar dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, ar jų interesai yra priešingi, svarstant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, gali būti sprendžiama pagal tai, ar sutampa dalyvaujančių asmenų pozicija dėl reikalavimo dalyko. Pavyzdžiui, jeigu reikalavimo dalykas yra panaikinti asmens priimtą sprendimą, pripažinti atliktą veiksmą neteisėtu, įpareigoti asmenį atlikti tam tikrą veiksmą, kai tas asmuo nesutinka su reikalavimais, rodo, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens interesai yra skirtingi ir (ar) priešingi. Tai yra pagrindas nukrypti nuo bendrosios teismo išlaidų neatlyginimo taisyklės ir jas paskirstyti proporcingai padalijant (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-695/2020).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju aplinkybės, kad pareiškėja teismo prašė išduoti vykdomąjį raštą suinteresuoto asmens atžvilgiu, kurio gali būti priverstinai iš suinteresuoto asmens išieškomas įsiskolinimas, o suinteresuotas asmuo kategoriškai su tokiu prašymu nesutiko ir prašė jo netenkinti, teikė atsiliepimą į pareiškėjos prašymą, kitus įrodymus, ginčas tarp šių byloje dalyvaujančių asmenų nagrinėjamas ir apeliacinės instancijos teisme, jie abu prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos ir trečiojo asmens SUA2 interesai šioje byloje yra akivaizdžiai visiškai priešingi. Taigi, sutiktina su suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 443 straipsnio 6 dalimi, visiškai nepagrįstai konstatavo, jog bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamu atveju nepriteistinos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą). Į esminius atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvus ir argumentus atsakyta, todėl kitų juose išdėstytų motyvų ir argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, apeliacinės instancijos teismas plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nenurodė aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju sudarytų pagrindą atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias vykdomojo rašto išdavimo klausimą, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir atsižvelgiant į tai, jog vykdomojo rašto išdavimo klausimas priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai (CPK 646 straipsnio 1 dalis) ši klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad kartu pirmosios instancijos teismas turės išspręsti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu taikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

Atsižvelgiant į tai, kad priėmus šia nutartį byla nėra užbaigiama, o byla yra perduodama pirmoos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, darytina išvada, kad nėra aiškus bylos proceso rezultatas ir todėl atsakovo prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų šioje apeliacinės instancijos teismo byloje, priteisimo paliktini spręsti pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

atskiruosius skundus patenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 20 d. nutartį ir vykdomojo rašto išdavimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Larisa Šimanskienė