- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-21
- Bylos Nr.
- e2S-140-855/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34760-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Pareiškėjas
- E. B.
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- E. B.
- Kategorijos
- 2.3.4.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (suinteresuoto asmens) A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutarties, kuria išnagrinėtas vykdomojo rašto pareiškėjai E. B. išdavimo klausimas civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei E. B., išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos su vaikais pakeitimo, išlaikymo priteisimo, užbaigtoje patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei E. B. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos su vaikais pakeitimo ir išlaikymo priteisimo. Ši byla buvo baigta 2019 m. vasario 5 d. teismui patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, kurioje šalys susitarė dėl vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo vaikams teikimo bei bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos, nustatytų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. sprendimu, pakeitimo.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja E. B. kreipėsi į teismą prašydama išduoti vykdomąjį raštą dėl šalių patvirtintos taikos sutarties 9 punkto, numatančio bendravimo su vaikais tvarką atostogų metu. Prašyme nurodė, kad:
2.1. Nuo pat skyrybų pradžios buvęs sutuoktinis A. M. nesilaikė teismo nutarties, pažeisdamas bendravimo su vaikais tvarką per šventes ir atostogas, prisidengdamas vaikų gerove ir saugumu, o pareiškėja ilgą laiką su tuo taikstėsi. Tuo metu, kai yra nustatytas jos bendravimo su vaikais laikas, suinteresuotas asmuo A. M. šios tvarkos nesilaiko ir pats bendrauja su vaikais didžiųjų švenčių (Kalėdų, Velykų) metu, taip pat ir kitu rudens, pavasario ir žiemos atostogų metu. Nors teismo nutartyje yra aiškiai nurodoma, kuriais (poriniais ar neporiniais) metais vaikai savo atostogas praleidžia su kiekvienu iš tėvų, A. M., neva norėdamas vaikams gero, motinos bendravimo su vaikais metu išveža juos atostogų į užsienį. Suinteresuotas asmuo nesikreipia su „siūlymu“ ar „rekomendavimu“, o tiesiog konstatuoja faktą, kad išsiveža vaikus, bandymus išsiaiškinti, jog šis bendravimo su vaikais laikas priklauso suinteresuotam asmeniui, ignoruoja, prisidengdamas tuo, jog rūpinasi vaikų gerove. Suinteresuotas asmuo nuteikia vaikus atostogoms, ir pažada jiems atostogas, nepasitaręs su pareiškėja. Tokia situacija susiklostė ir 2020 m. spalio 13 d., kai E. B. gavo A. M. laišką, kuriame jis informavo, jog išveža vaikus į Palangą, nors žinojo, kad tai yra motinos rudens atostogos su vaikais. Pareiškėja su tokiu suinteresuoto asmens elgesiu nesutinka, pati nori praleisti atostogas su savo vaikais. Todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei besikartojančius suinteresuoto asmens veiksmus, pareiškėja prašo teismo išduoti vykdomąjį raštą.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo A. M. pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, jog nesutinka su pareiškėjos prašymu. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Pareiškėja per paskutinius dvejus metus nebuvo abiejų sūnų kartu su savimi pasiėmusi atostogauti trise. Jeigu planuodavo atostogas ir siūlydavo sūnui M. M. (M. M.) vykti kartu su ja, sūnus visada atsisakydavo ir paaiškindavo, jog mama visada atostogauja su daugybe savo draugių, kurios turi mažus vaikus, todėl jam nėra ką veikti ir jis negali pabendrauti tik su mama ir savo broliu O. A. M. (O. A. M.).
Šalies argumentai
3.2. Pareiškėja E. B. savo prašyme dėsto deklaratyvaus pobūdžio aplinkybes ir nenurodo, jog šiais metais rudens atostogas sūnus O. A. M. leido kartu su ja. Sūnus M. nevažiavo pas mamą savaitei kartu su broliu O. A. ir pats informavo mamą tiek telefoniniu skambučiu, tiek sms žinutėmis, jog per rudens atostogas nevyks su ja ir broliu prie jūros, nes nenori. Suinteresuotam asmeniui buvo pavykę sūnų M. įkalbėti vykti atostogauti kartu su motina, tačiau sutartą dieną (2020 m. spalio 26 d.) ji neatvyko sūnaus pasiimti, o atvykus sekančią dieną (2020 m. spalio 27 d.) parašė suinteresuotam asmeniui sms žinutę, jog niekas jos neįleidžia į butą bei paskambinusi į policiją nurodė, jog tėvas jai neleidžia matytis su vaiku. Su suinteresuotu asmeniu susisiekusiems policijos pareigūnams jis paaiškino, jog vaikas nenori važiuoti su motina. Pats sūnus M. paskambino policijos pareigūnui ir paaiškino, kad nevažiuoja su mama atostogauti, nes nenori, o tėtis jam nedaro jokio spaudimo likti su juo, priešingai, tėtis skatina važiuoti su mama.
3.3. Sūnus M. M., kuriam greitai sukaks 15 metų, pats nenori bendrauti su mama, o motina jį verčia tai daryti juo manipuliuodama ir spausdama. Sūnus M. yra tokio amžiaus, kai pats gali nuspręsti, ar nori bendrauti su motina, kiek nori su ja bendrauti, kaip nori bendrauti ir kada. Negalima priversti sūnaus prieš jo valią bendrauti su motina daugiau nei sūnus pats to nori ir pageidauja. O nutarties vykdymas nepriklauso nuo jo valios, viską lemia sūnaus M. noras bendrauti su mama, tačiau įstatymas nenustato jam pareigos bendrauti su motina, jeigu jis nenori to daryti. Todėl sprendžiant prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo turėtų būti vadovaujamasi prioritetiniu vaiko interesų apsaugos principu, atsižvelgiama į sūnaus nuomonę, kuri aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta pateikiamuose sms susirašinėjimuose su motina. Suinteresuotas asmuo neneigia pareiškėjos teisės bendrauti su vaikais, netgi skatina sūnų M. daugiau bendrauti su motina tam, jog būtų atkurtas jų tarpusavio ryšys, tačiau pati pareiškėja savo veiksmais sužlugdo visas sūnaus pastangas betarpiškai pabendrauti su ja.
3.4. Pareiškėja E. B. su mažesniuoju sūnumi O. A. sugebėjo atkurti savo ryšį ir šiuo metu O. A. savaitę laiko gyvena su tėvu, savaitę laiko su motina E. B.. Pas mamą O. A. važiuoja noriai. 2020 m. rudens atostogas jis taipogi praleido su E. B., tačiau pareiškėjai reikėtų daugiau pastangų skirti atkurti santykiams su vyresniuoju sūnumi M..
3.5. Pareiškėja E. B. nepateikė jokių duomenų, jog suinteresuotas asmuo nevykdo teismo nutarties dėl taikos sutarties, todėl jos prašymas turėtų būti atmestas ir suinteresuoto asmens naudai priteistos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
3. Institucija, teikianti išvadą byloje - Valstybės vaiko teisikų apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba), pateikė teismui išvadą dėl E. B. pareikšto prašymo išduoti vykdomąjį raštą.
4.1. Nurodė, jog nepilnamečių vaikų O. A. M. ir M. M. tėvai niekada nebuvo įtraukti į socialinės rizikos šeimų, auginančius vaikus apskaitą, tačiau Tarnybai yra žinomi dėl tarpusavio nesutarimų, susijusių su vaikų auklėjimu, bendravimo tvarkos. Nepilnamečiams vaikams 2018 m. lapkričio 26 d. bei 2019 m. birželio 4 d. buvo vertinamas grėsmės lygis, tačiau jis nenustatytas. 2018 m. lapkričio 26 d. bei 2019 m. gegužės 14 d. vaiko teisių pažeidimų nenustatyta. Nuo 2019 m. birželio mėnesio, kai nepilnamečiams vaikams buvo vertintas grėsmės lygis, daugiau jokių šalių prašymų dėl teismo nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymo, Tarnyba negavo.
4.2. Tarnyba pažymėjo, jog tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, teisė bendrauti ir dalyvauti auklėjant vaiką yra asmeninio pobūdžio teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena, nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendravimo su vaiku tvarkos užtikrinimas neturėtų būti skatinamas baudinėmis sankcijomis, tačiau tokiais atvejais, kai nėra kitų svertų užtikrinti teisės normos laikymosi ar teismo sprendimo (įpareigojimo) vykdymo, lieka būdas užtikrinti sprendimo vykdymą vadovaujantis Civilinio proceso kodekse įtvirtinta teismo sprendimo vykdymo užtikrinimo tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 23 d. nutartimi tenkino pareiškėjos E. B. prašymą ir išdavė pareiškėjai vykdomąjį raštą pagal šalių sudarytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 5 d. įsiteisėjusia nutartimi patvirtintos taikos sutarties 9 punktą.
5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs taikos sutarties 9 punkte išdėstytą šalių susitarimą, kuriuo šalys, be kita ko, susitarė, kad vaikai (įskaitant ir T. M.) 2020 m. rudens atostogas praleidžia su motina, bei situaciją, susiklosčiusią pareiškėjai (vaikų motinai) siekiant paimti nepilnametį vaiką T. M. rudens atostogų praleidimui su ja, padarė išvadą jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl kiekvieno iš jų teisės atostogauti su vaikais (nepilnamečiu T. M.) 2020 m. rudens atostogų metu, tuo tarpu, nepaisant to, jog pagal teismo patvirtintą bendravimo su vaikais atostogų metu tvarką 2020 m. rudens atostogų metu teisė bendrauti su nepilnamečiais vaikais priklauso pareiškėjai, suinteresuotas asmuo taip pat ėmėsi planų šias atostogas praleisti kartu su vaikais, todėl sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjos prašymą tenkinti ir išduoti jai vykdomąjį raštą.
6. Teismas sprendė, kad suinteresuoto asmens nurodytos aplinkybės, kad sutarties nuostatos dėl bendravimo tvarkos atostogų metu nėra vykdomos tinkamai būtent dėl nepilnamečio sūnaus M. M. nenoro bendrauti su motina, negali būti priežastimi nevykdyti ar netinkamai vykdyti taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo turėtų maksimaliai bendradarbiauti su pareiškėja, siekdamas užtikrinti sklandų sutartos bendravimo su vaikais tvarkos įgyvendinimą, tačiau vietoj to pats imasi pareiškėjos atostogų su vaikais metu planuoti ir organizuoti iš esmės analogiškas atostogas su vaikais, tokiu būdu, galimai, siekdamas sukelti vaikams lojalumo konfliktą.
7. Su suinteresuoto asmens pozicija, kad nepilnametis vaikas M. M. yra paauglys (15 metų), tad pats sprendžia, ar nori bendrauti su motina, kaip nori bendrauti ir kada, o suinteresuotas asmuo šio noro negali įtakoti, teismas sutiko tik iš dalies. Teismas pažymėjo, jog tas iš tėvų, su kuriuo gyvena nepilnametis vaikas, turėtų maksimaliai bendradarbiauti su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), siekdamas užtikrinti sklandų sutartos bendravimo su vaikais tvarkos įgyvendinimą, kadangi aktyviai nebendradarbiaujant ir nesiimant aktyvių veiksmų, toks bendravimas šiuo atveju gali būti neįmanomas.
8. Teismas pažymėjo, kad negali įvertinti kiekvienos tokios situacijos ir nustatyti, ar šalys kiekvienu konkrečiu atveju tinkamai vykdė teismo patvirtintą sutartį, o nagrinėjamu atveju šalys neprašo pakeisti šalių taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarkos, tad esant duomenų, kad teismo nutartimi patvirtintos bendravimo tvarkos ne visada buvo laikomasi, pareiškėjos prašymą tenkino ir išdavė jai vykdomąjį raštą pagal pareiškėjų sudarytos ir teismo 2019 m. vasario 5 d. patvirtintos taikos sutarties 9 punktą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliantas (suinteresuotas asmuo) A. M. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo nesutiko su pirmosios instancijos teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartimi, kuria pareiškėjos E. B. prašymas buvo patenkintas ir išduotas vykdomasis raštas, prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir pareiškėjos prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo palikti nenagrinėtą, priteisti visas suinteresuoto asmens patirtas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Nors pareiškėja E. B. nepašalino teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi nustatytų prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo trūkumų ir su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo pateiktų priedų nepatekė valstybine lietuvių kalba, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 113 straipsnio 3 dalis, o išverstų dokumentų vertimų tikrumas nebuvo patvirtintas, tačiau pirmosios instancijos teismas vistiek šiuos dokumentus vertino kaip įrodymus ir taip pažeisdamas civiliniame procese galiojantį rungtyniškumo principą (CPK 12 straipsnis), dėl ko priėmė neteisėtą nutartį, kadangi neturėjo įstatyminio pagrindo nagrinėti prašymo, kuris neatitiko procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
10.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino visų apelianto pateiktų susirašinėjimų bendrai, o skundžiamoje nutartyje paminėjo tik tam tikrus susirašinėjimus, kuriuos atrinko selektyviai ir kurie niekaip neapibrėžia visos susiklosčiusios situacijos.
10.3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog būtent suinteresuotas asmuo – vaiko tėvas, privalo maksimaliai bendradarbiauti su vaiko motina – pareiškėja, tam, jog būtų užtikrintas sklandus bendradarbiavimo tvarkos vykdymas, kadangi nagrinėjamu atveju pati pareiškėja apie sūnų M. apelianto niekad nesiteirauja, o su sūnumi bendrauja tiesiogiai, kadangi jis jau yra paauglys.
Atsiliepimas
10. Pareiškėja E. B. pateikė atsiliepimą, kuriuo su atskiruoju skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartį, priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Nesutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, būtų pažeidęs CPK 115 straipsnio nuostatas, kadangi tame pačiame straipsnyje nurodoma, jog netikslumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame dokumente. Be to, paties suinteresuoto asmens pateikti susirašinėjimai buvo pateikti valstybine kalba, todėl teismas juos vertino kaip rašytinius įrodymus ir tai nesudarė jokių kliūčių teismui teisingai ir motyvuotai priimti nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo (ir atsiliepimo į jį) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde (atsiliepime į jį) nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
12. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.
13. Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos E. B. prašymas dėl vykdomojo rašto pagal teismo 2019 m. vasario 5 d. patvirtintos taikos sutarties 9 punktą, numatantį bendravimo su vaikais tvarką atostogų metu, išdavimo. Taigi, bylos apeliacinėje instancijoje nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, spręsdamas dėl pagrindo išduoti vykdomąjį raštą pareiškėjai šioje byloje susiklosčius faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
Žemesnės instancijos teismas
14. Iš civilinės bylos ir teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2286-1019/2019 patvirtino šalių A. M. ir E. B. taikos sutartį. Taikos sutarties 9 punkte, iš esmės reglamentuojančiame bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką atostogų metu, dėl kurio nagrinėjamu atveju ir kilo šalių ginčas, nustatyta, kad:
„9. Šalys susitaria Sprendimo 2.11. punktą pakeisti ir išdėstyti taip:
Neporiniais metais vaikai M. M. ir O. A. M. mokinių žiemos atostogų pirmąją savaitę ir rudens atostogas praleidžia su tėvu A. M., o poriniais metais su motina E. B.. Poriniais metais M. M. ir O. A. M. mokinių žiemos atostogų antrąją savaitę ir pavasario atostogas praleidžia su tėvu A. M., o poriniais metais su motina E. B.. Mokinių vasaros atostogas sūnūs su tėvais leidžia pagal bendrą tvarką, nustatytą 2.4. punkte“.
15. Visų pirma pažymėtina, jog sistemiškai vertinant taikos sutarties 9 punktą, darytina išvadą, jog šios sutarties 9 punkto nuostatoje padarytas rašymo apsirikimas ir šis punktas turi būti išdėstytas sekančiai:
Žemesnės instancijos teismas
„9. Šalys susitaria Sprendimo 2.11. punktą pakeisti ir išdėstyti taip:
Neporiniais metais vaikai M. M. ir O. A. M. mokinių žiemos atostogų pirmąją savaitę ir rudens atostogas praleidžia su tėvu A. M., o poriniais metais su motina E. B.. Poriniais metais M. M. ir O. A. M. mokinių žiemos atostogų antrąją savaitę ir pavasario atostogas praleidžia su tėvu A. M., o neporiniais metais su motina E. B.. Mokinių vasaros atostogas sūnūs su tėvais leidžia pagal bendrą tvarką, nustatytą 2.4. punkte“.
16. 2020 m spalio 22 d. gautas pareiškėjos E. B. prašymas dėl vykdomojo rašto pagal teismo 2019 m. vasario 5 d. patvirtintą taikos sutartį išdavimo.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą, yra konstatavęs, kad taikos sutartis – tai šalių tarpusavio kompromisas; susitarimas, kuriuo šalys, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abiem pusėms priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010).
18. CPK 646 straipsnio, reglamentuojančio vykdomojo rašto išdavimo tvarką, 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą; teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti. Spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, teismas gali pakeisti šalių taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarką nekeisdamas šalių susitarimo esmės, o atsisakęs išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties sąlygų vykdymo, teismas išaiškina šalims teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka.
19. Nagrinėjamu atveju prašymas išduoti vykdomąjį raštą motyvuojamas tuo, jog nepilnamečių vaikų tėvas A. M. netinkamai vykdo teismo patvirtintos taikos sutarties 9 punktą, kuris numato bendravimo su vaikais tvarką vaikų atostogų metu, t. y. vaikų tėvas, neatsižvelgdamas į taikos sutartimi nustatytą vaikų atostogų praleidimo su motina laiką, nesitardamas su pareiškėja, pats tam laikotarpiui planuoja atostogas su vaikais, taip pažeisdamas tiek vaikų, tiek pareiškėjos (vaikų motinos) teisėtus interesus. Tuo tarpu suinteresuotas asmuo A. M. taikos sutarties 9 punkto nevykdymo esmine priežastimi nurodė tai, kad nepilnametis šalių vaikas M. M. yra jau paauglys ir pats gali apsispręsti, ar nori bendrauti (atostogauti) su motina, ar ne, tačiau šiuo atveju vaikas nenori pats ir toks nenoras nulemtas pačios motinos netinkamų veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas.
21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.170 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė).
22. Kasacinio teismo plėtojamoje praktikoje nurodoma, jog tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus. Vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan., todėl teismas, vertindamas vaiko norus, turi siekti atskleisti vieną ar kitą norą lemiančius veiksnius, kurie gali turėti esminę reikšmę ir nustatant bendravimo su vaiku tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016 23 punktą).
23. Nagrinėjamu atveju byloje neginčytinai nustatyti tarpusavio tėvų konfliktai ir nesusitarimai dėl įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytos vieno ar kito iš tėvų bendravimo su vaikais tvarkos, sutarties sąlygų aiškinimo, vykdymo ir pan. Abi konfliktuojančios šalys iš esmės pripažįsta ir neneigia fakto, kad jų pačių sutartos bendravimo tvarkos formaliai nėra laikomasi, tad tam tikru laiku, kuomet pagal nustatytą tvarką pareiškėja turi teisę bendrauti su vaikais, leisti su jais laiką ir pan., tai realiai nėra daroma, kadangi vienas iš vaikų ar abu vaikai tuo laiku bendrauja / atostogauja su tėvu, t. y. nustatytas tvarkos nesilaikymo faktas. Tai patvirtina ne tik konfliktuojančių šalių rašytiniai paaiškinimai procesiniuose dokumentuose, bet ir rašytiniai įrodymai (šalių tarpusavio susirašinėjimo turinys, iš kurio matyti, kad suinteresuotas asmuo A. M. 2019 m. kovo 29 d. el. laišku informuoja pareiškėją E. B., kad nuo 2019 m. balandžio 20 d. iki balandžio 27 d. (t. y. pagal taikos sutartį vaikų su motina pavasario atostogų praleidimo laikotarpis) važiuoja su vaikais į Fuerteventūrą; 2020 m. spalio 13 d. el. laišku suinteresuotas asmuo informuoja pareiškėją, jog paima vaikus rudens atostogų į Palangą nuo 2020 m. spalio 26 d. iki spalio 30 d. (t. y. vėlgi pagal taikos sutartį vaikų su motina rudens atostogų praleidimo laikotarpis), iš kurių darytina neabejotina išvada, kad vaikų tėvas pats sprendžia dėl vaikų atostogų leidimo su juo, o ne su motina, tuo metu, kaip pagal nustatytą tvarką vaikai atostogų metu turi bendrauti su motina – pats tėvas informuoja motiną apie jo priimtą sprendimą išvykti atostogų, konstatuoja faktą, kad vaikai leis atostogas su juo konkrečiu laiku, konkrečioje vietoje ir pan. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teismo nutartimi patvirtintos tėvų bendravimo su vaikais tvarkos ne visada buvo tinkamai laikomasi, todėl yra pagrindas tenkinti pareiškėjos prašymą išduoti vykdomąjį raštą.
24. Pažymėtina, jog nepilnamečio M. M. bendravimo su motina tvarkos laikymasis svarbus tiek siekiant išlaikyti, užtikrinti, puoselėti bei stiprinti tarpusavio vaiko ir motinos ryšį, tiek siekiant užtikrinti pačios pareiškėjos, kaip motinos, teises, tiek ir nepilnamečio vaiko teisę bendrauti su motina, ir jis itin svarbus dėl to, kad vaiko M. M. gyvenamoji vieta, skirtingai nuo kito šalių sūnaus O. A. M., nustatyta su tėvu, t. y. jis nuolat nepertraukiamai su motina negyvena ir nebendrauja. Dėl to preciziškas ir tinkamas nustatytos motinos bendravimo su M. M. tvarkos taikymas ir užtikrinimas yra svarbus vaiko teisių gynimo prasme, taip pat ir motinos teisių gynimo bei pareigų įgyvendinimo prasme. Teismas pažymi, jog atskirajame skunde pats vaikų tėvas nurodo, jog nepilnamečio vaiko M. M. ryšys su motina yra nutrūkęs, o tai suponuoja būtinumą tokį ryšį atstatyti, puoselėti, užtikrinti ir pan.
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendimo dėl bendravimo su vaikais nustatymo tikslas – užtikrinti realų nepilnamečių vaikų ir skyriumi gyvenančio tėvo (motinos) kontaktą, tuo pačiu užtikrinant vaiko teisę į šeimos ryšius. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas, kuriuo nustatoma vaikų ir vieno iš tėvų bendravimo tvarka, susijęs su ypač jautrios visuomenės dalies – nepilnamečių vaikų, teisėmis ir interesais, ypatingą svarbą vykdant tokį sprendimą įgyja vykdymo proceso dalyvių kooperavimosi pareiga. Tinkamas sprendimo vykdymas šiuo atveju apima ne tik susilaikymą nuo aktyvių veiksmų, darančių jo vykdymą negalimu, bet ir pareigą imtis reikiamų priemonių, kad būtų realiai pasiekiamas sprendimu siektas rezultatas – vaikų ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktas, jų tarpusavio ryšio atkūrimas ir palaikymas. Tuo pačiu teismo sprendimo dėl bendravimo tvarkos nustatymo nevykdymas galimas ne tik aktyviais suinteresuoto asmens veiksmais, kliudančiais vaikų motinai bendrauti su vaikais teismo nustatytu laiku, bet ir nesikooperavimu, tėvų valdžios panaudojimu priešingai nepilnamečių vaikų interesams, dėl kurio teismo sprendimu siekiami tikslai nėra realiai pasiekiami.
26. Nors A. M. nurodo, jog pats nepilnametis M. M. atsisako bendrauti (atostogauti) su motina savo valia, tačiau tai nepaneigia tėvo pareigos bendradarbiauti ir imtis priemonių bei aktyvių veiksmų, užtikrinant motinos teisę bendrauti su sūnumi, ypač turint omenyje, kad sūnaus M. M. gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad A. M. vykdytų kooperavimosi pareigą ir būtų dėjęs sąžiningas ir protingas tokioje situacijoje pastangas, siekiant, kad nepilnamečio vaiko ir motinos bendravimas vyktų teismo nutartyje nustatyta tvarka, tačiau šių pastangų būtų nepakakę vaiko ir motinos kontaktui užmegzti.
27. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nepilnametis M. M. atsisakė bendrauti (atostogauti) su motina nepaisant tėvo pastangų, kad jo pozicija buvo savarankiška, kategoriška ir nepakeičiama net ir esant tėvo pastangoms. Priešingai, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pats tėvas imasi aktyvių veiksmų, organizuojant vaikų atostogų praleidimą kartu su vaikais motinos nutartimi nustatytu laikotarpiu, taip pažeisdamas taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus bei sukeldamas vaikams alternatyvų pasirinkimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, jog suinteresuotas asmuo būtų ėmęsis visų protingų ir būtinų pastangų, įgyvendintų kooperavimosi ir bendradarbiavimo pareigą užtikrinant įsiteisėjusioje ir galiojančioje teismo nutartyje jam, kaip nepilnamečio M. M. tėvui, numatytų pareigų įgyvendinimą.
28. Nors suinteresuotas asmuo A. M. nuosekliai tvirtina, kad pats nepilnametis M. M. atsisako bendrauti (atostogauti) su motina, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vaiko norai ne visais atvejais sutampa su jo interesais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vaiko nenoras bendrauti su motina negali būti vertinamas kaip atitinkantis nepilnamečio vaiko interesus. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad į vaiko norus būtina atsižvelgti, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Dėl nebrandumo, auklėjimo spragų ir panašiai vaiko norai ir interesai ne visada sutampa, todėl kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar vaiko norai atitinka jo interesus. Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2007).
29. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad jeigu tėvo nuomone, šiuo metu galiojanti nepilnamečio vaiko M. M. ir motinos bendravimo tvarka neatitinka paauglio, turinčio savo nuomonę, interesų, pasikeitė atitinkamos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos netinkamu ar pan. elgesiu, ar su paties vaiko elgesiu bei poreikiais, yra pagrindas tėvui ir motinai tarpusavyje susitarti dėl kitokios, nei nustatyta įsiteisėjusia teismo nutartimi, bendravimo su vaikais tvarkos ir kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo su atskiru ieškiniu, taip ginant savo nepilnamečių vaikų teises bei interesus, bet nespręsti iškilusias problemas per jau įsiteisėjusios teismo nutarties vykdymo stadiją.
30. Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo nurodo, jog pareiškėjos prašymas turėjo būti paliktas nenagrinėtu, pareiškėjai nepašalinus jo trūkumų – nepateikus į valstybinę lietuvių kalbą iš lenkų kalbos išverstų prašymo priedų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šį apelianto argumentą atmeta. Teismas nurodo, kad tai nebuvo esminis trūkumas, kuris neleistų nagrinėti prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo iš esmės. Šiuo atveju teismas privalėjo būti aktyvus tokio pobūdžio iš šeimos teisinių santykių kylančioje byloje, kurioje sprendžiami su vaikų teisėmis ir interesais susiję klausimai, ir galėjo nagrinėti prašymą iš esmės, siekdamas užtikrinti prioritetinius vaikų interesus, nepaisant nežymaus trūkumo. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek pareiškėja, tiek suinteresuotas asmuo, tiek nepilnametis M. M. tarpusavyje bendrauja ir lenkų kalba, todėl nėra pagrindo spręsti, jog suinteresuoto asmens teisės šiuo konkrečiu atveju kaip nors galėjo būti pažeistos. Pažymėtina ir tai, kad apelianto kartu su atsiliepimu į pareiškėjos prašymą buvo pateikti identiški (ir dar papildomi) dokumentai, kurie buvo išversti į lietuvių kalbą, ir kuriais pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi.
31. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
32. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Tuo tarpu atskirajame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, plačiau jų nekartodamas, mano, kad nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo ją keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Pareiškėja, teikdama atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir nurodė patyrusi 500,00 EUR išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
34. Prašymai dėl vykdomųjų raštų išdavimo yra nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 10 punktas). CPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio kodekso V dalis ir kiti įstatymai. Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Paprastai tai yra vienašalė teisena, kai nėra priešingų interesų turinčių šalių. Dėl to, vadovaujantis CPK 443 straipsnio 6 dalimi, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.
35. Teismas, įvertinęs bylos pobūdį, t. y. aplinkybę, jog šeimos byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl vykdomojo rašto išdavimo dėl taikos sutarties, kuria patvirtinta bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, nuostatų priverstinio vykdymo, sprendžia, kad pareiškėja, gindama tiek savo teises, tiek nepilnamečio vaiko interesus bendrauti su abiem tėvais, buvo priversta kreiptis į teismą, todėl jai iš suinteresuoto asmens priteistina 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidos suma, patirta apeliacinės instancijos teisme, kuri neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Suinteresuoto asmens A. M. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjos E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.