Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų R. J., J. J., G. S., S. L., V. L., A. V. ir L. A. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal R. J., J. J., G. S., S. L., V. L., A. V. ir L. A. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo, atsiliepimų į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria civilinė byla nutraukta, kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą yra fundamentali asmens teisė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, 13 straipsnyje. Jos turinys sietinas su kiekvieno suinteresuoto asmens teise įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama CPK nustatyta tvarka ir laikantis įstatyme numatytų ieškinio formos ir turinio reikalavimų, ji yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Šios tvarkos nesilaikymas gali lemti besikreipiančiam asmeniui nepalankius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-248/2020, 14 punktas).

Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis disponuoja savo nuožiūra (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką šiuo klausimu, yra pasisakęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Būtent tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016). Tuo tarpu teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reguliuojančias tiek ieškovo nurodytas, tiek tas, kuriomis ieškovas, kiti proceso dalyviai nesiremia, teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; ir kt.). Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamos teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas.

Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai R. J., J. J., G. S., S. L., V. L., A. V. ir L. A. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami pripažinti jiems nuosavybės teises į sandėliavimo patalpas (sandėliukus), esančias 1968 m. statybos ūkiniame pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kaip jų butų priklausinius, nurodydami, kad šios patalpos buvo faktiškai perduotos kartu su privatizuotais butais, tačiau neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Pareiškimas buvo priimtas ir civilinė byla pradėta nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka pagal CPK XXVI skyriuje nustatytas taisykles.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju kilęs ginčas yra dėl daiktinių teisių į turtą įgijimo, sprendė, jog toks reikalavimas negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, todėl skundžiama nutartimi civilinę bylą nutraukė, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Taigi pirmosios instancijos teismas civilinę bylą nutraukė, iš esmės spręsdamas, kad pareiškėjai pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynybos būdą. Šiuo atveju pareiškėjai (apeliantai) R. J., J. J., G. S., S. L., V. L., A. V. ir L. A., nesutikdami su skundžiama nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, prašydami ją panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Bylų nagrinėjimo ypatingosios teisenos tvarka taisyklės įtvirtintos CPK V dalyje. CPK 442 straipsnyje įtvirtintas nebaigtinis ypatingosios teisenos tvarka nagrinėtinų bylų sąrašas. Tačiau ypatingosios teisenos tvarka nagrinėtinas ribotas klausimų, susijusių su daiktinėmis teisėmis, ratas. Prie tokių būtų galima priskirti bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas, tokių faktų nustatymas siejamas ir su papildomomis sąlygomis), taip pat bylas dėl daiktinių teisių (bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo, nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, daikto pripažinimo bešeimininkiu), išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles (CPK 442 straipsnio 9 punktas, 524 straipsnis). Taigi, gavęs pareiškėjų pareiškimą dėl nuosavybės teisių pripažinimo, teismas pirmiausia turėjo identifikuoti, su kokiu teisiniu pagrindu jie sieja savo teises į ginčo statinius (sandėliukus), ar byloje kyla ginčas dėl teisės. Nuo tokių reikalavimų teisinio kvalifikavimo priklauso procesinės bylos nagrinėjimo taisyklės (byloje įrodinėtini faktai, įrodinėjimo naštos paskirstymas ir pan.).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas yra dėl daiktinių teisių į turtą įgijimo, pareiškėjams įrodinėjant, kad ginčo statiniai buvo parduoti kartu su jiems priklausančiais butais, kaip jų priklausiniai. Pareiškėjai atskirajame skunde nesutinka su tokia teismo išvada ir laikosi pozicijos, jog byla nagrinėtina ypatingos teisenos tvarka. Tačiau apeliacines instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiems jų argumentams.

Pažymėtina, kad, pagal formuojamą teismų praktiką, pirkėjui nuosavybės teisių niekada neturėjus, teismas negali nustatyti ypatingąja teisena juridinę reikšmę turinčio fakto, kad tam tikras turtas asmeniui priklauso nuosavybės teise. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei formuodamas vieningą teismų praktiką taikant minėtą institutą, yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į daiktą ir koks šios teisės turinys, juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatinėjamas; tokie klausimai turi būti sprendžiami teismui nagrinėjant su daiktais susijusį teisminį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2007; 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007; 2008 m. balandžio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008 ir kt.). Tokiu atveju, kai faktai yra įrodomieji, o ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnio tvarka.

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai, reikšdami reikalavimą dėl daiktinių teisių į turtą (sandėliukus), t. y. prašydami pripažinti jiems nuosavybės teises į sandėliavimo patalpas (sandėliukus), kaip jiems priklausančių butų priklausinius, į teismą turėjo kreiptis ne juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisena (ypatingąja teisena, reglamentuota CPK V dalies 444-448 straipsniuose), tačiau ginčo teisenos tvarka, pripažintina teisiškai pagrįsta. Kita vertus, net ir nustačius šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai nutraukė civilinę bylą kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka.

CPK 443 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio kodekso taisykles su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio kodekso V dalis ir kiti įstatymai. CPK V skyriuje nurodytas bylas teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu šio kodekso V dalyje nustatyta tvarka gali pateikti pareiškimus su savarankiškais reikalavimais (CPK 443 straipsnio 7 dalis). Taigi teisinis reguliavimas nustato, kad, kilus ginčui dėl teisės ypatingojoje teisenoje, ginčas išnagrinėjamas ta pačia ypatingosios teisenos tvarka kaip iki ginčo kilimo. Dėl pasikeitusio bylos pobūdžio ypatingoji teisena nustato atitinkamas procesines teises tuo ginču suinteresuotiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad nors ypatingoji teisena skirta nagrinėti byloms, kuriose nėra sprendžiami ginčai dėl teisės, tačiau proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės. Tokiu atveju ypatingajai teisenai taikomos ir atitinkamos bendrosios ieškinio teisenos normos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, kai kyla ginčas dėl teisės, pirmosios instancijos teismas bylą išsprendžia iš esmės priimdamas teismo sprendimą (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Tokį procesinį sprendimą suinteresuotas asmuo gali apskųsti apeliaciniu skundu per CPK 307 straipsnyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-611/2017). Vadinasi, esminio procesinio skirtumo tarp ypatingosios teisenos ir ginčo teisenos nėra, teismas priklausomai nuo bylos situacijos gali pereiti iš ypatingosios teisenos į ginčo teiseną ir ginčo teisenos taisyklių taikymą, jeigu byloje kiltų ginčas.

Kasacinis teismas taip pat laikosi pozicijos, kad kai iš pareiškimo akivaizdžiai matyti, kad yra kilęs ginčas dėl teisės, teismas negali atsisakyti priimti pareiškimo, nes ginčas, kaip toks, teisme civilinio proceso tvarka nagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokiu atveju teismas turi nurodyti pareiškėjui pašalinti trūkumus, t. y. spręsti, ar pareikšti ieškinį (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Nepašalinus procesinio dokumento trūkumų, teismas vadovaujasi ir kitomis trūkumų šalinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis (CPK 115 straipsnio 3 ir 4 dalys). Tačiau tais atvejais, kai nors iš pareiškimo matyti, kad ginčas dėl teisės nagrinėtinas ieškinio teisenos tvarka, tačiau teismo procesas yra pažengęs, bylos nagrinėjimas ypatingąja teisena turi būti tęsiamas. Ši išvada atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2011; 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad pareiškimas ypatingosios teisenos tvarka negali būti nagrinėjamas, nepagrįstai civilinę bylą nutraukė, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, ir tuo nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Tokiu atveju teismas, nustatęs, kad byloje kilo ginčas dėl teisės, turėjo arba taikyti procesinių dokumentų trūkumų šalinimo taisykles bei nurodyti pareiškėjams pašalinti trūkumus, t. y. pareikšti ieškinį (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis), jei pareiškimą laikė turinčiu esminių trūkumų klausimui išspręsti iš esmės, arba turėjo nagrinėti bylą ypatingąja teisena nepaisant to, kad joje kilo ginčas dėl teisės. Tokia išvada atitinka ir gausiai formuojamą teismų praktiką (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2026 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-519-638/2026, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-972-855/2025, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1993-1060/2024, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-571-880/2023, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2018-1043/2025, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2514-653/2025, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-877-1097/2024 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pareiškėjų atskirojo skundo argumentams, kad teismas nutraukdamas civilinę bylą nepagrįstai taikė CPK 293 straipsnio 1 punktą. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, teismas nutraukia bylą, jeigu byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai byla teisminga administraciniam teismui. Paminėtoje normoje įtvirtintas bylos nutraukimo pagrindas reiškia procesinio pobūdžio kliūtį tęsti bylos nagrinėjimą iš esmės. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018). Šiuo atveju byla pagal pareiškėjų pareiškimą neabejotinai nagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka.

Įvertinęs nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, nors ir teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tačiau netinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, nukrypo nuo tokiais atvejais formuojamos teismų praktikos, todėl nepagrįstai nutraukė civilinę bylą civilinę bylą pagal pareiškėjų pareiškimą dėl nuosavybės teisių pripažinimo kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų R. J., J. J., G. S., S. L., V. L., A. V. ir L. A. atskirasis skundas patenkinamas, o Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutartis yra panaikinama ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, kadangi byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjų R. J., J. J., G. S., S. L., V. L., A. V. ir L. A. atskirąjį skundą patenkinti. Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.