- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-07
- Bylos Nr.
- e2S-503-392/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00187-2024-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Pareiškėjas
- A. A.
- Suinteresuotas asmuo
- I. A.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo I. A..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nekilnojamasis daiktas – bendro naudojimo patalpos, pažymėtos 8-1 (41/100 iš 1,97 kv. m), t. y. 0,81 kv. m, 8-2 (41/100 iš 6,30 kv. m), t. y. 2,58 kv. m, viso 3,39 kv. m, yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 15 d. nutartimi pareiškėjo A. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakė priimti.
3. Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų nustatyta nuosavybės teisė į bendrąsias naudojimo patalpas. 2017 m. spalio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad pareiškėjas kartu su sutuoktine nuosavybės teise įgijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), tačiau bendro naudojimo patalpų, pažymėtų 8-1 ir 8-2, minėtos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neįgijo, t. y. šioje sutartyje nieko nenurodoma apie bendro naudojimo patalpų, kaip priklausinių, pirkimą. Iš byloje pateikto VĮ Registro centro Vilniaus filialo 2018 m. spalio 18 d. rašto nustatyta, kad VĮ Registrų centras neturi duomenų, kad butas buvo įsigytas su 4/100 dalimi bendro naudojimo patalpų, pažymėtų 8-1 ir 8-2, o pareiškėjas tai patvirtinančių dokumentų kartu su prašymu nepateikė. VĮ Registrų centras pareiškėjo prašymo priskirti bendro naudojimo patalpas prie buto netenkino. Teismas įvertinęs tai, padarė išvadą, kad pareiškėjas įsigijo tik butą, esantį (duomenys neskelbtini), be jokių priklausinių, t. y. bendro naudojimo patalpų.
4. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl daiktinių teisių į turto dalį įgijimo, todėl toks prašymas negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Be to, kaip nustatyta iš pareiškimo, juo siekiamas įtvirtinti faktas neatitinka CPK 444 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, o būtent – pareiškėjas nėra praradęs dokumentų, kuriais patvirtintų nuosavybės įgijimo fakto, taip pat pareiškėjas neįrodė, kad šio fakto negalima patvirtinti kitu būdu.
5. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakyti priimti, nes teikiamas pareiškimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso (ypatingosios teisenos) tvarka. Teismas pareiškėjui išaiškino, jog su reikalavimu nustatyti, kad nekilnojamasis daiktas – bendro naudojimo patalpos, pažymėtos 8-1 ir 8-2, yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys, jis gali kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka, kurioje taip pat gali reikšti reikalavimą ir dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Pareiškėjas (apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 15 d. nutartį ir priimti naują nutartį – priimti pareiškėjo A. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo I. A.. Atskirojo skundo argumentai:
6.1. Apeliantas nurodo, kad jis kartu su sutuoktine 2017 m. spalio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Į butą galima patekti vieninteliu būdu – per bendro naudojimo patalpas, pažymėtas 8-1 ir 8-2, kuriomis naudojasi butai Nr. 7 ir Nr. 8. Tai, kad pareiškėjui perkant butą patekimas į butą (bendros patalpos - koridorius) nebuvo registruotas buto priklausiniu, apelianto nuomone, nereiškia, kad pareiškėjas neįgijo teisės į šį priklausinį.
6.2. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Šiuo konkrečiu atveju, ne tik patekimas į butą negali egzistuoti be buto, nes netenka savo egzistavimo prasmės, bet ir butas negali egzistuoti be patekimo į jį, taigi bendro naudojimo patalpos yra skirtos tarnauti butui ir savo savybėmis yra nuolat susijusios su butu, t. y. turi visus priklausinio požymius.
6.3. Apelianto nuomone, teismas neteisingai preziumavo, kad neegzistavo dokumentai, kurie įrodytų pareiškėjo teisę į priklausinį, tačiau faktinės aplinkybės tokią prezumpciją paneigia – tai, kad bendrų patalpų 59/100 dalis yra įregistruota, kaip gretimo buto priklausinys įrodo, kad egzistavo dokumentas – dalių paskaičiavimas (kitu atveju 8-am butui būtų įregistruota visa (100/100) priklausinio dalis arba jokia dalis nebūtų įregistruota). Nurodo, kad apeliantas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės archyvą, matė dalių paskaičiavimus atliktus ant patalpų plano, tačiau įrodymų teismui pateikti negali, nes archyvo darbuotoja pateikdama dokumento nuorašą paskaičiavimus atliktus pieštuku nutrynė ir žodžiu paaiškino, kad tokia praktika vadovaujasi visuomet.
6.4. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byla turi būti sprendžiama ieškinio teisenos tvarka – byloje nėra ginčo dėl daikto nuosavybės (nėra pasikreipta dėl bešeimininkio turto, nėra asmenų kurie pretenduotų į priklausinį, gretimo buto nuosavybė į bendras patalpas yra įregistruota, dalys nėra kvestionuojamos), taigi spręstinas tik teisinės registracijos klausimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
8. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, atsisakyta priimti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
9. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byla turi būti sprendžiama ieškinio teisenos tvarka – byloje nėra ginčo dėl daikto nuosavybės (nėra pasikreipta dėl bešeimininkio turto, nėra asmenų kurie pretenduotų į priklausinį, gretimo buto nuosavybė į bendras patalpas yra įregistruota, dalys nėra kvestionuojamos), taigi spręstinas tik teisinės registracijos klausimas. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus atmeta.
10. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kartu su sutuoktine 2017 m. spalio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teise įgijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), tačiau bendro naudojimo patalpų, pažymėtų 8-1 ir 8-2, minėtos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neįgijo. VĮ Registro centro Vilniaus filialas 2018 m. spalio 18 d. rašte nurodė, kad VĮ Registrų centras neturi duomenų, jog butas buvo įsigytas su 4/100 dalimi bendro naudojimo patalpų, pažymėtų 8-1 ir 8-2. Pareiškėjas tai patvirtinančių dokumentų kartu su prašymu taip pat nepateikė. Įvertinus tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo tik butą, esantį (duomenys neskelbtini), be jokių priklausinių, t. y. bendro naudojimo patalpų.
11. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad reikalavimas, pareikštas CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, nustatomas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009).
12. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei formuodamas vieningą teismų praktiką taikant minėtą institutą yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008).
13. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra praradęs dokumentų, kuriais patvirtintų nuosavybės įgijimo fakto, taip pat jis neįrodė, jog šio fakto negalima patvirtinti kitu būdu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo pareiškimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso ypatingosios teisenos tvarka ir pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, atsisakė priimti. Apelianto nurodyti argumentai neleidžia daryti priešingos išvados.
14. Kadangi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, tai išsamiau jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, dėl to skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.