Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Vyliaudaitė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. B.-L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. B.-L. pareiškimą dėl turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, taip pat ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14. Nustatyta, kad pareiškėja – buvusi UAB „Vita Nostra“, juridinio asmens kodas 126263988, buveinės adresas Tilto g. 23-2, Vilnius, akcininkė (el. b. l. 9). 2024 m. rugpjūčio 12 d. bendrovė buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro likvidavus ją registro tvarkytojo iniciatyva (https://rekvizitai.vz.lt/imone/vita_nostra/juridinis-asmuo). Bendrovė likvidavimo dieną turėjo materialaus turto: du automobilius, tris domenus, pinigines lėšas SEB ir Swedbank bankų sąskaitose (el. b. l. 5-7). Įvertinus tai, kad likviduota bendrovė nuosavybės teise priklausė pareiškėjai, o šios turtas po likvidavimo pagal ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą turi būti padalintas akcininkams, pareiškimu kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinį faktą dėl nurodyto įmonės turto priklausymo pareiškėjai nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad pareiškėjos nurodomi faktai turi būti įrodinėjami ir nepatenka į atvejų grupę, kuomet gali būti nustatomas juridinis faktas, pareiškimą atsisakė priimti ir nurodė, kad pareiškėja į teismą turi kreiptis ne ypatingosios, o ginčo teisenos tvarka. Su tokiu procesiniu sprendimu nesutinka pareiškėja, kuri atskirąjį skundą grindžia iš esmės trimis argumentais: 1) susidariusioje situacijoje nėra ginčo dėl turto priklausomybės; 2) ginčo teisena teikiamas pareiškimas apmokestinamas žyminiu mokesčiu, skaičiuojamu nuo turto vertės, taigi pareiškėja tokiu atveju patirtų netikslingų išlaidų; 3) teismų praktikoje analogiški atvejai nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka. Su nurodytais atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

15. Nurodytina, kad teisė kreiptis į teismą yra fundamentali asmens teisė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, 13 straipsnyje. Jos turinys sietinas su kiekvieno suinteresuoto asmens teise įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama CPK nustatyta tvarka ir laikantis įstatyme numatytų ieškinio formos ir turinio reikalavimų, ji yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Šios tvarkos nesilaikymas gali lemti besikreipiančiam asmeniui nepalankius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-248/2020, 14 punktas).

16. Teismo pareiga, vadovaujantis civilinio proceso tikslais, imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad ši asmens subjektinė teisė būtų įgyvendinta tinkamai (CPK 2 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ex officio patikrina, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos, nustatoma ar suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, patikrinama, ar šią teisę asmuo įgyvendina tinkamai (CPK 137 straipsnis). Jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, numatyti CPK 115 straipsnio 4 dalyje. CPK 137 straipsnyje išdėstyti atsisakymo priimti ieškinį pagrindai.

17. Ginčo atveju aktualus klausimas, ar pareikštas reikalavimas (dėl įmonės turto priklausymo pareiškėjai nuosavybės teise) gali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka (reiškiant reikalavimą dėl juridinio fakto nustatymo). Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nagrinėja bylas: 1) dėl giminystės santykių nustatymo; 2) dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo; 3) dėl gimimo, įvaikinimo, santuokos sudarymo ar nutraukimo, mirties įregistravimo fakto nustatymo ar kitų civilinės būklės aktų; 4) dėl fakto, kad teisę nustatantys dokumentai, išskyrus asmens dokumentą, patvirtinantį asmens tapatybę, ir civilinės metrikacijos įstaigų išduodamus liudijimus (civilinės būklės aktų įrašus liudijančius išrašus), priklauso asmeniui, kurio vardas, pavardė ar tėvo vardas, nurodyti dokumente, nesutampa su to asmens dokumente, patvirtinančiame jo tapatybę, ar gimimo liudijime (gimimo įraše) nurodytais vardu, pavarde ar tėvo vardu, nustatymo; 5) dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo; 6) dėl nelaimingo atsitikimo fakto nustatymo; 7) dėl asmens mirties tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis fakto nustatymo, jeigu civilinės metrikacijos įstaigos atsisako įregistruoti mirtį; 8) dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo; 9) dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos (nurodyto straipsnio 2 dalis). Taigi, juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos.

18. Kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi vertinimo, kad tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2001). Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023, 17 punktas).

19. Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms. Ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, 20–21 punktai).

20. Pažymėtina, kad teismo tvarka nustatytini juridiniai faktai išvardyti CPK 444 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, kadangi CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas ir dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai neįtvirtina jiems nustatyti kitokios tvarkos. Vertinant CPK 444 straipsnio 2 dalyje išvardytus juridinę reikšmę turinčius faktus, nustatomus ypatingosios teisenos tvarka, akivaizdu, kad juos sieja viena bendra savybė – jie egzistuoja jau iki teismo proceso dėl jų nustatymo pradžios, o teismo procesiniu sprendimu jiems suteikiamas teisinis statusas.

21. Kaip matyti iš CPK 444 straipsnio 2 dalies, vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų, teismo nustatomas ypatingosios teisenos tvarka, yra pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog tam, kad būtų nustatytas nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktas, pareiškėjas turi įrodyti šias būtinąsias sąlygas: 1) jis įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010). Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje buvusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-415/2015). Taigi, įstatyme numatyta, kad turto valdymo nuosavybės teise juridinis faktas gali būti teismo nustatomas ypatingosios teisenos tvarka tik tada, kai turtas buvo įgytas praeityje ir pareiškėjas nurodo (ir įrodo) vieną iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų.

22. Įvertinus nagrinėjamoje byloje kilusią situaciją, kai pareiškėja prašo nustatyti juridinį faktą, kad jai, kaip akcininkei, asmeninės nuosavybės teise priklauso likviduoto juridinio asmens (uždarosios akcinės bendrovės) turtas ir šį savo reikalavimą grindžiant ABĮ įtvirtintomis akcininko turtinėmis teisėmis gauti likviduojamos bendrovės turto dalį, akivaizdu, kad bendrovės turėto turto akcininkė iki šiol nevaldė, neturėjo nuosavybės teisių į šį turtą ir šias teises patvirtinančių dokumentų, nes turtas priklausė bendrovei. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra prašomam juridiniam faktui patvirtinti būtinųjų sąlygų, todėl, kaip teisingai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, toks pareiškimas negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka.

23. Siekiant nustatyti, kokia tvarka teisme galėtų būti sprendžiama dėl pareiškėjos teisių į likviduotos bendrovės turtą, būtina įvertinti juridinio asmens likvidavimo procedūros paskirtį ir sukeliamas teisines pasekmes. ABĮ 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrovė gali būti likviduojama CK nustatytais juridinių asmenų likvidavimo pagrindais. Juridinio asmens likvidavimo pagrindai įtvirtinti CK 2.106 straipsnyje. Įprastai juridinių asmenų dalyviai, kreditorių susirinkimas ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti juridinį asmenį, privalo paskirti likvidatorių (CK 2.108 straipsnio 1 dalis), kuriam pereina juridinio asmens valdymo organo teisės ir pareigos bei juridinio asmens dalyvių kompetencija dėl sandorių sudarymo (CK 2.110 straipsnio 1, 2 dalys). Likviduojant juridinį asmenį CK 2.113 straipsnyje nustatyta tvarka tenkinami juridinio asmens kreditorių reikalavimai. ABĮ 73 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad likviduojama bendrovė pirmiausia turi atsiskaityti su bendrovės kreditoriais, laikantis CK nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės. Atsiskaičius su likviduojamos bendrovės kreditoriais, išmokamas sukauptas dividendas privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkams. Likęs likviduojamos bendrovės turtas padalijamas akcininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliajai vertei. Analogiškai dalijamas ir vėliau išaiškėjęs bendrovės turtas. Jeigu dėl bendrovės skolų mokėjimo kyla teisminių ginčų, bendrovės turtas negali būti dalijamas akcininkams tol, kol teismas neišspręs šių ginčų ir nebus atsiskaityta su kreditoriais (ABĮ 73 straipsnio 15 dalis).

24. Byloje nustatyta aplinkybė, kad UAB ,,Vita Nostra“ likviduota supaprastinta tvarka – Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva. ABĮ 73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sprendimą likviduoti bendrovę priima Juridinių asmenų registro tvarkytojas, bendrovė likviduojama taikant CK nuostatas, reglamentuojančias juridinio asmens likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva. Tokio likvidavimo procedūrą reglamentuoja CK 2.70 straipsnis. Pagrindinis likvidavimo supaprastinta tvarka skirtumas nuo kitų CK 2.106 straipsnyje įtvirtintų juridinio asmens likvidavimo pagrindų yra tas, kad, likviduojant juridinį asmenį Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva, likvidatorius neskiriamas. Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva likviduojamo juridinio asmens valdymo organai netenka įgaliojimų nuo sprendimo likviduoti juridinį asmenį priėmimo. Šiuo atveju Juridinių asmenų registro tvarkytojas atlieka CK 2.70 straipsnyje ir juridinių asmenų registro nuostatuose nurodytus veiksmus, reikalingus juridiniam asmeniui, likviduojamam Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva, išregistruoti (CK 2.70 straipsnio 8 dalis).

25. Įvertinus aptartas įstatymo nuostatas akivaizdu, kad bendrovės turtas akcininkams negali būti dalinamas (perduodamas vieninteliam akcininkui), kol nėra išsiaiškintas ir išspręstas klausimas dėl kreditorių ir jų finansinių reikalavimų egzistavimo ir tenkinimo. Kadangi juridinį asmenį likviduojant registro tvarkytojo iniciatyva, šiam nėra žinomi juridinio asmens kreditoriai, suprantama, kad kreditorių reikalavimų tenkinimas ir likusio turto paskirstymas – likviduojant juridinį asmenį registro tvarkytojo iniciatyva neatliekami. Taigi, darytina išvada, kad likvidavus juridinį asmenį registro tvarkytojo iniciatyva likusio turto teisinis režimas nėra akivaizdus, kadangi į po išregistravimo likusį turtą gali būti pareikšti skirtingi reikalavimai – tiek kreditorių, tiek dalyvių daugeto, kai juridinis asmuo turi daugiau nei vieną dalyvį. Be to, esant situacijai, kai šiuo metu buvęs bendrovės turtas nebeturi savininko, negalima teigti, kad ginčas tarp valstybės, turinčios teisę turtą paimti kaip bešeimininkį, ir juridinio asmens dalyvio, nekyla, kadangi šios aplinkybės privalo būti įvertintos teismo ginčo teisena išnagrinėjus reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

26. Lietuvos Aukščiausiojo teismo konstatuota, kad reiškiant reikalavimą dėl nuosavybės teisės į likviduotos įmonės turtą, yra sprendžiamas klausimas dėl teisių pripažinimo. Tuo tarpu teisių pripažinimas yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Sprendžiant dėl nuosavybės teisės pripažinimo yra sprendžiamas teisės klausimas, kurio negalima išspręsti ypatingosios teisenos tvarka, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą. Bylos dėl nuosavybės teisių į likviduoto juridinio asmens turtą pripažinimo savo procesine prigimtimi yra ginčo bylos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-1120/2024).

27. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju, kai įstatymas nenustato juridinio asmens turto perėjimo juridinio asmens dalyviams po juridinio asmens likvidavimo registro tvarkytojo iniciatyva, nuosavybės teisė į tokį turtą teisme turi būti nustatoma ne kaip juridinę reikšmę turintis faktas CPK 444–448 straipsnių įtvirtinta tvarka, o ieškinio teisenos tvarka. Taigi, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai kvalifikavo pareiškėjos reiškiamo reikalavimo dalyką ir padarė pagrįstą išvadą, jog toks reikalavimas nagrinėtinas ieškinio teisenos tvarka. Tuo tarpu apeliantės nurodoma teismų praktika (Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1271-921/2022), esą turinti patvirtinti aplinkybę, kad analogišku atveju byla nagrinėta ypatingąja teisena, to nepatvirtina, kadangi, kaip matyti iš nurodomos bylos, priešingai – ji nagrinėta ginčo teisenos tvarka, pareiškėjui sumokėjus žyminį mokestį už pareikštą turtinį reikalavimą.

28. Atitinkamai pareiškėjos atskirojo skundo argumentas, kad bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka, ji nesąžiningai ir neteisingai privalės mokėti žyminį mokestį, apskaičiuojamą nuo turto, kuris priklauso jai pačiai, vertės, laikytini nepagrįstais dėl prieš tai nurodytų priežasčių: pirma, bendrovės turtas yra atskirtas nuo jos dalyvių turto, pareiškėja nėra įgijusi teisės į šį turtą, o antra, pareiškėja, būdama atsakinga už juridinio asmens veiklą, ir pripažindama faktą, jog iš registro tvarkytojo gavo visus pranešimus apie inicijuojamą likvidavimą ir apie vykdomą procesą žinojo, pati pasirinko nevykdyti CK 2.66 straipsnio 4 dalyje, 2.70 straipsnio 3 dalyje (pateikti reikiamus dokumentus, atšaukti inicijuotą likvidavimą ir kt.) numatytų reikalavimų, todėl turi prisiimti su tuo susijusias pasekmes.

Dėl bylos baigties

29. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl reiškiamų reikalavimų nagrinėjimo ginčo teisena, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiama nutartimi buvo nepagrįstai atsisakyta tokį pareiškimą priimti, netaikius trūkumų šalinimo instituto.

30. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens teisės reikšti ieškinį ribojimas jau ieškinio priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu. Kaip jau nurodyta, civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos. Į klausimą, ar ieškinys yra pagrįstas (materialinio teisinio pobūdžio prielaida), atsakoma tik išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 50 punktas).

31. Kai į teismą kreipdamasis asmuo procesiniame dokumente reiškia reikalavimą, nagrinėtiną ginčo teisenos tvarka, teismui turi būti pateikiamas ieškinys, o šios taisyklės nesilaikius, siekiant užtikrinti koncentruotą ir ekonomišką teismo procesą, taikytinas šalies pateikto procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutas. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjos pareiškimas neatitinka CPK 444 straipsnyje nustatytų sąlygų ir negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, sudarė pagrindą taikyti ieškinio trūkumų šalinimo (CPK 115 straipsnis), o ne atsisakymo priimti ieškinį institutą (CPK 137 straipsnio 2 dalis).

32. Atsižvelgdamas į tai, kas pirmiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos prašymą, netinkamai taikė CPK 5 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Nustatytas netinkamas proceso teisės normų taikymas yra pagrindas panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 4 d. nutartį panaikinti ir V. B. L. pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.