- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-13
- Bylos Nr.
- e2S-141-614/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36422-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Pareiškėjas
- D. B.
- Suinteresuotas asmuo
- notarė D
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) D. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje notarė D. M., S. B., I. B..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja pateikė pareiškimą, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, kad jos mirusiai motinai A. B. po santuokos nutraukimo su buvusiu sutuoktiniu I. B. nuosavybės teise priklausė ½ dalis santuokos metu įgyto buto adresu (duomenys neskelbiami). Suinteresuotais asmenimis byloje pareiškėja nurodo savo brolį S. B., tėvą I. B. ir notarę D. M.. Paaiškino, kad po motinos mirties palikimą priėmė pareiškėja D. B. ir jos brolis S. B..
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 9 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą pareiškimo trūkumams pašalinti.
3. Teismas išaiškino, kad ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba gali būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje. Atkreipė pareiškėjos dėmesį, kad pagal CPK 442 straipsnio 1 dalies 9 punktą ypatingosios teisenos tvarka teismas nagrinėja bylas dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad reikalavimas, pareikštas CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, nustatomas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Nurodė, kad pareiškėja, kaip savo motinos įpėdinė, siekdama nustatyti, kokia dalis turto priklausė jos motinai po santuokos nutraukimo, kurio metu sutuoktinių turtas nebuvo padalintas, turi reikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka, atsakovu traukdama buvusį palikėjos sutuoktinį, todėl nustatė pareiškėjai D. B. terminą pašalinti procesinio dokumento trūkumams, t. y. pateikti ieškinį, atitinkantį visus CPK 135 straipsnio reikalavimus, tinkamai jame suformuluoti reikalavimą ir aiškiai bei tiksliai nurodyti jį atitinkantį faktinį pagrindą, nurodyti proceso dalyvius, jų procesinę padėtį bei rekvizitus, nurodyti nuomonę dėl sprendimo už akių priėmimo, taikos sutarties sudarymo, apmokėti teikiamą ieškinį nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, taip pat pateikti procesinių dokumentų kopijas, skirtas I. B. su jų vertimais į rusų kalbą (CPK 115 str. 2 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
4. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartį ir perduoti pirmos instancijos teismui pareiškimo priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad pateiktu pareiškimu pareiškėja siekia nustatyti, kad pusė ginčo buto jos tėvui nepriklauso bei padarė išvadą, kad dėl to yra akivaizdus ginčas. Nurodo, kad butą pareiškėjos tėvai A. B. ir I. B. įgijo santuokos metu (santuoka sudaryta 1970 m. kovo 10 d., butą sutuoktiniai įsigijo 1992 m. kovo 18 d. pirkimo - pradavimo sutarties pagrindu; šie įrodymai pateikti kartu su pareiškimu – priedai Nr.5-8). Santuokos metu įgytas butas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas vieno iš sutuoktinių – I. B. vardu. Tiek buto įsigijimo ir apeliantės tėvų santuokos nutraukimo metu galiojęs Šeimos ir santuokos kodekso (toliau – ŠSK), tiek šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso (toliau – CK) normos aiškiai nustato, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas ir toks turtas, kuris įgytas po santuokos sudarymo, vieno sutuoktinio vardu (CK 3.87 straipsnis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis, ŠSK 21 straipsnio 1, 3 dalys, 23 straipsnio 1 dalis). Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Teismo išvada, kad apeliantė nori įrodyti, jog dalis buto nepriklauso jos tėvui, klaidinga ir niekuo nepagrįsta. Priešingai, pareiškėja siekia tik patvirtinti įstatymo nustatytą prezumpciją, kad turtas įgytas po santuokos sudarymo yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė – pusė buto priklausė apeliantės motinai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ši prezumpcija turi svarbią reikšmę tiek materialiosios, tiek proceso teisės atžvilgiu. Pirma, ši prezumpcija reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes įgytas sudarius santuoką, neprivalo šio teiginio įrodinėti, nes ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą. Antra, sutuoktinis teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 str. 2 d.). Taigi, apeliantė, būdama įstatymine mirusios savo motinos įpėdine, siekia tik teismine tvarka patvirtinti įstatymo nustatytą bendrosios sutuoktinių jungtinės nuosavybės prezumpciją ir lygių dalių principą, kurios laikytinos neįrodinėtinomis aplinkybėmis, todėl šis juridinę reikšmę turintis faktas gali būti nustatytas ypatingosios teisenos tvarka. Taip pat pareiškėja nesutinka su teismo reikalavimu pateikti procesinių dokumentų kopijas, skirtas I. B. su jų vertimais į rusų kalbą. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nuostatos neformuluoja įpareigojimo gavėjui siųsti išskirtinai rusų kalba parengtus ar išverstus procesinius dokumentus. Pažymėjo, kad apeliantės tėvas I. B. yra Lietuvos Respublikos pilietis, ilgą laiką gyveno Lietuvoje, lietuvių kalba jam suprantama.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
6. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
7. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria nustatytas terminas trūkumams šalinti, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
8. Teismui pateiktu pareiškimu pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, kad jos mirusiai motinai A. B. po santuokos nutraukimo, kurio metu sutuoktinių turtas nebuvo padalintas, nuosavybės teise priklausė ½ dalis santuokos metu įgyto buto.
9. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei formuodamas vieningą teismų praktiką taikant minėtą institutą yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į daiktą ir koks šios teisės turinys, juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatinėjamas; tokie klausimai turi būti sprendžiami teismui nagrinėjant su daiktais susijusį teisminį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2007; 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007; 2008 m. balandžio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008 ir kt.). Tais atvejais, kai įpėdinis siekia įrodyti reikšmingus faktus – teisiškai individualizuoti palikėjui priklausančią turto dalį, t. y. palikėjo turto teisinį režimą, gali įrodinėti reikšmingas aplinkybes, reikšdamas ieškinį. Tokiu atveju, kai faktai yra įrodomieji, o ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnio tvarka. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl daiktinių teisių į turto dalį, todėl toks prašymas negali būti nagrinėjamas juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisena. Pareiškėja, kaip palikėjos teisių perėmėja, turi kreiptis į teismą su reikalavimu dėl daiktinių teisių gynimo ginčo teisenos tvarka. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe gali būti nagrinėjamas tik ginčo teisenos tvarka pripažintina teisiškai pagrįsta, todėl teismas pagrįstai ir teisėtai taikė trūkumų šalinimo institutą, nustatydamas pareiškėjai terminą pateikti ieškinį, atitinkantį visus CPK 135 straipsnio reikalavimus, tinkamai jame suformuluoti reikalavimą ir aiškiai bei tiksliai nurodyti jį atitinkantį faktinį pagrindą, nurodyti proceso dalyvius, jų procesinę padėtį bei rekvizitus, nurodyti nuomonę dėl sprendimo už akių priėmimo, taikos sutarties sudarymo, apmokėti teikiamą ieškinį nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
10. Įstatymas nustato, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus Civilinio proceso kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytas išimtis (CPK 11 straipsnis, 113 straipsnio 3 dalis, 198 straipsnio 2 dalis). Kai dalyvaujantys byloje asmenys, kuriems turi būti įteikti procesiniai dokumentai, nemoka valstybinės kalbos, teismui turi būti pateikti šių dokumentų vertimai į jiems suprantamą kalbą. Jeigu pateikiami dokumentai CPK numatytais atvejais turi būti išversti į užsienio kalbą, dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus jų vertimus (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Teismo procesinių dokumentų siuntimą į Rusiją reglamentuoja dvišalė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Dvišalė sutartis). Jos 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad įstaiga, kuriai pateikiamas prašymas, įteikia dokumentus pagal jos valstybėje galiojančias taisykles, jeigu įteikiamieji dokumentai surašyti jos kalba arba prie jų pridėtas patvirtintas vertimas. Tais atvejais, kai dokumentai surašyti ne Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, kalba arba prie jų nepridėtas vertimas, jie įteikiami gavėjui tuo atveju, jei jis sutinka juos priimti (Dvišalės sutarties 9 straipsnio 2 dalis). Taigi, ši Dvišalės sutarties nuostata tik suteikia galimybę gavėjui nepriimti jam siunčiamų procesinių dokumentų, tačiau neformuluoja įpareigojimo siųsti gavėjui išskirtinai rusų kalba parengtus ar išverstus procesinius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjos tėvas I. B. yra Lietuvos Respublikos pilietis, ilgą laiką gyvenęs Lietuvoje ir, pareiškėjos teigimu, moka lietuvių kalbą, sprendžia, kad procesinių dokumentų vertimas į rusų kalbą nėra privalomas, todėl šis teismo įpareigojimas iš skundžiamos nutarties pašalintinas.
11. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis laikytina iš esmės teisėta, todėl paliktina nepakeista, tačiau pašalintinas iš nutarties reikalavimas pateikti procesinių dokumentų vertimus į rusų kalbą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą, tačiau pašalinant iš jos reikalavimą pateikti procesinių dokumentų vertimus į rusų kalbą.