Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Rūbų kampas“ ieškinį atsakovui V. S. dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovui kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, 2024 m. rugpjūčio 7 d. buvo įregistruota nauja UAB „Šauni“, kurios steigėja buvo atsakovo sutuoktinė. Ši bendrovė vykdo analogišką prekybą dėvėtais rūbais, ji atidarė dvi naujas parduotuves, kuriose vykdo veiklą ir sėkmingai prekiauja dėvėtais rūbais. Šios aplinkybės patvirtina, kad ir LUAB „Rūbų kampas“ galėjo toliau vykdyti veiklą, gauti pajamas ir atsiskaityti su bendrovės kreditoriais, tačiau atsakovas, dalyvaujant jo sutuoktinei, įkūrė naują bendrovę tapačiai veiklai vykdyti, o LUAB „Rūbų kampas“ bankrutavo. Be to, UAB „Šauni“ parduotuvėse dirba tie patys darbuotojai, kurie dirbo LUAB „Rūbų kampas“. UAB „Šauni“ nuomojosi tas pačias komercinės paskirties (prekybines) patalpas, kurias iki bankroto nuomojosi LUAB „Rūbų kampas“.

Ieškovės nuomone, atsakingas asmuo už tyčinio bankroto sukėlimą yra buvęs bendrovės vadovas V. S., kuris privalo atlyginti bendrovei ir jos kreditoriams padarytą turtinę žalą. Šiaulių apygardos teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartimi LUAB „Rūbų kampas“ bankroto byloje patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas – iš viso 38 591,75 Eur. Bendrovė neturi turto ir (ar) piniginių lėšų, iš kurių galėtų būti patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas V. S. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

peliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Ieškovė reikalavimą pripažinti bankrotą tyčiniu grindžia vienu faktiniu pagrindu – apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu. Būtent šios aplinkybės apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką ir apelianto procesinės gynybos apimtį. Pateiktame dublike ieškovė rėmėsi naujomis faktinėmis aplinkybėmis dėl tariamo bendrovės verslo perkėlimo į kitą juridinį asmenį. Akivaizdu, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas ir verslo perkėlimas į kitą įmonę yra du savarankiški faktiniai pagrindai, kurių įrodinėjimo dalykas, reikšmingos aplinkybės ir įrodymų visuma iš esmės skiriasi. Nepaisant to, teismas sprendime šias aplinkybes įvertino kaip vieną iš esminių argumentų, pagrindžiančių ieškovės tyčinį bankrotą. Teismas sprendimą grindė ne tik tais faktais, kurie buvo nurodyti ieškinyje, bet ir nauju faktiniu pagrindu, kuris nebuvo tinkamai pareikštas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 141 straipsnio nustatyta tvarka, tai yra procesinis pažeidimas.

Teismas nenustatė ir neįrodė esminio tyčinio bankroto elemento – tiesioginio priežastinio ryšio tarp apelianto konkrečių veiksmų ir LUAB „Rūbų kampas“ nemokumo ar bendrovės finansinės padėties esminio pabloginimo. Teismo įvardyti epizodai dėl telefonų bei televizoriaus apskaitos ar nuomojamose patalpose likusių dėvėtų drabužių (atsargų) negalėjo lemti bendrovės nemokumo, kurį sukėlė objektyvios rinkos sąlygos, o ne sąmoningas kenkimas bendrovei. Teismas neteisingai įvertino bendrovės finansinę dinamiką 2023–2024 metais. 2024 metais bendrovės skoliniai įsipareigojimai sumažėjo 6 303 Eur, lyginant su 2023 metais, tai patvirtina, kad bendrovė, vadovaujant apeliantui, vykdė realią ūkinę veiklą, atsakovas siekė atkurti bendrovės mokumą ir padengė prievoles kreditoriams. Taigi, teismo įvardytas atsakovo delsimas kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nepadidino finansinių reikalavimų apimties, bet priešingai – sumažino bendrovės įsipareigojimus, tai paneigia tyčinius apelianto veiksmus siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Teismas nenustatė priežastinio ryšio ir nepagrįstai suteikė lemiamą reikšmę mažareikšmiams dviejų telefonų ir televizoriaus apskaitos trūkumams ar beverčių dėvėtų rūbų likučio neatsiėmimui. Atsižvelgiant į visą bendrovės skolos dydį (38 591,75 Eur), šio turto vertė buvo maža ir negalėjo turėti esminės įtakos nei bendrovės mokumui, nei kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui. Juo labiau kad apeliantas bendradarbiavo su nemokumo administratore ir perdavė jai visus bendrovės apskaitos dokumentus, tai užfiksuota turto ir dokumentų perdavimo–priėmimo akte bei Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-125-940/2025.

Teismas nenustatė apelianto tyčios, nes tyčiai konstatuoti nepakanka nustatyti tam tikrus buhalterinės apskaitos netikslumus ar valdymo klaidas; teismas privalėjo pagrįsti, kad apeliantas veikė turėdamas tikslą privesti bendrovę prie nemokumo arba sąmoningai leido kilti tokioms pasekmėms, siekdamas nuslėpti turtą ar išvengti prievolių vykdymo. Apelianto elgesys – nuolatinis atsiskaitymas su darbuotojais, pastangos mažinti įsipareigojimus bei siekis be papildomų išlaidų realizuoti likusias atsargas – patvirtina, kad bendrovės vadovo veiksmai pateko į leistinos verslo rizikos ribas, siekiant išsaugoti veiklą, tai paneigia bet kokį tyčinį elementą.

Teismas visapusiškai neišnagrinėjo apelianto nurodytų objektyvių ekonominių bei išorinių aplinkybių, kurios lėmė bendrovės finansinius sunkumus bei galutinį nemokumą. Teismas nepagrįstai visą atsakomybę perkėlė vadovui, neįvertinęs fakto, kad bendrovės veikla nutrūko dėl rinkos pokyčių ir objektyvios verslo rizikos (didžiųjų rūbų mažmenininkų taikomos kainodaros, COVID–19 pandemijos, išaugusios fiksuotų kaštų naštos), o ne dėl tyčinių ar piktavališkų apelianto veiksmų.

Teismas reikšmingą įrodomąją vertę suteikė aplinkybei, kad kita bendrovė vykdė panašaus pobūdžio veiklą ir joje dirbo dalis ieškovės buvusių darbuotojų. Darbuotojų perėjimas pas kitą darbdavį savaime nepatvirtina, kad buvo perkeltas verslas, klientai ar bendrovės turtas į kitą bendrovę. Vien ekonominio veiklos panašumo ar personalo sutapimo nepakanka. Nenustatyta, kad iki tariamo verslo perkėlimo bendrovė buvo moki ir galėjo tęsti veiklą, o dėl šių veiksmų ji tapo nemoki.

Teismas didelę reikšmę suteikė aplinkybei, kad nemokumo administratorei nebuvo perduotas visas bendrovės turtas. Tačiau ši aplinkybė savaime nepatvirtina sąmoningo siekio pakenkti kreditoriams. Tam būtina nustatyti, kad konkretus turtas faktiškai egzistavo, buvo atsakovo žinioje, atsakovas jį sąmoningai slėpė arba perleido tretiesiems asmenims, siekdamas išvengti kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo. Vien aplinkybė, kad nemokumo administratorė negavo viso buhalterinėje apskaitoje įvardyto turto arba negalėjo jo identifikuoti, neįrodo tyčinių neteisėtų veiksmų. Vertindamas bendrovės turtą – mobiliuosius telefonus bei televizorių, teismas neatsižvelgė į apelianto paaiškinimus apie šių daiktų faktinę būklę, nusidėvėjimą bei nepataisomą sugadinimą, užliejus vandeniu, dėl to minėtas turtas prarado bet kokį likvidumą. Be to, mobilieji telefonai yra greitai techniškai vertę prarandantis turtas. Dėl šių įrenginių sugedimo ir netinkamumo tolimesnei veiklai buvo priimtas teisėtas bendrovės vadovo (direktoriaus) įsakymas dėl šio turto nurašymo, tai patvirtina, kad apeliantas elgėsi teisėtai ir neturėjo siekio nuslėpti bendrovės turto ar išvengti jo perdavimo nemokumo administratorei. Be to, teismas netinkamai įvertino stambiagabaričių atliekų aikštelės technikos priėmimo subjekto išduotą pažymą apie bendrovei priklausiusio televizoriaus utilizavimą.

Teismas nepagrįstai didelę reikšmę suteikė aplinkybei, kad nemokumo administratorei nebuvo perduotos bendrovės atsargos – dėvėti drabužiai, tačiau neįvertino šios specifinės veiklos pobūdžio bei realios šio turto ekonominės būklės. Dėvėtų drabužių atsargų vertė ir likvidumas tiesiogiai priklauso nuo jų faktinio nusidėvėjimo, kokybės, sezoniškumo bei rinkos paklausos, todėl byloje nesant įrodymų, kad buhalterinėje apskaitoje nurodytos atsargos bankroto proceso pradžioje turėjo balansinę vertę, išvada apie padarytą žalą ar turto nuslėpimą yra nepagrįsta. Teismas neanalizavo aplinkybės, kad dalis šių atsargų buvo prarasta po patalpų užvaldymo, kai jų likimą perėmė trečiasis asmuo (nuomotojas), o ne apeliantas. Nenustačius realios atsargų rinkos vertės bei jų faktinių realizavimo galimybių – atsižvelgiant ir į tai, kad beverčių atsargų tvarkymas bendrovei būtų sukėlęs tik papildomas utilizavimo išlaidas – vien formalus jų neperdavimo faktas negali būti interpretuojamas kaip sąmoningas vadovo siekis pažeisti kreditorių teises ar tyčia privesti bendrovę prie bankroto.

Teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje buvo tam tikrų neatitikimų, susijusių su gautinomis sumomis, nes atliko tik formalų buhalterinių įrašų fiksavimą ir neištyrė jų realumo. Teismas nenustatė esminių teisiškai reikšmingų aplinkybių: kokios konkrečios gautinos sumos buvo realiai išieškomos, ar debitoriai (skolininkai) buvo mokūs bei turėjo turto, ar šios lėšos galėjo realiai papildyti turto masę. Vien formalus buhalterinės apskaitos įrašų egzistavimas ar trūkumai neįrodo, kad bendrovė turėjo faktinę galimybę šias lėšas susigrąžinti, todėl teismo išvada, jog neapskaitytos ar neišieškotos gautinos sumos pažeidė kreditorių interesus ar lėmė tyčinį bankrotą, yra paremta prielaidomis bei teisiškai nepagrįsta.

Teismas padarė nepagrįstą prielaidą, kad visa bankroto byloje patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro žalą. Kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimas bankroto byloje reiškia tik formalų bendrovės prievolių egzistavimą, tačiau neįrodo, kad visa skola atsirado dėl apelianto neteisėtų veiksmų. Ieškovė privalėjo įrodyti konkrečią ir realią žalos apimtį, t. y. nustatyti, kokio konkretaus turto kreditoriai neteko, kokia buvo šio turto reali rinkos vertė bankroto metu, kokia kreditorių finansinių reikalavimų dalis būtų patenkinta bei kokius konkrečius nuostolius sukėlė kiekvienas atskiras apelianto veiksmas.

Teismas neištyrė ir nenustatė tiesioginio priežastinio ryšio tarp kiekvieno konkretaus tariamo pažeidimo ir žalos atsiradimo. Sprendime nebuvo diferencijuota ir išanalizuota, kokią konkrečią žalą sukėlė tariamas telefonų neperdavimas, kokius nuostolius lėmė televizoriaus apskaitos neatitikimas, atsargų neperdavimas, buhalterinės apskaitos trūkumai ar teismo nustatytas veiklos perkėlimas į kitą bendrovę. Be to, teismas neanalizavo, kokia bendrovės turto dalis apskritai galėjo būti realizuota kreditorių naudai: nevertino dėvėtų drabužių atsargų rinkos vertės ir jų realizavimo tikimybės, ilgalaikio turto likutinės vertės bei gautinų sumų galimo išieškojimo. Nesant įrodymų, kad bendrovė turėjo realaus ir realizuojamo turto, iš kurio kreditoriai būtų atgavę skolas, nėra pagrindo teigti, kad 38 591,75 Eur žala atsirado dėl apelianto veiksmų.

Ieškovė turėjo teisę dublike patikslinti ieškinio faktinį pagrindą, tokios pozicijos dėl galutinio reikalavimų suformulavimo, kai pasiruošimas bylai nagrinėti vyksta paruošiamųjų dokumentų būdu, laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2024). Apeliantas pasinaudojo savo teise atsikirsti į ieškovės dublike nurodytas aplinkybes dėl veiklos perkėlimo į UAB „Šauni“, triplike išdėstė visus atsikirtimus, pateikė papildomus įrodymus, o teismo posėdyje jo atstovas dar kartą išdėstė atsakovo atsikirtimus. Todėl apelianto argumentai dėl ieškinio ribų peržengimo yra nepagrįsti. Be to, ieškinio aplinkybės dėl veiklos perkėlimo į naują juridinį asmenį nesudaro naujo, savarankiško ieškinio pagrindo, o yra papildomos, tos pačios situacijos – sąmoningai blogo bendrovės valdymo – pagrindas.

Apeliantas, būdamas bendrovės vadovu, sąmoningai į jos buhalterinę apskaitą neįtraukė trumpalaikio turto – dviejų mobiliųjų telefonų ir televizoriaus, kurių valdymo faktas paaiškėjo kreditorei UAB „Bitė Lietuva“ pateikus prašymą ją įtraukti į kreditorių sąrašą. Be to, JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto numatytas tyčinio bankroto teisinis požymis yra siejamas ne su turto verte, o su negalėjimu nustatyti tikrąją turto sudėtį.

Teismas pagrįstai nesirėmė apelianto pateikta pažyma dėl televizoriaus utilizavimo, nes iš jos turinio neįmanoma nustatyti, kad šis konkretus turtas (televizorius) buvo utilizuotas.

Apeliantas argumentus dėl veiklos neperkėlimo į kitą juridinį asmenį grindžia neaktualia kasacinio teismo praktika, aiškinančia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas kitoks teisinis reglamentavimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Byloje nustatyta, kad LUAB „Rūbų kampas“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2016 m. birželio 13 d. Nuo 2017 m. vasario 22 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo jos vadovu ir vieninteliu akcininku buvo atsakovas V. S..

Šiaulių apygardos teismas 2025 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-114-650/2026 iškėlė bankroto bylą LUAB „Rūbų kampas“ ir nemokumo administratore paskyrė J. Žukauskienę, teismas nusprendė bankroto procesą vykdyti supaprastinta tvarka; nutartis įsiteisėjo 2025 m. vasario 18 d.

Šiaulių apygardos teismas 2025 m. vasario 6 d. nutartimi įpareigojo bendrovės valdymo organus (atsakovą V. S.) per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą bendrovei įsiteisėjimo dienos nemokumo administratorei perduoti visus bendrovės dokumentus ir turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis.

Šiaulių apygardos teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartimi bendrovės bankroto byloje patvirtinti jos neginčijami kreditorių finansiniai reikalavimai, iš viso 38 591,75 Eur.

Kaip nurodyta nutarties 1 punkte, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydama pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu bei atsakingu asmeniu už tyčinį bankrotą – atsakovą, priteisti žalos atlyginimą ir procesines palūkanas už priteistą sumą. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs LUAB „Rūbų kampas“ ieškinį, priteisė ieškovei iš atsakovo žalos atlyginimą, ieškovės bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų apimtimi, t. y. 38 591,75 Eur. Teismas konstatavo, kad žala atsirado dėl to, jog atsakovas tinkamai neįvykdė jam tenkančios pareigos perduoti nemokumo administratorei bendrovės turtą ir dokumentus, o tai lėmė, kad nei nemokumo administratorei, nei teismui nebuvo galimybės įvertinti bendrovės turtinės padėties nemokumo bylos iškėlimo metu bei bendrovės galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Be to, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad bendrovė tapo nemokia ne vėliau kaip 2023 m. gruodžio 31 d., vadovaudamasis JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi bei 2 dalies 4 ir 5 punktais nusprendė, kad atsakovas sąmoningais neteisėtais veiksmais (neveikimu) privedė bendrovę prie bankroto tyčia, nes netinkamai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą ir neperdavė nemokumo administratorei jos turto ir dokumentų, bendrovės veiklą perkėlė į kitą susijusį juridinį asmenį bei laiku neinicijavo bendrovės nemokumo (bankroto) proceso. Atsakovas su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad teismas neįvertino objektyvių bendrovės nemokumo priežasčių, nenustatė priežastinio ryšio tarp apelianto konkrečių veiksmų ir LUAB „Rūbų kampas“ nemokumo ar jos padėties esminio pabloginimo bei atsakovo tyčios, tam tikrus buhalterinės apskaitos trūkumus sutapatino su tyčinio bankroto požymiais, neatsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą, jo nurašymą ir utilizavimą bei atsargų (dėvėtų drabužių) specifinį nelikvidumą. Anot apelianto, teismas taip pat tik prielaidomis grindė išvadas dėl verslo perkėlimo į UAB „Šauni“, ignoruodamas buvusių sutuoktinių santuokos nutraukimo faktą bei bendrovių turto atskirtį. Apelianto teigimu, nepagrįstos teismo išvados ir dėl žalos dydžio, nes teismas nepateikė priteistos žalos sumos apskaičiavimo analizės, nepaaiškino kiekvieno tariamo pažeidimo ar turto objekto įtakos bendrai skolai (finansinių reikalavimų apimčiai) ir nenurodė, kodėl visa nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų suma laikyta asmenine vadovo sukelta žala.

Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje esminiai ginčai yra kilę dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir asmens, kurio veiksmai (neveikimas) sukėlė tyčinį juridinio asmens bankrotą, nustatymo; žalos iš buvusio bendrovės vadovo atlyginimo, jos dydžio. Iš pirmiau nurodytų klausimų išplaukia ir kiti smulkesni šalių nesutarimo aspektai. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo šiais klausimais padarytų išvadų ir proceso dalyvių išdėstytų su tuo susijusių argumentų, taip pat dėl apeliaciniame skunde nurodomų procesinių galimo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo aspektų bei kitų keliamų, į nagrinėjamos bylos ribas patenkančių, klausimų.

Dėl ieškinio faktinio pagrindo keitimo

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė, pažeisdama CPK 141 straipsnyje nustatytą tvarką, dublike nurodė naują ir savarankišką ieškinio faktinį pagrindą dėl bendrovės veiklos perkėlimo į kitą susijusį juridinį asmenį UAB „Šauni“, kurio nebuvo nurodžiusi pateiktame ieškinyje. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodytas aplinkybes įvertino, taip nepagrįstai išplėsdamas bylos nagrinėjimo ribas ir pažeisdamas CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą, taip pat CPK 12 ir 17 straipsniuose įtvirtintus rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principus.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ginčo šalims suteikta teisė nustatyti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme objektą paaiškinama civiliniame procese galiojančiais rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 12, 13 straipsniai). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme objektą apibrėžia ieškinio ribos, nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą, – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialųjį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Tai reiškia, kad faktines aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui, t. y. faktinį ieškinio pagrindą, ieškovas privalo nurodyti ieškinio pareiškime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2021, 38 punktas).

Pagal kasacinio teismo praktiką, nurodant ieškinio dalyką kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti. Neprivaloma savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo, tačiau bet kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-403/2021, 20 punktas).

Kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad priimdamas sprendimą teismas negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė). Įstatymas ieškovui nenustato įpareigojimo ieškinio pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, tačiau nurodyti faktinį ieškinio pagrindą būtina (CPK 135 straipsnis), nes, minėta, tiriant ieškinio pareiškime nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus į nurodytas faktines aplinkybes nagrinėjamoje byloje nustatomi faktai, kurių teisinį vertinimą atlieka bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2021, 39 punktas).

CPK 227 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu gali būti pateikiami ne daugiau kaip du paruošiamieji dokumentai (neįskaitant ieškinio ir atsiliepimo į pareikštą ieškinį). Ieškovas privalo pateikti dubliką (ieškovo atsiliepimą į atsakovo pareikštą atsiliepimą), o atsakovas – tripliką (atsakovo atsiliepimą į dubliką).

Visa civilinio proceso normų sistema, nulemta civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo, kooperacijos, šalių procesinio lygiateisiškumo, taip pat rungimosi ir dispozityvumo principų, sukurta taip, kad šalys privalo atskleisti savo pozicijas viena kitai ir teismui jau pirmosios instancijos teisme, o konkrečiai – parengiamojoje proceso stadijoje. Būtent todėl pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadija yra viena iš svarbiausių. Nuo to, kaip bus pasirengta bylos teisminiam nagrinėjimui, galutinai suformuluoti ieškovo reikalavimai ir atsakovo atsikirtimai į pareikštą ieškinį, kada bus nurodyti ir pateikti teismui byloje tirtini įrodymai, tiesiogiai priklauso teismo galimybė bylą išnagrinėti jau per pirmąjį teismo posėdį. Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui esmė – visų šalių reikalavimų ir atsikirtimų, aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų nurodymas ir pateikimas, taip pat teismui kylančių neaiškumų šalinimas įgyvendinant savo pareigą išaiškinti, ginčo esmės išsiaiškinimas, įtrauktinų dalyvauti byloje asmenų nustatymas, taip pat kitų veiksmų, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje, atlikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 29 punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pasirengimas šios civilinės bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme buvo paskirtas paruošiamųjų dokumentų būdu. Nustatyta ir tai, kad ieškovė, formuluodama ieškinio faktinį pagrindą dėl bendrovės tyčinio bankroto, ieškinyje nurodė aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmais, šiam netinkamai organizavus bendrovės buhalterinę apskaitą ir laiku nesikreipus dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Dublike ieškovė nurodė naujas (papildomas) faktines aplinkybes dėl bendrovės veiklos perkėlimo į kitą juridinį asmenį, kuriomis taip pat grindė savo reikalavimą dėl tyčinio bankroto pripažinimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad naujomis aplinkybėmis buvo papildytas (išplėstas) faktinis ieškinio pagrindas, tačiau toks procesinis veiksmas, kitaip nei argumentuoja atsakovas, nelaikytinas faktinio ieškinio pagrindo pakeitimu CPK 141 straipsnio prasme. Tokios išvados pagrindas yra tas, kad faktinės aplinkybės, kuriomis pirmiausia buvo grindžiamas ieškinio reikalavimas dėl tyčinio bankroto pripažinimo, nebuvo pašalintos iš faktinio ieškinio pagrindo, t. y. šiomis faktinėmis aplinkybėmis ir toliau buvo remiamasi įrodinėjant minėto ieškinio reikalavimo pagrįstumą, o tiesiog, be šių (jau pirmiau pateiktų) faktinių aplinkybių, ieškinio reikalavimui pagrįsti nurodytos papildomos faktinės aplinkybės.

Teisėjų kolegija taip pat svarbia aplinkybe laiko tai, kad ieškovė ieškinio faktinį pagrindą papildė pasirengiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje, kurios esminis tikslas ir yra visų šalių reikalavimų ir atsikirtimų, aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų nurodymas ir pateikimas (žr. kasacinio teismo praktiką, nurodytą šios nutarties 30 punkte).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo veiksmus, susijusius su parengiamąja bylos nagrinėjimo stadija, sutinka su ieškovės atsiliepimo atsikirtimais, kad apeliantas aptariamu atveju realiai ir visapusiškai pasinaudojo teise atsikirsti į ieškovės dublike nurodytas aplinkybes dėl bendrovės veiklos perkėlimo į UAB „Šauni“, triplike išdėstydamas atsikirtimus, pateikdamas papildomus įrodymus. Be to, teismo posėdyje atsakovo atstovas dar kartą išdėstė atsakovo atsikirtimus dėl aptariamo faktinio ieškinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai dėl bylos nagrinėjimo ribų išplėtimo ir peržengimo yra nepagrįsti.

Dėl sąlygų juridinio asmens bankrotą pripažinti tyčiniu

Tyčinis bankrotas yra specifinis juridinio asmens nemokumo teisės institutas. Jis leidžia nustatyti, ar juridinio asmens bankroto nebuvo siekiama tyčia, t. y. ar bankrotą nulėmė verslo nesėkmė, ar tyčiniai valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013).

JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas požymių, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant juridinio asmens tyčinio bankroto instituto taikymą, akcentuojama, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų požymių nustatymas pats savaime nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo spręsti, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 33–35 punktai).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, laikomasi nuoseklios pozicijos, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai, t. y. vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusiame ĮBĮ ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais dėl ĮBĮ nuostatų, reglamentavusių bankroto pripažinimą tyčiniu.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar kartą būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Dėl to, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5972013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas). Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

Pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu, vadovaudamasis JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 4 ir 5 punktais, t. y. tuo, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, nes bendrovės nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai ir turtas, taip pat tuo, jog bendrovės veikla buvo perkelta į kitą, susijusį juridinį asmenį, be to, atsižvelgęs į tai, kad apeliantas, bendrovei tapus nemokiai, nevykdė pareigos inicijuoti jos nemokumo procesą. Toliau teisėjų kolegija, apeliantui nesutinkant su nurodytais pirmosios instancijos teismo nustatytais bendrovės tyčinio bankroto požymiais, dėl kiekvieno jų vertinimo pasisakys atskirai.

Dėl bendrovės vadovo pareigos laiku inicijuoti bendrovės nemokumo procesą (ne)vykdymo, kaip tyčinio bankroto požymio

Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, ypač svarbus bendrovės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei bendrovės nemokumo arba ryšio tarp bendrovės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-406-910/2026, 45 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs LUAB „Rūbų kampas“ duomenis apie jos finansinę padėtį, nustatė, kad bendrovė buvo nemoki ne vėliau kaip 2023 m. gruodžio 31 d. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto bendrovės nemokumo momento, dėl to teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus apie bendrovės vykdytą veiklą ir finansinę padėtį, taip pat neturi pagrindo nepritarti nurodytai pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nustatyto bendrovės nemokumo momento.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl apelianto sąmoningo netinkamo (ne)veikimo, konstatavo, kad šią aplinkybę patvirtina tai, jog bendrovei jau esant faktiškai nemokiai, atsakovas nesikreipė dėl bankroto bylos jai iškėlimo, tačiau toliau blogino jos finansinę padėtį, sąmoningai blogai bendrovę valdydamas. Teisėjų kolegija tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritaria.

Pagal JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktą juridiniam asmeniui tapus nemokiam, jo vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą.

Teismų praktikoje pažymėta, kad JANĮ atskirai nėra įtvirtinta, jog įstatymo nustatytos pareigos inicijuoti nemokumo bylą nevykdymas yra vienas iš tyčinio bankroto požymių. Kita vertus, nurodytos imperatyvios pareigos, numatytos JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nevykdymas patenka į juridinio asmens netinkamo valdymo (neveikimu) apibrėžtį, todėl, jeigu aptariama pareiga nevykdoma sąmoningai, žinant, jog tokiu neveikimu pažeidžiamos nemokaus juridinio asmens teisės ir (arba) teisėti interesai, bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 39 punktas; 2024 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-869-450/2024, 42 punktas; 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-985-934/2025, 52 punktas). Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrovės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta atsižvelgiant į tai, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) bendrovės finansinę būklę, jos galimybes vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jeigu finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

JANĮ nėra nustatytas konkretus terminas, per kurį, bendrovei tapus nemokia, vadovas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įstatymų leidėjas JANĮ įtvirtino vertinamąją laiko sąvoką, nustatydamas, kad, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas pareigą inicijuoti nemokumo procesą privalo įvykdyti nedelsdamas. Tai lemia, kad kilus ginčui dėl to, ar šią pareigą juridinio asmens vadovas įvykdė tinkamai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti, ar jis pakankamai operatyviai ir efektyviai reagavo į juridinio asmens nemokumo problemas, įvertindamas konkrečioje byloje nustatytų su tuo susijusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-420-854/2025, 55 punktas; 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-985-934/2025, 55 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad būtų nepagrįsta bendrovės vadovo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo sieti išimtinai tik su formaliu bendrovės nemokumo statuso konstatavimu. Sprendžiant bendrovės vadovo civilinės atsakomybės klausimą ne mažiau reikšminga įvertinti vadovo protingas ir pagrįstas pastangas atgaivinti bendrovės veiklą prieš inicijuojant įmonės bankroto procedūras, kurios negali būti vertinamos kaip neteisėtos. Verslas dažnu atveju yra susijęs su tam tikros rizikos prisiėmimu, o bankroto procedūros pagal jų tikslą ir prigimtį yra kraštutinė bendrovės kreditorių teisių apsaugos priemonė. Nustačius, kad bendrovės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėdamas pakankamą pagrindą (atsižvelgiant į rūpestingo ir apdairaus asmens, veikiančio analogiškomis aplinkybėmis, elgesio standartą) manyti, jog bendrovė galės atsiskaityti su kreditoriais, tokie vadovo (savininko) veiksmai neturėtų būti vertinami kaip pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-472-934/2022, 30 punktas).

Juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (juridinio asmens vadovui aiškiai suvokiant, kad bendrovė nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 29 punktas).

Šioje nutartyje jau konstatuota, kad bendrovė buvo nemoki nuo 2023 m. gruodžio 31 d., o bendrovės vadovas (apeliantas) į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo kreipėsi tik 2024 m. gruodžio 18 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, po 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovės vadovui (apeliantui) buvo ir turėjo būti suprantama, kad, tęsdamas nemokios bendrovės gyvavimą, didindamas jos nevykdomų įsipareigojimų apimtį ir nesiimdamas realių veiksmų jos nemokumo problemoms spręsti (priešingų duomenų byloje nepateikta), jis pažeidžia bendrovės ir jos kreditorių teises bei teisėtus interesus.

Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bendrovės finansinės dinamikos 2023–2024 metais, nes 2024 metais bendrovės įsipareigojimai sumažėjo 6 303 Eur, palyginti su 2023 metais, tai patvirtina, jog apelianto vadovaujama bendrovė vykdė realią ūkinę veiklą, atsakovas siekė atkurti bendrovės mokumą ir vykdė prievoles kreditoriams, tačiau tokius jo argumentus paneigia tiek bendrovės finansinės atskaitomybės duomenys, tiek ir bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų finansinių reikalavimų susidarymo laikotarpis.

Visų pirma, nors apeliantas pagrįstai nurodo, kad bendrovės įsipareigojimai 2024 metais sumažėjo 6 303 Eur (55 684 Eur - 49 381 Eur), tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad 2024 metais žymiai sumažėjo ir bendrovės turimo turto balansinė vertė nuo 2023 metais buvusio 58 653 Eur iki 2024 metais turimo 19 896 Eur.

Antra, bendrovės bankroto byloje Šiaulių apygardos teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartimi buvo patvirtinti neginčijami devynių bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus – 1 780,32 Eur (įmokų ir delspinigių įsiskolinimo suma apskaičiuota prieš 2025 metų pradžią); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos – 2 618,97 Eur (vėliausia prievolės atsiradimo data nuo 2024 m. rugpjūčio 27 d.); 3) antstolės E. R. – 135,11 Eur (skola susidarė, vykdant 2024 m. lapkričio 18 d. vykdomąjį dokumentą); 4) UAB „Šiaulių fobas“ – 23 775,59 Eur (skolos susidarymo laikotarpis nuo 2024 m. sausio mėn. iki 2024 m. spalio mėn.); 5) UAB „Tikroji vaivorykštė“ – 5 997,85 Eur (skola susidarė nuo 2024 m. vasario mėn. iki 2024 m. birželio mėn.); 6) UAB „Bitė Lietuva“ – 3 212,96 Eur (skola susidarė, nepamokėjus sąskaitų nuo 2024 m. rugsėjo mėn. iki 2025 m. sausio mėn.); 7) viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras – 946,31 Eur (skola susidarė nuo 2024 m. balandžio 1 d. iki 2025 m. vasario 28 d.); 8) UAB „Palangos vandenys“ – 15,87 Eur (skola susidarė nepamokėjus 2024 m. gruodžio 31 d. sąskaitos); 9) akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ – 108,77 Eur (skola susidarė nuo 2024 m. liepos 31 d. iki 2024 m. rugsėjo 23 d.). Taigi, nustatytos aplinkybės dėl bendrovės bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų ir jų susidarymo laikotarpio patvirtina, kad iš esmės visi bendrovės finansiniai įsiskolinimai kreditoriams susidarė po 2023 m. gruodžio 31 d.

Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad po 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovės finansinė padėtis nuosekliai blogėjo, todėl atsakovas turėjo ir galėjo suvokti, jog turi pareigą inicijuoti bendrovės bankrotą, tačiau sąmoningai to nedarė, leisdamas susidaryti ir didėti jos įsiskolinimams. Apelianto argumentai dėl bendrovės įsipareigojimų mažėjimo, tolesnės veiklos vykdymo, siekiant padengti kreditorių finansinius įsiskolinimus, šiuo atveju laikytini tik deklaratyvia gynybine pozicija, kuri nepaneigia vadovo pareigos veikti apdairiai, sąžiningai ir nebloginti kreditorių padėties. Byloje esančių duomenų analizė leidžia teigti, kad iš esmės visi bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai susidarė jau esant bendrovei nemokiai ir jie iki šiol nėra padengti, tai leidžia nuspręsti, jog apeliantas, nesant bendrovės veiklos perspektyvų, sąmoningai delsė vykdyti JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą pareigą.

Dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, kaip tyčinio bankroto požymio

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvęs bendrovės vadovas (apeliantas) sąmoningai į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtraukė įgyto turto (dviejų mobiliųjų telefonų ir televizoriaus), šio turto, kaip ir bendrovės atsargų (dėvėtų rūbų), neišsaugojo ir neperdavė nemokumo administratorei, todėl padarė išvadą, jog yra JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas tyčinio bendrovės bankroto požymis.

Apeliantas su tokiu vertinimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas tam tikrus buhalterinės apskaitos trūkumus sutapatino su tyčinio bankroto požymiais, neatsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą, jo nurašymą ir utilizavimą bei dėvėtų drabužių atsargų specifinį nelikvidumą.

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti spręsdamas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, – juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių vengimas. Netinkamas juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių, įstatyme išskirtas dėl to, kad ši aplinkybė įprastai trukdo nustatyti juridinio asmens komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą, be to, gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias juridinio asmens bankroto priežastis.

Minėta, kad apeliantas šioje byloje laikosi pozicijos, kad balanse nurodyta atsargų vertė neatitinka jų tikrosios (realios) vertės, t. y. ieškovei priklausiusios atsargos buvo nelikvidžios, dėl to jų neperdavimo faktas nemokumo administratorei negali būti interpretuojamas kaip sąmoningas vadovo siekis pažeisti kreditorių teises ar tyčia privesti bendrovę prie bankroto.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir šalių paaiškinimus, susijusius su netinkamu bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl bendrovės turto netinkamo apskaitymo, jo neišsaugojimo ir neperdavimo nemokumo administratorei kaip JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio.

Vertinant balanso, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės, duomenis, jų išsamumą, detalumą ir tikslumą bei sprendžiant dėl šių duomenų patikimumo, atkreipiamas dėmesys į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atitinka turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; taip pat į tai, kad tai yra apibendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra nustatyti, remiantis kitais dokumentais (inventorizacijos aktais, ūkinių operacijų dokumentais ir kt.). Iš balanso duomenų negalima nustatyti vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016, 28 punktas).

Teisėjų kolegija nurodo, kad tam, jog būtų galima konstatuoti turto (atsargų) vertės pokytį bendrovės veikloje, apeliantas turėjo pateikti tokias aplinkybes patvirtinančius buhalterinės apskaitos dokumentus ar kitus patikimus duomenis, tačiau to nepadarė. Nes, kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą pastebi ieškovė, būtent pats apeliantas 2024 m. gruodžio 18 d. pareiškime dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo bei 2025 m. vasario 18 d. balanse, sudarytame bankroto bylos iškėlimo dienos duomenimis, nurodė, kad bendrovės turimų atsargų vertė yra 19 291 Eur. Taigi, apeliantui, kaip buvusiam bendrovės vadovui, esant atsakingam už tinkamą ieškovės apskaitos vedimą ir teisingą duomenų nurodymą, tame tarpe ir už tinkamą atsargų (turto) apskaitymą, apart deklaratyvių teiginių, nepateikus kitokių patikimų duomenų apie bendrovės turėtų atsargų tikrąją (realią) vertę, nei ši vertė apskaityta bendrovės balanse, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuspręsdamas dėl nemokumo administratorei neperduotų bendrovės atsargų (turto) rėmėsi jų balansine verte.

Teisėjų kolegija kaip visiškai nepagrįstus atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybės, jog dalis atsargų (dėvėtų drabužių) buvo prarasta jau po patalpų užvaldymo, kai jas perėmė trečiasis asmuo (nuomotoja), o ne dėl apelianto netinkamo (ne)veikimo. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė svarbias faktines aplinkybes, kad apeliantas, nutraukęs bendrovės nuomojamų prekybinių patalpų sutartį, jų savininkei perdavė patalpų raktus, juose palikęs bendrovės inventorių ir atsargas (dėvėtus rūbus). Tokias aplinkybes patvirtina 2024 m. spalio 3 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, iš kurio matyti, kad jame fiksuotos ieškovės nuomotos patalpos ir jose esantys ieškovei priklausantys daiktai (dėvėti rūbai). Bylos duomenimis, nuomojamų patalpų savininkė, ieškovės kreditorė UAB „Šiaulių fobas“ 2024 m. spalio 21 d. raštu atsakovui siūlė atvykti ir pasiimti nuomojamose patalpose esančius daiktus (dėvėtus rūbus), tačiau atsakovui neatvykus, 2024 m. spalio 29 d. UAB „Šiaulių fobas“ surašė vienašalį patalpų perdavimo–priėmimo aktą, o ieškovei priklausančius daiktus perkėlė į kitas patalpas, kuriuos, atsakovui jų taip ir neatsiėmus, vėliau utilizavo. Nustatytos aplinkybės, kurias skundžiamame sprendime išsamiai įvertino pirmosios instancijos teismas, leidžia nuspręsti, kad apeliantas, kaip buvęs bendrovės vadovas, ne tik neperdavė paskirtai nemokumo administratorei bendrovės turto (atsargų), bet ir neužtikrino, jog toks turtas nebūtų prarastas.

Teisėjų kolegija, spręsdama bendrovės tyčinio bankroto klausimą, svarbia aplinkybe laiko ir tai, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitytas bendrovės turtas (du mobilieji telefonai ir televizorius) ir nemokumo administratorei nebuvo perduoti šio turto įsigijimo dokumentai. Nemokumo administratorei apie nurodyto turto egzistavimą paaiškėjo tik kreditorei UAB „Bitė Lietuva“ pateikus prašymą ją įtraukti į bendrovės kreditorių sąrašą. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad trumpalaikio turto neapskaitymas bendrovės buhalterinėje apskaitoje ir jo įsigijimo pagrindžiančių dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei, sudaro pagrindą manyti, jog apeliantas siekė nuslėpti aplaidų ar apgaulingą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą tiek iki bendrovei tampant nemokia, tiek ir vėliau. Tokį įsitikinimą teisėjų kolegijai sustiprina aplinkybė, kad apeliantas neperdavė nemokumo administratorei bendrovės apskaitoje neapskaityto turto, teigdamas, jog mobilieji telefonai dėl nusidėvėjimo prarado bet kokį likvidumą, o televizorius buvo užlietas vandeniu ir nepataisomai sugadintas. Byloje apeliantas pateikė UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro atliekų 2024 m. birželio 20 d. deklaraciją Nr. ATJ-3366, kuria grindžia televizoriaus utilizavimą, tačiau, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, minėta pažyma nepatvirtina šio konkretaus televizoriaus pridavimo atliekų tvarkymo centrui fakto. Nesant duomenų apie telefonų bei televizoriaus įsigijimą, iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad, atsižvelgiant į telefonų modelius, atitinkamai, Apple iPhone 14 Pro 256 GB Silver buvo pradėtas pardavinėti rinkoje 2022 metų rudenį, o Apple iPhone 15 Pro 5 G 256 GB Blue Titanium – 2023 metų rudenį, o televizorius Samsung 85 QLED 4K Smart TV Q80B – atitinkamai, 2022 metais. Iš teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad bendrovės bankroto byloje UAB „Bitė Lietuva“ pareiškė finansinį reikalavimą dėl skolos (ir už įsigytos įrangos apmokėjimą) nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. sausio 30 d. Šios aplinkybės leidžia prieiti prie išvados, kad įsigyti telefonai ir televizorius negalėjo būti visiškai praradę vertę. Vertinant 2024 m. rugsėjo 6 d. atsargų nurašymo aktą nagrinėjamos civilinės bylos kontekste, o būtent tai, kad civilinėje byloje nustatyta, jog 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovė jau buvo faktiškai nemoki, dėl trumpalaikio turto neapskaitymo buhalterinėje apskaitoje ir neperduotų visų buhalterinės apskaitos dokumentų neįmanoma tiksliai nustatyti, kada pirmiau nurodytas trumpalaikis turtas buvo įgytas ir kiek laiko jis buvo naudojamas bendrovės veikloje, ar iš viso jis buvo naudojamas bendrovės veikloje, be to, duomenų, jog nurodyti telefonai sugedo nepateikta, todėl, teisėjų kolegijos įvertinimu, šiuo aspektu pagrįsta pripažinti bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Nors apeliantas teigia, kad atsižvelgiant į visą bendrovės skolos dydį (38 591,75 Eur), nemokumo administratorei neperduoto turto vertė sudaro mažareikšmę dalį, kuri neturėjo ir negalėjo turėti esminės įtakos nei bendrovės nemokumo atsiradimui, nei realiam kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui, tačiau tokie argumentai laikytini nepagrįstais.

Nors kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas bendrovės veikloje ar išsaugotas. Tačiau visais atvejais netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti bendrovės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos bendrovei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne veiklos tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019 67 punktas).

Teisėjų kolegija nurodo, kad apelianto (ne)veikimas, neperduodant nemokumo administratorei bendrovės apskaitoje nefiksuoto trumpalaikio turto, kurio įsigijimo vertė pagal ieškovės kreditorės pateiktus duomenis sudaro 4 793,42 Eur, ir atsargų, kurios bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaitytos 19 291 Eur verte, priešingai nei teigia apeliantas, pagrindžia jo sąmoningai blogą bendrovės valdymą, dėl kurio esmingai buvo pabloginta jau nemokios bendrovės finansinė padėtis ir buvo pažeistos kreditorių teisės bei teisėti interesai, faktiškai atimant jiems galimybę bent iš dalies patenkinti finansinius reikalavimus iš bendrovei priklausančio turto. Taip pat byloje esančių duomenų analizė suteikia pagrindą tokius apelianto veiksmus įvertinti kaip sąmoningus, taip siekiant neatskleisti tikrųjų priežasčių, dėl kurių bendrovė tapo nemokia ir negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Be to, apeliantas, neperduodamas nemokumo administratorei visų bendrovės dokumentų, sudarė kliūtis greitam ir veiksmingam bendrovės bankroto procesui, iš esmės atėmė galimybę išsiaiškinti tikrąsias bendrovės valdymo aplinkybes ir nemokumo priežastis.

Dėl bendrovės veiklos perkėlimo į kitą juridinį asmenį, kaip tyčinio bankroto požymio

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl apelianto sąmoningo netinkamo (ne)veikimo, konstatavo, kad šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad apeliantas bendrovės veiklą perkėlė į kitą, susijusį juridinį asmenį.

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui nepakanka nustatyti vien to, jog kitai veikiančiai ar naujai įsteigtai įmonei buvo perduotas įmonės skolininkės valdytas turtas, bei to, jog į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą įmonę, perėjo dirbti įmonės skolininkės darbuotojai, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-445-330/2018; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-700-407/2018; 2020 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1135-381/2020; 2026 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-700-934/2026, 70 punktas).

Teisės doktrinoje yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl šio tyčinio bankroto požymio nepakanka nustatyti vien tai, jog į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą, bendrovę perėjo dirbti bendrovės darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Jam taikyti turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga – kita bendrovė turi perimti bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises. Tačiau vien ta aplinkybė, kad dalis įmonės darbuotojų perėjo dirbti į kitą įmonę, neleidžia daryti išvados, jog bankrutavusios atsakovės turtas ir veikla buvo perkelti į kitą įmonę (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 232).

Teisėjų kolegija, prieš vertindama šioje byloje kilusį ginčą dėl bendrovės veiklos perkėlimo į kitą juridinį asmenį, visų pirma, remdamasi nurodyta aktualia teismų praktika ir teisės doktrina, kaip nepagrįstus atmeta ieškovės argumentus dėl neaktualios kasacinio teismo praktikos, aiškinančios ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Priešingai nei nurodo ieškovė, JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusiame ĮBĮ, todėl teisėjų kolegija toliau vertindama šalių pozicijas dėl aptariamo tyčinio bankroto požymio remsis teismų išaiškinimais, pateiktais dėl ĮBĮ nuostatų, reglamentavusių veiklos perkėlimą į kitą juridinį asmenį.

Bylos duomenimis, prieš apeliantui kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, 2024 m. rugpjūčio 7 d. buvo įregistruota nauja bendrovė UAB „Šauni“, kurios steigėja buvo tuometė apelianto sutuoktinė ir kuri vykdo tapačią prekybą dėvėtais rūbais, kaip vykdė ir LUAB „Rūbų kampas“. Taip pat nustatyta, kad UAB „Šauni“ parduotuvėse dirba tie patys darbuotojai, kurie dirbo ir LUAB „Rūbų kampas“. Be to, UAB „Šauni“ nuomojosi tas pačias komercinės paskirties (prekybines) patalpas, kurias iki tol nuomojosi ieškovė.

Šiuo atveju apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovės veikla toliau buvo tęsiama per atsakovo buvusios sutuoktinės įkurtą UAB „Šauni“, nenustatęs tokiai išvadai būtinų nustatyti konkrečių turto, verslo ar ekonominės vertės perdavimo veiksmų, jų pobūdžio, sąlygų bei ryšio su bendrovės nemokumu. Teisėjų kolegija su nurodyta apelianto pozicija iš esmės sutinka.

Visų pirma, byloje nėra objektyvių duomenų, kad UAB „Šauni“ perėmė bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises, todėl nenustatyta būtina sąlyga taikyti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą prezumpciją.

Antra, vien aplinkybė, kad bendrovės ir UAB „Šauni“ veiklos galimai analogiškos, savaime nelemia išvados, jog bendrovės veikla buvo perkelta į šį juridinį asmenį. Teismų praktikoje pažymima, kad aplinkybės, jog bendrovės vykdo analogišką veiklą ir gauna atsiskaitymus už suteiktas paslaugas, nėra vertinamos kaip esminės ir lemiamos, ir nesudaro pagrindo spręsti apie veiklos perkėlimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-683-553/2023, 39 punktas).

Trečia, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad UAB „Šauni“ dirba tie patys darbuotojai, kurie dirbo ieškovės parduotuvėse, nesudaro pakankamo pagrindo padaryti išvadą dėl bendrovės veiklos perkėlimo į UAB „Šauni“. Teismų praktikoje pažymima, kad aplinkybė, jog dalis darbuotojų faktiškai pradėjo dirbti kitame juridiniame asmenyje, savaime neįrodo bendrovės veiklos perkėlimo JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme bei bendrovės vadovo sąmoningo siekio bloginti bendrovės finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-519-934/2025, 67 punktas).

Ketvirta, nors UAB „Šauni“ įsteigė tuometė apelianto sutuoktinė, tačiau, kaip jau buvo minėta, vien tokių įrodymų nepakanka tyčiniam bankrotui konstatuoti, turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga – kitas juridinis asmuo turi perimti bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises. Juo labiau kad apeliantas pateikė įrodymus, jog jo santuoka su sutuoktine, įsteigusia UAB „Šauni“, yra nutraukta, tai netiesiogiai taip pat patvirtina apelianto poziciją ir paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas dėl verslo perkėlimo į kitą juridinį asmenį, kaip tyčinio bankroto požymio. Dėl tos pačios priežasties, aplinkybės dėl tų pačių prekybinių patalpų nuomos, galimai to paties tiekėjo taip pat nėra pakankamos tyčiniam bankrotui konstatuoti.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant objektyvių duomenų, jog UAB „Šauni“ būtų perėmusi vykdyti bendrovės sutartinius įsipareigojimus, reikalavimo teises, jog buvęs bendrovės vadovas būtų siekęs visus skolinius įsipareigojimus palikti bendrovėje, o vykdytą veiklą perkelti kitam juridiniam asmeniui UAB „Šauni“, nėra pagrindo pripažinti, jog bendrovės veikla buvo perkelta į kitą juridinį asmenį. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvados šioje dalyje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkto teisiniu pagrindu laikytinos nepagrįstomis ir neteisėtomis, prieštaraujančiomis aktualiai teismų praktikai.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išvadas dėl bendrovės tyčinio bankroto, nurodo, kad nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes susijusias su bendrovės veiklos perkėlimu į kitą juridinį asmenį, tačiau visuma šioje byloje nustatytų aplinkybių patvirtina, jog apeliantas vis tik neveikė geriausiais bendrovės interesais, byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Esant tokiems bylos duomenims, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog bendrovės bankrotas yra tyčinis JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto nustatytais pagrindais, o už bendrovės tyčinio bankroto sukėlimą atsakingas yra apeliantas (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Dėl žalos atlyginimo

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš apelianto bendrovei priteisė žalos atlyginimą (38 591,75 Eur), t. y. bendrovės bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų apimtimi, konstatuodamas, kad žala kilo dėl to, jog, bendrovei iškėlus bankroto bylą, apeliantas, kaip buvęs vadovas, neįvykdė pareigos perduoti nemokumo administratorei visą bendrovės turtą ir dokumentus, tai lėmė, kad nėra galimybės įvertinti jos finansinės padėties bankroto jai iškėlimo metu bei galimybių atsiskaityti su kreditoriais.

Apeliantas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ginčija, nurodydamas, kad priteistas žalos dydis nepagrįstas ir nemotyvuotas. Taip pat teigia, kad byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp kiekvieno tariamo atsakovo pažeidimo ar turto objekto neperdavimo ir 38 591,75 Eur žalos dydžio atsiradimo.

Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka dėl toliau nurodomų motyvų.

Juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė, žala (nuostoliai) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai). Iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, jog nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Tokia įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė bylose, kuriose siekiama žalos atlyginimo iš bendrovės vadovo, yra suformuota kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 41 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 33 punktas).

Juridinio asmens valdymo organams, tame tarpe ir vienasmeniam valdymo organui – vadovui, yra taikomas reikalavimas vykdyti fiduciarines pareigas – rūpestingumo (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir lojalumo (CK 2.87 straipsnio 2–6 dalys). Pagal CK 2.87 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai, protingai, būti lojalus juridiniam asmeniui, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar juridinio asmens steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017, 13 punktas).

Juridinio asmens vadovui civilinė atsakomybė gali kilti ir už kitų specialiose teisės normose vadovui nustatytų pareigų nevykdymą arba pažeidimą. Uždarosios akcinės bendrovės vadovas, be kita ko, yra atsakingas už bendrovės finansinės atskaitomybės parengimą ir pateikimą viešojo registro tvarkytojui (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 9 dalies 2, 5 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo 13 straipsnis), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą nemokumo administratoriui, kai bendrovei yra iškeliama bankroto byla (JANĮ 57 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, juridinio asmens vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu kartu apima ir pareigą tinkamai vesti šio turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, (iš)saugoti juridinio asmens turtą ir duomenis apie juridinio asmens finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį, o juridiniam asmeniui iškėlus bankroto bylą – dokumentus ir turtą perduoti nemokumo administratoriui.

Atsakovas bendrovės vadovu buvo nuo 2017 m. vasario 22 d. iki bankroto bylos jai iškėlimo. Vadinasi būtent atsakovui kilo pareiga rūpestingai ir tinkamai apskaityti bendrovės turtą bei tvarkyti dokumentus, juos išsaugoti, o iškėlus bendrovei nemokumo bylą – perduoti nemokumo administratorei turtą ir visus dokumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog šių pareigų apeliantas neįvykdė, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė buvus jo neteisėtus veiksmus (neveikimą).

Tuo atveju, kai atsakovas pagal įstatymą yra atsakingas už bendrovės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų išsaugojimą ir perdavimą, ieškovui pateikus visus jam objektyviai prieinamus įrodymus ir tinkamai įvykdžius įrodinėjimo pareigą, būtent atsakovui tenka procesinė pareiga pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą ir jo kiekvieno vieneto vertę. Pats turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, kad turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, jog pareiga juos išsaugoti buvo pažeista, o kartu tai leidžia konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016, 40 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 37 punktas).

Kaip nurodyta nutarties 66 punkte, kasacinis teismas yra nurodęs, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas. Tačiau visais atvejais netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Dėl to pagal kasacinio teismo praktiką tokiais atvejais įmonės vadovas neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019 67 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju apeliantui šioje byloje teigiant, kad jo veiksmai (neveikimas), neapskaitant bendrovės turto (dviejų mobiliųjų telefonų ir televizoriaus) balanse ir šio turto dėl jo nusidėvėjimo ir sugadinimo bei bendrovės balanse nurodytų atsargų (dėvėtų rūbų) dėl jų nelikvidumo neperduodant nemokumo administratorei, neįtakojo žalos kilimo, būtent jam teko šių aplinkybių įrodinėjimo našta (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad bendrovės turtas – du mobilieji telefonai ir televizorius – per laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo pakito, t. y. buvo sunaudoti bendrovės tolesnėje veikloje, sumažėjo jų vertė ar šis turtas tapo bevertis dėl nusidėvėjimo ar kitų priežasčių, jog bendrovės balanso duomenyse užfiksuotų atsargų vertė (19 291 Eur) pakito, sumažėjo jų vertė ar jos tapo nelikvidžios ar bevertės. Įrodinėjimo našta pagrįsti tokias aplinkybes teko būtent atsakovui, atsakingam už minėtų įstatymuose nustatytų pareigų pažeidimą. Taigi tam, kad būtų galima konstatuoti turto pokytį bendrovės veikloje, atsakovas privalėjo pateikti tokias aplinkybes patvirtinančius buhalterinės apskaitos dokumentus ar kitus patikimus duomenis, tačiau to nepadarė, apsiribodamas deklaratyviais teiginiais. Pažymėtina, kad pats turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, apeliantui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jis buvo sunaudotas bendrovės veikloje, lemia išvadą, kad pareiga jį išsaugoti buvo pažeista, tai leidžia konstatuoti apelianto neteisėtus veiksmus.

Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, konstatavęs apelianto veiksmų neteisėtumą, tinkamai neįvykdžius jam tekusios pareigos perduoti nemokumo administratorei bendrovės turtą ir visus dokumentus, priėjo prie išvados, kad būtent ši aplinkybė lėmė, jog nei nemokumo administratorė, nei teismas negali įvertinti duomenų apie ieškovės turėtą turtą nutarties iškelti jai bankroto bylą įsiteisėjimo metu ir jos galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp to, jog jis neperdavė visų bendrovės dokumentų ir turto nemokumo administratorei bei kreditoriams atsiradusios žalos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalą, lygią visų kreditorių finansiniams reikalavimams, privalėjo pateikti šios sumos apskaičiavimo analizę, paaiškinti kiekvieno pažeidimo ar turto objekto įtaką bendrai skolai ir nurodyti, kodėl visa nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų suma laikyta asmenine vadovo sukelta žala. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016, 42 punktas).

Vadovaudamasi aptarta kasacinio teismo praktika, taip pat CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kuriose įtvirtinta teismo teisė nustatyti žalos dydį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė žalos dydį (38 591,75 Eur), jį susiedamas su likusia nepatenkintų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų suma. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje apeliantas, apart savo deklaratyvių teiginių apie bendrovės balanse neapskaityto turto sunaudojimą bendrovės veikloje ir atsargų nelikvidumo, nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su bendrovės turtu, ir nepateikė tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, t. y. nei koks konkrečiai turtas bendrovėje jo vadovavimo pabaigoje buvo apskritai, nei kur tas turtas yra, nepaaiškino turto dinamikos per laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo.

Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai nustatė esant visas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti ir pagrįstai iš jo priteisė ieškovei 38 591,75 Eur žalos atlyginimą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, bylai aktualias materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija nusprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, teisingai aiškino ir taikė proceso bei materialiosios teisės normas, konstatuodamas, kad atsakovo veiksmuose yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, dėl to pagrįstai iš jo priteisė ieškovei žalos atlyginimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir aiškino bylos aplinkybes dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto nustatytais pagrindais, teisingai konstatavo, kad už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingas atsakovas. Tačiau pirmosios instancijos teismas suklydo įvertindamas faktines aplinkybes, susijusias su tuo, kad bendrovės veikla buvo perkelta į kitą juridinį asmenį, todėl nepagrįstai bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkto teisiniu pagrindu. Nustatyti pirmosios instancijos teismo padaryti procesinės teisės normų pažeidimai, vertinant įrodymus, susijusius su bendrovės veikos perkėlimu į kitą juridinį asmenį, nesudaro pagrindo apskųstą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, nes kasacinio teismo išaiškinta, kad nagrinėjant prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bent vieno JANĮ (ĮBĮ) nustatyto tyčinio bankroto požymio nustatymas yra pakankamas bankrotui pripažinti tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 29 punktas; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, 47 punktas). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi ieškovė (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Kadangi ieškovė nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.