Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-749-577/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-01
Bylos Nr.: e2-749-577/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00066-2026-7
Bylos rūšis: Civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Neringa Švedienė, Jadvyga Mardosevič
Kreditorius: "RYWAL LT"
Atsakovas: FERN Group

Kategorijos

2.6.1.4Prievolių vykdymas
3.4.4.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2-749-577/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00066-2026-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 3.4.4.5.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 1 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Radzevičienės ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rywal LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 23 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rywal LT“ finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „FERN Group“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „FERN Group“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Iflas“ (toliau – nemokumo administratorė). Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 27 d. nutartimi patvirtino neginčijamus bankrutuojančios UAB (toliau – ir BUAB) „FERN Group“ finansinius reikalavimus. Pareiškėjos UAB „Rywal LT“ (toliau – ir pareiškėja) prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą 2026 m. gegužės 28 d. nutartimi teismas išskyrė į atskirą bylą, kuriai suteiktas Nr. eB2-2319-661/2026. Nemokumo administratorė prašė netvirtinti UAB „Rywal LT“ 100 Eur finansinio reikalavimo. Nurodė, kad UAB „Rywal LT“ finansinį reikalavimą grindžia tuo, jog ji padengė dalį UAB „FERN Group“ skolos pradinei kreditorei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV). Pasak nemokumo administratorės, pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo atlikti mokėjimą už UAB „FERN Group“, bendrovė nedavė sutikimo UAB „Rywal LT“ vykdyti prievoles už ją ir nebuvo informuota apie atliekamus mokėjimus, nėra duomenų apie teisinį kreditorės interesą vykdyti prievolę, BUAB „FERN Group“ ir UAB „Rywal LT“ nesiejo teisiniai santykiai, UAB „Rywal LT“ veikė savo iniciatyva, todėl neturi teisinio pagrindo reikalauti sumokėtų lėšų iš UAB „FERN Group“. Privatus subjektas negali vienašališkai perimti valstybės reikalavimo teisės dalies be oficialaus, teisės aktų nustatyta tvarka įforminto VSDFV sutikimo ar suderinimo. VSDFV nepateikė duomenų apie atliktą įskaitymą, savo reikalavimo apimties nesumažino ir pranešimų apie dalinį prievolės pasibaigimą subrogacijos būdu nemokumo administratorei nepateikė. Pareiškėja UAB „Rywal LT“ prašė patvirtinti UAB „Rywal LT“ 100 Eur finansinį reikalavimą BUAB „FERN Group“ bankroto byloje. Pareiškėja nurodė, kad nėra duomenų, jog UAB „FERN Group“ iki mokėjimo atlikimo pranešė pradiniam kreditoriui prieštaraujanti prievolės įvykdymui trečiojo asmens lėšomis. Mokėjimas buvo priimtas ir sukėlė teisines pasekmes – sumažino UAB „FERN Group“ įsiskolinimą pradiniam kreditoriui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 straipsnio 3 dalimi, UAB „Rywal LT“ įstatymo pagrindu perėjo kreditorės teisės į UAB „FERN Group“ prievolės įvykdytą dalį, UAB „Rywal LT“ įgijo teisę būti laikoma UAB „FERN Group“ kreditore.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 23 d. nutartimi atmetė pareiškėjos UAB „Rywal LT“ prašymą patvirtinti jos finansinį reikalavimą UAB „FERN Group“ bankroto byloje.

Teismas sutiko su UAB „FERN Group“ nemokumo administratorės argumentais. Nurodė, kad UAB „Rywal LT“ nepagrįstai sutapatina prievolės įvykdymą (CK 6.50 straipsnis) su reikalavimo teisės perėjimu (CK 6.101 straipsnis). CK 6.50 straipsnis savaime nesukuria naujo kreditoriaus statuso bankroto byloje. Teismas pažymėjo, kad UAB „Rywal LT“ nepateikė reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties, neįrodė kito teisinio pagrindo, kuris leistų perimti valstybės institucijos reikalavimo teisę.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pinigų negrąžinimo faktas neįrodo skolos įvykdymo su teisių perėmimu (subrogacijos). UAB „Rywal LT“ nepateikė VSDFV dokumentų, patvirtinančių, kad ši institucija buvo informuota apie mokėjimą už BUAB „FERN Group“, tam pritarė ir užskaitė šią sumą su teisių perleidimo pasekmėmis.

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kai skolininkui iškelta bankroto byla, teisėto reikalavimo perleidimui ar kreditoriaus pasikeitimui būtina pradinio kreditoriaus valios išraiška.

VSDFV administruojamos skolos yra reglamentuojamos imperatyviųjų viešosios teisės normų. Lėšų pervedimas į VSDFV sąskaitą savaime nesukelia teisinių pasekmių – kreditoriaus pasikeitimo. VSDFV savo reikalavimo apimties nesumažino ir pranešimų apie dalinį prievolės pasibaigimą subrogacijos būdu nepateikė. Teismas pažymėjo, kad, patvirtinus UAB „Rywal LT“ reikalavimą, susidarytų neleistina situacija – ta pati 100 Eur suma bankroto byloje būtų patvirtinta du kartus.

Teismas pabrėžė, kad, vadovaujantis CK 1.1 straipsnio 2 dalimi, mokestiniams ir socialinio draudimo santykiams CK normos (įskaitant CK 6.50 straipsnis) taikomos tik tiek, kiek tai numato specialieji įstatymai. Kadangi nei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (toliau – VSDĮ), nei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ) nenumato galimybės trečiajam asmeniui vienašališku pinigų pervedimu perimti valstybės reikalavimo teisių, šis mokėjimas nesukelia materialiųjų teisinių pasekmių nemokumo procese. Neturint VSDFV sutikimo, skolos VSDF biudžetui padengimas pažeidžia imperatyviąsias įstatymų nuostatas.

Kadangi šiuo atveju nebuvo nei skolininko BUAB „FERN Group“, nei kreditoriaus VSDF sutikimo dėl dalies BUAB „FERN Group“ įsiskolinimo VSDFV biudžetui padengimo, teismas padarė išvadą, kad UAB „Rywal LT“ 100 Eur į VSDFV biudžetą pervedė nepagrįstai, todėl nėra pagrindo patvirtinti pareiškėjos finansinio reikalavimo UAB „FERN Group“ bankroto byloje.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja UAB „Rywal LT“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 23 d. nutartį ir patvirtinti UAB „Rywal LT“ 100 Eur pirmosios eilės pirmojo etapo finansinį reikalavimą BUAB „FERN Group“ bankroto byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Skundžiamos nutarties motyvai grindžiami netinkamu materialiosios teisės normų aiškinimu ir taikymu bei bylos aplinkybių neteisingu įvertinimu. Kreditoriaus teisių perėjimas nagrinėjamu atveju kyla ne iš reikalavimo perleidimo (cesijos), reglamentuojamo CK 6.101 straipsnyje, bet iš CK 6.50 straipsnio, kuris reglamentuoja trečiojo asmens teisę įvykdyti skolininko prievolę ir nustato tokio prievolės įvykdymo teisinę pasekmę – kreditoriaus teisių perėjimą trečiajam asmeniui. Teismas nepagrįstai sutapatino šiuos du savarankiškus civilinės teisės institutus.

Žemesnės instancijos teismas

Įstatymas (CK 6.50 straipsnis) nustato kreditoriaus teisių perėjimo pagrindą, t. y. faktinį prievolės įvykdymą, todėl teismo reikalavimas papildomai pateikti cesijos sutartį ar įrodyti kitą reikalavimo perleidimo pagrindą neatitinka CK 6.50 straipsnio. UAB „Rywal LT“ realiai įvykdė dalį BUAB „FERN Group“ prievolės pradiniam kreditoriui, todėl CK 6.50 straipsnio pagrindu jai perėjo atitinkamos kreditoriaus teisės. Tokį aiškinimą patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika.

BUAB „FERN Group“ prievolė iš dalies buvo įvykdyta iki bankroto bylos iškėlimo, todėl Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ) nustatytas specialusis nemokumo teisinis režimas nebuvo taikomas. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-37-450/2024. Minėtoje byloje suformuluoti išaiškinimai dėl kreditoriaus sutikimo būtinybės buvo siejami su prasidėjusiu nemokumo procesu ir negali būti taikomi santykiams, susiklosčiusiems iki bankroto bylos iškėlimo. Be to, teismo nurodyta nutartis patvirtina, kad skolininkui nesuteikta teisė prieštarauti skolos padengimui ir (ar) parinkti trečiąjį asmenį, kuris pakeistų buvusį kreditorių skolininko bankroto byloje, taip pat kad teisės aktai nenustato Valstybinei mokesčių inspekcijai draudimo įskaityti prievoles, sumokėtas trečiojo asmens CK 6.50 straipsnio pagrindu. Tai, kad specialieji įstatymai (VSDĮ, MAĮ) tam tikro klausimo nereglamentuoja, savaime nereiškia, jog bendrosios CK normos negali būti taikomos.

Tai, kad VSDFV mokėjimą priėmė, jo negrąžino ir neginčijo, pareiškėjos įsitikinimu, patvirtina, jog pradinė kreditorė dalinį prievolės įvykdymą priėmė. Nei bankroto byloje, nei išskirtoje byloje nėra VSDFV pareiškimo dėl finansinio reikalavimo, kitų dokumentų, iš kurių būtų galima nuspręsti apie šios kreditorės reikalavimo sudėtį ar apskaičiavimą, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pradinė kreditorė neatsižvelgė į UAB „Rywal LT“ atliktą mokėjimą ar jo nepripažino (neįskaitė).

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, įvykdytos visos CK 6.50 straipsnyje nustatytos sąlygos, todėl UAB „Rywal LT“ įstatymo pagrindu perėjo VSDFV reikalavimo teisės į UAB „FERN Group“.

Žemesnės instancijos teismas

Situacija, kurioje įsipareigojimai valstybės biudžetams būtų dengiami kuo operatyviau, atitinka viešąjį interesą. Teismas pažeidė UAB „Rywal LT“ konstitucinę teisę į jos nuosavybės apsaugą, nes jos turima turtinė teisė teismo nutartimi buvo iš esmės paneigta. Teismų praktikos pakeitimas turėtų neigiamą poveikį valstybės ir socialinio draudimo biudžetų surinkimui.

Atsiliepimas

Nemokumo administratorė atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo UAB „Rywal LT“ atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

UAB „Rywal LT“ neįrodė reikalavimo teisės perėjimo fakto. Pareiškėja privalėjo įrodyti, kad egzistavo teisinis pagrindas vykdyti BUAB „FERN Group“ prievolę, kad po atlikto mokėjimo pradinė kreditorė neteko reikalavimo teisės dalies, kad ši reikalavimo teisė perėjo būtent pareiškėjai, VSDFV pripažino teisių perėmimą ir neatsirado dvigubo reikalavimo rizika. Byloje nėra duomenų, kad VSDFV mokėjimą priėmė su teisių perleidimo pasekmėmis. Vien aplinkybė, kad VSDFV negrąžino gauto mokėjimo, savaime nepatvirtina nei kreditorės teisių perėjimo, nei reikalavimo sumažėjimo.

Pareiškėja nepagrįstai tapatina CK 6.50 straipsnyje reglamentuojamą prievolės įvykdymą su kreditoriaus statuso įgijimu nemokumo procese. Kreditoriaus statusas bankroto byloje suteikia reikšmingas procesines ir turtines teises, todėl trečiojo asmens atliktas mokėjimas, apie kurį nebuvo informuota nei skolininkė, nei pradinė kreditorė, negali būti laikomas pakankamu pagrindu įgyti kreditoriaus statusą.

Mokėjimas atliktas po to, kai teismas priėmė pareiškimą dėl BUAB „FERN Group“ bankroto bylos iškėlimo. Nemokumo administratorės nuomone, pareiškėja siekė formaliai įstoti į bankroto bylą ir nepagrįstai įgyti kreditorės statusą. Pareiškėjos teiginius apie siekį vykdyti bendrovės prievoles valstybei nemokumo administratorė laiko nepagrįstais. Teismas patvirtino VSDFV Vilniaus skyriaus 77 555,95 Eur finansinį reikalavimą, todėl nemokumo administratorės įsitikinimu, pareiškėjos minimalus mokėjimas (100 Eur) patvirtina, kad jos tikslas buvo ne skolininkės finansinės padėties palengvinimas, o subrogacijos sąlygų imitavimas. Tai įrodo pareiškėjos nesąžiningumą.

Žemesnės instancijos teismas

VSDFV į bankroto bylą nepateikė duomenų, kad dalis jos reikalavimo perėjo trečiajam asmeniui, neprašė sumažinti reikalavimo, neinformavo nemokumo administratorės apie kreditoriaus pasikeitimą.

Šalies argumentai

Pareiškėja klaidingai teigia, kad jos atliktas mokėjimas į VSDFV biudžeto sąskaitą savaime lemia kreditoriaus pasikeitimą prievolėje įstatymo pagrindu. Nesant teisinio pagrindo, CK 6.50 straipsnio 3 dalies pasekmės valstybės institucijos atžvilgiu neatsiranda. Vien tai, kad specialieji įstatymai tiesiogiai nedraudžia trečiajam asmeniui atlikti mokėjimo, savaime nesukelia reikalavimo teisės perėmimo padarinių ir nelemia kreditoriaus pasikeitimo procese.

Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-37-450/2024. Minėta teismų praktika buvo nurodyta tik kaip papildomas argumentas. Pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos visų byloje esančių įrodymų ir faktinių aplinkybių visuma.

Pareiškėjos argumentas, kad apskųstos nutarties palikimas galioti neva turėtų neigiamą poveikį valstybės ir socialinio draudimo biudžetų surinkimui, yra deklaratyvus ir nesusijęs su šios bylos dalyku.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK)) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl prašymo atidėti bylos nagrinėjimą

Lietuvos apeliaciniame teisme gautas pareiškėjos prašymas atidėti civilinės bylos nagrinėjimą iki Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. eB2-1543-661/2026 išspręs UAB „Rywal LT“ prašymą dėl kreditorės UAB „Gelsva“ pakeitimo jos reikalavimo teisės perėmėja UAB „Rywal LT“ ir patikslins BUAB „FERN Group“ kreditorių sąrašą. Prašyme nurodyta, kad patenkinus UAB „Rywal LT“ prašymą dėl kreditorės pakeitimo, UAB „Rywal LT“ finansinis reikalavimas BUAB „FERN Group“ bankroto byloje padidėtų 271,86 Eur. Teigia, kad šio klausimo išsprendimas reikšmingas vertinant UAB „Rywal LT“ teisinį suinteresuotumą ir jos, kaip BUAB „FERN Group“ kreditorės, procesines teises.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės neegzistavo apskųstos nutarties priėmimo metu, be to, jos nesusijusios su nagrinėjamu ginču dėl pareiškėjos 100 Eur finansinio reikalavimo (ne)patvirtinimu BUAB „FERN Group“ bankroto byloje, pareiškėjos prašymo atidėti bylos nagrinėjimą netenkina.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Byloje nustatyta, kad 2026 m. sausio 20 d. UAB „FERN Group“ vadovė kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

Bankroto byla bendrovei iškelta Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartimi.

Pareiškėja UAB „Rywal LT“ 2026 m. balandžio 1 d. nemokumo administratorei pateikė prašymą patvirtinti jos 100 Eur finansinį reikalavimą BUAB „FERN Group“ bankroto byloje. Pareiškėja nurodė, kad ji kreditore tapo padengusi dalį UAB „FERN Group“ skolos pradinei kreditorei VSDFV; pridėjo 2026 m. vasario 3 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį 100 Eur sumokėjimą VSDFV; mokėjimo dokumente mokėjimo paskirtis nenurodyta, tačiau nurodytas pradinis mokėtojas – UAB „FERN Group“.

Esant nemokumo administratorės prieštaravimui dėl šio reikalavimo patvirtinimo, pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą teismas nagrinėjo ginčo teisena. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. birželio 23 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo. Pareiškėja dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodo, kad: 1) kreditorės teisių perėjimas kyla ne iš reikalavimo perleidimo (cesijos), reglamentuojamo CK 6.101 straipsnyje, bet iš CK 6.50 straipsnio; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino šiuos civilinės teisės institutus, netinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, neteisingai įvertino bylos aplinkybes; 2) bendrovės prievolės dalis buvo įvykdyta iki bankroto bylos iškėlimo, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-37-450/2024; 3) teismo išvados, kad VSDĮ ir MAĮ nenumato galimybės trečiajam asmeniui vienašališku pinigų pervedimu perimti valstybės reikalavimo teisių į skolininką, todėl mokėjimas nesukelia materialiųjų teisinių pasekmių nemokumo procese, taip pat kad UAB „Rywal LT“ atliktas mokėjimas VSDFV nesant BUAB „FERN Group“ sutikimo ar žinios negalėjo nulemti kreditorės teisių perėjimo CK 6.50 straipsnio pagrindu, nepagrįstos; 4) nesant įrodymų, kad VSDFV būtų grąžinusi pareiškėjos atliktą mokėjimą arba atsisakiusi jį priimti, taip pat kad UAB „FERN Group“ būtų laiku pranešusi pradiniam kreditoriui prieštaraujanti trečiojo asmens atliktam prievolės įvykdymui, buvo įvykdytos visos CK 6.50 straipsnyje nustatytos sąlygos, todėl pareiškėjai perėjo VSDFV reikalavimo teisės į UAB „FERN Group“ dėl įvykdytos BUAB „FERN GROUP“ prievolės. Teisėjų kolegija iš esmės neturi pagrindo nesutikti su tokia apeliantės pozicija.

Dėl pareiškėjos finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo

Kreditorių reikalavimų pateikimo ir tvirtinimo tvarka reglamentuojama JANĮ 41–42 straipsniuose. JANĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra juridinio asmens bankroto byloje pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į likviduojamą dėl bankroto juridinį asmenį, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1527-241/2020, 13 punktas).

Tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių reikalavimų kyla ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1004-934/2023, 18 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1106-910/2023, 24 punktas). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jeigu iš byloje esančių duomenų galima išvada, kad šis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-435-910/2022, 21 punktas).

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl trečiojo asmens, kuris be skolininkės ir kreditorės sutikimo įvykdė prievolės dalį už skolininkę, teisės perimti reikalavimo teisę iš pradinės kreditorės bei šio reikalavimo patvirtinimo skolininkės bankroto byloje.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad CK 6.50 straipsnis suteikia teisę trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę, tačiau savaime nesukuria naujojo kreditoriaus statuso bankroto byloje. Pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties ir neįrodė kito teisinio pagrindo, kuris jai leistų perimti valstybės institucijos reikalavimo teisę.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalį, prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai.

Pažymėtina, kad kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, tai reikalavimo teisė pereina šiam asmeniui įstatymų pagrindu ir tam sudaryti sutarties nereikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018, 19 punktas).

CK 6.101 straipsnio 4 dalyje reglamentuojami atvejai, kai reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu. Šioje teisės normoje nustatyta, kad reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu šiais atvejais: 1) kai įvyksta universalus kreditoriaus teisių perėmimas; 2) kai teismo sprendimu kreditoriaus teisės perkeliamos kitam asmeniui, jeigu šią galimybę numato įstatymai; 3) kai skolininko laiduotojas arba įkaito davėjas, kurie nėra užtikrintos prievolės šalys, prievolę įvykdo už skolininką; 4) kai regreso tvarka draudimo įmonei pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, atsakingu už draudžiamąjį įvykį; 5) kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nebaigtinis sąrašas atvejų, kai reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu. Vienas tokių atvejų yra nustatytas CK 6.50 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę už skolininką, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2014; 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018, 16 punktas).

Taigi, remiantis paminėtais išaiškinimais, pareiškėjos nurodyta teisės norma – CK 6.50 straipsnis – yra įstatyme nustatytas reikalavimo teisės perėjimo pagrindas, o reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties sudarymas nėra būtinas.

Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad atitinkami prievolės įvykdymo už skolininkę bei reikalavimo teisės perėjimo ribojimai taikytini, atsižvelgiant į kreditorės statusą (valstybės institucija) bei prievolės (reikalavimo) pobūdį (kylantis iš viešosios (mokestinės) teisės santykių), tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apskųstoje nutartyje išdėstytais motyvais. Teismas klaidingai nurodė, kad tai, jog VSDĮ ir MAĮ nenumato galimybės trečiajam asmeniui vienašališku pinigų pervedimu perimti valstybės reikalavimo teisių, šis mokėjimas nesukelia materialiųjų teisinių pasekmių nemokumo procese. Teismas tokią išvadą padarė klaidingai cituodamas CK 1.1 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šioje teisės normoje nustatyta, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso (CK) normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

Taigi, tai, kad pirmiau paminėti specialieji įstatymai tam tikro klausimo nereglamentuoja, savaime nereiškia, jog CK normos negali būti taikomos. Pareiškėja pagrįstai atkreipė dėmesį, kad nei VSDĮ, nei MAĮ nenustato draudimo trečiajam asmeniui įvykdyti skolininko piniginę prievolę VSDFV ir remtis CK 6.50 straipsnyje nustatytomis tokio įvykdymo teisinėmis pasekmėmis.

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad bendrovės mokestinė prievolė (jos dalis) kreditorei VSDFV yra vykdytina tik bendrovės asmeniškai. Pozicijos, kad mokestinės prievolės vykdymas nesiejamas su skolininko asmeniu, laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-325-910/2026, 29 punktas).

Kiti pirmosios instancijos teismo apskųstoje nutartyje išdėstyti argumentai yra susiję su prievolės šalių bei trečiojo asmens valia. Teismas pritarė nemokumo administratorės pozicijai, kad pareiškėja neturi teisinio pagrindo reikalauti sumokėtų lėšų iš UAB „FERN Group“, nes nebuvo skolininkės sutikimo, pavedimo pareiškėjai atlikti mokėjimą, be to, nėra duomenų apie teisinį pareiškėjos interesą vykdyti prievolę, šalių nesiejo sutartiniai ar kiti teisiniai santykiai, UAB „Rywal LT“ veikė savo iniciatyva. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju nebuvo nei skolininkės BUAB „FERN Group“, nei kreditorės VSDFV sutikimo dėl dalies BUAB „FERN Group“ įsiskolinimo VSDFV biudžetui padengimo, teismas padarė išvadą, kad UAB „Rywal LT“ 100 Eur į VSDFV biudžetą pervedė nepagrįstai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada padaryta, netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes, vadovaujantis teismų praktika, kuri neatitinka nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 6.50 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad kreditoriaus interesų apsaugai ir civilinės apyvartos pagreitinimui įstatyme nustatyta, jog prievolę už skolininką kreditoriui visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, galintis tai padaryti dėl įvairių priežasčių tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva (CK 6.50 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės išimtis gali nustatyti įstatymas arba šalių sutartis. Toks prievolės įvykdymas negalimas ir tada, kai prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2010). Įstatyme įtvirtinta, kad kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra teisėtas prievolės įvykdymo būdas, kuris lemia pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimą ir skolininko pareigos įvykdyti savo prievolę trečiajam asmeniui atsiradimą. Be to, kai prievolės įvykdymas už trečiąjį asmenį atitinka tikrąją prievolę įvykdžiusio asmens valią, toks asmuo įgyja teisę susigrąžinti tai, ką sumokėjo, iš skolininko, tačiau negali vienašališkai pakeisti savo valios ir reikalauti sumokėtų sumų grąžinimo iš buvusio kreditoriaus (asmens, kuriam prievolę įvykdė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2014; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018, 48 punktas). Ieškovas, reikšdamas reikalavimą CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. tuo pagrindu, kad jis įvykdė už atsakovę prievolę, turi įrodyti atsakovės prievolės egzistavimo faktą, šios prievolės dydį ir faktą, taip pat kad įvykdė prievolę už atsakovę (įvykdytos prievolės dydį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-1075/2019, 30 punktas; 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-701/2021, 23 punktas).

Teisės doktrinoje taip pat nurodyta, kad trečiasis asmuo įvykdyti prievolę gali tiek skolininko prašymu (pvz., pavedimo, paskolos sutarties atveju), tiek savo iniciatyva (Valentinas Mikelėnas, Prievolių teisė. Antroji dalis. Prievolių vykdymas, 1 tomas. Vilnius: Justitia, 2024, p. 211–212).

Pirmiau nurodyta, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas skolininkės BUAB „FERN Group“ piniginės prievolės kreditorei VSDFV asmeninis pobūdis, įstatymas, draudžiantis trečiajam asmeniui įvykdyti skolininko prievolę, taip pat tokį veiksmą ribojanti skolininkės bei pradinės kreditorės sutartis.

Pažymėtina, kad pareiškėjos mokėjimas VSDFV už jos skolininkę UAB „FERN Group“ atliktas iki bankroto bylos UAB „FERN Group“ iškėlimo, todėl pareiškėja atskirajame skunde pagrįstai nurodo, kad teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-37-450/2024) pateiktas išaiškinimas, jog, jei skolininkui iškelta nemokumo (bankroto) byla, trečiasis asmuo už skolininką prievolę gali įvykdyti tik tuo atveju, jei yra gautas kreditoriaus sutikimas, šiuo atveju neaktualus.

Pagal CK 6.50 straipsnio 2 dalį kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus šio kodekso 6.51 straipsnio 1 dalyje nustatytą atvejį.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.50 straipsnyje reglamentuojama trečiojo asmens teisė įvykdyti kito asmens prievolę nustatyta kreditoriaus ir apskritai civilinės apyvartos interesais. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kreditoriaus teisių ribojimas, kuris taikomas tik esant bet kokia forma aiškiai išreikštam skolininko prieštaravimui, jog už jį prievolę įvykdytų trečiasis asmuo. Minėta teisės norma prieštaravimo pareiškimo tvarkos bei formos nereglamentuoja, todėl toks prieštaravimas, gali būti įtvirtintas tiek šalių sutartyje, tiek gali būti išreikštas ir vėliau. Taigi, CK 6.50 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji prievolių vykdymą reglamentuojanti nuostata, kad prievolę už skolininką gali įvykdyti trečiasis asmuo, todėl prievolinių teisinių santykių dalyvis, nepageidaujantis, jog prievolę už jį įvykdytų kitas asmuo, gali iš anksto apie tai pareikšti kreditoriui.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad tais atvejais, kai kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą už skolininką iš trečiojo asmens, apie tai skolininko neinformuoja, skolininkas įgyja teisę reikšti prieštaravimus dėl prievolės įvykdymo teisme, o teismas, nagrinėdamas bylą pagal naujojo kreditoriaus reikalavimą skolininkui, turi pareigą patikrinti šių prieštaravimų pagrįstumą, tačiau vien aplinkybė, kad skolininkui apie tokį prievolės įvykdymą nebuvo pranešta, savaime nereiškia, jog trečiasis asmuo, kuris įvykdė prievolę, neturi reikalavimo teisių į skolininką (2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018, 20, 22 punktai).

Nagrinėjamu atveju skolininkė BUAB „FERN Group“ nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad pradinei kreditorei VSDFV iš anksto buvo pareiškusi prieštaravimą, jog prievolę už ją įvykdytų kitas asmuo. Nei pareiškėja, nei VSDFV, gavusi iš UAB „Rywal LT“ mokėjimą už skolininkę BUAB „FERN Group“, pastarosios apie tokį prievolės dalies įvykdymą neinformavo, todėl skolininkė (vėliau jos nemokumo administratorė) prieštaravimą turi teisę pareikšti teisme. Bendrovės nemokumo administratorė, gavusi pareiškėjos finansinį reikalavimą, pareiškė prieštaravimus dėl jo patvirtinimo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo BUAB „FERN Group“ prieštaravimus lakyti pagrįstais.

Pažymėtina, kad pradinį prašymą netvirtinti pareiškėjos finansinio reikalavimo nemokumo administratorė grindė argumentais dėl skolininkės sutikimo, trečiojo asmens teisės be sutarties perimti kreditoriaus teisę nebuvimo. Dėl pastarojo argumento šioje nutartyje pasisakyta, jis atmestas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju, nemokumo administratorė argumentus dėl kreditoriaus asmens svarbos iš esmės sieja su bankroto procesu, o ne prievolės šalis siejusiais santykiais. 2026 m. birželio 16 d. paaiškinimuose nemokumo administratorė teigė, kad pareiškėja siekia tapti kreditore tam, kad įgytų procesinę galią daryti įtaką kreditorių susirinkimuose, teikti nepagrįstus skundus ir vilkinti bankroto procedūras; UAB „Rywal LT“ BUAB „FERN Group“ bankroto byloje jau ėmėsi aktyvių destruktyvių veiksmų ir apskundė Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutarties dalį, kuria buvo patvirtintas didžiausio BUAB „FERN Group“ kreditoriaus finansinis reikalavimas. Nemokumo administratorės vertinimu, toks elgesys neatitinka sąžiningumo principo ir neturi būti ginamas. Savanorišką mokėjimą už kitą asmenį, neturint teisinio ar ekonominio intereso, nemokumo administratorė vertino kaip bandymą patekti į bankroto procesą neteisėtu būdu bei sutrikdyti bankroto procedūras. Atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą nemokumo administratorė taip pat nurodo, kad su BUAB „FERN Group“ veikla, jos valdymo organais ar bankroto priežastimis nesusijęs pašalinis asmuo po bankroto bylos inicijavimo vienašališkai atliko mažareikšmį 100 Eur mokėjimą (nesudarantį net 1 procento visos skolos VSDFV), kuris, nemokumo administratorės vertinimu, patvirtina, jog pareiškėjos tikslas buvo ne realus skolininkės finansinės padėties palengvinimas, o subrogacijos sąlygų imitavimas, siekiant įgyti pirmosios eilės kreditorės statusą ir taip įstoti į procesą.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra akcentuojama, kad kreditoriaus interesas likti dalyvauti bankroto byloje, kaip ir naujojo kreditoriaus siekis įstoti į bankroto bylą, negali būti grindžiamas nesąžiningais ketinimais ar aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes tai būtų nesuderinama nei su bankroto proceso tikslais ir paskirtimi, nei su bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-920-407/2021, 18 punktas; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-380-881/2024, 17 punktas; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-929-407/2024, 44 punktas). Kitoje Lietuvos apeliacinio teismo byloje išaiškinta, kad: 1) vien faktas, jog trečiasis asmuo įvykdė bankrutuojančio juridinio asmens prievolę pradiniam kreditoriui, nesuteikia teisės tapti naujuoju kreditoriumi bankroto procese – turi būti įvertinta, ar toks įstojimas nėra naudojamas kaip priemonė manipuliuoti bankroto procesu; 2) kreditorių pasikeitimas bankroto procese negali būti grindžiamas nesąžiningais ketinimais; 3) būtina užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis ir nepažeidžiami bankroto proceso tikslai (operatyvumas, kreditorių interesų pusiausvyra); 4) skolininko prieštaravimas gali būti reikšmingas, jeigu jis grindžiamas būtent galimu piktnaudžiavimu ar nesąžiningumu (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-156-450/2026, 33 punktas; 2026 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-325-910/2026, 42 punktas).

Nors, minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjos mokėjimo pavedimas už skolininkę atliktas iki bankroto bylos BUAB „FERN Group“ iškėlimo, tačiau jau inicijavus tokios bylos iškėlimą, todėl aplinkybių, susijusių su nesąžiningais ketinimais bankroto procese, nustatymas galėtų būti reikšmingas reikalavimo (ne)patvirtinimo klausimo išsprendimui. CK 1.137 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nemokumo administratorės nurodyti teiginiai apie nesąžiningą pareiškėjos tikslą, neįrodyti.

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Nesąžiningumas ar piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nustatomi iš objektyvių aplinkybių, rodančių kad asmuo savo teises įgyvendina ne pagal jų paskirtį, o siekdamas nepagrįstų tikslų ar pažeisdamas kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, visumos.

Atskirojo skundo pateikimas bankroto byloje savaime tokių aplinkybių neįrodo. Pažymėtina, kad civilinė byla pagal nemokumo administratorės nurodytą pareiškėjos atskirąjį skundą buvo išnagrinėta, skundas patenkintas, be to, teismas padarė išvadą, jog apeliantė (pareiškėja) turėjo teisę teikti tiek atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties dalies, tiek ginčyti kreditorių reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-663-934/2026; Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis)). Įvykdytos prievolės apimtis taip pat savaime nereiškia nesąžiningų ketinimų, tikslų ir kad pareiškėja veiks priešingai bankroto proceso principams, piktnaudžiaus kreditorės statusu. Apskųstoje nutartyje pareiškėjos nesąžiningumas nebuvo nustatytas. Taigi, šie argumentai neįrodyti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja atskirajame skunde pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio pagrindo konstatuoti, jog pradinė kreditorė VSDFV neatsižvelgė į UAB „Rywal LT“ atliktą mokėjimą ar jo nepripažino (neįskaitė). Apskųstoje nutartyje nurodyta, kad VSDFV, pateikdama finansinį reikalavimą BUAB „FERN Group“ bankroto byloje, nemokumo administratorei nepateikė duomenų apie atliktą įskaitymą ar apie tai, kad jos reikalavimas būtų sumažintas UAB „Rywal LT“ sumokėta 100 Eur suma. VSDFV savo reikalavimo apimties nesumažino, pranešimų apie dalinį prievolės pasibaigimą subrogacijos būdu nepateikė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtinus UAB „Rywal LT“ reikalavimą, susidarytų neleistina situacija, nes tas pats 100 Eur finansinis reikalavimas bankroto byloje būtų patvirtintas du kartus (skirtingiems kreditoriams).

Pažymėtina, kad šios teismo išvados nepagrįstos konkrečiais įrodymais, apskųstoje nutartyje nenurodyta, kokiais duomenimis teismas rėmėsi, nuspręsdamas dėl nemokumo administratorei pateiktų dokumentų bei vertindamas VSDFV finansinio reikalavimo sudėtį (t. y. tai, kad VSDFV finansinis reikalavimas nesumažintas 100 Eur pareiškėjos įmoka už skolininkę).

VSDFV savo finansinį reikalavimą pareiškė jau po pareiškėjos atlikto mokėjimo už BUAB „FERN Group“. Akivaizdu, kad kreditorius turi nurodyti (ir pagrįsti) savo reikalavimo dydį, esantį finansinio reikalavimo pateikimo metu, todėl nemokumo administratorės atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą nurodyti argumentai dėl VSDFV nepateiktos informacijos apie kreditoriaus pasikeitimą, nepateiktą prašymą sumažinti reikalavimą, yra nesuprantami ir nepagrįsti. JANĮ 41 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, o pagal šio straipsnio 2 dalį, būtent nemokumo administratorius turi pareigą patikrinti kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus bei juos perduoti tvirtinti teismui, pridedant savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo. Taigi, nemokumo administratorei turi būti žinomas VSDFV finansinio reikalavimo pagrindas ir reikalavimą patvirtinantys dokumentai.

Teisės doktrinoje pažymėta, kad trečiasis asmuo, vykdantis prievolę už skolininką, turi nurodyti kreditoriui, už kokį skolininką ir kokią prievolę jis vykdo (Valentinas Mikelėnas. Prievolių teisė. Antroji dalis. Prievolių vykdymas, 1 tomas. Vilnius: Justitia, 2024, p. 212, 218). VSDFV interneto svetainėje taip pat yra informacija, kokius duomenis apie asmenį, už kurį mokamos įmokos, būtina nurodyti užpildant mokėjimo nurodymo formą (https://sodra.lt/surenkamosios-sodros-saskaitos). Nagrinėjamu atveju pareiškėja, pagrįsdama savo finansinį reikalavimą, pateikė mokėjimo pavedimą, kuriame pirmiau paminėti duomenys aiškiai atskleisti, nurodyta, jog pradinė mokėtoja – UAB „FERN Group“, taip pat pareiškėjos teigimu, įmoką VSDFV priėmė, jos negrąžino. Priešingų įrodymų byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą.

Be to, patikrinus VSDFV viešus duomenis (https://draudejai.sodra.lt/draudeju_viesi_duomenys/), nustatyta, kad 2026 m. vasario 2 d. bendrovės skola buvo 20 638,85 Eur, o 2026 m. vasario 3 d. fiksuotas 100 Eur mažesnis įsiskolinimas, t. y. 20 538,85 Eur. Šie duomenys leidžia padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio pagrindo konstatuoti, jog pradinė kreditorė VSDFV neatsižvelgė į UAB „Rywal LT“ atliktą mokėjimą ar jo nepripažino (neįskaitė).

Pažymėtina ir tai, kad nemokumo administratorė, pareiškusi prieštaravimą dėl trečiojo asmens prievolės įvykdymo, reikalavimo pradinei kreditorei grąžinti pareiškėjai jos už skolininkę sumokėtas lėšas, nepateikė, mokėjimų neginčijo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimo pagrindas, skolininkui prievolė (ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos) nepasibaigia – jis ją turi įvykdyti trečiajam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017, 35 punktas; 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018, 20, 22 punktai).

Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėja yra įvykdžiusi BUAB „FERN Group“ piniginės prievolės VSDFV dalį (100 Eur), VSDFV įvykdymą priėmė (priešingų duomenų byloje nėra), todėl konstatuotina, jog pareiškėjai perėjo kreditorės VSDFV reikalavimas į BUAB „FERN Group“ 100 Eur skolą (CK 6.50 straipsnio 3 dalis, JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 1 punkto c papunktis).

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę už skolininką, nepagrįstai konstatavo imperatyviųjų teisės normų pažeidimą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, susijusius su pradinės kreditorės veiksmais, gavus pareiškėjos įmoką, ir tai lėmė nepagrįsto procesinio sprendimo priėmimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – tvirtinamas pareiškėjos UAB „Rywal LT“ 100 Eur pirmosios eilės pirmojo etapo finansinis reikalavimas BUAB „FERN Group“ bankroto byloje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rywal LT“ 100 Eur (vieno šimto eurų) pirmosios eilės pirmojo etapo finansinį reikalavimą bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „FERN Group“ bankroto byloje.

Teisėjos Jadvyga MardosevičAsta RadzevičienėNeringa Švedienė