Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Neringos Švedienės ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rywal LT“ prašymą priimti papildomą nutartį civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rywal LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutarties dalies, kuria patvirtintas kreditoriaus uždarojo tipo profesionaliems investuotojams skirto privataus kapitalo investicinio fondo „INVL Baltic Sea Growth Fund“, valdomo uždarosios akcinės bendrovės „INVL Asset Management“, finansinis reikalavimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „FERN Group“ nemokumo (bankroto) byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „FERN Group“ (toliau – ir bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Iflas“ (toliau – ir nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2026 m. kovo 12 d.Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 28 d. nutartimi patenkino nemokumo administratorės prašymą dėl bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo patvirtinimo. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutarties, kuriuo prašė panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, ir klausimą išspręsti iš esmės – jo netvirtinti, taip pat priteisti iš kreditoriaus ir (arba) bendrovės nemokumo administratorės pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas bankrutuojančios bendrovės bankroto byloje, panaikino ir šio finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, grąžino pareiškėjai už atskirąjį skundą sumokėtą 60 Eur žyminį mokestį.Pareiškėja 2026 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į teismą, prašydama priimti papildomą nutartį ir priteisti iš nemokumo administratorės arba iš bendrovės bankroto proceso administravimo lėšų pareiškėjos apeliacinės instancijos teisme patirtas 1 016,40 Eur bylinėjimosi išlaidas (dokumento registracijos Nr. DOK–19899). Pareiškėja nurodė, kad su 2026 m. gegužės 29 d. atskiruoju skundu pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiančius dokumentus, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje šio prašymo neišsprendė. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje konstatavo pareiškėjos atskirojo skundo pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, reikia vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis – atsižvelgti į priežastis, dėl kurių kilo ši byla – nemokumo administratorė pateikė teismui tvirtinti finansinį reikalavimą, tačiau nepateikė jį pagrindžiančių dokumentų. Būtent dėl šios priežasties pareiškėja pateikė pagrįstą atskirąjį skundą, ginčydama neteisėtai patvirtintą finansinį reikalavimą. Pareiškėjai negali tekti neigiamos pasekmės bylinėjimosi išlaidų forma dėl to, kad nemokumo administratorė nesugebėjo tinkamai ir laiku įvykdyti jai Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) JANĮ 41 straipsnio nustatytų pareigų. Todėl nemokumo administratorė privalo kompensuoti patirtas išlaidas.Bendrovės nemokumo administratorė atsiliepime prašė netenkinti pareiškėjos prašymo priimti papildomą nutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutarties motyvuojamosios dalies 42 punkte pasisakė dėl pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų. Be to, pareiškėja kelia visiškai naują reikalavimą priteisti išlaidas asmeniškai iš nemokumo administratorės, tačiau CPK 277 straipsnis leidžia išspręsti tik teismui anksčiau tinkamai pateiktą, tačiau neišspręstą klausimą. Be to, nagrinėjant atskirąjį skundą, nemokumo administratorė neturėjo pagrindo gintis nuo asmeniškai jai reiškiamo reikalavimo, todėl tokio klausimo išsprendimas tik papildomos nutarties priėmimo stadijoje pažeistų rungimosi, procesinio lygiateisiškumo ir teisės būti išklausytam principus. Nėra pagrindo asmeninei nemokumo administratorės atsakomybei: procesinis trūkumas nesudaro tam pagrindo; ekonominis pareiškėjos argumentas, kad, priteisus išlaidas iš administravimo lėšų, sumažėtų kreditoriams tenkanti turto masė, nėra teisinis pagrindas perkelti šią prievolę nemokumo administratorei; nepagrįsta remtis CPK 93 straipsnio 4 dalimi – turi būti nustatytas netinkamas ar nesąžiningas procesinis elgesys, dėl kurio susidarė konkrečios išlaidos, ir motyvuotai įvertinta, kodėl galutiniu bylos rezultatu grindžiamas išlaidų paskirstymas būtų neteisingas, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė, o nustatė tik procesinį trūkumą.