Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Š. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ,,CapitalBox AB“ ieškinį atsakovams Š. B. ir M. B. dėl skolos priteisimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė ,,Darnus verslas“, ,,Ferratum portfolio S.a.r.l.“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl ieškovo reikalavimo teisės (ne)turėjimo

Apeliantas Š. B., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškovo ,,CapitalBox AB“ ieškinys dėl skolos iš jo priteisimo ir apelianto su atsakovu M. B. sudaryto turto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo patenkintas, apeliaciniame skunde dviem skirtingais aspektais kelia ieškovo reikalavimo teisės neturėjimo klausimą. Apelianto teigimu, ieškovas, viena vertus, yra perleidęs reikalavimo teises pagal paskolos sutartį trečiajam asmeniui ,,Ferratum portfolio S.a.r.l“, kita vertus, per JANĮ nustatytus terminus nebuvo patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas trečiojo asmens BUAB ,,Darnus verslas“ restruktūrizavimo byloje, todėl reikalavimo teisė bet kuriuo atveju yra pasibaigusi (JANĮ 41 straipsnio 6 dalis). Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas – asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Kaip yra aiškinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad jis pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-421/2019, 21 punktas; 2024 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-701/2024, 42 punktas). Taigi, visų pirma būtina nustatyti, kokius savo interesus, inicijuodamas šią civilinę bylą, siekė apginti ieškovas ir ar šie interesai atitinka civiliniame procese įvardytus tikslus.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ,,CapitalBox AB“ su trečiuoju asmeniu BUAB ,,Darnus verslas“ 2023 m. spalio 26 d. sudarė paskolos sutartį, taip pat su apeliantu Š. B. 2023 m. spalio 26 d. sudarė susitarimą dėl apelianto asmeninės garantijos, kuria buvo užtikrintas tinkamas paskolos sutarties vykdymas. Byloje nėra ginčo, kad paskolos sutartis ieškovo iniciatyva buvo nutraukta, paskolos gavėjai BUAB ,,Darnus verslas“ pažeidus jos vykdymo sąlygas (netinkamai vykdžius sutartines prievoles), nėra ginčo ir dėl skolos dydžio. Taip pat nekyla ginčo ir dėl to, kad ieškovas ir trečiasis asmuo ,,Ferratum portfolio S.a.r.l.“ yra sudarę susitarimus dėl reikalavimo teisių perleidimo pagal abi minėtas sutartis, apie kuriuos buvo informuotas ir apeliantas. Tačiau šalys skirtingai aiškina ieškovo perleistų trečiajam asmeniui teisių apimtį. Ieškovas ir trečiasis asmuo ,,Ferratum portfolio S.a.r.l.“ teigia, kad trečiajam asmeniui yra perleista reikalavimo teisė į pagal ginčo paskolos sutartį gautiną ekonominę naudą, bet teisė gauti sutartyje numatytas įmokas ir pareikšti reikalavimus skolininkams nebuvo perleista. Apeliantas tvirtina, kad ieškovas trečiajam asmeniui perleido visas be išimties reikalavimo teises, kylančias iš paskolos sutarties ir jo asmeninės garantijos, todėl ieškinį byloje pareiškė netinkamas subjektas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą (bylos dalyvių rašytinių susitarimų turinį ir jų žodinius paaiškinimus, šalių elgesį, vykdant sutartis, kitoje civilinėje byloje priimtus procesinius sprendimus), sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovas turi reikalavimo teisę (yra tinkamas ieškovas byloje). Ieškovo teisė perleisti trečiosioms šalims savo įsipareigojimus, teises ir pareigas be atskiro paskolos gavėjos BUAB ,,Darnus verslas“ sutikimo kyla iš 2023 m. spalio 26 d. paskolos sutarties (t. 1, b. l. 21–32) standartinių sąlygų 13.1 papunkčio, kuriame, be kita ko, nurodyta ir tai, kad ieškovas perleidžia iš šios paskolos sutarties kylančius reikalavimus trečiajam asmeniui ,,Ferratum portfolio S.a.r.l.“. Visgi, sutarties 13.1 papunktyje buvo įtvirtinta išlyga, kad ieškovas veiks kaip pirkėją ,,Ferratum portfolio S.a.r.l.“ aptarnaujantis asmuo ir agentas, todėl iki tol, kol pirkėjas nepraneš, visi palūkanų bei įmokų mokėjimai ir toliau bus mokami į ieškovo nurodytą banko sąskaitą.

Taigi, 2023 m. spalio 26 d. paskolos sutartyje jos šalys susitarė ne tik dėl paskolos suteikimo ir jos grąžinimo tvarkos, bet ir dėl kitų prievolių, kylančių iš šių teisinių santykių, vykdymo sąlygų – ieškovas (paskolos davėjas) aiškiai informavo trečiąjį asmenį BUAB ,,Darnus verslas“ (paskolos gavėją) apie reikalavimo teisių perleidimą bei apie tai, kokios paskolos gavėjos pareigos pagal šią sutartį ir toliau (t. y. iki atskiro pirkėjo ,,Ferratum portfolio S.a.r.l.“ pranešimo) turi būti vykdomos būtent paskolos davėjui, ieškovui ,,CapitalBox AB“. Kaip minėta, visos finansinės prievolės ir toliau turėjo būti vykdomos būtent ieškovui, nes duomenų, kad pirkėjas, trečiasis asmuo ,,Ferratum portfolio S.a.r.l.“, būtų pateikęs pranešimą, kuriame šis klausimas būtų sureguliuotas kitaip, byloje nėra. Priešingai, ir nagrinėjamos bylos procese trečiasis asmuo patvirtino, kad iš ginčo paskolos santykio kylančios prievolės turi būti vykdomos ieškovui.

Apeliantas 2023 m. spalio 26 d. asmeninės garantijos sutarties (t. 1, b. l. 33–35), kuri išduota siekiant užtikrinti įsipareigojimų pagal 2023 m. spalio 26 d. paskolos sutartį vykdymą, 7.1 papunktyje patvirtino, kad susipažino su asmeninės garantijos ir paskolos sutarties sąlygomis. Be to, 7.3 papunktyje apeliantas sutiko ir su ieškovo teise perleisti turimas teises bei įsipareigojimus pagal apelianto išduotą asmeninę garantiją negavus apelianto sutikimo. Todėl nėra faktinių ar teisinių prielaidų vertinti, kad apeliantui galėjo būti nežinoma apie reikalavimo teisės perleidimą ar apie tai, kokias reikalavimo teises į paskolos gavėją ir apeliantą ieškovas išsaugojo, t. y. kokiam subjektui apeliantas turi vykdyti finansines prievoles, kai jų nevykdo paskolos gavėja. Tokia aplinkybė, kaip tarpusavyje atsiskaito ieškovas ir trečiasis asmuo ,,Ferratum portfolio S.a.r.l.“, nėra šios civilinės bylos dalykas.

Iš byloje esančių įrodymų taip pat nustatyta, kad po paskolos sutarties sudarymo ir joje užfiksuoto reikalavimo teisių perleidimo trečiasis asmuo BUAB ,,Darnus verslas“ 2024 m. sausio 25 d. – 2024 m. spalio 26 d. atliko dešimt įmokų, pervesdamas lėšas būtent į ieškovo vardu atidarytą banko sąskaitą (t. 1, b. l. 38; t. 2, b. l. 23–25). Trečiajam asmeniui BUAB ,,Darnus verslas“ vėluojant atlikti vienuoliktą mokėjimą, jam ir apeliantui adresuotus 2024 m. lapkričio 1 d. – 2024 m. gruodžio 2 d. raginimus atlikti mokėjimus (t. 1, b. l. 39–44), taip pat 2024 m. gruodžio 9 d. ir 2024 m. gruodžio 25 d. pranešimus dėl paskolos sutarties nutraukimo (t. 1, b. l. 50, 51–59), taip pat siuntė būtent ieškovas, o ne trečiasis asmuo ,,Ferratum portfolio S.a.r.l.“.

Aplinkybę, kad ir po reikalavimo perleidimo ieškovas pasiliko asmeniu, atsakingu už tinkamą paskolos sutarties vykdymo kontrolę, kartu turinčiu teisę gauti įmokas pagal paskolos sutartį ir, atitinkamai, pareikšti reikalavimus dėl skolos išieškojimo, patvirtina ir į nagrinėjamą bylą pateiktos 2020 m. rugpjūčio 21 d. ieškovo, trečiojo asmens ,,Ferratum portfolio S.a.r.l.“ ir kitų asmenų 2020 m. rugpjūčio 21 d. sudarytos gautinų sumų pirkimo ir aptarnavimo sutarties, kuri pakeista ir papildyta 2021 m. vasario 24 d., 2021 m. kovo 25 d., 2021 m. birželio 28 d., 2022 m. gruodžio 5 d., 2023 m. gruodžio 22 d., 2024 m. balandžio 10 d. ir 2025 m. balandžio 10 d., (t. 2, b. l. 108–116), nuostatos. Šios sutarties 2.1 papunktyje nurodyta, kad kiekvienas pardavėjas, taigi, ir ieškovas, įsipareigoja administruoti, rinkti ir aptarnauti gautinas sumas pirkėjo ,,Ferratum portfolio S.a.r.l.“ naudai. Pirkėjas šiuo dokumentu įgalioja pardavėją, kaip agentą, savo vardu, bet pirkėjo naudai, rinkti, administruoti, naudotis ir realizuoti atitinkamas pirkėjo įsigytas gautinas sumas, užtikrinti visų skolininkų ir kitų asmenų įsipareigojimų ir prievolių, susijusių su įsigytomis gautinomis sumomis, vykdymą. Be to, sutarties 2.1 papunkčio b) punkte yra nurodyta, kad šis įgaliojimas be apribojimų apima pardavėjo teisę ir pareigą imtis teisinių veiksmų savo sąskaita (įskaitant, bet neapsiribojant, procesais dėl skolos išieškojimo teismuose), kurie būtini.

Taigi, aptartos 2020 m. rugpjūčio 21 d. sutarties (su visais jos pakeitimais) sąlygose taip pat yra aiškiai įvardyta ieškovo teisė ir pareiga vykdyti skolos išieškojimo veiksmus, tai atliekant savo paties sąskaita ir rizika. Apeliantas apeliaciniame skunde remiasi tokia aplinkybe, kad į bylą ieškovas pateikė ne visą 2020 m. rugpjūčio 21 d. sutarties tekstą, nors Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 8 d. nutartimi (t. 2, b. l. 140–142) buvo įpareigojęs ją pateikti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas 2025 m. spalio 20 d. pateikė paaiškinimus (t. 2, b. l. 164–170), kuriuose, be kita ko, nurodė, kad reikalavimas pateikti visą sutarties tekstą yra perteklinis, tos sutarties šalimis yra ir kiti šioje byloje nedalyvaujantys asmenys, todėl bus pažeistos jų teisės, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokia ieškovo pozicija ir teisėjo 2025 m. spalio 30 d. rezoliucija buvo leista nepateikti viso sutarties teksto.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad visą sutarties tekstą buvo atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia siekiant nuslėpti bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Priešingai, ieškovas argumentavo savo atsisakymą pateikti visą šio rašytino įrodymo tekstą – siekį apsaugoti konfidencialią informaciją ir su byla nesusijusių asmenų duomenis. Dar daugiau, bylą nagrinėjęs teismas pripažino, kad ieškovo nurodytos priežastys yra svarbios ir nurodymą pateiktį šią sutartį savo rezoliucija atšaukė (t. y. priėmė kitokį procesinį sprendimą). Akivaizdu, kad tokioje susiklosčiusioje naujoje procesinėje situacijoje net prielaidų taikyti contra spoliatorem taisyklę objektyviai neliko (nes neliko teismo nurodymo pateikti į bylą atitinkamą dokumentą). Pažymėtina, kad tiek ieškovas, tiek ir trečiasis asmuo ,,Ferratum portfolio S.a.r.l.“ vienodai aiškina susitarimo dėl reikalavimo teisių perleidimo esmę ir perleistų teisių apimtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje civilinėje byloje esančių įrodymų pakako ginčui aktualioms aplinkybėms, susijusiomis su ieškovo reikalavimo teisės buvimu, nustatyti. Ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškiniu dėl neįvykdytų pagal paskolos sutartį prievolių, įgyvendino paskolos sutartyje ir jo su trečiuoju asmeniu ,,Ferratum portfolio S.a.r.l.“ sudarytame susitarime sulygtas sąlygas, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo reikalavimo teisė, priešingai nei tvirtino apeliantas, egzistuoja, apeliacinio skundo argumentais nepaneigta.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad tais atvejais, kai nėra pakankamo pagrindo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, pripažinti prejudiciniais faktais pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, teismo sprendimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, jo įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui vertintina kartu su kitais byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013; 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013; 2024 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-403/2024, 37 punktas).

Taigi, ieškovo teisė reikšti reikalavimus jau yra konstatuota įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Nors nagrinėjamos ir išnagrinėtos civilinės bylos Nr. eB2-684-587/2026 šalys nesutampa, t. y. toje byloje jokia procesine padėtimi nedalyvavo atsakovas M. B. ir trečiasis asmuo ,,Ferratum portfolio S.a.r.l.“, tačiau ir nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės (kad, nepaisant į paskolos sutarties sąlygas įtrauktos sąlygos dėl reikalavimo perleidimo, trečiasis asmuo BUAB ,,Darnus verslas“ įmokas pagal paskolos sutartį mokėjo ieškovui, o ne trečiajam asmeniui; kad, jas vėluojant atlikti, tiek trečiajam asmeniui BUAB ,,Darnus verslas“, tiek apeliantui priminimus dėl skolos sumokėjimo bei pranešimus dėl paskolos sutarties nutraukimo siuntė būtent ieškovas, o ne trečiasis asmuo ,,Ferratum portfolio S.a.r.l.“) patvirtina ieškovo argumentus dėl reikalavimo teisės perleidimo apimties, t. y. kad ieškovas turi teisę reikšti reikalavimus, susijusius su paskolos sutarties vykdymu, ir tokią jo teisę teismai jau yra pripažinę ir apgynę. Nagrinėjamoje byloje kitaip išspręsti šį klausimą nėra pagrindo.

Aiškiais stokoja pagrįstumo ir tokie apelianto apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovui per JANĮ nustatytus terminus nepateikus prašymo patvirtinti jo finansinį reikalavimą trečiojo asmens BUAB ,,Darnus verslas“ restruktūrizavimo byloje, jo reikalavimo teisė yra pasibaigusi. Kaip jau buvo minėta, apelianto finansinis reikalavimas yra patvirtintas trečiojo asmens BUAB ,,Darnus verslas“ bankroto byloje. Nagrinėjant apelianto skundą dėl ieškovo finansinio reikalavimo (ne)patvirtinimo, teismų jau buvo išaiškinta, kad aplinkybė, jog nebuvo pareikštas finansinis reikalavimas bendrovės restruktūrizavimo procese, savaime nereiškia, kad kreditorius JANĮ 41 straipsnio 6 dalies pagrindu prarado teisę tokį reikalavimą pareikšti bankroto procese. Kaip pasisakoma teismų praktikoje, JANĮ nenumato draudimo kreditoriui, nepateikusiam reikalavimą restruktūrizavimo byloje, jį pateikti bankroto procese. Priešingas aiškinimas reikštų, kad kreditoriai restruktūrizavimo procese būtų priversti įstoti į procesą ir modifikuoti savo prievoles vien tam, kad, atsiradus hipotetinei galimybei iškelti bankroto bylą, jie turėtų teisę joje dalyvauti, ir sudarytų prielaidas pažeisti dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1145-934/2022, 19 punktas).

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo ir apelianto atsakomybės rūšies

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinis kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas byloje turi būti taikomas. Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija skirta teisiniams santykiams identifikuoti, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-823/2026, 33 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu tik tuo aspektu, kad konstatuodamas, jog jo asmeninė garantija kvalifikuotina laidavimo sutartimi, o ne garantija, pirmosios instancijos teismas suklydo. Visgi, priešingai nei yra įsitikinęs apeliantas, tokia ieškovo ir bylą nagrinėjusio teismo pozicija, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo taikyti subsidiarią atsakomybę, yra visiškai teisinga ir atitinka asmeninės garantijos esmę. Todėl šalių santykių teisinės kvalifikacijos klaidą ištaiso apeliacinės instancijos teismas.

CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Vertinant, ar trečiojo asmens BUAB ,,Darnus verslas“ prievolės pagal 2023 m. spalio 26 d. paskolos sutartį vykdymo užtikrinimui atsakovo 2023 m. spalio 26 d. pasirašyta asmeninė garantija turi būti kvalifikuojama kaip garantija, ar kaip laidavimas, atsižvelgtina į abiejų šių institutų teisinį reglamentavimą.

Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. CK 6.78 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas. Laidavimu užtikrinamas ir papildomų (šalutinių) prievolių, susijusių su pagrindine prievole, įvykdymas (CK 6.78 straipsnio 3 dalis). CK 6.81 straipsnyje, nustatančiame laiduotojo atsakomybę, įtvirtinta, kad, prievolei esant neįvykdytai, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (1 dalis); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (2 dalis).

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad laidavimo sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Iš laidavimo atsirandanti prievolė yra akcesorinė, kuri pasižymi nuspėjamumu, todėl laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio. Šie laidavimo požymiai (be kita ko, priklausomumas nuo laidavimu užtikrintos pagrindinės prievolės) apibūdina laiduotojo teisių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011; 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-916/2018, 24 punktas).

Kito prievolių užtikrinimo būdo – garantijos – esmė atskleista CK 6.90 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais).

Aiškindamas šio instituto ypatumus, kasacinis teismas yra nurodęs, kad skiriamos dvi garantijos rūšys: paprastoji (sąlyginė), kai garanto prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės ir yra subsidiari (CK 6.90 straipsnio 1 dalis), ir nepriklausoma garantija (garantija pagal pirmą pareikalavimą), kai garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta (CK 6.90 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012; 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-219/2016, 27 punktas; 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-470-687/2018, 30 punktas). Nepriklausomą garantiją išdavęs subjektas, gavęs kreditoriaus reikalavimą, privalo išmokėti garantijoje nurodytą sumą remdamasis tik garantijos sąlygomis ir nevertindamas pagrindinės prievolės įvykdymo (neįvykdymo). Pagal nepriklausomą garantiją garantas moka kreditoriui šiam įvykdžius garantijoje nurodytas sąlygas – pateikus rašytinį pareikalavimą dėl garantija užtikrintos skolininko prievolės nevykdymo ir pridėjus garantijos sąlygose nurodytus dokumentus, nesiejant garantijos vykdymo su pagrindine prievole (CK 6.90 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-421/2017, 20 punktas).

Be to, kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs ir tokiu aspektu, kad kai išduotomis garantijomis pats garantas prisiima pirmutinį garantuojamos prievolės vykdymą už skolininką, tai reiškia, kad garantas netenka subsidiariosios atsakomybės už skolininką, kaip yra įprastinės garantijos atveju, o tampa atsakingu už pagrindinę prievolę asmeniu kartu su skolininku. Aplinkybė, kad pagal sutartį garantas įsipareigojo apmokėti vien pagal kreditoriaus reikalavimo pateikimo faktą be jokių išlygų, reiškia garantijos pagal pirmąjį pareikalavimą sudarymą ir garanto duotą besąlyginį išankstinį sutikimą išmokėti reikalaujamas sumas. Garantija pagal pirmąjį pareikalavimą garantas užtikrina kreditoriui jo turtinių interesų rizikos pagal pagrindinę sutartį apsaugą, kartu kreditorius siekia užsitikrinti pakankamai greitą galimų nuostolių pagal pagrindinę sutartį kompensavimą, dėl to garantas privalo išmokėti garantijos sumas per garantiniame rašte nurodytą terminą, jei tokio nėra – per protingai trumpą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2005).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į garantijos teisinį reglamentavimą bei jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, lingvistiškai ir sistemiškai įvertinusi šalių sudarytų susitarimų sąlygas, pripažįsta, kad ieškovo ir apelianto susitarimas kvalifikuotinas ne kaip laidavimo sutartis, o kaip nepriklausoma garantija (garantija pagal pirmą pareikalavimą).

Kaip matyti iš apelianto pasirašytos 2023 m. spalio 26 d. asmeninės garantijos preambulės, šis susitarimas sudaromas atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo BUAB ,,Darnus verslas“ kreipėsi į ieškovą prašydamas suteikti paskolą, kuriai, be kita ko, taikomas reikalavimas pateikti asmeninę garantiją, kurios suma yra 300 000 Eur, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ieškovas išmokės paskolą paskolos gavėjui tik tuo atveju, jeigu bus pateikta asmeninė garantija. Asmeninės garantijos 1.1 papunktyje nuodyta, kad siekdamas užtikrinti tinkamą trečiojo asmens BUAB ,,Darnus verslas“ (paskolos gavėjo) įsipareigojimų ieškovui vykdymą pagal paskolos sutartį, apeliantas pasirašo šią asmeninę garantiją ir įsipareigoja šiuo dokumentu sumokėti 300 000 Eur pagrindinę paskolos sumą, palūkanas ir kitas susijusias išlaidas, kurias paskolos gavėjas turi sumokėti ieškovui pagal paskolos sutartį, sudarytą ieškovo ir paskolos gavėjo. Paskolos gavėjui laiku nesumokėjus ieškovui bet kokios mokėtinos sumos pagal paskolos sutartį, apeliantas įsipareigoja sumokėti tokią sumą ieškovui, jam pirmą kartą pareikalavus sumokėti tokią sumą, jo nurodytu būdu ir per jo nurodytus terminus. Asmeninės garantijos 1.2 papunktyje apeliantas pareiškė, kad tai yra besąlyginė garantija, jis atsisako bet kokių įstatymų suteiktų teisių, (kiek įmanoma atsisakyti) <...>, o 1.3 papunktyje nurodyta, kad apeliantas sutinka, kad esant ir kitiems garantams, pateikusiems garantiją, užtikrinančią tų pačių įsipareigojimų vykdymą, ieškovas vis tiek turės teisę reikalauti, kad būtent apeliantas sumokėtų visą mokėtiną sumą.

Asmeninės garantijos 4 punkte apeliantas pareiškė ir patvirtino, kad, jam neįvykdžius įsipareigojimų pagal šią asmeninę garantiją per 3 dienas nuo ieškovo pareikalavimo, ieškovas turi teisę skaičiuoti 0,0442 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną nuo nepadengtos paskolos sumos; apeliantas supranta ir patvirtina, kad ieškovas išsiųs jam raštišką priminimą įprastu paštu; apeliantui ir toliau nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, ieškovas turi teisę ir toliau siųsti jam priminimus; priminimai negali būti siunčiami dažniau nei kas keturiolika dienų nuo ankstesnio priminimo išsiuntimo dienos. Taip pat ieškovas turi teisę kreiptis į trečiąsias šalis, siekdamas išieškoti mokėtinas sumas iš paskolos gavėjos arba iš apelianto, ir įtraukti jo asmens duomenis į skolininkų registrus ir (ar) duomenų bazes, kuriose saugomos skolininkų kredito istorijos. Visa tai nepanaikina ieškovo teisės reikalauti, kad paskolos gavėja arba apeliantas ar jie abu sumokėtų ieškovui mokėtinus mokesčius tol, kol apeliantas neįvykdys savo įsipareigojimų pagal šią garantijos sutartį.

Taigi, asmeninėje garantijoje aiškiai buvo sulygta, kad apeliantas jau po pirmo pareikalavimo turi sumokėti ieškovui jo nurodytą sumą, nurodytu būdu ir terminais, pagal garantijoje nurodytas sąlygas, t. y. gavus raštišką ieškovo priminimą, išsiųstą paštu. Be to, apeliantas patvirtino, kad ši garantija yra besąlyginė ir jos vykdymas, sumokant visą mokėtiną (reikalaujamą sumokėti) sumą, sietinas vien su rašytinio reikalavimo jam pateikimu net ir tokiais atvejais, kai esama kitų garantų. Kitaip tariant, jokių atsakomybės už kito asmens prievoles subsiadiarumui būdingų sąlygų (sumokėti, jeigu skolos išieškojimas iš pagrindinės skolininkės tampa negalimas ar neįmanomas) ginčo garantijoje nebuvo nustatyta. Asmeninės garantijos sąlygos ir jų pagrindu apelianto prisiimti įsipareigojimai, t. y. gavus pirmą reikalavimą sumokėti reikalavime nurodytą sumą nurodytais terminais, visiškai atitinka nepriklausomos garantijos (garantijos pagal pirmą pareikalavimą) esmę ir prasmę.

Nagrinėjamu atveju nei paskolos sutartyje, nei asmeninėje garantijoje nebuvo sulygta dėl apelianto laidavimo, kaip prievolės užtikrinimo būdo. Visgi, net ir suklydęs dėl apelianto prievolės teisinės prigimties pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė jo atsakomybės rūšies (skolininkų daugeto) klausimą. Nepriklausomos garantijos atveju garantui nekyla subsidiari atsakomybė už skolininko neįvykdytas prievoles, kaip yra įprastinės garantijos atveju, bet jis tampa solidariai atsakingu už pagrindinę prievolę asmeniu kartu su skolininku. Taigi, apelianto argumentai, kad ieškovas pirmiausia turėjo reikšti reikalavimą skolininkei ir tik nepavykus iš jos išieškoti skolos galėtų būti reiškiami reikalavimai jam, teisiškai nepagrįsti ir nesuderinami su nepriklausomos garantijos sąlygomis, nustatytomis ginčo sandoryje. Pagal nepriklausomą garantiją (garantiją pagal pirmą pareikalavimą) apeliantas tapo atsakingu už pagrindinę prievolę asmeniu kartu su skolininku, t. y. trečiuoju asmeniu BUAB ,,Darnus verslas“ (CK 6.6 straipsnio 2, 4, 5, 6 dalys).

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovas įvykdė garantijoje nustatytas sąlygas, t. y. 2025 m. sausio 28 d. išsiuntė apeliantui tiek elektroniniu paštu, tiek ir paprastu paštu išsamų pranešimą, kuriame nurodytas prievolės dydis, t. y. 267 357,29 Eur, kuris neviršija 300 000 Eur garantijos dydžio, terminas iki kada prievolė turi būti įvykdyta, t. y. per tris kalendorines dienas nuo reikalavimo pateikimo dienos (t. 1, b. l. 60–64, 65–66). Be to, praėjus daugiau nei 14 dienų, ieškovas 2025 m. vasario 14 d. apeliantui išsiuntė pakartotinį reikalavimą, nurodydamas, kad reikalavimas turi būti įvykdytas iki 2025 m. vasario 17 d., o to nepadarius, bus kreiptasi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 67–68, 69). Aplinkybių, nurodytų CK 6.92 straipsnio 5 dalyje ir teikiančių prielaidas garantui nevykdyti savo prievolių, t. y. pagrindinė prievolė įvykdyta ar pasibaigė kitais pagrindais arba pripažinta negaliojančia, taip pat nenustatyta. Todėl apeliantas turi pareigą išmokėti ieškovo reikalaujamą sumą pagal pirmo pareikalavimo taisyklę, o pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ir šią ieškinio dalį, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo ir kreditorių teisių pažeidimo, kaip būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu patenkino ir ieškovo ieškinio dalį dėl apelianto Š. B. ir atsakovo M. B. 2024 m. lapkričio 6 d. sudarytos garažo (bokso) Nr. 13 su rūsiu pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Apeliantas apeliaciniame skunde kvestionuoja tokias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę bei kad po šio sandorio sudarymo buvo pažeistos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės. Tik dėl šių sąlygų buvimo ar nebuvimo teisėjų kolegija ir pasisakys, apeliantui nenurodžius jokių argumentų dėl kitų actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygų (CPK 320 straipsnis).

Sutiktina su apeliantu, kad kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimas yra būtinoji actio Pauliana taikymo sąlyga, kurios nenustačius, CK 6.66 straipsnio pagrindu reiškiamas reikalavimas negalėtų būti patenkintas. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 60 punktas). Teismui sprendžiant klausimą, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-684/2023, 51 punktas).

Kasacinis teismas yra pasisakęs ir tokiu aspektu, kad sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis); ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą; galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 65 punktas).

Todėl teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apelianto apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovas ginčijamo 2024 m. lapkričio 6 d. turto perleidimo sandorio sudarymo metu dar neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, nes pranešimą dėl prievolės įvykdymo (garantijos išmokėjimo) ieškovas jam pateikė tik 2025 m. sausio 28 d. Kaip buvo nurodyta, ieškovo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimas sietinas ne su pranešimu, kuriame tik reikalaujama įvykdyti prievolę (t. y. kreditoriaus atliktu procedūriniu veiksmu, siekiant prievolės jam įvykdymo), bet su pačios prievolės atsiradimo pagrindu – 2023 m. spalio 26 d. sudarytais sandoriais dėl paskolos suteikimo ir asmeninės garantijos, pagal kuriuos apeliantas įsipareigojo, t. y. prisiėmė prievolę, sumokėti 300 000 Eur pagrindinę paskolos sumą, palūkanas ir kitas susijusias išlaidas, kurias paskolos gavėja turėtų sumokėti ieškovui pagal paskolos sutartį. Kadangi apelianto asmeninės garantijos sutartis pasirašyta 2023 m. spalio 26 d., o ginčijamas garažo (bokso) Nr. 13 su rūsiu pirkimo–pardavimo sandoris sudarytas 2024 m. lapkričio 6 d., teisėjų kolegija, atsižvelgdama ir į asmeninės garantijos prigimtį bei jos vykdymo sąlygas, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovas ginčijamo turto perleidimo sandorio sudarymo metu jau turėjo galiojančią reikalavimo teisę į apeliantą. Pirmosios instancijos teismas, šią actio Pauliana sąlygą pripažindamas įrodyta, nesuklydo, o kitokia apelianto nuomonė nepagrįsta.

Pasisakant dėl dar vienos apelianto ginčijamos actio Pauliana sąlygos, t. y. kreditorių teisių pažeidimo, pažymėtina, kad kreditorių teisių pažeidimas konstatuojamas tada, kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kreditorių teisių pažeidimas įvertintinas pagal tokius kasacinio teismo praktikoje suformuotus kriterijus: kai nustatytos aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininko prievolės kreditoriui nebus vykdomos ir skolininko galimybės jas įvykdyti ateityje pasikeis ne kreditoriaus naudai, ir toks skolininko mokumo sumažėjimas susijęs su ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012); kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditoriaus reikalavimo išieškojimą, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012); kai skolininko nemokumas išlieka toks pats, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017, 53 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, kad ginčijamu sandoriu turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, taip apeliantui pabloginant savo turtinę padėtį, t. y. sumažinant turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, masę ir bendrą turimo turto vertę. Apelianto įsitikinimu, ieškovas neįrodė, kad turtas parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, o vien aplinkybė, kad pasikeitė jo turimo turto išraiška (iš turto į pinigines lėšas), nėra pakankamas pagrindas konstatuoti ieškovo teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus vertina kaip deklaratyvius ir aiškiai nepagrįstus.

Kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant ginčus, kuriuose kilęs turto vertės nustatymo klausimas, išaiškinta, kad turto rinko kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą. Kai vidutinė turto rinkos vertė nustatoma masinio vertinimo būdu, ją apskaičiuojant imama ne konkretaus turto vertė, bet vidutinė panašių objektų vertė, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019, 51 punktas).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių ginčo objektu tapusį turtą (garažą su rūsiu) apeliantas savo broliui, atsakovui M. B., pardavė už 4 000 Eur kainą. Tai matyti iš ginčijamos sutarties (t. 2, b. l. 86–92) ir akcinės bendrovės SEB banko 2024 m. lapkričio 6 d. patvirtinimo apie 4 000 Eur lėšų įskaitymą iš atsakovo M. B. į apelianto banko sąskaitą (t. 2, b. l. 93). Aplinkybę, kad šio turto rinkos vertė buvo didesnė, nei nurodyta sutartyje, ieškovas įrodinėjo Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis, pagal kuriuos 2024 m. spalio 31 d. masinio vertinimo duomenimis vidutinė tokio turto rinkos vertė yra 6 470 Eur (t. 1, b. l. 48–49).

Apeliantas, nesutikdamas su masinio vertinimo metu nustatyta turto kaina, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad turto perleidimo sandorio sudarymo metu šio turto rinkos vertė atitiko gautą už jį 4 000 Eur kainą, t. y. mažesnę kainą, nei nustatyta masinio vertinimo metu, nepateikė, nors šioje situacijoje (ieškovui pateikus duomenis apie vidutinę turto vertę) būtent jam teko kitokių aplinkybių įrodinėjimo našta. Taigi, byloje nesant kitų objektyvių įrodymų, išskyrus Nekilnojamojo turto registro duomenis, ir pagrindo kitokiai išvadai dėl turto rinkos vertės padaryti (kad ginčo turtas buvo parduotas už 40 proc. mažesnę nei jo rinkos kainą) nebuvo.

Antra vertus, kreditoriaus teisių pažeidimo fakto konstatavimą šiuo konkrečiu atveju lėmė ne tik apelianto turėto turto pardavimas už kainą, neatitinkančią jo rinkos vertės. Iš byloje esančių įrodymų, t. y. duomenų apie apeliantui priklausantį nekilnojamąjį turtą (t. 1, b. l. 74–80), matyti, kad visam kitam jam priklausančiam nekilnojamam turtui, t. y. žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), žemės sklypui ir gyvenamajam namui, esantiems (duomenys neskelbtini), yra nustatyta hipoteka, t. y. šis turtas yra įkeistas apelianto kreditoriams. Taigi, ir išieškojimo pagal patenkintą ieškovo reikalavimą nukreipimas į tokį daiktinėmis teisėmis kitų asmenų naudai apsunkintą turtą būtų arba sunkiai įgyvendinamas, arba ir visiškai neįgyvendinamas. Pažymėtina, kad apeliantas kitų duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti hipotekos įregistravimo pagrindą, jo gebėjimą vykdyti kitas prievoles, jo realią turtinę padėtį, į nagrinėjamą bylą nėra pateikęs.

Taigi, byloje nustačius, kad apeliantas ginčijamu sandoriu savo broliui perleido vienintelį turėtą kitomis prievolėmis neapsunkintą nekilnojamąjį turtą už mažesnę nei jo vidutinė rinkos vertė kainą, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad, sudarius šį sandorį, buvo pažeistos ieškovo, kaip apelianto kreditoriaus, teisės. Apeliantas pablogino savo turtinę padėtį, sumažindamas turto masę bei apsunkindamas ieškovo galimybes susigrąžinti kaip paskolą trečiajam asmeniui perduotas lėšas, juo labiau situacijoje, kai paskolos gavėja bankrutavo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinį skundą atmetus ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, apeliantas ir atsakovas M. B., kuris prašė apeliacinį skundą patenkinti, o bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovo, neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnis). Ieškovas pateikė įrodymus apie patirtas 1 944,80 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas, kurias prašė priteisti iš apelianto. Toks prašymas tenkinamas. Ieškovo patirtos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atitinka Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos) nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei dydžius. Pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį maksimali priteistina suma, atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualus 2025 metų IV ketvirtis) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, už atsiliepimą į apeliacinį skundą galėtų būti 3 284,84 Eur (2 526,80 Eur x 1,3). Kadangi Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartimi apeliantui buvo atidėtas 3 095 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo, atidėta žyminio mokesčio dalis priteisiama valstybei iš apelianto (CPK 84 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovui ,,CapitalBox AB“, juridinio asmens kodas 556695-9655, iš atsakovo Š. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 944,80 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt keturis eurus ir 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Priteisti valstybei iš atsakovo Š. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 095 Eur (trijų tūkstančių devyniasdešimt penkių eurų) žyminio mokesčio dalį, kurios mokėjimas už apeliacinį skundą jam buvo atidėtas.