Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1982-936/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-15
Bylos Nr.: e2A-1982-936/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-17-3-01553-2024-5
Bylos rūšis: Civilinė byla

Teisėjas: Urmila Valiukienė
Ieškovas: IES1
Atsakovas: ATS1

Kategorijos

2.6.10.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.11.16pavadinimo nepavyko patikrinti
3.2.4.11pavadinimo nepavyko patikrinti
3.2.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.11pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.13pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.19.3Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą
3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-1982-936/2026 Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01553-2024-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.1; 2.6.11.1; 2.6.11.16; 3.2.4.11; 3.2.4.4; 3.3.1.11; 3.3.1.13; 3.3.1.19.3; 3.3.1.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 15 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) ATS1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl parduoto daikto (automobilio) defektų ištaisymo kaštų atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė IES1 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės ATS1 4 798,65 Eur parduoto automobilio trūkumų ištaisymo išlaidų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2024 m. kovo 27 d. sudarė Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovė už 9 000 Eur įsigijo automobilį Audi Q5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė patikino, jog automobilis yra geros techninės būklės ir jos gerai prižiūrėtas, jam galioja techninė apžiūra, nenurodė nei žodžiu, nei sutartyje jokių automobilio trūkumų. Tačiau nuvažiavus vos kelis šimtus kilometrų, pradėjo sklisti neaiškūs garsai iš važiuoklės.

UAB „Giedraičio autoservisas“, kur 2024 m. balandžio 29 d. buvo atliktas važiuoklės remontas (pakeisti viršutinių svirčių salenblokai, k. p. apatinis šarnyras restauruotas bei atliktas ratų suvedimas), kas kainavo pirkėjai 240,00 Eur sumą, bei servisas informavo dėl greičių dėžės problemų „apsitepalavimo“. Po to ieškovė kreipėsi į UAB „AVAK“ dėl greičių dėžės remonto, kad būtų atliktas kuo mažesnėmis sąnaudomis, tuo pačiu metu ieškovė kreipėsi į atsakovę, dėl šios problemos, tačiau atsakovė atsisakė atlyginti bent pusę remonto išlaidų, pateikė 2024 m. sausio 29 d. pavarų dėžės alyvos pakeitimo užsakymų bei kasos kvitų 280,00 Eur sumai, kas tik parodo, kad pavarų dėžės problemos buvo jau prieš automobilio pardavimą. Aplinkybę, kad atsakovei buvo žinoma pavarų dėžės problema, patvirtina, ir 2024 m. liepos 1 d. antstolės Redos Stašėnienės surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr.106-24-15, kuriame užfiksuoti atsakovės ATS1 susirašinėjimas su buvusiu sutuoktiniu LIU1 dėl automobilio Audi Q5 techninės būklės bei galimos pirkimo-pardavimo kainos. Atsakovė nesąžiningai nuslėpė automobilio trūkumus siekiu gauti didesnę pardavimo kainą. Ieškovė kreipėsi į

Pavarų dėžės ardymo eigoje buvo pastebėti sekantys gedimai: 1) sudegusi pavarų dėžės sankaba, dėl ko pažeistas valdymo blokas; 2) susidėvėjęs dvimasis smagratis; 3) pažeistas atbulinės eigos bėgis; 4) pažeista 5-7 bėgio perjungimo svirtis. Remontui buvo pirktos ir keistos detalės bei atlikti remonto darbai, kurie kainavo 1 990,45 Eur sumą. Ieškovė sąžiningai siekė veikti kuo ekonomiškiausiu būdu, jog kiltų kuo mažesnės išlaidos dėl šio paslėpto defekto ištaisymo, nes preliminari pavarų dėžės remonto kaina buvo 4000,00 Eur. Ieškovė pateikė pretenziją atsakovei, tačiau atsakovė nesutiko su siūlomais ginčo sprendimo būdais.

Nuo 2024 m. gegužės 22 d. dienos automobilis pradėjo nebeužsivesti, o 2024 m. gegužės 24 d. visiškai sugedo, dėl ko jis buvo atvežtas su tralu į servisą, esantį adresu Taikos pr. 135B, Kaunas, kuris priklauso MB „Atas Garage“, gedimo nustatymui, kur 2024 m. gegužės 31 d. apžiūrint automobilį dalyvavo ir antstolė Reda Stašėnienė, kuri surašė 2024 m. birželio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 106-24-14, kuriame užfiksavo: 1) reikia keisti kuro purkštukus, nes jie yra užsikimšę, kadangi kuras nepaduodamas į variklį; 2) reikia keisti kuro siurblį, nes atsukus kuro siurblio reguliatorių, aiškiai matyti siurblio metalo drožlės, kurios užkimšo visą kuro sistemą ir magistralę. Taip pat pirkėjos prašymu buvo patikrintas oro kondicionierius – reikia keisti patį kompresorių, o ne atskiras sistemos dalis. Preliminari šio serviso kuro sistemos remonto kaina – 4615 Eur, kuri pirkėjai per didelė, todėl ji ieškojo ekonomiškesnio remonto būdo. Autoservisas MB „Promotorika“ sutiko atlikti remontą kuo ekonomiškiau, ieškovei kuro sistemos remontas kainavo 1975 Eur, neskaitant transportavimo kaštų, remonto darbai buvo baigti 2024 m. liepos 30 d.

Oro kondicionieriaus gedimas iki šiol nėra pašalintas, nes pakeitus slėgio daviklį, kuris kainavo 43 Eur, ir užpildžius šaldymo sistemą freonu, kuris kainavo 40 Eur, oro kondicionierius vis tiek neveikė, taigi reikalingos papildomos investicijos į visos šaldymo sistemos remontą (kompresoriaus keitimas apie 415 Eur, freonas – 40 Eur, remonto darbai apie 150 Eur).

Ieškovė automobiliu realiai naudojosi tik kiek ilgiau nei vieną mėnesį nuo jo įsigijimo, o vėliau jis buvo netinkamas naudoti pagal savo paskirtį dėl paslėptų automobilio trūkumų, kurių pardavėja nenurodė pirkėjai nei žodžiu, nei raštu, tiek prieš sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, tiek jos sudarymo metu, todėl visas defektų pašalinimo ir susijusias išlaidas (transportavimo, gedimų nustatymo, antstolės paslaugų ir teisinės pagalbos išlaidos) dėl nesąžiningo atsakovės elgesio ir vengimo bendradarbiauti turi atlyginti atsakovė. Visi ieškinyje nurodyti parduoto automobilio trūkumai laikytini esminiais ir paslėptais trūkumais, dėl ko pardavėjai kyla pareiga atlyginti jų ištaisymo kaštus, kaip tai nustato CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas.

Automobilio trūkumų ištaisymui ieškovės patirtos tiesioginės išlaidos sudaro 4 798,65 Eur sumą (240,00 (važiuoklės remontas) + 1990,45 (pavarų dėžės remontas) + 70,00 (kuro sistemos ir vairo sistemos gedimų nustatymas ir antstolės paslaugos) + 83,00 (oro kondicionieriaus slėgio daliklio pakeitimas ir freono užpildymas) + 225,20 (už du antstolės faktinių aplinkybių surašymo protokolus) + 1 975,00 (kuro sistemos remontas) + 215,00 (vairo sistemos remontas), neskaitant būsimų išlaidų oro kondicionieriaus kompresoriaus pirkimo būtinybės ir jo pakeitimo kaštų (600 Eur). Taip pat ieškovė patyrė 1 800,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Atsiliepimas

Atsakovė ATS1 atsiliepime į ieškovės IES1 ieškinį nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Reikalavimai priteisti 240 Eur išlaidų už automobilio važiuoklės remontą ir priteisti 1 990,45 Eur už variklio dėžės remontą yra nepagrįsti. Ieškovė ir jos konsultantas prieš perkant automobilį jį ne tik apžiūrėjo, tačiau ir išbandė, jokių pašalinių garsų nebuvo, kas rodo, kad važiuoklės, greičių dėžės, vairo kolonėlės defektų automobilio perdavimo metu nebuvo. Ieškovė defektus sieja su pašaliniais garsais, apie tai, kad automobiliui kažkas negerai ji suprato tik praėjus mėnesiui ir nuvažiavus 3 050 km. Išlaidos už važiuoklės pakabos remontą, ratų suvedimą yra laikytinomis normaliomis ir periodinėmis automobilio eksploatavimo išlaidomis, todėl tokie reikalavimai nepagrįsti. Ieškovė neįrodė jokio būtinumo remontuoti važiuoklę.

Šalies argumentai

Ieškovės nurodomos aplinkybės dėl dėžės remonto UAB „Avak“ servise neatitinka tikrovės, kadangi fotonuotraukos patvirtina, kad automobilis buvo remontuojamas ne UAB „Avak“ servise, o visai kitoje vietoje. Taigi defektacijos aktą surašė ir sąskaitą už paslaugas pateikė ir gavo apmokėjimą už paslaugas servisas, kuris realiai neteikė jokių paslaugų: nei automobilį apžiūrėjo, nei jį tvarkė, nei jį matė, o ieškovė ieškinį grindžia suklastotais įrodymais. Atsakovės vertinimu, ieškovė negalėjo patekti į servisą taip greitai, kuris yra toli nuo ieškovės namų, taip pat negalėjo taip greitai būti atliktas greičių dėžės įvertinimas, be to, paminėjo, kad UAB „Avak“ viešai prieinamoje informacijoje nėra nurodžiusi, kad atlieka pavarų dėžių remonto darbus. Atsakovei nebuvo pasiūlyta dalyvauti remontuojant greičių dėžę.

Ieškovė automobilį naudojo intensyviai – pravažiavo ne kelis šimtus, o 3 050 km. Ieškovė girdėdama neaiškius garsus vis tiek eksploatavo automobilį, dar nuvažiuodama didelį atstumą ir tuo prisiėmė daug didesnių remonto išlaidų riziką, už kurią atsakovė niekaip nėra atsakinga. Ieškovė nepagrįstai delsė priimti atitinkamus sprendimus dėl transporto priemonės tolesnio eksploatavimo ar defektacijos atlikimo. Atsakovė dar iki perkant ieškovei automobilį ją informavo, kad buvo pakeisti greičių dėžės tepalai.

2024 m. gegužės 31 d. antstoliui konstatuojant faktines aplinkybes, kurio metu užfiksuoti meistro MEI, kuris netiesiogiai susijęs su ieškove, atsidariusio tik variklio dangtį teorijos dėstymas apie variklio kuro sistemos veikimo principus ir vardijimus tik galimus kuro sistemos gedimus. Meistro padaryta išvada apie visų purkštukų keitimą net jo neišėmus, o juolab neatlikus ant tam skirto stendo jo patikros, negali būti laikomi patikimais ir objektyviais, todėl tokie teiginiai negali būti prilyginami įrodymui dėl automobilio esminių trūkumų. Taip pat atsakovė nebuvo pakviesta dalyvauti aplinkybių konstatavime.

2024 m. gegužės 15 d. užfiksuota automobilio rida 365 104 km, o jau už 2 savaičių, kai 2024 m gegužės 31 d. vykdomas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimas, fiksuojama 365 885 km rida, t. y. ieškovė per šį trumpą laikotarpį nuvažiavo 780 km atstumą. Tai rodo, kad ieškovės nurodomos aplinkybės buvo visai kitokios, nei teigiama ieškinyje.

Ieškovė informavo apie 2024 m. liepos 19 d. 8.00 val. autoservise „Pro Motors Narėpai“ planuojamus atlikti gedimų nustatymo ir remonto darbus. Tačiau atsakovei atvykus 2024 m. liepos 19 d. 8 val., variklis jau buvo išardytas, purkštukai išimti, kuro bakas tuščias ir išplautas. Kadangi realiai nebuvo galima matyti defektų priežasčių, atsakovė išvyko.

MB „Promotorika“ 2024 m. liepos 30 d. sudarytame defektiniame akte nėra jokios informacijos, kokios automobilio detalės buvo būtinos keisti ir svarbiausia, kokia yra šių detalių keitimo priežastis, o nurodoma, kad nustatytas kuro sistemos defektas ir kad reikalinga keisti visą kuro sistemą, neįvardinant jos dalių. Jau nekalbant apie vairo kolonėlę, apie kurios ne tik apie gedimo priežastis nei žodžiu nepasisakyta, jau nekalbant, kad neįvardintas joks gedimas ir/ar sugedusi dalis.

Byloje yra pakankamai duomenų, kad automobilis pardavimo metu trūkumų neturėjo, atsakovė automobilį prižiūrėjo, rūpinosi jo techniniu aptarnavimu. Automobilio rida pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu buvo 362 049 km, todėl pirkėjas, pirkdamas 15 metų naudotą automobilį, negali tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo, kaip naujo automobilio savininkas. Ieškovė automobilį eksploatavo itin intensyviai, nuo jo įsigijimo iki pirmojo gedimo remonto praėjo mėnuo laiko ir ji per tą mėnesį pravažiavo itin daug – 3 050 km. Aplinkybė, kad jokių gedimų ar trūkumų automobilio vizualios apžiūros ir bandomojo važiavimo metu nepastebėjo ir nenustatė, prietaisų skydelyje taip pat nedegė jokie gedimų indikatoriai, rodo, kad automobilis pardavimo metu neturėjo trūkumų. Parduoto automobilio kuro sistema galėjo sugesti dėl ieškovės netinkamo kuro naudojimo – ieškovė į automobilį pildavo raudonai žymėtą dyzeliną, kuris pigesnis už įprastą ir skirtas šildymui.

Ieškovė ieškinį grindžia suklastotais dokumentais tą puikiai žinodama, nes akivaizdu, kad ji žinojo į kokį servisą nugabeno automobilį ir kuriame jį faktiškai remontavo, todėl neabejotinai ieškovės bandymas pasipelnyti atsakovės sąskaita nelaikytini jos teisėtais interesais ir negali būti ginami teisme, toks ieškovės elgesys laikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, dėl ko teismo prašome ieškinį atmesti ir skirti ieškovei baudą, numatytą CPK 95 straipsnyje.

Atsiliepimas

Ieškovė dublike palaikė ieškinio reikalavimus ir argumentus ir papildomai nurodė šiuos argumentus, atsikirsdama į atsiliepimą į ieškinį:

Parduoto automobilio trūkumų fakto atsakovė atsiliepime iš esmės neginčija, ginčija tik remonto aplinkybes, kas nekeičia ginčo esmės ir pardavėjos atsakomybės nepanaikina. Dėl esminės informacijos neatskleidimo, pardavėjos elgesys laikytinas nesąžiningu ir jai turi tekti tokio neteisėto elgesio teisinės pasekmės – pareiga atlyginti pirkėjos nuostolius.

Neatlikus važiuoklės remonto darbų, važiuojant automobiliu, ypatingai posūkiuose, netvarkingos svirtys ir šarnyrai galėjo „išsinarinti“ be jokių išankstinio įspėjimo ir pašalinių garsų, dėl ko avarijos padarymo tikimybė būtų labai didelė, todėl važiuoklės remontas buvo būtinas, tačiau ši būtinybė paaiškėjo tik autoservise meistrams apžiūrėjus važiuoklę, be to, ieškovė netikrino automobilio autoservise, kadangi pasitikėjo atsakove. Visgi nepatikrinimas nepašalina atsakovės atsakomybės, nes pardavėjai buvo pareiga informuoti apie daikto trūkumus. Automobilis nuvažiavo 3050 km atstumą per laikotarpį nuo 2024 m. kovo 27 d. iki 2024 m. balandžio 29 d., tai per dieną automobilis vidutiniškai nuvažiuodavo 92,42 km, kas nelaikytina didele automobilio rida ir intensyviu naudojimu. Viršutinių svirčių sailenblokai, kairės ar dešinės pusės apatiniai šarnyrai ir kiti automobilio techniniai agregatai bei medžiagos keičiamos pagal poreikį ir nėra laikomos jokiomis „eksploatacinėmis išlaidomis“.

Atsakovės argumentai, kad automobilio pavarų dėžę remontavo ne UAB „Avak“ nepagrįsti, kadangi: 1) ieškovė neturėjo aiškintis kur atliekamas remontas, bet jai svarbu buvo pavarų dėžės remonto kokybė ir remonto darbų kaina; 2) UAB „Avak“ šiuo konkrečiu atveju pavarų dėžė buvo remontuojama garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), su kurio savininku yra sudaryta garažo panaudos sutartis; 3) argumentai dėl atstumo ginčo esmės nekeičia, nes ginčo dėl remonto kainos atsakovė nekelia; 4) reklamoje nurodyta veiklos apimtis neįpareigoja juridinį asmenį vykdant veiklą kiekvienu atveju ją tikslinti pasikeitus teikiamų paslaugų apimčiai. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ji neturėjo galimybės įvertinti gedimo, kadangi pavarų dėžės remontas užtruko nuo 2024 m. balandžio 29 d. iki 2024 m. gegužės 15 d., t. y. 16 kalendorinių dienų, todėl akivaizdu, kad tęsiantis tarp šalių susirašinėjimui, atsakovė turėjo galimybę atvykti ir įsitikinti defekto faktu bei apžiūrėti ginčo pavarų dėžę. Ieškovė jokių automobilio naudojimo ir eksploatacijos taisyklių nepažeidė, jį naudojo pagal savo paskirtį ir nedelsiant ėmėsi priemonių įtartinų garsų priežasčiai nustatyti.

Ieškovė pasisakydama dėl per dvi savaites nevažiuojančio automobilio nuvažiuoto 780 km atstumo paminėjo, kad skirtumas atsirado, nes automobilio ridą ieškovė nurodė iš atminties, tačiau tai nekeičia klausimo esmės, kad automobilis buvo nevažiuojantis ir buvo būtinas kuro sistemos remontas. Prie Defektinio akto autoserviso pateikta PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodytos visos keistos detalės bei remonto darbų kaina, taigi neaišku, kodėl atsakovė rašo, jog tokių duomenų nėra. Pažymėta, kad, kaip aiškino autoserviso vadovas, kuro sistemos ardymo darbai tik iš dalies buvo atlikti ir joks variklis nebuvo išardytas, nes purkštukų išėmimas nelaikytinas variklio išardymu. Bakas buvo tik išimtas ir jis dar nebuvo išplautas, kaip ir kuro padavimo vamzdeliai, kuro filtras bei kuro siurblys, todėl nebuvo jokia kliūtis juos detaliai apžiūrėti, kaip ir purkštukus, nes visi jie turi savo unikalius numerius. Remonto kaštų dydžio atsakovė iš esmės neginčija ir jokių įrodymų, jog būtų galima buvę šį defektą pašalinti ženkliai pigiau, nepateikia. Atsakovė neįrodė, kad ieškovė netinkamai eksploatavo automobilį.

Prieš daugiau metus laiko atlikta automobilio techninė apžiūra, kai automobilio rida buvo 354 089 km, o pardavimo metu rida nurodyta 362 049 km, jokia forma nepatvirtina geros automobilio techninės būklės pirkimo-pardavimo sandorio metu. Atsakovė taip pat nutylėjo, kad automobilis buvo du kartus apgadintas.

Atsiliepimas

Atsakovė triplike palaikė atsiliepimo argumentus ir papildomai nurodė:

Šalies argumentai

Ieškovės nurodomi automobilio defektai (išskyrus oro kondicionieriaus gedimą) išskirtinai siejami su pašaliniais garsais, ieškovė šiuos garsus išgirdo pati ir suprato, kad su automobiliu kažkas negerai tik praėjus mėnesiui laiko po jo įsigijimo ir nuvažiavus net 3 050 km, tai tik patvirtina, kad automobilio perdavimo metu iš automobilio nesklido jokie pašaliniai garsai, t. y. perdavimo ieškovei metu šių trūkumų nebuvo. Pažymėjo, kad Lietuvos keliuose per mėnesį nuvažiuotas virš 3 000 km atstumas laikytinas intensyviu automobilio eksploatavimu. Atsakovė pakartojo, kad ieškovė neįrodė važiuoklės remonto būtinumo.

Ieškovės pateikta 2023 m. gruodžio 29 d. sudarytą garažo panaudos sutartis sudaryta tik pateisinti, kad automobilis buvo remontuojamas UAB „Avak“, todėl šiuo įrodymu negalima remtis ir vadovautis. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad automobilį remontavo visai ne UAB „Avak“, kad šis servisas realiai neteikė ieškovės nurodomų paslaugų – nei automobilį apžiūrėjo, nei jį tvarkė, nei jį matė, todėl atsakovė nepripažįsta šio serviso surašyto defektacijos akto ir jo lydinčių dokumentų, laiko juos niekiniais ir fiktyviais, kuriais negalima vadovautis. Ieškovė atsakovės žinojimą apie pavarų dėžės gedimą grindžia atsakovės su buvusiu sutuoktiniu LIU1 2023 m. sausio 23 d. susirašinėjimu, vykusiu ištuokos ir santuokoje įgyto turto dalybų įkarštyje, kuomet santykiai tarp jų buvo įtempti ir priešiški, vyko ginčai dėl turto padalijimo, todėl juo vadovautis nėra pagrindo, be to, pats buvęs sutuoktinis už šį automobilį siūlė 8 500 Eur.

Šalies argumentai

Ieškovė melagingai teigia, kad kuro sistemos remonto metu, atsakovei atvykus, bakas nebuvo tuščias, nors pateikiamas vaizdo įrašas patvirtina, kad serviso darbuotojas nurodė, jog bakas yra išplautas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 23 d. sprendimu ieškovės IES1 ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei iš atsakovės ATS1 4 798,65 Eur parduoto daikto trūkumų ištaisymo išlaidų ir 6 814,82 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių nekilo ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad ieškovė iš atsakovės pirko naudotą automobilį (2009 m. gamybos, rida – 362 049 km). Automobilio pirkimo-pardavimo metu ieškovė jį išbandžiusi, ieškovės teigimu, pravažiavo juo ne daugiau kaip 100 m ir atsakovei pretenzijų dėl automobilio kokybės nereiškė, pageidavimo pasitikrinti automobilio būklę savo pasirinktame servise taip pat nereiškė, nes pasitikėjo atsakove (šalys artimai pažįstamos), o atsakovė jokių automobilio defektų nenurodė.

Viena vertus, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad ieškovė žinojo, jog perka daugiau nei 15 m. naudotą automobilį su labai didele rida (362 049 km), todėl įsigijusi tiek metų eksploatuotą automobilį, negalėjo pagrįstai tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo, kaip naujo automobilio savininkas, kadangi jo eksploatavimo metu mechanizmai natūraliai dėvisi, o transporto priemonės įsigijimo metu, ji tiesioginę funkciją atliko (važiavo) ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių jos eksploatuoti (draudžiančių dalyvauti eisme ir pan.), nebuvo. Kita vertus, šalys artimai pažįstamos per giminaičius, taigi ieškovė turėjo teisėtą lūkestį, kad pažįstamas asmuo atskleidžia teisingą informaciją. Pažymėtina tai, kad nei įstatymas, nei pirkimo-pardavimo sutartis nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis).

Automobilio gedimai atsirado nuo pirkimo-pardavimo sandorio praėjus tik 1 mėn. 2 d. 2024 m. balandžio 29 d. UAB „Giedraičio autoservisas“ paraiška remontui patvirtina, kad automobilis Audi Q5 turėjo važiuoklės bei greičių dėžės defektus. UAB „Giedraičio autoservisas“ direktorius LIU2 teismo posėdžio metu patvirtino, kad minėti defektai egzistavo, todėl buvo atlikti važiuoklės remonto darbai, nes eksploatuoti automobilį su tokiais defektais buvo nesaugu. Ketvirta, 2024 m. balandžio 29 d. UAB „Avak“ remonto užsakymas, 2024 m. gegužės 6 d. defektinis aktas bei 2024 m. gegužės 15 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 0027970 patvirtina automobilio greičių dėžės gedimą ir būtinybę atlikti šio gedimo šalinimo darbus. UAB „Avak“ direktorius LIU3 teismo posėdžio metu patvirtino, kad greičių dėžės defektas egzistavo, buvo pašalintas, o eksploatuoti automobilį su tokiu defektu buvo neįmanoma. Penkta, liudytojas LIU4, atsakovės sugyventinis/ dabartinis sutuoktinis, teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovė iš esmės greičių dėžės defekto neneigė, tačiau nesutiko su defektų šalinimo dydžiu. Šešta, 2024 m. gegužės 23 d. UAB „Eoltas“ pinigų priėmimo-perdavimo kvitas ir 2024 m. gegužės 24 d. UAB „Girlis LT“ PVM sąskaita faktūra Nr. 0083 patvirtina, kad automobilis turėjo kondicionavimo sistemos gedimą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo posėdžio metu atsakovė pripažino šį defektą, nurodydama, jog jis egzistavo, tačiau ji jo nelaikė defektu. Septinta, 2024 m. gegužės 31 d. antstolės Redos Stašėnienės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad automobilis turėjo kuro ir vairo sistemų defektų. Aštunta, 2024 m. liepos 26 d. ir 2024 m. liepos 30 d. MB „Promotorika“ paraiškos remontuoti automobilį, PVM sąskaitos faktūros Nr. AA-2297 ir Nr. AA-2297/2 bei 2024 m. liepos 30 d. defektinis aktas patvirtina kuro sistemos ir vairo sistemos defektų egzistavimą. MB „Promotorika“ vadovas LIU2 teismo posėdžio metu patvirtino minėtų defektų egzistavimą ir jų pašalinimo būtinybę, nes eksploatuoti automobilį su tokiais defektais buvo neįmanoma. Be kita ko, 2025 m. birželio 11 d. teismo posėdžio metu atsakovė taip pat nurodė, kad siūlėsi suremontuoti transporto priemonės kuro ir vairo sistemų gedimus, kas vėlgi patvirtina, jog ji pripažino ir šių sistemų defektus. Devinta, buvęs atsakovės sutuoktinis A. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad iki santuokos nutraukimo su atsakove dienos, automobilio Audi Q5 technine būkle rūpinosi būtent jis. Transporto priemonė Audi Q5 turėjo važiuoklės, greičių dėžės ir kuro sistemos defektus, juos ruošėsi tvarkyti, tačiau vis atidėliojo iki vasaros, kol galiausiai pavasarį atsakovė pranešė jam, kad šalys skiriasi. Liudytojo ir atsakovės 2023 m. sausio 23, 29 d. susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovė buvusio sutuoktinio buvo informuota apie automobilio defektus, kuriuos reikia šalinti. Teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovės teigimu, kad buvusio jos sutuoktinio LIU1 ir ieškovės susirašinėjimas yra sąmokslo prieš atsakovę teorija. Taigi atsakovei iki automobilio pardavimo sandorio sudarymo buvo žinoma aplinkybė apie jo techninį stovį. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad minėtus gedimus ji (pa)šalino ir (ar) kad tokių defektų nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad automobilis perdavimo metu turėjo reikšmingų defektų važiuoklės, greičių dėžės, kondicionavimo, kuro ir vairo sistemų dalyse. Teismas nesutiko su atsakovės gynybine pozicija, kad minėti defektai yra natūralaus nusidėvėjimo pasekmė. Priešingai, toks defektų mastas ir pobūdis rodo, kad automobilis pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu neatitiko įprastų kokybės bei saugumo reikalavimų. Akcentuota, kad automobilio defektus nustatė ne vienas, o keli tarpusavyje nesusiję ūkio subjektai bei nepriklausomas procesinis asmuo – antstolė. Skirtingais laikotarpiais (2024 m. balandžio 29 d., 2024 m. gegužės 6 d., 2024 m. liepos 15 d.) automobilį apžiūrėjo ir gedimus fiksavo UAB „Giedraičio autoservisas“, UAB „Avak“, MB „Promotorika“, taip pat faktines aplinkybes konstatavo antstolė Reda Stašėnienė. Visi šie subjektai nustatė iš esmės tuos pačius arba tarpusavyje sutampančius techninius defektus – greičių dėžės, važiuoklės, kuro ir vairo sistemų gedimus, patvirtinančius, kad lašant tepalui automobilio negalima naudoti, o su kuro sistemos gedimais apskritai automobilio eksploatavimas nėra galimas, nes nagrinėjamu atveju automobilis neužsivedė ir nevažiavo. Vien ta aplinkybė, kad automobilį ieškovė pasirinkdavo remontuoti ekonomiškesniu būdu, kaip išsireiškė atsakovės atstovas „garažiukuose“, neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą.

Atsakovė neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos pagrįsti, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo ir (ar) dėl pirkėjos kaltės (apart subjektyvaus jos atstovo teiginio, neva ieškovė pildavo netinkamą kurą, kuris skirtas šildymui). Taigi atsakovė neįrodė aplinkybių, kurios pagal įstatymą mažintų ir (ar) pašalintų jos atsakomybę už daikto kokybę. Įrodymai patvirtina, kad nustatyti automobilio defektai negali būti vertinami kaip įprasto ar natūralaus nusidėvėjimo pasekmė, tokie gedimai savo pobūdžiu nėra staiga atsirandantys įprastos eksploatacijos metu, o rodo jau egzistavusius techninius trūkumus. Atsakovė taip pat teigia, kad ieškovės prašomos priteisti automobilio defektų šalinimo išlaidos yra neproporcingai didelės. Tačiau ir šie jos teiginiai laikyti subjektyvia, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsta pozcija. Vien tik jos dabartinio sutuoktinio LIU4 nuomonė, kad minėtus defektus galima pašalinti už mažesnę, nei ieškovė prašo, kainą, neteikia pagrindo abejoti ieškovės teikiamų įrodymų ir liudytojų paaiškinimų patikimumu – atsakovė šios aplinkybės patvirtinimui įrodymų nepateikė. Šiame kontekste atkreiptas dėmesys į tai, kad pats LIU4 patvirtino, jog jo darbo pobūdis susijęs su ventiliacinių sistemų montavimu, su automobilių pirkimu-pardavimu nieko bendro neturi.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, tai, kad šiuo atveju negalėjimas automobilį naudoti pagal paskirtį yra nulemtas būtent nustatytų trūkumų, kas objektyviai nelaikytina išoriškai be specialių tam skirtų priemonių galimu pastebėti akivaizdžių trūkumų, nurodė, kad neturi pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė apžiūrėjusi įsigyjamą iš atsakovės automobilį, visgi turėjo realią galimybę nustatyti šiuos automobilio trūkumus jo įsigijimo metu, taigi ir prisiimti riziką už automobilio techninę būklę praėjus vos kelioms dienoms po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė automobiliu realiai naudojosi tik kiek ilgiau nei vieną mėnesį nuo jo įsigijimo, o vėliau jis buvo netinkamas naudoti pagal savo paskirtį dėl paslėptų automobilio trūkumų, kurių pardavėja nenurodė pirkėjai nei žodžiu, nei raštu, tiek prieš sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, tiek jos sudarymo metu, todėl visos defektų pašalinimo ir susijusios išlaidos (transportavimo, gedimų nustatymo, antstolės paslaugų ir teisinės pagalbos išlaidos) tenka atsakovei. Minėtas išlaidas sudaro: 2024 m. balandžio 29 d. važiuoklės remonto išlaidos – 240 Eur suma; nuo 2024 m. balandžio 29 d. iki 2024 m. gegužės 15 d. pavarų dėžės remonto išlaidos – 1990,45 Eur; 2024 m. gegužės 31 d. dėl kuro sistemos ir vairo sistemos gedimų nustatymo autoservise MB „Atas Garage“ – 70 Eur, bei antstolės; 2024 m. gegužės 23 d. oro kondicionieriaus slėgio daliklio pakeitimas – 43 Eur ir freono užpildymas – 40 Eur, iš viso 83 Eur; 2024 m. birželio 6 d. už rašytinę pretenziją 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų; už antstolės du faktinių aplinkybių surašymo protokolus ieškovė sumokėjo 225,20 Eur; 2024 m. birželio 19 d. ir 2024 m. liepos 15 d. ieškovė patyrė automobilio transportavimo (pervežimo tralu) išlaidų, iš viso 90 Eur; 2024 m. liepos 26 d. kuro sistemos remontas – 1975 Eur; 2024 m. liepos 30 d. vairo sistemos remontas – 215 Eur. Taigi automobilio trūkumų ištaisymui ieškovės patirtos tiesioginės išlaidos sudaro 4798,65 Eur (240 + 1990,45 + 70 + 83 + 225,20 + 1975 + 215), neskaitant būsimų išlaidų oro kondicionieriaus kompresoriaus pirkimo būtinybės ir jo pakeitimo kaštų, į kuriuos įeina ir sistemos užpildymas freonu bei darbo kaštai, taigi apie 600 Eur. Kaip minėta, ieškovė nurodė, kad šiuo metu automobilis sutvarkytas, juo važinėja, tik nepašalino kondicionieriaus defekto.

Byloje nėra ginčo, kad automobilis įsigytas už 9 000 Eur. Ieškovė patyrė 4 798,65Eur defektų šalinimo išlaidų, t. y. daugiau nei pusę automobilio įsigijimo kainos. Toks remonto kaštų ir daikto vertės santykis aiškiai rodo, kad nustatyti trūkumai nebuvo menkaverčiai ar atsitiktiniai, atsiradę dėl natūralaus nusidėvėjimo, priešingai, jie iš esmės mažino transporto priemonės vertę, naudingumą ir saugumą. Kadangi byloje aplinkybes dėl trūkumų turėjo įrodyti atsakovė, o jos nėra įrodytos, su tuo susijusių neigiamų pasekmių rizika tenka atsakovei, kaip pardavėjai, o ne ieškovei, kaip pirkėjai.

Teismo vertinimu, atsakovės nurodomi ieškovės veiksmai (neva nepagrįsto ieškinio pateikimas suklastotų dokumentų pagrindu) nelaikytini neteisėtais – byloje ištirtos ir nustatytos visos faktinės aplinkybės, susijusios su automobilio remonto fakais, taigi nėra pakankami piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis kvalifikavimui. Tam, kad būtų pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimą šiomis teisėmis, turi būti nustatytas aiškiai nepagrįstas šios teisės įgyvendinimas. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai, ne pagal paskirtį ar veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmestas (CPK 95 straipsnis).

Pirmosios instnacijos teismas nesutiko su atsakovės atstovo pozicija, kad ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos akivaizdžiai per didelės ir nepagrįstos. Ieškovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijų maksimalaus dydžio. Taigi ieškovės ieškinį tenkinus, iš atsakovės priteistas iš viso 6 814,82 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovės naudai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė ATS1 pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Remiantis kasacinio teismo praktika, pirkėjas, vienašališkai atlikęs remonto darbus ir nesudaręs pardavėjui galimybės apžiūrėti daikto, elgiasi nesąžiningai. Šioje byloje nėra jokio ginčo, kad atsakovė buvo nušalinta ir negalėjo dalyvauti automobilio ardymo, gedimų nustatymo procese, dėl ko atsakovė negalėjo paneigti pardavėjo atsakomybės prezumpcijos. Dėl ieškovės veiksmų tapo negalimas objektyvus gedimų kilmės nustatymas, objektyvus tyrimas ir galiausiai techninės ekspertizės atlikimas. Šioje byloje susiklostė situacija, kai ieškovė, dar iki informuodama atsakovę apie tariamus defektus, išardė automobilio esminius mazgus, pakeitė jų būklę, išplovė kuro sistemą. Tokiais veiksmais buvo sunaikinti objektyvūs įrodymai, leidžiantys nustatyti defektų kilmę ir atsiradimo laiką. CK 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos negalima taikyti tais atvejais, kai pirkėjas tyčia ar dėl neatsargumo padaro jos paneigimą techniškai neįmanomu. Tai, kad bakas buvo išplautas iki apžiūros, leidžia daryti pagrįstą prielaidą ir labiausiai tikėtiną išvadą, jog ieškovė galėjo slėpti netinkamo kuro naudojimo ar netinkamos eksploatacijos (važiavimo su tuščiu baku) įrodymus.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai UAB „AVAK“ 2024 m. gegužės 6 d. defektinį aktą laikė objektyviu ir pakankamu įrodymu konstatuoti paslėptus trūkumus. Teismas neįvertino šio dokumento turinio prieštaravimų bei jį surašiusio asmens parodymų nepatikimumo. UAB „AVAK“ defektinis aktas nėra nepriklausomo vertintojo išvada, pateikti tik subjektyvūs vertinimai. LIU3 parodymai prieštaringi, jis nurodė, kad kompiuterinė diagnostika parodė klaidas, tačiau defektiniame akte tai nepažymėta. Defektiniame akte teigiama, kad pavarų dėžės alyva buvo „sudegusi“, tačiau tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nėra, be to, apeliantės vertinimu, tai natūralus nusidėvėjimas. Servisas „Remonto centras“ patvirtino, kad šaltkalvis keičiant greičių dėžės alyvą ir filtrą jokių problemų nenustatė, tai paneigia UAB „AVAK“ defektinį aktą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė automobilį eksploatavo virš 3 000 km. Mechaniniai garsai naudotame automobilyje po tokio atstumo gali atsirasti dėl bet kokios priežasties. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė prielaida, kad defektai egzistavo automobilio perdavimo momentu, tačiau pats pagrindinis ieškovės liudytojas LIU3 teismo posėdžio metu šią prielaidą paneigė. Pats defektinio akto autorius teisme pripažino, kad jis nėra ekspertas ir gedimų priežastinio ryšio nenustatinėjo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nevertino akivaizdžių UAB „AVAK“ defektinio akto sudarymo aplinkybių, kurios ne tik leidžia pagrįstai abejoti šio dokumento tikrumu, kadangi pirmos trys nuotraukos yra pačios ieškovės darytos, o LIU3 teigė, kad visos nuotraukos jo. Nors buvo nurodytas defektas – susidėvėjęs dvimatis smagratis, tačiau jis pakeistas nebuvo. LIU3 teisme negalėjo nurodyti naudotos diagnostinės įrangos modelio. UAB „AVAK“ dokumentai buvo rengiami ne realiu laiku, o adaptuoti ieškovės bylos poreikiams atgaline data, užsakymo lapas nurodyta, kad surašytas 2024 m. balandžio 29 d., tačiau faktiškai buvo atspausdintas tik 2024 m. gegužės 31 d. Tuo pačiu metu, t. y. 2024 m. gegužės 31 d., antstolė atliko faktinių aplinkybių konstatavimą.

Teismas rėmėsi MB „Promotorika“ aktu tik tiek, kiek jame išvardinti defektai, tačiau visiškai ignoravo tame pačiame akte nurodytą galimą dažniausiai pasitaikančią gedimo priežastį (važiavimas su mažu likučiu kuro). 2024 m. liepos 30 d. defektinis aktas surašytas praėjus 4 mėnesiams po automobilio pardavimo, todėl nėra objektyvus. Vertinta tik faktinė kuro sistemos būklė 2024 m. liepos pabaigoje, tačiau ne automobilio pirkimo – pardavimo momentu. Dokumentas remiasi ne nustatytais faktais, o tik bendro pobūdžio teorinėmis prielaidomis. Nėra pateikta jokių duomenų apie šį aktą sudariusio asmens kvalifikaciją, taip pat kaip ir UAB „AVAK“ defektinio akto atveju, todėl darbuotojų išvados negali būti vertintinos kaip sertifikuotų specialistų nuomonė ir nėra objektyvios. Ieškovės teikiami dokumentai apie remonto eigą ir pobūdį yra nepatikimi, o faktinės aplinkybės – klaidinančios. Žalos atlyginimo suma remiasi MB „Promotorika“ dokumentais, kuriuose didžiausia remonto išlaidų dalis yra visiškai nedetalizuota. 2024 m. liepos 26 d. paraiškoje nurodyta viena apibendrinta eilutė: „8. Kuro sistema – 1 000,00 Eur“, tačiau kas į tai įeina nenurodyta, be to, darbai dvigubai apmokestinti: sąskaitos 10-oje eilutėje nurodyta bendra suma už „Kuro sistemą“, 4-oje eilutėje papildomai įtrauktas „Kuro siurblio bake remontas“, o 3-ioje eilutėje – „Kuro purkštukų tarpinės“. Naudotų dalių be garantijos montavimas į 15 metų senumo automobilį negali kainuoti tiek, kiek nurodyta sąskaitose.

Defektiniame akte nurodyta, kad vairo stiprintuvo siurblys pradėjo skleisti garsus tik testuojant automobilį po kuro sistemos remonto (liepos 25 d.). Pats servisas pripažįsta, kad gedimas pastebėtas tik po jų atliktų darbų, o tai tik patvirtina atsakovės teiginį, kad pardavimo metu jis neskleidė jokių garsų ir buvo tinkamos būklės. Defektiniame akte rašoma, kad remonto eiga buvo fiksuojama nuotraukose tačiau iš tiesų nuotraukose matyti tik išardytos detalės, tačiau jose nėra užfiksuotų tų „metalo drožlių“, kurios yra pagrindinis ieškinio įrodymas. Techninio pobūdžio išvadas apie „kuro sistemą“, „drožles“ ir „gedimo priežastis“ suformulavo pašalinis asmuo ir dar neturintis jokio inžinerinio ar techninio išsilavinimo.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nevertino akivaizdžių prieštaravimų tarp ieškovės parodymų ir faktinių bylos duomenų, kurie įrodo, jog ieškovės versija apie staigų automobilio gedimą yra nepagrįsta. Ieškovė nurodo, kad 2024 m. gegužės 15 d. buvo baigtas pavarų dėžės remontas, o jau nuo 2024 m. gegužės 22 d. automobilis neva pradėjo neužsivesti, kol nuo 2024 m. gegužės 24 d. jis visiškai sugedo ir tapo nevažiuojantis. Tačiau bylos duomenys rodo ką kitą: 2024 m. gegužės 15 d. užfiksuota automobilio rida buvo 365 104 km, o 2024 m. gegužės 31 d. antstoliui konstatuojant faktines aplinkybes, fiksuojama 365 885 km rida. Šis faktas neginčijamai įrodo, kad automobilis buvo eksploatuojamas, o ieškovės nurodomos aplinkybės apie „nevažiuojantį“ automobilį yra klaidingos ir neatitinka tikrovės.

2024 m. gegužės 31 d. antstolio protokole užfiksuoti meistro MEI teiginiai negali būti laikomi patikimu įrodymu. Meistras, tik atsidaręs variklio dangtį ir neišėmęs nei vieno kuro sistemos agregato (purkštukų, siurblio, bako), užsiėmė tik teorijos dėstymu apie galimus gedimus. MB „Atas Garage“ neatliko jokių variklio remonto darbų ir net nebandė objektyviai nustatyti gedimo priežasčių, todėl šie teiginiai negali būti prilyginti įrodymui dėl esminių trūkumų.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė 2024 m. liepos 1 d. antstolės R. Stašėnienės protokolu Nr. 106-24-15, kuriame užfiksuotas atsakovės susirašinėjimas su buvusiu sutuoktiniu LIU1. Tačiau teismas neįvertino, kad 2023 m. sausio mėnesį vyko įtemptas atsakovės ir LIU1 skyrybų procesas ir turto dalybos. LIU1 buvo tiesiogiai suinteresuotas nuvertinti automobilį, kad galėtų jį perimti už kuo mažesnę kainą. Susirašinėjime LIU1 pasiūlyta už ginčo automobilį kaina paneigia „esminių defektų versiją ir atsakovės „žinojimą“ apie juos, kadangi jis siūlė už automobilį 8500 Eur. Teismas nepagrįstai sutapatino LIU1 spėjimus su realiais trūkumais, jo žodžiai buvo melagingi jau 2023 metais, todėl jie negalėjo tapti pagrindu teismui konstatuoti atsakovės „žinojimą“ apie realius trūkumus. Skundžiamame sprendime teismas nedetalizavo, koks konkretus tekstas patvirtina atsakovės „žinojimą“. Teismas taip pat nevertino šio susirašinėjimo kartu su LIU4 parodymais teisme, kurie patvirtino, kad automobilis buvo prižiūrimas ir problemų neturėjo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patikėjo ieškovės versija, jog ji apie automobilio būklę iš LIU1 sužinojo tik po jo įsigijimo. Liudytojas LIU4 teisme patvirtino, jog LIU1 jam asmeniškai pokalbio telefonu metu pripažino, kad ieškovė jam skambino dar prieš įsigydama automobilį. Ieškovės teiginys, kad ji su LIU1 susisiekė tik po pirkimo, yra melagingas, siekiant pateisinti savo procesinę poziciją, o jos pateiktas susirašinėjimas su LIU1, neva iš tikro pirma vykęs jau po automobilio įsigijimo 2024 m. birželio 2 d.

Šalies argumentai

Ieškovės nurodyti važiuoklės elementai – šarnyrai ir sailenblokai – yra klasikinės eksploatacinės detalės, kurios 15 metų senumo automobilyje dėvisi nuolatos ir yra keičiamos pagal poreikį. Teismas ignoravo faktą, kad nuo automobilio įsigijimo iki važiuoklės remonto ieškovė automobilį eksploatavo itin intensyviai – per pusantro mėnesio nuvažiavo virš 3 000 km. Tokia rida pati savaime lemia važiuoklės detalių nusidėvėjimą, ypač važinėjant Lietuvos keliais. Skundžiamame sprendime nėra jokio vertinimo, kodėl pirkėjui turi būti kompensuojamos išlaidos už natūraliai nusidėvinčias detales. Ieškovės nurodyti defektai (važiuoklės garsai ar pavarų dėžės pulsavimas) yra identifikuojami paprasto bandomojo važiavimo metu ir nereikalauja specialių žinių. Faktas, kad ieškovė automobilį be jokių nusiskundimų eksploatavo visą mėnesį itin intensyviu režimu, objektyviai paneigia prielaidą, jog šie trūkumai egzistavo perdavimo momentu. Agregatų (sankabos/pavarų dėžės) nusidėvėjimą nulėmė ne sandorio metu egzistavę trūkumai, o būtent ieškovės pasirinktas agresyvus ar neįprastai intensyvus eksploatavimo būdas, už kurį pardavėja atsakyti neprivalo.

Žemesnės instancijos teismas

Pavarų dėžės mechaninis susidėvėjimas po 15 metų eksploatacijos yra tiesioginis natūralaus nusidėvėjimo įrodymas, o ne „paslėptas trūkumas“. Tai, kad su automobiliu sėkmingai nuvažiavo virš 3 000 km nuo pirkimo momento, įrodo, kad pardavimo metu daiktas buvo tinkamas naudoti. Teismas nepagrįstai interpretavo atsakovės ir LIU4 išreikštą poziciją (sutikimą iš dalies prisidėti prie remonto kaštų) kaip prisipažinimą dėl paslėpto trūkumo. Civilinėje teisėje bandymas spręsti konfliktą taikiai, siekiant išvengti teisminių ginčų, negali būti vertinamas kaip civilinės atsakomybės pripažinimas. Tai buvo kompromiso paieška, o ne patvirtinimas, kad pardavimo metu pavarų dėžė turėjo esminių defektų. LIU4 nurodė, kad atsakovė neneigė, jog automobilis gali turėti dėvėjimosi požymių, tačiau teismas šį teiginį nepagrįstai sutapatino su „paslėptu trūkumu“. Atsakovė pripažino kondicionieriaus gedimą, tačiau kartu nurodė atsakovės poziciją – ji to nelaikė defektu.

Atsakovė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė tikrovės neatitinkančią išvadą, konstatuodamas, jog liudytojas LIU1 patvirtino abiejų mazgų – tiek pavarų dėžės, tiek kuro sistemos – gedimus dar santuokos metu. Teismo posėdžio metu liudytojas LIU1, atsakinėdamas į klausimus aiškiai nurodė, kad su kuro sistema jokių problemų ar gedimų nebuvo, tačiau pridūrė, kad atsakovė neva buvo mėgėja važinėti pustuščiu baku.

Ieškovė ieškiniui įrodyti šioje byloje pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus, bandydama pagrįsti, kad remontas atliktas oficialiame servise, nors iš tikro automobilį remontavo visai kitoje vietoje, ne UAB „AVAK“ servise, neaišku kokiu laiku, už kokią kainą ir pan. Defektinį aktą surašė, sąskaitą už paslaugas pateikė ir gavo apmokėjimą už paslaugas servisas, kuris realiai neteikė jokių paslaugų: nei automobilį apžiūrėjo, nei jį tvarkė, nei jį matė. Iš to seka išvada, kad jeigu defektinis aktas surašytas serviso, kuris faktiškai neatliko jokių paslaugų, jis negali būti laikomas įrodymu. Savo ruožtu ir UAB „AVAK“ serviso sąskaitos už neva suteiktas paslaugas išrašytos fiktyviai, kas teisiškai laikoma fiktyviu sandoriu. 2023 m. gruodžio 29 d. sudarytą garažo panaudos sutartį sudaryta tik dėl akių. UAB „AVAK“ neatlieka greičių dėžių remonto darbų. Šios aplinkybės patvirtina nesąžiningą ieškovės procesinį elgesį ir piktnaudžiavimą teise, nes: a) ieškovė bet kokiomis priemonėmis, net suklastotų įrodymų pagalba siekia ieškinio patenkinimo, b) tokie ieškovės nesąžiningi veiksmai, bandant pasipelnyti atsakovės sąskaita, nelaikytini jos teisėtais interesais ir negali būti ginami teisme, c) teismas negali šių pateiktų tikrovės neatitinkančių dokumentų laikyti įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje priteisė 6 706,82 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti, kai ieškinio reikalavimo suma 4 798,65 Eur, t. y. teismas šioje byloje priteisė 40 proc. didesnę sumą išlaidų, patirtų advokato teisinei pagalbai apmokėti, palyginti su ieškinio suma. Ieškovę faktiškai atstovavo advokatų padėjėjai K. Adomaitis ir vėliau P. Blažys. Ieškovės advokatų kontora taikė aukštą valandinį įkainį (pvz., 120 Eur/val. be PVM), tačiau faktiškai darbą atliko advokatų padėjėjai. Atsakovė neturi pagrindo apmokėti už mažesnę kvalifikaciją turinčių asmenų paslaugas aukščiausio lygio įkainiais. Ieškovės išlaidų detalizacijoje nurodyta savarankiška paslauga: 2025 m. balandžio 23 d. „Teisinės paslaugos susipažįstant su civilinės bylos medžiaga“ – 300 Eur + PVM (Viso 363 Eur). Kasacinio teismo imperatyviai konstatuota: „atstovo susipažinimas su byla <...> negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis <...> už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas“. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas šią sumą, padarė tiesioginę teisės taikymo klaidą. Ieškovės prašomų priteisti išlaidų nepagrįstumą ir dirbtinį jų didinimą geriausiai iliustruoja detalizacijoje nurodyti techninio pobūdžio veiksmai. Pavyzdžiui, už vieno sakinio techninį prašymą suteikti prieigą prie EPP bylos ieškovė prašo priteisti 42 Eur, nurodydama, kad tai užėmė net 0,35 val. (21 min.) teisininko darbo laiko. Pažymėta, kad išlaidos už techninio pobūdžio dokumentus, kuriems parengti nereikia specialių teisinių žinių, nėra priteisiamos. Didelė dalis advokato padėjėjų darbo laiko buvo skirta „gynimui“ ieškovės pateiktų nepatikimų įrodymų (pvz., UAB „AVAK“ dokumentų, kurie, kaip matyti sudaryti atbuline data ir pan.). Pagal Rekomendacijų 2.8 punktą teismas privalo vertinti šalių elgesį proceso metu. Ieškovės nesąžiningumas ir manipuliavimas datomis tiesiogiai lėmė išpūstą bylos apimtį ir advokatų laiko sąnaudas, todėl šios išlaidos negali būti perkeltos atsakovei.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, priimdamas sprendimą, apsiribojo tik formaliu ieškovės pateiktų dokumentų išvardijimu, tačiau visiškai neatliko jų turinio analizės ir neatsakė į esminius atsakovės prieštaravimus. Teismas visiškai neanalizavo atsakovės argumentų, kad pavarų dėžės remontas buvo atliktas kitoje įmonėje – ne UAB „AVAK“, o kuro sistemos gedimas nustatytas tik praėjus ilgam laikui ir nuvažiavus tūkstančius kilometrų. Teismas nepagrįstai ignoravo faktą, kad ieškovė pati pasirinko remonto vietą ir būdą, o vėlesni automobilio gedimai (kuro sistemos) galėjo būti tiesioginė netinkamo ankstesnio remonto ar netinkamos eksploatacijos pasekmė. Teismas nepagrįstai nutylėjo ir nevertino atsakovės pateiktų esminių kontrargumentų: dėl 781 km ridos, nuvažiuotos tuo metu, kai automobilis neva neužsivedė; dėl liudytojo LIU4 parodymų, patvirtinančių ieškovės bendravimą su LIU1 dar iki automobilio pirkimo; dėl MB „Promotorika“ akto surašymo ir jo rengimo procedūros.

Atsiliepimas

Ieškovė IES1 atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkanti, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantė neįrodė aplinkybių, kurios pagal įstatymą galėtų mažinti ir (ar) šalinti jos atsakomybę už daikto kokybę, nes apeliantė turėjo visas galimybes pagrįsti savo teiginius dėl defektų atsiradimo priežasčių ir momento, tačiau šiomis galimybėmis nepasinaudojo ir nepateikė pakankamų, objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų savo pozicijai patvirtinti.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus vertino ne izoliuotai, o jų visumos kontekste, juos tarpusavyje susiedamas ir vertindamas jų vidinį nuoseklumą bei sąsajas su kitomis bylos aplinkybėmis. Apeliantės skunde išdėstyti argumentai iš esmės yra grindžiami selektyviu atskirų įrodymų interpretavimu, prielaidomis bei kritika dėl jų formos ar sudarymo aplinkybių, tačiau nepaneigia nustatytų faktinių duomenų visumos apie automobilio techninius trūkumus. Be to, apeliantė nepateikė objektyvių, specialiųjų žinių pagrindu parengtų įrodymų, kurie galėtų pagrįstai paneigti ieškovės pateiktus duomenis ar leistų daryti išvadą, kad nustatyti defektai atsirado po transporto priemonės perdavimo. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles ar padaręs nepagrįstas išvadas dėl faktinių aplinkybių.

Teismas pagrįstai rėmėsi LIU1 parodymais kaip įrodymų visumos dalimi. Apeliantės argumentas dėl LIU1 neva šališkumo grindžiamas vien prielaidomis ir nėra patvirtintas jokiais objektyviais bylos duomenimis. Vien ta aplinkybė, kad liudytojas LIU1 yra buvęs apeliantės sutuoktinis, savaime nereiškia jo suinteresuotumo bylos baigtimi ar jo parodymų nepatikimumo. LIU1 teismo posėdyje aiškiai ir nuosekliai nurodė, kad po santuokos nutraukimo su apeliante jokių konfliktinių santykių nepalaiko, nėra su ja susijęs, neturi jokių asmeninių ar turtinių interesų dėl bylos baigties ir nėra suinteresuotas jos rezultatu. LIU1, turėdamas apie 20 metų praktinės patirties automobilių remonto ir techninės priežiūros srityje, teismo posėdyje nuosekliai ir detaliai paaiškino, kad iki santuokos nutraukimo jis pats realiai rūpinosi ginčo automobilio technine būkle, jį eksploatavo ir tiesiogiai identifikavo esminius techninius defektus, susijusius su važiuoklės, greičių dėžės bei kuro sistemos veikimu. Byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio ieškovės ir šio liudytojo tarpusavio koordinuotus veiksmus, bendrą veikimą ar bet kokį suinteresuotumą siekiant paveikti bylos baigtį, apeliantė pateikia tik spėliones.

Apeliantės pozicija, jog šarnyrai ir sailenblokai savaime yra vien tik natūraliai dėvimos detalės, nepaneigia galimybės jų gedimą pripažinti paslėptu trūkumu CK 6.333 straipsnio prasme. Vien tai, kad transporto priemonė yra 15 metų senumo, savaime neatleidžia pardavėjo nuo atsakomybės už tokius defektus, kurie pasireiškia iš karto po įsigijimo ir reikalauja remonto, viršijančio įprastą periodinę priežiūrą. Ridos dydis (3000 km per pusantro mėn.), vertinant naudoto automobilio kontekste, nėra išskirtinis ar savaime lemiantis objektyvų pagrindą konstatuoti staigų esminių važiuoklės mazgų gedimą. Be to, apeliantė nepateikė jokių techninių įrodymų, specialistų išvadų ar kitų objektyvių duomenų, kurie leistų tiesiogiai sieti nurodytą eksploatavimo intensyvumą su konkrečių defektų atsiradimu. Byloje nustatyta, kad buvo atliekami konkretūs važiuoklės mazgų remonto darbai, skirti realiems techniniams trūkumams pašalinti, kurie sutampa su ieškinyje nurodytais automobilio defektais. Tai, kad po remonto galimai išliko tam tikri pašaliniai garsai ar kiti požymiai, nepaneigia fakto, jog buvo šalinami realiai nustatyti techniniai gedimai, o ne atliekama įprastinė profilaktinė priežiūra. Teismas vertino ne abstrakčią nusidėvėjimo sąvoką, o konkrečius byloje nustatytus defektus, jų atsiradimo laiką, pobūdį bei ryšį su automobilio perdavimo momentu.

Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. kovo 26 d. nutarimu bei 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių. Ieškovė patyrė 6 706,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, o bendras maksimalus dydis galėtų būti 11 522,21 Eur. Nagrinėjamu atveju civilinėje byloje buvo sprendžiami iš esmės techninio pobūdžio klausimai, susiję su transporto priemonės mechaninių mazgų (važiuoklės, pavarų dėžės, kuro sistemos, vairo stiprintuvo) būkle, jų galimų defektų kilme bei priežastiniu ryšiu, kurių vertinimui reikalingos specialios techninės žinios. Byloje buvo atlikta didelės apimties įrodymų analizė, apklausti 7 liudytojai, vyko 5 teismo posėdžiai, o procesinių dokumentų apimtis buvo didelė ir reikalavo nuoseklaus faktinių bei teisinių aplinkybių vertinimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjama byla buvo sudėtinga, reikalavo didelės apimties procesinių veiksmų, išsamios įrodymų analizės bei nuoseklaus pasirengimo teismo procesui, todėl patirtos išlaidos yra objektyviai pagrįstos ir atitinka Rekomendacijose bei teismų praktikoje suformuotus protingumo ir proporcingumo kriterijus.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai pasisakė dėl esminių ginčo aplinkybių – automobilio techninių defektų egzistavimo, jų nustatymo momento, priežastinio ryšio bei šalių pateiktų įrodymų patikimumo. Pirmosios instancijos teismas vertino tiek rašytinius įrodymus (defektinius aktus, remonto dokumentus, susirašinėjimą ir kt.), tiek liudytojų parodymus, tiek jų tarpusavio suderinamumą, taip pat pagrįstai konstatavo, kad apeliantės pateikti kontrargumentai nepaneigia ieškovės įrodinėjamos faktinių aplinkybių visumos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantės keliamos prielaidos dėl alternatyvių defektų atsiradimo priežasčių nėra pagrįstos objektyviais, specialiųjų žinių reikalaujančiais įrodymais ir todėl negali paneigti nustatytų faktinių aplinkybių. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, jame atskleistas įrodymų vertinimo procesas, aiškiai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės ir jomis grindžiamos teisinės išvados.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 23 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas visiškai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl reikalavimų parduodamo naudoto daikto kokybei ir pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto kokybės trūkumus

CK nuostatos neįtvirtina specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, todėl tokiais atvejais yra taikomos CK XXIII skyriaus taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 12 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

CK 6.317 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Iš šios nuostatos matyti, jog parduodamo daikto kokybę garantuoja pardavėjas.

CK 6.333 straipsnis įtvirtina pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduodamo daikto kokybei keliamus reikalavimus. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, o jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami (CK 6.333 straipsnio 1, 4 dalys). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).

CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Taigi pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų, bet daiktų trūkumai turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį. Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 20 punktas; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2020).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl naudoto daikto kokybės, yra nurodęs, jog parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau tokiam parduodamam daiktui taip pat yra taikomi kokybės reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017, 23 punktas; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 19 punktas).

Plėtodamas nurodytą teismų praktiką, aiškinančią parduodamo naudoto daikto kokybę, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog, pirma, kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 18 punktas; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 20 punktas). Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017, 23 punktas; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 19 punktas).

Dėl pirkėjo atidumo ir pardavėjo pareigos atskleisti informaciją apie daiktą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-695/2018, 28–29, 32 punktai; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 18 punktas).

Pirkėjo žinojimas apie parduodamo daikto trūkumus yra subjektyvus veiksnys, kurį būtų galima konstatuoti iš esmės tik pačiam pirkėjui tai pripažinus. Žinojimas skiriasi nuo negalėjimo nežinoti – t. y. kitos, alternatyvios aplinkybės, sudarančios savarankišką pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės. Pagrindas konstatuoti pirkėjo negalėjimą nežinoti apie parduodamo daikto trūkumus atsiranda, be kita ko, tais atvejais, jei atskleisdamas pirkėjui parduodamo daikto trūkumus pardavėjas veikė taip, kad bet kuris atidus ir rūpestingas asmuo pirkėjo vietoje tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų apie tokius trūkumus sužinojęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-969/2016, 34 punktas).

Tuo atveju, kai pirkėjas negalėjo žinoti apie parduodamo naudoto daikto trūkumus ir šie nebuvo tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo, pardavėjas, garantuodamas parduodamo naudoto daikto kokybę, yra atsakingas ir už šio daikto paslėptus trūkumus, jei parduoto naudoto daikto negalima naudoti pagal paskirtį ir jis neatitinka tokio daikto kokybės savybių (CK 6.333 straipsnio 2 dalis). Parduodamo naudoto daikto neatitikimai turi būti nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu jie paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Nei įstatymas, nei pirkimo–pardavimo sutartis nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis). Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-969/2016, 34 punktas; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 26 punktas).

Minėtas pirkėjo, pardavėjo pareigų pobūdis, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia, jog, sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 29 punktas, 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2020).

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad CK 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pardavėjo atsakomybės už parduodamo daikto kokybę prezumpcija. Šią prezumpciją pardavėjas gali paneigti įrodęs, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos. Daikto naudojimo ar saugojimo taisyklių pažeidimas, padarytas pirkėjo, yra pardavėjo atsakomybę šalinanti aplinkybė, kurią pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį įrodinėja pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018, 24 punktas).

Tais atvejais, kai bylą, kurioje pirkėjas yra pareiškęs reikalavimą priteisti iš naudoto automobilio pardavėjo trūkumų, dėl kurių automobilis neatitiko įprastų reikalavimų, šalinimo išlaidų atlyginimą, nagrinėjantis teismas nustato, kad pirkėjas įvykdė pareigą informuoti pardavėją apie automobilio neatitiktį įprastiems reikalavimams, tačiau tai padarė netinkamai, dėl to pardavėjas neteko galimybės daryti poveikį su automobilio trūkumų šalinimu susijusiam procesui, inter alia, trūkumų šalinimo būdui ir kainai, teismas privalo įvertinti į bylą pateiktus įrodymus, o CPK nustatytais atvejais – sudaryti galimybę pardavėjui pateikti papildomus įrodymus, kad automobilio trūkumai galėjo būti pašalinti kokybiškai atliekant darbus, panaudojant kokybiškas detales ir pan. už mažesnę kainą ir (arba) kitokiu būdu, kad tik dalis darbų ir (ar) panaudotų detalių susiję su trūkumų šalinimu, o kiti darbai ir (ar) detalės panaudoti automobiliui atnaujinti, gerinti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-403/2022).

Paminėtina, kad įstatyme nustatytos pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę ir atskleisti pirkėjui informaciją apie daikto būklę nepaneigia nei maža parduodamo daikto kaina, nei paties pardavėjo nežinojimas apie daikto būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 27 punktas, 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2023).

Pirkėjas, įsigijęs daiktą, neatitinkantį jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, gali ginti savo pažeistas teises CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais) ir bendraisiais teisių gynimo būdais. Pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktą pirkėjas gali pareikšti reikalavimą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus arba atlyginti jo išlaidas trūkumams ištaisyti, jeigu daikto trūkumus įmanoma pašalinti.

Žemesnės instancijos teismas

Ginčo atveju ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 4 798,65 Eur automobilio trūkumų šalinimo atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą tenkino visiškai, konstatavęs, kad automobilis perdavimo metu turėjo reikšmingų defektų važiuoklės, greičių dėžės, kondicionavimo, kuro ir vairo sistemų dalyse, kurių pardavėja nenurodė pirkėjai nei žodžiu, nei raštu, tiek prieš sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, tiek jos sudarymo metu, dėl ko jo nebuvo galima naudoti pagal paskirtį, o tokie defektai nėra natūralaus nusidėvėjimo pasekmė. Apeliaciniu skundu apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kadangi netinkamai įvertintos faktinės aplinkybės ir rašytiniai įrodymai, netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta, o automobilio trūkumai atsirado po jo pardavimo dėl natūralaus nusidėvėjimo ar ieškovės veiksmų.

Paminėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 23 punktas).

Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 37 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, bei liudytojų ir šalių paaiškinimus, iš dalies sutinka su apeliaciniu skundu dėl ginčo automobilio važiuoklės, vairo mechanizmo ir kondicionavimo sistemos remonto, tačiau nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais dėl pavarų dėžės ir kuro sistemos remonto, dėl kurių pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas.

Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės argumentai dėl važiuoklės remonto yra prieštaringi, t. y. ieškinyje ieškovė nurodė, kad nuvažiavus vos kelis šimtus kilometrų, iš automobilio agregatų ir važiuoklės pradėjo sklisti neaiškūs garsai, nors teismo posėdžio metu jau teigė, kad vairo keistas garsas atsirado iš karto po testavimo pravažiavimo, nors pravažiavimo metu jokių garsų nebuvo, ji manė, kad tai bėdos su važiuokle ir taip pravažinėjo dar tris savaites. Taigi pati ieškovė važiuoklės problemą pirmiausia siejo su įprastai eksploatuojant automobilį girdimais pašaliniais garsais. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jeigu tokio pobūdžio garsai būtų buvę jau automobilio perdavimo metu, jie pagal savo pobūdį galėjo būti pastebėti ir įprasto bandomojo važiavimo metu, neatliekant specializuotos automobilio diagnostikos. Kita vertus, jeigu, kaip teigia pati ieškovė, bandomojo važiavimo metu tokių garsų nebuvo, vien vėlesnis jų atsiradimas savaime nepatvirtina, kad atitinkamas važiuoklės trūkumas egzistavo jau automobilio perdavimo momentu.

Važiuoklės remontas už 240 Eur atliktas tik 2024 m. balandžio 29 d., nors sutartis sudaryta 2024 m. kovo 27 d., t. y. po 1 mėn. Byloje nėra įrodymų, kad važiuoklė buvo su trūkumais pirkimo – pardavimo momentu. Vien tai, kad atliktas remontas ir ieškovė patyrė atitinkamas išlaidas, nepatvirtina tokio kokybės trūkumo egzistavimą sutarties sudarymo momentu. Be to, šarnyrai, sailenblokai, įvorės ir kiti analogiški važiuoklės elementai yra eksploatacijos metu dėvimos automobilio detalės. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo automobilio rida pardavimo metu buvo 362 049 km, vien aplinkybė, jog praėjus maždaug mėnesiui nuo automobilio įsigijimo dalį tokių detalių reikėjo pakeisti, savaime nepatvirtina, kad jų būklė automobilio perdavimo momentu neatitiko tokio amžiaus ir ridos automobilio įprastų kokybės reikalavimų. Ieškovė neįrodė, kad dėl nustatytų važiuoklės trūkumų, ji negalėjo naudotis daiktu pagal paskirtį, kadangi, kaip matyti, nors teigė, kad jau senai girdėjo garsus automobilyje, tačiau faktiškai juo naudojosi dar tris savaites. Iš 2024 m. balandžio 29 d. automobilio remonto užsakymo lapo matyti, kad automobilio rida, fiksuota tą dieną, buvo 365 099 km, taigi ieškovei girdimi netipiniai garsai automobilyje nesutrukdė nuvažiuoti nemažą atstumą – 3 050 km. Nesant kitų įrodymų, patvirtinančių, kad važiuoklės dalių būklė jau perdavimo metu viršijo tokio amžiaus ir ridos automobilio natūralų nusidėvėjimą, nėra pagrindo šių remonto išlaidų (240 Eur) perkelti pardavėjai.

Iš esmės analogiškai vertintinas ir ieškovės reikalavimas atlyginti išlaidas, susijusias su vairo mechanizmo remontu. Kaip ir važiuoklės atveju, ieškovė šį automobilio trūkumą pirmiausia siejo su važiuojant girdimais neįprastais pašaliniais garsais. Nagrinėjamu atveju ieškovė prieš įsigydama automobilį atliko bandomąjį važiavimą, todėl tokie požymiai kaip pašaliniai garsai sukant vairą, judant automobiliui ar atliekant manevrus, jeigu jie tuo metu jau būtų buvę, iš esmės galėjo būti pastebėti ir be specializuotos automobilio diagnostikos. UAB „Giedraičio autoservisas“ 2024 m. balandžio 29 d. atliktų darbų akte nurodyta, kad pastebėtas pašalinis garsas iš vairo kolonėlės. Taigi šis įrodymas patvirtina tik tai, kad 2024 m. balandžio 29 d., automobiliu po jo įsigijimo nuvažiavus 3 050 km, pašalinis garsas buvo objektyviai užfiksuotas, tačiau jis savaime nepatvirtina nei to, kada šis garsas faktiškai atsirado, nei to, kad jį lėmęs techninis trūkumas egzistavo automobilio perdavimo metu. Tokia eksploatacinė rida, nors savaime neeliminuoja galimybės egzistuoti techniniam gedimui, nepagrindžia ieškovės pozicijos, kad vairo mechanizmo būklė jau automobilio perdavimo metu buvo tokia, jog automobilis neatitiko įprastų tokio amžiaus ir nusidėvėjimo automobilio kokybės reikalavimų ar jis negalėjo būti naudojamas pagal paskirtį. Atkreiptinas dėmesys, kad automobilio amžius ir rida nebuvo maža, todėl ieškovė įsigydama automobilį turėjo įsivertinti automobilio nusidėvėjimo faktą.

Antstolė 2024 m. birželio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole fiksavo, kad aiškiai girdisi neaiškus garsas sukant vairą, ir tuo metu buvo fiksuota rida – 365 885 km. Taigi ieškovė nuo UAB „Giedraičio autoservisas“ nurodyto pašalinio garso vairo kolonėlėje fakto konstatavimo nuvažiavo dar 786 km, kas iš esmės prieštarauja ieškovės argumentams, kad dėl tokio trūkumo nebuvo galima naudotis automobiliu. Automobilio eksploatavimas po pirmojo pašalinio garso užfiksavimo nesuderinamas su teiginiu, kad dėl šio konkretaus trūkumo automobilio nebuvo galima eksploatuoti.

Iš MB „Promotorika“ 2024 m. liepos 30 d. PVM sąskaitos faktūros, tos pačios dienos paraiškos remontuoti automobilį Nr. 1538 priėmimo perdavimo akto, matyti, kad faktinis vairo mechanizmo remontas buvo atliktas tik 2024 m. liepos 30 d. už 215 Eur (vairo stiprintuvo siurblio keitimas, sistemos orinimas, vairo stiprintuvo siurblys). Šią sąskaitą ieškovė apmokėjo 2024 m. rugpjūčio 12 d. Tačiau paminėtina, kad ir MB „Promotorika“ 2024 m. liepos 26 d. sąskaitoje faktūroje įtraukta: vairo stiprintuvo skysčio keitimas su važiuoklės patikra – 61 Eur su PVM, ir vairo stiprintuvo skystis – 12,00 Eur su PVM. Taigi su ieškovės nurodomu vairo sistemos trūkumu susijusios išlaidos sudaro iš viso 288 Eur (73 Eur + 215 Eur).

Atsižvelgiant į tai, kad pirmieji objektyvūs duomenys apie pašalinį garsą užfiksuoti tik automobiliu po jo įsigijimo nuvažiavus 3 050 km, po šio fakto automobilis buvo eksploatuojamas dar ne mažiau kaip 786 km, faktinis vairo stiprintuvo siurblio remontas atliktas tik praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams nuo automobilio pardavimo, be to, jeigu toks pats trūkumo požymis – pašalinis garsas – jau būtų egzistavęs automobilio perdavimo metu, jis pagal savo pobūdį galėjo būti pastebėtas įprasto bandomojo važiavimo metu be specializuotos diagnostikos, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog 2024 m. liepos 30 d. pašalintas vairo stiprintuvo siurblio gedimas egzistavo automobilio perdavimo metu arba buvo nulemtas iki perdavimo atsiradusių priežasčių. Dėl to nėra pagrindo atsakovei perkelti nei 215 Eur vairo stiprintuvo siurblio remonto išlaidų, nei su šio gedimo diagnostika ir aptarnavimu susijusių 73 Eur išlaidų, todėl šios išlaidos (288 Eur) iš atsakovės ieškovei nepriteistinos.

Ieškovė už 43 Eur pakeitė kondicionavimo sistemos slėgio daviklį ir už 40 Eur papildė sistemą šaltnešiu (freonu), tačiau atlikus šiuos veiksmus kondicionavimo sistema nepradėjo tinkamai veikti. Bylos esantys įrodymai patvirtina, kad tikėtinas gedimas yra kondicionieriaus kompresorius, tačiau šio gedimo ieškovė nurodė nepašalinusi. Taigi, pakeitus daviklį ir papildžius sistemą šaltnešiu gedimas nebuvo pašalintas, todėl tai savaime nepatvirtina, kad būtent šios išlaidos buvo būtinos trūkumui pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kondicionavimo sistemos šaltnešis (freonas) pagal savo pobūdį yra sistemos darbinė ir eksploatacinė medžiaga, kurios papildymas savaime nepatvirtina automobilio techninio trūkumo egzistavimo jo perdavimo metu. Be to, kondicionavimo sistemos veikimą galima patikrinti jos neišardant, įjungiant sistemą įprastos automobilio apžiūros metu, dėl ko rūpestingas pirkėjas normaliomis aplinkybėmis turėjo pastebėti, kad kondicionavimo sistema neveikia. Taip pat nesutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad 2024 m. gegužės 23 d. UAB „Eoltas“ pinigų priėmimo-perdavimo kvitas ir 2024 m. gegužės 24 d. UAB „Girlis LT“ PVM sąskaita faktūra Nr. 0083 patvirtina, kad automobilis turėjo kondicionavimo sistemos gedimą. Nei viename iš jų nefiksuota, kad kondicionavimo sistema turi gedimų, o tai, kad buvo papildyta sistema šaltnešiu, kas yra eksploatacinė medžiaga ir tai, kad ieškovė įsigijo kondicionieriaus slėgio daviklį, kurio pakeitimo poreikis konkrečiu atveju gali būti vertinamas kaip natūralus nusidėvėjimas tokio amžiaus ir ridos automobiliui, neįrodo rimtesnio sistemos gedimo egzistavusio sutarties sudarymo metu. Atkreiptinas dėmesys, kad 2024 m. gegužės 23 d. UAB „Eoltas“ kvite nurodyta, jog buvo pirktas oro gaiviklis – 0,85 Eur, ir oro kondicionieriaus slėgio daviklis - 42,15 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai nepagrįstai neįvertino kvito turinio, ir priteisė visiškai nesusijusias ieškovės išlaidas su automobilio defektų šalinimu. Paminėtina, kad atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad kondicionierius kartais šaldydavo, kartais ne – todėl manė, kad reikia užpildyti freoną, tą patį atsakovė ieškovei buvo nurodžiusi ir 2024 m. balandžio 30 d. žinute. Tačiau įvertinus šiuos paaiškinimus, nėra pagrindo daryti išvadai, kad atsakovė pripažino kondicionavimo sistemos esminį gedimą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pakankamai duomenų konstatuoti, kad kondicionavimo sistema šiuo metu neveikia, tačiau ieškovė šio defekto nepašalino (nekeitė kondicionieriaus kompresoriaus), būsimų išlaidų tokiam gedimui pašalinti neprašė priteisti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jo nepasisako, t. y. nevertina ar toks gedimas egzistavo ar neegzistavo automobilio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, kaip nepatenkančio į nagrinėjamo ginčo ribas.

Priešingai nei dėl važiuoklės, vairo mechanizmo ir kondicionavimo sistemos, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje esančių įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog pavarų dėžės ir kuro sistemos gedimai buvo susiję su automobilio perdavimo metu jau egzistavusiais trūkumais arba iki perdavimo susiformavusiomis jų priežastimis. Dėl šių paslėptų trūkumų, kurių atsakovė nenurodė ieškovei nei žodžiu, nei raštu prieš ar sudarant automobilio prikimo – pardavimo sutartį, automobilis negalėjo būti tinkamai naudojamas pagal paskirtį, o atsakovė neįrodė aplinkybių, kurios mažintų jos kaip pardavėjos atsakomybę už parduoto daikto kokybę (CPK 178, 185 straipsniai).

Byloje nustatyta, kad 2024 m. balandžio 29 d., atliekant važiuoklės remonto darbus, pastebėta prasisunkusi alyva iš pavarų dėžės, tą patvirtinta liudytojo LIU2, kuris vadovauja UAB „Giedraičio servisas“, parodymai bei UAB „Giedraičio servisas“ 2024 m. balandžio 29 d. atliktų darbų aktas. Ieškovė nedesldama kreipėsi į UAB „Avak“ dėl pavarų dėžės remonto. UAB „Avak“ 2024 m. gegužės 6 d. defektacijos akte nurodyta, kad pirminės apžiūros metu buvo aiškiai matyti alyvos prasisunkimas iš pavarų dėžės, nors kompiuterinė diagnostika nieko neparodė, tačiau tepalo kokybė nebuvo gera – „tepalas sudegęs“, todėl nuspręsta ardyti pavarų dėžę. Pavarų dėžės ardymo eigoje buvo pastebėti sekantys gedimai: 1) sudegusi pavarų dėžės sankaba, dėl ko pažeistas valdymo blokas; 2) susidėvėjęs dvimasis smagratis; 3) pažeistas atbulinės eigos bėgis; 4) pažeista 5-7 bėgio perjungimo svirtis. Iš UAB „Avak“ 2024 m. gegužės 15 d. PVM sąskaitos faktūros matyti, kad atlikta darbų bei pakeista detalių už 1990,45 Eur, tačiau nors buvo nustatytas susidėvėjęs dvimasis smagratis, matyti, kad jis nebuvo keičiamas. Liudytojas LIU3, UAB „Avak“ direktorius, patvirtino, kad buvo akte nurodyti gedimai, bei nurodė, kad smagratis nebuvo keičiamas, o pats automobilis faktiškai buvo remontuojamas ne pačiame servise, tačiau panaudos sutartimi naudojame garaže, kadangi servise nebuvo vietos, bei tvirtino, kad visos išvardintos detalės vienareikšmiai buvo būtinos, o su nustatytais greičių dėžės defektais automobilio nebuvo galima naudoti, lašant tepalui automobilį draudžiama eksploatuoti. Byloje pateiktas susirašinėjimas patvirtina, kad ieškovė 2024 m. balandžio 30 d. iš esmės informavo atsakovę apie įvykusį gedimą, siuntė nuotraukas, tačiau tokią informaciją pateikė po greičių dėžės išardymo, apie galimybę dalyvauti nustatant defektus neinformavo. Liudytojas LIU1, kuris yra buvęs atsakovės sutuoktinis, teigė, kad santuokoje jis būtent rūpinosi automobiliu (šios aplinkybės ieškovė neneigė), nurodė, kad ginčo automobilis turėjo greičių dėžės defektus. 2023 m. sausio 23 - 29 d. vykęs LIU1 ir atsakovės susirašinėjimas patvirtina, kad LIU1 buvo nurodęs atsakovei, kad ginčo automobilio remontas kainuos nemažai, bei klausė ar ji sustvarkė greičių dėžę, taip pat teigė, kad smagratis barška. Atsakovė tuo metu teigė, kad nieko nereikia taisyti. Liudytojas LIU4, atsakovės sutuoktinis, teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovė iš esmės greičių dėžės defekto neneigė, tačiau nesutiko su defektų šalinimo dydžiu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie pavarų dėžės trūkumai savo pobūdžiu nėra tokie, kuriuos vidutinis naudoto automobilio pirkėjas galėtų nustatyti automobilį įprastai apžiūrėdamas ar atlikdamas bandomąjį važiavimą. Jiems nustatyti buvo būtinas techninis automobilio patikrinimas ir pavarų dėžės ardymas, todėl nėra pagrindo šių trūkumų kvalifikuoti kaip akivaizdžių. Tai, kad automobilis po įsigijimo buvo eksploatuojamas ir juo nuvažiuota daugiau kaip 3 000 km, taip pat savaime nepatvirtina, jog pavarų dėžės trūkumai atsirado būtent po automobilio perdavimo ieškovei. Kaip jau minėta, vertinant naudoto automobilio kokybę turi būti sprendžiama ne tik tai, ar automobilį buvo galima naudoti jo pardavimo momentu, bet ir ar jis buvo tinkamas naudoti tam tikrą laiką po pardavimo. Atsakovės pateikti įrodymai, kad buvo pakeisti greičių dėžės tepalai, nepaneigia labiau tikėtinos aplinkybės, kad gedimas egzistavo automobilio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, kadangi atsakovė buvo užsakiusi tik tepalų keitimą, o tai, kad tepalus keitusi bendrovė nurodė, kad mechanikas nepastebėjo jokių trūkumų, nepaneigia, kad jų nebuvo, kadangi šie greičių dėžės trūkumai galėjo būti pastebėti tik ją išardžius, be to, nėra pateikti jokie įrodymai, kad atsakovė keitė pavarų dėžės alyvą, nes to reikėjo dėl jų periodinio keitimo, o ne bandė šalinti defektus, apie kuriuos, labai tikėtina, žinojo, kadangi jai tai buvo nurodęs buvęs sutuoktinis. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad greičių dėžės gedimas savo pobūdžiu nėra staiga atsirandantis įprastos eksploatacijos metu, o rodo jau egzistavusius techninius trūkumus. Nustatytas pavarų dėžės gedimas, negali būti laikomas natūraliu tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokyčiu, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, savaime suprantamu, kadangi ieškovė automobiliu pasinaudojo tik vieną mėnesį, o atsakovė nepateikė įrodymų, kad tai galėjo būti natūralaus nusidėvėjimo pasekmė atsiradusiu po automobilio perdavimo (CPK 178 straipsnis).

Apeliantė kvestionuoja UAB „Avak“ 2024 m. gegužės 6 d. defektacijos aktą, kaip neatitinkantį leistinumo reikalavimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka, kadangi, pirmiausia, ne vien šiuo įrodymu remiantis buvo spręsta, kad automobilis pardavimo metu turėjo greičių dėžės defektą, o pirmosios instancijos teismas padarė tokią išvadą įvertinęs visus įrodymus. Gedimo egzistavimo faktas vertintas kartu su kitais byloje esančiais duomenimis – remonto dokumentais, sąskaitomis, nuotraukomis, liudytojų parodymais, automobilio gedimo atsiradimo laiku, rida. CPK 177 straipsnio 1 dalyje įrodymais laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais teismas gali nustatyti bylai reikšmingų aplinkybių buvimą arba nebuvimą. Todėl negalima teigti, kad privataus autoserviso surašytas defektavimo aktas negali būti tinkamu įrodymu. Tai, kad defektavimo aktą surašęs asmuo teismo posėdyje nurodė nenustatinėjęs gedimų priežastinio ryšio bei jų atsiradimo momento, kadangi tai galėtų nurodyti ekspertai, tai riboja jo parodymų ir surašyto dokumento įrodomąją reikšmę būtent šiais klausimais, tačiau nepaneigia jo galimybės paliudyti faktiškai apžiūros bei ardymo metu nustatytą automobilio techninę būklę, o šiuo atveju gedimai akivaizdžiai egzistavo.

Apeliantė dėl pavarų dėžės gedimo nurodė įvairius deklaratyvius scenarijus, kad defektai atsirado dėl natūralaus nusidėvėjimo, intensyvaus važiavimo stiliaus po automobilio perdavimo ieškovei, tačiau minėta, tai, kad aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus, turi įrodyti atsakovė. Atsakovė, pateikdama tokius argumentus, nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad gedimai galėjo atsirasti dėl natūralaus nusidėvėjimo po automobilio pardavimo ieškovei ar dėl ieškovės kaltės (CPK 178 straipsnis). Atsakovė teigia, kad LIU3 galimai net neatliko pavarų dėžės remonto, tačiau tokias aplinkybes paneigia ieškovei išrašyta PVM sąskaita faktūra, jos apmokėjimas, nuotraukos, 2023 m. gruodžio 29 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutartis, liudytojo LIU3 ir ieškovės paaiškinimai. Atitinkamai atmestini apeliantės argumentai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė apie pavarų dėžės gedimą atsakovę informavo ir siuntė jai remonto metu darytas nuotraukas. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovei iki pavarų dėžės išardymo ar remonto būtų pasiūlyta automobilį ar išardytas detales apžiūrėti, pasirinkti kitą servisą ar pateikti pasiūlymą dėl kito trūkumų šalinimo būdo. Todėl sutiktina su apeliante tiek, kad jai nebuvo sudaryta reali galimybė daryti įtaką remonto būdui ir kainai. Vis dėlto ši aplinkybė nėra pagrindas paneigti patį pavarų dėžės trūkumo faktą ar pardavėjos atsakomybę už tokį trūkumą, jeigu įrodymų visuma patvirtina, kad jo priežastys egzistavo iki automobilio perdavimo ieškovei. Ši aplinkybė reikšminga sprendžiant tik dėl 1 990,45 Eur remonto išlaidų būtinumo ir pagrįstumo. Atsakovė byloje nepateikė konkrečių duomenų – kito autoserviso pasiūlymo, sąmatos, specialisto išvados ar kitų įrodymų – patvirtinančių, kad nustatyti pavarų dėžės gedimai galėjo būti kokybiškai pašalinti mažesnėmis išlaidomis arba kad konkrečios pakeistos detalės nebuvo būtinos gedimui pašalinti (CPK 178 straipsnis), todėl nėra pagrindo mažinti pavarų dėžės remonto išlaidų.

Byloje taip pat nustatyta, kad 2024 m. gegužės 31 d. neužsivedantis automobilis buvo pristatytas su autovežiu į autoservisą Kaune, Taikos pr. 135B, kuris priklauso MB „Atas Garage“, kur dalyvaujant antstolei Redai Stašėnienei, buvo atlikta automobilio apžiūra konstatuojant jo trūkumus: 1) variklis neužsiveda, nes nepaduodamas kuras, 2) iš alkūninio veleno riebokšlio sunkiasi variklio alyva, 3) judinant priekinius ratus sukant vairą girdisi pašaliniai garsai, todėl yra vairo sistemos gedimas ir toks automobilis yra nesaugus eksploatuoti. Šių trūkumų šalinimui reikalingi remonto darbai: 1) keisti kuro purkštukus, nes jie yra užsikimšę, kadangi kuras nepaduodamas į variklį; 2) keisti kuro siurblį, nes, atsukus kuro siurblio reguliatorių, aiškiai matyti siurblio metalo drožlės, kurios užkimšo visą kuro sistemą ir magistralę. Meistro teigimu, šis defektas atsiradęs per ilgą laiką. Pačios drožlės kuro sistemoje atsiranda, kai automobilis eksploatuojamas su mažai kuro bake per ilgą laiką. Automobilį eksploatuojant per ilgą laiką su mažu kiekiu kuro, bake atsiranda nuosėdos, kurios taip pat gali pakliūti su kuru į visą kuro sistemą. Pirmiausia, į patį kuro siurblį, toliau užkemšant kuro filtrą, jei ilgai nekeičiamas kuro filtras, tai ir pačią kuro sistemą, tai yra kuro magistralę ir ant jos sumontuotus purkštukus. Dar viena problema, priklausanti nuo metų sezono laiko ir lauke esančios oro temperatūros, kai kuro bake yra mažai kuro, viduje pačiame bake sušalęs oras pasiverčia į kondensatą, nuo kuro bako vidinių sienelių nuvarva į patį kurą, o patekus vandeniui per kuro siurblį ir į visą sistemą, apimant ir pačias kuro „šlangeles“, kuro magistralę ir purkštukus. Priveda prie šių komponentų vidinės korozijos atsiradimo, kas taip pat per ilgą laiko tarpą gali privesti prie kuro sistemos gedimų, tuo tarpu, net ir pačio kuro nuotėkio iš automobilio. Šie visi kuro sistemos gedimai atsiranda eksploatuojant automobilį ilgai, pavyzdžiui, nuvažiavus 15 tūkstančių kilometrų, ar net daugiau. Tai neatsitiko užpylus kartą ar kelis nekokybiško kuro, nes aiškiai matyti didelis kiekis drožlių.

2024 m. liepos 15 d. neužsivedantis automobilis buvo pervežtas į MB „Promotorika“ autoservisą. 2024 m. liepos 16 d. buvo atlikta pirminė nevažiuojančio automobilio kuro sistemos apžiūra MB „Promotorika“ Kauno raj., Garažų g. 1, Narėpų k., šio autoserviso 2024 m. liepos 30 d. surašytame defektiniame akte nurodyta, kad „automobilis neužsiveda, nes nepaduodamas į variklį dyzelinis kuras. Nustatytas kuro sistemos defektas. Atsukus degalų siurblio daviklį, bei numontavus degalų filtrą aptikta metalo drožlių. <...> Dažniausia gedimo priežastis - ilgas transporto priemonės eksploatavimas kuro bake paliekant mažai degalų, dėl ko kuro siurblys dirba maksimaliu režimu ir kuro bake esančios nuosėdos patenka į kuro sistemą bei cirkuliuojantį degalų sistema svetimkūniais palaipsniui „išnešioja“ po visus degalų sistemos agregatus, blogina kuro siurblio detalių tepimą, kas lemia metalo drožlių atsiradimą dėl jų trinties. Tokiu atveju reikalingas pilnas sistemos keitimas“. Liudytojas LIU2 teismo posėdžio metu patvirtino, kad kuro sistemoje rastos metalo drožlės ir jis tai matė.

Taigi šiuo atveju reikšminga ne vien tai, kad automobilis galutinai nustojo užsivesti praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams nuo jo įsigijimo ir pravažiavęs 3836 km po sutarties sudarymo. Esminę įrodomąją reikšmę turi pats nustatyto gedimo pobūdis. Dviejuose skirtingu laiku atliktuose automobilio patikrinimuose buvo nustatytas tas pats objektyvus požymis – metalo drožlės kuro siurblyje ir kuro sistemoje, dėl kurių sutriko kuro tiekimas. Šios nutarties 45 ir 46 punkte nurodyti įrodymai papildo vienas kitą, kadangi gedimas siejamas ne su vienkartiniu įvykiu, bet su palaipsniui ir per ilgesnį laiką susiformuojančiu kuro sistemos elementų dėvėjimusi bei užteršimu. Paminėtina, kad nors 2024 m. liepos 30 d. defektinis aktas surašytas praėjus keliems mėnesiams nuo automobilio perdavimo, tačiau jis ne sukuria naują gedimo versiją, o patvirtina anksčiau nustatyto to paties kuro sistemos gedimo pobūdį ir mastą.

Apeliantė nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti, kad toks defektas galėjo atsirasti ieškovei nuvažiavus 3 836 km (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad po automobilio įsigijimo ieškovė būtų atlikusi tokius veiksmus ar automobilį eksploatavusi tokiu būdu, kuris galėjo suformuoti nustatyto masto metalo drožlių kiekį kuro sistemoje, lėmusį kuro sistemos gedimą.

Automobilio neužsivedimas dėl visą kuro sistemą užteršusių metalo drožlių, būtinybė keisti ar remontuoti tarpusavyje susijusius kuro sistemos elementus ir dviejuose autoservisuose nustatytas šio proceso ilgalaikis pobūdis leidžia spręsti, kad tai nebuvo vien įprastas tokio amžiaus automobilio einamasis nusidėvėjimas, kurio pasekmės susiformavo jau po automobilio pardavimo. Naudoto automobilio pirkėjas turi pagrįstai tikėtis, kad automobilis bus tinkamas naudoti pagal pagrindinę paskirtį bent tam tikrą laiką po jo įsigijimo. Vien faktas, kad automobilis iki visiško gedimo dar kurį laiką buvo eksploatuojamas, šios išvados nepaneigia.

Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą – trumpą laikotarpį nuo automobilio įsigijimo iki visiško kuro sistemos veikimo sutrikimo, dviejų skirtingų patikrinimų metu nustatytas metalo drožles kuro sistemoje, nurodytą laipsnišką ir ilgalaikį tokio gedimo formavimosi pobūdį bei duomenų apie po automobilio perdavimo atsiradusią savarankišką gedimo priežastį nebuvimą – apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė įrodė, jog kuro sistemos gedimą nulėmusios priežastys egzistavo dar iki automobilio perdavimo ieškovei. Todėl su šio trūkumo pašalinimu susijusios būtinos ir pagrįstos remonto išlaidos turi būti atlyginamos atsakovės.

Iš MB „Promotorika“ pateiktos sąskaitos matyti, kad ieškovė už atliktus darbus sumokėjo 1 975 Eur. Nors sąskaitoje 826,45 Eur (be PVM) pozicija „Kuro sistema“ nėra detalizuota, vien tai nesudaro pagrindo spręsti, kad joje nurodytos išlaidos dubliuojasi su atskiromis kuro filtro, purkštukų tarpinių ar kuro siurblio bake remonto pozicijomis. Byloje nėra konkrečių duomenų, patvirtinančių tokį dvigubą apskaitymą, o pats visos kuro sistemos remonto poreikis nustatytas. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad kuro sistemos gedimas galėjo būti pašalintas mažesnėmis sąnaudomis, pateikiami tik deklaratyvus teiginiai. Kita vertus, į šią sąskaitą įtrauktos 61 Eur išlaidos už vairo stiprintuvo skysčio keitimą ir važiuoklės patikrą bei 12 Eur už vairo stiprintuvo skystį nėra susijusios su nustatyto kuro sistemos gedimo pašalinimu. Todėl iš 1 975 Eur sąskaitos kuro sistemos trūkumo pašalinimo išlaidomis pripažintina 1 902 Eur suma.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atskirai nekvalifikavo ieškovės patirtų išlaidų, susijusių su automobilio trūkumų nustatymu, automobilio transportavimu ir ikiteisminiu reikalavimo pareiškimu. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį tiesioginiais nuostoliais laikomos asmens turėtos išlaidos, o pagal šio straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktus į nuostolius taip pat įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu bei nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.

Nagrinėjamu atveju automechaniko konsultacijos išlaidos (70 Eur) buvo patirtos siekiant nustatyti neužsivedančio automobilio gedimo pobūdį, jo priežastį ir remonto apimtį, todėl jos laikytinos protingomis išlaidomis, susijusiomis su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punkto prasme. Tas pats konstatuotina ir dėl antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo išlaidų (už du protokolus 225,20 Eur), kurios laikytinos protingomis ir susijusiomis su paslėptų transporto priemonės trūkumų konstatavimu. Automobilio transportavimo autovežiu išlaidos (du kartai, viso 90 Eur), atsižvelgiant į tai, kad dėl nustatyto kuro sistemos gedimo automobilis neužsivedė ir negalėjo būti pristatytas į servisą savo eiga, yra tiesioginės būtinos išlaidos, priežastiniu ryšiu susijusios su užslėptu automobilio trūkumu.

Kasacinis teismas yra aiškiai nurodęs, kad iki bylos iškėlimo patirtos pretenzijos rengimo išlaidos gali būti atlyginamos kaip materialieji nuostoliai, o ne kaip bylinėjimosi išlaidos (pvz.,

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2025, 40 punktas). Todėl ieškovės iki kreipimosi į teismą patirtos teisinės pagalbos išlaidos (300 Eur) už pretenzijos atsakovei parengimą taip pat laikytinos materialiaisiais nuostoliais. Šios išlaidos buvo skirtos pažeistai teisei apginti ir reikalavimui patenkinti ne teismo tvarka, todėl patenka į CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto taikymo sritį. Nėra pagrindo spręsti, kad šios išlaidos neprotingai didelės, ar nebuvo būtinos, todėl jos priteistinos iš atsakovės. Atsižvelgiant į šios nutarties 53 ir esamame punkte nurodytus argumentus, iš atsakovės ieškovei viso priteistina 685,20 Eur (300 + 70 + 90 + 225,20) nuostolių.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad parduota naudota transporto priemonė turėjo paslėptų trūkumų, už kuriuos atsakinga atsakovė, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai tenkindamas ieškinį netinkamai įvertino visus nustatytus trūkumus, jų neanalizuodamas atskirai, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies – ieškinį tenkinant iš dalies: ieškovei iš atsakovės priteistina 3 892,45 Eur (1 902 Eur (už kuro sistemos remontą) + 1 990,45 Eur (už pavarų dėžės remontą)) automobilio defektų šalinimo išlaidų ir 685,20 Eur nuostolių.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas aptarė ir įvertino esminius ginčo šalių argumentus bei jų pateiktus įrodymus, dėl jų teisiškai pasisakė ir išdėstė savo išvadas, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai nemotyvavo priimto sprendimo. Be to, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandija, peticijos Nr. 16034/90). Todėl apeliantės argumentai dėl motyvavimo trūkumo ir civilinio proceso teisės pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismui iš dalies tenkinus atsakovės apeliacinį skundą, perskirstytinos pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į ieškinio atmestų ir patenkintų reikalavimų dalį (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė už pretenzijos atsakovei parengimą (300 Eur), įtraukė prie bylinėjimosi išlaidų, tačiau jos pagal teisinį reguliavimą priskirtinos nuostoliams, todėl nebuvo tinkamai apskaičiuota ieškinio suma, kuri šiuo atveju laikytina 5 098,65 Eur. Atitinkamai spręstina, kad ieškinys patenkintas 90 proc.

Ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 6 406,82 Eur teisinės pagalbos išlaidų, atskaičius 300 Eur, kurie priskirtini nuostoliams, ir 108 Eur žyminis mokestis. Apeliantė teigia, kad ieškovės turėtos išlaidos neproporcingai didelės lyginant su ieškinio suma, paslaugas teikė tik advokatų padėjėjai, dalis išlaidų nepriteistinos, vadovaujantis teismų praktika.

Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas). Pažymėtina, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio (Rekomendacijų 5 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad tokios paslaugos, kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, taip pat šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, pasirengimas rengti procesinį dokumentą, informacijos, reikalingos rengiant procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija, nelaikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Įvardytos paslaugos vertinamos kaip kitų paslaugų – atitinkamų procesinių dokumentų parengimo – sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (LAT nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016 51 punktas; nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018 41 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantės argumentais dėl ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo. Detaliau pasisakoma tik dėl ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurių apeliacinės instancijos teismas nelaiko pagrįstomis ir būtinomis.

Byloje nustatyta, kad pagal 2025 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą – faktūrą ieškovė turėjo 413,82 Eur išlaidų už teisines paslaugas, kurią sudaro 300 Eur be PVM teisinės paslaugos susipažįstant su civilinės bylos medžiaga ir prašymo dėl prieigos prie elektroninės bylos kortelės suteikimo rengimą ir pateikimą (42 Eur be PVM). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių išlaidų nėra pagrindo priteisti, kadangi: 1) kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad susipažinimas su byla nėra savarankiška teisinė paslauga, o yra sudėtinė dalis procesinių dokumentų rengimo, todėl atskirai nepriteisiama; 2) ieškovei pakeičiant atstovą ankstesnis jos atstovas jau buvo parengęs ir pateikęs teismui ieškinį bei dubliką, teikęs konsultacijas dėl ieškinio reikalavimų ir įrodymų rinkimo, už šias paslaugas iš viso apskaičiuota 2 000 Eur. Todėl naujo atstovo 300 Eur išlaidos už pakartotinį susipažinimą su civilinės bylos medžiaga nėra laikytinos objektyviai būtinomis išlaidomis, be to, pakartotinai vėliau prieš teismo posėdį buvo skiriama nemažai laiko pasirengimui teismo posėdžiui 2025 m. birželio 11 d.; 3) išlaidų atsiradimą lėmė pačios ieškovės apsisprendimas pakeisti byloje jai atstovaujantį asmenį, todėl jos paliktinos ieškovei; 4) išlaidos už techninio pobūdžio prašymo suteikti prieigą prie elektroninės bylos kortelės parengimą nelaikytinos atskirai atlygintinomis kvalifikuotos teisinės pagalbos išlaidomis.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nelaiko pagrįstomis 600 Eur be PVM (726 Eur su PVM) išlaidas už 2026 m. sausio 26 d. baigiamosios kalbos rengimą. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad baigiamosios kalbos rengimas nėra savarankiška, nuo pasirengimo bylos nagrinėjimui ir atstovavimo teismo posėdyje atskirtina teisinė paslauga. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad pasirengimas bylos nagrinėjimui apima ir baigiamosios kalbos rengimą, todėl už jos parengimą atskirai bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-514-236/2020 41 punktas; 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-384-1120/2022; 2025 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-78-467/2025). Šios pozicijos laikomasi ir naujausioje teismų praktikoje, kurioje pažymėta, kad rašytinės baigiamosios kalbos rengimas ir atstovavimas teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu pagal suteikiamų teisinių paslaugų tikslą yra tapatūs procesiniai veiksmai, o rašytinės baigiamosios kalbos parengimo išlaidos neatlygintinos, jeigu neįrodyta, kad jos nebuvo žodinės baigiamosios kalbos dubliavimas ar pasirengimo ją pasakyti sudėtinė dalis (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-249-1097/2026). Nagrinėjamu atveju ieškovės atstovas už baigiamosios kalbos rengimą apskaičiavo 726 Eur už 5 darbo valandas, o kitą dieną papildomai apskaičiavo 240 Eur be PVM už pasirengimą ir atstovavimą baigiamajame teismo posėdyje. Byloje nepateikta duomenų, leidžiančių nustatyti, kad 5 valandų baigiamosios kalbos rengimas buvo savarankiška ir objektyviai būtina teisinė paslauga, nesutampanti su pasirengimu galutiniam teismo posėdžiui. Todėl šios 600 Eur išlaidos negali būti papildomai perkeltos atsakovei.

Kitos ieškovės teisinės pagalbos išlaidos laikytinos neviršijančiomis Rekomendacijoje nustatytus dydžių už advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstomis 5 267 Eur (6 406,82 – 726 – 413,82) teisinės pagalbos išlaidų. Todėl atsižvelgiant į atmestų ir patenkintų ieškinio reikalavimų dalį, ieškovei iš atsakovės priteistina 4 837,50 Eur (5 267 + 108 – 10 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė pateikė įrodymus, kad sumokėjo už advokato padėjėjo teisinę pagalba 2 600 Eur, todėl iš ieškovės atsakovui priteistina 260 Eur (2 600 Eur x 10 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

Pritaikius vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistina 4 577,50 Eur (4 837,50 Eur - 260 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylos baigties

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino faktines aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas dėl automobilio defektų šalinimo dydžio atlyginimo, todėl atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas sprendimas keistinas iš dalies – ieškovei iš atsakovės priteistina 3 892,45 Eur automobilio defektų šalinimo išlaidų, 685,20 Eur nuostolių ir 4 577,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kadangi, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas dėl sprendimo patenkintas iš dalies, t. y. 10 procentų, šalių bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Atsakovė pateikė įrodymus, kad turėjo 1 608 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. 108 žyminis mokestis ir 1500 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Ieškovė pateikė įrodymus, kad turėjo 2 400,64 Eur teisinės pagalbos išlaidų, tačiau matyti, kad šią sumą sudaro 2 299 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir 101,64 Eur už susipažinimą su apeliaciniu skundu, analizė vertinimas, informavimas kliento apie pateiktą skundą. Apeliacinės instancijos teismas 101,64 Eur išlaidų nelaiko pagrįstomis, kadangi atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, nurodytą šios nutarties 62 punkte, tokios paslaugos nelaikytinos savarankiškomis, o yra apeliacinio skundo parengimo dalis. Tiek ieškovės, tiek atsakovės išlaidos už advokatų teisinę pagalbą neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių.

Kadangi apeliacinis skundas dėl sprendimo tenkintas iš dalies, iš ieškovės atsakovei priteistina 160,80 Eur (1 608 Eur x 10 proc.) bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovės ieškovei proporcingai atmestų reikalavimų daliai – 2 069,10 Eur (2 299 Eur - 10 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Pritaikius vienarūšių priešpriešinių procesinių reikalavimų įskaitymą, iš atsakovės ieškovei priteistina 1 908,30 Eur (2 299 Eur - 160,80 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 23 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš atsakovės ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 3 892,45 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt du eurus 45 ct) parduoto daikto trūkumų ištaisymo išlaidų, 685,20 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus 20 ct) nuostolių ir 4 577,50 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti ieškovei IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš apeliantės ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 1908,30 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus aštuonis eurus 30 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Urmila Valiukienė