Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jadvygos Mardosevič ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos Greitosios medicinos pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Amber Motors“ ieškinį atsakovei Greitosios medicinos pagalbos tarnybai dėl sutarčių nutraukimo ir įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą pripažinimo neteisėtais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas pažeidė pareigą visapusiškai ir objektyviai įvertinti byloje pateiktus įrodymus, neteisingai įvertino ieškovės vykdant sutartis apeliantei nepateiktų duomenų ir dokumentų apimtį bei reikšmę. 2025 m. liepos 28 d. raštu apeliantė pateikė ieškovei susistemintą informaciją, kokių konkrečiai duomenų ir dokumentų už kovo mėn. suteiktas pavėžėjimo paslaugas trūksta – visų kovo mėn. pavėžėjimo paslaugoms teikti naudotų transporto priemonių techninės apžiūros talonų. Pagal ieškovės pateiktą informaciją apeliantė negalėjo identifikuoti, kurie automobiliai yra nauji ir kurių techninės apžiūros talonų, ieškovės teigimu, nereikia teikti. 18 transporto priemonių atžvilgiu ieškovė nebuvo pateikusi ir daugiau duomenų bei dokumentų, ne tik techninės apžiūros talonų. Be to, teismas neįvertino, kad sutartyse nebuvo išimčių, jog naujų automobilių atžvilgiu dalies dokumentų teikti nereikia. Ieškovė šiuo argumentu – kad naujiems automobiliams trejus metus nereikalingi techninės apžiūros talonai, pirmą kartą pasirėmė tik 2025 m. spalio 16 d. rašte, t. y. jau po sutarčių nutraukimo.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad, gavusi paslaugų priėmimo–perdavimo aktus už 2025 m. kovo mėn., atsakovė nereiškė pastabų ieškovei dėl suteiktų paslaugų tinkamumo. Teismas neatskleidė ir nesuprato bylos esmės, t. y. to, kad ieškovei nepateikus aktualių sutartyse nurodytų duomenų ir (ar) dokumentų, atsakovė apskritai neturėjo objektyvios galimybės pareikšti ieškovei pretenzijas dėl faktiškai suteiktų paslaugų tinkamumo. 2025 m. liepos mėn. ieškovei pateikus paslaugų suteikimo lapus už 2025 m. kovo mėn., atsakovė nė vienos paslaugų teikimui naudotos transporto priemonės atžvilgiu negalėjo nustatyti visų reikalingų duomenų ir, atitinkamai, negalėjo įvertinti suteiktų paslaugų atitikties sutarčių reikalavimams. Visus sutarčių vykdymo kontrolei būtinus duomenis ieškovė pateikė atsakovei tik po ginčijamo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimo priėmimo. Teismas, akcentuodamas aplinkybę, kad faktiškai ieškovė pavėžėjimo paslaugas suteikė tinkamai, nepagrįstai sumenkino ieškovės padarytų pažeidimų pobūdį ir neįvertino šio ieškovės padaryto sutarties pažeidimo reikšmės atsakovės teisėms bei teisėtiems interesams. Atsakovė turi teisės aktais įtvirtintą pareigą užtikrinti pavėžėjimo paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę, o neturint iš ieškovės reikalaujamų atitinkamų duomenų ir dokumentų atsakovė šios pareigos įvykdyti negalėjo. Pagal sutartis aptariamų dokumentų nepateikimas nėra formalus pažeidimas – toks pažeidimas yra tiesiogiai susijęs su atsakovės galimybe vykdyti ieškovės teikiamų paslaugų priežiūrą ir kontrolę.

Teismas nepagrįstai ignoravo VPT 2025 m. gegužės 2 d. išvadoje atsakovei nustatytus privalomus įpareigojimus ir rekomendacijas. VPT išvadoje akcentavo tai, kad ieškovė nėra pateikusi reikiamų duomenų ir dokumentų apie transporto priemones ir vairuotojus, dėl to atsakovė negalėjo įsitikinti, ar suteiktos pavėžėjimo paslaugos atitiko sutartyse nustatytus reikalavimus. VPT konstatavo, kad atsakovė netinkamai vykdo sutarčių priežiūrą bei jų įgyvendinimo kontrolę (išvados 14, 67 l.), o ieškovė dėl nustatytų esminių pažeidimų turėtų būti įtraukta į Nepatikimų tiekėjų sąrašą (išvados 22–23 l.). Gavusi VPT išvadą atsakovė privalėjo imtis konkrečių veiksmų – sugriežtinti sutarčių vykdymo kontrolę, pareikalauti iš ieškovės trūkstamų duomenų ir dokumentų, o, nustačius esminius pažeidimus – nutraukti sutartis ir įtraukti ieškovę į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. VPT nedalyvavo byloje, taigi, faktiškai skundžiamu teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų; tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), todėl VPT turėtų būti įtraukta į bylą apeliaciniame procese.

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovės padaryti sutarčių pažeidimai nelaikytini esminiais. Sutarčių 67 punkte esminėmis sąlygomis laikomos, be kita ko, sutarties įvykdymo sąlygos ir (ar) aplinkybės, už kurias tiekėjui pasiūlymo vertinimo metu buvo skiriami balai (sutarčių 67.7 papunktis). Sutarčių 68 punkte nustatyta, kad šių sąlygų pažeidimas laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Pirkimuose pateiktais pasiūlymais ieškovė įsipareigojo pavėžėjimo paslaugas teikti grynaisiais elektromobiliais ir (ar) iš išorės įkraunamais hibridiniais automobiliais ir (ar) hibridiniais automobiliais, o už tai ieškovei pasiūlymo vertinimo metu buvo skiriami balai (konkurso sąlygų 86 papunktis). Ieškovei nepateikus duomenų ir dokumentų, patvirtinančių, kad paslaugos buvo suteiktos būtent tomis transporto priemonėmis, kurios buvo deklaruotos pirkimuose pateiktuose pasiūlymuose ir už kurias ieškovei buvo skirti papildomi ekonominio naudingumo balai, atsakovė negalėjo įsitikinti, ar ieškovė laikosi sutarčių įvykdymo sąlygų ir reikalavimų, už kuriuos ieškovei pirkimo procedūrų metu buvo skirti papildomi ekonominio naudingumo balai. Ieškovė nepateikė duomenų, nurodytų Techninės specifikacijos 27, 28 punktuose. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad Techninės specifikacijos 27, 28 punktų nuostatos yra skirtos ir taikomos tik pasiruošimui teikti paslaugą; toks teismo aiškinimas prieštarauja sutarčių esmei ir tikslui. Techninės specifikacijos 27, 28 punktuose numatytas sutarčių nutraukimo pagrindas yra susijęs su paslaugų teikimo pradžia, tačiau tai nereiškia, kad jis netaikomas ir vėliau sutarčių vykdymo metu. Pareiga pateikti duomenis ir dokumentus apie transporto priemones ir vairuotojus yra ne vienkartinis formalumas sutarties pradžioje, o nuolatinis įsipareigojimas, kuris turi būti vykdomas visą sutarties galiojimo laikotarpį. Sutartyse nebuvo nustatyta atskira naujai pasitelkiamų transporto priemonių patikros procedūra, todėl atsakovė šiuo atveju pagrįstai rėmėsi būtent Techninės specifikacijos 27, 28 punktų nuostatomis. Ieškovės pateiktuose 2025 m. kovo mėn. paslaugų suteikimo lapuose buvo nurodytos transporto priemonės, apie kurias ieškovė anksčiau nebuvo pateikusi atsakovei sutartyse nustatytos informacijos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sutartys buvo sudarytos viešųjų pirkimų pagrindu, todėl esant esminio sutarties pažeidimo situacijai atsakovė turėjo pareigą nutraukti su ieškove sudarytas sutartis.

Teismas nepagrįstai nevertino, ar ieškovės veiksmai (ne)kvalifikuotini esminiu pažeidimu vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais esminio pažeidimo kriterijais. Ieškovei nepateikus aktualių duomenų ir dokumentų apie sutarčių vykdymui naudojamas transporto priemones ir vairuotojus, atsakovė neturėjo realios galimybės atlikti sutartyse numatytos paslaugų priežiūros ir kontrolės, t. y. įsitikinti, ar paslaugas pagal sutartis ieškovė teikė tinkamai bei laikydamasi sutartyse bei ieškovės pirkimuose pateiktuose pasiūlymuose nustatytų reikalavimų. Ieškovės veiksmai kvalifikuotini esminiu sutarties pažeidimu ir sudarė pagrindą atsakovei vienašališkai nutraukti sutartis ne tik vadovaujantis konkrečiai sutartyse nustatytu esminio pažeidimo pagrindu, bet ir CK 6.217 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Teismas nepagrįstai priteisė ieškovei visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Dalis ieškovės nurodytų bylinėjimosi išlaidų (5 082 Eur) yra už teisines paslaugas, už kurias išlaidos nėra atlyginamos, nes laikomos kitų paslaugų sudėtine dalimi, arba nėra susijusios su byla ir neatitinka realumo, būtinumo ir (ar) pagrįstumo kriterijų (už komunikaciją su atsakove už bylos nagrinėjimo ribų – iki ieškinio pateikimo, už atstovo susipažinimą su medžiaga, už atsakymų į raštus rengimą, teismų praktikos paiešką rengiant procesinius dokumentus, dokumento analizę, už baigiamosios kalbos rengimą). Ieškovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma už ieškinio rengimą turi būti mažinama iki Rekomendacijose nurodyto dydžio (5 967,50 Eur). Taigi, ieškovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis turi būti sumažintas mažiausiai iki 17 082,75 Eur, kuriuos sudaro 11 321,75 Eur išlaidos už byloje ieškovei suteiktą advokato teisinę pagalbą bei 5 761 Eur žyminis mokestis.

Teismas nesumenkino bendradarbiavimo pareigos, o įvertinęs pirkimo dokumentus nustatė, kokie pažeidimai galėjo būti laikomi esminiais, kokie – ne. Atsakovės nurodyti pažeidimai nelaikytini esminiais, be to, jie nebuvo padaryti. Atsakovė nepateikė jokių konkrečių paaiškinimų ir įrodymų, kuo pasireiškė priežiūros ir kontrolės neatlikimas. Atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl duomenų pateikimo 2025 m. liepos 28 d., tačiau VPT jau 2025 m. gegužės 2 d. išvadoje buvo konstatavusi faktą, jog atsakovė netinkamai parengė pavėžėjimo paslaugų pirkimų dokumentus, nekontroliavo sutarčių vykdymo, neprašė tiekėjų reikalingos informacijos ir t. t. Už netinkamą pirkimo dokumentų parengimą buvo atsakinga atsakovė, jos bandymas „permesti“ atsakomybę tiekėjai yra nepagrįstas.

Teismas pagrįstai pažymėjo, kad nėra jokių duomenų (pretenzijų) dėl ieškovės teiktų paslaugų (ne)tinkamumo. Byloje ieškovė paaiškino duomenų (ne)pateikimo priežastis, t. y. ieškovė buvo įsitikinusi, kad atsakovė turi visus reikiamus duomenis atsiskaitymui, nes techninės apžiūros talonai naujoms transporto priemonėms nuo 2014 m. nėra išduodami, tuo tarpu likusioms transporto priemonėms tai buvo galima patikrinti viešai prieinamuose registruose, tas pats pasisakytina apie draudimo liudijimus. Ieškovės vadovas tai išaiškino atsakovei žodžiu, o vėliau 2025 m. spalio 1 ir spalio 16 d. raštuose. Supratusi, kad atsakovė neketina tikrinti registrų, nors tai atliko kitų tiekėjų atžvilgiu, ieškovė per kelis kartus pateikė prašomus duomenis. Byloje nustatyta, kad už 2025 m. balandžio – gegužės mėn. suteiktas pavėžėjimo paslaugas ieškovė duomenis pateikė atsakovei 2025 m. rugsėjo 17 d., kas papildomai parodo, jog ieškovė nuolatos bendravo su atsakove. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nė vienas iš atsakovės tariamai nustatytų ieškovės pažeidimų nėra laikytinas esminiu. Įvertinęs bylos aplinkybes pagal esminio sutarties (ne)pažeidimo kriterijus, įtvirtintus CK 6.217 straipsnyje, teismas pagrįstai konstatavo, kad duomenų nesavalaikis pateikimas negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Sutarčių dalykas yra pacientų pavėžėjimo paslaugos, o ne sutarčių kontrolė, kaip nurodo atsakovė.

Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme sumažinimo. Remiantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 1, 6, 10 punktais, prie bylinėjimosi išlaidų priskiriamos sumos, išmokėtos vertėjams, advokato ir (ar) advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti bei kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Sutarčių 78 punkte buvo įtvirtinta pareiga nesutarimus ir ginčus spręsti abipusiu susitarimu. VPĮ 102 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tiekėjas turi teisę pateikti pretenziją perkančiajai organizacijai, pateikti prašymą ar pareikšti ieškinį teismui. Ieškovė neturi žinių viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo klausimais, todėl, gavusi 2025 m. rusėjo 23 d. atsakovės sprendimą, kurį sudarė net 46 lapai, kreipėsi į advokatų kontorą dėl teisinės pagalbos suteikimo. Toks kreipimasis buvo protingas ir būtinas. Ieškovė pateikė atsakymus į 2025 m. rugsėjo 23 d. atsakovės sprendimą ir bandė ginčą išspręsti taikiai. Ieškovė patyrė išlaidų iki bylos pradžios, tačiau jeigu atsakovės būtų tenkinusi ieškovės prašymą dėl neteisėto sprendimo atšaukimo, šios bylos ir vėliau atsiradusių išlaidų nebūtų buvę, todėl visos ieškovės išlaidos yra tiesiogiai susijusios su skundžiamu sprendimu, jos laikytinos būtinomis ir pagrįstomis. Atsakovės neteisėtu sprendimu buvo nutraukta daugiau nei 40 sutarčių, kurių vertė sudarė ne vieną milijonų eurų, sutartys sudarytos skirtinguose viešuosiuose pirkimuose; byla itin sudėtinga, reikalaujanti specialių žinių, itin didelės apimties ir reikalaujanti daugiau laiko nei įprasta. Atsakovės apeliacinis skundas sudaro net 28 lapus, viešųjų pirkimų byloje įvyko net 2 žodiniai posėdžiai. Tai iliustruoja bylos sudėtingumą ir kompleksiškumą. Ieškovė byloje buvo aktyvi, elgėsi rūpestingai, sąžiningai, laiku teikė visus dokumentus, pasinaudojo teismo sudaryta teise pateikti baigiamąją kalbą raštu. Atsižvelgiant į tai, ieškovei priteistos bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos neturėtų būti sumažintos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo (ar apskųstos teismo sprendimo dalies) teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir (ar) aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį apibrėžtos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimas, kuriuo teismas, tenkindamas ieškovės UAB „Amber Motors“ ieškinį, pripažino neteisėtais atsakovės VšĮ Greitosios medicinos pagalbos tarnybos 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimus dėl pavėžėjimo paslaugų teikimo sutarčių su ieškove nutraukimo ir ieškovės įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą (VPĮ 91 straipsnis), paskirstė ir priteisė šalių byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad ieškovei atitinkamose dalyse laimėjus atsakovės paskelbtus konkursus pacientų pavėžėjimo paslaugoms teikti, šalys 2024 m. birželio mėn. ir 2024 m. spalio mėn. sudarė pavėžėjimo paslaugų teikimo sutartis. 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimu atsakovė nurodytas su ieškove sudarytas sutartis nutraukė, argumentuodama, kad ieškovė sutartimis įsipareigojo teikti duomenis ir dokumentus apie paslaugų teikimą, duomenys buvo reikalingi atsakovei, jog ji galėtų užtikrinti paslaugų teikimo kontrolę, tačiau, atsakovės teigimu, ieškovė įsipareigojimų tinkamai nevykdė, nebendradarbiavo – visą sutarčių vykdymo laikotarpį sistemingai pažeidinėjo įsipareigojimą laiku pateikti reikalingą informaciją bei duomenis, ignoravo atsakovės teiktas pastabas. Atsakovės vertinimu, ieškovės padaryti sutarčių pažeidimai sudarė sutartyje numatytus jų nutraukimo pagrindus (Techninės specifikacijos 27, 28 punktai), taip pat atitiko CK įtvirtinto esminio sutarties pažeidimo sampratą (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė neįrodė sutartyse numatytų jų nutraukimo pagrindų ir (ar) sutarčių esminio pažeidimo pagal CK, todėl nepagrįstai ir neteisėtai nutraukė sutartis bei įtraukė ieškovę į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Apeliaciniame skunde atsakovė su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendimu nesutinka. Apeliantė argumentuoja, kad teismas įrodymų neįvertino visapusiškai ir objektyviai, nepagrįstai sumenkino ieškovės padarytų pažeidimų pobūdį ir neįvertino, ar ieškovės padaryti sutarčių pažeidimai kvalifikuotini kaip esminiai pagal CK įtvirtintus esminio sutarties pažeidimo kriterijus. Apeliacinės instancijos teisme keliami klausimai, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis ir teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, ar teisingai jas įvertino sutarčių esminio (ne)pažeidimo aspektu (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Argumentai dėl šių klausimų, nurodyti atsakovės apeliaciniame skunde ir ieškovės atsiliepime į jį, pirmosios instancijos teismo motyvai, sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką.

Dėl apeliantės prašymo į bylos nagrinėjimą įtraukti Viešųjų pirkimų tarnybą

Apeliantė VšĮ Greitosios medicinos pagalbos tarnyba apeliaciniame skunde prašo į bylos nagrinėjimą įtraukti VPT trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, apeliantės (atsakovės) pusėje. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės paneigė VPT 2025 m. gegužės 2 d. išvadoje apeliantei nustatytus įpareigojimus ir sukūrė teisiškai prieštaringą situaciją, kai apeliantė privalo vykdyti VPT įpareigojimus sugriežtinti sutarčių vykdymo kontrolę, tačiau teismas tokius apeliantės veiksmus įvertino kaip neteisėtus. Apeliantės vertinimu, skundžiamu teismo sprendimu buvo išspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, nes VPT nedalyvavo byloje. Be to, VPT įtraukimas į bylą užtikrintų visapusišką ir objektyvų byloje esančių aplinkybių išnagrinėjimą, VPT galėtų pateikti paaiškinimus dėl jos išvadoje, kuria vadovavosi apeliantė priimdama ginčo sprendimą, nustatytų pažeidimų pobūdžio, jų reikšmės ir privalomų įpareigojimų turinio. Ieškovė apeliantės prašymą įtraukti į bylą VPT trečiuoju asmeniu prašo atmesti, nurodydama, kad byla nesusijusi su VPT materialiosiomis teisėmis ir interesais, todėl jos neįtraukimas nesukliudė tinkamai išnagrinėti bylos ir teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nesudaro; VPT įtraukimas į bylą užvilkintų bylos nagrinėjimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir nagrinėjamus klausimus, nenustatė pagrindo tenkinti apeliantės prašymo dėl VPT įtraukimo dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ir (ar) išvada teikiančia institucija.

Pirma, byloje pateiktas rašytinis įrodymas – VPT išvada – nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, pirmosios instancijos teismas šios išvados (ne)teisėtumo nevertino ir, priešingai nei teigia apeliantė, priimtu sprendimu dėl VPT materialiųjų teisių ir (ar) pareigų nenusprendė. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad VPT privalėjo būti įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų. Be to, apeliantė prašymo įtraukti VPT dalyvaujančiu byloje asmeniu pirmosios instancijos teisme nepareiškė (CPK 47 straipsnio 1 dalis); atitinkamai, nenustačius, kad asmuo privalėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, toks prašymas nėra suderinamas su apeliacinio proceso esme ir dėl to atmestinas.

Antra, kaip teisingai nurodo ieškovė, tam, kad VPT galėtų pateikti išaiškinimą (išvadą) ginčo klausimais, nėra būtina įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu. Trečiaisiais asmenimis į bylos nagrinėjimą traukiami subjektai, kurių teisėms arba pareigoms gali turėti įtakos bylos išsprendimas (CPK 47 straipsnio 1 dalis), o šiuo atveju, minėta, nėra nustatyta, kad byloje priimtas teismo sprendimas galėtų turėti įtakos VPT materialiosioms teisėms ar pareigoms. Esant poreikiui byloje gauti VPT išaiškinimą (išvadą) reikšmingais klausimais, VPT gali būti įtraukta dalyvauti byloje išvadą teikiančia institucija (CPK 49 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teisme apeliantė tokio prašymo neformulavo, nors, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, nuomonę dėl būtinybės gauti kompetentingos valstybės institucijos išvadas apeliantė turėjo pateikti dar atsiliepime į ieškinį (CPK 423⁵ straipsnio 2 dalies 2 punktas). Toks prašymas apeliacinės instancijos teismui neatitinka CPK įtvirtinto ribotos apeliacijos principo, pagal kurį apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas netiriant pirmosios instancijos teisme šalių nenurodytų faktinių aplinkybių ir pagal byloje jau esančius pirmosios instancijos teismo priimtus įrodymus (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnis). Apeliantė nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl aptariamo prašymo nepareiškė pirmosios instancijos teisme, taip pat nepagrindė būtinybės VPT išvadai gauti, atsižvelgiant į tai, jog byloje vertinamas sutarčių nutraukimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas, kurio nagrinėjimas priskirtas teismo kompetencijai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apeliantės prašymą įtraukti VPT dalyvauti byloje.

Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų (ne)priėmimo

Apeliantė apeliacinės instancijos teismui padavė papildomus rašytinius paaiškinimus ir prašymą priimti papildomą įrodymą – VPT 2026 m. vasario 20 d. patikslintą vertinimo išvadą (DOK-2162). Apeliantės teigimu, poreikis pateikti rašytinius paaiškinimus ir patikslintą VPT išvadą atsirado susipažinus su ieškovės atsiliepimu, nes apeliantė apeliacinio skundo pateikimo metu pagrįstai nesitikėjo, jog VPT išvadoje konstatuoti pažeidimai taps ginčo dalyku, o ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą šias aplinkybes ginčija. Ieškovė prašo apeliantės rašytinių paaiškinimų ir naujai teikiamų įrodymų nepriimti, nes, ieškovės teigimu, rašytinių paaiškinimų teikimas apeliacinės instancijos teismui nėra galimas, taip pat apeliantė nepagrindė, kodėl teikiamas naujas įrodymas pateiktas ne su apeliaciniu skundu, o likus 1 dienai iki teismo posėdžio, kai ieškovė jau neturėjo galimybių susipažinti su šiuo įrodymu ir dėl jo pasisakyti (DOK-2171).

CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti konkretūs procesiniai terminai ir šiems pasibaigus draudžiama keisti (papildyti) skundą (atsiliepimą į jį) (CPK 323, 338 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022).

Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas yra ribojamas: apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės rašytinių paaiškinimų ir juos pagrindžiančio teikiamo naujo rašytinio įrodymo turinį aptarto teisinio reglamentavimo ir formuojamos teismų praktikos kontekste, daro išvadą, kad apeliantės pateikti rašytiniai paaiškinimai, kuriais, kaip nurodo pati apeliantė, siekiama atsikirsti į kitos šalies atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, neatitinka nurodytų rašytinių paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme priėmimo sąlygų, todėl pateiktus rašytinius paaiškinimus, o kartu su jais – ir pateiktą naują įrodymą, priimti atsisako (CPK 323, 314 straipsniai). Apeliantės nurodyti argumentai, kad papildomą medžiagą būtina pateikti atsižvelgiant į ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, nepagrindžia, jog naujai teikiamų paaiškinimų ir įrodymų būtinybė iškilo vėliau. Bylos nagrinėjimo ribos pirmosios instancijos teisme apibrėžiamos pareikšto ieškinio pagrindu ir ieškinio dalyku bei atsakovo atsikirtimais į ieškinį, atitinkamai, jos daro įtaką ir bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme – apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiami aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 49 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).

Dėl esminio sutarčių pažeidimo (ne)buvimo (CK 6.217 straipsnis)

Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar ieškovės padaryti sutarčių pažeidimai kvalifikuotini kaip esminiai pagal CK įtvirtintus esminio sutarties pažeidimo kriterijus (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys), šiuo aspektu neįvertino bylos duomenų ir (ar) byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl, atsakovės teigimu, priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pagrindo sutikti su šiais apeliantės teiginiais nenustatė.

CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Taigi, sprendžiant dėl esminio sutarties pažeidimo pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį (ne)buvimo, turi būti nustatoma, ar sutartis buvo pažeista, ir, jei sutarties pažeidimas nustatomas, pagal įstatyme nustatytus kriterijus įvertinama, ar padarytas pažeidimas laikytinas esminiu.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė neįrodė, jog ieškovė pažeidė ar netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, atitinkamai, teismas nusprendė, kad atsakovė sutartis nutraukė neteisėtai. Teismas išvadas dėl sutarčių nepažeidimo iš ieškovės pusės padarė įvertinęs, ar apeliantė įrodė, kad ieškovė pažeidė sutarčių sąlygas (sutarčių 19, 20, 21, 23 punktus, Techninės specifikacijos 26.2, 26.13 papunkčius). Vertindamas apeliantės argumentus dėl sutarčių nutraukimo pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad ginčo sutarčių dalykas yra nespecializuoto pavėžėjimo lengvaisiais automobiliais, kai pavėžėjimas planuojamas iš anksto, paslaugos, o byloje nėra duomenų, jog apeliantės 2025 m. liepos 28 d. rašte nurodytų dokumentų savalaikis nepateikimas turėjo neigiamą įtaką pavėžėjimo paslaugų kokybei. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovės pateikti duomenys apie paslaugų teikimui pagal sutartis su apeliante vykdyti panaudotas investicijas įsigyjant tam reikalingas transporto priemones, patvirtinta, jog ieškovė dėl sutarčių nutraukimo patirtų ir patiria didelių nuostolių. Taigi, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl sutarčių esmės (dalyko), pripažino neįrodytu esminio sutarčių pažeidimo faktą ir pažymėjo, kad sutarčių nutraukimas ieškovei lemtų didelius nuostolius. Atsižvelgdama į teismo sprendimo motyvų turinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas neatliko vertinimo, ar ieškovės veiksmai kvalifikuotini esminiu pažeidimu vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais esminio pažeidimo kriterijais.

Grįsdama apeliacinį skundą, apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovė apeliantei nebuvo pateikusi tik naujų transporto priemonių techninės apžiūros talonų ir (ar) kad ieškovė apskritai neturėjo pareigos juos pateikti; apeliantės teigimu, teismas neįvertino šio ieškovės padaryto sutarties pažeidimo reikšmės apeliantės teisėms bei teisėtiems interesams, neatsižvelgė į tai, kad šiuos ieškovės padarytus pažeidimus 2025 m. gegužės 2 d. išvadoje konstatavo VPT, o dėl jų apeliantė neteko galimybės tinkamai kontroliuoti ginčo sutarčių vykdymo kokybę. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nenustatė pagrindo sutikti su šiais apeliantės teiginiais ir apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas dėl esminio sutarčių pažeidimo nebuvimo nusprendė netinkamai (nevisapusiškai) įvertinęs bylos duomenis ir (ar) byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Sutarties nutraukimas CK 6.217 straipsnio 1 dalies pagrindu galimas tada, kai sutarties pažeidimas yra esminis, t. y. pagal savo pobūdį bei pasekmes paneigia sutarties tikslą; esminis sutarties pažeidimas reiškia, kad kreditorius praranda bet kokį interesą gauti įvykdymą, nes jis jau nebegaus to, ką tikėjosi gauti sudarydamas sutartį (CK 6.217 straipsnio 2 dalis), ir vykdymo trūkumų ištaisymas tampa beprasmis. Tokiu atveju skolininko teisė pašalinti vykdymo trūkumus negali paneigti kreditoriaus teisės vienašališkai nutraukti sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, nes jau akivaizdu, kad nukentėjusi šalis negavo to, ką tikėjosi gauti sudarydama sutartį. Priešingas aiškinimas prieštarautų esminio sutarties pažeidimo sampratai, kad dėl pažeidimo nukentėjusi šalis praranda bet kokį interesą gauti sutarties įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-378/2026). Esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiosios dalies to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2012 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-684/2017).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, jog esminio sutarties pažeidimo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2018). Sprendžiant dėl sutarties nutraukimo dėl esminio sutarties pažeidimo pagrindo (CK 6.217 straipsnis) (ne)buvimo, būtina nustatyti, ar sutartinių įsipareigojimų neįvykdymas reiškia esminį sutarties pažeidimą, ar galimi kiti šalių pažeistų teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2009). Sutarties nutraukimas naudotinas tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė). Nukentėjusi šalis negali remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalies ir sutartyje nustatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018; 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-684/2023). Taigi, vertinant, ar sutartis (ne)buvo pažeista iš esmės, vertintinas sutarties dalykas – tai, dėl ko buvo sudaryta sutartis, ir tai, kaip (kiek) jį sudarančios šalių tarpusavio prievolės buvo (ne)(į)vykdytos, ar po sutarties pažeidimo kreditoriaus interesas dėl sutarties dalyko išlieka, ar visgi dėl padaryto sutarties vykdymo pažeidimo trūkumų ištaisymas nebėra prasmingas.

Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš ginčo sutarčių turinio matyti, kad šalių sudarytų sutarčių dalykas yra nespecializuoto pavėžėjimo lengvaisiais automobiliais paslaugos. Atsižvelgiant į tai, apeliantės nurodyti ieškovės veiksmai (neveikimas), susiję su duomenų ir (ar) dokumentų apie paslaugų teikimą (ne)pateikimu, galėtų būti vertinami kaip esminis sutarčių pažeidimas CK 6.217 straipsnio prasme tik tokiu atveju, jei jų neatlikimas būtų turėjęs neigiamus padarinius pagrindinio sutarties dalyko įgyvendinimui, t. y. būtų padaręs pavėžėjimo paslaugų teikimą negalimu ir (ar) atsakovei objektyviai nebeaktualiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai tokių aplinkybių nepatvirtina.

Pirma, apeliantė patvirtino, kad pavėžėjimo paslaugos pagal sutartis buvo teikiamos užsakymų principu, t. y. apeliantė pateikdavo užsakymą dėl konkretaus paciento nuvežimo į atitinkamą sveikatos priežiūros įstaigą konkrečiai paslaugai gauti (t. 4, b. l. 4). Bylos duomenys ir joje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad dėl apeliantės nurodytų dokumentų ir duomenų apie naudojamus automobilius ir kt. nepateikimo sutarčių vykdymas – pavėžėjimo paslaugų teikimas – apeliantės būtų buvęs sustabdytas. Priešingai, nors ginčo sprendime ir bylos nagrinėjimo metu apeliantė nurodė ir argumentavo, kad ieškovė įsipareigojimus teikti duomenis ir dokumentus apie paslaugų teikimą pažeidinėjo sistemingai visą sutarčių vykdymo laikotarpį, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė ir dėl to byloje nėra ginčo, kad pačias pavėžėjimo paslaugas ieškovė suteikė, jas suteikė tinkamai, be kita ko – dėl (ne)kokybės galutinių klientų nusiskundimų negauta, o apeliantė už suteiktas paslaugas atsiskaitė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog apeliantė ginčo dokumentų nepateikimo (t. y., be kita ko, Techninės specifikacijos IV skyriaus nuostatų, kuriose numatyta ieškovės pareiga pateikti apeliantei duomenis apie transporto priemones ir vairuotojus, kurie vykdys ieškovės teikiamas paslaugas, preciziško vykdymo) nelaikė esmine sąlyga pavėžėjimo paslaugoms teikti. Tokią išvadą iš esmės patvirtina ir apeliantės dėl analogiškų sutarčių nuostatų tinkamo (ne)vykdymo teikti paaiškinimas VPT dėl kito tiekėjo – apeliantė VPT paaiškino, kad „<...> tiekėjai dokumentus GMPT teikė dalimis; dalis dokumentų buvo teikta tikrai praleidus 5 darbo dienų terminą (numatytą Techninės specifikacijos IV skyriuje), tačiau tai nėra sutarties sąlygų nesilaikymas <...>“ (t. 1, b. l. 259). Taigi, nepaisant to, kad ieškovė, kaip nurodė apeliantė, nepateikdavo sutartyje numatytų dokumentų sutartyje nustatytu laiku, apeliantė toliau teikdavo ieškovei užsakymus, ieškovė juos priimdavo ir įvykdydavo, apeliantė už tai su ieškove yra atsiskaičiusi.

Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad apeliantė jos nurodytų ieškovės padarytų sutarties pažeidimų nelaikė esminiu sutarties pažeidimu, dėl kurio pavėžėjimo paslaugų teikimas ir gavimas turėjo būti sustabdytas ir (ar) tapo jai neaktualus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu nukentėjusioji šalis toleruoja sutarties pažeidimą ilgą laiką, leidžia toliau vykdyti sutartį ir priima iš jos gaunamą naudą, negalima daryti išvados, kad ji negauna to, ką tikėjosi gauti sudarydama sutartį. Todėl tuo atveju, kai įvyksta sutarties pažeidimas, kuris pagal šalių susitarimą laikomas esminiu, nukentėjusioji šalis, laikydamasi CK 6.218 straipsnio 1 dalyje arba sutartyje įtvirtinto termino iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą, privalo kuo operatyviau pasinaudoti šia teise. Tokiu atveju sutartį pažeidusi šalis negalės turėti lūkesčio, kad jos pažeidimas nėra reikšmingas. Panaši idėja yra įtvirtinta CK 6.218 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-916/2019). Atsižvelgiant į nurodytą, apeliantei iki sutarčių nutraukimo iš esmės toleravus ieškovės elgesį preciziškai nevykdant sutartyje nustatytų įsipareigojimų pateikti duomenis, nėra pagrindo konstatuoti, kad toks ieškovės elgesys, kai apeliantės prašyti dokumentai teikti dalimis ar pavėluotai, laikytinas esminiu sutarčių pažeidimu CK 6.217 straipsnio prasme.

Byloje nėra duomenų, kad po VPT išvados priėmimo, atsižvelgdama į jos turinį, apeliantė ieškovei būtų atskleidusi, jog toliau sutarčių vykdymo praktika yra griežtinama, paslaugų kokybės kontrolė stiprinama ir, be kita ko, Techninės specifikacijos IV skyriuje numatytos tiekėjos pareigos, kurių neįvykdymu apeliantė argumentavo ginčo sprendimą dėl sutarčių nutraukimo, turi būti vykdomos preciziškai. Nei apeliantės nurodytame 2025 m. birželio 17 d. el. laiške – prašyme ieškovei dėl duomenų pateikimo (išsiųstame ieškovei jau po VPT išvados priėmimo) (t. 4, b. l. 21), nei 2025 m. liepos 28 d. rašte dėl ataskaitų pateikimo (t. 2, b. l. 382), apeliantė ieškovei apie tai nenurodė ir VPT išvadų turinio nekomentavo, o tik pažymėjo, jog duomenys reikalingi konkretaus kovo mėnesio paslaugų priėmimo–perdavimo akto klausimui išspręsti; taigi, yra reikalingi siekiant atlikti mokėjimą už suteiktas paslaugas. Tik ginčo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendime apeliantė ieškovei nurodė, kad VPT atliko viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų pavėžėjimo sutarčių, įskaitant ir su ieškove sudarytas sutartis, vykdymo vertinimą, o vienas iš esminių šioje išvadoje pateiktų VPT aspektų – griežtinti sutarčių vykdymo kontrolę (t. 4, b. l. 46). Taigi, iki pat pranešimo apie sutarties nutraukimą ieškovė galėjo pagrįstai turėti pačios apeliantės veiksmų iki tol ieškovei suteiktą lūkestį, kad dokumentų nepateikimas visų iš karto ir (ar) griežtai sutartyse nustatytais terminais nelaikomas esmine sąlyga paslaugoms teikti ir, atitinkamai, pagrindo nutraukti sutartis nesudaro.

Antra, išvadą, kad apeliantės nurodytų dokumentų ir (ar) duomenų nepateikimas visų iš karto ir (ar) griežtai laiku negali būti vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas, patvirtina ir tai, jog, kaip pagrįstai įvertino pirmosios instancijos teismas, pagal teisės aktus techninės apžiūros talonai naujiems automobiliams neišduodami, o apeliantei priėmus ginčo sprendimą, ieškovė likusių automobilių techninės apžiūros talonus apeliantei pateikė 2025 m. spalio 1 d., spalio 16 d. ir lapkričio 4 d. raštais (dėl to byloje ginčo nėra). Apeliaciniame skunde apeliantė patvirtina, kad didžiosios dalies automobilių atžvilgiu turėjo informaciją apie registracijos liudijimo išdavimo datą. Tačiau pateiktoje informacijoje ji taip pat nurodė registracijos liudijimų gavimo datas (t. 5, b. l. 175), taigi, šiuos duomenis turėjo. Automobilio registracijos liudijime nurodoma ir pirmosios registracijos data, todėl apeliantė galėjo žinoti, kurie automobiliai yra nauji ir, atitinkamai, kad pagal Privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros atlikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 3-406, nuostatas viešajame eisme tris metus nuo pirmosios jų registracijos datos tokie automobiliai dalyvauja be privalomosios apžiūros. Automobilio registracijos liudijime taip pat nurodomi valstybinis automobilio numeris ir registracijos liudijimo numeris. Kaip nurodo ieškovė, pagal šiuos duomenis internete viešai prieinamoje AB ,,Regitra“ duomenų bazėje apeliantė galėjo nustatyti, ar senesni automobiliai turi galiojančius techninės apžiūros talonus. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip byloje pažymėjo apeliantė, sutarčių vykdymo kontrolė yra būtent jos įstatyme nustatyta pareiga, ir tai, jog, atitinkamus duomenis turėdama, apeliantė kitus reikšmingus duomenis galėjo gauti iš kitų, viešai prieinamų, šaltinių, darytina išvada, kad tokių duomenų epizodinis nepateikimas, ieškovei už prieš tai buvusius mėnesius pateikus visus apeliantei aktualius duomenis, iš ieškovės pusės negali būti vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas CK 6.217 straipsnio prasme.

Apibendrindama aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės argumentai pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje apeliantės nurodyti ieškovės padaryti sutarčių pažeidimai, susiję su atitinkamų dokumentų nepateikimu laiku, nesudaro esminio sutarčių pažeidimo, dėl kurio sutarčių vykdymas būtų tapęs negalimas ir (ar) atsakovei objektyviai nebeaktualus – nesudaro (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas, CPK 185 straipsnis); pagal sutarčių esmę griežtas prievolės pateikti dokumentus sąlygų laikymasis neturėjo esminės reikšmės (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodė pati apeliantė, tokio pobūdžio pažeidimai iš ieškovės pusės tęsėsi sutarčių galiojimo laikotarpiu, tačiau, kaip nustatyta, apeliantė juos toleravo, teikė naujus užsakymus, o ieškovė vykdė sutartį ir galiausiai pateikdavo visus apeliantei aktualius dokumentus, pagal kuriuos buvo apmokėta už suteiktas paslaugas, nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliantė turėjo pagrindą nesitikėti, jog sutartys iš esmės bus vykdomos, o reikalingi dokumentai bus pateikti (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tokią išvadą patvirtina faktinė aplinkybė, kad ieškovė, nors ir vėliau, visus atsakovės reikalautus pateikti dokumentus ir duomenis pateikė, o patys reikalauti dokumentai iš esmės apeliantės reikalavime sieti ne tiek su teiktų paslaugų tinkamumo įvertinimu, kiek su paslaugų priėmimu–perdavimu ir apmokėjimo už šias paslaugas klausimų sprendimu. Byloje taip pat nustatyta, kad dalį duomenų apeliantė galėjo gauti iš viešai prieinamų šaltinių. Dėl to, įvertinus aplinkybių visumą bei šalių elgesį, apeliantės teiginiai, kad duomenų nepateikimas laiku lėmė esminį sutarties pažeidimą, nes taip ji negalėjo užtikrinti sutarties vykdymo kontrolės, pripažintini nepagrįstais ir vertintini kaip formalūs. Pabrėžtina, kad sutarties nutraukimas CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalies pagrindu laikytinas kraštutine teisių gynimo priemone, todėl apeliantė buvusioje situacijoje pirmiausia galėjo ir turėjo pasinaudoti švelnesnio pobūdžio bei proporcingesnėmis siektam rezultatui teisių gynimo priemonėmis, įtvirtintomis sutarčių 64 punkte, pagal kurį, vienai sutarties šaliai pažeidus sutartį, nutenėjusioji šalis turi teisę, pavyzdžiui, reikalauti kitos šalies vykdyti sutartinius įsipareigojimus, reikalauti atlyginti nuostolius, reikalauti sumokėti sutartyje įtvirtintus delspinigius, baudą ar pasinaudoti kita sutarties įvykdymo užtikrinimo priemone, reikalauti sumažinti kainą ir kt.

Dėl sutartyse nustatytų sutarčių nutraukimo pagrindų (ne)buvimo

Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovės padaryti sutarčių pažeidimai nesudaro sutartyse nustatytų jų nutraukimo pagrindų. Apeliantė argumentuoja, kad sutarčių 68 punkte numatyta, jog esminių sutarties sąlygų pažeidimas laikomas esminiu sutarties pažeidimu, o 67 punkte įtvirtinta, jog esminėmis sutarties sąlygomis laikomos, be kita ko, sutarties įvykdymo sąlygos ir (ar) aplinkybės, už kurias tiekėjui pasiūlymo vertinimo metu buvo skiriami balai (sutarčių 67.7 papunktis). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad pirkimuose pateiktais pasiūlymais ieškovė įsipareigojo pavėžėjimo paslaugas teikti grynaisiais elektromobiliais ir (ar) iš išorės įkraunamais hibridiniais automobiliais ir (ar) hibridiniais automobiliais, o už tai ieškovei pasiūlymo vertinimo metu buvo skiriami balai (konkurso sąlygų 86 papunktis). Teismas nepagrįstai nurodė, jog Techninės specifikacijos 27, 28 punktų nuostatos yra skirtos ir taikomos tik sutarčių vykdymo pradžioje, nes jos yra įtvirtintos skyriuje „Pasiruošimas teikti paslaugą“, ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantė vadovautis juose numatyta sutarties nutraukimo teise ieškovei nepateikus ginčo dokumentų negalėjo. Apeliantė argumentuoja, kad toks teismo aiškinimas prieštarauja sutarčių esmei ir tikslui; nurodytose nuostatose numatyta pareiga pateikti duomenis ir dokumentus apie transporto priemones ir vairuotojus yra ne vienkartinis formalumas sutarties pradžioje, o nuolatinis įsipareigojimas, kuris turi būti vykdomas visą sutarties galiojimo laikotarpį, todėl apeliantė nurodytomis Techninės specifikacijos nuostatomis nutraukdama sutartį vadovavosi pagrįstai ir teisėtai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu apeliantės vertinimu nesutinka.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad spręsdamas dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar sutartis buvo nutraukta laikantis joje nustatytos tvarkos. Tai turi būti daroma aiškinant šalių sudarytos sutarties sąlygas, nustatančias vienašalio sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, pagal CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-684/2023). Spręsdamas, ar vienašalis sutarties nutraukimas, laikantis šalių susitarime nustatytų sąlygų ir tvarkos, kaip vienašalis sandoris, yra teisėtas, teismas jį turi įvertinti ir pagal CK 1.5, 1.6 ir 6.158 straipsnių nuostatas, kuriose įtvirtintos šalių pareigos elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 38 punktas; 2021 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-823/2021, 36 punktas). Net ir tuo atveju, kai vienašalis sutarties nutraukimas formaliai atitinka sutarties sąlygas, turi būti įvertinta, ar sutartį vienašališkai nutraukusi šalis, naudodamasi jai suteikta sutarties nutraukimo teise, veikė pagal sąžiningumo principo reikalavimus. Sąžiningumas versle reiškia laikymąsi tiek bendrųjų elgesio standartų, taikomų bet kuriam žmogui, tiek specifinių elgesio standartų, susiklosčiusių tam tikroje verslo srityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008; 2021 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-823/2021).

Nagrinėjamu atveju apeliantė nurodo, kad esminėmis sutarties sąlygomis, be kita ko, laikomos sutarties įvykdymo sąlygos ir (ar) aplinkybės, už kurias tiekėjui pasiūlymo vertinimo metu buvo skiriami balai, o pirkimuose pateiktais pasiūlymais ieškovė įsipareigojo pavėžėjimo paslaugas teikti grynaisiais elektromobiliais ir (ar) iš išorės įkraunamais hibridiniais automobiliais ir (ar) hibridiniais automobiliais, ir už tai ieškovei pasiūlymo vertinimo metu buvo skiriami balai. Tačiau byloje nėra ginčo – apeliantė to neįrodinėjo – kad ieškovė paslaugas būtų teikusi netinkamais automobiliais. Taigi, nėra pagrindo abejoti, kad ieškovė pavėžėjimo paslaugas suteikė tinkamais automobiliais, t. y. tokiais, už kokius buvo skirti papildomi balai, o ieškovės pagal sutartį suteiktas paslaugas apeliantė priėmė ir už jas atsiskaitė. Atsižvelgiant į konkurso sąlygų 86 papunkčio nuostatos reikalavimo pobūdį, galima daryti išvadą, kad šis reikalavimas grindžiamas aplinkos apsaugos tikslais, taigi, jo (ne)įvykdymas priklauso ne nuo to, ar ieškovė pateikė duomenis, kokiomis transporto priemonėmis suteikė pavėžėjimo paslaugas, o nuo to, kokiomis transporto priemonėmis paslaugos faktiškai buvo suteiktos. Šių sutartinių įsipareigojimų (ne)įvykdymas ir duomenų apie tai (ne)pateikimas nėra tapatūs klausimai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiga pateikti duomenis apie tai, kokiomis transporto priemonėmis paslaugos buvo suteiktos, laikytina esminės sutarčių nuostatos pagal sutarčių 67.7 papunktį pažeidimu. Byloje nesant ginčo, kad paslaugos buvo suteiktos tinkamomis transporto priemonėmis, nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė pažeidė 67.7 papunktį (sutarties sąlygas, už kurias pasiūlymo vertinimo metu buvo skiriami balai) vien laiku nepateikdama duomenų apie paslaugų teikimui naudotas transporto priemones.

Šiame kontekste atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo VPT 2025 m. gegužės 2 d. išvadoje atsakovei nustatytus privalomus įpareigojimus ir rekomendacijas; jog VPT konstatavo, kad ieškovė dėl nustatytų esminių pažeidimų turėtų būti įtraukta į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Įvertinus VPT 2025 m. gegužės 2 d. išvados turinį, matyti, kad apeliantė netiksliai nurodo išvadoje pateiktus teiginius ieškovės atžvilgiu ir, atitinkamai, nepagrįstai teigia, jog apeliantė išvadoje buvo VPT įpareigota nutraukti sutartis su ieškove, įtraukti pastarąją į Nepatikimų tiekėjų sąrašą ar pan., t. y., apeliantės teigimu, privalėjo imtis teismo sprendimu neteisėtais pripažintų sprendimų. Iš VPT išvados teksto matyti, kad VPT nurodė, jog nebuvo pateikti tam tikri dokumentai, todėl darytina išvada, kad perkančioji organizacija (apeliantė) netinkamai vykdė sutarčių, sudarytų su UAB „Amber Motors“, priežiūrą, t. y. neturi dokumentų, patvirtinančių, kokiais automobiliais pirmiau nurodyta tiekėja teikė paslaugas. VPT nurodė, kad dėl vertinimo metu nepateiktų dokumentų Tarnyba neturėjo galimybės įvertinti, ar ieškovė paslaugas teikė naudodama pasiūlyme nurodyto tipo transporto priemones, remiantis AB ,,Regitra“ duomenimis dalies ieškovės naudojamų automobilių techninė apžiūra negalioja, nėra pateikta įrodymų apie tai, kokiu pagrindu tiekėja valdo automobilius, nepateikti nurodytų vairuotojų pažymėjimai, todėl paaiškėjus, kad paslaugas minėta tiekėja teikė pažeisdama Techninės specifikacijos 10 punkto reikalavimą ir dėl to perkančiajai organizacijai pritaikius tiekėjai sutartyse nustatytas sankcijas, ši tiekėja taip pat turėtų būti įtraukta į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Taip pat VPT išvadoje nurodyta, kad apeliantės vykdyta netinkama pirkimo sutarčių vykdymo kontrole buvo sudarytos prielaidos pažeisti lygiateisiškumo principą bei racionalaus lėšų naudojimo tikslą, t. y., ,,jeigu paaiškėtų, jog UAB ,,Amber Motors“ sutartis vykdė ne su tomis transporto priemonėmis, kurias nurodė savo pasiūlyme ir už kurias pasiūlymų vertinimo metu jai buvo skirti papildomi kokybės balai, tokiu atveju būtų pažeistas įstatymo nustatytas lygiateisiškumo principas ir įtvirtintas racionalaus lėšų naudojimo tikslas“. Lingvistiškai ir sistemiškai įvertinus VPT išvados turinį matyti, kad VPT nekonstatavo, kad ieškovė paslaugas teikė netinkamais automobiliais, o nurodė, jog dėl apeliantės netinkamai vykdytos sutarčių vykdymo priežiūros, nėra galimybės įsitikinti paslaugų teikimo kokybe (t. y. nustatyti, kokiais automobiliais teiktos paslaugos). Atitinkamai, VPT išvadoje nurodyta, kad turi būti imtasi poveikio priemonių tiekėjos atžvilgiu, jei būtų nustatyta, jog paslaugos teiktos sutarčių sąlygų neatitinkančiais automobiliais. Iš tokių teiginių akivaizdu, kad buvo konstatuotas poreikis atlikti tyrimą, gauti duomenis, o sutarčių vykdymo (ne)tinkamumas sietas būtent su paslaugoms teikti naudotais automobiliais – jų atitiktimi sutarčių sąlygoms; nurodyta, jog nustačius tokią neatitiktį, turi būti imamasi priemonių tiekėjos atžvilgiu. Taigi, nors apeliantė teisingai teigia, kad pagal VPT išvadą apeliantė privalėjo imtis konkrečių veiksmų – sugriežtinti sutarčių vykdymo kontrolę, pareikalauti trūkstamų duomenų ir dokumentų, o, nustačius esminius pažeidimus vykdant sutartis – nutraukti sutartis ir įtraukti ieškovę į Nepatikimų tiekėjų sąrašą, tačiau nepagrįsti ir VPT išvados neatitinka apeliantės teiginiai, jog, priimdama ginčo sprendimus ir nutraukdama sutartis dėl tinkamai nepateiktų dokumentų, ji vykdė VPT išvadą. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, VPT nurodė pirma tinkamai atlikti kontrolę bei tyrimą dėl tiekėjos naudojamų automobilių paslaugoms teikti atitikties sutarčių sąlygoms, o byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė paslaugas suteikė sutarčių sąlygas atitinkančiais automobiliais – apeliantė priešingai neįrodinėjo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, sutarčių Techninėje specifikacijoje IV skyriuje ,,Pasiruošimas teikti paslaugą“ nustatyta, kad tiekėjas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sutarties įsigaliojimo dienos turi perkančiajai organizacijai pateikti transporto priemonių, atitinkančių šio priedo 3 punkte nurodytuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir atitinkančių tiekėjo pasiūlyme deklaruotą rūšį (kuriomis bus teikiamos paslaugos), sąrašą bei tai pagrindžiančius dokumentus; ir vairuotojų, atitinkančių šio priedo 3 punkte nurodytuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, sąrašą bei tai pagrindžiančius dokumentus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pradedant vykdyti sutartis šios sąlygos buvo įvykdytos. Apeliantė argumentuoja, kad šių reikalavimų teikti duomenis turėjo būti laikomasi ir vėliau, sutarčių vykdymo procese. Tačiau, kaip jau plačiau aptarta pirmiau šioje nutartyje, pati apeliantė šių terminų nesilaikymo iš tiekėjos pusės nelaikė sutarties pažeidimu ir toleravo situacijas, kai tokie dokumentai bei duomenys buvo pateikiami po paslaugų suteikimo iki sudarant jų perdavimo–priėmimo aktą, su kuriuo buvo susieta apeliantės pareiga atsiskaityti už suteiktas paslaugas. VPT išvadoje konstatavus, kad apeliantė neužtikrino tinkamos sutarčių vykdymo kontrolės, apeliantė, vienaip vertinusi sutartyse numatytų ieškovės įsipareigojimų pateikti atitinkamus duomenis ir dokumentus vykdymą iki VPT išvados priėmimo, apie tai, jog toliau šių įsipareigojimų (ne)įvykdymas bus vertinamas griežčiau – galimai kaip esminis sutarties pažeidimas, ieškovės neinformavo. Taigi, įvertinus tokią faktinę situaciją ir susiklosčiusią sutarčių vykdymo praktiką tarp šalių, net ir sutikus su apeliante, kad sutarčių Techninės specifikacijos IV skyriaus nuostatos formaliai įpareigojo ieškovę pateikti šiame skyriuje nurodytus duomenis ne tik sutarčių vykdymo pradžioje, o ir visą sutarties galiojimo laikotarpį, kai tik ieškovė sutartyje numatytoms paslaugoms teikti pasitelkdavo naujas transporto priemones, apie kurias tokių duomenų apeliantei nebuvo pateikusi, nagrinėjamu atveju tai negalėjo sudaryti apeliantei pagrindo be atskiro įspėjimo ir informavimo nutraukti sutartis remiantis aptariamais Techninės specifikacijos 27, 28 punktais.

Apeliantė 2025 m. liepos 28 d. raštu kreipėsi į ieškovę dėl ataskaitų patikslinimo ir papildomų duomenų pateikimo siekiant išspręsti 2025 m. kovo mėn. ieškovės suteiktų paslaugų priėmimo–perdavimo akto pasirašymo klausimą, ir pažymėjo, kad pagal sutarčių 13.1 papunktį neišsprendus paslaugų priėmimo–perdavimo akto pasirašymo klausimo neatliekami mokėjimai už suteiktas paslaugas. Šiame rašte apeliantė nurodė, kad nustatė pateiktų ataskaitų trūkumus ir prašo juos ištaisyti, vadovaudamasi sutarčių 19–21, 23 punktais. Apeliantė rašte pažymėjo, kad informacijos trūksta ne visų transporto priemonių atžvilgiu. Taigi, kaip iš esmės pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, apeliantė šiame rašte nesivadovavo Techninės specifikacijos IV skyriaus nuostatomis. Sutarčių III skyriuje, kuriame aptariama paslaugų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo procedūra ir kurio nuostatomis vadovavosi apeliantė 2025 m. liepos 28 d. rašte, nėra nustatyta, kad, ieškovei neištaisius dokumentų trūkumų, tai laikoma esminiu sutarties pažeidimu, leidžiančiu apeliantei nutraukti sutartį. Iš šio skyriaus nuostatų galima suprasti tik tai, kad tokiu atveju nėra pasirašomas to mėnesio paslaugų perdavimo–priėmimo aktas, kas, atsižvelgiant į tai, jog už pagal sutartis suteiktas paslaugas atsiskaitoma tik apeliantei pasirašius paslaugų perdavimo–priėmimo aktą, reiškė, jog ieškovė prisiima riziką, kad nepateikus reikalingų dokumentų su ja nebus atsiskaitoma. Taigi, nutraukdama sutartį apeliantė negalėjo vadovautis Techninės specifikacijos 27, 28 punktų nuostatomis dėl 2025 m. liepos 28 d. rašte nurodytų dokumentų nepateikimo nustatytu terminu. Šių dokumentų nepateikimas nustatytu terminu apeliantei sudarė pagrindą nepasirašyti kovo mėnesį ieškovės suteiktų paslaugų perdavimo–priėmimo akto tol, kol tokie dokumentai nebus pateikti, ir, atitinkamai, iki tinkamo dokumentų pateikimo nemokėti už suteiktas paslaugas.

Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad, kitaip nei nurodė pirmosios instancijos teismas, sutartys buvo nutrauktos esant jose nustatytiems vienašalio sutarties nutraukimo pagrindams, numatytiems sutarčių 67.7 papunktyje ar sutarčių Techninės specifikacijos 27, 28 punktuose. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad net ir sutartį vienašališkai nutraukiant, kai tai joje nustatyta, paisant kontrahento teisėtų interesų, tokiu nutraukimu neturėtų būti padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021, 70 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodė ieškovė, šalys sudarė sutartis 3 metams, sudarytų sutarčių vertė viršija 3 mln. eurų, ieškovė paslaugų vykdymui sudarė automobilių nuomos ir (ar) lizingo sutartis, apeliantė neginčijo paslaugų realaus suteikimo fakto ir jų kokybės, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sutarčių nutraukimas dėl aptartų dokumentų ir (ar) duomenų nepateikimo nustatytu terminu, be kita ko – kai toks pateikimas iki tol buvo apeliantės toleruojamas, ieškovei sukeltų neproporcingai didelę žalą. Apibendrindama nurodytas aplinkybes ir aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog apeliantė neįrodė buvus pagrindą nutraukti ginčo sutartis ir įtraukti ieškovę į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Dėl to nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, teisėtumu bei pagrįstumu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei 6 556 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinėms paslaugoms atlyginti, nes: 1) 3 267 Eur išlaidos, kurias ieškovė patyrė dar iki ieškinio pateikimo už teisines paslaugas – apeliantės sprendimo dėl sutarčių nutraukimo analizę, konsultacijas, ieškovės atsakymo į ginčo sprendimą parengimą, apeliantės atsakymo analizę, nėra susijusios su šia byla ir vertintinos ne kaip bylinėjimosi išlaidos, o kaip ieškovės išlaidos, jos patirtos konsultuojantis dėl sutarčių vykdymo; 2) 544,50 Eur išlaidos, ieškovės patirtos už prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo parengimą ir pateikimą, teismui prašymą atmetus, o ieškovei tokios teismo nutarties neskundus, negali būti atlyginamos; 3) 181,50 Eur išlaidos, ieškovės nurodytos kaip patirtos už atsakovės atsakymo į ieškovės atsakymą–pretenziją dėl atsakovės sprendimo nutrauki sutartis analizę, negali būti vertinamos kaip susijusios su byla; 4) 90,75 Eur ieškovės išlaidų atsakovės rašytinių paaiškinimų analizei atlyginimas negalimas, nes pagal teismų praktiką tokio pobūdžio veiksmai nelaikomi savarankiškomis teisinėmis paslaugomis; 5) 998,25 Eur ieškovės išlaidos už rašytinės baigiamosios kalbos parengimą neatlygintinos, nes ieškovės atstovas baigiamąją kalbą pasakė teismo posėdyje žodžiu, tam ieškovė patyrė 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias pirmosios instancijos teismas jai priteisė; 6) ieškovės prašyta ir pirmosios instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų už ieškinio parengimą suma (7 441,50 Eur) viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalų už ieškinio parengimą atlygintinų išlaidų dydį (5 967,50 Eur). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais ir dalies sutinka.

Pirma, CK 79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Teisės doktrinoje ir kasacinio teismo praktikoje bylinėjimosi išlaidos apibrėžiamos kaip įstatyme nustatytų rūšių byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo (valstybės) pozityviosios faktinės ar realios būsimos paprastai piniginės proceso išlaidos, kurios yra susijusios su konkrečios bylos nagrinėjimu. Tai, kad bylinėjimosi išlaidos yra susijusios su konkrečios bylos nagrinėjimu, reiškia, kad tarp nagrinėjamos bylos ir išlaidų turi būti tam tikras priežastinis ryšys. Kita vertus, ne visos išlaidos, kurios susijusios su konkrečių bylų nagrinėjimu, pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis. Bylinėjimosi išlaidomis laikytinos tik tos išlaidos, kurios nurodytos įstatyme (Simaitis, R. Bylinėjimosi išlaidos civiliniame procese. Vilnius: Justitia, 2007, p. 25, 27, 28, 31) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-823/2024).

CPK 88 straipsnio 1 dalyje nurodytos konkrečios išlaidų rūšys, kurios priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (1 dalies 1–9 punktai), o 10 punkte įtvirtinta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos ir kitos, įstatyme nenurodytos, tačiau būtinos ir pagrįstos išlaidos. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą (atitinkantį šiuo metu galiojančio CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkto redakciją), yra pažymėjęs, kad tam, jog įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo patirti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2009, 2023 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-186-1120/2023, 76 punktas). Pavyzdžiui, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai bylinėjimosi išlaidos yra nesusijusios su pažeistų teisių gynimu teismine ar privaloma neteismine tvarka, tačiau patirtos savo teises specialiuose įstatymuose nustatyta (civiline) tvarka ginant nuo pažeidimo kitose institucijose, ne teisme, jos nepatenka į bylinėjimosi išlaidų kategoriją, tačiau atitinka CK 6.249 straipsnyje nustatytus kriterijus, t. y. vertintinos kaip išlaidos, kurių ieškovas nebūtų turėjęs, jei jo teisės kito asmens neteisėtais veiksmais nebūtų buvusios pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-823/2024). Tuo tarpu išlaidos, patirtos privalomoje neteisminėje bylos nagrinėjimo stadijoje ir dėl to neatsiejamai susijusios su nagrinėjama byla, vertintinos kaip bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-61-823/2023). Taigi, tai, ar išlaidos, patirtos ikiteisminėje stadijoje, vertintinos kaip bylinėjimosi išlaidos, priklauso nuo to, ar asmuo neišvengiamai turėjo patirti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos.

Priešingai nei nurodo apeliantė, aptariamos 3 267 Eur išlaidos ieškovės buvo patirtos ne ieškovei konsultuojantis dėl sutarčių vykdymo, o apeliantei jau nutraukus sutartis ir dėl to tarp šalių kilus ginčui, kuris galiausiai buvo perkeltas į teismą ir išnagrinėtas šiame teisminiame procese, ieškovei siekiant, jog atsakovė ginčo sprendimą panaikintų. Kaip teisingai pažymi ieškovė, sutarčių 78 punkte šalys numatė, jog nesutarimai ar ginčai, kylantys tarp šalių dėl sutarties, sprendžiami abipusiu susitarimu; nepavykus ginčo išspręsti derybomis per 30 dienų nuo derybų pradžios, bet kokie ginčai, nesutarimai ar reikalavimai, kylantys iš sutarties ar susiję su ja, jos pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, sprendžiami kompetentingame Lietuvos Respublikos teisme (t. 1, b. l. 151). Taigi, kaip teisingai nurodo ieškovė, šia nuostata šalys iš esmės susitarė (sutarčių sąlygas parengė atsakovė) dėl ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Nors šalių susitarimu nustatyta tokia ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka nėra prilyginama įstatymų nustatytai privalomai išankstinei ginčo nagrinėjimo tvarkai, tačiau teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl šalys turėtų stengtis vykdyti prisiimtus tarpusavio įsipareigojimus. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovės 2025 m. spalio 9 d. atsakymo į ginčo sprendimą parengimas ir pateikimas atsakovei, įskaitant ginčo sprendimo analizę, advokato konsultacijas, atsakovės atsakymo analizę, kurie įvyko 30 d. laikotarpiu nuo atsakovės sprendimo dėl sutarčių nutraukimo ieškovei įteikimo, iš esmės buvo šalių sutartyje numatyto susitarimo įgyvendinimas. Nurodytas derybų procesas vertintinas kaip neatsiejamai susijęs su šia byla. Atsižvelgiant į nurodytą bei tai, kad sutartyje šalys nenustatė, jog atsakomybė už kiekvienos iš šalių nurodytų derybų metu patiriamas su ginčo sprendimu susijusias išlaidas tenka pačioms šalims, darytina išvada, kad šalių išlaidos, patirtos aptartoje ikiteisminėje derybų stadijoje, taip pat vertintinos kaip neatsiejamai susijusios su šiuo ginču bei byla. Atsižvelgiant į tai, apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei aptariamų išlaidų (iš viso 3 267 Eur) atlyginimą, atmestini kaip nepagrįsti.

Antra, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo atmestas, ieškovė teismo nutarties atmeti šį prašymą neskundė, teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog pagrindo vertinti, kad ieškovės išlaidos, susijusios su aptariamo prašymo parengimu ir pateikimu, buvo būtinos ir protingos – nėra. Argumentų, kodėl turėtų būti vertinama priešingai, ieškovė nepateikė, todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas aptariamų bylinėjimosi išlaidų (544,50 Eur) atlyginimą ieškovei priteisė nepagrįstai.

Trečia, kaip teisingai nurodė apeliantė, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokios paslaugos kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Išvardytos paslaugos yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018). Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodo apeliantė, ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas už tokias advokato paslaugas: 2025 m. lapkričio 24 d. atsakovės atsakymo analizė, 1 val. – 181,50 Eur (t. 5, b. l. 108); 2025 m. gruodžio 15 d. atsakovės rašytinių paaiškinimų analizė, 0,5 val. – 90,75 Eur (t. 5, b. l. 110). Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad aptariamos išlaidos kasacinio teismo suformuotų atlygintinų paslaugų kriterijų neatitinka ir negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Ieškovė nenurodė, kokių paslaugų, kurios gali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis, sudėtinėmis dalimis turėtų būti laikomos nurodytos paslaugos, todėl teisėjų kolegija neturi galimybės įvertinti, ar aptariamas paslaugas vertinant kaip tų pagrindinių paslaugų sudėtines dalis ieškovės prašomos bylinėjimosi išlaidos už tas pagrindines paslaugas atitinka atlygintinų paslaugų dydžius, nustatytus Rekomendacijose. Šių aplinkybių neįrodymo rizika tenka ieškovei (CPK 12, 178 straipsniai), todėl vertintina, kad pirmosios instancijos teismas aptariamų išlaidų (iš viso 272,25 Eur) atlyginimą ieškovei priteisė nepagrįstai.

Ketvirta, CPK nėra nustatyta, kad baigiamosios kalbos pateikiamos ir raštu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės atstovas baigiamąją kalbą pagarsino žodžiu teismo posėdyje, kur jo baigiamoji kalba buvo užfiksuota ir teismo posėdžio protokole – garso įraše, tai, kad, kaip nurodo ieškovė, baigiamąją kalbą raštu ieškovė (jos atstovas) pateikė pasinaudojusi teismo tam suteikta galimybe, savaime baigiamosios kalbos pateikimo raštu būtinybės nepagrindžia. Ieškovė nepagrindžia, kad baigiamosios kalbos pateikimas raštu aptariamu atveju nebuvo baigiamosios kalbos, pasakytos teismo posėdyje žodžiu, dubliavimas, ar pasiruošimo sakyti baigiamąją kalbą teismo posėdyje žodžiu sudėtinė dalis. Taigi, ieškovė neįrodė, kad aptariamos išlaidos baigiamosios kalbos pateikimui raštu buvo būtinos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas šių išlaidų (998,25 Eur) atlyginimą ieškovei priteisė nepagrįstai.

Penkta, ieškovė už ieškinio parengimą ir pateikimą prašė priteisti jai 7 441,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (t. 5, b. l. 105). Remiantis bylos duomenimis, ieškovė šias paslaugas apmokėjo 2025 m. lapkričio 20 d. Taigi, pagal Rekomendacijų 7 punktą, 8.2 papunktį, maksimali atlygintina ieškinio parengimo ir pateikimo išlaidų suma yra 5 967,50 Eur. Taigi, pirmosios instancijos teismo priteista aptariamų išlaidų suma viršija priteistiną dydį, nustatytą Rekomendacijose. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020; 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023). Kai byloje dalyvaujančio asmens patirtos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti viršija Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytus maksimalius rekomenduojamus priteisti išlaidų dydžius, nesant pagrindo nukrypti nuo šių dydžių, asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkintinas iš dalies, paprastai sumažinant atlygintinas bylinėjimosi išlaidas iki nurodyto rekomenduojamo maksimalaus dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-969/2023). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės pagrindo nukrypti nuo bendros taisyklės, jog Rekomendacijose nustatyti maksimalūs atlygintini bylinėjimosi išlaidų dydžiai neturėtų būti viršijami, nesudaro. Nors ieškovė nurodo, kad ginčytu atsakovės sprendimu buvo nutraukta daugiau nei 40 sutarčių, jų bendra vertė didelė, sutartys sudarytos skirtinguose viešuosiuose pirkimuose, tačiau atsakovės argumentai dėl visų šių sutarčių nutraukimo iš esmės buvo tie patys ir atskirų sutarčių skirtumai nebuvo aktualūs. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad ieškovei priteistų aptariamų bylinėjimosi išlaidų dydis sumažintinas iki 5 967,50 Eur.

Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas patikslinti pirmosios instancijos teismo ieškovei iš atsakovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme dydį, šių išlaidų atlyginimą sumažinant 3 289 Eur – nuo 23 638,75 Eur iki 20 349,75 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apibendrindama tai, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir, jas įvertinęs, pagrįstai konstatavo, jog apeliantė sutarčių nutraukimo dėl ieškovės kaltės pagrindo, nei nustatyto sutartyse, nei įstatyme (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys), neįrodė. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovei priteisimo iš atsakovės, pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino ieškovės nurodytas patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes neįrodytas kai kurių ieškovės nurodytų išlaidų būtinumas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas), tam tikrų prašytų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis viršija priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžius, nustatytus Rekomendacijose (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei 3 289 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimu tikslintina, sumažinant ieškovei iš atsakovės priteistų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą iki 20 349,75 Eur.

Teismų praktikoje nurodoma, kad reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas. Procesinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo patenkinimas apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo vertinti apeliacinio skundo iš dalies patenkintu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104-684/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-193-934/2026). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas, patikslinant tik jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės apeliacinis skundas iš esmės atmetamas, o, iš dalies tenkinant alternatyvų procesinį prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tikslinama iš apeliantės priteistas bylinėjimosi išlaidas ieškovei sumažinant santykinai nežymiai (nuo 23 638,75 Eur iki 20 349,75 Eur), laikytina, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas yra iš esmės nepalankus apeliantei, todėl jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Ieškovė pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 3 630 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos, susijusios su atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimu, ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimas. Pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atsižvelgiant į išlaidų apmokėjimo laiką, yra 3 284,84 Eur (Rekomendacijų 8.11 papunktis), už byloje pateiktą prašymą – 1 010,32 Eur (Rekomendacijų 8.16 papunktis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydžių, prašomų 3 630 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas ieškovei iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą. Patikslinti Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ją išdėstant taip: ,,Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Amber Motors“ (juridinio asmens kodas 304039377) iš atsakovės viešosios įstaigos Greitosios medicinos pagalbos tarnybos (juridinio asmens kodas 235042580) 20 349,75 Eur (dvidešimt tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt devynis eurus 75 ct) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti“. Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Amber Motors“ (juridinio asmens kodas 304039377) iš atsakovės viešosios įstaigos Greitosios medicinos pagalbos tarnybos (juridinio asmens kodas 235042580) 3 630 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.