Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymo pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tvarką, aiškinimo ir taikymo. Ieškovas nurodė, kad šalys 2005 m. gegužės 2 d. pasirašė Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo tiekti elektros energiją atsakovui į jo objektą (duomenys neskelbtini). Buvo pastatytas elektros energijos apskaitos prietaisas (skaitiklis); nustatytas skaitiklio rodmenų koeficientas E-l, kuris reiškė, kad nustatant per ataskaitinį laikotarpį suvartotos elektros energijos kiekį, elektros energijos apskaitos prietaiso rodmenis reikėjo dauginti iš koeficiento 10. Atsakovas, vykdydamas sutartį, pateikdavo ieškovui pažymas apie suvartotą elektros energiją, kuriomis remdamasis, ieškovas išrašydavo ir atsakovui pateikdavo apmokėti PVM sąskaitas–faktūras. 2007 m. sausio 5 d. patikrinus atsakovo apskaitos prietaisų rodmenis buvo pastebėta dėl ieškovo darbuotojų neatidumo atsiradusi klaida, tai yra tai, jog PVM sąskaitos–faktūros atsakovui buvo išrašomos skaičiuojant ne nuo pažymoje nurodytų kilovatvalandžių skaičiaus, bet nuo skaitiklio rodmenų, nepritaikius minėto koeficiento E-1, todėl ieškovo sąskaitose buvo nurodytos dešimt kartų mažesnės sumos nei turėjo būti mokama už suvartotą elektros energijos kiekį. Ieškovas, atsižvelgdamas į pastebėtą klaidą, 2007 m. sausio 30 d. pateikė atsakovui kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą dėl skolos už laikotarpį nuo elektros energijos tiekimo pradžios iki 2007 m. sausio 5 d. apmokėjimo, tačiau atsakovas atsisakė sumokėti skolą. Ieškovas nurodė, kad pagal CK 6.388 straipsnio 1 dalį turi būti mokama už faktiškai suvartotą elektros energiją, tuo tarpu atsakovas už faktiškai suvartotą elektros energijos kiekį neapmokėjo, todėl be teisinio pagrindo praturtėjo. Ieškovas taip pat nurodė, kad šalys, remdamosi klaidingai išrašytų sąskaitų faktūrų ir jų apmokėjimo duomenimis, 2006 m. sausio 13 d., 2006 m. liepos 18 d. ir 2007 m. sausio 12 d. pasirašė tris aktus dėl tarpusavio atsiskaitymų suderinimo. Ieškovo manymu, šie aktai nėra sandoriai, kuriais sukuriamos ar pakeičiamos šalių tarpusavio teisės ir pareigos, o tik ieškovo atsakovui išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų apmokėjimo ar neapmokėjimo patvirtinimas. Ieškovas teigė, kad šie aktai buvo sudaryti dėl esminio suklydimo, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį. Ieškovo teigimu, iš atsakovo taip pat turėjo būti priteisti sutartiniai 0,05 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną nuo laiku nesumokėtos skolos už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 30 d., nes atsakovas nesumokėjo skolos ir po to, kai buvo pastebėta klaida ir pateikta ją ištaisanti kreditinė PVM sąskaita–faktūra. Iš viso atsakovas skolingas 213 109, 29 Lt skolos su delspinigiais. Ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento šalių pasirašytus 2006 m. sausio 13 d., 2006 m. liepos 18 d. ir 2007 m. sausio 12 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus, priteisti iš atsakovo 213 109, 29 Lt skolos su delspinigiais, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.