Šiaulių apygardos teismo nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-255-744/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25707-2025-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; (S) 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1; 2.1.15.2.2; 2.4.2.1; 2.4.6.1ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. spalio 21 d.Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),sekretoriaujant Jolantai Plungienei, dalyvaujant prokurorei Aldonai Jaugelienei,atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. K. gynėjui advokatui Simui Šuminui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. K. gynėjo advokato Simo Šumino apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl dviejų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (dėl S. V. ir dėl S. B. S.), dėl mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla nutraukta. Nukentėjusios S. B. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš L. K. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Nukentėjusios S. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš L. K. priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Išspręsti klausimai dėl proceso išlaidų už nukentėjusiosioms suteiktą antrinę teisinę pagalbą, L. K. paskirtos kardomosios priemonės ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmėPirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad L. K. smurtaudama sukėlė fizinį skausmą S. V., o būtent: 2025 m. liepos 18 d. apie 20.15 val. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, kilusio konflikto metu, tyčia kumščiu sudavė vieną kartą nukentėjusiajai S. V. į kairę ranką, tokiais tyčiniais veiksmais nukentėjusiajai S. V. sukėlė fizinį skausmą.Be to, L. K. smurtaudama sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą S. B. S., o būtent: daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, kilusio konflikto metu, tyčia vieną kartą abiem rankomis pastūmė nukentėjusiąją S. B. S. ties pečių sritimi, po to kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris kartus į dešinę ranką, tokiais tyčiniais veiksmais sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešiniame žaste. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymaiApeliaciniu skundu atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. K. gynėjas advokatas Simas Šuminas prašo išteisinti atleistąją nuo baudžiamosios atsakomybės L. K., jai nepadarius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, arba neįrodžius, kad ji padarė šias nusikalstamas veikas; nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių S. V. bei S. B. S. civilinius ieškinius L. K. atžvilgiu palikti nenagrinėtus. Apeliaciniame skunde atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. K. gynėjas advokatas Simas Šuminas nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, iš esmės neatsakant į gynybos argumentus, nepašalinus esminių byloje esančių prieštaravimų, o kaltinamosios kaltę grindžiant prielaidomis. Teismo išvada, kad L. K. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, nėra pagrįsta patikimų, nuoseklių, tarpusavyje suderintų ir neabejotinų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės apsiribojo kaltinamajame akte nurodytų duomenų perrašymu, selektyviu nukentėjusiųjų parodymų priėmimu ir deklaratyvia išvada, kad jų parodymai yra nuoseklūs bei patvirtinti kitais bylos duomenimis. L. K. manymu, tokia išvada neatitinka faktinio bylos turinio, nes byloje egzistuoja esminiai prieštaravimai dėl šių įvykio aplinkybių: konflikto pradžios, konflikto dalyvių buvimo vietos, konflikto eigos, tariamų smūgių S. V., tariamų smūgių S. B. S., suduotų smūgių būdo ir skaičiaus, sužalojimų mechanizmo, pirminės nukentėjusiųjų reakcijos po įvykio, kaltinamosios ir A. M. tariamo neblaivumo. Šie prieštaravimai byloje nebuvo pašalinti ir nuosprendyje faktiškai nebuvo tinkamai aptarti. Teismas šiuos prieštaravimus iš esmės pavadino neesminiais, nors jie yra susiję su pačia BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtimi. Apelianto teigimu, byloje nėra vieningos versijos apie konflikto pradžią. S. V. 2025 m. liepos 21 d. pareiškime policijai nurodė, kad įvykio dieną apie 19 val. ji, jos vyras G. V., kaimynė B. S. ir J. R. tvarkė prieš daugiabutį esantį žemės sklypą, sodino gėles, ravėjo žolę, o apie 20.15 val. prie jų priėjo neblaivi L. K. su A. M.. Tačiau teisme S. V. jau nurodė kitokią versiją – kad tuo metu ji buvo kambaryje, vyras jai pasakė, kad L. rauna gėles, ir tik tada ji su vyru išbėgo į kiemą. Apelianto nuomone, tai nėra smulkus netikslumas, tai klausimas, ar nukentėjusioji nuo pat pradžių buvo įvykio vietoje, ar atsirado joje vėliau. S. B. S. 2025 m. liepos 21 d. pareiškime nurodė, kad ji buvo kambaryje, viską pamatė pro langą, išėjusi į laiptinę sutiko S. V., kuri taip pat matė L. K. veiksmus pro langą, ir jos kartu išėjo į kiemą. Tačiau teisme S. B. S. nurodė, kad V. išėjo į kiemą pirmiau, ji išėjo paskui juos ir laiptinėje su jais nesusitiko. Tai reiškia, kad jos pačios parodymai skiriasi tiek dėl išėjimo į kiemą momento, tiek dėl susitikimo su S. V., tiek dėl to, kas pirmas buvo įvykio vietoje. J. R. pateikė dar kitą versiją. Ji nurodė, kad įvykio dieną apie 20 val. ji sėdėjo ant suoliuko kartu su S. V., S. B. S. ir G. V.. Pagal jos parodymus, pirmiausia iš buto išbėgo A. M. ir pradėjo žodžiais konfliktuoti su S. V., tada įsikišo G. V., o tik vėliau iš buto išbėgo L. K. ir pradėjo rauti gėles. Ši versija iš esmės keičia konflikto pradžios logiką. Pagal J. R., konfliktas prasidėjo ne nuo L. K. veiksmų, o nuo A. M. žodinio konflikto ir G. V. įsikišimo. G. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis sėdėjo ant suoliuko su J. R., o S. V. ir B. S. tuo metu buvo gėlių darželyje ir sodino gėles. Tuo tarpu teisme jau nurodė, kad ant suoliuko sėdėjo jo žmona S. V. ir J. R.. Taigi net G. V. parodymuose nėra aišku, ar jo žmona konflikto pradžioje buvo darželyje, ar sėdėjo ant suoliuko. A. M. ir L. K. nurodė dar kitokią įvykių seką – kad jie grįžo namo, pamatė nupjautas savo gėles, L. K. supykusi išrovė vieną kaimynių gėlę, o tuomet prie jos atsirado kaimynės. R. V. jokių savarankiškų duomenų apie konflikto pradžią nepateikė, nes visas aplinkybes sužinojo iš mamos. Taigi byloje nėra aiškiai nustatyta, kas konkrečiai buvo įvykio vietoje konflikto pradžioje, kas pirmas išėjo į kiemą, ar nukentėjusiosios jau buvo lauke, ar išėjo tik pamačiusios situaciją pro langą, kas inicijavo pirmuosius veiksmus, ar konfliktas kilo dėl L. K. veiksmų, ar dėl jau prieš tai nupjautų jos gėlių. Pirmosios instancijos teismas šių prieštaravimų neišanalizavo. Teismas tiesiog priėmė kaltinimui palankią versiją, nors byloje egzistuoja kelios tarpusavyje nesuderinamos konflikto pradžios versijos. Nenustačius patikimos konflikto pradžios, negalima patikimai nustatyti ir tolimesnės įvykių eigos. Apeliantas nurodo, kad teismo išvada, jog L. K. vieną kartą kumščiu sudavė S. V. į kairę ranką ir sukėlė jai fizinį skausmą, yra nepagrįsta, kadangi net pati S. V. skirtingu metu nurodė skirtingas aplinkybes. 2025 m. liepos 21 d. pareiškime ji nurodė, kad L. K. ją rankomis pastūmė du kartus ir sudavė rankoje laikytu mobiliuoju telefonu į kairę ranką. Ji teigė, kad stūmimo metu jautė fizinį skausmą, kurį vertino 6 balais iš 10, o smūgio telefonu sukeltą skausmą vertino 7 balais iš 10. Tačiau 2025 m. rugsėjo 4 d. apklausoje ji jau nurodė, kad L. K. ją pastūmė savo pečiu du kartus į kairės pusės krūtinės dalį, tačiau nuo pastūmimo fizinio skausmo ji nepajuto. Po to, anot jos, L. K. vieną kartą trenkė jai „lygtais dešiniu kumščiu“, rankoje laikydama telefoną ir raktus, į kairę ranką netoli alkūnės. Tai yra esminis parodymų pokytis – pastūmimas rankomis virsta pastūmimu pečiu, o skausmingas pastūmimas tampa neskausmingu. Smūgis telefonu virsta smūgiu „lygtais kumščiu“, kuriame dar laikomi telefonas ir raktai. Teismas nepaaiškino, kodėl šie skirtumai laikyti nereikšmingais. Dar daugiau, S. B. S. 2025 m. liepos 21 d. pareiškime dėl veiksmų S. V. atžvilgiu pateikė visai kitą versiją. Ji teigė, kad L. K. sugriebė S. V. už pečių, pastūmė ir kumščiais sudavė jai į krūtinės sritį ne mažiau kaip du kartus. Taigi S. B. S. nemini nei vieno smūgio į S. V. kairę ranką. Ji kalba apie smūgius kumščiais į krūtinę. J. R. pateikė dar kitą versiją. Ji nurodė, kad L. K. ir S. V. abi rankomis stumdėsi, o kažkuriuo metu L. K. „lygtais vieną kartą“ iš delno trenkė S. V. į rankos viršutinę dalį, tačiau negalėjo nurodyti nei kuria ranka, nei tiksliai į kurią vietą. Tai dar viena versija, kurioje smūgiavimui nepanaudotas nei telefonas, nei kumštis, nesuduoti smūgiai į krūtinę, o suduotas smūgis iš delno į rankos viršutinę dalį. G. V., kuris, kaip pats teigė, sėdėjo 3-4 metrų atstumu ir matė konfliktą, nurodė, kad matė stumdymą, bet nepastebėjo, kad L. K. būtų sudavusi S. V. telefonu ar kumščiu į ranką. G. V. teigė pastebėjęs, kad L. K. rankoje laikė telefoną, tačiau nepastebėjo pagrindinio kaltinimo elemento - smūgio į S. V. ranką. A. M. ir pati L. K. nuosekliai nurodė, kad jokių smūgių S. V. suduota nebuvo. Taigi dėl tariamo smūgio S. V. byloje egzistuoja bent šešios skirtingos versijos. Šių versijų neįmanoma suderinti tarpusavyje. Teismas nuosprendyje nenurodė, kuri konkreti versija laikoma įrodyta, kodėl ji laikoma įrodyta ir kodėl atmestos kitos versijos. Todėl toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apelianto manymu, analogiška situacija yra ir dėl S. B. S. epizodo. Teismas pripažino, kad L. K. vieną kartą abiem rankomis pastūmė S. B. S. ties pečių sritimi, po to kumščiu sudavė jai ne mažiau kaip tris kartus į dešinę ranką, tačiau byloje nėra patikimų ir tarpusavyje suderintų įrodymų, patvirtinančių tokią įvykių versiją. 2025 m. liepos 21 d. pareiškime S. B. S. nurodė, kad L. K. ją pastūmė ir sudavė į dešinę ranką, tačiau kuo sudavė – nurodyti negalėjo. 2025 m. rugsėjo 4 d. apklausoje S. B. S. jau pateikė iš esmės kitokią ir gerokai detalesnę versiją. Ji nurodė, kad pati priėjo prie L. K., kuri rovė gėles, pasakė „baik, L., ką darai“ ir paėmė L. K. už dešinės rankos šalia riešo. Po to L. K. esą atsistojo, abiejų rankų kumščiais pastūmė ją į abiejų pečių sritis, po to priėjo arčiau ir, nežinia kuria ranka sudavė kumščiu mažiausiai tris kartus į dešinės rankos viršutinę dalį šalia peties. Toje rankoje, kuria smūgiavo, esą laikė telefoną ir galimai raktus, o kita ranka laikė S. B. S. kairį petį ir buvo įsikibusi į maikutę. Ši vėlesnė versija yra ne tik detalesnė, bet ir iš esmės visiškai kitokia. Pirminiame pareiškime buvo nurodytas pastūmimas ir neaiškus smūgis į dešinę ranką. Vėliau atsiranda trys ar daugiau smūgių, konkretus laikymas už peties, įsikibimas į maikutę, telefonas, raktai ir sudėtingas smūgiavimo mechanizmas. Šios aplinkybės nėra patvirtintos kitais patikimais įrodymais. S. V. savo pirminiame pareiškime aiškiai nurodė negalinti pasakyti, ar L. K. ir S. B. S. kontaktavo fiziškai. Tai reiškia, kad S. V. nepatvirtino smurto prieš S. B. S.. J. R. nurodė, kad L. K. lygtais abejomis rankomis stumdė S. B. S., tačiau aiškiai pasakė nemačiusi, kad L. K. būtų sudavusi kokius nors smūgius S. B. S.. G. V. nurodė dar kitokią versiją – kad L. K. abiejų rankų kumščiais puolė S. B. S. ir stumdydama kumščiais trenkė jai į krūtinę keletą kartų. Tačiau pati S. B. S. teigė, kad smūgiai buvo į dešinės rankos viršutinę dalį, šalia peties. Taigi G. V. parodymai nepatvirtina S. B. S. versijos, jie pateikia dar vieną, atskirą, su kaltinimu nesutampančią versiją. A. M. ir L. K. nuosekliai nurodė, kad S. B. S. jokie smūgiai nebuvo suduoti. Taigi ir dėl šio epizodo byloje egzistuoja bent šešios skirtingos versijos. Teismas ir šių prieštaravimų taip pat nepašalino. Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje nurodyta, jog nukentėjusiosios viso proceso metu nuosekliai teigė, jog kaltinamoji jų atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus. Toks teiginys neatitinka bylos duomenų. S. V. parodymai nėra nuoseklūs, nes juose keitėsi jos buvimo vieta konflikto pradžioje, konflikto pradžios aplinkybės, pastūmimo būdas, pastūmimo skausmingumas, smūgio sudavimo priemonė ir smūgio pobūdis. S. B. S. parodymai nėra nuoseklūs, nes juose keitėsi jos išėjimo į kiemą aplinkybės, susitikimo su S. V. aplinkybės, jos pačios veiksmai konflikto metu, tariamo smurto mechanizmas; smūgių skaičius, smūgio sudavimo vieta, kaltinamosios rankose laikyti daiktai. Vien tai, kad nukentėjusiosios viso proceso metu bendrąja prasme teigė buvusios nuskriaustos, nereiškia, jog jų parodymai yra nuoseklūs. Šioje byloje esminės faktinės aplinkybės nėra nuoseklios. Apelianto teigimu, nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusiųjų parodymus patvirtina liudytojų parodymai, tačiau šis teismo teiginys taip pat nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. V. įvykio nematė. Ji nėra tiesioginė liudytoja. Jos parodymai iš esmės yra išvestiniai – ji papasakojo tai, ką jai pasakojo mama ir S. B. S.. Dar daugiau, jos pačios nurodytos aplinkybės nėra nuoseklios. 2025 m. liepos 21 d. skambučio į BPC metu R. V. nurodė: „nu, ne taip, kad primušė, suprantat įvyko toks susistumdymas ir jai ranka yra mėlyna visa“. Paklausus, ar ranka mėlyna dėl stūmimo, ar dėl paėmimo už rankos, ji nurodė, kad jos mamą „stūmė iš kelių kartų“. Taigi pirminėje komunikacijoje su BPC kalbama ne apie aiškų smūgį kumščiu, ne apie smūgį telefonu, ne apie smūgį raktu, o apie susistumdymą. Nuosprendyje ir ši aplinkybė nebuvo tinkamai įvertinta. Teismas turėjo atsakyti, kodėl pirminė byloje dokumentuota įvykio versija, kurioje kalbama apie susistumdymą, yra mažiau patikima negu vėlesnės, gerokai detalesnės ir tarpusavyje prieštaringos nukentėjusiųjų versijos, tačiau tai byloje taip pat neatlikta. Apeliantas pažymi, kad vienas reikšmingiausių gynybos akcentuotų duomenų buvo 2025 m. liepos 18 d. 20.19 val. S. V. skambutis į BPC. Iš šio skambučio matyti, kad praėjus vos kelioms minutėms po konflikto S. V. kreipėsi į policiją ne dėl to, kad ji ar S. B. S. buvo sumuštos, o dėl to, kad L. K. ir A. M. tariamai neblaivūs išvažiavo automobiliu. Jeigu konflikto metu nukentėjusiosioms iš tiesų buvo suduoti smūgiai, sukeltas stiprus fizinis skausmas, padarytos kraujosruvos ir nubrozdinimai, logiška tikėtis, kad kreipiantis į policiją iš karto po įvykio apie tai būtų bent užsiminta. Tačiau skambučio metu apie tai neužsiminta nei vienu žodžiu. Dar daugiau, S. V. skambučio metu net nenorėjo nurodyti savo tapatybės. Tai rodo, kad pirminė kreipimosi į policiją priežastis buvo ne smurtas, o noras pranešti apie tariamą kaimynų neblaivų vairavimą. Šių aplinkybių reikšmė nuosprendyje faktiškai nebuvo įvertinta. Apelianto nuomone, nukentėjusiųjų paaiškinimai, kodėl jos iš karto nepranešė apie smurtą, yra nelogiški ir prieštaringi. S. V. nurodė, kad nesikreipė į policiją, nes tikėjosi susitaikyti su kaimyne. Tačiau ši versija nesuderinama su tuo, kad praėjus vos kelioms minutėms po konflikto ji skambino į BPC ir pranešė apie tariamai neblaivių L. K. ir A. M. išvykimą automobiliu. S. B. S. nurodė, kad penktadienio vakare manė, jog policija nedirba, o savaitgalį taip pat nesikreipė, nes galvojo, kad policija savaitgaliais nedirba. Šis paaiškinimas akivaizdžiai neįtikinamas, ypač žinant, kad tą patį penktadienio vakarą ji buvo kartu su S. V., kai buvo skambinama BPC. Teismas ir šių aplinkybių neįvertino tinkamai. Apelianto teigimu, nukentėjusiosios ir dalis liudytojų ne kartą nurodė, kad L. K. ir A. M. konflikto metu buvo akivaizdžiai neblaivūs, nuo jų sklido alkoholio kvapas, jų kalba buvo nerišli. Tačiau byloje esantys objektyvūs duomenys šią versiją paneigia arba bent jau jos nepatvirtina. Po S. V. skambučio policijos pareigūnai surado L. K. ir A. M., tačiau jokių pažeidimų nenustatė, o pareigūnams nekilo pagrindo fiksuoti jų neblaivumo. Tai svarbu ne tiek dėl paties neblaivumo fakto, kiek dėl parodymų patikimumo. Jeigu keli asmenys kategoriškai teigia aplinkybę, kurios vėliau objektyvūs duomenys nepatvirtina, tokie parodymai turi būti vertinami atsargiai. Teismas to taip pat tinkamai neįvertino ir apie tai nuosprendyje nepasisakė.Apeliantas nurodo, kad teismas savo išvadas dėl S. B. S. sužalojimų grindė specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad jai padarytas odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva dešiniame žaste, o šie sužalojimai galėjo būti padaryti 6-9 paros iki apžiūros. Tačiau specialisto išvada nepatvirtina esminių kaltinimo aplinkybių. Išvada nepatvirtina to, kad sužalojimai padaryti būtent 2025 m. liepos 18 d., juos padarė būtent L. K., jie padaryti būtent smūgiu kumščiu, smūgiuota ne mažiau kaip tris kartus, sužalojimų mechanizmas atitinka S. B. S. vėlesnę nurodytą įvykių versiją, sužalojimai negalėjo atsirasti kitu laiku, kitu būdu ar kitomis aplinkybėmis. Specialisto išvadoje nurodytas 6-9 parų intervalas reiškia, kad sužalojimai galėjo atsirasti ne tik 2025 m. liepos 18 d., bet ir kitu metu. S. B. S. nurodomas sužalojimų mechanizmas byloje nėra patikimai nustatytas, nes liudytojai pateikia visiškai skirtingas versijas. Ypač svarbu, kad S. V. dėl savo tariamo sužalojimo apskritai nesikreipė į teismo medicinos specialistą. Jos atžvilgiu nėra specialisto išvados, kuri objektyviai patvirtintų sužalojimo pobūdį, atsiradimo laiką ar mechanizmą. Taigi specialisto išvada negalėjo būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti L. K. kaltę.Apeliantas pažymi, kad BK 140 straipsnio 1 dalies taikymui būtina nustatyti tyčinius fizinio smurto veiksmus, fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų bei pasekmių. Šioje byloje nėra patikimai nustatyta nei smurtinių veiksmų mechanizmo, nei tyčios. Pati L. K. nuosekliai aiškino, kad pamačiusi nupjautas savo gėles supyko, išrovė vieną kaimynių gėlę, o vėliau galėjo būti fizinis kontaktas jai bandant saugoti savo gėles, tačiau ji niekam tyčia nesmūgiavo ir skausmo nesukėlė. Šios versijos nepaneigia objektyvūs bylos duomenys. Net jeigu byloje būtų galima konstatuoti tam tikrą fizinį kontaktą, tai savaime nereiškia, kad buvo padaryta BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Baudžiamajame procese visos nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Šioje byloje yra visa eilė sisteminių abejonių. Tokioje situacijoje apkaltinamojo pobūdžio išvada, net ir atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, negalėjo būti priimta. Šioje byloje nebuvo įrodyta, kad L. K. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Byloje nustatyta tik tiek, kad tarp kaimynų kilo konfliktas dėl gėlių ir žemės sklypo naudojimo. Tačiau neįrodyta, kad šio konflikto metu L. K. tyčia kumščiu sudavė S. V. į kairę ranką ir neįrodyta, kad ji pastūmė bei ne mažiau kaip tris kartus kumščiu sudavė S. B. S. į dešinę ranką. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas, o L. K. – išteisinta.Atsiliepimų į atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. K. gynėjo advokato Simo Šumino apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. K. gynėjas advokatas Simas Šuminas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir L. K. išteisinti, prokurorė Aldona Jaugelienė prašė atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. K. gynėjo advokato Simo Šumino apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 12 d. nuosprendį. Atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. K. gynėjo advokato Simo Šumino apeliacinis skundas atmestinas. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Dėl to apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Toks patikrinimas atliekamas bylą nagrinėjant pagal paduotus skundus, vadovaujantis BPK XXV skyriaus taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018, 2K-101-654/2024, 2K-25-387/2026, 2K-126-719/2026). Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia plačius įgaliojimus: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-241-303/2018, 2K-48-511/2020, 2K-13-654/2023, 2K-25-387/2026).Atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. K. gynėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl L. K. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino L. K. kalta padarius dvi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, nes byloje nėra patikimų, nuoseklių, tarpusavyje suderintų ir neabejotinų įrodymų. Todėl apeliaciniu skundu prašoma L. K. išteisinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Dėl įrodymų vertinimo ir L. K. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime nerodo BPK normų nesilaikymo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-9-976/2020 ir kt.). Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-387/2026).Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir argumentus, nurodytus apeliaciniame skunde bei išsakytus proceso dalyvių apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas L. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl L. K. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog L. K. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė pačią atleistąją nuo baudžiamosios atsakomybės (tuo metu – kaltinamąją) L. K., nukentėjusiąsias S. V. ir S. B. S., liudytojus J. R., G. V., A. M., R. V., peržiūrėjo ir perklausė byloje esančius vaizdo ir garso įrašus, ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek L. K. teisinančius, tiek ją kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – L. K. teisinančius – įrodymus (pačios L. K. bei liudytojo A. M. parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, suvaržiusių įstatymo garantuotas traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens teises ar sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad teismas vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors esmines bylos aplinkybes ar padarė klaidų dėl įrodymų turinio. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. K. kaltė padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme L. K. savo kaltės dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepripažino. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamoji L. K. parodė, kad 2025 m. liepos 18 d. apie 20.15 val. grįžo iš savo dukters ir pamatė, kad nupjauta jos gėlių visa eilė. <...> Ir pamačiusi nupjautas jos gėles, net visą eilę, tai supykusi išrovė vieną gėlę kaimynių. Ir staiga atsirado prie jos minėtos kaimynės, kurios puolė jos gėles rauti. Ji ėmė saugoti savo gėles, kad jos kuo mažiau išrautų jos gėlių. Ir tuo metu galėjo susiglausti kūnais, rankomis ar kaip kitaip, nes buvo pasilenkusi – kaip bandydama savo gėles apgaubti, jog jos nepasiektų. Ir tuo metu galėjo netyčia pastumti šiek tiek nuo gėlių, bet tikrai nei viena nenugriuvo, smūgių nesudavė ir skausmo nesukėlė. <...> Tik mano, kad čia toks žodinis konfliktas įvyko. Tyčia jų nemušė ar kaip kitaip neužgavo, tik galėjo susiliesti, kai ji saugojo savo gėles, o kaimynės jos gėles rovė ir išrovė nemažai. <...> Pasikartoja, kad neprisipažįsta dėl kaimynėms sukelto fizinio skausmo, nes tyčia jokių smurto veiksmų jų atžvilgiu nepadarė. Ant jų jokių vizualiai matomų sužalojimų nematė. Daugiau nieko paaiškinti neturi ką (t. 1, b. l. 168-171). Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės (tuo metu – kaltinamoji) parodė, kad įvykio dieną jie išėjo pas dukrą, gal valandą pas ją pabuvo ir grįžę pamatė, kad yra nupjautos jos gėlės. Ji susinervino ir išrovė jų (kaimynių) gėlę. Tuo momentu iš buto išėjo S. Ji pasilenkusi rovė S. gėlę, o S. rovė jos gėlę. S. stovėjo iš kitos pusės, jai beveik už nugaros. Ji nelietė nei S. gėlės, nei jos pačios, o S. nusuko likusias gėlės šakas. Toks buvo tas konfliktas, nei jos mušėsi, nei jos stumdėsi. Nieko daugiau nebuvo. Su S. nebuvo jokio fizinio kontakto. Su V. buvo tik netyčinis prisilietimas, prisilietė prie jos dešinio šono savo šonu, netyčia, nes ten buvo mažas plotas. Ji išpūtė burbulą, kad L. K. jai trenkė iš peties į krūtinę. <...> Rovimo metu, kai rovė jų gėles, kaimynės atbėgo tuoj pat, pamatė per langą ir atbėgo. Ji tą hortenziją rovė gal minutę, per tą laiko atbėgo abi kaimynės, kurios yra posėdžių salėje (V. ir S.). <...>. Kai ji rovė kaimynių hortenziją, jokio žodinio konflikto tarp jų su kaimynėmis nebuvo. Ji išrovė jų gėles, S. išrovė jos gėles ir jokio apsižodžiavimo nebuvo. <...>. Su V. buvo kontaktas, kai ji ėjo atgal prie tako ir ji (V.) ten puolė, tada jos susiglaudė. Jokio žodinio konflikto nebuvo, jos nesipravardžiavo. Daugiau jokio fizinio kontakto su kaimynėmis neturėjo (t. 2, b. l. 107-113). Nors viso proceso metu L. K. savo kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo neigė, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos L. K. parodymus ir vadovavosi nukentėjusiųjų S. V. ir S. B. S. bei liudytojų J. R., G. V. parodymais, o taip pat rašytine ir vaizdine bylos medžiaga, ir šių duomenų pagrindu pagrįstai nustatė, kad L. K. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje smurtaudama sukėlė fizinį skausmą S. V. ir smurtaudama sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą S. B. S.. Nors atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės L. K. neigia smurtavusi S. V. ir S. B. S. atžvilgiu ir tvirtina, jog su S. V. galėjo susiglausti kūnais netyčia, L. K. bandant apsaugoti savo gėles, o su S. B. S. apskritai jokio fizinio kontakto nebuvo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės pasirinkta gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina tokių jos parodymų, o, priešingai, juos paneigia.Nukentėjusioji S. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną nusipjovė žolę, viską susitvarkė ir parėjo į kambarį. Tik spėjo pareiti į kambarį ir jos vyras jai pasakė, kad L. rauna gėles. Jie su vyru išbėgo į kiemą, tada išėjo B. ir kita kaimynė iš gretimos laiptinės. Ji gražiai priėjo prie L. ir paklausė, ką ji daro, pasakė, kad nusiramintų, o ji jai pasakė, kad jai neaiškintų ir pridėjo keiksmažodį, pasakė, kad ji čia gėlių nesodins. <...>. Tada L. jai trenkė į ranką. Tarp jos ir L. buvo fizinis kontaktas. L. jai sudavė savo ranka į jos ranką, jai skaudėjo. L. rankoje turėjo raktus, ar telefoną, ji nežino. L. jos nestūmė, tik jai trenkė. Jai liko kraujosruva ant rankos. Pas ekspertą nevažiavo, padarė klaidą. Žadėjo neteikti ieškinio, galvojo, kad viskas taip baigsis (t. 2, b. l. 107-114). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu S. V. paaiškino, kad L. K., pamačiusi, kad S. V. vyras išrovė pastarajai priklausančius gėlių krūmus, puolė prie jos bei rankomis ją pastūmė du kartus bei sudavė rankoje laikytu mobiliojo ryšio telefonu jai į kairę ranką, taip sukeldama jai fizinį skausmą, kurį skausmo skalėje nuo vieno iki dešimties vertina septyniais balais. Stūmimo metu ji pajuto fizinį skausmą kurį skausmo skalėje nuo vieno iki dešimties vertina šešiais balais (t. 1, b. l. 37-42). Apklausiama papildomai ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji S. V. paaiškino, kad L. K. prie jos priėjo 30 cm atstumu ir atsistojusi ją pastūmė savo pečiu du kartus į kairės pusės krūtinės dalį. Po pastūmimo ji atsitraukė nuo L. žingsniu atgal. Nuo pastūmimo ji nepajuto fizinio skausmo kairio peties srityje. L. K. iš karto po to trenkė vieną kartą jai lygtais dešiniu kumščiu (rankoje laikė telefoną ar raktus) į kairę ranką, netoli alkūnės srities. Ji iš karto pajuto maudimo skausmą, jai skaudėjo kelias minutes, skausmą nuo suduoto smūgio jai į kairę ranką skausmą vertina 6 balais, pagal skausmo skalę nuo vieno iki dešimties (t. 1, b. l. 60-63).Nukentėjusioji S. B. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad sužalojimai padaryti buvo, (rodo dešinę ranką) jai čia buvo nudrėksta, gal su nagais, nežino, turėjo rankoje raktus, telefoną, tai nežino, kaip tie sužalojimai buvo padaryti, bet buvo kraujosruva ir ranka buvo kaip nubrozdinta. Ranka užgijo greitai. <...> Matė, kad įvykio metu K. pasistumdė su V., bet tos mėlynės ar kraujosruvos ji nepastebėjo. Ji saugojo savo širdies stimuliatorių, kad jai nesusmūgiuotų. Ji tik viena ranka gynėsi nuo K. Jai buvo suduota į šitą ranką (rodo dešinę ranką), nežino, kiek kartų, bet ne vieną, jei jau tokia didelė kraujosruva buvo. Buvo suduota keletą kartų, bet ji tikrai to neskaičiavo (t. 2, b. l. 107-114). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu S. B. S. parodė, kad joms (kartu su S. V.) bandant atsodinti išrautas gėles, greta jų stovėjusi neblaivi L. K. (nuo pastarosios sklido stiprus alkoholio kvapas, kalba buvo nerišli) puolė S. V., sugriebusi ją už pečių, pastūmė bei kumščiais sudavė jai į krūtinės sritį ne mažiau dviejų kartų. Po to L. K. puolė ją, pastūmė ją bei sudavė jai į dešinę ranką, tačiau kuo buvo suduota jai į ranką, ji nurodyti negali. Stūmimo bei sudavimo jai į ranką metu patyrė fizinį skausmą, kurį skausmo skalėje nuo vieno iki dešimties vertina aštuoniais balais (t. 1, b. l. 75-80). Apklausiama papildomai ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji S. B. S. parodė, kad 2025 m. liepos 18 d. L. K., priėjusi prie jos, ją pastūmė į jos abejų pečių sritis. Pastūmimo metu pajuto trumpalaikį skausmą, kuris skaudėjo kelias minutes, nuo pastūmimo ji pajuto fizinį skausmą pečių srityje, kurį įvertina 7 balais. Po to, kai ji atsitraukė žingsnį nuo L. K., pastaroji priėjo prie jos arčiau ir būdama apie 20-30 cm atstumo nuo jos veidu, kažkurios rankos kumščiu sudavė jai mažiausiai 3 kartus į dešinės rankos viršutinę dalį, šalia peties. L. K. toje rankoje, kuria smūgiavo, laikė telefoną ir galimai raktus, o kita ranka laikė jos kairį petį. Viskas vyko vienu metu, viena ranka smūgiavo jai į dešinį petį, o kita ranka laikė jai už kairio peties, įsikibusi į jos maikutę. Visas smurtavimas prieš ją truko kelias minutes. Nuo jai suduoto smūgio į dešinį petį pajuto stiprų skausmą dešinio pečio srityje, patirtą skausmą dešinio pečio srityje įvertina 8 balais (t. 1, b. l. 89-92).Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiųjų S. V. ir S. B. S. viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais tikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiųjų S. V. ir S. B. S. duoti parodymai dėl esminių bylos nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojos J. R. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad L. K. ir S. V. žodiškai konfliktavo, rankomis abi stumdėsi, kažkuriuo metu ji pamatė, kaip L. lygtais vieną kartą (tiksliai nepamena, kiek buvo smūgių) iš delno (nepasakys, kurios rankos) trenkė S. į rankos viršutinę dalį (kur konkrečiai, negali pasakyti), jos toliau abi stumdėsi dėl tų gėlių. Ji matė, kad susistumdymo metu su S., L. rankoje laikė raktus (nepasakys, kurioje rankoje, ir kiek tų raktų buvo). Tada prie jų priėjo S. B. S.. L. pradėjo stumdyti lygtais abejomis rankomis S. B. S. (lygtais L. K. turėjo raktus rankoje visą tą laiką), ji nematė, kad būtų L. sudavusi kokius smūgius S. B. S., nes ji sėdėjo ant suoliuko, pati buvo sustingusi iš šoko. Matė, kad L. stumdė S., dar S. sakė: „L., L., baik, baik“. Taip pat S. B. S. sakė L.: „Baik, baik“. S. B. S. buvo atlikta širdies operacija, pradėjus ją stumdyti, pastaroji, saugodama širdį, spėjo savo ranką uždėti ant krūtinės, nes L. K. rankoje laikė raktus (t. 1, b. l. 113-116, t. 2, b. l. 146-151); liudytojo G. V. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad matė, kaip L. K. klykdama ir raudama gėles, priėjusi prie jo sutuoktinės S. V. abejomis rankomis pradėjo ją stumdyti, matė, kad L. K. rankoje (nepamena, kurioje) laikė telefoną, kuris buvo tamsios spalvos, kitoje rankoje nieko nelaikė. <...> Tas stumdymas truko kelias minutes. Jis sėdėdamas matė S. V. nugarą, L. K. matė iš priekio, todėl aiškiai matė, kad ji rankoje turėdama telefoną stumdė S., kad būtų sudavusi S. V. telefonu ar kumščiu į ranką, jis nepastebėjo. Paskui L. K. pradėjo pulti ant S. B. S. (kuri buvo šalia jo sutuoktinės gėlių darželyje, maždaug 1 metro atstumo nuo S. V.), matė, kad L. K. sudavė kelis kartų kumščiais S. B. S. į krūtinę. Atsimena, kad L. K. su telefonu rankoje aplink jo žmoną pradėjo sklaidytis. Jo žmona susilenkė, nusisuko, kad jos nesužeistų, bet ar jai kažkiek kliuvo nuo L. K., negali atsakyti, nes nematė. Po to L. puolė S. B. S.. Tikrai matė, kad du kartus trenkė jai į krūtinę (t. 1, b. l. 119-122, t. 2, b. l. 146-151); 2025 m. liepos 21 d. asmens apžiūros protokole ir fotonuotraukose užfiksuoti S. V. kairės rankos sužalojimai (ant kairės rankos stebimas 10 x 10 mm raudonos ir truputį mėlynos spalvos sumušimas) (t. 1, b. l. 60-66); 2025 m. liepos 21 d. asmens apžiūros protokole ir fotonuotraukose užfiksuoti S. B. S. dešinės rankos sužalojimai (ant dešinės rankos stebimas 30 x 30 mm raudonos ir truputį mėlynos spalvos sumušimas) (t. 1, b. l. 98-104); Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G850/2025(04) nurodyta, jog S. B. S. nustatyta: odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva dešiniame žaste; odos nubrozdinimai kairiame dilbyje. S. B. S. nustatyti odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva dešiniame žaste padaryti prieš 6-9 paras iki apžiūros. S. B. S. nustatyti odos nubrozdinimai kairiame dilbyje padaryti prieš 1-4 paras iki apžiūros. S. B. S. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius kietais bukais daiktais, tiek ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. S. B. S. nustatyti kūno sužalojimai padaryti 2 trauminių poveikių metu. S. B. S. nustatyti kūno sužalojimai, visumoje ir kiekvienas atskirai, kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimų, nustatytų S. B. S., padarymo galimybė griuvimų metu nėra atmetama (t. 1, b. l. 109). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės L. K. kaltę dėl jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.Atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės L. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiųjų S. V. ir S. B. S. parodymai nėra nuoseklūs, nes skirtingų apklausų metu keitėsi jų nurodomos konflikto pradžios aplinkybės, pačių nukentėjusiųjų veiksmai konflikto metu, fizinio smurto pobūdis, smūgių skaičius, jų sudavimo būdas ir kitos įvykio detalės. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų nukentėjusiųjų parodymuose esama tam tikrų neatitikimų, įskaitant ir aplinkybes, susijusias su prieš jas panaudoto fizinio smurto mechanizmu. Vis dėlto vien šių neatitikimų konstatavimas nesudaro pakankamo pagrindo visus nukentėjusiųjų parodymus pripažinti nepatikimais. Vertinant parodymų patikimumą, svarbu nustatyti ne tik tai, ar atskirų apklausų metu buvo nurodomos visiškai tapačios įvykio aplinkybės, bet ir tai, ar nustatyti prieštaravimai paneigia esmines nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes, ar jų parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios viso baudžiamojo proceso metu iš esmės nuosekliai laikėsi pozicijos, kad 2025 m. liepos 18 d., kilus konfliktui dėl gėlių, L. K. prieš jas panaudojo fizinį smurtą, dėl kurio jos patyrė fizinį skausmą (o nukentėjusioji S. B. S. – dar ir nežymų sveikatos sutrikdymą). S. V. nuosekliai nurodė, kad L. K. jai sudavė į kairę ranką, o S. B. S. – kad L. K. ją pastūmė ir sudavė smūgius į dešinę ranką. Nors nukentėjusiosios ne visais atvejais vienodai apibūdino konkrečius fizinius veiksmus, jų eiliškumą ar smūgių sudavimo aplinkybes, jų parodymų dėl paties prieš jas panaudoto smurto fakto nepaneigia kiti bylos duomenys. Priešingai, šias aplinkybes patvirtina liudytojos J. R. parodymai apie L. K. fizinius veiksmus abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu, taip pat 2025 m. liepos 21 d. asmens apžiūros protokolai, kuriuose užfiksuoti abiejų nukentėjusiųjų rankų sumušimai, bei S. B. S. nustatytus sužalojimus patvirtinanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G850/2025(04). Be to, vertinant nukentėjusiųjų parodymuose nustatytus neatitikimus, atsižvelgtina į tai, kad aptariamas įvykis vyko konfliktinėje situacijoje, kurios metu prieš nukentėjusiąsias buvo panaudotas fizinis smurtas, todėl jų gebėjimui tiksliai įsiminti ir vėliau atkurti visas įvykio detales galėjo turėti įtakos ir tuo metu patirti emociniai išgyvenimai. Taip pat reikšmingas nuo įvykio iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme praėjęs laikas. Antai S. V. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įvykio aplinkybes geriau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu, o S. B. S. paaiškino, kad dėl praėjusio laiko jai sunku tiksliai atkurti įvykių eigą (t. 2, b. l. 107–113). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nustatyti nukentėjusiųjų parodymų neatitikimai, įvertinus jų pobūdį ir kitų byloje surinktų įrodymų visumą, nėra tokie esminiai, kad paneigtų nukentėjusiųjų parodymų patikimumą dėl L. K. panaudoto fizinio smurto. Vien tai, kad nukentėjusiosios skirtingų apklausų metu nevisiškai vienodai atkūrė konflikto eigą, savaime nesudaro pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu bei paneigti kitų byloje surinktų įrodymų visuma pagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl L. K. padarytų nusikalstamų veikų.Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad iš 2025 m. liepos 18 d. 20.19 val. S. V. skambučio į BPC matyti, kad praėjus vos kelioms minutėms po konflikto S. V. kreipėsi į policiją ne dėl to, kad ji ar S. B. S. buvo sumuštos, o dėl to, kad L. K. ir A. M. tariamai neblaivūs išvažiavo automobiliu. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, kad apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji S. V. parodė, kad policijai nepranešė, jog jos atžvilgiu buvo smurtauta, nes anksčiau nebuvo su tuo susidūrusi, ir kad jos tikslas buvo pranešti policijai apie tai, jog L. K. su sugyventiniu automobiliu į ganyklą išvyko neblaivūs. Apie smurtą policijai pranešė tik paskatinta dukters (t. 2, b. l. 107-114). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nukentėjusiosios paaiškinimai rodo, kad jai svarbiau buvo ne pranešti apie tai, jog jos atžvilgiu buvo smurtauta, o apie tai, kad kaimynė ir jos sugyventinis, galimai neblaivūs važiuodami automobiliu, kėlė grėsmę aplinkiniams ir sau patiems. Būtent tokie paaiškinimai patvirtina ir tai, kad nukentėjusiosios neturėjo tikslo nepagrįstai apkaltinti L. K. smurtavimu jų atžvilgiu ar siekti, kad pastarajai bet kokia kaina kiltų baudžiamoji atsakomybė. Priešingai, aplinkybė, kad nukentėjusiosios iš karto po įvykio teisėsaugos institucijoms nepranešė apie prieš jas panaudotą smurtą, o pirmiausia siekė atkreipti dėmesį į galimai neblaivių asmenų vairavimą, nesudaro pagrindo abejoti jų parodymų apie patirtą smurtą patikimumu. Tuo pačiu nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje esantys objektyvūs duomenys paneigia versiją apie tai, kad įvykio metu L. K. ir A. M. buvo neblaivūs arba bent jau jos nepatvirtina. Skunde teigiama, kad po S. V. skambučio policijos pareigūnai surado L. K. ir A. M., tačiau jokių pažeidimų nenustatė, o pareigūnams nekilo pagrindo fiksuoti jų neblaivumo. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių nei L. K. neblaivumą, nei jos blaivumą įvykio metu. Nors pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas A. M. parodė, kad į ganyklą atvykę policijos pareigūnai nei jo, nei L. K. neblaivumo alkoholio matuokliu netikrino, kitų šią aplinkybę patvirtinančių ar paneigiančių duomenų byloje nėra. Tačiau vien tai, kad byloje nėra objektyvių L. K. neblaivumą patvirtinančių duomenų, savaime nepaneigia nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų apie jos būseną įvykio metu ir nesudaro pagrindo šiuos parodymus vertinti kaip nepatikimus, kadangi policijos pareigūnai, atvykę į ganyklą ir neužfiksavę jokio L. K. ar A. M. daromo pažeidimo (jei pastarieji tuo metu nevairavo automobilio), galėjo minėtų asmenų girtumo ir nenustatinėti. Tuo labiau, kad pranešimo apie galimą smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu policijos pareigūnai tuo metu dar nebuvo gavę. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas savo išvadas dėl S. B. S. sužalojimų grindė specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad jai padarytas odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva dešiniame žaste, o šie sužalojimai galėjo būti padaryti 6-9 paros iki apžiūros. Tačiau specialisto išvada nepatvirtina esminių kaltinimo aplinkybių ir ypač svarbu, kad S. V. dėl savo tariamo sužalojimo apskritai nesikreipė į teismo medicinos specialistą. Jos atžvilgiu nėra specialisto išvados, kuri objektyviai patvirtintų sužalojimo pobūdį, atsiradimo laiką ar mechanizmą. Taigi specialisto išvada negalėjo būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti L. K. kaltę. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais ir pažymi, kad apeliantas nepagrįstai specialisto išvadą vertina atsietai nuo kitų byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų. Nors specialisto išvadoje iš tiesų nėra nustatyta, kad S. B. S. sužalojimai buvo padaryti būtent 2025 m. liepos 18 d., taip pat nėra individualizuotas juos sukėlęs asmuo ar tikslus sužalojimų padarymo mechanizmas, tai savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Specialisto išvados paskirtis nėra nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ar visas jos padarymo aplinkybes, o joje pateikti duomenys vertintini kartu su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji S. B. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, kad konflikto metu L. K. ją pastūmė ir sudavė į dešinę ranką, taip sukeldama fizinį skausmą. Šiuos jos parodymus patvirtina ne tik specialisto išvada, kurioje nustatyti dešinio žasto sužalojimai, bet ir 2025 m. liepos 21 d. asmens apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas 30 x 30 mm dydžio dešinės rankos sumušimas (t. 1, b. l. 98-104). Taigi nukentėjusiosios nurodyti sužalojimai buvo objektyviai užfiksuoti praėjus vos trims dienoms po įvykio. Be to, liudytoja J. R. patvirtino mačiusi, kaip L. K. smurtavo prieš S. B. S., o pastaroji, saugodama krūtinės sritį, ranka dengėsi nuo į ją nukreiptų smūgių. Todėl aplinkybė, kad specialisto išvadoje nurodytas sužalojimų atsiradimo laikotarpis apima ne vien įvykio dieną, savaime nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu ar spręsti, kad nustatyti sužalojimai atsirado kitomis aplinkybėmis. Apeliantas, akcentuodamas teorinę galimybę, kad sužalojimai galėjo būti padaryti kitu laiku ar kitu būdu, nenurodo konkrečių byloje nustatytų aplinkybių, kurios tokią versiją patvirtintų. Taip pat nepagrįstai sureikšminama aplinkybė, kad nukentėjusioji S. V. nesikreipė į teismo medicinos specialistą. Pažymėtina, kad L. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama S. V. sukėlusi fizinį skausmą, o ne nežymiai sutrikdžiusi jos sveikatą, todėl šios nusikalstamos veikos požymiams nustatyti specialisto išvada nėra būtina. Fizinio skausmo sukėlimo faktas gali būti nustatomas remiantis nukentėjusiojo parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais. Nagrinėjamu atveju S. V. nuosekliai nurodė, kad konflikto metu L. K. sudavė jai į kairę ranką ir dėl to ji pajuto fizinį skausmą. Be to, priešingai, nei siekiama parodyti apeliaciniame skunde, byloje yra ir kitų objektyvių duomenų apie šiai nukentėjusiajai sukeltą fizinį skausmą – 2025 m. liepos 21 d. asmens apžiūros protokole užfiksuotas 10 x 10 mm dydžio kairės rankos sumušimas (t. 1, b. l. 60-66). Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojos J. R. parodymai apie L. K. fizinius veiksmus S. V. atžvilgiu, taip pat liudytojo G. V. parodymai, kad po konflikto ant jo sutuoktinės rankos buvo matoma kraujosruva, kurios iki įvykio nebuvo (t. 2, b. l. 146-151). Nors G. V., būdamas nukentėjusiosios S. V. sutuoktinis, gali būti suinteresuotas bylos baigtimi, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo jo parodymus laikyti nepatikimais, juolab kad jis buvo apklaustas kaip liudytojas, įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Be to, jo parodymai dėl ant sutuoktinės rankos atsiradusios kraujosruvos atitinka minėtame asmens apžiūros protokole užfiksuotus duomenis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas L. K. smurtinius veiksmus abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu nustatė remdamasis ne pavieniais įrodymais, o jų visuma, todėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti teismo išvadų pagrįstumu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, kad byloje nebuvo įrodyta L. K. tyčia smurtauti prieš nukentėjusiąsias. Pažymėtina, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-97-693/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-79-489/2017, 2K-12-942/2018, 2K-212-303/2018). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad L. K., supykusi dėl nupjautų jos gėlių, išrovė nukentėjusiųjų pasodintą gėlę, o po to, kilus konfliktui, panaudojo fizinį smurtą prieš abi nukentėjusiąsias. Nors L. K. teigė, kad fizinis kontaktas su S. V. buvo atsitiktinis, o su S. B. S. jokio fizinio kontakto apskritai nebuvo, tokią jos versiją paneigia anksčiau šioje nutartyje aptarta ir byloje surinktų įrodymų visuma. Nukentėjusioji S. V. nurodė, kad L. K. jai sudavė į ranką, sukeldama fizinį skausmą, o nukentėjusioji S. B. S. patvirtino, kad L. K. ją pastūmė ir kelis kartus sudavė į dešinę ranką. Šias aplinkybes patvirtina ir liudytojų parodymai apie L. K. agresyvius fizinius veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu, taip pat byloje užfiksuoti abiejų nukentėjusiųjų rankų sužalojimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio veiksmai, kai konflikto metu kitam asmeniui sąmoningai suduodami smūgiai ir jis stumiamas, negali būti vertinami kaip atsitiktinis ar netyčinis fizinis kontaktas. L. K., būdama suaugęs, pakaltinamas asmuo, turėjo suvokti, kad tokiais veiksmais naudoja fizinį smurtą prieš kitus asmenis ir gali sukelti jiems fizinį skausmą ar sužalojimus. Atsižvelgiant į nustatytą jos veiksmų pobūdį, kryptingumą ir konflikto aplinkybes, darytina išvada, kad L. K. veikė tyčia, o tarp jos atliktų smurtinių veiksmų ir nukentėjusiosioms kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Vien tai, kad L. K. nepripažįsta turėjusi tikslą smurtauti, nepaneigia byloje nustatytų jos tyčinių veiksmų ir jų sukeltų padarinių. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl neįrodytos L. K. kaltės bei būtinybės visas abejones aiškinti jos naudai, atmestini kaip nepagrįsti.Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, L. K. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padarytos dvi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir kad jas padarė būtent L. K.. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atleista nuo baudžiamosios atsakomybės L. K. betarpiškai realizavo visus jai inkriminuojamų nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jos veikimą tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – L. K. išteisinti, nėra pagrindo.Dėl BK 37 straipsnio taikymoBK 37 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme. Pagal teismų praktiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, Nr. 2K-169-689/2018, Nr. 2K-178-303/2019, Nr. 2K-101-489/2025).Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Kita vertus, kasacinės instancijos teismo praktikoje yra nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, Nr. 2K-299-648/2015, Nr. 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šių kategorijų bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas baudžiamojo įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas ir laipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-387/2023).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 37 straipsnio taikymo L. K., atsižvelgė į tai, kad konfliktas tarp jos ir nukentėjusiųjų kilo dėl naudojimosi bendru žemės sklypu, o jo metu L. K. atlikti smurtiniai veiksmai buvo spontaniški, trumpalaikiai, neintensyvūs, padaryti veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia. Teismas taip pat įvertino nukentėjusiosioms sukeltus padarinius – S. V. sukeltą fizinį skausmą bei S. B. S. sukeltą fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą – ir, atsižvelgęs į sužalojimų pobūdį bei lokalizaciją, sprendė, kad padaryta žala nėra tokio dydžio, kuris užkirstų kelią taikyti BK 37 straipsnį. Įvertinęs šių nusikalstamų veikų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad L. K. veikos, nors ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymius, nėra pasiekusios tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga ją traukti baudžiamojon atsakomybėn ir skirti baudžiamajame įstatyme numatytą bausmę, todėl atleido L. K. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimų mažareikšmiškumo.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl BK 37 straipsnio taikymo L. K.. Nors nusikalstamomis veikomis buvo kėsintasi į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą, nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad smurtiniai veiksmai buvo spontaniški, trumpalaikiai, neintensyvūs, atlikti kilus buitiniam konfliktui dėl naudojimosi bendru žemės sklypu, o nukentėjusiosioms sukelti padariniai nebuvo sunkūs. Šių aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad L. K. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas nepasiekė tokio laipsnio, dėl kurio būtų būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs padarytų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį ir kilusius padarinius, pagrįstai pripažino jas mažareikšmėmis ir atleido L. K. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu.Dėl nukentėjusiųjų S. V. ir S. B. S. civilinių ieškiniųBPK 115 straipsnyje yra numatyti sprendimai, kuriuos priima teismas dėl civilinio ieškinio apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atvejais, tačiau šiame straipsnyje nėra įtvirtinta, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas dėl civilinio ieškinio kai baudžiamoji byla asmens atžvilgiu nutraukiama taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą. Kasacinės instancijos teismas tokią situaciją laiko teisinio reguliavimo spraga, todėl yra išaiškinęs, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, jog turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau turtinės žalos samprata suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalą padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji S. V. pareiškė civilinį ieškinį dėl 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo nurodydama, kad dėl tyčinių L. K. veiksmų patyrė fizinį skausmą, didelį išgąstį, stresą, šoką, pažeminimą, taip pat patyrė dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimą (t. 2, b. l. 84-85); nukentėjusioji S. B. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl 1500 Eur neturtinės žalos ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nurodydama, kad po įvykio labai pergyveno, vartojo ir nuskausminamuosius vaistus, šiuo metu vartoja raminamuosius vaistus; tai patvirtinančių dokumentų išsisaugojusi neturi, todėl turtinės žalos iš L. K. priteisti neprašys (t. 2, b. l. 80-81). Skundžiamu nuosprendžiu S. V. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir nukentėjusiajai iš L. K. priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo; S. B. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir nukentėjusiajai iš L. K. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško prievolės atlyginimo dienos.Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-114/2008, 2K-118/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias atlygintiną neturtinę žalą. Taip pat pažymėtina, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-219/2010, 3K-3-171/2011 ir kt.).Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiosioms priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į tai, kad dėl L. K. smurtinių veiksmų jos patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, psichologinį diskomfortą ir sukrėtimą. Kartu teismas įvertino, kad smurtiniai veiksmai buvo trumpalaikiai, S. V. buvo sukeltas fizinis skausmas, o S. B. S. – fizinis skausmas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau ilgalaikių sunkių pasekmių nukentėjusiųjų fizinei ar psichinei sveikatai nenustatyta. Vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, teisingumo principu ir panašaus pobūdžio bylose formuojama teismų praktika, pirmosios instancijos teismas civilinius ieškinius tenkino iš dalies, S. V. priteisdamas 300 Eur, o S. B. S. – 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiškos prievolės įvykdymo dienos.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, visumą, konstatuoja, kad nukentėjusiosioms S. V. ir S. B. S. priteistos neturtinės žalos dydžiai yra teisingi, šiuo klausimu padarytos teismo išvados atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų. Pažymėtina, kad teismų praktikoje priteisiant neturtinę žalą dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 140 straipsnio skirtingose dalyse, neturtinės žalos atlyginimo sumos svyruoja plačiose ribose, tai yra nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, tačiau bylose dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paprastai vyrauja priteisiamos sumos nuo 150 iki 1200 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-699/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-128-489/2020, 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256-648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023, 2K-207-628/2023 ir kt.), todėl nėra pagrindo keisti šią nuosprendžio dalį. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. K. gynėjo advokato Simo Šumino apeliacinį skundą atmesti.Teisėjai Nerijus Masiulis Audrius Sadauskas Laisvydas Zederštremas