Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal nemokumo administratorės mažosios bendrijos „RESTART Group“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 22 d. nutarties atstatydinti nemokumo administratorę mažąją bendriją „RESTART Group“ iš likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Litpakas“ nemokumo administratorės pareigų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorė likviduojama dėl bankroto UAB (toliau – ir LUAB) „Muskvila“ 2026 m. birželio 9 d. pateikė teismui prašymą atstatydinti MB „RESTART Group“ iš LUAB „Litpakas“ nemokumo administratorės pareigų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas, pakartotinai nagrinėdamas kreditorės LUAB „Muskvila“ prašymą, nepašalino Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-750-854/2026 nurodytų ankstesnio bylos nagrinėjimo trūkumų, nevisapusiškai ištyrė ir įvertino įrodymus, neatsižvelgė į nemokumo administratorės atsikirtimus bei juos pagrindžiančius duomenis ir nepagrįstai konstatavo, kad egzistuoja pagrindas atstatydinti nemokumo administratorę. Teismas iš esmės apsiribojo LUAB „Muskvila“ ir UAB „Taurus fondas“ nurodytų aplinkybių pakartojimu, nepatikrinęs jų pagrįstumo ir neįvertinęs priešingus teiginius patvirtinančių įrodymų.

Skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas negalėjo pakartotinai nagrinėti kreditorės prašymo, nes tą patį klausimą jau buvo išsprendęs 2026 m. birželio 30 d. nutartimi, kuria išreiškė savo poziciją dėl prašymo pagrįstumo. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-750-854/2026 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 30 d. ir perdavė klausimą nagrinėti iš naujo, todėl egzistavo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 71 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas teisėjui nusišalinti.

Nepagrįsta teismo išvada dėl sistemingo kreditorių teisių pažeidimo. Nagrinėjamu atveju į LUAB „Muskvila“ ir UAB „Taurus fondas“ prašymus buvo atsakyta motyvuotais atsisakymais, nes siūlyti sprendimai dėl bendrovės reikalavimo teisių pardavimo tvarkos ir pradinių kainų galėjo prieštarauti teisės aktų reikalavimams bei pažeisti bendrovės ir kitų kreditorių interesus. Nemokumo administratorės poziciją patvirtina AVNT 2025 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. D2-2062, kuriuo, išnagrinėjus UAB „Taurus fondas“ skundą dėl atsisakymo sušaukti kreditorių susirinkimą, pripažinta, kad nemokumo administratorė turi teisę motyvuotai atsisakyti šaukti susirinkimą, jeigu siūlomi darbotvarkės klausimai ar nutarimų projektai neatitinka teisinio reglamentavimo, pažeidžia kreditorių visumos teisėtus interesus arba nepriklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-234-865/2025 ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 20 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-88-574/2026 nebuvo nustatyta, kad atsisakydama šaukti kreditorių susirinkimą nemokumo administratorė būtų padariusi administracinį nusižengimą ar neteisėtai apribojusi kreditorių teises.

2026 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkimo sprendimai buvo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2023-661/2026, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. liepos 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-642-567/2026 paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas įvertino kreditorių pasiūlytas pradines kainas ir konstatavo, kad jos kėlė realią grėsmę bendrovės turtui, įskaitant 637 441,51 Eur reikalavimo teisę į LUAB „Muskvila“, parduoti už neadekvačiai mažą kainą, taip sumažinant galimybes kuo didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus. Nemokumo administratorė, atsisakydama šaukti kreditorių susirinkimus, siekė užtikrinti teisėtą bankroto proceso eigą ir apsaugoti visų kreditorių interesus. Taigi, teismas, kvalifikuodamas šiuos atsisakymus kaip sistemingus kreditorių teisių pažeidimus, neatsižvelgė į įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytas aplinkybes.

Nepagrįsta teismo išvada, kad nemokumo administratorė nepagrįstai delsė atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi ir paskirstyti už parduotą įkeistą nekilnojamąjį turtą gautas lėšas. Pagal JANĮ 98 straipsnio 2 dalį iš įkeisto turto vertės atskaitomų administravimo išlaidų suma turėjo būti nustatyta kreditorių susirinkimo sprendimu, tačiau 2025 m. rugpjūčio 7 d. ir 2025 m. rugsėjo 19 d. vykusiuose kreditorių susirinkimuose toks sprendimas nebuvo priimtas. Tik 2026 m. sausio 5 d. kreditorių susirinkimui patvirtinus atskaitomų išlaidų sumą, 2026 m. sausio 12 d. hipotekos kreditoriui buvo pervesta 283 431,99 Eur. Nemokumo administratorė laikėsi JANĮ 98 straipsnio 3 dalyje nustatyto atsiskaitymo termino, todėl negali būti laikoma nepagrįstai delsusia atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi.

Teismas neįvertino JANĮ 99 straipsnyje nustatytos galutinio atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos. Vien bendrovės sąskaitoje likusių piniginių lėšų faktas nesukūrė pareigos nedelsiant jas paskirstyti kitiems kreditoriams, nes galutinei mokėtinų sumų apimčiai nustatyti ir atsiskaityti su kreditoriais būtina laikytis įstatyme nustatytos galutinės bankroto ataskaitos pateikimo bei patvirtinimo tvarkos. Be to, teismas nenustatė konkretaus momento, nuo kurio nemokumo administratorė privalėjo paskirstyti lėšas, ir neįvertino, ar dėl jų negavimo kreditoriai patyrė realią žalą. Vien hipotetinė galimybė, kad anksčiau gautos lėšos būtų leidusios kreditoriams uždirbti palūkanų ar gauti kitokios ekonominės naudos, nepatvirtina realios turtinės žalos atsiradimo.

Nepagrįsta teismo išvada, kad nemokumo administratorė ilgą laiką nevykdė pareigos teikti informaciją apie bankroto procesą AVNT ir skelbti ją NPIP. Teismas nenurodė, kokios ataskaitos ar duomenys, kokiu teisiniu pagrindu ir per kokius terminus turėjo būti pateikti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad informacija NPIP buvo teikiama nuo 2023 m. rugsėjo 14 d., o vėliau – tikslinama ir papildoma, todėl paskutinė sistemoje nurodyta duomenų atnaujinimo data neįrodo, kad duomenys pateikti pavėluotai. Be to, 2025 m. gruodžio 19 d. kreditoriams, įskaitant LUAB „Muskvila“, buvo išsiųsta bendrovės pajamų ir išlaidų ataskaita, o 2026 m. birželio 9 d. LUAB „Muskvila“ buvo pateiktas atsakymas į jos prašymą kartu su prašytais dokumentais ir informacija apie bendrovės finansines ataskaitas, pajamas ir išlaidas, likusio turto realizavimą, vykstančius teisminius procesus bei atsiskaitymą su hipotekos kreditoriumi. Taigi, teismo išvada dėl informacijos neteikimo prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Teismas nenustatė konkrečių neigiamų pasekmių, kurias galėjo sukelti informacijos pateikimas vėliau, nei pageidavo kreditorė, ir dėl to buvo pažeistos kreditorių teisės ar sutrikdyta bankroto proceso eiga.

Nemokumo administratorė negali būti atstatydinama vien dėl didžiausių kreditorių nepasitenkinimo ar konfliktinių santykių, nenustačius konkrečių, reikšmingų ir įrodymais pagrįstų pareigų pažeidimų. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1705-370/2017 ir 2018 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1993-798/2018 išaiškino, kad, sprendžiant dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo, būtina įvertinti ne tik kreditorių nepasitikėjimą, bet ir jį sukėlusias aplinkybes bei galimas nemokumo administratoriaus pakeitimo pasekmes bankroto proceso eigai, administravimo išlaidoms ir viešajam interesui. Nagrinėjamu atveju teismas neįvertino, jog nesutarimai kilo nemokumo administratorei siekiant užkirsti kelią bendrovės reikalavimo teisių pardavimui galimai neadekvačiai mažomis kainomis. Teismas turėjo nustatyti, ar kreditorių nepasitikėjimas kilo dėl netinkamo nemokumo administratorės pareigų vykdymo, ar dėl jos veiksmų, kuriais buvo siekiama apsaugoti bendrovės ir visų jos kreditorių interesus.

Teismas netinkamai įvertino nemokumo administratorės pakeitimo poveikį viešajam interesui ir kitų kreditorių teisėms. Bendrovės bankroto procesas administruojamas beveik trejus metus, didžioji dalis turto jau realizuota, su hipotekos kreditoriumi atsiskaityta, tačiau teismuose dar nagrinėjamos nemokumo administratorės iniciatyva pradėtos bylos, kurių rezultatai gali padidinti bendrovės turto masę ir kreditorių reikalavimams tenkinti skirtinas lėšas. Nemokumo administratorės pakeitimas šioje proceso stadijoje pareikalautų papildomų laiko ir finansinių sąnaudų, apsunkintų vykstančių teisminių procesų tęstinumą ir galėtų užvilkinti bankroto proceso užbaigimą. Be to, atstatydinimas suteiktų nepagrįstą prioritetą dviejų didžiausių kreditorių interesams ir susilpnintų mažesniųjų kreditorių apsaugą.

Teismas nenustatė pakankamai pagrįstų materialiųjų nemokumo administratorės atstatydinimo pagrindų. Pagal JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 5 punktą kreditorių, kurių reikalavimai sudaro daugiau kaip pusę visų teismo patvirtintų reikalavimų sumos, iniciatyva neįpareigoja teismo atstatydinti nemokumo administratorių. Teismas privalo savarankiškai įvertinti prašymo motyvus, nustatyti esminius ir įrodymais pagrįstus nemokumo administratoriaus pareigų pažeidimus bei įsitikinti, kad nemokumo administratoriaus pakeitimas nepažeis viešojo intereso. Tokie pažeidimai nagrinėjamu atveju neįrodyti, o vien kreditorių nepasitikėjimas nemokumo administratore, konfliktiniai santykiai ar galimų būsimų nesutarimų tikimybė nėra pakankamas pagrindas ją atstatydinti. Be to, prašymas nebuvo grindžiamas savarankišku kreditorių pasitikėjimo praradimo pagrindu – šį argumentą iškėlė prašymo tenkinimui pritarusi kreditorė UAB „Taurus fondas“.

Nemokumo administratorė turėjo teisę motyvuotai atsisakyti sušaukti kreditorių susirinkimą, kuriame buvo siūloma spręsti dėl bendrovės reikalavimo teisių realizavimo. Pagal JANĮ 46 straipsnio 3 dalį kreditoriai, kurių patvirtintų reikalavimų suma sudaro daugiau kaip pusę visų patvirtintų reikalavimų sumos, tokiu atveju gali patys sušaukti kreditorių susirinkimą. Nagrinėjamu atveju šia teise kreditoriai pasinaudojo ir 2026 m. kovo 19 d. susirinkimą sušaukė, todėl nemokumo administratorės atsisakymas neužkirto kreditoriams kelio įgyvendinti savo teises. Be to, 2026 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkime priimti sprendimai vėliau buvo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2023-661/2026, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. liepos 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-642-567/2026 paliko nepakeistą. Taigi, teismas nepagrįstai nemokumo administratorės atsisakymą sušaukti kreditorių susirinkimą prilygino pareigų nevykdymui ir laikė jį atstatydinimo pagrindu.

Bankroto proceso trukmė nepatvirtina netinkamo nemokumo administratorės pareigų vykdymo. Bendrovė likviduojama dėl bankroto pripažinta Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2024 m. lapkričio 28 d., o likvidavimo terminas pratęstas iki 2026 m. lapkričio 28 d. Pratęsdamas terminą, teismas įvertino nemokumo administratorės nurodytas objektyvias priežastis, todėl proceso neužbaigimas iki šiol neįrodo sąmoningo jo vilkinimo. Šiuo konkrečiu atveju bendrovės likvidavimo procedūrų neįmanoma užbaigti iki nustatyto termino, nes bendrovė dalyvauja nebaigtuose teisminiuose procesuose, kurių rezultatai gali turėti įtakos jos turto masei ir kreditorių reikalavimų patenkinimui. Be to, nemokumo administratorės pakeitimas šioje proceso stadijoje pareikalautų perduoti turtą ir dokumentus, susipažinti su ilgesnį laiką vykdyto proceso medžiaga ir perimti nagrinėjamus teisminius ginčus, o tai galėtų lemti papildomas išlaidas ir dar labiau užvilkinti bendrovės likvidavimą.

Skundžiamoje nutartyje padaryta išvada apie ilgalaikį nemokumo administratorės pareigų nevykdymą yra deklaratyvi, nes nenurodyta, kokie konkretūs duomenys ar ataskaitos, pagal kokias teisės normas ir kokiais terminais turėjo būti pateikti, kiek buvo praleisti jų pateikimo terminai ir kokių pasekmių tai sukėlė. Nemokumo administratorė kreditoriams teikė informaciją apie bankroto proceso pajamas, išlaidas ir teisminių procesų eigą, o reikalauta informacija buvo pateikta. Vien tai, kad tam tikra informacija konkrečiu metu nebuvo matoma NPIP arba kreditorius pageidavo išsamesnių duomenų, savaime nepatvirtina esminio nemokumo administratorės pareigų pažeidimo.

Teismas nepagrįstai konstatavo nesavalaikį atsiskaitymą su hipotekos kreditoriumi ir netinkamą lėšų paskirstymą. Galutinė hipotekos kreditoriui mokėtina suma priklausė nuo administravimo išlaidų, susijusių su įkeistu turtu, dydžio, dėl kurio vyko ginčai kreditorių susirinkimuose ir teisme. Tik išsprendus šį klausimą, buvo galima galutinai nustatyti mokėtiną sumą. Po 2026 m. sausio 12 d. atlikto mokėjimo nemokumo administratorė 2026 m. gegužės 26 d. kreipėsi į teismą dėl hipotekos kreditoriaus finansinio reikalavimo sumažinimo, kuris buvo patenkintas 2026 m. gegužės 28 d. Nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad dėl šių veiksmų eiliškumo ar jų atlikimo laiko būtų kilę neigiamų pasekmių bendrovei ar jos kreditoriams. JANĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas nereglamentuoja kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos ar terminų, o pagal JANĮ 95 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimai tenkinami įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Taigi, vien turto pardavimas ir lėšų gavimas neįpareigoja nemokumo administratorės nedelsiant jas paskirstyti kreditoriams, nes privaloma laikytis įstatyme nustatyto reikalavimų tenkinimo eiliškumo bei sąlygų.

Teismas neįvertino tikrojo dominuojančių kreditorių siekio pakeisti nemokumo administratorę ir tokio pakeitimo pasekmių visiems bendrovės kreditoriams. Ginčas byloje kilo dėl bendrovės reikalavimo teisių buvusiam vadovui išsaugojimo ir realizavimo būdo. Nemokumo administratorė, siekdama apginti bendrovės ir jos kreditorių interesus, inicijavo teisminius procesus prieš buvusį vadovą, o dominuojančių kreditorių priimti sprendimai dėl reikalavimo teisių realizavimo buvo panaikinti teismų procesiniais sprendimais. Teismas neįvertino ir LUAB „Muskvila“ nemokumo administratorės suinteresuotumo pašalinti dabartinę bendrovės nemokumo administratorę, nes LUAB „Litpakas“ yra reikšminga LUAB „Muskvila“ kreditorė, o jos iniciatyva Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2367-653/2026 pripažino neteisėtais LUAB „Muskvila“ nemokumo administratorės veiksmus, kuriais atsisakyta į kreditorių susirinkimo darbotvarkę įtraukti LUAB „Litpakas“ pasiūlytus klausimus, ir įpareigojo sušaukti naują kreditorių susirinkimą. Šios aplinkybės turėjo būti įvertintos sprendžiant, ar prašymas atstatydinti nemokumo administratorę atitinka bendrovės ir visų jos kreditorių interesus.

Bendrovės bankroto procesas yra pažengęs: pagrindinis turtas realizuotas, su hipotekos kreditoriumi atsiskaityta, o likę klausimai daugiausia susiję su reikalavimo teisėmis ir vykstančiais teisminiais procesais. Nemokumo administratorės pakeitimas pareikalautų papildomų administravimo išlaidų, galėtų sukelti ginčų dėl ankstesnio nemokumo administratorės atlygio ir apsunkintų jau pradėtų teisminių procesų tęstinumą. Kadangi neįrodyta, kad naujas nemokumo administratorius procesą užbaigtų greičiau ar ekonomiškiau, esamos nemokumo administratorės pakeitimas šioje stadijoje neatitiktų viešojo intereso ir galėtų pažeisti mažesnių kreditorių interesus.

Lietuvos apeliaciniam teismui 2026 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-750-854/2026 panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 30 d. nutartį dėl MB „RESTART Group“ atstatydinimo iš bendrovės nemokumo administratorės pareigų ir UAB „Audmina“ paskyrimo į šias pareigas, teismas, pakartotinai spręsdamas šį klausimą, pasinaudojo ankstesnės atrankos rezultatu ir naujos atrankos neatliko. Pagal JANĮ 34 straipsnio 3 dalį nemokumo administratorius turi būti skiriamas laikantis Nemokumo administratorių atrankos taisyklių ir naudojantis atrankos programa, o JANĮ 40 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta pareiga, atstatydinus administratorių, paskirti kitą administratorių neatleidžia nuo šios tvarkos laikymosi. Atrankos taisyklių 44 punkte nustatyta išimtis, kai nauja atranka neatliekama, taikoma bankroto bylos iškėlimo ir pirminio administratoriaus paskyrimo klausimui grąžinus jį nagrinėti iš naujo, todėl ši išimtis negali būti taikoma nemokumo administratoriaus atstatydinimo atveju. Kadangi pakartotinai sprendžiant klausimą atrankai reikšmingi duomenys galėjo pasikeisti, ankstesnės atrankos rezultato panaudojimas neužtikrino tinkamos atrankos procedūros.

Teismas pagrįstai atstatydino nemokumo administratorę MB „RESTART Group“, nes, iš naujo nagrinėdamas kreditorės prašymą, pašalino Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje nurodytus ankstesnio prašymo nagrinėjimo trūkumus, ištyrė proceso dalyvių argumentus ir įvertino byloje esančius įrodymus. Vien tai, kad nemokumo administratorė nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų vertinimu, nepatvirtina skundžiamos nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo.

Nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Nemokumo administratorei pareiškus teisėjui nušalinimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė 2026 m. rugsėjo 28 d. nutartimi jo netenkino, nes nebuvo nustatyta aplinkybių, objektyviai galinčių kelti abejonių teisėjo nešališkumu, o ankstesnių procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas instancine tvarka. Nemokumo administratorė atskirajame skunde iš esmės pakartodama jau įvertintus nušalinimo argumentus, siekia netiesiogiai ginčyti neskundžiamą nutartį, o toks elgesys vertintinas kaip procesinis piktnaudžiavimas.

Nepagrįsti nemokumo administratorės argumentai, kad teismas nepagrįstai nustatė sistemingus kreditorių teisių pažeidimus. Nemokumo administratorė, gavusi 2025 m. spalio 22 d., 2025 m. gruodžio 4 d. ir 2026 m. sausio 30 d. kreditorių, kurių finansiniai reikalavimai sudaro apie 60 proc. visų patvirtintų reikalavimų, prašymus, nesušaukė kreditorių susirinkimo, nesiėmė veiksmų, kad būtų išspręstas likusio bendrovės turto – reikalavimo teisių – realizavimo klausimas. Net ir nesutikdama su kreditorių siūlomomis turto pardavimo sąlygomis ar kainomis, nemokumo administratorė turėjo inicijuoti kreditorių susirinkimą ir pateikti svarstyti pagrįstą alternatyvų pasiūlymą. Tokių veiksmų nemokumo administratorė neatliko, todėl jos neveikimo nepateisina nei kreditorių pasiūlymų vertinimas kaip ekonomiškai nenaudingų, nei administracinėse ar kitose bylose priimti procesiniai sprendimai. Pastarosiose bylose buvo sprendžiami kitokie klausimai, todėl administracinės atsakomybės netaikymas savaime nereiškia, kad nemokumo administratorė tinkamai vykdė nemokumo proceso metu jai pavestas pareigas.

Teismas pagrįstai pripažino netinkamu lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, paskirstymo vilkinimą. Nemokumo administratorė su hipotekos kreditoriumi atsiskaitė tik 2026 m. sausio 12 d., nors turtas buvo parduotas 2025 m. balandžio 14 d. Kreditorių susirinkimui klausimą dėl administravimo išlaidų, išskaitomų iš įkeisto turto pardavimo pajamų, nemokumo administratorė pirmą kartą pateikė 2025 m. rugpjūčio 7 d., t. y. praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo turto pardavimo. JANĮ 98 straipsnio nuostatos, pagal kurias išmokos atliekamos kreditorių susirinkimui patvirtinus atitinkamas išlaidas, nepateisina tokio delsimo inicijuojant sprendimui priimti būtinus veiksmus. Be to, nemokumo administratorė beveik pusantrų metų nepateikė kreditorių susirinkimui pasiūlymo dėl likusių 289 000 Eur panaudojimo ar paskirstymo.

Kritiškai vertintini nemokumo administratorės argumentai, kad galutinės bankroto ataskaitos negalima parengti, kol nėra baigtos visos civilinės bylos. Nemokumo administratorė tęsia teisminius procesus dėl reikalavimo teisių į skolininkus, iš kurių realus išieškojimas, atsižvelgiant į jų turtinę padėtį ir ankstesnių išieškojimų rezultatus, yra abejotinas, tačiau kartu nesiima veiksmų šioms reikalavimo teisėms realizuoti, nors kreditoriai tokį sprendimą inicijavo. Toks veikimas didina administravimo išlaidas, vilkina bendrovės likvidavimą ir neužtikrina realios naudos kreditoriams. Nemokumo administratorės nurodyta aplinkybė, kad kreditorė nėra sumokėjusi 6 436,68 Eur bylinėjimosi išlaidų, neturi reikšmės vertinant, ar nemokumo administratorė tinkamai vykdo pareigą operatyviai administruoti nemokumo procesą.

Nepagrįsti atskirajame skunde nurodyti teiginiai, kad nemokumo administratorė tinkamai ir laiku teikė duomenis NPIP. Pagal nemokumo administratorės pateiktus duomenis ji ataskaitas už 2025 m. rugsėjo–2026 m. gegužės mėn. pateikė vienu metu – 2026 m. birželio 9 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad nemokumo administratorė sistemingai nesilaikė nustatytų informacijos teikimo terminų, taip apribodama kreditorių galimybę kontroliuoti nemokumo proceso administravimą. Tai, kad dalis informacijos buvo pateikta jau inicijavus nemokumo administratorės atstatydinimo procedūrą, nepaneigia ankstesnio pareigų nevykdymo.

Teismas pagrįstai atsižvelgė į ilgalaikį nemokumo administratorės ir kreditorių konfliktą bei kreditorių nepasitikėjimą. Nepasitikėjimas nemokumo administratore kilo dar iki ginčo dėl reikalavimo teisių pardavimo kainų ir neapsiriboja dviejų didžiausių kreditorių interesais. Nemokumo administratorės nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-642-567/2026, kuria buvo įvertintas konkrečių kreditorių susirinkimo sprendimų dėl reikalavimo teisių pardavimo teisėtumas, nepatvirtina, kad nemokumo administratorė tinkamai vykdė pareigas. Net jei kreditorių siūlytos pardavimo kainos buvo ekonomiškai nepagrįstos, nemokumo administratorė turėjo pasiūlyti alternatyvų sprendimą, tačiau to nepadarė. Nagrinėjamu atveju ilgalaikis konfliktas ir pagrįstas kreditorių nepasitikėjimas vertinami kartu su kitais nustatytais pažeidimais, trukdo konstruktyviai bendradarbiauti ir kelia grėsmę sklandžiam bei operatyviam bankroto procesui.

Nepagrįsti nemokumo administratorės argumentai, kad jos pakeitimas šioje proceso stadijoje galėtų užvilkinti bankroto proceso užbaigimą ir suteiktų nepagrįstą prioritetą dviejų didžiausių kreditorių interesams ir susilpnintų mažesniųjų kreditorių apsaugą. Bendrovės likvidavimo terminas pratęstas iki 2026 m. lapkričio 28 d., tačiau reikšmingi likvidavimo veiksmai neatliekami, o nemokumo administratorė nepateikė konkretaus likusių veiksmų plano ir termino, per kurį ketina užbaigti procesą. Nėra pagrindo manyti, kad palikus nemokumo administratorę eiti pareigas bendrovės likvidavimas būtų užbaigtas greičiau. Nemokumo administratorės pakeitimas nesudaro kliūčių tęsti pradėtus teisminius procesus, o atlygio už faktiškai atliktus veiksmus paskirstymas sprendžiamas JANĮ 77 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Be to, delsimas užbaigti bendrovės likvidavimą daro neigiamą poveikį ir kreditorės LUAB „Muskvila“, kuri likviduojama dėl bankroto ir turi reikšmingą finansinį reikalavimą bendrovei, nemokumo procesui bei jos kreditorių interesams.

Nepagrįsti nemokumo administratorės argumentai, kad ji tinkamai vykdė jai pavestas funkcijas ir per trejus metus atliko didžiąją dalį nemokumo proceso darbų. Priešingai, reikšmingiausias nemokumo administratorės atliktas veiksmas buvo vieno nekilnojamojo turto objekto pardavimas, tačiau net ir atsiskaitymas su hipotekos kreditoriumi buvo nepagrįstai uždelstas. Nemokumo administratorė nenurodė kitų reikšmingų veiksmų, kuriais būtų padidinta bendrovės turto masė ar užtikrintas kreditorių reikalavimų tenkinimas. Jos neveikimą patvirtina tai, kad ji tris kartus iš eilės netenkino daugiau kaip pusės visų patvirtintų finansinių reikalavimų turinčių kreditorių prašymų sušaukti kreditorių susirinkimą. Nemokumo administratorės nurodytas AVNT sprendimas, kuriuo vertintas konkretus atsisakymas sušaukti kreditorių susirinkimą, neturi privalomosios galios teismui sprendžiant nemokumo administratorės atstatydinimo klausimą, o administracinių nusižengimų bylose priimti sprendimai, kuriais administracinė atsakomybė nebuvo taikyta, savaime nepatvirtina, kad nemokumo administratorė tinkamai vykdė JANĮ nustatytas pareigas.

Nemokumo administratorė nepagrįstai neigia savo atsakomybę už užsitęsusį kreditoriams priklausančių lėšų paskirstymą, teigdama, kad šios aplinkybės nuo jos nepriklausė. Nemokumo administratorė galėjo organizuoti pakartotinius kreditorių susirinkimus ir imtis kitų veiksmų, kad klausimas dėl kreditorių susirinkimo sprendimo, susijusio su JANĮ 98 straipsnyje nurodytomis išlaidomis, įgyvendinimo būtų išspręstas operatyviau. Tačiau ji pati vilkino šio klausimo sprendimą, o atsakomybę už užsitęsusį procesą nepagrįstai perkėlė kreditoriams. Daugiau kaip pusantrų metų bendrovės sąskaitoje laikytos lėšos nebuvo paskirstytos, nebuvo priimta sprendimų dėl jų panaudojimo ar apsaugos nuo nuvertėjimo. Toks neveikimas neatitinka JANĮ 3 straipsnyje įtvirtinto nemokumo proceso efektyvumo principo, pagal kurį kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami per pagrįstai trumpiausią laikotarpį.

Nemokumo administratorės pateikti NPIP duomenys patvirtina, kad bendrovės pajamų ir išlaidų ataskaitos nebuvo teikiamos nuo 2025 m. liepos mėn., o 2025 ir 2026 m. ataskaitos pateiktos tik 2026 m. birželio 9 d., kreditoriams pareikalavus šios informacijos. Toks informacijos teikimo vėlavimas ribojo kreditorių galimybes kontroliuoti nemokumo proceso administravimą. Materialiųjų neigiamų pasekmių neįrodymas savaime nepaneigia pareigų pažeidimo, o nemokumo administratorės nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2024 nagrinėjamai bylai netaikytina dėl skirtingų faktinių aplinkybių ir pažeidimų pobūdžio.

Nepagrįsti nemokumo administratorės argumentai, kad LUAB „Litpakas“ nemokumo proceso nebuvo galima užbaigti dėl teismuose nagrinėjamų civilinių bylų. Civilinių bylų inicijavimas, jų trukmė ir ekonominės naudos perspektyvos nebuvo derinami su kreditoriais, o vienašališkas sprendimas tęsti teisminius procesus lėmė papildomas išlaidas ir vilkino bendrovės likvidavimą. Aplinkybė, kad LUAB „Muskvila“ yra skolinga 6 436,68 Eur bylinėjimosi išlaidų, nepaneigia nemokumo administratorės pareigos tinkamai ir operatyviai vykdyti nemokumo procesą.

Nemokumo administratorės atstatydinimas buvo būtinas dėl ilgalaikio nemokumo proceso vilkinimo, kreditorių teisėtų reikalavimų nevykdymo, nešaukiamų kreditorių susirinkimų, neteikiamų ataskaitų, nepaskirstomų kreditoriams priklausančių lėšų ir inicijuotų teisminių ginčų su kreditoriais. Nemokumo administratorės pakeitimas nesukels tokio neigiamo poveikio viešajam interesui, kokį sukėlė ilgalaikis neveikimas ir nuolatiniai ginčai su kreditoriais, o galimos papildomos pakeitimo sąnaudos negali būti laikomos svarbesnėmis už būtinybę užtikrinti efektyvų ir operatyvų nemokumo procesą.

Nemokumo administratorė nepagrįstai nurodo, kad kreditorių nepasitikėjimas ja negali būti pagrindas ją atstatydinti. JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 5 punktas įtvirtina kreditorių teisę inicijuoti nemokumo administratoriaus atstatydinimą, o teismų praktika nepaneigia galimybės kreditorių pasitikėjimo praradimą vertinti kaip vieną iš atstatydinimo pagrindą pagrindžiančių aplinkybių.

Bylą išnagrinėjo teisėtos sudėties teismas. Nemokumo administratorė žinojo apie pakartotinį klausimo dėl jos atstatydinimo nagrinėjimą ir teismo sudėtį, tačiau iki jai nepalankios nutarties priėmimo teisėjui nušalinimo nepareiškė. Be to, klausimo dėl nemokumo administratorės atstatydinimo nagrinėjimas buvo procesinis veiksmas bendrovės bankroto byloje, o pagrindinį sprendimą dėl nemokumo administratorės atstatydinimo priėmė reikiamą balsų daugumą turintys kreditoriai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis atstatydinti bendrovės nemokumo administratorę yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai), civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

Vilniaus apygardos teismas 2023 m. liepos 21 d. nutartimi iškėlė UAB „Litpakas“ bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė MB „RESTART Group“. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugsėjo 14 d.

Suinteresuoti asmenys UAB „Taurus fondas“ ir LUAB „Muskvila“ yra didžiausius finansinius reikalavimus turinčios kreditorės.

Nemokumo administratorė 2025 m. spalio 23 d. iš kreditorių UAB „Taurus fondas“ ir LUAB „Muskvila“, kuriai atstovauja nemokumo administratorė UAB „Bankroto vadyba“, elektroniniu paštu gavo prašymą dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo. Pateiktu prašymu, be kitų klausimų, kreditorės siūlė svarstyti klausimą dėl likusio LUAB „Litpakas“ turto (debitorinių įsiskolinimų) pardavimo tvarkos nustatymo.

Nemokumo administratorė 2025 m. lapkričio 4 d. gavo bendrovės kreditoriaus „SIA PPBB“ prašymą užtikrinti, kad LUAB „Litpakas“ didžiausi kreditoriai nepiktnaudžiautų dominuojančia padėtimi ir nepažeistų kitų kreditorių teisių. Nemokumo administratorė 2025 m. lapkričio 5 d. pateikė kreditorėms atsakymą, kad neturi pagrindo šaukti kreditorių susirinkimo jų nurodytais klausimais, kadangi kreditorių siūlomų klausimų svarstymas galėtų pažeisti kitų kreditorių teises, neužtikrintų bankroto proceso efektyvumo, ekonomiškumo ir operatyvumo principų įgyvendinimo bei sudarytų prielaidas kilti papildomiems teisminiams ginčams.

Nemokumo administratorė 2025 m. gruodžio 4 d. iš kreditorių UAB „Taurus fondas“ ir LUAB „Muskvila“ elektroniniu paštu gavo dar vieną prašymą dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo, kuriuo kreditorės siūlė svarstyti tapačius skundžiamame kreditorių susirinkime priimtus klausimus. Nemokumo administratorė 2025 m. gruodžio 17 d. pateikė kreditorėms atsakymą, kad neturi pagrindo šaukti kreditorių susirinkimo kreditorių prašyme nurodytais klausimais, kadangi siūloma turto pardavimo tvarka stokoja apibrėžtumo ir joje nėra nurodyta, kuo remiantis siūlomos tokios žemos pradinės turto pardavimo kainos.

Suinteresuoti asmenys UAB „Taurus fondas“ ir LUAB „Muskvila“ 2026 m. sausio 30 d. LUAB „Litpakas“ nemokumo administratorei vėl pateikė prašymą dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo, kuriuo buvo siūloma svarstyti tapačius skundžiamame kreditorių susirinkime priimtus klausimus. Nemokumo administratorė 2026 m. vasario 13 d. pateikė atsakymą, kad kreditorės UAB „Taurus fondas“ ir LUAB „Muskvila“ prašyme pakartotinai siūlo tą pačią turto realizavimo tvarką dėl reikšmingo reikalavimo teisių pardavimo už itin žemas kainas, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl turto vertės išsaugojimo ir abiejų likviduojamų dėl bankroto juridinių asmenų kreditorių interesų apsaugos. Nemokumo administratorė papildomai nurodė kreditorėms, kad tokie sprendimai prieštarauja nemokumo administratorei JANĮ nustatytai pareigai veikti visų kreditorių interesais ir siekti kuo didesnio turto vertės atgavimo, todėl atsisakė šaukti kreditorių susirinkimą kreditorių nurodomais klausimais.

2026 m. kovo 19 d. įvyko LUAB „Litpakas“ kreditorių susirinkimas, kuriame pirmuoju darbotvarkės klausimu nuspręsta pirmininkaujančiu asmeniu išrinkti kreditorės LUAB „Muskvila“ atstovą, o susirinkimo sekretoriumi ir balsų skaičiuotuoju išrinkti kreditorės UAB „Taurus fondas“ atstovą; trečiuoju darbotvarkės klausimu buvo nustatyta likusio LUAB „Litpakas“ turimo turto (debitorinių įsiskolinimų) pardavimo tvarka.

Bendrovės 2026 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkimo protokole nurodyta, kad LUAB „Litpakas“ kreditorių susirinkime dalyvavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma yra 1 412 130,33 Eur. Tai sudarė 68,78 proc. visų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų, patvirtintų įsiteisėjusiomis teismo nutartimis. Sprendimų priėmimą nulėmė dominuojančių kreditorių LUAB „Muskvila“ ir UAB „Taurus fondas“ balsai, kurie sudarė 82,11 proc. visų kreditorių susirinkime dalyvavusių kreditorių bendros teismo patvirtintų reikalavimų sumos.

LUAB „Litpakas“ nemokumo administratorė kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti LUAB „Litpakas“ 2026 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkimo sprendimus, priimtus pirmuoju ir trečiuoju darbotvarkės klausimais, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2023-661/2026 patenkino LUAB „Litpakas“ nemokumo administratorės skundą ir panaikino 2026 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkimo sprendimus, priimtus pirmuoju darbotvarkės klausimu (dėl kreditorių susirinkimo pirmininko išrinkimo) ir trečiuoju darbotvarkės klausimu (dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo). Iš kiekvienos kreditorės – UAB „Taurus fondas“ ir LUAB „Muskvila“ – LUAB „Litpakas“ naudai priteista po 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. liepos 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-642-567/2026 Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartį paliko nepakeistą.

LUAB „Muskvila“ 2026 m. birželio 9 d. kreipėsi į teismą, prašydama atstatydinti MB „RESTART Group“ iš LUAB „Litpakas“ nemokumo administratorės pareigų, paskirti kitą nemokumo administratorių, apie nustatytus nemokumo administratorės veiklos pažeidimus informuoti AVNT ir leisti nutartį vykdyti skubiai. Kreditorė nurodė, kad jos finansiniai reikalavimai sudaro daugiau kaip pusę visų bendrovės kreditorių teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 30 d. nutartimi kreditorės LUAB „Muskvila“ prašymą patenkino iš dalies: atstatydino MB „RESTART Group“ iš LUAB „Litpakas“ nemokumo administratorės pareigų ir paskyrė UAB „Audmina“ nauja bendrovės nemokumo administratore; nustatė MB „RESTART Group“ terminą iki 2026 m. liepos 15 d. perduoti naujai paskirtai nemokumo administratorei UAB „Audmina“ bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą atstatydinimo iš pareigų dienos duomenimis, ir visus dokumentus; atmesti kitą kreditorės LUAB „Muskvila“ prašymo dalį. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 1 d. nutartimi ištaisė teismo 2026 m. birželio 30 d. nutartyje padarytus rašymo apsirikimus.

Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-750-854/2026 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 30 d. ir 2026 m. liepos 1 d. nutartis ir LUAB „Muskvila“ prašymą atstatydinti MB „RESTART Group“ perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nemokumo administratorės atstatydinimo, nepakankamai ištyrė ir įvertino reikšmingas aplinkybes bei įrodymus, neaptarė kreditorės argumentų ir iš esmės rėmėsi vien konfliktiškais nemokumo administratorės ir kreditorių santykiais. Dėl to ginčo esmė nebuvo atskleista, o prašymas turėjo būti išnagrinėtas iš naujo, savarankiškai įvertinant šalių argumentus ir byloje esančius įrodymus.

Byloje kilo ginčas dėl LUAB „Litpakas“ nemokumo administratorės MB „RESTART Group“ atstatydinimo pagrįstumo. Kreditorė LUAB „Muskvila“ prašymą atstatydinti nemokumo administratorę grindė tuo, kad nemokumo administratorė sistemingai nevykdo įstatyme nustatytų pareigų – nešaukia kreditorių susirinkimų, neteikia kreditoriams informacijos ir ataskaitų, delsia paskirstyti už parduotą turtą gautas lėšas ir vilkina bendrovės likvidavimo procesą, o susiklostę konfliktiški santykiai su kreditoriais trukdo veiksmingai tęsti bankroto procedūras. MB „RESTART Group“ su prašymu nesutiko, teigdama, kad kreditorių nurodyti pažeidimai nėra įrodyti, jos veiksmai buvo nukreipti į visų kreditorių interesų apsaugą, o nemokumo administratorės pakeitimas baigiamojoje bankroto proceso stadijoje pareikalautų papildomų laiko ir finansinių sąnaudų bei galėtų užvilkinti likvidavimą.

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo

CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Teismo sudėtis yra laikoma neteisėta, jeigu ji neatitinka įstatymo reikalavimų (CPK 62 straipsnis), teismas buvo šališkas (CPK 65, 66 straipsniai), buvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (CPK 71 straipsnis, 370 straipsnio 5 dalis). Teismo sudėtis taip pat gali būti neteisėta pažeidus teisėjų skyrimo arba bylų paskirstymo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219/2017, 19 punktas; 2023 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-1120/2023, 18 punktas).

Pagal CPK 71 straipsnio 1 dalį teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas buvo priimtas jam dalyvaujant. Šis ribojimas nustatytas dėl to, kad pakartotinis teisėjo tos pačios bylos nagrinėjimas gali sukelti abejonių dėl nešališkumo, kai bylą nagrinėjęs pirmą kartą teisėjas jau buvo pateikęs teisinį vertinimą. Neleistinumą teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant civilinę bylą įstatymas sieja su konkretaus ginčo išsprendimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-469-313/2016, 30 punktas). Taigi, CPK 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas neleistinumo teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas principas.

Bylos išnagrinėjimas iš esmės reiškia, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu yra atsakoma yra pareikštą materialųjį teisinį reikalavimą. Bylos nagrinėjimas iš esmės baigiasi, kai ištiriami visi byloje esantys įrodymai ir išsprendžiami šalių prašymai (CPK 251 straipsnis). Kasacinis teismas išaiškino, kad teisėjas negali nagrinėti bylos iš naujo, kai, bylą nagrinėjant pirmą kartą, išreiškė savo nuomonę dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2009).

Bylos išnagrinėjimas neteisėtos sudėties teismo yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, reiškiantis, kad tinkamo proceso atitinkamos instancijos teisme (teisme, kuris išnagrinėjo bylą būdamas neteisėtos sudėties) nebuvo. Toks pažeidimas gali būti pašalintas tik pakartojus atitinkamos instancijos teismo procesą teisėta teismo sudėtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105-969/2015; 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-378/2016, 22 punktas; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-823/2020, 20 punktas).

Sprendžiant teisėjo (teismo) (ne)šališkumo klausimą, atsižvelgtina į tai, ar egzistuoja realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ar nuogąstavimai yra objektyviai pagrįsti, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, tokiu atveju turi būti identifikuoti teisėjo nurodytose bylose nagrinėti faktai, jų ryšys (tapatumas), taip pat bylose spręsti teisiniai klausimai, siekiant nustatyti, ar jie yra panašūs ar galbūt visiškai skirtingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020, 46 punktas; 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-684/2022, 29 punktas).

Vien tai, kad teisėjas priėmė ar dalyvavo priimant procesinį sprendimą, kuriame pasisakoma tam tikru teisės aiškinimo klausimu, savaime nereiškia, jog vėliau jis nebegali šiuo klausimu pasisakyti ar remtis anksčiau pateiktu teisės aiškinimu nagrinėdamas kitas bylas. Tokiais atvejais sprendžiant dėl galimo teisėjo (ne)šališkumo esminę reikšmę turi sąsaja tarp ankstesnėje ir vėlesnėje (-se) byloje (-ose) nagrinėjamų situacijų. Ar ši sąsaja yra tokia glaudi, kad byloje dalyvaujančių asmenų abejonės dėl bylą nagrinėjančio teisėjo galimo šališkumo (išankstinio nusistatymo) laikomos objektyviai pagrįstomis, kiekvienu atveju sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į ankstesnėje ir vėlesnėje bylose dalyvaujančių asmenų (ne)tapatumą, bylose nagrinėjamus faktus, jų ryšį (tapatumą), bylose sprendžiamus teisinius klausimus ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-969/2022, 42 punktas). Teismo sudėties tapatumas tuo atveju, kai pagrįstai remiamasi prejudicine ankstesnio teismo sprendimo galia, nesuponuoja pagrindo konstatuoti teismo (teisėjo) šališkumo, išankstinės nuomonės (nusistatymo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020, 42 punktas).

Nemokumo (restruktūrizavimo ir bankroto) bylos teisme nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka, išskyrus išimtis, nustatytas kituose įstatymuose (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagrindinius juridinių asmenų nemokumo klausimus reglamentuojantis teisės aktas yra JANĮ, todėl CPK normos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo normoms, reglamentuojančioms nemokumo procesą. JANĮ 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nemokumo bylos nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Taigi, CPK nuostatos taikomos atsižvelgiant į nemokumo bylų specifiką ir ypatumus.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bankroto procesas susideda iš daugelio savarankiškų procedūrų. Bankroto procesas prasideda nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo ir baigiasi priimant sprendimą dėl juridinio asmens pabaigos, tačiau, vykstant pačiam bankroto procesui, jame gali būti nagrinėjama daugybė savarankiškų ginčų, pavyzdžiui, dėl tyčinio bankroto, kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo, kreditorių susirinkimo sprendimų teisėtumo, nemokumo administratoriaus paskyrimo (atstatydinimo) ir kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-407/2023, 18–19 punktai; 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1129-933/2023, 21 punktas).

Taigi, nors juridinio asmens bankroto bylos nagrinėjimas sudaro vientisą tęstinį bankroto procesą, tačiau šio proceso metu išsprendžiami atskiri specifiniai klausimai, iš kurių kiekvienas, nors ir yra bankroto bylos dalis, tačiau yra savarankiškas ir, atsakant į bankroto byloje pareikštą materialinį reikalavimą, teismo procesiniu sprendimu pasisakoma dėl ginčo išsprendimo iš esmės CPK 251 straipsnio prasme. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-943-407/2024, 18 punktas).

Kasacinis teismas išaiškino, kad nemokumo administratoriaus atstatydinimas yra tarpinis procese sprendžiamas klausimas, kuris gali būti keliamas bet kurioje nemokumo proceso stadijoje, esant JANĮ 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems pagrindams. Įstatyme neribojama teisė kelti klausimą, ar nemokumo administratorius tinkamai vykdo pavestas funkcijas – kilus pagrįstų abejonių dėl administratoriaus nešališkumo, suinteresuotumo ar tinkamo pareigų vykdymo, kreditoriai gali ir pakartotinai teikti teismui motyvuotą prašymą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-313/2021, 29 punktas).

JANĮ 39 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas atstatydina nemokumo byloje paskirtą nemokumo administratorių, kai yra bent viena iš šių aplinkybių: 1) jis netenka teisės administruoti nemokumo procesus; 2) jis negalėjo būti paskirtas konkretaus juridinio asmens nemokumo administratoriumi dėl šio įstatymo 37 ir (ar) 38 straipsniuose nurodytų aplinkybių arba šios aplinkybės atsirado arba paaiškėjo jau jį paskyrus nemokumo administratoriumi; 3) jis pateikia teismui prašymą dėl atsistatydinimo; 4) teismas panaikino nutartį naudojantis atrankos programa atrinkto asmens neskirti nemokumo administratoriumi; 5) gautas kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip ½ dalies visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotas prašymas atstatydinti nemokumo administratorių ir, patenkinus šį prašymą, nebus pažeistas viešasis interesas.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad JANĮ 39 straipsnyje nemokumo administratoriaus atstatydinimo pagrindai gali būti skirstomi pagal jų taikymo procedūras į materialiuosius atstatydinimo teisinius pagrindus, kurie įtvirtinti JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, bei procesinius atstatydinimo teisinius pagrindus, kurie įtvirtinti JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Materialusis nemokumo administratoriaus atstatydinimo pagrindas siejamas su konkrečių faktinių aplinkybių buvimu (nustatymu) ir kyla iš poreikio ginti suinteresuotų asmenų teises. Procesinis nemokumo administratoriaus atstatydinimo pagrindas siejamas su įstatymų leidėjo suteikta procesine iniciatyvos teise konkrečiam subjektui – bankroto byloje dalyvaujančių asmenų grupei – motyvuotu prašymu bet kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu kreiptis dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo. Tik kreditoriams, turintiems ½ dalį visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, suteikta procesinė teisė kreiptis į teismą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo. Teismas, gavęs tokį prašymą, išsprendžia jo priėmimo klausimą, išsiunčia jį nemokumo administratoriui atsiliepimui pateikti (JANĮ 39 straipsnio 2, 3 dalis) ir klausimą dėl nemokumo administratoriaus išsprendžia nutartimi, kuri yra skundžiama teisės aktų nustatyta tvarka. Klausimas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo gali būti sprendžiamas bet kurioje bankroto proceso stadijoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-95-407/2023, 18–20 punktai; 2023 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-414-933/2023, 55 punktas; 2023 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-566-910/2023, 24 punktas).

Visais kitais atvejais, dėl materialinių teisinių pagrindų atstatydinti nemokumo administratorių buvimo (nustatymo) teismas sprendžia ex officio (savo iniciatyva), nepriklausomai nuo to, ar teismui yra pateikta faktinį atstatydinimo pagrindą sudaranti informacija prašymo (pareiškimo) forma, ar teismui tokia informacija pateikta (gauta) kitais įstatymui neprieštaraujančiais būdais. Nutartis (rezoliucija), kuria atsisakoma pradėti bankroto administratoriaus atstatydinimo procesą, yra neskundžiama. Nustačius nemokumo administratoriaus galimo atstatydinimo pagrindus, priimamos dvi nutartys: pirmąja nutartimi nurodomos reikšmingos aplinkybės, susijusios su klausimo dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo nagrinėjimu, nustatomas galimo atstatydinimo faktinis ir teisinis pagrindas ir klausimas paskiriamas nagrinėjimui teismo posėdyje, antrąja nutartimi teismo posėdyje išsprendžiamas nemokumo administratoriaus atstatydinimo klausimas. Nutartis, kuria atstatydinamas nemokumo administratorius, gali būti skundžiama, išskyrus, kai nemokumo administratorius atstatydinamas pagal JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 1 punktą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-95-407/2023, 25 punktas).

Įstatyme nedetalizuojama, kokiais kriterijais remdamasis teismas turi vertinti nemokumo administratoriaus elgesį nemokumo procese. Spręsdamas nemokumo administratoriaus atstatydinimo pagrįstumo klausimą, teismas turi įvertinti visas šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, susijusias su įstatymo keliamais reikalavimais nemokumo administratoriui, įtvirtintais draudimais tam tikrą asmenį skirti konkrečios įmonės nemokumo administratoriumi, bankroto proceso eiga, jos operatyvumu, vykdomų procedūrų skaidrumu, atskirų veiksmų atlikimu, sprendimų priėmimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-452-302/2022, 26 punktas).

Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-750-854/2026, kuria panaikino Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 30 d. ir 2026 m. liepos 1 d. nutartis ir LUAB „Muskvila“ prašymą atstatydinti MB „RESTART Group“ perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog įstatymų leidėjas JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatė, jog kreditorių daugumos prašymas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo turi būti motyvuotas, suponuoja šį klausimą sprendžiančio teismo pareigą tokius motyvus įvertinti – teismas privalo pasisakyti dėl jų pagrįstumo ir pakankamumo. Tai, kad įstatymų leidėjas nustatė teismui pareigą patikrinti, ar patenkinus tokį prašymą nebus pažeistas viešasis interesas (JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 5 punktas), be kita ko, sietina ir su ypatinga nemokumo administratoriaus padėtimi bankroto procese, jo funkcijomis ir įgaliojimais, padedančiais užtikrinti proceso efektyvumą. Tais atvejais, kai nemokumo administratoriaus atstatydinimą iš pareigų lemia kreditorių nepasitikėjimas juo, teismas turi nustatyti tokio nepasitikėjimo pagrįstumą, jo atsiradimo priežastis, pagrindą. Teismo pareiga yra užtikrinti, kad nemokumo administratorius būtų atstatydintas pagrįstai (nurodytos teismo 2026 m. rugpjūčio 21 d. nutarties 62 punktas).

Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas nemokumo administratoriaus atstatydinimo klausimą, vertina susiklosčiusios situacijos individualias aplinkybes ir dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo nusprendžia, atsižvelgdamas į bankroto proceso stadiją, eigą, vadovaudamasis siekiu užtikrinti sklandų ir veiksmingą bankroto procesą, o kartu ir likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens bei jo kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Kitaip tariant, likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens nemokumo administratoriaus atstatydinimo klausimas nelaikytinas vien tik techninio (formalaus) pobūdžio procesiniu veiksmu, kadangi juo iš esmės išsprendžiamas savarankiškas ginčas dėl nemokumo administratoriaus teisės toliau vykdyti juridinio asmens nemokumo procedūrą, o nustačius nemokumo administratoriaus atliktus nemokumo procedūros pažeidimus, sudarančius materialųjį nemokumo administratoriaus atstatydinimo pagrindą – jis yra atleidžiamas iš konkretaus juridinio asmens nemokumo administratoriaus pareigų ir paskiriamas kitas nemokumo administratorius. Taigi, nemokumo administratoriaus atstatydinimo procedūra gali sukelti tiesiogines materialiąsias pasekmes tiek atleidžiamam, tiek naujai paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens kreditoriams, atsižvelgiant į likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens nemokumo procesą administruojančio subjekto pasikeitimą ir iš to atstatydintam nemokumo administratoriui kylančią pareigą perduoti turtą ir visus dokumentus naujai paskirtam nemokumo administratoriui (JANĮ 40 straipsnio 7–8 dalys). Vadinasi, teismo procesiniu sprendimu, kuriuo išsprendžiamas klausimas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo, faktiškai yra išnagrinėjamas savarankiškas materialusis teisinis reikalavimas iš esmės.

Pažymėtina, kad JANĮ neribojama teisė pakartotinai kelti klausimą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo ir CPK nenustato draudimo konkretaus juridinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiam teisėjui spręsti nemokumo administratoriaus atstatydinimo klausimo pakartotinai. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo tas pats teisėjas nutartyje pakartotinai tyrė ir įvertino materialiojo pobūdžio faktines aplinkybes, susijusias su nemokumo administratorės atstatydinimo pagrindu pagal tą patį kreditorės prašymą. Tai buvo padaryta nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas dėl bylos esmės neatskleidimo ir įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių pažeidimo jau buvo panaikinęs ankstesnę to paties teisėjo nutartį ir perdavęs klausimą nagrinėti iš naujo. Tokia situacija objektyviam stebėtojui gali sukelti pagrįstų abejonių dėl bylą išnagrinėjusio teisėjo nešališkumo ir sukurti išankstinę nuostatą, kad teisėjas nepriims kitokio sprendimo, kaip tik atstatydinti nemokumo administratorę ir paskirti kitą asmenį, remdamasis tomis pačiomis materialiojo pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis.

Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo tas pats teisėjas išnagrinėjo iš esmės bendrovės nemokumo administratorės atstatydinimo klausimą pakartotinai po to, kai apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo to paties teisėjo ankstesnę nutartį tuo pačiu klausimu dėl bylos esmės neatskleidimo ir perdavė klausimą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo nagrinėti iš naujo, galėjo apeliantei, kuriai pakartotinai tuo pačiu klausimu priimtas nepalankus procesinis sprendimas, objektyviuoju aspektu sukelti pagrįstų abejonių dėl teismo (teisėjo) nešališkumo. Tokias abejones bylą nagrinėjantis teisėjas privalo pašalinti, garantuodamas asmens teisę į nešališką teismą, ir nusišalinti CPK 66 straipsnio pagrindu. Nagrinėjamoje byloje nepritaikius teisėjo nusišalinimo instituto, buvo neužtikrinta apeliantės teisė į nešališką teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, CPK 21 straipsnis). Nurodytos aplinkybės sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad, perdavus kreditorės prašymą dėl bendrovės nemokumo administratorės atstatydinimo nagrinėti iš naujo ir jį išnagrinėjus tos pačios sudėties teismui (tam pačiam teisėjui), buvo pažeistas CPK 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas, o tai sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties, naujų įrodymų ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta neteisėtos sudėties teismo, todėl egzistuoja absoliutus pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 338 straipsnis). Taigi, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti kreditorės LUAB „Muskvila“ prašymą atstatydinti MB „RESTART Group“ iš LUAB „Litpakas“ nemokumo administratorės pareigų pirmosios instancijos teismui kitam teisėjui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus pirmosios instancijos teismo sudėties neteisėtumo faktą, kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai nebevertinami.

Nemokumo administratorė MB „RESTART Group“ kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-234-865/2025; 2) Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 20 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-88-574/2026; 3) LUAB „Litpakas“ 2026 m. sausio 5 d. kreditorių susirinkimo Nr. 6 protokolą su priedais.

Nemokumo administratorė MB „RESTART Group“ 2026 m. spalio 28 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus: Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdžio garso įrašo dalies civilinėje byloje Nr. e2-920-936/2026 transkriptą.

Kreditorė UAB „Taurus fondas“ 2026 m. spalio 15 d. pateikė prašymą priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

Nemokumo administratorė MB „RESTART Group“ 2026 m. spalio 28 d. pateikė prašymą priteisti 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidas už atskirojo skundo parengimą.

Kreditorė „SIA PPBB“ 2026 m. spalio 28 d. pateikė prašymą priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022, 48 punktas).

Atsižvelgdamas į tai, kad bendrovės nemokumo administratorės atstatydinimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia apeliantės pateiktų naujų rašytinių įrodymų ir paaiškinimų priėmimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ginčą iš naujo, turės išspręsti šių įrodymų priėmimo klausimą bei paskirstyti dalyvaujančių byloje asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgdamas į galutinę bylos baigtį.

Patenkinus atskirąjį skundą, apeliantei MB „RESTART Group“ grąžinamas už atskirąjį skundą pagal 2026 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo nurodymą sumokėtas 60 Eur žyminis mokestis, kurį pagal teismo nutartį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 3, 5 dalys).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti kreditorės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Muskvila“ prašymą atstatydinti mažąją bendriją „RESTART Group“ iš likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Litpakas“ nemokumo administratorės pareigų pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti apeliantei mažajai bendrijai „RESTART Group“ (juridinio asmens kodas 306299733) 60 Eur (šešiasdešimt eurų) žyminį mokestį, sumokėtą pagal 2026 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo nurodymą.