Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal UAB „T.“ (toliau – ir Pareiškėjas) atstovo advokato Manto Arasimavičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria administracinio nusižengimo teisena, pradėta R. J. atžvilgiu, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalį nutraukta, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. UAB „T.“ atstovas advokatas Mantas Arasimavičius 2025 m. lapkričio 6 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas pradėti administracinio nusižengimo bylos teiseną bankrutuojančios UAB „L.“ nemokumo administratoriaus MB „R.“ įgaliotam asmeniui R. J. dėl kreditorių teisių pažeidimo pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, dėl to, kad pastarasis, esant privalomam susirinkimo sušaukimo pagrindui, nesušaukė kreditorių susirinkimo, ir paskirti jam minėto straipsnio sankcijoje nustatytą baudą.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinio nusižengimo teisena R. J. atžvilgiu nutraukta, nenustačius administracinio nusižengimo, įtvirtinto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymių.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu Pareiškėjo atstovas advokatas Mantas Arasimavičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pripažinti R. J. kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje bei priteisti iš R. J. Pareiškėjo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti administracinę atsakomybę R. J. nenustatęs šio asmens kaltės. Atsakomybėn traukiamo asmens kaltę visiškai įrodo jo priimtas valingas sprendimas daryti kreditorių teisių pažeidimą, t. y. 2025 m. lapkričio 5 d. nemokumo administratoriaus raštas – atsisakymas šaukti kreditorių susirinkimą ir aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 46 straipsnio 5 dalyje numatytu terminu kreditorių susirinkimas nebuvo sušauktas. Kadangi nemokumo administratoriaus atsisakymas šaukti susirinkimą buvo sąmoningas ir valingas veiksmas, išreikštas raštu, jis turėjo būti vertinamas kaip tiesioginė arba netiesioginė tyčia dėl ANK 120 straipsnio pažeidimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog pagal Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – BK) įtvirtintą teisinį reguliavimą yra dvi tyčios, kaip kaltės formos, rūšys – tiesioginė ir netiesioginė tyčia. Kaip matyti, pagal BK tiek tuo atveju, kai nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas padarytas tiesiogine tyčia, tiek tuo atveju, kai jis padarytas netiesiogine tyčia, jį padaręs asmuo ne tik suvokia pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį, bet ir, numatydamas, kad dėl daromos veikos gali atsirasti Baudžiamajame kodekse nurodyti padariniai, nori tokių padarinių arba, nors jų ir nenori, sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1164-629/2022). Kadangi baudžiamoji ir administracinė atsakomybė savo esme yra panašios, atsakomybėn traukiamo asmens R. J. kaltė turėjo būti vertinama pagal tuos pačius kriterijus. Skundžiamoje nutartyje nėra jokio R. J. kaltės formos teisinio vertinimo, kas rodo, jog kaltės klausimas, o taip pat ir administracinio nusižengimo sudėties nustatymo klausimas apylinkės teismo buvo išspręstas netinkamai.

3.2. Jei apylinkės teismas būtų tinkamai vertinęs R. J. kaltę, jis turėjo lyginti atsakomybėn patraukto asmens veiksmų pobūdį su asmens suvokimu. Teismas turėjo vertinti, ar asmuo, priimdamas 2025 m. lapkričio 5 d. sprendimą nešaukti kreditorių susirinkimo, suvokė teisei prieštaraujantį savo veikos pobūdį, ar norėjo tokių padarinių, ar sąmoningai leido jiems atsirasti. Tai, jog nemokumo administratorius 2025 m. lapkričio 5 d. priėmė raštišką sprendimą nešaukti susirinkimo ir nusprendė nevykdyti JANĮ reikalavimų, apelianto įsitikinimu, rodo, jog R. J. sąmoningai ir valingai nešaukė kreditorių susirinkimo. JANĮ 46 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta kreditorių teisė reikalauti šaukti kreditorių susirinkimą. Kreditorių teisės buvimas ir jos tinkamas realizavimas suponuoja nemokumo administratoriaus teisinę pareigą atlikti kreditorių susirinkimo sušaukimo techninius veiksmus (teisių ir pareigų vienovės doktrina) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2204-575/2022). JANĮ nenumato atvejo, kad nemokumo administratorius motyvuotai ar nemotyvuotai galėtų nevykdyti JANĮ numatytų savo pareigų kreditoriams, ypač tuo atveju, kai įstatymas kreditoriams tiesiogiai suteikia reikalavimo teisę, o nemokumo administratoriui numato konkrečią pareigą. Administratoriui sąmoningai ir valingai nevykdant JANĮ numatytų pareigų, o ANK 120 straipsnyje už tokius veiksmus nustačius atsakomybę, apylinkės teismas neteisingai išsprendė bylą.

3.3. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje sutiko su Pareiškėju, kad 1/10 kreditorių daugumos paraiška dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo nemokumo administratoriui buvo pateikta tinkamai, paraiška trūkumų neturėjo, buvo pateikta reikalavimo teisę turėjusių asmenų. Gavęs iniciatyvos teisę pagal įstatymą turėjusių kreditorių paraišką, apelianto įsitikinimu, nemokumo administratorius neturėjo pasirinkimo šaukti ar nešaukti kreditorių susirinkimą gautos paraiškos pagrindu. Nešaukdamas susirinkimo nemokumo administratorius pažeidė kreditorių teisę į kreditorių susirinkimo sušaukimą JANĮ 46 straipsnio 5 dalyje numatytu terminu. ANK 120 straipsnyje numatyta atsakomybė ne tik už kreditorių susirikimo nesušaukimą, bet pirmiausia – už kreditorių teisių pažeidimą. Kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymuose numatytais atvejais yra tik vienas iš kreditorių teisių pažeidimas. Kaip minėta, savo atsisakymą šaukti susirinkimą nemokumo administratorius įformino raštu. Šis sprendimas reiškė, kad nemokumo administratorius R. J. gerai suvokė savo veiksmų pobūdį, sprendimas nebuvo priimtas skubotai, neapdairiai. Savo sprendimą nevykdyti teisėto >10% kreditorių reikalavimo R. J. grindė ne JANĮ, tačiau vieno iš mažųjų kreditorių raštu. Priimdamas raštišką sprendimą nešaukti susirinkimo ir nevykdyti JANĮ reikalavimų, R. J. aiškiai norėjo tokių padarinių – norėjo, kad kreditorių susirinkimas pagal kreditorių paraišką nebūtų sušauktas, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Apylinkės teismo sprendime tokios atsakomybėn traukiamo asmens veiksmų analizės nėra. Apskritai be jokios analizės teismas konstatavo, kad nėra R. J. kaltės.

3.4. Apylinkės teismas ne tik nepagrįstai nenustatė traukiamo atsakomybėn asmens kaltės, tačiau neteisingai aiškino ir ANK 120 straipsnio nuostatas. Teismas nurodė, jog administracinė atsakomybė negali būti taikoma automatiškai, vien formaliai konstatavus administracinio nusižengimo sudėtį, t. y. vien dėl to, jog nemokumo administratorius motyvuotai atsisakė sušaukti susirinkimą. Iš šios formuluotės nėra aišku ką teismas laikė automatiniu teisės aiškinimu. Jei kreditoriai, turintys daugiau negu 1/10 visų balsų pateikė paraišką dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo, jei nemokumo administratorius atsisakė vykdyti kreditorių teisėtą reikalavimą ir kreditoriai dėl to kreipėsi į teismą su reikalavimu iškelti administracinio nusižengimo bylą, toks atsakomybės taikymas nėra automatinis.

3.5. Apelianto įsitikinimu, išimties pritaikymas R. J. ir atsakomybės netaikymas savo esme yra selektyvus ir neteisingas. Skundžiamoje nutartyje teismas pats nurodė, jog ANK 120 straipsnio nusižengimo sudėtis yra formali, tuo tarpu toliau skundžiamoje nutartyje ANK 120 straipsnio sudėčiai ėmė taikyti papildomus ANK nesančius administracinės atsakomybės kriterijus. Teismas vertino ANK 120 straipsnyje nesančias sąlygas, lyg šio nusižengimo sudėtis būtų materiali. Toks ANK 120 straipsnio taikymas yra netinkamas. Apelianto įsitikinimu, R. J. administracinio nusižengimo byloje teismas turėjo vertinti tik vieną aplinkybę – ar buvo, ar nebuvo padarytas kreditorių teisių pažeidimas nesušaukus kreditorių susirinkimo pagal gautą paraišką. Jokių kitų vertinimų byloje atlikti nereikėjo. Būtent tokio vertinimo dėl kreditorių teisių pažeidimo fakto ir turinio (dėl nemokumo administratoriaus veiksmų atitikimo ANK 120 straipsniui) skundžiamoje nutartyje visiškai nėra, kas sudaro esminį proceso pažeidimą.

3.6. Apylinkės teismas, nurodydamas esant JANĮ nereglamentuotą nemokumo administratoriaus teisę atsisakyti šaukti kreditorių susirinkimą, nenurodė jokio šios subjektinės teisės šaltinio. Buvo sukurta fiktyvios teisės normų konkurencijos situacija, kuomet teismo konstatuota nemokumo administratoriaus teisė nešaukti kreditorių susirinkimo, neturinti jokio šios teisės šaltinio, skundžiamoje nutartyje paneigė JANĮ 46 straipsnio aiškiai numatytą >10% kreditorių reikalavimo teisę į susirinkimo sušaukimą. Apelianto įsitikinimu pagal teisės normų konkurencijos taisykles galėjo būti derinamos nebent vienodo lygmens, vienodo teisinio svorio subjektinės teisės. Nagrinėjamoje situacijoje įstatymo kreditoriams suteikta subjektinė teisė buvo paneigta įstatyminio pagrindo ir jokio teisės šaltinio neturinčia nemokumo administratoriaus teise nešaukti susirinkimo ir nevykdyti kreditorių reikalavimo.

3.7. Apylinkės teismas nurodė sutinkantis su R. J. gynėjo pozicija, jog kitaip aiškinant ANK 120 straipsnio 1 dalies normas susidarytų situacija, jog nemokumo administratorius, neva, negalėtų atsisakyti šaukti susirinkimų ir turėtų besąlygiškai vykdyti bet kokius kreditorių prašymus sušaukti susirinkimus, kas pakenktų nemokumo proceso ekonomiškumui, tiek efektyvumui. Toks teismo pasirinktas teisės aiškinimo ir taikymo būdas yra nekonkretus ir klaidinantis, nes nagrinėjamoje byloje kreditoriai į nemokumo administratorių kreipėsi ne su „bet kokiu“ klausimu, kaip paraiškos klausimus vertino apylinkės teismas, o su klausimais JANĮ tiesiogiai priskirtais išimtinei kreditorių susirinkimo kompetencijai. Visi kelti klausimai priklausė kreditorių susirinkimo kompetencijai ir tik kreditoriai turėjo teisę spręsti dėl šių klausimų inicijavimo.

3.8. Priešingai, nei konstatavo apylinkės teismas, JANĮ 46 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje numatyti atvejai, kada kreditorių susirinkimas turėjo būti šaukiamas besąlygiškai. Siekdamas aiškinti JANĮ 46 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį kitu būdu, teismas turėjo pateikti aiškią ir konkrečią kitokio teisės aiškinimo taisyklę. Nagrinėjamoje situacijoje apylinkės teismas netiesiogiai konstatavo, kad JANĮ 46 straipsnio 1 dalis kreditoriams, turintiems daugiau negu 1/10 balsų nesuteikia teisės į susirinkimo sušaukimą, o toks vertinimas neatitinka JANĮ 46 straipsnio reglamentavimo. Veikimas prieš JANĮ tikslus taip pat yra kreditorių teisių pažeidimas. Šios aplinkybės skundžiamoje nutartyje visiškai nebuvo įvertintos.

3.9. Skundžiamoje nutartyje teismas pateikė teisinį vertinimą, neatitinkantį aukštesnės instancijos teismų suformuotų precedentų, nurodydamas, jog kreditorių susirinkimų sušaukimas ir organizavimas yra priskiriamas nemokumo administratorių diskrecijai. Šiuo vertinimu teismas nukrypo nuo skundžiamoje nutartyje nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo praktikos dėl įstatyme nustatytos teismo patvirtintų visų kreditorių reikalavimo sumos dalį turinčių kreditorių prerogatyvos šaukti kreditorių susirinkimus (Lietuvos apeliacinio teismo nutartį civilinėse bylose Nr. e2-821-910/2022, e2-759-407/2023). Terminas „prerogatyva“ lietuvių kalboje reiškia išskirtinę teisę. Apelianto įsitikinimu, kreditorių prerogatyva (išskirtinė teisė) skundžiama nutartimi negalėjo būti aiškinama ir vertinama žemiau negu nemokumo administratoriaus diskrecija.

3.10. Apylinkės teismas atsisakė taikyti atsakomybę R. J. pagal ANK 120 straipsnį, nurodydamas, jog kreditoriai patys galėjo inicijuoti siūlomų darbotvarkės klausimų nagrinėjimą kreditorių susirinkime ir ši aplinkybė, neva, atleidžia R. J. nuo JANĮ numatytų pareigų vykdymo. Su tokiu aiškinimu apeliantas nesutinka, nes jokių papildomų ANK 120 straipsnio taikymo sąlygų įstatymas nenumato.

3.11. Apylinkės teismas supainiojo teisės šakas. Kreditorių teisė patiems šaukti susirinkimą, jei savo pareigų nevykdo nemokumo administratorius, yra alternatyvi kreditorių teisė. Šią teisę įstatymas kreditoriams numato įvertindamas kreditorių susirinkimų sušaukimo svarbą. Kadangi įstatymas nenumato leidimo nevykdyti pagrindinių JANĮ 46 straipsnyje numatytų pareigų, alternatyvaus civilinio teisinio reguliavimo, saugančio kreditorių interesus buvimas, nereiškia, kad kreditorių teisės negalėjo būti pažeistos nemokumo administratoriui nesilaikant pagrindinio (ne alternatyvaus) teisinio reguliavimo, taikomo po pirminio pažeidimo, sąlygų. ANK yra administracinės teisės šaltinis. Administracinė teisė yra savarankiška nuo civilinės teisės šaka. Nustatęs, kad buvo padarytas kreditorių teisių pažeidimas – kreditorių teisėti reikalavimai nebuvo įvykdyti, teismas, taikydamas ANK, negalėjo atsakomybėn traukiamo asmens atleisti nuo atsakomybės pagal civilinės teisės normas, nesilaikydamas ANK numatytų atleidimo nuo atsakomybės sąlygų.

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą R. J. atstovas advokatas Mantas Meizeraitis prašo UAB „T.“ atstovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartį nepakeistą bei priteisti R. J. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.1. Nurodo, kad apeliantas nepagrįstai bando „kriminalizuoti“ nemokumo administratoriaus įgalioto asmens bankroto procese atliekamus veiksmus, remdamasis išimtinai administracinių nusižengimų teisės teorija. ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis tiesiogiai nereglamentuota (blanketinė norma), todėl pažeidimo sudėties elementų nustatymas priklauso nuo kituose įstatymuose nurodytų normų aiškinimo ir taikymo. Taip pat nesutinka su apeliaciniame skunde pateiktu vertinimu, kad nemokumo administratoriaus raštu išreikštas atsisakymas šaukti susirinkimą, reiškia nemokumo administratoriaus įgalioto asmens tiesioginę arba netiesioginę tyčią dėl ANK 120 straipsnio pažeidimo.

4.2. Nemokumo administratorius bendrovės bankroto procese turi plačius įgalinimus ir nuo jo veiksmų didžiąja dalimi priklauso tinkama visų kreditorių bei pačios įmonės teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo sklandumas, skaidrumas, ekonomiškumas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-846-381/2015). Nemokumo (bankroto) procesas savo prigimtimi yra procedūra, kurioje neišvengiamai susiduria priešingi ir dažnai nesuderinami interesai: kreditorių (siekiančių kuo greičiau ir daugiau atgauti skolas ar bent jų dalį), paties bankrutuojančio juridinio asmens (siekiančio teisėto likvidavimo), juridinio asmens dalininkų bei valstybės (viešasis interesas užtikrinti skaidrumą ir mokesčių surinkimą). Šioje interesų sankirtoje nemokumo administratorius veikia (privalo veikti) kaip neutralus ir nepriklausomas subjektas, kurio pareiga – ginti ne vieno konkretaus (kad ir didžiausio) kreditoriaus, tačiau kreditorių visumos bei paties bankrutuojančio juridinio asmens interesus (JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, teismų praktikoje vieningai pripažįstama, kad nemokumo administratorius turi užtikrinti vykdomo nemokumo proceso teisėtumą, veikti sąžiningai ir profesionaliai. Teisės normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo pobūdžio, kurios negali būti keičiamos nei sutartimis, nei kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimais. Nei kreditorių susirinkimas, nei kreditorių komitetas negali duoti administratoriui neteisėtų nurodymų ar pavedimų, o administratorius – tokių pavedimų vykdyti, taip pat kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) neturi teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, kuri įstatymu yra priskirta jam, o ne kreditorių susirinkimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Tai reiškia, kad nemokumo administratorius privalo ginti visų, o ne pavienių kreditorių interesus, taip pat užtikrinti bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, taigi, neprivalo vykdyti kreditorių nurodymų, jeigu jie yra neteisėti arba jų rezultate būtų nepagrįstai vilkinama bankroto proceso eiga, didinamos bankroto proceso išlaidos.

4.3. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reguliavimą, nemokumo administratoriaus įgaliotas asmuo R. J., būdamas specialiuoju nemokumo proceso subjektu UAB „L.“ bankroto byloje, turėjo ir turi pareigą užtikrinti vykdomo nemokumo proceso teisėtumą, sklandumą ir ekonomiškumą.

4.4. Įgyvendindamas nemokumo administratoriui nustatytas funkcijas, nemokumo administratoriaus įgaliotas asmuo R. J. įvertino apelianto 2025 m. spalio 23 d. prašyme išdėstytus argumentus ir tuo metu susiklosčiusias faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą kreditorių susirinkimo nešaukti. Į bylą pateiktas 2025 m. lapkričio 5 d. nemokumo administratoriaus motyvuotas atsakymas, kuriuo apeliantas raštu buvo informuotas apie tai, kad nėra pagrindo šaukti kreditorių susirinkimą, kadangi kreditorių siūlomų klausimų svarstymas galėtų pažeisti kitų kreditorių teises, neužtikrintų bankroto proceso efektyvumo, ekonomiškumo ir operatyvumo principų įgyvendinimo bei sudarytų prielaidas kilti papildomiems teisminiams ginčams. Vertinant pateikto atsakymo turinį, matyti, kad atsakymas yra išsamus, motyvuotas ir pagrįstas, kol nemokumo bylą kontroliuojantis teismas nėra nusprendęs kitaip. Vien ta aplinkybė, jog nemokumo administratoriaus sprendimas neatitinka kreditoriaus interesų, visiškai nereiškia, kad nemokumo administratoriaus sprendimas yra nepagrįstas ar neteisėtas. Be to, akcentuoja ir tai, jog nemokumo proceso kontrolę vykdo bankroto bylą nagrinėjantis apygardos teismas. Kitaip sakant, susirinkimo (ne)sušaukimo sprendimai, kuriuos priima nemokumo administratorius, yra priskirti teisminei kontrolei, t. y. teisė nuspręsti ar susirinkimas sušauktas/jį atsisakyta šaukti pagrįstai, ar nepagrįstai – priskirta bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Bankroto administratoriui nevykdant įstatyminės pareigos šaukti kreditorių susirinkimus, taigi ir pirmąjį kreditorių susirinkimą, jo veiksmai (neveikimas) nemokumo proceso metu skundžiami teismui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka per 14 dienų nuo tada, kai skundą teikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimą ar veiksmą (neveikimą) (JANĮ 31 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2TN-2-790/2024). Tais atvejais, kai nemokumo administratorius kreditorių susirinkimo nesušaukia, nors tokia pareiga jam nustatyta įstatyme, kreditorių susirinkimą gali šaukti, t. y. šią teisę (ir pareigą) gali tiesiogiai įgyvendinti kreditorių susirinkimo pirmininkas arba kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip 1/2 visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos (JANĮ 46 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai pareiga veikti nustatyta įstatyme, kreditorius ar kitas byloje suinteresuotas asmuo, manantis, jog ši pareiga nėra vykdoma, turi teisę kreiptis į teismą ir skųsti nemokumo proceso dalyvių neveikimą pagal JANĮ 31 straipsnio nuostatas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-759-407/2023).

4.5. Nagrinėjamu atveju, apeliantas, aiškiai suvokdamas, kad bankroto bylą nagrinėjančiame teisme jo reikalavimai būtų atmesti kaip nepagrįsti, sąmoningai siekia apeiti JANĮ įtvirtiną nemokumo proceso kontrolės mechanizmą, jį perkeliant apylinkės teismui. Tokiu būdu sukuriama paradoksali situacija, kuomet nemokumo administratoriaus veiksmų teisėtumą vertina ne bankroto bylą nagrinėjantis apygardos teismas, o žemesnės grandies (apylinkės) teismas. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens įsitikinimu, tokia situacija teismų neturėtų būti toleruojama, o nemokumo administratoriaus įgaliotas asmuo neturėtų būti pripažįstamas tinkamu ANK 120 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo subjektu. Atsižvelgiant į tai, apeliantas skunde visiškai nepagrįstai bando įrodinėti, kad nemokumo administratoriaus veiksmams (neveikimui) turėtų būti taikoma administracinė atsakomybė. Be to, kaip matyti, iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas siekia, kad administracinio nusižengimo sudėtis būtų taikoma formaliai, t. y. konstatavus vien tik kreditorių susirinkimo nesušaukimo faktą (o ne nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais). Tokia pozicija ne tik nepagrįsta, bet ir prieštaraujanti aktualiai teismų praktikai administracinių nusižengimų bylose. Dėl šios priežasties administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo su tokiais apeliacinio skundo argumentais kategoriškai nesutinka. Atkreipia dėmesys, kad apeliantas į bylą nėra pateikęs jokių įrodymų, kurie pagrįstų administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę ir/ar kokius nors tyčinius nemokumo administratoriaus įgalioto asmens R. J. veiksmus ar neveikimą. Tuo tarpu, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo į bylą pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, jog: atsisakymas šaukti kreditorių susirinkimą buvo motyvuotas, išsamus ir pagrįstas; Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2025 m. rugsėjo 3 d. atsakymą, kuriuo atmestas apelianto skundas dėl nemokumo administratoriaus veiksmų (neveikimo) „L.“ bankroto procese dėl kreditorių susirinkimo nesušaukimo, kuris patvirtina, jog nemokumo administratoriaus teisė atsisakyti šaukti kreditorių susirinkimus yra pripažįstama nemokumo administratorių veiklos priežiūrą vykdančios institucijos, kuri nemokumo administratoriaus diskrecijos teisę spręsti dėl kreditorių susirinkimų (ne)sušaukimo.

4.6. Priešingai, nei nurodo apeliantas, joks kreditorių teisių pažeidimas nebuvo padarytas, kadangi tokio pažeidimo nėra nustatęs bankroto bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas. Be to, aplinkybę, jog nemokumo administratoriaus atsisakymas šaukti kreditorių susirinkimą nepažeidė kreditorių teisių, be kita ko, patvirtina ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2025 m. rugsėjo 3 d. atsakymas. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas ANK 120 straipsnio sudėčiai neturėjo taikyti papildomų ANK nesančių administracinės atsakomybės kriterijų. Pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog ANK 120 straipsnio 1 dalis yra blanketinė teisės norma, kurios turinio elementai nustatyti kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose kreditorių teises ir juridinių asmenų bankrotą (nemokumą). Taigi, ši teisės norma netiesiogiai nukreipia į kitus teisės aktus, reglamentuojančius kreditorių teises ir juridinių asmenų bankrotą (nemokumą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-26-719/2020, 2AT-2-303/2021).

4.7. Nagrinėjimu atveju, ANK 120 straipsnio dispozicijoje ir kituose ANK straipsniuose nėra apibrėžti pagrindai ir sąlygos, kuriems esant atsakingas asmuo turi pareigą sušaukti kreditorių susirinkimus ir kiek kartų šių susirinkimų nesušaukti, kad tai būtų laikoma administraciniu nusižengimu. Todėl, norint tinkamai nustatyti šios nusižengimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, būtina taikyti ir aiškinti tų teisės aktų, į kuriuos nukreipia nusižengimo sudėtis, nuostatas – nagrinėjamu atveju JANĮ. JANĮ 59 straipsnyje įtvirtintos nemokumo administratoriaus pareigos įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą. JANĮ 66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pagrindinės paskirto administratorius funkcijos bankroto proceso metu. JANĮ 59 straipsnyje nustatytos nemokumo administratoriaus pareigos, susijusios su pirminiais atliktinais veiksmais pačioje bankroto proceso pradžioje. Šių pareigų tinkamas atlikimas užtikrina sklandų tolesnį bankroto procesą ir tinkamas jo vykdymo sąlygas. Nemokumo administratorius turi nedelsdamas organizuoti juridinio asmens turto ir dokumentų perėmimą ir apsaugą, atidaryti kreditorių sąskaitą; spręsti dėl tolesnio juridinio asmens prievolių vykdymo (nevykdymo); atleisti ir priimti darbuotojus; spręsti ūkinės komercinės veiklos vykdymo ir galimo juridinio asmens pardavimo, juridinio asmens restruktūrizavimo ar taikos sutarties su kreditoriais galimybių; tikrinti juridinio asmens sandorius ir spręsti dėl jų ginčijimo ar kreipimosi dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir atlikti kitas JANĮ nustatytas pareigas. Pagrindinės nemokumo administratoriaus pareigos, vykdytinos bankroto proceso metu, numatytos JANĮ 66 straipsnio 1 dalyje. Nemokumo administratorius, įgyvendindamas juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas, valdo, naudoja juridinio asmens turtą ir juo disponuoja, užtikrina turto apsaugą; gina visų kreditorių ir juridinio asmens teises ir teisėtus interesus; šaukia kreditorių ir juridinio asmens dalyvių susirinkimus; vadovauja juridinio asmens ūkinei komercinei veiklai; priima ir atleidžia darbuotojus; imasi priemonių skoloms išieškoti iš juridinio asmens skolininkų; ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus; atstovauja juridiniam asmeniui teisme; tenkina kreditorių reikalavimus; vykdo teismo sprendimus ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus; organizuoja atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymą; perduoda saugotinus juridinio asmens dokumentus archyvui; organizuoja juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymą; užtikrina numatytų finansinių ataskaitų rinkinių sudarymą; teikia informaciją numatytiems subjektams ir atlieka kt. nurodytas funkcijas.

4.8. JANĮ 60 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi būti sušauktas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta kreditorių reikalavimų suma tapo didesnė negu pusė teismui pateiktų tvirtinti kreditorių reikalavimų sumos, įsiteisėjimo dienos. Vėlesnių kreditorių susirinkimų sušaukimo pagrindų JANĮ nenumato. Atitinkamai, priešingai nei bando teigti apeliantas, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nagrinėjo JANĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą ir nustatinėjo esminius ANK 120 straipsnyje įtvirtintos administracinio nusižengimo sudėties turinio elementus, o juos įvertinęs nenustatė nemokumo administratoriaus įgalioto asmens kaltės. Vertinant ANK 120 straipsnyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėtį, akivaizdu, jog ne bet kokie, o tik tyčiniai nemokumo administratoriaus veiksmai galėtų užtraukti administracinę atsakomybę. Kitaip aiškinant ANK 120 straipsnio 1 dalies normas išeitų, jog nemokumo administratorius negalėtų atsisakyti šaukti susirinkimų ir turėtų besąlygiškai vykdyti bet kokius kreditorių prašymus sušaukti susirinkimus, kas pakenktų tiek nemokumo proceso ekonomiškumui, tiek efektyvumui, kadangi vykdant kiekvieno kreditoriaus pageidavimą dėl susirinkimų sušaukimo visas nemokumo administratoriaus laikas ir išlaidos turėtų būti skirtos susirinkimams organizuoti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir tyčinių veiksmų nenustatė. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog tiek lingvistiniu, tiek sisteminiu metodais vertinant nemokumo administratoriaus pareigų formulavimą JANĮ, darytina vienareikšmė išvada, kad kreditorių susirinkimų sušaukimas ir organizavimas yra priskiriamas nemokumo administratoriaus diskrecijai ir dėl jų sprendžia nemokumo administratorius. Analogiškos pozicijos laikomasi ir bendrosios kompetencijos teismų praktikoje, aiškinant, jog JANĮ 46 straipsnis nustato specialią kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarką tais atvejais, kai nemokumo administratorius kreditorių susirinkimo nešaukia. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad spręsti dėl poreikio inicijuoti kreditorių susirinkimą bankroto proceso metu kylančiais klausimais, kai pareiga tam tikrus klausimus spręsti kreditorių susirinkime tiesiogiai nenustatyta įstatymo, ir jį sušaukti yra nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo pirmininko ir atitinkamą įstatyme nustatytą teismo patvirtintų visų kreditorių reikalavimų sumos dalį turinčių kreditorių prerogatyva (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e2-821-910/2022, e2-759-407/2023).

4.9. ANK 120 straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas yra glaudžiai susijęs su civiliniais teisiniais santykiais, kurie turi būti sprendžiami JANĮ įtvirtinta tvarka. Pagal JANĮ 31 straipsnio, reglamentuojančio ginčų nemokumo proceso metu nagrinėjimą, 1 dalį, nemokumo proceso dalyvių (juridinio asmens, kreditorių, nemokumo administratoriaus, kitų dalyvaujančių byloje ir nemokumo procese asmenų) sprendimai ir (ar) veiksmai (neveikimas) nemokumo proceso metu skundžiami teismui CPK nustatyta tvarka per 14 dienų nuo tada, kai skundą teikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimą ar veiksmą (neveikimą). Be teisminės nemokumo administratorių kontrolės, vadovaujantis JANĮ 132 straipsniu, nemokumo administratorių veiklą, jiems administruojant nemokumo procesus, taikydama visumą priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti nemokumo proceso kokybę ir patikimumą, prižiūri priežiūros institucija – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Aplinkybė, jog apeliantas aukščiau nurodytomis teisėmis nesinaudoja, ne tik patvirtina, jog apeliantas iš tikrųjų nelaiko, kad nemokumo administratoriaus veiksmais galėjo būti pažeistos jo teisės ir teisėti interesai, bet ir sudaro pagrindo manyti, jog, inicijuodamas administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimą, siekia kitų tikslų – daryti spaudimą paskirtam nemokumo administratoriui.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina administracinio nusižengimo byloje priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-13-976/2019, Nr. 2AT-60-387/2022). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad Pareiškėjo atstovas nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog nemokumo administratoriaus R. J. veiksmuose nenustatytas būtinas administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės požymis – kaltė.

6. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apylinkės teismo nutarties bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nenustatęs esminių procesinių pažeidimų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

7. ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinė atsakomybė už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas ar pavėluotas pateikimas teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymuose numatytais atvejais). Pagal ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo esmę, kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020). Pagal ANK 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administracinis nusižengimas padaromas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.

8. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „T.“ ir LUAB „M.“ nemokumo administratorius turėjo teisę 2025 m. spalio 22 d. prašymu nemokumo administratoriaus R. J. reikalauti, kad būtų sušauktas kreditorių susirinkimas. Pareiškėjas kelia klausimą dėl nemokumo administratoriaus R. J. atsakomybės jam atsisakius tenkinti prašymą ir sušaukti kreditorių susirinkimą.

9. Lietuvos Respublikos ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais. Taigi, kaip matyti iš minėto straipsnio dispozicijos, minėta norma nukreipia į kitus įstatymus, kurie tokius atvejus reglamentuoja, t. y. ši norma yra blanketinė. Susirinkimų sušaukimo tvarką reglamentuoja Juridinių asmenų nemokumo įstatymas ir šio įstatymo 46 straipsnis. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, iš tiesų, apylinkės teismas motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis yra formali, tačiau po to nurodė, jog sudėtis yra blanketinė, ir šį teiginį motyvavo, remdamasi JANĮ nuostatomis, bei teismų praktika, ir pasisakydamas apie minėtą įstatymo normą kaip blanketinę, ir apygardos teismo vertinama kaip rašymo apsirikimas, kadangi, kaip minėta, šis teiginys nebuvo išplėtotas ir juo remiamasi, priešingai – teismas nurodė ir pagrindė motyvus dėl teisės normos blanketinio pobūdžio.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ANK 120 straipsnio norma yra blanketinė ir netiesiogiai nukreipia į kitus teisės aktus, reglamentuojančius kreditorių teises ir juridinių asmenų bankrotą (nemokumą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-26-719/2020, 2AT-2-303/2021). Taigi sprendžiant dėl administracinės atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį yra aktualios JANĮ nuostatos. JANĮ 46 straipsnyje reglamentuota kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarka. JANĮ 46 straipsnio 1 dalyje nurodytas subjektų, kurie turi teisę reikalauti sušaukti kreditorių susirinkimą, sąrašas. Minėto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nemokumo administratorius kreditorių susirinkimo nesušaukia JANĮ nustatytais atvejais ir terminais, kreditorių susirinkimą šaukia kreditorių susirinkimo pirmininkas arba kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip 1/2 visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos.

11. Kaip teisingai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, nemokumo administratorius bendrovės bankroto procese turi plačius įgalinimus ir nuo jo veiksmų didžiąja dalimi priklauso tinkama visų kreditorių bei pačios įmonės teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo sklandumas, skaidrumas, ekonomiškumas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-846-381/2015). Nemokumo (bankroto) procesas savo prigimtimi yra procedūra, kurioje neišvengiamai susiduria priešingi ir dažnai nesuderinami interesai: kreditorių (siekiančių kuo greičiau ir daugiau atgauti skolas ar bent jų dalį), paties bankrutuojančio juridinio asmens (siekiančio teisėto likvidavimo), juridinio asmens dalininkų bei valstybės (viešasis interesas užtikrinti skaidrumą ir mokesčių surinkimą). Šioje interesų sankirtoje nemokumo administratorius veikia (privalo veikti) kaip neutralus ir nepriklausomas subjektas, kurio pareiga – ginti ne vieno konkretaus (kad ir didžiausio) kreditoriaus, tačiau kreditorių visumos bei paties bankrutuojančio juridinio asmens interesus (JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, teismų praktikoje vieningai pripažįstama, kad nemokumo administratorius turi užtikrinti vykdomo nemokumo proceso teisėtumą, veikti sąžiningai ir profesionaliai. Teisės normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo pobūdžio, kurios negali būti keičiamos nei sutartimis, nei kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimais. Nei kreditorių susirinkimas, nei kreditorių komitetas negali duoti administratoriui neteisėtų nurodymų ar pavedimų, o administratorius – tokių pavedimų vykdyti, taip pat kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) neturi teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, kuri įstatymu yra priskirta jam, o ne kreditorių susirinkimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Tai reiškia, kad nemokumo administratorius privalo ginti visų, o ne dalies kreditorių interesus, taip pat užtikrinti bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, taigi, neprivalo vykdyti kreditorių nurodymų, jeigu jie yra neteisėti arba jų rezultate būtų nepagrįstai vilkinama bankroto proceso eiga, didinamos bankroto proceso išlaidos.

12. Nemokumo administratoriaus įgaliotas asmuo R. J. 2025 m. lapkričio 5 d. raštu, atsakydamas kreditoriams UAB „T.“ ir LUAB „M.“ nemokumo administratoriaus UAB „B.“ įgaliotam asmeniui atsakė, nurodydamas priežastis dėl kurių atsisako sušaukti kreditorių susirinkimą, tai yra, kad tuo metu neturėjo pagrindo šaukti kreditorių susirinkimo prašyme nurodytiems klausimams spręsti, kadangi kreditorių siūlomų klausimų svarstymas galėjo pažeisti kitų kreditorių teises, neužtikrintų bankroto proceso efektyvumo, ekonomiškumo ir operatyvumo principų įgyvendinimo bei sudarytų prielaidas kilti papildomiems teisminiams ginčams bei papildomai informavo, kad į kreditorių siūlomus darbotvarkės klausimus atsižvelgs savo iniciatyva šaukdamas kreditorių susirinkimą, kai tam atsiras objektyvus poreikis (b. l. 25-27). Be kita ko, minėtame rašte nurodyta, kad jeigu kreditoriai su nemokumo administratoriaus pozicija nesutinka, jie turi teisę patys inicijuoti siūlomų darbotvarkės klausimų nagrinėjimą kreditorių susirinkime, vadovaujantis JANĮ 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

13. Vertinant pateikto atsakymo turinį, matyti, kad atsakymas yra išsamus, motyvuotas. Be kita ko, kaip teisingai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, nemokumo proceso kontrolę vykdo bankroto bylą nagrinėjantis apygardos teismas. Susirinkimo (ne)sušaukimo sprendimai, kuriuos priima nemokumo administratorius, yra priskirti teisminei kontrolei, t. y. teisė spręsti ar sušaukti kreditorių susirinkimą atsisakyta nepagrįstai priskirta bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Bankroto administratoriui nevykdant įstatyminės pareigos šaukti kreditorių susirinkimus, jo veiksmai (neveikimas) nemokumo proceso metu skundžiami teismui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka per 14 dienų nuo tada, kai skundą teikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimą ar veiksmą (neveikimą) (JANĮ 31 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2TN-2-790/2024). Tais atvejais, kai nemokumo administratorius kreditorių susirinkimo nesušaukia, nors tokia pareiga jam nustatyta įstatyme, kreditorių susirinkimą gali šaukti, t. y. šią teisę (ir pareigą) gali tiesiogiai įgyvendinti kreditorių susirinkimo pirmininkas arba kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip 1/2 visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos (JANĮ 46 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš R. J. 2025 m. lapkričio 5 d. raštiško atsisakymo sušaukti kreditorių susirinkimą, tokia teisė kreditoriams buvo išaiškinta. Tais atvejais, kai pareiga veikti nustatyta įstatyme, kreditorius ar kitas byloje suinteresuotas asmuo, manantis, jog ši pareiga nėra vykdoma, turi teisę kreiptis į teismą ir skųsti nemokumo proceso dalyvių neveikimą pagal JANĮ 31 straipsnio nuostatas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-759-407/2023).

14. JANĮ 46 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta kreditorių teisė reikalauti šaukti kreditorių susirinkimą, tačiau įstatymas nenumato, jog, pateikus tokį prašymą, nemokumo administratoriaus įgaliotas asmuo besąlygiškai privalo tokį susirinkimą sušaukti. Kaip jau minėta, nemokumo administratoriaus įgaliotas asmuo R. J. atsisakė sušaukti kreditorių susirinkimą, pateikdamas UAB „T.“ ir UAB „M.“ motyvuotą atsakymą, kuriame išsamiai nurodomos atsisakymo sušaukti susirinkimą priežastys. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nebuvo nustatytas joks nemokumo administratoriaus įgalioto asmens R. J. veikimas, priešingai JANĮ tikslams ir būtų buvusios pažeistos kreditorių teisės. Apylinkės teismas tokių aplinkybių nenustatė, todėl nutartyje jos ir nenurodytos.

15. Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2204-575/2022, nurodant, jog joje buvo išaiškinta, jog kreditorių teisės buvimas ir jos tinkamas realizavimas suponuoja nemokumo administratoriaus teisinę pareigą atlikti kreditorių susirinkimo sušaukimo techninius veiksmus (teisių ir pareigų vienovės doktrina), tačiau, kaip matyti iš minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2204-575/2022, joje buvo prašoma panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymą dėl tarnybinio nusižengimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo, grąžinimo į tarnybą ir darbo užmokesčio priteisimo. Nagrinėjamoje byloje jokiu aspektu nebuvo nagrinėjami klausimai, susiję su kreditorių teisėmis ir nemokumo administratoriaus pareigomis ir tokie išaiškinimai minėtoje nutartyje nėra nurodyti.

16. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog apylinkės teismas nukrypo nuo skundžiamoje nutartyje nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo praktikos dėl įstatyme nustatytos teismo patvirtintų visų kreditorių reikalavimo sumos dalį turinčių kreditorių prerogatyvos šaukti kreditorių susirinkimus (Lietuvos apeliacinio teismo nutartį civilinėse bylose Nr. e2-821-910/2022, e2-759-407/2023), kadangi, kaip nurodo ir pats apeliantas, žodis „prerogatyva“ reiškia išskirtinę teisę, tačiau pastebėtina, jog ne pareigą – nagrinėjamu atveju – kiekvieną kartą šaukti kreditorių susirinkimą, kreditoriams pareikalavus.

17. JANĮ 46 straipsnyje įtvirtinta, kad spręsti dėl poreikio inicijuoti kreditorių susirinkimą bankroto proceso metu kylančiais klausimais, kai pareiga tam tikrus klausimus spręsti kreditorių susirinkime tiesiogiai nenustatyta įstatymo, ir jį sušaukti yra nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo pirmininko ir atitinkamą įstatyme nustatytą teismo patvirtintų visų kreditorių reikalavimų sumos dalį turinčių kreditorių prerogatyva (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e2-821-910/2022, e2-759-407/2023). Taigi, R. J., kaip nemokumo administratoriaus įgaliotas asmuo turėjo teisę motyvuotai atsisakyti sušaukti kreditorių susirinkimą, o Pareiškėjas ir UAB „M.“ nemokumo administratoriaus įgaliotam asmeniui atsisakius sušaukti kreditorių susirinkimą, galėjo tai padaryti savo iniciatyva JANĮ 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Šiuo atveju, aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo nemokumo administratorių R. J. traukti administracinėn atsakomybėn pagal BK 120 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš aukščiau minėto 2025 m. lapkričio 25 d. R. J. rašto, kreditorių susirinkimą atsisakyta sušaukti siekdamas užtikrinti kitų kreditorių teises ir interesus.

18. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, jog tais atvejais, kai pareiga veikti nustatyta įstatyme, kreditorius ar kitas byloje suinteresuotas asmuo, manantis, jog ši pareiga nėra vykdoma, turi teisę kreiptis į teismą ir skųsti nemokumo proceso dalyvių neveikimą pagal JANĮ 31 straipsnio nuostatas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-759-407/2023). JANĮ 31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nemokumo proceso dalyvių (juridinio asmens, kreditorių, nemokumo administratoriaus, kitų dalyvaujančių byloje ir nemokumo procese asmenų) sprendimai ir (ar) veiksmai (neveikimas) nemokumo proceso metu skundžiami teismui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka per 14 dienų nuo tada, kai skundą teikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimą ar veiksmą (neveikimą). Kaip matyti iš bylos duomenų, nemokumo administratoriaus įgalioto asmens veiksmai civilinio proceso tvarka nebuvo skundžiami, tačiau UAB „T.“ 2025 m. liepos 22 d. buvo pateikęs skundą Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, be kita ko ir dėl atsisakymo sušaukti kreditorių susirinkimą. Į bylą pateiktame 2025 m. rugsėjo mėn. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsakyme nurodoma, jog iš skundo nagrinėjimui pateiktų duomenų, JANĮ ir kitų nemokumo procesą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo (tame tarpe ir dėl kreditorių susirinkimo nesušaukimo) požymių nenustatyta (b. l. 89). Taigi nebuvo nustatyta, kad nemokumo administratoriaus įgalioto asmens R. J. atsisakymas šaukti kreditorių susirinkimą būtų pažeidęs kreditorių teises.

19. Apygardos teismas sutinka su atsiliepime į apeliacinė skundą nurodytais argumentais, jog JANĮ 60 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi būti (t. y. privaloma) sušauktas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta kreditorių reikalavimų suma tapo didesnė negu pusė teismui pateiktų tvirtinti kreditorių reikalavimų sumos, įsiteisėjimo dienos. Vėlesnių kreditorių susirinkimų sušaukimo pagrindų JANĮ nenumato. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nagrinėjo JANĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą ir nustatinėjo esminius ANK 120 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties elementus, ir, juos įvertinęs, pagrįstai nenustatė nemokumo administratoriaus įgalioto asmens kaltės. Vertinant ANK 120 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį, akivaizdu, jog ne bet kokie, o tik tyčiniai nemokumo administratoriaus veiksmai gali užtraukti administracinę atsakomybę. Kitaip aiškinant ANK 120 straipsnio 1 dalies normas, t. y., sprendžiant, jog nemokumo administratorius negali atsisakyti šaukti kreditorių susirinkimų ir privalo besąlygiškai vykdyti tokius kreditorių prašymus, kas pakenktų tiek nemokumo proceso ekonomiškumui, tiek efektyvumui, kadangi vykdant kiekvieno kreditoriaus pageidavimą dėl susirinkimų sušaukimo. Pagal JANĮ, kreditorių susirinkimų sušaukimas ir organizavimas yra priskiriamas nemokumo administratoriaus diskrecijai ir dėl jų sprendžia nemokumo administratorius. Analogiškos pozicijos laikomasi ir bendrosios kompetencijos teismų praktikoje, aiškinant, jog JANĮ 46 straipsnis nustato specialią kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarką tais atvejais, kai nemokumo administratorius kreditorių susirinkimo nešaukia. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad spręsti dėl poreikio inicijuoti kreditorių susirinkimą bankroto proceso metu kylančiais klausimais, kai pareiga tam tikrus klausimus spręsti kreditorių susirinkime tiesiogiai nenustatyta įstatymo, ir jį sušaukti yra nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo pirmininko ir atitinkamą įstatyme nustatytą teismo patvirtintų visų kreditorių reikalavimų sumos dalį turinčių kreditorių prerogatyva (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e2-821-910/2022, e2-759-407/2023).

20. Administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio nusižengimo sudėties požymius (ANK 2 straipsnio 4 dalis, 7 dalis). Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Administracinio nusižengimo sudėčiai nustatyti reikalingi visi šie elementai ir, nesant bent vieno iš jų, nėra ir nusižengimo sudėties. Taigi, tokiu atveju nėra faktinio administracinės atsakomybės pagrindo ir, remiantis ANK 565¹ straipsnio 1 punktu, administracinio nusižengimo teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų bylose Nr. 2AT-30-699/2017, 2AT-10-693/2018, 2AT-9-976/2020). Nagrinėjamu atveju R. J. veiksmuose nenustačius būtinojo administracinio nusižengimo, įtvirtinto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės požymio – kaltės, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą nutraukti administracinio nusižengimo teiseną R. J. atžvilgiu ANK 565¹ straipsnio 1 punkto pagrindu.

21. Apelianto atstovas 2026 m. vasario 18 d. pareiškė apygardos teismui prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, pateikdamas 2026 m. vasario 13 d. nemokumo administratoriaus įgalioto asmens R. J. raštą dėl kreditorių prašymo sušaukti kreditorių susirinkimą pagal kreditorių UAB „T.“ ir LUAB „M.“ 2026 m. sausio 30 d. prašymą, tačiau naujas atsisakymas sušaukti kreditorių susirinkimą nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nėra pagrindo jį vertinti šios bylos kontekste jokiu aspektu.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikė įstatymą, todėl naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

23. ANK 666 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal ANK 565¹ straipsnio 1 punktą, šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis (atitinkamai pritaikius) taikant BPK nuostatas. BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

24. Apeliaciniame skunde UAB „T.“ atstovas advokatas M. Arasimavičius prašo priteisti UAB „T.“ patirtas išlaidas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Atstovas 2026 m. vasario 13 d. pateikė dokumentus, kurie patvirtina, jog UAB „T.“ patyrė 425 Eur išlaidas už advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, jog UAB „T.“ apeliacinis skundas atmetamas, tenkinti atstovo prašymą dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose priteisimo pagrindo nėra.

25. Atsiliepime į apeliacinį skundą R. J. atstovas prašo priteisti R. J. patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Vilniaus apygardos teisme 2026 m. vasario 18 d. gautas R. J. atstovo advokato M. Meizaraičio prašymas priteisti R. J. naudai jo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Prašyme nurodoma, kad R. J. patyrė 1452 Eur išlaidas, prie prašymo pridėti tai patvirtinantys dokumentai (2026 m. vasario 17 d. PVM sąskaita faktūra bei 2026 m. vasario 17 d. mokėjimo patvirtinimas), iš kurių matyti, jog mokėtojas yra R. J.. Teismui pateiktoje R. J. suteiktų teisinių paslaugų ataskaitoje nurodoma, jog minėta atstovavimo išlaidų suma yra už atstovo darbą analizuojant UAB „T.“ apeliacinį skundą bei atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą ir pateikimą teismui.

26. Nustatant išlaidų, patirtų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, dydį atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakyme Nr. 1R-184 „Dėl rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytus kriterijus ir atlygintinų išlaidų rekomenduojamą maksimalų dydį. Rekomendacijų 12.6. papunktyje įtvirtinta, jog už kitų nei Rekomendacijų 12.1–12.5 papunkčiuose nurodyti procesinių dokumentų, kuriuose pareikšti prašymas, paaiškinimai ar kt., parengimą maksimalus taikomas koeficientas – 0,4. Rekomendacijų 9 punkte įtvirtinta, kad rekomenduojamas maksimalus baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų dydis apskaičiuojamas taikant nustatytą koeficientą, kurio pagrindas yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje (neskaitant individualių įmonių). Vidutinis darbo užmokestis bruto 2025 m. III ketvirtį buvo 2427,6 Eur, dėl to už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą maksimaliai gali būti priteista 971,04 Eur. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų išlaidų, be kita ko, ir advokato pagalbai, dydis neįpareigoja teismo priteisti visos nurodomos sumos. Tai tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma išlaidų suma yra per didelė, t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-7-5-303/2021, 2AT-7-6-303/2021, 2AT-80-594/20222, AT-90-697/2022).

27. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijos nurodytą maksimalų priteistiną išlaidų, patirtų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, dydį, į tai, kad R. J. atstovas advokatas M. Meizaratis dalyvavo ir bylą nagrinėjant apylinkės teisme, bylos aplinkybės atstovui buvo žinomos, į tai, jog apylinkės teismo nutartimi administracinio nusižengimo teisena R. J. atžvilgiu buvo nutraukta ir R. J. iš valstybės buvo priteista 1452 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo, tuo pačiu įvertinęs ir atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį ir jo turinį (atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomos iš esmės tos pačios aplinkybės, kurios buvo nurodomos apylinkės teismui), taip pat į tai, jog apeliacinis skundas apeliacinės instancijos teisme išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka, prašoma priteisti išlaidų suma mažintina iki 900 Eur.

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

UAB „T.“ atstovo advokato Manto Arasimavičiaus apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartį nepakeistą.

UAB „T.“ atstovo advokato Manto Arasimavičiaus prašymą dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą teisme, atlyginimo atmesti.

Priteisti iš valstybės R. J. naudai 900 Eur išlaidas advokato Manto Meizeraičio, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nutartis neskundžiama.