Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. A. atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2FB-931-490/2016 pagal pareiškėjo S. A. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys R. C., M. G., A. S., E. Š., G. P., Advokatų profesinė bendrija „Jankauskas ir partneriai“, bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, antstolė S. V., antstolis M. L., antstolis R. B., antstolis M. P., antstolė N. B., antstolė A. A..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas S. A. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra nemokus, kadangi jo finansinė padėtis atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą nemokumo sampratą, t. y. kai skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję suma viršija 25 MMA. Taigi, pareiškėjas įrodinėjo, jog jo skolinių įsipareigojimų suma yra 31 365,52 Eur, o savo sunkią finansinę padėtį pareiškėjas grindė tuo, kad nuo 2015 m. spalio iki 2016 m. sausio mėn. pareiškėjas uždirbo 2 601,78 Eur, o jo gaunamos pajamos per mėnesį, atskaičius įmokas į biudžetą ir antstolių išskaitymus, sudaro 253,55 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi atsisakė iškelti S. A. bankroto bylą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie jo turimą verslą, registruotą įmonę, verslo liudijimą, tuo metu gautas pajamas ir pan. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis vertėsi elektros prietaisų prekyba, montavimu, turėjo didelių užsakymų, tačiau šie įrodymai teismui taip pat nebuvo pateikti. Teismas vertino, kad pareiškėjas, skolindamasis pinigus iš kitų fizinių asmenų, veikė itin rizikingai ir taip pat nurodė, kad iki skolinių įsipareigojimų prisiėmimo pareiškėjas privalėjo numatyti iš tuo metu gaunamų pajamų, kad prievolių kreditoriams įvykdyti nepajėgs, todėl nelaikė jo sąžiningu subjektu. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų bei argumentų, kurie pagrįstų jo paties nurodytas sumas, reikalingas būtiniems poreikiams tenkinti kiekvieną mėnesį. Teismas pažymėjo, jog remiantis FABĮ 7 straipsnio 3 dalimi ir CPK 736 straipsniu, mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti ½ MMA.Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jo aktyvius veiksmus siekiant gauti kokias nors papildomas pajamas, todėl teismas pareiškimo dėl bankroto bylos jam iškėlimo faktą vertintino kaip siekį išvengti turimų skolinių įsipareigojimų, o ne atkurti mokumą, kas nėra suderinama su sąžiningumo reikalavimais. Teismas darė išvadą, kad nėra galimybės iškelti bankroto bylos fiziniam asmeniui, kuris neketina gauti didesnių pajamų, t. y. neplanuoja atsiskaityti su savo kreditoriais.Teismas pasisakė, kad realizavus skolininko turtą, gautų lėšų pakaktų įvykdyti bent dalį pareiškėjo skolinių įsipareigojimų kreditoriams, be to pareiškėjas gana darbo užmokestį, iš kurio atskaitoma suma skolos padengti, todėl sprendė, kad pareiškėjas turi realias galimybes padengti kreditorinius įsipareigojimus per protingą terminą. Teismas atkreipė dėmesį, jog jis yra darbingo amžiaus, turi didelę darbo patirtį verslo srityje, todėl turi galimybes susirasti papildomą darbą ar dirbti geriau apmokamą darbą. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų dėjęs kokias nors pastangas, siekdamas sumažinti savo skolinius įsipareigojimus, priešingai jis savo skolas tik didino, t. y. skoliniai įsipareigojimai atsirado panašiu laikotarpiu, todėl teismas vertino, kad pareiškėjas, suvokdamas savo finansines galimybes, vis tiek toliau skolinosi ir tokiais savo nesąžiningais veiksmais galimai bandė sukelti savo nemokumą.Teismas sprendė, jog pareiškėjas yra pajėgus per protingą laikotarpį įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams, be to, turi kreditorių G. P., iš kurio yra prisiteisęs skolą, todėl vien tai, jog pareiškėjas šiuo metu neturi pakankamai lėšų padengti visus kreditorinius įsipareigojimus, negali būti pagrindu kelti pareiškėjui bankroto bylą, tokiu būdu sudarant galimybes išvengti ilgalaikių finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Teismas pasisakė, kad pareiškėjo siekis gyvenant nuolatinį, nieko nevaržantį gyvenimą, bankrutuoti sumokant minimalias sumas kreditoriams, yra pažeidžiantis pareiškėjo kreditorių interesus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas S. A. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą ir jo bankroto administratoriumi paskirti MB „Lasis“, patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą bendrai 648,30 Eur sumai, kuri reikalinga bankroto procedūroms atlikti laikotarpiui nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo iki nutarties patvirtinti šio fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar jam faktiškai gaunamų lėšų po privalomųjų įmokų bei antstolių išskaitymų objektyviai užtenka savo būtiniesiems poreikiams patenkinti, nepagrįstai sprendė, jog jis yra pajėgus dengti įsiskolinimus ir per protingą terminą su jais atsiskaityti. Nurodo, kad jam per mėnesį liekanti būtiniems poreikiams patenkinti 253,55 Eur suma (išskaičius iš gaunamo atlyginimo valstybinio socialinio draudimo įmokas bei sumas, skirtas pareiškėjo įsiskolinimas padengti) žemina jo orumą, kadangi jis negali patenkinti net savo būtinųjų poreikių, yra priverstas prašyti paramos iš savo artimųjų – sesers ir mamos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas yra nesąžiningas, kadangi sąžiningumo aspektu turėjo būti vertinamas jo elgesys, turėjęs įtakos jo nemokumui, būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, tuo tarpu teismas vertino tik iš 2009-2012 metų perspektyvos. Tuo tarpu buvo neįvertintos aplinkybės, jog jis sąžiningai dirba, iš jo gaunamo atlyginimo yra išskaitoma 70 procentai vien kreditorių reikalavimams patenkinti. Jis nėra nuslėpęs savo turimo turto, išvaistęs ar perleidęs neatlygintinai tretiesiems asmenims, priešingai, jis prarado savo vienintelį gyvenamąjį būstą, siekiant sumažinti kreditorių finansinius reikalavimus. Be to, nesant duomenų apie jo gaunamas pajamas laikotarpiu, kuomet buvo sudaromi paskolos sandoriai, teismas nepagrįstai sprendė apie jo mažas pajamas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pateiktų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jo patiriamas išlaidas, o taip pat atitinkamai nemotyvuotai konstatavo, kad jis turėjo besąlygišką pareigą pagrįsti savo patiriamų išlaidų dydį rašytiniais įrodymais. Taip pat nėra aišku, kokiu pagrindu teismas nutartyje nurodė, kad mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti ½ MMA. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad jis turi realias galimybes padengti įsipareigojimus kreditoriams per protingą terminą, kadangi jam iki pensijos liko vos 3 metai, tuo tarpu turimų turtinių įsiskolinimų suma yra ženkli, t. y. sudaro 31 365,52 Eur, o turimas turtas ir gaunamos pajamos negali padengti visų įsiskolinimų. Pirmosios instancijos teismas nenurodė ir kiek laiko galėtų trukti jo skolų padengimas, nutarties nepagrindė skaičiavimais, kaip keisis skoliniai įsipareigojimai nurodytu laikotarpiu vykdant prievoles kreditoriams, ir pan., kas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimo teismo sprendime daromas išvadas pagrįsti konkrečių įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, kadangi manydamas, jog byloje nėra pakankamai įrodymų vertinant tam tikras, skundžiamoje nutartyje, nurodytas aplinkybes, neišsireikalavo jų, nesivadovavo šios kategorijos byloms taikomais principais ir išimtinai formaliais argumentais atsisakė jam iškelti bankroto bylą. Taigi, skundžiamoje nutartyje padarytos išvados paremtos vien teismo prielaidomis, nesant tai pagrindžiančių įrodymų, dėl to jo sąžiningumo ir nemokumo kriterijai nebuvo tinkamai įvertinti. Tuo tarpu, teismas, spręsdamas dėl jo nesąžiningumo, abstrakčiai nurodė jo veiksmus, galėjusius turėti tam tikros įtakos jo mokumui, tačiau išsamiai ir nuosekliai nevertino, kokie konkrečiai pareiškėjo veiksmai sudarė pagrindą spręsti, jog jis yra nesąžiningas, o taip pat nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp nesąžiningu pripažinto jo elgesio (veiksmų) ir nemokumo, netaikė ribojančio 3 metų termino. Suinteresuotas asmuo R. C. atsiliepimu į pareiškėjo S. A. atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningumą reglamentuojančias teisės normas. Apeliantas neatskleidžia dėl kokių priežasčių tokie įsipareigojimai, neadekvatūs jo pajamoms atsirado ir dėl kokių priežasčių jis, gaudamas tokias mažas pajamas, siekė gauti iš kreditorių dideles paskolas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad vien skolinių įsipareigojimų dydis negali būti besąlyginiu pagrindu iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, todėl buvo nagrinėjamas ir apelianto elgesys, ir nemokumą sukėlusios priežastys, ko pasėkoje jis pripažintas nesąžiningu. Suinteresuotas asmuo advokatų profesinė bendrija „Jankauskas ir partneriai“ atsiliepimu į pareiškėjo S. A. atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjas iš esmės tik formaliais ir abstrakčiais, t. y. niekuo neparemtais, teiginiais bando paneigti skundžiamoje nutartyje išdėstytus pagrįstus argumentus. Pareiškėjas nenurodė iš kur jis pats gavo pinigų skolinti kitiems asmenims. Be to abstrakčiai nurodė dėl kokių priežasčių atsirado tokie dideli įsipareigojimai kreditoriams ir dėl kokių priežasčių jis, gaudamas mažas pajams, siekė gauti iš kreditorių dideles paskolas – neva tai investavo į verslą. Taigi, pareiškėjas nepaneigė teismo nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo nesąžiningumo. Vien tai, kad jis šiuo metu neturi pakankamai lėšų padengti visus kreditorinius įsipareigojimus, negali būti pagrindu kelti jam bankroto bylą, tokiu būdu sudarant galimybes nepagrįstai išvengti ilgalaikių finansinių įsipareigojimų kreditoriams nesant įstatyme nustatytų pagrindų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelta fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti įvertinamos dvi grupės aplinkybių: Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Pripažįstant, kad asmuo yra nemokus, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) asmens skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, turi viršyti įstatyme nustatytą dydį, 2) asmuo nebegali įvykdyti šių įsipareigojimų, t. y. jo turimo turto, gaunamų (realiai tikėtinų gauti) pajamų, nepakanka skoloms grąžinti. Antra nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti apeliantui bankroto bylą, motyvuodamas tuo, kad jis neatitinka mokumą apibrėžiančių sąlygų (FABĮ 5 str. 8 d.), t. y. apelianto argumentą dėl jo nemokumo laikė nepagrįstu, kadangi jo gaunamos pajamos, nors ir per ilgą laiko tarpą, tačiau leidžia dengti turimus įsiskolinamus. Teismas sprendė, kad apeliantas turi realias galimybes padengti kreditorinius įsipareigojimus per protingą terminą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nemokumą reglamentuojančias FABĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, konkrečiai – nenustatė ir neįvertino apelianto perspektyvų įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. <...> Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyvenimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-217-969/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. A. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-269-219/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz., per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimams vykdyti toks asmuo galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skoliniams įsipareigojimams vykdyti, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti, koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. <...> Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, <....>, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-217-969/2015). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų (FABĮ 6 str. 1 d.) buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą, t. y. teismas, inter alia, turi įvertinti asmens galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus perspektyvas per konkretų, teismo vertinimu, protingą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015).Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad apeliantas, gaudamas nuolatinį darbo užmokestį, iš kurio atskaitoma suma skoloms padengti, turi galimybes per protingą laikotarpį atsiskaityti su kreditoriais, padarė atsižvelgęs į apelianto turimų įsipareigojimų ir gaunamo užmokesčio dydį, turimo nekilnojamojo turto vertę (jį realizavus, padengiant bent dalį apelianto skolinių įsipareigojimų) bei esamą kreditoriaus G. P. įsiskolinimą apeliantui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks argumentavimas nagrinėjamu atveju yra pernelyg abstraktus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kiek laiko galėtų trukti toks skolų padengimas, t. y. teismas nenurodė koks laikotarpis šiuo konkrečiu atveju laikytinas protingu, nevertino apelianto perspektyvų ir toliau gauti nurodyto dydžio darbo užmokestį, neatsižvelgė į jo amžių, t. y. kokios yra realios galimybės ir toliau išlikti perspektyviu darbuotoju, taip pat neįvertino realių galimybių realizuoti apeliantui priklausantį nekilnojamą turtą nurodyta ar didesne verte, netyrė galimybių atgauti skolą iš G. P., nepagrindė skaičiavimais, kaip keisis skoliniai įsipareigojimai nurodytu laikotarpiu vykdant prievoles kreditoriams, nenurodė ir neįvertino, ar atskaičius iš apelianto darbo užmokesčio sumas, būtinas skoliniams įsipareigojimams vykdyti, likusi darbo užmokesčio dalis užtikrina būtiniausių paties jo poreikių patenkinimą.Nagrinėjamu atveju pirmosios teismas skundžiamu procesiniu sprendimu taip pat taikė ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą ir atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą apeliantui, konstatuodamas jo nesąžiningumą. Pažymėtina, kad priimdamas skundžiama nutartį, teismas nekonstatavo, jog apeliantas būtų sudaręs CK 6.67 straipsnyje nurodytus sandorius, tačiau išvadą dėl apelianto nesąžiningumo padarė nurodęs, kad apeliantas turi realiais galimybes padengti kreditorinius įsipareigojimus per protingą laiką, tuo tarpu jo skoliniai įsipareigojimai atsirado panašiu laikotarpiu, tačiau jis, suvokdamas savo finansines galimybes, ir toliau skolinosi, nesistengė savo įsipareigojimų kreditoriams mažinti, priešingai jis juos didino, bandydamas išvengti ilgalaikių įsipareigojimų kreditoriams ir tokiais nesąžiningais veiksmais galimai sukelti savo nemokumą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Toks aiškinimas atitinka sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis, nes pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktą asmenys, kurių nemokumą lėmė padaryti nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, praėjus tam tikram laikui (išnykus teistumui), įgyja teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Analogiškai asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, už kuriuos šiems asmenims netaikyta baudžiamoji atsakomybė, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. R. ir kt. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-65-969/2015). Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Pažymėtina, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinta teisės norma, t. y. kad sprendžiant dėl pareiškėjų sąžiningumo turi būti įvertinti jų veiksmai (neveikimas) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jiems iškėlimo priėmimo, nuosekliai aiškinama ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. e3K-3-242-248/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. A. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-269-219/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. L. ir kt. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. e3K-3-434-686/2015; 2015 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-394-415/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208-313/2016).Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, konstatuoja, kad, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo, turi būti vertinami apelianto (pareiškėjo) veiksmai (neveikimas) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo – t. y. iki 2016 m. balandžio 6 d. Pažymėtina, kad iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismo vertinti sandoriai, kurie lėmė apelianto nemokumą, nepatenką į 3 metų laikotarpį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo apeliantui klausimą, įstatyme nustatytu laikotarpiu apelianto veiksmų sąžiningumo aspektu neanalizavo, ir nesprendė, ar būtent įstatyme įtvirtintu laikotarpiu sudarytų sandorių sudarymas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme laikytinas pakankamu pagrindu atsisakyti iškelti apeliantui (pareiškėjui) bankroto bylą.Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant įmonių bankroto bylose kylančius teisės klausimus, konstatuota, jog bankroto bylos susijusios su viešuoju interesu – maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus. Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 str., ĮBĮ 9 str. 2 d. 6 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-106/2014). Tokia kasacinio teismo praktika mutatis mutandis taikytina ir fizinio asmens bankroto bylose, nes iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.), įrodinėjimas turi savo specifiką. Civilinėje byloje galiojant sąžiningumo prezumpcijai, asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, priešingai nei ginčo teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, nėra skirtinga jų baigtimi suinteresuotų šalių, kurios dispozityviai įrodinėja savo reikalavimus ir atsikirtimus, inter alia teikia duomenis, paneigiančius kitos ginčo šalies sąžiningumo prezumpciją. Tokius duomenis teismui gali pateikti kreditoriai, kurie, laikydami save suinteresuotais asmenimis, gali išdėstyti poziciją dėl bankroto bylos iškėlimo, savo pareiškimu įstoti į bylą tam, kad pateiktų teismui duomenis, taip pat ir apie skolininko nesąžiningumą. Dėl to teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014).Atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto nesąžiningumo padarytos detaliai neišanalizavus visų faktinių bylos aplinkybių, taip pat netinkamai pritaikius FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, kadangi teismas, vertindamas apelianto (pareiškėjo) veiksmus sąžiningumo aspektu vertino jo elgesį, turėjusį įtakos jo nemokumui, ne per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, o ankstesniu laikotarpiu.Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmiau nurodytos aplinkybės, susijusios su apelianto (ne)mokumu ir (ne)sąžiningumu, liko išsamiai nenustatytos ir detaliai neįvertintos, o dėl to galėjo būti nepagrįstai atsisakyta iškelti apeliantui S. A. bankroto bylą. Esant šioms priežastims Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina šiam teismui nagrinėti iš naujo, tai šiam teismui paliktinas spręsti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (CPK 93 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.