- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-20
- Bylos Nr.
- e2A-775-357/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-00865-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė, Irena Stasiūnienė
- Atsakovas
- E. B.
- Ieškovas
- R. V.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. B. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovui E. B., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Mažeikių rajono savivaldybėje, dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, jo gyvenamosios vietos ir tėvo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
1. Ieškovė R. V. ieškiniu prašė priteisti nepilnamečio sūnaus M. B., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymą iš tėvo E. B. periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis po 200 Eur nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki vaiko pilnametystės; priteisti iš atsakovo nepilnamečiui sūnui M. B. neteikto išlaikymo 3200 Eur skolą už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d.; skirti ieškovę nepilnamečio vaiko išlaikymui mokamų lėšų administratore uzufrukto teise; nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su vaiko motina, t. y. ieškove; nustatyti bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovui nuo 2016 m. gruodžio 1 d. pradėjus atlikti laisvės atėmimo bausmę, jis nebeteikia vaikui išlaikymo. Atsakovo artimieji nuperka vaikui žaislų, drabužėlių. Jie savo nuožiūra perka vaikui daiktus, maždaug už 16 Eur per mėnesį. Ji gyvena išsinuomotame vieno kambario bute. Vaikas dažnai serga.
Atsiliepimas
2. Atsakovas E. B. su ieškinio reikalavimais sutiko iš dalies ir nurodė, kad jo tėvai iš dalies prisideda prie vaiko išlaikymo. Ieškovė prašo priteisti iš jo per didelį vaikui išlaikymą. Atlikęs bausmę turės ieškotis darbo, gyvenamosios vietos. Sutinka mokėti sūnui išlaikymą, bet ne po 200 Eur per mėnesį, tačiau neturi nuomonės, kokio dydžio išlaikymas reikalingas vaikui, palieka spręsti teismui. Sūnus ateina pas jo mamą pavalgyti. Jo mama tariasi su ieškove, ką reikia vaikui nupirkti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. liepos 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Nustatė ieškovės R. V. ir atsakovo E. B. nepilnamečio sūnaus M. B., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove R. V. jos pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, priteisė iš atsakovo E. B. išlaikymą nepilnamečiui sūnui M. B., gimusiam (duomenys neskelbtini), kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 200 Eur nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, priteisė iš atsakovo E. B. 3200 Eur nepilnamečio sūnaus M. B., gimusio (duomenys neskelbtini) išlaikymo įsiskolinimą nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d.; M. B. išlaikyti skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė ieškovę R. V.; nustatė atsakovo E. B. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi M. B. tvarką.
4. Atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko amžių, į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie specialiuosius vaiko poreikius, tačiau mažamečiui vaikui reikalinga pilnavertė mityba, apranga, avalynė, lavinimas, higienos priemonės ir kt., teismas sprendė, kad per mėnesį 300 Eur suma mažamečiui vaikui yra pakankama jo poreikiams patenkinti.
5. Teismas nustatė, jog ieškovės gaunamas pajamas sudaro 45,22 Eur išmoka vaikui per mėnesį, ieškovei padeda jos artimieji, atsakovo tėvai, t. y. vaiko seneliai, vaikui savo nuožiūra nuperka daiktų (žaislų, drabužėlių) maždaug už 16 Eur per mėnesį. Ieškovė 2018 m. birželio 30 d. pabaigė politechnikos mokyklą, nedirba, augina mažametį vaiką. Ieškovė neturi savo vardu registruotino kilnojamojo ar nekilnojamojo turto. Gyvena kartu su sūnumi išsinuomotame bute, už kurį kas mėnesį moka 70 Eur nuomos mokestį ir už komunalinius patarnavimus. Atsakovas nekilnojamojo turto nuosavybės teise įgijęs neturi, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Atsakovas teismui nepateikė duomenų apie savo materialinę padėtį ir pajamas.
6. Teismas nurodė, kad atsakovas yra jauno amžiaus, darbingas, neturintis sveikatos problemų, todėl yra pagrindo teigti, kad jo turtinę padėtį lemia tik paties požiūris į darbą ir savo socialinį statusą. Atsakovo turtinė padėtis turi reikšmės išlaikymo dydžio nustatymui, tačiau negali būti pagrindas atleisti tėvą nuo pareigos išlaikyti vaiką. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti.
7. Teismas konstatavo, kad atsakovas būdamas laisvės atėmimo vietoje, gali įsidarbinti ir taip gauti papildomų pajamų, be to, atsakovas šiuo metu yra išlaikomas iš biudžeto lėšų, todėl išleidžia mažiau pinigų, negu būdamas laisvėje.
8. Teismas nurodė, kad atsakovas neginčija, jog jis neteikė sūnui išlaikymo nuo 2016 m. gruodžio 1 d., t. y. kai jis pradėjo atlikinėti laivės atėmimo bausmę. Atsakovo tėvų, t. y. vaiko senelių, nupirkti vaikui daiktai vertinti kaip senelių dovanos vaikaičiui. Tai nelaikytina kaip išlaikymo teikimo forma, nes jie buvo pirkti senelių nuožiūra, nesitariant su ieškove, kas vaikui tuo metu būtina. Be to, atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų apie jo tėvų vaikui pirktus daiktus. Atsižvelgiant į tai, teismas atsakovo priteisė 3200 Eur išlaikymo įsiskolinimą skaičiuojant po 200 Eur kas mėnesį, nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d., t. y. už 16 mėnesių (200 Eur x 16 mėn.=3200 Eur).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovas E. B. prašo: bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. liepos 19 d. sprendimą pakeisti: sumažinti nepilnamečiui vaikui M. B. iš atsakovo E. B. priteisto periodinio išlaikymo sumą iki 100 Eur per mėnesį, sumažinti nepilnamečiui vaikui M. B. iš atsakovo E. B. priteistą išlaikymo įsiskolinimą iki 1600 Eur; kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas; apeliantui iš ieškovės priteisti apeliacijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas ir nukrypo nuo šiais klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo teismų praktikos. Priimto sprendimo negalima laikyti nei teisėtu nei sąžiningu.
9.2. Pirmosios instancijos teismas, sprendime deklaratyviai remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, iš tiesų nuo jos nukrypo. Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas, jog atsakovas yra sveikas ir darbingo amžiaus, tų pačių aplinkybių netaikė ieškovei, kuri taip pat yra sveika, darbingo amžiaus, ką tik įgijo profesinį išsilavinimą. Teismas nevertino ieškovės pastangų gauti daugiau pajamų. Vaikas yra daugiau kaip trijų metų amžiaus, jis gali eiti į darželį, o ieškovė dirbti. Tačiau ieškovė to nedaro, nepateikė jokių įrodymų apie jos pastangas įsidarbinti, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino, taip pažeisdamas tėvų lygybės principą išlaikymo prievolėje.
9.3. Teismas motyvavo hipotetine atsakovo galimybe įsidarbinti laisvės atėmimo vietoje, visiškai nevertindamas tai reglamentuojančių teisės aktų. Atsakovas pripažįsta, kad jo įkalinimas nesudaro pagrindo atleisti jį nuo išlaikymo pareigos, tačiau ši aplinkybė yra objektyvi sprendžiant dėl atsakovo galimybių gauti daugiau pajamų. Šalių turtinė padėtis nesudaro galimybių kas mėnesį skirti vaikui po 300 Eur išlaikymą, o atsakovo situacija nesudaro galimybių jam teikti net 2/3 šios prievolės.
9.4. Teismas taip pat motyvavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie savo pajamas ir turtinę padėtį, nors visiškai akivaizdu, kad atsakovo galimybės teikti įrodymus yra ribotos. Teismui nebuvo jokių sunkumų gauti bet kokius duomenis iš viešųjų registrų (teismas turėjo duomenis, kad atsakovas neturi nekilnojamojo turto), „Sodros“ apie atsakovo turtą ir pajamas.
9.5. Pati ieškovė nurodė, kad jos gaunamas pajamas sudaro 45,22 Eur išmoka vaikui per mėnesį. Tuo pat metu nurodo, jog vien už buto nuomą ir komunalinius mokesčius sumoka 70 Eur per mėnesį. Įvertinus aplinkybę, kad atsakovei ir vaikui reikia valgyti, apsirengti ir pan., akivaizdu, kad ieškovės deklaruojamų pajamų visiškai nepakanka pragyvenimui, jau nekalbant apie vaiko išlaikymą už 300 Eur per mėnesį. Tokiomis aplinkybėmis matyti, kad ieškovė neatskleidžia savo tikrųjų pajamų, abstrakčiai jas įvardydama artimųjų pagalba. Atsižvelgiant į ieškovės deklaruojamas pajamas ir protingai suprantamas būtinas išlaidas jos ir vaiko pragyvenimui, akivaizdu, kad ta pagalba yra pakankamai reikšminga, tačiau teismas to vėlgi nevertino.
9.6. Teismas nepagrįstai atsakovų tėvų ieškovei teikiamą pagalbą išlaikant vaiką įvertino tik kaip dovanas, kurios neturi įtakos šios bylos išsprendimui. Teismas motyvavo, kad seneliai perka vaikui rūbus, kitus daiktus savo nuožiūra nesitardami su ieškove, kas vaikui tuo metu būtina. Tačiau ši aplinkybė visiškai nereiškia, jog atsakovo tėvų nupirkti rūbai ir kiti daiktai yra apskritai nereikalingi ir nepalengvina vaiko išlaikymo naštos. Juo labiau, kad pati ieškovė nurodė apie artimųjų pagalbą. Ieškovei pripažįstant atsakovo tėvų pagalbą, įrodinėjimo pareiga, jog ši pagalba yra visiškai nereikalinga tenka ieškovei. Be to, tėvai ieškovei vaiko išlaikymui pervedinėjo ir pinigus. Šias aplinkybes patvirtins atsakovo tėvai, sesuo, todėl būtina apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovas byloje neturėjo advokato, todėl negalėjo kvalifikuotai, procesiškai laiku ir tinkamai teisme apginti savo teisų ir teisėtų interesų.
9.7. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas 3 metų vaikui būtinu 300 Eur dydžio išlaikymą, ieškovės nepagrįstą jokiais įrodymais, kai mažametis vaikas nelanko jokių būrelių, jam nereikia kišenpinigių, lėšų savarankiškam laisvalaikiui bei pomėgiams ir pan., neturi jokių specialių poreikių dėl sveikatos, taip pat pažeidė tėvų lygybės išlaikymo prievolėje principą nustatydamas atsakovui net 2/3 išlaikymo prievolėje. Teismų praktikoje tokio dydžio išlaikymą priteisia iš verslininkų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-378/2017).
10. Ieškovė R. V. atsiliepimo į atsakovo E. B. apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
12. Byloje ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
13. Apeliantas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, siekiant apklausti atsakovo tėvus, seserį dėl atsakovo tėvų teikto išlaikymo. Atsakovas byloje neturėjo advokato, todėl negalėjo kvalifikuotai, procesiškai laiku ir tinkamai teisme apginti savo teisų ir teisėtų interesų. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 nurodytus atvejus. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, proceso teisės normos nustato, kad apeliacine tvarka teismas paprastai bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (LAT CBS 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).
14. Iš 2018 m. birželio 28 d. teismo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad atsakovui buvo išaiškintos šalies teisės ir pareigos (CPK 42 str.), atsakovas dalyvavo teismo posėdyje ir buvo išklausytas teismo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese formos taisyklės, todėl prašymas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo paskirstymo tarp šalių
15. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
16. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje Nr.3K-3-171/2008).
17. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.
18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsiliepimo, atsikirtimų faktinį pagrindą.
19. Kaip jau minėta, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu, todėl nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismui įvertinus ieškovės pateiktus įrodymus ir nusprendus, kad šie įrodymai patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, atsakovas turėjo teisę pateikti įrodymus apie šių aplinkybių klaidingumą. Todėl atmestinas atsakovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių.
20. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimų yra nepagrįsti.
Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio nustatymo
21. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovo priteistas nepilnamečiui vaikui išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 200 Eur. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir neteisingai nustatė vaiko poreikius. Mano, kad iš atsakovo priteistas 200 Eur išlaikymas turėtų būti sumažintas iki 100 Eur, be to pačios ieškovės pajamos neleidžia panaudoti didesnės sumos sūnaus poreikiams.
22. CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas išplaukia tiek iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalis), tiek ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurių esmė yra ta, kad, visų pirma, užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, kuri įgyvendinama tiek naudojantis tėvų valdžios suteiktomis teisėmis, tiek vykdant atitinkamas prievoles, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą. Įstatyme įtvirtinta galimybė tėvams susitarti dėl teikiamo išlaikymo formos ir dydžio (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), tačiau, vienam iš tėvų ar jiems abiem nevykdant pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194 straipsnio 2 dalis, 3.196 straipsnis).
23. Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2005; 2010 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010; 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010). Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2006; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011).
24. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, nes išlaikymas visų pirma turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Dėl priteistino išlaikymo dydžio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. U. v. M. U., bylos Nr. 3K-3-209/2013). Nors tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Nurodytų kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaikais susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
25. Skundžiamu sprendimu iš atsakovo nepilnamečiui vaikui yra priteistas išlaikymas po 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės. Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad priteisto iš atsakovo išlaikymo suma yra per didelė 3 metų vaikui, neturinčių specialių poreikių. Šalių nepilnamečio sūnaus poreikiams tenkinti reikalingos išlaidos sudaro 300 Eur per mėnesį, į šią sumą įskaičiuotos šios išlaidos: 60 Eur būsto išlaikymui (mokesčiams), 120 Eur maistui, 50 Eur avalynei ir drabužiams, 20 Eur vaistams ir vitaminams, 20 Eur higienos prekėms, 30 Eur ugdymo ir lavinimo priemonėms, 30 Eur darželio lankymui. Įvertinus nepilnamečio vaiko amžių (3 metų), atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta specialiųjų vaiko poreikių, į ieškovės pateiktus išlaidas pagrindžiančius duomenis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių nepilnamečiui vaikui išlaikyti 300 Eur suma yra būtina. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad išlaikymas vaikui yra priteisiamas ilgesniam laikotarpiui į ateitį (iki jo pilnametystės), todėl turi būti įvertinami jo poreikiai ne tik šiuo momentu, bet ir į ateitį.
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, jog orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems jo poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. spalio 11 d. Nr. 814 nutarimu nuo 2018 m. sausio 1 d. patvirtinta 400 Eur minimali mėnesinė alga. Taigi, nepilnamečio vaiko poreikiams nustatyta reikalinga suma (300 Eur) yra mažesnė nei orientacinis kriterijus.
27. Atsižvelgiant į tai, kad šalių nepilnametis vaikas gyvena kartu su ieškove, laikytina, kad ieškovei yra geriau žinomi nepilnamečio vaiko poreikiai bei išlaidos jiems tenkinti. Kadangi apeliantas nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, kurie paneigtų ieškovės nurodytas išlaidas šalių nepilnamečio sūnaus poreikiams tenkinti, laikytina, kad apelianto argumentas, kad nepilnamečiui vaikui pakaktų iš apelianto skirti tik 100 Eur išlaikymą per mėnesį, yra tik apelianto gynybinė pozicija, siekiant išvengti reikiamo nepilnamečio vaiko poreikiams patenkinti išlaikymo teikimo.
28. Mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis.
29. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad atsakovas šiuo metu neturi objektyvių galimybių įsidarbinti ir gauti pajamas, nes atlieka bausmę laisvės atėmimo vietoje. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog tėvams į sunkią turtinę padėtį patekus dėl savo nerūpestingo elgesio (šiuo atveju padarytų nusikalstamų veikų), tėvai negali remtis susidariusia sunkia turtine padėtimi, prašydami mažesnio išlaikymo dydžio nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2006 m. rugsėjo 13 d. civilinėje byloje 3K-3-469/2006). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pajamų neturėjimas ir negalėjimas gauti pakankamų pajamų dėl jo buvimo laisvės atėmimo vietoje, negali būti teisėtu pagrindu, atleidžiančiu atsakovą nuo pareigos išlaikyti savo nepilnametį sūnų.
30. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šalių turtinę padėtį ir priteisė didesnę dalį išlaikymo iš atsakovo. Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad ieškovės gaunamas pajamas sudaro 45,22 Eur išmoka vaikui per mėnesį, ji 2018 m. birželio 30 d. pabaigė politechnikos mokyklą, nedirba, augina mažametį vaiką, neturi savo vardu registruotino kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, gyvena kartu su sūnumi išsinuomotame bute, kad atsakovas nekilnojamojo turto nuosavybės teise įgijęs neturi, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad atsakovas būdamas laisvės atėmimo vietoje, gali įsidarbinti ir taip gauti papildomų pajamų, be to, atsakovas šiuo metu yra išlaikomas iš biudžeto lėšų, todėl išleidžia mažiau pinigų, negu būdamas laisvėje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė iš atsakovo sūnaus išlaikymui priteisti 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Padaryta pirmosios instancijos teismo išvada nepažeidžia išlaikymo dydžio nustatymą reglamentuojančių materialiosios teisės normų ir nenukrypsta nuo jų išaiškinimų, pateiktų kasacinio teismo praktikoje. Mažinti iš atsakovo priteistą išlaikymą remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.
31. Atkreiptinas dėmesys, kad išlaikymo teikimo santykiai yra tęstinio pobūdžio. Dėl to teismo sprendimas, kuriuo yra priteistas atitinkamo dydžio išlaikymas, šalims res judicata galios neįgyja, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ar paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios gali sudaryti pagrindą peržiūrėti teismo sprendimą, kiekvienas suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti teismo sprendimu nustatytą išlaikymo dydį.
Dėl išlaikymo įsiskolinimo
32. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas įsiskolinimo sumą neturėjo taikyti tokio paties 200 Eur per mėnesį išlaikymo dydžio, o privalėjo jį mažinti, kadangi atsakovo tėvai finansiškai rėmė šalių nepilnametį vaiką, pirko jam daiktus.
33. Išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: (a) vaiko poreikiai, (b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, (c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, (d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, (e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008). Taigi, byloje turi būti nustatomos aplinkybės, reikšmingos klausimui dėl išlaikymo įskolinimo priteisimo išspręsti, ir konstatuojamas teisės reikalauti išlaikymo atsiradimo momentas. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
35. Nagrinėjamu atveju, atsakovas neginčija, jog jis neteikė sūnui išlaikymo nuo 2016 m. gruodžio 1 d., t. y. kai jis pradėjo atlikinėti laivės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovui nepilnamečiam sūnui priteisę 200 Eur išllaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 200 Eur kas mėnesį. Byloje nebuvo nustatyta, kad iki ieškinio padavimo vaiko poreikius tenkino mažesnė suma. Tokių aplinkybių įrodinėjimo našta šiuo atveju negali būti perkelta kitai šaliai, juo labiau teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-404/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-378/2017). Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo tėvų, t. y. vaiko senelių nupirkti vaikui daiktai vertinti kaip senelių dovanos vaikaičiui. Tai nelaikytina kaip išlaikymo teikimo forma, nes jie buvo pirkti senelių nuožiūra, nesitariant su ieškove. Be to, atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų apie jo tėvų vaikui pirktus daiktus.
36. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad vaiko poreikiai iki ieškinio teismui padavimo dienos buvo mažesni ir sumažinti priteisto išlaikymo įsiskolinimą, nes išlaikymui gautinos lėšos yra vaiko, o ne tėvo (motinos) nuosavybė.
Dėl kasacinio teismo praktikos
37. Pažymėtina, kad tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Baltijos žuvys“, bylos Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą, bylos Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.) nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-513-916/2016; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-219/2017; kt.).
38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
39. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
40. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
41. Vadovaudamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra įstatyminio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
42. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstomos.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.