Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Jūratės Petraškienės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. K. ir nuteistojo E. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimus 4 (keturis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje bei viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

R. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš E. K. priteista 1 400 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Taip pat iš E. K. R. K. naudai priteista 2 013,70 Eur proceso išlaidų, patirtų teisinei pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. K. nuteistas už tai, kad 2023 m. birželio 23 d. apie 09.40 val. degalinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje įvykusio žodinio konflikto metu 2 (du) kartus koja tyčia įspyrė nukentėjusiajam R. K. į pilvo sritį, sukeldamas fizinį skausmą, ir 2 (du) kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam į dešinės pusės skruostą, padarydamas poodinę kraujosruvą dešinio skruosto srityje, paviršinę muštinę žaizdelę burnos gleivinėje – sukeldamas nukentėjusiajam R. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis R. K. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 2 d. nuosprendį, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant teiginį – „Be to, teismas pažymi, jog pati įvykio situacija nepaneigia, kad abi šalys galėjo būti puolančios ir sužaloti viena kitą tyčia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007; 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013). Abipusėms muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Kaip matyti iš jau aptartų įrodymų visumos, kaltinamasis spyrė ir sudavė smūgius rankomis jau būdamas išlipęs iš savo automobilio, t. y. jau pasibaigus spaudimo durelėmis situacijai, ir nėra jokių įrodymų, kad po to spaudimo durelėmis R. K. būtų atlikęs veiksmus, kurie būtų kėlę realų pavojų kaltinamajam“, pakeičiant šį teiginį kitu teiginiu – „Be to, teismas pažymi, jog pati įvykio situacija paneigia, kad abi šalys galėjo būti puolančios ir sužaloti viena kitą tyčia. Kaip matyti iš jau aptartų įrodymų visumos, kaltinamasis spyrė ir sudavė smūgius rankomis jau būdamas išlipęs iš savo automobilio ir nėra jokių įrodymų, kad R. K. būtų atlikęs veiksmus, kurie būtų kėlę realų pavojų kaltinamajam“. Taip pat skundu prašoma nukentėjusiojo naudai iš E. K. priteisti išlaidas, kurias jis patyrė apmokėdamas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.

2.1. Skunde nurodoma, jog prašomas pašalinti nuosprendyje nurodytas teiginys yra nepagrįstas bei neteisėtas, pažeidžiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir nukentėjusiojo teisę į nekaltumo prezumpciją. Neturėdamas jokių įrodymų, tik nuteistojo teiginius, apylinkės teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis taipogi buvo agresyvus, tyčia puolė E. K. bei jį sužalojo ir tokiu būdu dalyvavo muštynėse. Tokių išvadų darymas yra nemotyvuotas, nes R. K. atžvilgiu nėra priimtas joks įsiteisėjęs galutinis nuosprendis. R. K. apskritai nėra teistas dėl jokio nusikaltimo padarymo. Be to, tokiu teiginiu apylinkės teismas ignoravo ir peržengė kaltinimo ribas. Nuosprendžio dalis, kurioje pasisakoma apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, esant abipusėms muštynėms, neatitinka šios bylos faktinių aplinkybių. Darydamas ginčijamas išvadas, apylinkės teismas taip pat nebuvo nuoseklus, kadangi jokioje galutinio procesinio sprendimo dalyje jis nenurodė, jog nepritaria R. K. pateiktai įvykio versijai. Priešingai, teismas konstatavo, kad nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, kuriuos patvirtina netiesioginiai liudytojų parodymai bei specialisto išvada, leidžia tikėti būtent nukentėjusiojo parodymais ir juos vertinti kaip patikimus ne tik dalyje dėl smūgių į veidą, bet ir dėl spyrių į pilvą. Taigi, pats pirmosios instancijos teismas pritarė, kad būtent R. K. pateikta versija yra patikima ir ja vadovavosi nuteisdamas E. K.. Teismo nenuoseklumą patvirtina ir tai, kad jis traktavo nuteistojo parodymus kritiškai, tačiau tuo pačiu vien tik jo parodymų pagrindu padarė apkaltinamojo pobūdžio išvadas nukentėjusiojo atžvilgiu.

2.2. Skunde nukentėjusysis taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas nepagrįstas išvadas dėl jo tariamo smurtinio elgesio, visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-23031-23 medžiagoje užfiksuotų duomenų. Šis priešpriešinis ikiteisminis tyrimas buvo jau tris kartus nutrauktas prokurorų nutarimais. Jame yra vienintelė Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 1342/2023 (02). Šis medicininis tyrimas atliktas tik 2023 m. liepos 5 d., t. y. po to, kai praėjo 12 dienų nuo įvykio dienos. Praėjęs laiko tarpas tiesiogiai susijęs su daug mažesniu tokios specialisto išvados tikslumu. Be to, specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai net neatitinka E. K. paaiškinimų. Nuteistasis specialistei teigė, kad vairuotojo durelėmis jam buvo sužalota kairė čiurna ir dešinys žastas (specialisto išvados įvykio aplinkybių aprašymo dalis), tuo tarpu specialisto išvados išvadų 1 punkte nurodoma, jog E. K. konstatuoti odos nubrozdinimai kairėje pėdoje, kairėje čiurnoje. Be to, pas sužalojimo mechanizmas, kurį nurodė E. K., vėlgi yra prieštaringas ir nelogiškas. E. K. 2023 m. birželio 23 d. parodymų protokole nurodyta – „aš bandžiau išlipti iš automobilio, o jis neleido, įrėmęs kojomis rankomis spaudė dureles, ko pasėkoje atsirado ant mano dešinės rankos mėlynė ir buvo įlenktos priekinės vairuotojo pusės durelės ir sparnas“. Taigi, jokių duomenų dėl mėlynės (poodinės kraujosruvos) ant E. K. dešinės rankos byloje nėra. Cituotame protokole net nėra užsimenama apie E. K. patirtą sužalojimą kairėje pėdoje ar kairėje čiurnoje. E. K. teigė, jog patyrė fizinį skausmą, kai automobilio vairuotojo durelėmis buvo spaudžiama nukentėjusiojo kairė koja ir abi rankos. Fiziologiškai žmogaus koja yra daug storesnė kūno dalis, nei rankos, todėl, spaudžiant dureles, neįmanoma sukelti skausmo žmogaus rankoms. Be to, durelės atsidaro lanksto principu, taigi, užkišus koją arčiau besilankstančių durelių vyrių, neįmanoma sukelti skausmo spaudžiant durelėmis rankas. Žmogaus kūno dalis, esanti arčiau durelių lankstų, kontaktuoja pirmiausia, taip užkertant galimybę kitom kūno dalim kontaktuoti su durelėm.

2.3. Be to, iš nustatytų aplinkybių kyla daug abejonių dėl rankų sužalojimų vietų. E. K. nurodė, kad buvo sužalotas dešinys žastas (duomenys iš specialisto išvados Nr. G 1342/2023 įvykio aplinkybių aprašymo dalies), o tai sunkiai suvokiama, kadangi tokia kūno vieta spausti vairuotojo durelėmis yra praktiškai neįmanoma. Be to, sunkiai suvokiama, kaip gali būti spaudžiamas dešinys žastas, jei vairuotojui sėdint, artimiausia durelėms žmogaus pusė yra kairė pusė. Nelogiška ir fizikiniams dėsniams prieštarauja E. K. nurodytos aplinkybės, kad R. K. neva prispaudė abi rankas, kairę koją, ko pasėkoje jis jautė fizinį skausmą, o vėliau ant savo dešinės rankos žasto vidinės pusės ir kairės kojos čiurnoje pastebėjo mėlynes (citata iš 2023 m. liepos 12 d. E. K. parodymų atpažinti protokolo). Šie E. K. parodymai vėl prieštaringi, kadangi sunkiai suvokiama, kaip gali būti prispaustos abi rankos, jeigu E. K. teigė, jog pastebėjo mėlynę dešinės rankos žasto vidinėje pusėje. Nėra aišku, kokioje pozicijoje tuomet buvo kairė ranka ir kaip ji tariamai buvo prispausta. Iš esmės visi šie prieštaringi E. K. parodymai atsirado po kurio laiko bei nuolatos keitėsi – pradžioje bendraudamas su policijos pareigūnais telefonu, jis nurodė tik automobilio apgadinimus ir nieko neminėjo apie jam padarytus sužalojimus, o vėliau duodamas parodymus nurodė skirtingus galimai jam padarytus sužalojimus bei jų padarymo mechanizmą, pradžioje teigdamas, kad durelėmis jo koja ir abi rankos buvo prispaustos vieną kartą, o vėliau, kad kelis kartus. Be to, E. K. pasišalino iš įvykio vietos be jokios svarbios priežasties, tariami jam padaryti sužalojimai nebuvo objektyviai užfiksuoti, jis taip pat nesikreipė ir į gydymo įstaigas, o į ekspertizės įstaigą kreipėsi tik praėjus nemažam laiko tarpui. Akivaizdu, kad joks ekspertas negali nustatyti konkretaus sužalojimų padarymo laiko. Svarbu paminėti ir tai, kad specialisto išvadoje E. K. konstatuoti ir nubrozdinimai kairėje pėdoje, kai šio sužalojimo jis nenurodė nei vienos apklausos metu. Taigi, darytina pagrįsta išvada, kad šiuos specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus – odos nubrozdinimus kairėje pėdoje, kairėje čiurnoje – padarė visiškai ne R. K. ir jie padaryti ne aptariamo įvykio degalinėje metu. Visi paminėti argumentai rodo, kad, traktuodamas savo veiksmus kaip gynybinius, E. K. tiesiog pateikė savo gynybinę poziciją. Kartu tai įrodo išskirtinai E. K. išreikštą tyčią sužaloti R. K. atliekant veiksmus, dėl kurių jis pagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 2 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodoma, jog apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė iš esmės vieninteliu įrodymu – nukentėjusiojo parodymais, visas iškilusias abejones ignoravo, jų nepašalino, jas vertino nukentėjusiojo, bet ne nuteistojo naudai, ko pasėkoje kaltė buvo konstatuota ne abejonėmis nekeliančiais įrodymais, o prielaidomis. Tokiu būdu teismas pažeidė ne tik procesinės teisės normas, numatančias, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, bet ir in dubio pro reo principą, pagal kurį visi neaiškumai, netikslumai ir abejonės turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, nekaltumo prezumpciją, nukrypo nuo teismų praktikos. Taip pat teismas, nurodydamas, kad nuteistojo kaltę įrodo „kiti įrodymai“, jų taip ir nekonkretizuodamas, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Be to, apylinkės teismas absoliučiai kvestionavo Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir joje konstatuotus reikšmingus faktus, kad nuteistajam padarytas nežymus sveikatos sužalojimas, kad konfliktas buvo nutrauktas būtent nuteistojo dėka, kad R. K. veiksmai galimai buvo neteisėti, kad dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų, nuteistasis jautė realią grėsmę, priėmė išvadas, kardinaliai prieštaraujančias šiai Kauno apygardos teismo nutarčiai.

3.2. Nuteistojo įsitikinimu, priešingai nei nurodė apylinkės teismas, nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Pagal nukentėjusiojo parodymus, jam neva buvo smūgiuota du kartus dešine koja į pilvo sritį ir du kartus kairiu kumščiu į dešinį skruostą. Tačiau byloje nėra nei vieno įrodymo, neginčytinai patvirtinančio tokius nukentėjusiojo parodymus, smūgius ir jų skaičių. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai policijos pareigūnai D. J. ir A. P. nurodė, kad nukentėjusysis, tik atvykus pareigūnams, nurodė, jog jam buvo smūgiuota vieną kartą į veidą ir vieną kartą į pilvą. Taigi, nukentėjusiojo parodymai dėl smūgių skaičiaus yra prieštaringi ir skirtingi, jų nepatvirtina ir nurodytų liudytojų parodymai, kurie yra netiesioginiai įrodymai ir yra išvestiniai iš paties nukentėjusiojo parodymų. Šių nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina ir apylinkės teismo nurodyta specialisto išvada, policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai ar kažkokie kiti įrodymai. Specialisto išvadoje yra perrašyta kitų medicininių apžiūrų informacija bei iš jų padaryta išvada, kad nukentėjusiajam 2023 m. birželio 23 d. buvo padaryta poodinė kraujosruva dešinio skruosto srityje, paviršinė muštinė žaizdelė burnos gleivinėje, mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimai galėjo būti padaryti smūgiuojant rankomis. Taigi, specialisto išvada nepatvirtina nei 4 smūgių, nei smūgių į pilvą, nei jų padarymo laiko (nurodoma tik data). Policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai, kuriuose užfiksuotas pokalbis tarp policijos pareigūnų ir R. K., taip pat niekaip neįrodo nuteistojo kaltės, nes, visų pirma, įrašas padarytas jau po įvykio, antra, įraše užfiksuoti nukentėjusiojo paaiškinimai, kas reiškia, kad teismas nuteistojo kaltę grindė įrodymais, kurie yra išvestiniai iš paties nukentėjusiojo parodymų. Šiame kontekste nuteistasis taip pat pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismui sprendžiant kaltinamojo kaltės klausimą, negalima vadovautis išimtinai vien nukentėjusiųjų duotais parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas šią taisyklę grubiai pažeidė.

3.3. Toliau skunde teigiama, kad apie kraują iš lūpos policijos pareigūnams pasakė nukentėjusysis. Nei vienas šių liudytojų, o taip pat ir liudytoja V. K., kurios parodymus teismas be jokio pagrindo vertino kritiškai, jokio kraujo nematė. Tai, kad V. K. su nuteistuoju sieja artimi ryšiai, nereiškia, kad jos parodymai turi būti vertinami kritiškai, jei teismas nenustatė nei šios liudytojos parodymų nenuoseklumo, nei jų prieštaravimo su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nenustatė ir to, jog ši liudytoja būtų davusi melagingus parodymus ar sukėlusi abejonių dėl jos parodymų teisingumo. Priešingai, šios liudytojos parodymai sutampa su kitų liudytojų parodymais bei įrašais medicininiuose dokumentuose. Kad nukentėjusiajam neva buvo sužalota lūpa, nepatvirtina ir iš karto po įvykio atliktos net dvi medicininės apžiūros. Kaip matyti iš 2023 m. birželio 23 d. Medicininio dokumentų išrašo/siuntimo, nukentėjusysis 11.10 val. buvo apžiūrėtas greitosios medicinos pagalbos automobilyje, kur buvo užfiksuotas tik padidėjęs kraujo spaudimas. 11.54 val. jis buvo apžiūrėtas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriuje, kur taip pat rastas tik padidėjęs kraujo spaudimas. Tuo tarpu nukentėjusiojo dešinės apatinės lūpos vidinės dalies patinimas buvo užfiksuotas tik 15.41 val., t. y. praėjus beveik 4 val. po pirminės medicininės apžiūros, ir dėl neišsiaiškintų aplinkybių nukentėjusiajam pakartotinai atvykus į Skubios pagalbos skyrių. Nei policijos pareigūnai, atvykę iš karto po įvykio, nei liudytoja V. K., atvykusi tuo pačiu metu kaip ir pareigūnai, nematė ir negalėjo matyti nei kraujo, nei jokio lūpos ar veido sužalojimo, nes jo tiesiog nebuvo. Priešingu atveju, tiek liudytojams, tiek ir pirminių medicininių apžiūrų metu, tokie sužalojimai būtų matomi ir užfiksuoti. Medicininių apžiūrų metu nebuvo užfiksuota ir jokia poodinė kraujosruva dešinio skruosto srityje. Pastarasis sužalojimas yra užfiksuotas specialisto išvadoje, kuri buvo pradėta 2023 m. birželio 23 d. 13.30 val. ir baigta 2023 m. rugpjūčio 9 d., o tyrimas atliktas remiantis kitais medicininiais dokumentais. Taigi, nors teismas nuteistojo kaltę įrodinėjo ir specialisto išvada, tačiau pastaroji nepatvirtina, jog joje užfiksuoti sužalojimai buvo padaryti 2023 m. birželio 23 d. ryte, t. y. įvykio metu, ir nuteistojo. Joje užfiksuoti nukentėjusiojo sužalojimai galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis ir kitu laiku. Byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusiajam po įvykio buvo padidėjęs kraujo spaudimas, dėl ko įprastai veidas parausta ir dėl ko liudytojai policijos pareigūnai nurodė veido paraudimą, patinimą. Liudytojas D. J. matė paraudusį nukentėjusiojo veidą, o liudytoja A. P. – lengvai patinusį. Esant prieštaravimams tarp šių parodymų, teismas turėjo išsiaiškinti, kurio iš šių liudytojų parodymais vadovautis, kokį patinimą ir kurioje veido dalyje, ar visame veide, liudytoja A. P. matė, ar ji teisingai identifikavo patinimą kaip sumušimą, ar tiesiog patinimas buvo sąlygotas dėl susijaudinimo ir padidėjusio kraujo spaudimo. Nepaisant to, kad teismas tokių prieštaravimų pašalinimo neatliko, tačiau byloje pakako įrodymų, kad būtų galima liudytojo D. J. parodymus laikyti teisingais, juos susiejant su kitais įrodymais (medicininėmis apžiūromis).

3.4. Be to, nukentėjusiojo parodymai teismui turėjo sukelti abejonių ir dėl to, jog akistatos metu jis neatsiminė į kurią pusę neva buvo suduoti smūgiai, kai teisiamojo teismo posėdžio metu, nuo įvykio praėjus daugiau nei metams, jis puikiai prisiminė į kurią pusę jam buvo smūgiuota. Abejonių dėl R. K. parodymų turėjo sukelti ir konstatuotas bei nepaneigtas faktas, patvirtintas tiek paties nuteistojo, tiek liudytojos V. K., jog nuteistasis yra dešiniarankis. Nuteistasis, būdamas dešiniarankiu, be jokių abejonių, jei būtų smūgiavęs, būtų smūgiavęs ne kaire, o dešine ranka. Tuo tarpu nukentėjusiojo parodymuose tvirtinama, kad jam buvo smūgiuota kairės rankos kumščiu į dešinį skruostą. Tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis nurodė, kad konfliktas vyko vyrams stovint vienas priešais kitą, t. y. veidas į veidą. Smūgis kairia ranka į dešinį skruostą niekaip praktiškai neįmanomas vyrams stovint vienas priešais kitą.

3.5. Skunde taipogi nurodoma, jog teismas E. K. padarytus kūno sužalojimus ne tik ignoravo, kažkodėl juos vertino nereikšmingus ir pagal gynimuisi būdingus požymius, bet ir perkėlė nuteistajam pareigą įrodinėti savo nekaltumą. To, kad nukentėjusysis nesmūgiavo ir nespyrė E. K., teismui pakako padaryti išvadą, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nebuvo būtinosios ginties, o E. K. yra kaltas. Tačiau R. K. atliko kitokius tyčinius veiksmus, t. y. automobilio durelėmis spaudė nuteistojo ranką ir koją, neleisdamas jam išlipti iš automobilio, ir taip sukėlė fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sužalojimą. E. K. medicinos eksperto nustatytus sužalojimus, padarytus būtent šio įvykio metu, neginčytinai konstatavo ir Kauno apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartyje. Teismas net nevertino, kad konfliktą inicijavo nukentėjusysis, kuomet įvykus incidentui dėl manevravimo automobiliais, jis pirmas iššoko iš savo automobilio, priartėjo prie nuteistojo automobilio ir ėmė elgtis agresyviai. Jei ne nukentėjusiojo elgesys, šiai dienai nebūtų nei šio proceso, nei kito ikiteisminio tyrimo, kur nuteistasis yra pripažintas nukentėjusiuoju dėl R. K. veiksmų. Teismas turėjo įvertinti tai, kad nukentėjusysis taip pat atliko neteisėtus veiksmus, kėlė grėsmę, buvo konflikto iniciatorius, o nuteistasis nutraukė konfliktą, ir į tai atsižvelgti priimant sprendimą.

3.6. Galiausiai skunde nurodoma, jog teismas, priteisdamas nukentėjusiajam 1 400 Eur dydžio neturtinę žalą nukrypo nuo teismų praktikos. Anot nuteistojo, teismų praktikoje priteisiant neturtinę žalą dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 140 straipsnio 1 dalyje, paprastai priteisiama nuo 150 iki 1200 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141 -699/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K- 128-489/2020, 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256- 648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023, 2K-207-628/2023 ir kt). 1 000 Eur ir daugiau priteisiamos daugiau išskirtiniais atvejais, kai smurtas pasireiškia didesniu intensyvumu, atliekama daugiau smurtinių veiksmų, smurtauja daugiau nei vienas asmuo, smūgiai suduodami į gyvybiškai svarbias kūno vietas, kai asmeniui dėl sužalojimo lieka liekamieji reiškiniai visam gyvenimui ar ilgesniam laikotarpiui ir pan. (Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2024 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-155-795/2024). Be to, teismai laikosi ir tos nuostatos, kad nepatogumai ir kt. turi būti įrodyti. Šiuo atveju nukentėjusiojo nurodyti nepatogumai valgant, atliekant higienos procedūras, sumažėjusi bendravimo galimybė, patirtas gėdos jausmas, atsiradęs nesaugumo, baimės jausmas, nėra įrodyti. Skunde taip pat pateikiamas sąrašas baudžiamųjų bylų, kuriose priteista neturtinė žala yra ženkliai mažesnė, nei šioje byloje, nors nusikalstama veika padaryta net keliems asmenims, moterims, mažametei, suduodant 10, 20 smūgių, padarant žymiai didesnius kūno sužalojimus, kurie turi išliekamųjų padarinių ir iki šiol: 1A-258-885/2019, 1A-221-882/2024, 1A-468-1072/2024, 1A-170-882/2024.

4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusysis R. K. ir jo atstovas advokatas Artūras Andriukaitis prašė atmesti nuteistojo E. K. apeliacinį skundą, o nukentėjusiojo pateiktą skundą tenkinti. Advokatė Egidija Vėbraitė palaikė savo ginamojo pateiktą apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti, o nukentėjusiojo skundą atmesti. Prokurorė prašė tenkinti nukentėjusiojo skundą, o nuteistojo skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo R. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus. Iš nuteistojo pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis nesutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, prašo jį dėl šio nusikaltimo išteisinti. Tuo tarpu nukentėjusiojo skunde nekvestionuojamas nei vienas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 2 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje priimtas sprendimas. Tai yra, nukentėjusysis skunde nepateikia jokių argumentų ir motyvų, kurie leistų spręsti, kad jis nesutinka su nuteistojo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jam paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu, o taip pat ir nuosprendžio dalimi, kuria buvo išspręsti nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio bei proceso išlaidų atlyginimo klausimai. R. K. tik prašo pašalinti tam tikrus pirmosios instancijos teismo teiginius (motyvus), nurodytus skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Atsižvelgdama į tai, jog abu apeliaciniai skundai susiję su byloje surinktų duomenų vertinimu ir to pagrindu padarytomis teismo išvadomis, teisėjų kolegija dėl skundų pasisako bendrai.

7. Kaip matyti iš bylos medžiagos, savo kaltės dėl nukentėjusiajam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo nuteistasis nepripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Nors viso proceso metu apeliantas neneigė to, kad 2023 m. birželio 23 d. apie 9.40 val. buvo prie kaltinime nurodytos degalinės ir jos automobilių stovėjimo aikštelėje sukonfliktavo su nukentėjusiuoju R. K., tačiau jis tvirtino nukentėjusiajam į pilvo sritį nespyręs ir kumščiu smūgių į veidą nesudavęs. Ikiteisminio tyrimo metu E. K. paaiškino, kad jam ketinant išvažiuoti iš degalinės teritorijos, kitas vairuotojas – kaip vėliau paaiškėjo R. K. – savo vairuojama transporto priemone skersai užstatė jam išvažiavimą. Iš karto po to nukentėjusysis, dar sėdėdamas automobilyje, pradėjo gestikuliuoti rankomis, keiktis, o jam (E. K.) pamojus ranka, kad nukentėjusysis važiuotų, R. K. automobiliu privažiavo dar arčiau, staigiai iššoko iš jo ir priėjo prie nuteistojo automobilio vairuotojo durelių, toliau vartojo necenzūrinius žodžius. E. K. taip pat nurodė, jog jam bandant išlipti iš automobilio nukentėjusysis neleido to padaryti, laikydamas automobilio dureles rankomis. Tuomet jis (nuteistasis) jėga atstūmė dūris ir bandė išlipti, tačiau R. K. vėl jam neleido to padaryti ir durimis prispaudė kairę koją ir dešinę ranką. Galiausiai jam pavykus išlipti, nukentėjusysis toliau jį keikė ir mosavo rankomis, lyg norėdamas smogti. Jis vyro rankas nuo savęs numušdavo. Kai R. K. vėl užsimojo ranka, jis (E. K.), siekdamas išvengti galimo smūgio, ištiesė koją, į kurią nukentėjusysis atsitrenkė. Po šio epizodo nukentėjusysis ir toliau plūdosi bei mosavo rankomis. E. K. taip pat nurodė, jog kadangi šio įvykio metu su savimi turėjo daug pinigų, pamanė, kad nukentėjusysis nori jį apiplėšti, todėl, siekdamas išvengti tolimesnio jo puolimo, skubiai įsėdo į automobilį ir išvažiavo. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis davė iš esmės analogiškus parodymus, papildomai paaiškindamas, jog nukentėjusysis į jo koją atsitrenkė šlaunimi.

8. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis R. K. parodė, kad 2023 metų birželio mėnesį, atvykęs į kaltinime nurodytą degalinę, ketino prisiparkuoti tarp dviejų automobilių. Jo automobiliui būnant šonu į stovinčius automobiliu, viena iš transporto priemonių – automobilis „BMW“ staiga pajudėjo į jo pusę, dėl ko susidarė avarinė situacija. Tada jis (nukentėjusysis) sustabdė savo automobilį ir išlipo pasižiūrėti, ar neįvyko eismo įvykis. Iš savo stovėjimo vietos pajudėjusio automobilio vairuotojas (E. K.) gestais jam rodė „žiūrėk, kur važiuoji“. Tuomet jis priėjo prie „BMW“ automobilio vairuotojo pusės pasiaiškinti avarinės situacijos aplinkybių, po ko tarp jo ir E. K. įvyko ginčas. Ginčo metu nuteistasis pradėjo agresyviai judėti link jo. Kai jis (nukentėjusysis) jau buvo kiek atsitraukęs nuo E. K. automobilio, nuteistasis spyrė jam koja į pilvą, po to sudavė rankos kumščiu į dešinę veido pusę. Po šių smūgių jis (nukentėjusysis) paklausė, ką E. K. darantis, po ko nuteistasis dar kartą spyrė jam į pilvą ir sudavė smūgį į skruostą. Po to E. K. sėdo į savo automobilį ir išvažiavo, o jis (nukentėjusysis) paskambino policijai. Atvykę pareigūnai iškvietė jam greitosios medicinos pagalbos ekipažą, kurie nuvežė jį į gydymo įstaigą. Atvykusiems pareigūnams paaiškino, kad jam buvo praskelta lūpa ir sumuštas skruostas. Iš vidinės lūpos pusės bėgo kraujas, tačiau kraują nusiplovė degalinėje dar iki atvykstant policijos pareigūnams. Jis gydymo įstaigoje buvo apžiūrėtas, tačiau, kadangi tuo metu neveikė informacinė sistema ir nebuvo galima suvesti duomenų, jis iš vyko pas teismo medicinos ekspertus. Po to sugrįžo į gydymo įstaigą, kur buvo užpildyti dokumentai. Dėl smūgių jautė fizinį skausmą, buvo patinimas, kraujosruva.

9. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme kokie nors kiti asmenys, kurie analizuojamo įvykio metu buvo degalinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), ir matė tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo vykusį konfliktą, nebuvo nustatyti ir apklausti. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauti vaizdo įrašai, kuriuose būtų užfiksuota konflikto eiga, kiekvieno iš jame dalyvavusių asmenų atlikti veiksmai. Taigi, šiuo atveju tiesioginiais duomenų šaltiniais, nustatinėjant faktines E. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, yra tik dviejų tarpusavyje sukonfliktavusių pusių parodymai, kurie dalyje dėl to, ar nuteistasis atliko kaltinime nurodytus tyčinius smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, kardinaliai skiriasi. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, tiesiogiai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė išvadą, jog kaltinimas E. K. 2023 m. birželio 23 d. apie 9.40 val. degalinės „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje vartojus fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, t. y. du kartus spyrus jam į pilvo sritį ir du kartus kumščiu sudavus į dešinės pusės skuostą, ir tokiais savo veiksmais sukėlus nukentėjusiajam fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdžius jo sveikatą, pasitvirtino. Teismas nurodė, jog šias faktines aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo, liudytojų policijos pareigūnų D. J. ir A. P. parodymai, specialisto išvada, policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai ir kiti rašytiniai bylos įrodymai. Teisėjų kolegija tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritaria visiškai. Kaip ir žemesnės instancijos teismas, teisėjų kolegija sprendžia, jog būtent nukentėjusiojo parodymai šioje dalyje (dėl to, kad kilusio konflikto metu nuteistasis du kartus spyrė R. K. į pilvo sritį ir du kartus kumščiu sudavė į dešinės pusės skuostą) atitinka realiai susiklosčiusią situaciją, nuteistojo parodymus, kad jis tokių tyčinių smurtinių veiksmų R. K. atžvilgiu neatliko, atmesdama tik kaip gynybinę jo versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokios pozicijos laikomasi įvertinus tai, jog nukentėjusiojo parodymai dėl to, kad kilusio žodinio konflikto metu E. K. du kartus spyrė jam į pilvo sritį bei du kartus kumščiu smogė į dešinį skruostą, buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu, jie atitinka ir pirminius jo paaiškinimus policijos pareigūnams, o taip pat ir teismo medicinos ekspertui bei jį apžiūrėjusiems medikams. Be to, tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 1277/2023 (02).

10. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusiojo parodymai negali būti laikomi nuosekliais ir, atitinkamai, patikimais, kadangi R. K. nevienodai nurodė jam suduotų smūgių skaičių. Tačiau toks skundo argumentas grindžiamas tik policijos pareigūnų D. J. ir A. P. selektyviai atrinka parodymų dalimi, ir pagrindo su juo sutikti, įvertinusi kitus byloje surinktus įrodymus, o taip pat ir minėtų policijos pareigūnų parodymų turinį, teisėjų kolegija neįžvelgia. Kaip matyti iš bylos duomenų, būtent minėti policijos pareigūnai iš karto po tarp R. K. ir E. K. įvykusio konflikto, reaguodami į nukentėjusiojo iškvietimą, atvyko į degalinę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), ir tiesiogiai bendravo su nukentėjusiuoju, aiškindamiesi įvykio aplinkybes. Apklausiamas teisme D. J. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo duotus parodymus, jog nuvykus į degalinę R. K. paaiškino, kad kito automobilio vairuotojas vos neatsitrenkė į jo automobilį, po ko, nukentėjusiajam išlipus apžiūrėti transporto priemonę, tarp vairuotojų kilo žodinis konfliktas, kurio metu „BMW“ automobilio vairuotojas išlipo iš savo automobilio ir įspyrė R. K. į pilvą bei smogė kumščiu į veidą. Iš teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, perskaitytų liudytojos A. P. parodymų matyti, kad ši liudytoja nurodė, jog policijos pareigūnus degalinėje pasitikęs R. K. paaiškino, kad jam važiuojant pro degalinėje stovinčius automobilius, stovėjęs „BMW“ automobilis greitai pajudėjo iš stovėjimo vietos ir vos nesusidūrė su jo vairuojamu automobiliu, po ko jam išlipus pasižiūrėti, ar automobiliai neatsitrenkė vienas į kitą, „BMW“ vairuotojas, sėdėdamas savo transporto priemonėje, rodė nepadorius gestus, o tarp jų įvykus žodiniam konfliktui, išlipo iš automobilio ir spyrė jam (nukentėjusiajam) į pilvą, smogė į veidą. Nors iš aptartų D. J. bei A. P. parodymų matyti, jog nei vienas iš šių liudytojų apklausiami nenurodė, kad nukentėjusysis teigė, jog jam tiek spirta į pilvą, tiek smogta į veidą buvo po du kartus, tačiau tai niekaip nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo dėl jam suduotų smūgių kiekio. Pažymėtina, jog apklausti policijos pareigūnai nors ir nenurodė, kad, aiškindamas įvykio aplinkybes, nukentėjusysis jiems pasakė, jog kito automobilio vairuotojas jam du kartus spyrė į pilvą ir du kartus smogė kumščiu į veidą, tačiau jie taip pat nenurodė ir to, kad nukentėjusysis teigė, kad į šias kūno vietas jam buvo smūgiuota tik po vieną kartą. Policijos pareigūnai, atpasakodami pokalbio su R. K. turinį, apskritai nedetalizavo kiek smūgių nukentėjusysis nurodė buvus jam suduotų, dėl ko remiantis D. J. ir A. P. parodymais konstatuoti prieštaravimus tarp nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių, dėl to kiek viso smūgių ir į kurias kūno vietas jam sudavė E. K., nėra jokio pagrindo.

11. Taip pat pažymėtina, jog nuteistojo apeliaciniame skunde policijos pareigūnų parodymai yra nepagrįstai atsietai vertinami nuo 2023 m. spalio 16 d. Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotų duomenų. Šiuo protokolu buvo apžiūrėtas policijos pareigūnų kūno kamera padarytas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas policijos pareigūnų ir R. K. pokalbis. Šio pokalbio metu nukentėjusysis nurodė pareigūnams, jog E. K. jam spyrė į pilvą ir ranka trenkė į veidą ir po kurio laiko spyrė dar kartą. Nors nukentėjusysis, bendraudamas su D. J. bei A. P., nenurodė, kad nuteistasis ne tik antrą kartą jam spyrė į pilvą, bet ir dar kartą kumščiu sudavė į veido sritį, tačiau tai galima paaiškinti tuo, jog nukentėjusysis tuo metu buvo susijaudinęs, ką patvirtina jau minėtų liudytojų parodymai. Tuo tarpu tiek pareikšdamas apie prieš jį įvykdytą nusikaltimą, tiek duodamas parodymus teisme nukentėjusysis vienodai paaiškino, kad nuteistasis jam spyrė bei kumščiu trenkė į veidą ne tik iš karto išlipęs iš automobilio, bet ir toliau tęsiantis konfliktui. Kad E. K. nagrinėjamo įvykio metu ne vieną, o du kartus spyrė jam į pilvą bei du kartus sudavė smūgį į dešinį skruostą, R. K. nurodė ir apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminiame tyrime, kuris pradėtas dėl to paties įvykio pagal E. K. pareiškimą. Taigi, vienintelis argumentas, kuriuo nuteistasis bando įrodyti nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą, šiuo atveju paneigtas.

12. Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog šiuo atveju tiek policijos pareigūnų duoti parodymai, tiek jų turėta vaizdo kamera užfiksuoti duomenys laikytini išvestiniais įrodymais byloje, kadangi policijos pareigūnai patys nagrinėjamo įvykio nematė, apklausiami nurodė tik tai, ką jiems paaiškino nuteistasis, vaizdo kamera taipogi nenufilmuotas pats konfliktas tarp R. K. ir E. K., ja užfiksuotas tik policijos pareigūnų ir nukentėjusiojo pokalbis. Vis tik, tai nereiškia, jog šiais, nors ir išvestiniais įrodymais, apylinkės teismas negalėjo grįsti E. K. kaltės. Šie įrodymai, vertinant bendrame kontekste, yra reikšmingi, kaip patvirtinantys nukentėjusiojo parodymų patikimumą (jų nuoseklumo aspektu), o įstatymas ne tik, kad nedraudžia teismui remtis išvestiniais įrodymais, bet ir nesuteikia nei vienai įrodymų grupei, t. y. nei pirminiams, nei išvestiniams duomenims, pirmenybės.

13. Kaip jau minėta, nukentėjusiojo parodymus dalyje dėl to, kad E. K. naudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, patvirtina ir jau minėta specialisto išvada, kurioje nurodoma, jog R. K. konstatuota poodinė kraujosruva dešinio skruosto srityje, paviršinė muštinė žaizdelė burnos gleivinėje, sužalojimai padaryti bukais daiktais paveikus dešinio skruosto sritį, mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2023 m. birželio 23 d., ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, jog sužalojimai galėjo būti padaryti smūgiuojant rankomis. Taigi, nukentėjusiajam sužalojimai konstatuoti būtent toje veido srityje, į kurią, jo tvirtinimu, E. K. smogė jam kumščiu. Specialistas taip pat patvirtino, jog tiek poodinė kraujosruva dešinio skruosto srityje, tiek paviršinė muštinė žaizdelė burnos gleivinėje galėjo būti padaryta smūgiuojant rankomis bei tą dieną, kuomet R. K. ir E. K. sukonfliktavo. Priešingai nei teigiama nuteistojo skunde, specialistas tyrimą atliko ir minėtą išvadą pateikė ne tik iš medicininių dokumentų analizės. Nors specialistas, atlikdamas tyrimą, vertino ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų medicinos dokumentų išrašo/siuntimo kopijoje esančius duomenis, tačiau jis taip pat ir pats įvykio dieną apžiūrėjo nukentėjusįjį, ką neginčytinai patvirtina specialisto išvados įvadinėje dalyje pateikta informacija, jog naudotas „Gyvų asmenų tyrimai“ tyrimo metodas, tyrimo objektas – R. K., o taip pat ir tiriamojoje dalyje aprašyti duomenys apie objektyvų tyrimą. Specialisto išvadoje nėra užfiksuoti kokie nors sužalojimai, padaryti nukentėjusiojo pilvo srityje, taip pat nenurodoma, jog kraujosruva dešinio skruosto srityje bei paviršinė žaizdelė burnos gleivinėje buvo padaryta būtent dviem trauminiais poveikiais, tačiau tai neleidžia spręsti, jog nuteistasis apskritai pripažintas kaltu nepagrįstai, ar nepagrįstai pripažintas kaltu visoje kaltinimo apimtyje. Teisėjų kolegija, įvertinusi kūno vietą, į kurią nuteistasis spyrė nukentėjusiajam, taip pat atsižvelgdama į tai, jog neįmanoma objektyviai nustatyti kokio stiprumo buvo šie spyriai, neturi pagrindo konstatuoti, jog dėl spyrių į pilvo sritį nukentėjusiajam neabejotinai turėjo būti padaryti vizualiai matomi sužalojimai, bei, atitinkamai, spręsti, jog fizinio smurto žymių nebuvimas nukentėjusiojo pilvo srityje paneigia jo parodymus tiek dėl to, kad nuteistasis spyrė jam į pilvą, tiek dėl to, kad spirta buvo ne vieną, o du kartus. Specialisto išvadoje taip pat nėra paneigta, jog konstatuoti vizualiai matomi R. K. sužalojimai veido srityje galėjo būti padaryti sudavus nukentėjusiajam du smūgius į dešinį skruostą. Joje nėra nurodoma, kad šie sužalojimai padaryti ne daugiau kaip vienu trauminiu poveikiu.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą (o taip pat ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų jo padarymo aplinkybių) nepaneigia ir kiti E. K. skunde nurodomi argumentai.

15. Tai, kad byloje apklausti policijos pareigūnai, o taip pat ir V. K., kuri nuteistojo prašymu, netrukus po to, kai pastarasis pasišalino iš degalinės, atvyko į įvykio vietą, nenurodė matę kraujo ant nukentėjusiojo veido, niekaip nepatvirtina, kad nuteistasis nesudavė nukentėjusiajam smūgių į dešinį skruostą, dėl ko jam buvo padaryta muštinė žaizdelė burnos gleivinėje bei poodinė kraujosruva. Nukentėjusysis paaiškino, kad dar iki atvykstant policijos pareigūnams, o taip pat ir V. K., jis spėjo nusivalyti kraują degalinės tualete. Be to, kaip matyti, žaizda buvo fiksuota burnos gleivinėje, o ne veido išorėje, kas apskritai leidžia spręsti, jog kraujavimas iš sužalotos vietos galėjo būti nematomas kitiems asmenims.

16. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su nuteistojo skundo argumentu, jog tai, kad specialisto išvadoje nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai buvo padaryti ne kaltinime nurodytu laiku, vietoje ir būdu, patvirtina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų medicinos dokumentų išraše/siuntime užfiksuota informacija. Nors šiame medicininiame dokumente nėra nurodoma, jog greitosios medicinos pagalbos medikui apžiūrėjus R. K. įvykio vietoje 11.10 val., o taip pat ir pristačius jį į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Skubios pagalbos skyrių 11.54 val. jo veido srityje buvo matomas koks nors sužalojimas, tačiau vien to pagrindu konstatuoti, jog specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai buvo padaryti ne kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, negalima. Kaip matyti iš į bylą pateiktų medicininių duomenų, nukentėjusiajam atvykus į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Skubios pagalbos skyrių pirmąjį kartą, detali jo apžiūra nebuvo atlikta, kadangi nukentėjusysis išvyko pas teismo medicinos ekspertą. Kaip paaiškino R. K., tuo metu taip pat neveikė gydymo įstaigos naudojama informacinė sistema ir dėl to nebuvo galima suvesti medicininės apžiūros duomenų. Būtent šiomis aplinkybėmis (detalios paciento apžiūros neatlikimu bei informacinės sistemos veikimo sutrikimu) galima paaiškinti, kodėl pirminės apžiūros jau gydymo įstaigoje metu medicininiuose dokumentuose nebuvo pateikta jokios informacijos apie nukentėjusiajam specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus. Duomenų, kurie leistų spręsti, kodėl tokios informacijos nebuvo nurodyta greitosios medicinos pagalbos tarnybos pildytuose dokumentuose, byloje nėra. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog smurto požymius ant nukentėjusiojo veido nurodė matę policijos pareigūnai. D. J. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad ant R. K. veido buvo matomas paraudimas, tuo tarpu A. P. nurodė, kad ant nukentėjusiojo veido buvo matomas lengvas patinimas. Taigi, nors smurto požymių buvimas nukentėjusiojo veide nebuvo užfiksuotas pirminiuose medicininiuose dokumentuose, tačiau minėtų liudytojų parodymai patvirtina, kad vėliau nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai buvo matomi jau iš karto po degalinėje įvykusio konflikto, ir tai paneigia nuteistojo skunde keliamą prielaidą, jog R. K. galėjo susižaloti pats ar būti sužalotas kokių nors kitų asmenų tarpe nuo jo išvykimo iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus iki atvykimo pas teismo medicinos ekspertą. Manyti, jog policijos pareigūnų nurodytą paraudimą/patinimą nukentėjusiojo veide galėjo lemti padidėjęs R. K. kraujospūdis, įvertinus nukentėjusiojo nuoseklius parodymus, kuriuos tik papildo specialisto išvada, nėra jokio pagrindo. Juo labiau, kad dėl padidėjusio kraujo spaudimo gali atsirasti veido raudonis, tačiau ne patinimas, apie kurį liudijo A. P.. Nors liudytojais apklausti policijos pareigūnai skirtingai apibūdino ant nukentėjusiojo veido matytus smurto požymius, vienas jį įvardijo tik kaip paraudimą, kitas – kaip patinimą, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog D. J. nenurodė, kad buvo paraudęs visas nukentėjusiojo veidas, teigė, kad buvo matomas pavienis paraudimas, kas labiau būdinga esant sumušimui, o ne aukštam kraujospūdžiui.

17. Bandant sukelti abejones nukentėjusiojo parodymų patikimumu, nuteistojo skunde taip pat tvirtinama, jog akistatos metu R. K. negalėjo įvardinti į kurią veido pusę jam buvo suduoti smūgiai, šią aplinkybę nurodė tik apklausiamas teisme, bei akcentuojama, jog nuteistasis yra dešiniarankis, tad kaire ranka R. K. negalėjo smūgiuoti, juo labiau, negalėjo kaire ranka pataikyti į dešinę pusę stovėdamas priešais nukentėjusįjį. Tokie skundo argumentai taip pat atmestini. Analizuojant šiuos argumentus, visų pirma pažymima, jog nagrinėjamoje E. K. baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo ir nuteistojo akistatos protokolo nėra, tuo tarpu iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog apie tai, kad smūgiai kumščiu jam buvo suduoti į dešinę veido pusę, nukentėjusysis nurodė apklausiamas dar 2023 m. birželio 23 d., t. y. nusikalstamos veikos padarymo dieną, o ne tik teisme. Tuo tarpu kuo nukentėjusiojo ir nuteistojo stovėjimo pozicija prieš E. K. smūgiuojant R. K. bei tas faktas, kad jis yra dešiniarankis, galėjo sukliudyti trenkti nukentėjusiajam į dešinę veido pusę, skunde taip ir nepaaiškinta, o teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad stovėdamas priešais nukentėjusįjį bei kaire ranka, apeliantas galėjo suduoti smūgį R. K. į dešinę jo veido pusę.

18. Apibendrinant tai, kas išdėstyta aukščiau, konstatuojama, kad nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl E. K. kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta interpretacija. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, dėl kurių padarytos neteisingos teismo išvados. Skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, nuteistojo kaltę grindė prielaidomis, nesivadovavo in dubio pro reo principu, todėl padarė išvadas, neatitinkančias visų faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįsti. Byloje surinktų ir įvertintų duomenų (nukentėjusiojo, liudytojų D. J. ir A. P. parodymų, specialisto išvados, policijos pareigūnų kūno kamerų įrašų), kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, pakanka nuteistojo E. K. kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinei versijai, kad prieš nukentėjusįjį jokio fizinio smurto jis nenaudojo.

19. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad E. K. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas (nuteistasis du kartus spyrė nukentėjusiajam į pilvą bei du kartus kumščiu sudavė į dešinės pusės skruostą), padariniai – sukeltas fizinis skausmas (panaudoto smurto pobūdis – spyriai iš kojos, vieta, į kurią buvo spirta – pilvas – leidžia spręsti, jog nukentėjusysis galėjo objektyviai jausti fizinį skausmą, ką jis ir nurodė jautęs) bei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs poodine kraujosruva dešinio skuosto srityje bei paviršine muštine žaizdele burnos gleivinėje, priežastinis ryšys tarp E. K. veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai – tiesioginė tyčia – nuteistasis, tiek spirdamas nukentėjusiajam, tiek suduodamas smūgius kumščiu į veido sritį, viso smūgiavęs keturis kartus, neabejotinai suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir norėjo taip veikti.

20. Įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti šioje byloje BK 28 straipsnio (būtinoji gintis) nuostatų. Pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, jog po 2023 m. birželio 23 d. įvykusio konflikto tarp E. K. bei R. K. į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreipėsi ne tik nukentėjusiuoju šioje baudžiamojoje byloje pripažintas R. K., bet ir E. K.. Pagal pastarojo pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-24553-23, kuriame pranešimas apie įtariamą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, įteiktas R. K.. Šiai dienai naujausių duomenų apie šio ikiteisminio tyrimo eigą teisėjų kolegija neturi – nors aukštesnės instancijos teismui buvo pateiktas prokuroro 2024 m. gruodžio 17 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-24553-23, tačiau šis procesinis sprendimas nebuvo įsiteisėjęs ir nežinoma, ar jis nebuvo panaikintas aukštesniojo prokuroro nutarimu, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar apygardos teismo nutartimis. Atsižvelgiant į tai, dėstydama sutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti E. K. atžvilgiu BK 28 straipsnio nuostatų motyvus, teisėjų kolegija susilaiko nuo bet kokių konstatuojamojo pobūdžio teiginių, kurie galėtų turėti įtakos sprendžiant R. K. atsakomybės dėl minėtame ikiteisminiame tyrime jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų klausimą. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija nepasisakys dėl nuteistojo bei nukentėjusiojo skunde dėstomų argumentų (jų esmė aprašyta šios nutarties 2.2., 2.3. ir 3.5. punktuose), kurių vertinimas būtų susijęs su R. K. įteiktame pranešime apie įtarimą nurodomomis inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybėmis.

21. Kaip matyti iš šios nutarties 7 punkte aptartų E. K. parodymų, nuteistasis tvirtino, kad jam dar nespėjus išlipti iš automobilio, R. K. stovėdamas lauke spaudė jo (nuteistojo) vairuoto automobilio dureles, neleisdamas jam iš jo išlipti, ir tokiu būdu sužalojo jo koją bei ranką. Taip pat jis tikino, jog galiausiai pavykus atidaryti automobilio dureles ir išlipti iš automobilio, nukentėjusysis toliau jį keikė ir mosavo rankomis, lyg norėdamas smogti. Vis tik, šioje byloje, apart paties nuteistojo parodymų, nėra jokių kitų duomenų, kurie leistų spręsti, kad nukentėjusysis, nuteistajam išlipus iš automobilio, iš tiesų mosavo rankomis, kas E. K. galėjo pasirodyti kaip ketinimas jam suduoti smūgį. O kokių nors kitų R. K. atliktų agresyvių, pavojingų, puolamojo pobūdžio veiksmų, nuo kurių jis gynėsi jau išlipęs iš savo vairuotos transporto priemonės, nuteistasis neįvardijo. Spręsti, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatytais smurtiniais veiksmais nuteistasis gynėsi nuo galimų ankstesnių nuteistojo nurodomų nukentėjusiojo veiksmų – galimo spaudimo durelėmis, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo. Aptarti paties nuteistojo parodymai tik patvirtina, jog net jei nukentėjusysis ir spaudė automobilio durelėmis jam rankas ir kairę koją (šios aplinkybės teisėjų kolegija nei tvirtina, nei neigia dėl 20 pastraipoje nurodytos priežasties), jokios realios grėsmės savo sveikatai, ir, juo labiau, gyvybei nuteistasis nejautė, kadangi priešingu atveju jis nebūtų siekęs aktyviais veiksmais išlipti iš automobilio, o būtų stengęsis kuo greičiau užsidaryti jame ir riboti nukentėjusiojo patekimą į jį. Taigi, byloje nesant jokių objektyvių duomenų apie kokius nors veiksmus, kuriais nukentėjusysis būtų puolęs nuteistąjį, šiam išlipus iš automobilio, E. K. veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo įvertinti kaip būtinoji gintis ir kvalifikuoti pagal sukeltas pasekmes.

22. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, teiginiai, kuriuos prašoma pašalinti nukentėjusiojo apeliaciniu skundu, buvo išdėstyti aprašomojoje nuosprendžio dalyje, kurioje pateikti teismo motyvai būtent dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo. Nukentėjusysis prašo iš nuosprendžio pašalinti šiuos teismo teiginius – „Be to, teismas pažymi, jog pati įvykio situacija nepaneigia, kad abi šalys galėjo būti puolančios ir sužaloti viena kitą tyčia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007; 2K-638/2007; 2K-428/2008 2K-392/2012, 2K-275/2013). Abipusėms muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Kaip matyti iš jau aptartų įrodymų visumos, kaltinamasis spyrė ir sudavė smūgius rankomis jau būdamas išlipęs iš savo automobilio, t. y. jau pasibaigus spaudimo durelėmis situacijai, ir nėra jokių įrodymų, kad po to spaudimo durelėmis R. K. būtų atlikęs veiksmus, kurie būtų kėlę realų pavojų kaltinamajam.“, juos pakeičiant teiginiu – „Be to, teismas pažymi, jog pati įvykio situacija paneigia, kad abi šalys galėjo būti puolančios ir sužaloti viena kitą tyčia. Kaip matyti iš jau aptartų įrodymų visumos, kaltinamasis spyrė ir sudavė smūgius rankomis jau būdamas išlipęs iš savo automobilio ir nėra jokių įrodymų, kad R. K. būtų atlikęs veiksmus, kurie būtų kėlę realų pavojų kaltinamajam“. Nukentėjusiojo vertinimu, tokie pirmosios instancijos teismo nurodyti teiginiai pažeidžia jo nekaltumo prezumpcijos principą bei nėra paremti įstatymo reikalavimus atitinkančiu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu taipogi yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame jam pareikštas įtarimas yra susijęs su tuo pačiu įvykiu, nuosekliai laikydamasi savo pozicijos, išdėstytos 20 šios nutarties punkte bei remdamasi ta pačia motyvacija, kad nesant priimto galutinio sprendimo nukentėjusiojo atžvilgiu pradėtoje baudžiamojoje byloje, privaloma susilaikyti nuo bet kokių konstatuojamojo pobūdžio teiginių, galinčių turėti įtakos sprendžiant R. K. atsakomybės dėl ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-24553-23 jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų klausimą, sprendžia, jog nukentėjusiojo skundas turėtų būti patenkintas iš dalies. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nuosprendyje nurodytas teiginys – „Be to, teismas pažymi, jog pati įvykio situacija nepaneigia, kad abi šalys galėjo būti puolančios ir sužaloti viena kitą tyčia“ – nėra konstatuojamojo pobūdžio (taip leidžia vertinti pavartoti žodžiai „nepaneigia“, bet ne „patvirtina“, „leidžia konstatuoti“ ir pan., bei „galėjo būti“, bet ne „buvo“) ir, atitinkamai, įtakos R. K. teisinei padėčiai kitame ikiteisminiame tyrime bei jame surinktų įrodymų vertinimui neturės. Todėl šio teiginio šalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies pagrindo nėra. Tačiau sutiktina, jog kitas teiginys – „Kaip matyti iš jau aptartų įrodymų visumos, kaltinamasis spyrė ir sudavė smūgius rankomis jau būdamas išlipęs iš savo automobilio, t. y. jau pasibaigus spaudimo durelėmis situacijai, ir nėra jokių įrodymų, kad po to spaudimo durelėmis R. K. būtų atlikęs veiksmus, kurie būtų kėlę realų pavojų kaltinamajam.“ – gali būti traktuojamas kaip konstatuojamasis, jog R. K. iš tiesų spaudė nuteistojo koją ir rankas automobilio durelėmis, nors tokios aplinkybės tiriamos ir nustatinėjamos visai kitoje byloje ir neturi reikšmės šiai E. K. bylai teisingai išspręsti, todėl turi būti pašalintas. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė kokie byloje surinkti įrodymai patvirtina nukentėjusįjį atlikus tokius veiksmus. Apylinkės teismas taip pat nepateikė jokių argumentų ir dėl to, kodėl nagrinėjama situacija atitinka jo minimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, remdamasis byloje surinktų įrodymų vertinimu nekonstatavo, jog tarp konflikto dalyvių kilo abipusės muštynės. Dėl šios priežasties šalintini ir teiginiai – „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007; 2K-638/2007; 2K-428/2008 2K-392/2012, 2K-275/2013). Abipusėms muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais.“ Kartu pažymėtina, jog šių teiginių pašalinimas iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies nesudaro pagrindo jį keisti BPK 328 straipsnio 3 ar 4 punkte numatytais pagrindais, kadangi šių teiginių pašalinimas neturi reikšmės nei nustatomoje nuosprendžio dalyje įrodytomis pripažintoms nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms, nei teismo sprendimams, nurodytiems rezoliucinėje nuosprendžio dalyje.

24. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, jog teiginių, kuriuos prašoma pašalinti nukentėjusiojo apeliaciniu skundu, pakeitimas teiginiu – „Be to, teismas pažymi, jog pati įvykio situacija paneigia, kad abi šalys galėjo būti puolančios ir sužaloti viena kitą tyčia“, šiuo atveju negalimas, nes tai, ar nukentėjusysis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus nuteistojo atžvilgiu 2023 m. birželio 23 d. degalinėje kilusio konflikto metu, t. y. ir pats buvo puolanti pusė ir sužalojo nuteistąjį, kaip jau minėta, tiriama kitoje baudžiamojoje byloje. Tuo tarpu tai, kad E. K. spyrė ir sudavė smūgius rankomis nukentėjusiajam jau būdamas išlipęs iš savo automobilio ir nėra jokių įrodymų, kad R. K. tuo metu (nuteistajam išlipus iš automobilio) būtų atlikęs veiksmus, kurie būtų kėlę realų pavojų nuteistajam, jau yra konstatuota šioje aukštesnės instancijos teismo nutartyje.

25. Apibendrinant visa, kas nurodyta aukščiau, konstatuojama, jog tenkinti nuteistojo skundą ir jį išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, konstatavus, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, turinti šio nusikaltimo požymių, ar naikinti skundžiamą nuosprendį ir nutraukti baudžiamąją bylą, padarius išvadą, jog nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Tačiau skundžiamas nuosprendis tikslinimas iš jo aprašomosios dalies pašalinant jau aptartus teiginius.

26. Nuteistasis skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas pagal kasacinio teismo praktiką apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Todėl šiuo atveju pasisakoma ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės bei nukentėjusiam priteistos neturtinės žalos bei proceso išlaidų dydžio. Nuteistojo skunde nuosprendžio dalys dėl jam paskirtos bausmės bei nukentėjusiajam priteistų proceso išlaidų neginčijamos, todėl šiais klausimais pasisakoma glausčiau, daugiau dėmesio skiriant nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžiui, su kuriuo skunde nesutinkama.

Dėl bausmės

27. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu E. K. buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė. Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų (BK 48 straipsnio 2 dalis). Taigi, šios bausmės rūšies vidurkis – 1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų. Nagrinėjamu atveju laisvės apribojimo bausmė nuteistajam paskirta ženkliai mažesnė nei vidurkis, labiau artima minimaliai – 6 mėnesiai. Nuteistasis įvykdė vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką. Nors pagal BK 11 straipsnio nuostatas, E. K. padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkiems nusikaltimams, tačiau šiuo atveju privaloma atsižvelgti į tai, kad jo veiksmais buvo pasikėsinta į vieną labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą, kad nukentėjusiajam buvo suduotas ne vienas smūgis, smūgiuota tiek į veidą, tiek į kūno vietą, kurioje išsidėstę gyvybiškai svarbūs organai – pilvo sritį, kad dėl tokių kaltininko veiksmų R. K. ne tik patyrė fizinį skausmą, bet ir realius sužalojimus. Nors nebuvo nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau taip pat nėra nustatyta ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistojo asmenybė, ypatingai šios bylos kontekste, išimtinai teigiamai vertinama taip pat negali būti, kadangi jis praeityje buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimų veikų, susijusių su fizinio smurto naudojimu, padarymą. Vertinant jo asmenybę, atsižvelgtina ir tai, kad nuteistasis kaltu neprisipažino, nukentėjusiojo neatsiprašė bei nė iš dalies neatlygino jam žalos, kas rodo, jog jis kritiškai savo veiksmų nevertina. Įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija neįžvelgia priežasčių laikyti per griežta, neproporcinga jo asmenybei ar įvykdytam nusikaltimui nuteistajam paskirtą bausmę (tiek jos rūšį, tiek terminą). Juo labiau, kad apeliantui laisvės apribojimo bausmė paskirta be intensyvios priežiūros, taikant įpareigojimus dalyvauti elgesio pataisos programoje bei dirbti ir būti registruotam Užimtumo tarnyboje. Tokie E. K. paskirti įpareigojimai numatyti įstatyme bei yra tikslingi, galintys ir būtini užtikrinti reikiamą poveikį, padėti taisyti nuteistojo elgesį ir požiūrį į savo veiksmus, pasiekti bendruosius bausmės tikslus, o taip pat ir užtikrinti nukentėjusiojo interesus dėl jam priteistos neturtinės žalos bei proceso išlaidų atlyginimo.

28. Taip pat pažymėtina, jog nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo baudžiamojo įstatymo pakeitimai. BK 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegijai kyla pareiga įvertinti, ar nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK pakeitimai šiuo atveju kokiu nors būdu lengvina nuteistojo padėtį ir turi grįžtamąją galią.

29. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 60, 99, 100, 100¹, 100², 100³, 103, 107, 108, 109, 123, 124, 125, 126, 127, 128, 129, 131, 132, 134, 135, 136, 137, 138, 139, 140, 142, 143, 145, 146, 147, 147¹, 147², 148, 149, 150, 151, 151¹, 152, 152¹, 156, 157, 159, 160, 161, 162, 169, 170, 170¹, 170², 172, 173, 174, 175, 176, 178, 180, 181, 182¹, 185, 188, 189, 189¹, 191, 192, 193, 194, 196, 197, 198, 198¹, 198², 202, 206, 207, 208, 209, 210, 213, 214, 215, 217, 218, 224, 229, 231, 232, 233, 234, 236, 238, 249¹, 250, 250², 250⁴, 250⁵, 251, 256, 256¹, 257, 257¹, 258, 259, 262, 265, 267, 267¹, 267², 267³, 268, 270, 270², 270³, 273, 274, 275, 276, 276¹, 276², 276³, 277, 278, 279, 280, 281, 283, 285, 286, 287, 288, 289, 292, 292¹, 294, 295, 296, 297, 299, 300, 301, 302, 302¹, 303, 304, 306, 306¹, 306², 307, 308, 309, 310, 311, 312 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymu Nr. XIV-3060 (toliau – Įstatymas Nr. XIV-3060), BK 140 straipsnio 1 dalis, pagal kurią šiuo atveju buvo nuteistas E. K., nesikeitė. Taigi, Įstatymu Nr. XIV-3060 įtvirtinti BK pakeitimai, kurie iš esmės susiję su baudžiamojo įstatymo specialiąja dalimi, jokios reikšmės nuteistojo teisinei padėčiai neturi (jos nelengvina). Nors 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo ir 2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573, kuriuo buvo pakeisti BK 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsniai bei kodeksas papildytas 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais, tačiau ir šie pakeitimai konkrečiai nuteistojo E. K. teisinei padėčiai nėra aktualūs.

Dėl civilinio ieškinio

30. Kadangi apeliaciniu skundu nėra ginčijama R. K. teisė į neturtinės žalos atlyginimą, kaip ir nuteistojo atsakomybės klausimas dėl žalos nukentėjusiajam padengimo, teisėjų kolegija toliau pasisako tik R. K. atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimu.

31. Byloje nukentėjusysis R. K. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti jam 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5% dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo nuosprendžio visiško įvykdymo. Grįsdamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį nukentėjusysis nurodė, kad dėl nuteistojo veiksmų jis patyrė didelį fizinį skausmą, sužalojimai padaryti vizualiai matomose vietose, todėl jis jautė diskomfortą, gėdą prieš artimuosius bei pašalinius asmenis, tai sutrukdė jam galimybę dalyvauti visuomeninėje veikloje – dirbti, leisti laisvalaikį viešose vietose, sportuoti, maudytis ir t. t. Be to, dėl sužalojimo burnos gleivinėje buvo sudėtinga maitintis, praustis, valytis dantis. Po šio sužalojimo jis jautė ir nemigą, įvairius emocinius sutrikimus, atsirado nesaugumo jausmas, baimė būti viešoje vietoje. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis taip pat nurodė, jog nemalonius pojūčius jautė apie savaitę – iki 10 dienų, buvo nemalonu aiškinis sūnui dėl kraujosruvos, tai apribojo jo galimybes leisti laisvalaikį kartu su sūnumi viešose vietose, o dėl sustiprėjusios nemigos turėjo vartoti vaistus. Be to, prie neigiamų išgyvenimų prisidėjo ir teisminis procesas.

32. Apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl pateikto civilinio ieškinio, nurodė, jog byloje aptartais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiojo atžvilgiu viešoje vietoje buvo vartojamas fizinis smurtas, suduoti net keturi smūgiai – du rankos kumščiu į veido sritį ir du spyriai į pilvo sritį. Dėl smūgių į veido sritį buvo nustatytas tiek išoriškai matomas sužalojimas – kraujosruva skruoste, tiek ir žaizda lūpos vidinėje dalyje, gleivinėje. Dėl šių neteisėtų nuteistojo veiksmų buvo neabejotinai sukeltas fizinis skausmas ir kiti ieškinyje nurodyti nepatogumai – nemalonūs pojūčiai valgant, atliekant higienos procedūras, tačiau, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, jie truko neilgai – nuo savaitės iki 10 dienų. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog kadangi sužalojimai buvo vizualiai matomi, nukentėjusysis galėjo patirti bendravimo galimybių sumažėjimą (buvo nemalonu lankytis viešose vietose, sportuoti, tai apribojo galimybes vykdyti socialines, įprastas veiklas, dirbti), patyrė gėdos jausmą, nemalonius išgyvenimus aiškinantis kitiems dėl matomų sužalojimų. Be to, dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusysis taip pat patyrė stresą, pažeminimą, atsirado nesaugumo jausmas, kurį laiką jautė baimę. Iš nuosprendyje pateiktų motyvų taipogi matyti, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nevertino nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės dėl atsiradusių nemigos problemos ir vaistų malšinti šią problemą vartojimo, konstatavęs, jog nors nukentėjusiojo pateikti elektroniniai receptai patvirtina, jog tokio pobūdžio vaistai jam buvo paskirti po nagrinėjamo įvykio, vis tik byloje nėra pakankamai duomenų, kad jie skirti būtent dėl sveikatos pablogėjimo, susijusio su nuteistojo įvykdyta nusikalstama veika. Įvertinęs visas šias aplinkybes, tai, kad skausmas ir aptarti neigiami padariniai sveikatai nebuvo žymūs ir ilgalaikiai, kad nėra duomenų, kad nukentėjusiajam dėl to buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, teismas nusprendė, jog nukentėjusiojo patirta neturtinė žala vertintina 1 400 eurų ir būtent tokią pinigų sumą priteisė jo naudai iš E. K..

33. Vertindamas nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį, aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms. Kaip šios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančiomis ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, jog nukentėjusysis nepagrindė nurodytų teiginių dėl po įvykio lydėjusių nepatogumų valgant, atliekant higienos procedūras, taip pat nepagrindė, kad dėl patirtų sužalojimų laikinai buvo sumažėjusios jo bendravimo galimybės, dėl tokių neteisėtų nuteistojo veiksmų jis patyrė gėdą bei jautė nesaugumo, baimės jausmą, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pažymėtina, jog tokias neigiamas prieš jį įvykdytos nusikalstamos veikos pasekmes psichologinei nuteistojo būsenai, o taip pat ir kilusius fizinius nepatogumus, laikiną bendravimo galimybių sumažėjimą, šiuo atveju visiškai pagrindžia byloje nustatytos aplinkybės, jog nukentėjusysis buvo sužalotas vaizdo kameromis stebimoje bei intensyviai kitų klientų lankomoje viešoje vietoje, dienos metu, bei padarytų sužalojimų lokalizacija (sužalojimas burnos ertmėje neabejotinai galėjo sukelti nemalonius jausmus valgant, rūpinantis burnos higiena, o kraujosruva padaryta vizualiai matomoje ir rūbais nedengiamoje kūno vietoje).

34. Taip pat nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, jog priteistu neturtinės žalos dydžiu pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Kasacinio teismo praktikoje priteisiant neturtinę žalą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnyje (skirtingose šio straipsnio dalyse), įvertinus padarytų sužalojimų mastą ir galimas pasekmes sveikatai, nukentėjusiesiems priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo sumos svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų. Be to, pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje formuojami dydžiai yra tik orientaciniai, nes identiškų bylų konstatavimo galimybė žalos atlyginimo aspektu yra labai menka arba apskritai neįmanoma. Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias tos bylos aplinkybes, jų tarpusavio santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-419/2011, 2K-202-693/2015, 2K-300-222/2017, 2K-53-693/2018). Išanalizavusi konkrečias nuteistojo skunde nurodomas apeliacinės instancijos teismuose nagrinėtas baudžiamąsias bylas (išskyrus baudžiamąją bylą Nr. 1A-258-885/2019, kadangi tokios bylos, atlikus paiešką teismų informacinėje sistemoje, apskritai nebuvo rasta), kuriose, anot E. K., nukentėjusiesiems buvo priteista ženkliai mažesnė neturtinė žala, teisėjų kolegija nenustatė, jog jose nustatytos faktinės bylos aplinkybės yra tapačios ar iš esmės panašios šiai bylai, todėl vadovautis jomis kaip precedentu šioje byloje nėra jokio pagrindo. Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-221-882/2024 nukentėjusiajam buvo priteista 200 Eur neturinės žalos atlyginimo, tačiau nuteistoji ne viešoje vietoje, o gyvenamajame name, vos vieną kartą pastūmė nukentėjusįjį (R. K. atžvilgiu panaudotas smurtas buvo kur kas intensyvesnis), po ko šis atsitrenkė į durų staktą ir susižalojo kairę ranką, tokiais veiksmais nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas bei padaryti odos nubrozdinimai kairiame dilbyje ir kairėje plaštakoje, t. y. ne veido srityje. Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-468-2072/2024 nukentėjusiajam buvo priteista 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nustatant šį dydį, buvo įvertinta turtinė ir socialinė kaltininko padėtis, o būtent tai, kad jis nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, turi kreditinių įsiskolinimų bei išlaikytinių, o nagrinėjamoje byloje duomenų apie sunkią E. K. turtinę padėtį nėra. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-170-882/2024 nukentėjusiesiems, kuriems priteista 1 000 Eur bei 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nustatyti sužalojimai taip pat padaryti ne veido srityje.

35. Įvertinusi išdėstytą, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, netinkamai taikė Respublikos civilinio kodekso nuostatas, nustatančias neturtinės žalos kriterijus, ar pažeidė BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio, pateikto baudžiamojoje byloje, išsprendimo klausimą. Priešingai, apylinkės teismas laikėsi įstatymo reikalavimų, įvertino žalos dydžio nustatymo kriterijus, kaip to reikalauja įstatymas, ir nukentėjusiojo naudai priteisė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus atitinkančią sumą neturtinei žalai atlyginti, kurios mažinti pagrindo nėra. Įvertinus tai, jog nuteistasis nusikalstamą veiką įvykdė veikdamas tyčia, prasta jo turtinė padėtis byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo spręsti, jog priteistas neturtinės žalos dydis šiuo atveju pažeidžia ir nukentėjusiojo bei kaltininko skirtingų interesų pusiausvyrą.

36. Remdamasis kasacinio teismo praktika bei esant nukentėjusiojo reikalavimui, pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai pagrįstai bei teisėtai priteisė R. K. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, jų skaičiavimo momentą nustatydamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško nuosprendžiu priteistos žalos atlyginimo.

Dėl nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

37. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Ši įstatymo nuostata aktuali ir bylas nagrinėjant apeliacine tvarka. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-194-895/2020). Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150/2014).

38. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas nusprendė iš E. K. R. K. naudai priteisti 2 013,70 Eur proceso išlaidų, patirtų teisinei pagalbai ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apmokėti. Tokių nukentėjusiojo patirtų proceso išlaidų dydis yra pagrįstas pateiktomis sąskaitomis ir kvitais. Įvertinus nukentėjusiajam teiktos teisinės pagalbos apimtį (advokatas paruošė ir pateikė į bylą civilinį ieškinį, teikė konsultacijas nukentėjusiajam viso proceso metu, dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, kurie viso truko apie 4,5 h), taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog ši bendra nukentėjusiojo atstovavimo suma, yra per didelė. Ji neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo nurodytų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, yra pagrįsta ir būtina. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas ir šioje dalyje.

39. Apeliaciniame skunde bei papildomai pateiktu prašymu nukentėjusiojo atstovas taip pat prašė priteisti R. K. naudai 1468,14 Eur išlaidų, kurias nukentėjusysis patyrė dėl teiktos teisinės pagalbos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Byloje esantys mokėjimo nurodymai bei sąskaitos patvirtina, kad advokatų profesinei bendrijai Černiauskas ir partneriai R. K. 2024 m. lapkričio 26 d. sumokėjo viso 903,47 Eur už apeliacinio skundo ir prašymo panaudoti ikiteisminio tyrimo duomenis iš priešpriešinės bylos parengimą prokurorei (iš jų už apeliacinio skundo rengimą – 847 Eur), 2024 m. gruodžio 17 d. – 395,27 Eur už konsultaciją, pasirengimą 2024 m. gruodžio 19 d. teismo posėdžiui Kauno apygardos teisme (susipažinimas su nuteistojo apeliaciniu skundu) bei atvykimą ir dalyvavimą jame, 2025 m. vasario 6 d. – 169,40 Eur už dalyvavimą 2024 m. vasario 11 d. Kauno apygardos teismo posėdyje. Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliaciniame skunde buvo nagrinėjama ne tik pagal paties nukentėjusiojo, bet ir nuteistojo apeliacinį skundą, kuriuo jis prašė jį išteisinti. Viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, taip pat procesinių dokumentų, tame tarpe ir apeliacinio skundo, surašymas. Dėl to, nukentėjusiojo turėtos išlaidos dėl jo konsultavimo prieš nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, advokato dalyvavimo jame vykusiuose teismo posėdžiuose, o taip pat ir prašymo prokurorei rengimo (nuteistojo skunde buvo remiamasi priešpriešinėje byloje surinktais duomenimis) turi būti apmokėtos pilna apimtimi. Tačiau išlaidos, kurias nukentėjusysis patyrė dėl apeliacinio skundo rengimo, įvertinus tai, kad skundas tenkintinas tik iš dalies, bei tai, jog didelę jo dalį sudaro argumentai, susiję su priešpriešinėje, o ne šioje byloje surinktų įrodymų vertinimu, teisėjų kolegijos vertinimu, turi būti mažinamos per pusę (t. y. iki 423,50 Eur) priteisiant iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai viso 1 044,64 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Patikslinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 2 d. nuosprendį pašalinant iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies teiginius, kad „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007; 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013). Abipusėms muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Kaip matyti iš jau aptartų įrodymų visumos, kaltinamasis spyrė ir sudavė smūgius rankomis jau būdamas išlipęs iš savo automobilio, t. y. jau pasibaigus spaudimo durelėmis situacijai, ir nėra jokių įrodymų, kad po to spaudimo durelėmis R. K. būtų atlikęs veiksmus, kurie būtų kėlę realų pavojų kaltinamajam“.

Priteisti iš nuteistojo E. K. R. K. 1 044,64 Eur (vieną tūkstantį keturiasdešimt keturis eurus ir šešiasdešimt keturis centus) advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.