Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo

A. S. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir, vadovaujantis BK 37 straipsniu, ji atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, A. S. paskirta 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo S. M. 800 Eur civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista iš A. S. 200 (du šimtai eurų) neturtinės žalos nukentėjusiojo S. M. naudai. Nukentėjusiojo S. M. 300 Eur atstovavimo išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš A. S. S. M. naudai. Nukentėjusiojo S. M. 151 Eur antstolio išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš A. S. S. M. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. S. apeliacinis skundas atmetamas

Dėl įrodymų vertinimo ir A. S. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

7. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).

8. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl A. S. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. S. kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė pačią atleistą nuo baudžiamosios atsakomybės (tuo metu – kaltinamąją) A. S., nukentėjusįjį S. M., liudytojus J. B., K. G., R. R., Ž. G., V. S., N. M., M. M., ekspertą Henriką Daujotą, ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek A. S. teisinančius, tiek ją kaltinančius įrodymus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. S. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

12. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų, A. S. ir jos vyro V. S. parodymai yra prieštaringi ir paneigiantys vieni kitus, be to, jų nepatvirtina ir kita bylos medžiaga.

13. Štai A. S. teigė, kad įėjo į namo, adresu (duomenys neskelbtini), vidų paskui M., jų niekas iš jo nevarė, tačiau V. S. parodė, kad į virtuvę atėjęs S. M. buvo sugniaužęs kumščius ir įsiutęs, varė juos iš namo lauk. Taip pat nesutampa ir A. S. ir V. S. parodymai dėl S. M. sužalojimo, kadangi A. S. parodė, kad kai atvažiavo greitoji medicinos pagalba, prie jos priėjusi nebuvo, tik matė, kad M. medikams rodė žastą, nors į staktą trenkė plaštakos viršumi, kur ir nusibrozdino ir ji matė plaštakos odos nubrozdinimą, kraujo nebuvo, kai tuo tarpu V. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme iš pradžių parodė, kad kai atvažiavo greitoji medicinos pagalba, tai jis (S. M.) išlindo iš už kampo su kruvina ranka (4 t., b. l. 36-39), tačiau vėliau, atsakydamas į nukentėjusiojo klausimą, parodė, kad kraujo ant nukentėjusiojo rankos nebuvo ir jis matė tik nubrozdinimą (4 t., b. l. 50-55). Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina liudytojo V. S. parodymų nenuoseklumą.

14. Taip pat A. S. ir V. S. parodymus, kad įvykio metu brokerė buvo virtuvėje kartu su V. S., paneigia ir liudytojos K. G. parodymai, kuri bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad virtuvėje ji nesėdėjo nei su vienu iš asmenų – ji viena buvo už virtuvės kampo daugiau link kambario. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad ji, vaikštinėdama po namo vidų ir priėjusi prie namo durų, išgirdo, kad į namo vidų nori įeiti nepageidaujami asmenys, matė, kad S. M. nenori į namo vidų įleisti moters ir vyro, ji nenorėdama, veltis į tą situaciją, nuėjo į kitą namo galą ir stovėjo (1 t., b. l. 167-168). Kad konflikto metu šalia nebuvo brokerės, patvirtino ir nukentėjusysis S. M., ikiteisminio tyrimo metu parodęs, kad konfliktą galėjo matyti jo mama N. M. ir kartu buvęs jos draugas J. B., brokerės šalia nebuvo, nes ji domėjosi namu (1 t., b. l. 118-119).

16. Atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. S. parodymus, kad nukentėjusysis S. M. pats trenkė ranką į durų staktą, paneigė ir liudytojas Ž. G., kuris ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atvykus pagal iškvietimą, pokalbio metu M. minėjo, kad žodiškai konfliktuojant su A. S., ji M. pastūmė, po ko jis atsitrenkė į durų staktą, kambaryje. M. minėjo, kad po atsitrenkimo į durų staktą, jis susitrenkė ranką, jei gerai pamena – dilbį, akivaizdžių nubrozdinimų nesimatė (1 t., b. l. 185-186). Šiuos liudytojo parodymus patvirtina ir liudytojo R. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis parodė, kad, atvykus į įvykio vietą jau būnant namo viduje, M. jam pradėjo sakyti, kad kai S. jį stūmė į durų staktą, jis susitrenkė petį arba ranką, dabar tiksliai nebepamena. Jis jo paklausė, ar jam buvo sukeltas fizinis skausmas, o jis atsakė, kad jam skaudėjo (1 t., b. l. 179-180), ir 2022-06-17 asmens apžiūros protokolas, iš kurio nustatyta, kad apžiūrint S. M., ant kairės rankos išorinės delno pusės matomi du įbrėžimai. Pastebimas kairės rankos dilbio patinimas ant kurio matosi nubrozdinimas (2 t., b. l. 10-15).

17. Atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. S. versiją, kad nukentėjusysis susižalojo pats, paneigia ir 2022-06-20 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad S. M. nustatyti sužalojimai: odos nubrozdinimai kairiame dilbyje ir kairėje plaštakoje (2 t., b. l. 24). Ekspertas Henrikas Daujotas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, patvirtino, jog jeigu tiriamasis (S. M.) būtų pats sudavęs į durų staktą, tai sužalojimas būtų tik plaštakoje. Paprastai suduodant smūgį ranka, galimas sužalojimas plaštakoje, o dilbyje, suduodant smūgį, sužalojimas nebūdingas. Kaltinamosios nurodytu veiksmu, kai vienu smūgiu atžagaria ranka suduodama į staktą, odos nubrozdinimas plaštakoje neatmestinas, bet nubrozdinimas dilbyje yra jau skirtingoje lokalizacijoje, todėl abu sužalojimai vienam smūgiui yra nebūdingi (4 t., 67-73). Taigi įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina pagrįsta išvada, kad A. S. tvirtinimas, kad S. M. susižalojo pats, yra laikytini gynybine versija, kurią paneigia ištirti bylos duomenys.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad štai priešingai atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. S. parodymams nukentėjusiojo S. M. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtino ir kiti ištirti įrodymai: liudytojų J. B., K. G., R. R., Ž. G., N. M., iš dalies ir V. S. parodymai, apžiūros protokolai, specialisto išvada ir eksperto Henriko Daujoto paaiškinimai, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo nukentėjusiojo parodymų patikimumu, jais patikėjo ir rėmėsi.

19. Įvertinusi tai, kas aptarta, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. S. kaltės. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi atleista nuo baudžiamosios atsakomybės A. S., savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės apeliacinio skundo argumentai, kad ji nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiojo, liudytojų parodymais bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas A. S. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, įvertino juos pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai apeliantės veiksmuose nustatė visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį

20. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-128-489/2020).

21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. S., būdama blaivi, įvykio metu konfliktavo su nukentėjusiuoju jo motinai nuosavybes teise priklausančiame gyvenamajame name, provokuodama nukentėjusįjį. Veika objektyviai pasireiškė nežymaus sužalojimo padarymu dviejų asmenų tarpusavio konflikto, peraugusio į fizinį susistumdymą, kurio metu sužalojimus patyrė nukentėjusysis metu. Sužalojimai nukentėjusiajam padaryti ne gyvybiškai svarbiose kūno vietose, jie pasireiškė odos nubrozdinimais kairiame dilbyje ir kairėje plaštakoje.

22. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, darytina išvada, kad A. S. padaryta veika tiek pagal objektyviųjų (nežymaus sužalojimo pobūdis ir padariniai), tiek pagal subjektyviųjų požymių (staiga kilusi tyčia esant itin konfliktinei situacijai) turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. S. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu, paskiriant jai BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę – 500 Eurų įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Dėl civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo

23. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros. Be to, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje, be kita ko, yra išaiškinta, jog, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, reikėtų paisyti jau sukurtų teismo precedentų, kita vertus, dėl padarytos neturtinės žalos dydžių sveikatos sužalojimo atvejais visiškai suvienodinti teismų praktikos iš esmės neįmanoma, kiekvienu konkrečiu atveju jis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias tos bylos aplinkybes, jų tarpusavio santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-419/2011, 2K-202-693/2015, 2K-300-222/2017, 2K-53-693/2018).

24. Sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydį lemiantis esminis kriterijus – nukentėjusiojo patirti neigiami padariniai sveikatai, kuriuos parodo ne tik sveikatos sutrikdymo mastas, jo sunkumas (sunkus, apysunkis ar kt.), jo pobūdis, bet ir kitos aplinkybės, apibūdinančios žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos įvertinimas pinigais) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam sužalotojo gyvenimui, kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pavyzdžiui, būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo, ir t. t. Taip pat turi reikšmę (yra pakankamai svarbios aplinkybės) žalą padariusio asmens kaltė, nusikaltimo sunkumas ir pan. Kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro tyčia, kai jo neteisėti veiksmai rodo didesnį pavojingumą, tokiais atvejais taikytina didesnė atsakomybė (kaip žalos dydžio išraiška) nei neatsargios, mažiau pavojingos nusikalstamos veikos atveju. Kaltininko turtinė padėtis, kitos aplinkybės, susijusios su jo interesų gynimu, nėra lygiareikšmės nusikaltimo pasekmėms, todėl negali turėti esminės įtakos žalos dydžiui. Nors nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį į tokias aplinkybes turi būti atsižvelgiama ir kaltininko interesai neturi būti ignoruojami, tačiau, kaip minėta, visų pirma būtina įvertinti nusikaltimo pasekmes, nepažeisti nukentėjusio asmens teisių bei interesų. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, teismų išvados (kaip ir kiekvienu sprendžiamu klausimu) turi būti motyvuotos. Tai reiškia, kad nepakanka formaliai konstatuoti žalą apibūdinančias aplinkybes, išvardyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi. Iš teismo išvadų turi būti aiški tokių kriterijų diferenciacija, tarpusavio santykis, kartu ir tai, kokios aplinkybės konkrečiu atveju lemia žalos dydį ir kiek turi reikšmės aplinkybės, dėl kurių tas dydis yra mažinamas ar didinamas. Pažymėtina, kad absoliučiai objektyviai įvertinti pinigine išraiška neturtinės žalos dydį neįmanoma, tačiau išsamus visų aplinkybių išnagrinėjimas, motyvuotas ir tinkamas jų įvertinimas suponuoja teisingo sprendimo priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105-222/2019).

25. Nustatydamas nukentėjusiajam S. M. padarytos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, be kita ko, į tai, kad nukentėjusiojo pastūmimas, dėl ko asmuo susižalojo ranką, kuris pasireiškė odos nubrozdinimu kairiame dilbyje ir kairėje plaštakoje, be abejonės sukėlė asmeniui fizinį skausmą, bet pagal sužalojimo mastą matyti, kad asmuo patyrė ne ilgalaikį, o momentinį skausmą. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nors nukentėjusysis S. M. ieškinyje nurodė, kad jam nuo patiriamos psichologinės įtampos pašlijo sveikata, sutriko miegas, padidėjo nervingumas, sukilo kraujospūdis, dėl ko teko kreiptis pagalbos į medikus ir vartoti jų paskirtus medikamentus, tačiau į bylą šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų pateikta nėra. Vis tik pasekmės nukentėjusiojo fizinei ir dvasinei sveikatai yra pagrindas konstatuoti, kad jam buvo padaryta neturtinė žala (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertintas ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. S. darbingumo lygis, kuris sudaro (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, suformuotą teismų praktiką dėl žalos atlyginimo nežymaus sveikatos sutrikdymo atvejais, nusprendė, jog nukentėjusiajam S. M. padaryta neturtinė žala vertintina 200 Eur.

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, visumą, konstatuoja, kad nukentėjusiajam S. M. priteistos neturtinės žalos dydis yra teisingas, šiuo klausimu padarytos teismo išvados atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų. Pažymėtina, kad teismų praktikoje priteisiant neturtinę žalą dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 140 straipsnio skirtingose dalyse, neturtinės žalos atlyginimo sumos svyruoja plačiose ribose, t. y. nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, tačiau bylose dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paprastai vyrauja priteisiamos sumos nuo 150 iki 1200 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-699/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-128-489/2020, 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256-648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023, 2K-207-628/2023 ir kt.).

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

27. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

28. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

29. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 6 d. nuosprendį apskundė atleista nuo baudžiamosios atsakomybės A. S.. Apeliacinės instancijos teisme atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pati gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartimi atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės A. S. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Saulius Staškus. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. rugsėjo 18 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 4 ir 6 punktais, prašoma iš A. S. valstybės naudai priteisti 81,25 Eur už atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

30. Nors, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. S. apeliacinio skundo netenkina, tačiau atsižvelgusi į tai, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu, nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas, apsiribota baigiamosiomis kalbomis, o bylos duomenys patvirtina, kad A. S. finansinė padėtis yra sunki, kadangi ji yra nedirbanti, beveik pensijinio amžiaus ir jai yra nustatytas (duomenys neskelbtini) darbingumo lygis, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą A. S. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą priteisimo.