Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-8938-952/2025

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2025-05-06
Bylos Nr.: eI2-8938-952/2025
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00638-2025-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Jarūnė Sedalienė, Deimantė Andrulytė, Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas: A. R.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-8938-952/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00638-2025-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gegužės 6 d.Šiauliai

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmu; trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Pareiškėjas A. R. (A. R.) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 25S30363 atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 1); panaikinti Migracijos departamento 2025 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 25S33297 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. vasario 2 d. iki 2027 m. rugpjūčio 1 d. (toliau – Sprendimas 2); įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo pareiškėjui klausimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Nurodo, kad pareiškėjas 2024 m. gegužės 27 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – Leidimas) pakeitimo. Pareiškėjui anksčiau buvo išduotas Leidimas, todėl kaip ir praėjusį kartą, pareiškėjas dėl Leidimo pakeitimo kreipėsi tuo pagrindu, Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Iki aukščiau nurodyto paskutinio kreipimosi į atsakovą dėl Leidimo pakeitimo, pareiškėjui buvo išduoti 5 (penki) Leidimai, paskutinis pareiškėjui išduotas Leidimas galiojo nuo 2022 m. rugpjūčio 3 d. iki 2024 m. rugpjūčio 3 d. Pareiškėjas, turintis Lietuviškų šaknų ir savo bei savo šeimos ateitį siedamas su Lietuva, taip pat kreipėsi į atsakovą su prašymu atkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau pareiškėjo prašymas buvo atmestas dėl, atsakovo vertinimu, netinkamai patvirtintų pareiškėjo teiktų dokumentų kopijų. Pareiškėjas turi sutuoktinę (S. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir du vaikus (A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) M. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Taigi, pareiškėjas atitinka Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą „šeimos nario“ sąvoką. Tik 2025 m. sausio 29 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 (šešiems) mėnesiams nuo pareiškėjo prašymo pateikimo (2024 m. gegužės 27 d.), atsakovas priėmė 2025 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 25S30363, kuriuo atsisakė pakeisti pareiškėjui Leidimą. Sprendime 1 nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pareiškėjui atsisakyta pakeisti Leidimą, nes, atsakovo vertinimu, pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje neva gali grėsti valstybės saugumui. Sprendime 1 nurodyta: „Asmuo 2012–2014 m. dirbo Baltarusijos Respublikoje Miškų ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) gamybinio miškų ūkio susivienijimo (duomenys neskelbtini) miškų ūkyje. Darbas nurodytoje Baltarusijos valstybės institucijoje reiškia, kad asmuo privalėjo ir privalo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui“. Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu 1, mano, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neįsigilinus į faktines aplinkybes, į anksčiau pareiškėjo išduotus Leidimus ir jų galiojimo laikotarpį, į pareiškėjo ryšius su Lietuva ir sutuoktine, šeimos ryšius su pareiškėjo bendrais su sutuoktine (Lietuvos piliete) vaikais. Sprendime 1 selektyviai parinktos priežastys ir faktai, kurie yra labiau spekuliatyvūs ir hipotetiniai, nei realiai tikėtini. Be to, vos po 4 (keturių) kalendorinių dienų nuo Sprendimo 1 priėmimo, atsakovas priėmė Sprendimą 2, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpiu nuo 2025 m. vasario 2 d. iki 2027 m. rugpjūčio 1 d., vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi (užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui). Net ir negavęs paties Sprendimo 2, pareiškėjas siekia apskųsti Sprendimą 2, nes nesutinka su jo esme (uždraudimu atvykti į Lietuvos Respubliką), mano, kad Sprendimas 2 yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neįsigilinus į faktines aplinkybes, į anksčiau pareiškėjo išduotus Leidimus ir jų galiojimo laikotarpį, į pareiškėjo ryšius su Lietuva ir sutuoktine, šeimos ryšius su pareiškėjo bendrais su sutuoktine (Lietuvos piliete) vaikais. Pareiškėjas pažymi, kad tiek Sprendimas 1, tiek Sprendimas 2 (bent jau kiek tai matyti iš Pranešimo apie Sprendimą 2) remiasi trečiojo suinteresuoto asmens – Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) 2024 m. gruodžio 2 d. išvada Nr. 18-11018 (toliau – ir VSD išvada), pagal kurią pareiškėjas pripažintas neva keliančiu grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl pareiškėjas pasisako dėl minėtos VSD išvados turinio. VSD išvadoje teigiama, kad pareiškėjas pripažintas neva keliančiu grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes 2024 m. gegužės 10 d. ir 2024 m. birželio 17 d. pildytuose klausimynuose nurodė, kad 2012-2014 m. dirbo (duomenys neskelbtini) kaime miškininkystės specialistu. Viešaisiais duomenimis, įstaiga yra Baltarusijos valstybės institucija – Miškų ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) gamybinio miškų ūkio susivienijimo (duomenys neskelbtini) miškų ūkis (toliau – (duomenys neskelbtini) miškų ūkis). Neva dėl to pareiškėjas laikomas keliančiu padidintą grėsmės valstybės saugumui riziką, gali būti užverbuotas, lojalus ir dirbantis Baltarusijos valdžios ir jos žvalgybos naudai, reguliariai iš Lietuvos grįžta į Baltarusiją, todėl neva gali būti jos išnaudotas kaip Baltarusijos agentas Lietuvoje vykdomoms žvalgybos ar kontržvalgybos užduotims. Pažymėtina, kad VSD išvada, nors ir pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį yra atsakovo privalomai gaunama, sprendžiant Leidimo išdavimo ar pakeitimo užsieniečiui klausimą, tačiau VSD išvada yra rekomendacinės, patariamosios galios ir nėra atsakovui privaloma. Taigi, atsakovas, nagrinėdamas užsieniečio prašymą dėl Leidimo išdavimo ar pakeitimo, VSD išvadą gauna ir ja vadovaujasi tik kaip vienu šaltiniu, tačiau atsakovas privalo įvertinti visumą aplinkybių, iš pareiškėjo ir trečiųjų šalių gautą medžiagą ir priimti savarankišką sprendimą, kuris gali būti ir neatitinkantis VSD išvadoje nurodytų aplinkybių. VSD išvada remiasi vienintele aplinkybe, kad pareiškėjas pagal profesiją 2012-2014 m., t. y. daugiau kaip prieš 9-10 metų dirbo Baltarusijoje (duomenys neskelbtini) miškų ūkyje. Tačiau tiek VSD išvadoje, tiek atsakovo Sprendime 1 visiškai neatsižvelgiama į aplinkybę, kad pareiškėjas, kaip ir dauguma Baltarusijos piliečių, baigusių mokymo programas pagal viešojo sektorius specialybes/profesijas, iš esmės neturėjo pasirinkimo, nes po mokymo įstaigos baigimo buvo paskirtas ir turėjo išdirbti pagal įgytą specialybę ir kompetencijas atitinkamoje įstaigoje, šiuo atveju pareiškėjui artimiausiame pagal tuometinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) miškų ūkyje. Tai yra įprasta praktika ir reikalavimas po mokymo įstaigos baigimo ir specialybės įgijimo. Tačiau vien tai nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas tapo lojalus Baltarusijos režimui, veikia kaip agentas ir kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Tai, kad pareiškėjas, įgijęs specialybę ir po nepilnų 2 metų darbo (duomenys neskelbtini) miškų ūkyje nutraukė darbiniu santykius su (duomenys neskelbtini) miškų ūkiu ir pasirinko kitą profesinį kelią nevalstybinėje organizacijoje (dirbo tarptautinių krovinių vežimo keliais vairuotoju), patvirtina priešingas, nei VSD išvadoje nurodytos, išvadas dėl pareiškėjo neva lojalumo Baltarusijos valdžiai. Nėra jokių objektyvių ir realių (bet ne hipotetinių) duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kaip nors palaikytų ryšius su buvusiais kolegomis ar kitu personalu (duomenys neskelbtini) miškų ūkyje. Be to, nesuprantama, kaip pareiškėjo darbas (duomenys neskelbtini) miškų ūkyje prieš daugiau kaip 9 metus gali būti pavojingesnis ir keliantis didesnę grėsmę Lietuvos valstybės saugumui nei bet kokio kito užsieniečio, įskaitant bet kokio kito Baltarusijos Respublikos piliečio, gyvenančio Lietuvos Respublikoje Leidimo ar vizos pagrindu, galimi nedarbiniai ryšiai (kurie netgi atsakovo klausimynuose neatsispindi ir apie juos neklausiama) su Baltarusijos institucijų, įmonių ar kitų valdžios kontroliuojamų organizacijų personalu – darbuotojais, valstybės tarnautojais, pareigūnais ir kt. Esant Sprendime 1 ir VSD išvadoje išdėstytai pozicijai, praktiškai bet kuris Baltarusijos Respublikos pilietis hipotetiškai „gali“ palaikyti vienokius ar kitokius ryšius su Baltarusijos valdžios kontroliuojamų institucijų asmenims, nes Baltarusija yra autoritarinio režimo valstybė su plačiomis galiomis ir galimybėmis įsiterpti į piliečių privatų gyvenimą, ryšius, nepriklausomai nuo to, ar tokie piliečiai yra dirbę Baltarusijos valstybinėse/viešosiose institucijose ar kitose organizacijoje, ar jose nėra dirbę. Dar daugiau, Baltarusijoje yra valstybinių bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo įstaigų, kontroliuojamų Baltarusijos valdžios, tačiau dėl to, kad Baltarusijos piliečiai, teikiantys prašymą dėl Leidimo išdavimo ar pakeitimo, yra baigę tokias Baltarusijos mokslo įstaigas (pagal Atsakovą reikėtų suprasti – lojalias Baltarusijos režimui ugdymo ir mokslo įstaigas), jie juk nėra savaime laikomi lojaliais Baltarusijos valdžiai ar potencialiai vykdantys užduotis Baltarusijos žvalgybos ar kontržvalgybos struktūroms. Bet to, tokie asmenys taip pat be jokios abejonės „palaiko ryšius“ ar „gali palaikyti ryšius“ su Baltarusijos režimo valdomų mokslo įstaigų personalu, mokytojais, dėstytojais, vadovais ir kitais administracijos darbuotojais. Nėra jokios objektyvios priežasties, kodėl būtent dabar, po pareiškėjui išduotų ir baigusių galioti net 5 (penkių) Leidimų, eilinį kartą kreipiantis į atsakovą dėl Leidimo pakeitimo naujam terminui tuo pačiu teisiniu pagrindu, pareiškėjas buvo staiga pripažintas neva keliančiu grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui. T. y. anksčiau, svarstant klausimą dėl (penkių) leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo ir visą šių leidimų galiojimo laikotarpį, įskaitant laikotarpį nuo Rusijos Federacijos karinės įnvazijos į Ukrainą pradžios, Pareiškėjas nekėlė Lietuvos valstybės saugumui grėsmės, o nuo 2024 m. gegužės mėn. neva staiga pradėjo kelti tokią grėsmę tik todėl, kad eilinį kartą kreipėsi į atsakovą dėl Leidimo pakeitimo. VSD išvadoje nepagrįsta, kodėl, dėl kokios konkrečios priežasties, įvykio ar aplinkybės atsiradimo, lyginant su laikotarpiu iki 2024 m. gegužės mėn., pareiškėjas analogiškomis sąlygomis teikiantis atsakovui prašymą dėl Leidimo pakeitimo, laikomas keliančiu grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Nėra ir jokių objektyvių ir (bet ne hipotetinių) duomenų, kad pareiškėjas teoriškai ar faktiškai (veiksmais, pareiškimais, elgesiu ir pan.) palaikytų Baltarusijos valdžios režimą. Pareiškėjas yra demokratinių, vakarietiškų liberalių pažiūrų ir tiek savo motinai, artimiesiems giminaičiams bei apskritai Baltarusijos visuomenei linki sulaukti geresnių, šviesesnių laikų, kai Baltarusijos autoritarinį režimą galop pakeis demokratinis režimas. Pareiškėjas yra nurodęs ir atsakovui teiktuose atsakymuose ir atsakovo papildomus paklausimus, pareiškėją ir Baltarusiją sieja tik giminystės ir šeimos ryšiai su pareiškėjo motina (pareiškėjo ir jo sutuoktinės, Lietuvos Respublikos pilietės, bendrų biologinių vaikų senele) ir kitais artimiausiais giminaičiais. Jokie pareiškėjo giminaičiai neužima jokių pareigų Baltarusijos institucijose ar režimo valdomose kitokiose organizacijose. Pareiškėjo motina yra pagyvenusi, prastos sveikatos, todėl būtent pareiškėjas asmeniškai arba su šeima (sutuoktine ir vaikais) vyksta į Baltarusiją pas savo motiną, bet ne prastos sveikatos motina vyksta pas pareiškėją ir jo šeimą Lietuvoje. Pareiškėjas su artimaisiais giminaičiais motiną prižiūri pakaitomis, reikalinga nuolatinė priežiūra, todėl pareiškėjo vykimas (grįžimas) į Baltarusiją yra reguliarus. Pareiškėjo motina, būdama prastos sveikatos, neturi galimybių persikelti į Lietuvą, jai kraustymasis į svetimą valstybę, prisitaikymas prie naujų gyvenimo sąlygų, naujos aplinkos, naujų patalpų sukeltų pernelyg didelį stresą ir grėsmę dėl didesnės žalos sveikatai. Taip pat, persikėlusi į Lietuvą, pareiškėjo motina netektų galimybės reguliariai matytis su kitais jai artimais asmenimis, kurie taip pat kaip pareiškėjas pakaitomis ją prižiūrėjo. Taigi, pareiškėjo vykimas (grįžimas) į Baltarusiją yra nulemtas objektyvių, šeimos ryšiais, bet ne kitokiais atsakovo Sprendime 1 ir VSD išvadoje nurodomais ryšiais, pagrįstų aplinkybių. Jei pareiškėjas, kaip teigiama Sprendime 1 ir VSD išvadoje, neva būtų verbuojamas Baltarusijos žvalgybos struktūrų ar neva lojalus Baltarusijos režimui, būtų nelogiška pareiškėjui dažnai vykti į Baltarusiją ir iš jos grįžti į Lietuvą ir tokiu būdu „žvalgybos“ ar „kontržvalgybos“ tikslais atkreipti į save didesnį bei dažnesnį nepageidaujamą dėmesį. Nėra absoliučiai jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų rinkęs slaptą ar žvalgybinę informaciją, ją perdavęs Baltarusijai lojaliems asmenims ar siekęs (bandęs) ją perduoti kokiais nors būdais ar priemonėmis. Nėra absoliučiai jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų skleidęs Lietuvos valstybei ar jos piliečiams, visuomenei, žalingą, neleistiną ar kitokią informaciją, propagandinę informaciją, atlikęs Lietuvos vadžiai, visuomenei ar saugumui grėsmę keliančius bet kokius kitus veiksmus. Atsakovas visiškai nevertino ir nesiaiškino pareiškėjo požiūrio į Baltarusijos režimą, valdžios veiksmus, neigiamo požiūrio į Rusijos – Ukrainos karą ir neigiamo požiūrio į Baltarusijos dalyvavimą jame (prisidėjimą), nevertino ir nesiaiškino pareiškėjo teigiamo požiūrio į Lietuvą ir Vakarų tradicijas bei demokratinį valdymo režimą, pareiškėjo gyvenimo planus Lietuvoje, vaikų – Lietuvos Respublikos piliečių saugumą, auginimą ir gerovę būtent Lietuvoje, vaikų pastovaus ryšio su Lietuva palaikymą ir jo nenutraukimą. Nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė nemato ir nesieja savo ateities su Baltarusija. Pareiškėjo sutuoktinė ir vaikai nepageidauja toliau gyventi Baltarusijoje, tačiau kartu ir negali grįžti į Lietuvą, kadangi atsakovui Sprendimu 1 atsisakius pakeisti pareiškėjui Leidimą, o dabar dar ir Sprendimu 2 uždraudus atvykti į Lietuvą reikšmingam laikotarpiui, jo sutuoktinei būtų sudėtinga vienai auginti vaikus Lietuvoje, o pareiškėjo darbas Baltarusijoje neužtikrintų pakankamų pajamų pareiškėjo šeimai pragyventi Lietuvoje, kurioje pragyvenimo lygis ir prekių bei paslaugų kainos yra aukštesnės nei Baltarusijoje. Be to, pareiškėjo reguliarų grįžimą į Baltarusiją pagrindžia ir, kaip pareiškėjas yra atskleidęs atsakovui, pareiškėjo objektyvus poreikis, tame tarpe ir nulemtas atsakovo veiksmų, ieškoti, rinkti (užsakyti), oficialiai patvirtinti Baltarusijoje išduotus oficialiuosius archyvinius ir kitus dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo subjektyvią teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą. Tokius dokumentus pareiškėjas gali gauti tik Baltarusijos Respublikoje, o vykimas į Baltarusiją asmeniškai sumažina papildomų formalumų (įgaliojimų, pasitelkiamų asmenų) poreikį, taip pat sumažina išlaidas atsiskaitymams su įgaliotais asmenimis, teisininkais. Pareiškėjo prosenelis F. R. (F. R.) gimė, gyveno, santuoką ir mirė dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Juridinis faktas, kad pareiškėjo prosenelis gimė Lietuvoje XX a. pradžioje, patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-4081-1080/2024, kuriuo teismas nustatė juridinį faktą, kad pareiškėjo prosenelio F. R. gimimo data – (duomenys neskelbtini), o gimimo vieta – Lietuva, ir atkūrė F. R. gimimo akto įrašą. Pareiškėjas siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tam renka būtinus dokumentus Baltarusijoje. Pareiškėjas savo ir savo šeimos ateitį sieja su Lietuva, ir atkūrus Lietuvos pilietybę ketina netekti Baltarusijos pilietybės, tokiu būdu dar labiau susilpnindamas savo ryšį su Baltarusija. Nurodo, kad Sprendimas 2 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, nemotyvuotas (pažeidžiantis išsamumo, įstatymo viršenybės, gero administravimo ir kitus viešojo administravimo principus) ir nepagrįstas. Šiuo požiūriu atsakovo Sprendimas 2 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Sprendimas 2 užkerta kelią pareiškėjui ne tik vykti su savo sutuoktine ir dviem vaikais į jų gimtąjį kraštą, kartu susitikti ir palaikyti ryšius su savo vaikų seneliais (savo sutuoktinės tėvais) ir giminaičiais Lietuvoje, bet ir dirbti ar užsiimti bet kokia ūkine–komercine veikla Lietuvos Respublikoje. Pabrėžia ir tai, kad uždraudimas pareiškėjui vykti į Lietuvos Respubliką reiškia, kad ir visa pareiškėjo šeima – sutuoktinė, esanti Lietuvos Respublikos piliete, ir abu nepilnamečiai vaikai, esantys Lietuvos Respublikos piliečiais, neturėdami jokio kito pragyvenimo šaltinio ir pasikliaudami pareiškėjo, kaip šeimos maitintojo, padėtimi, turės likti Baltarusijoje, vaikai turės lankyti Baltarusijos režimo valdomas ugdymo ir mokslo įstaigas.

Atsiliepimas

2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad 2024 m. gruodžio 12 d. Migracijos departamentas gavo VSD išvadą Nr. 18-11018, kurioje nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Pareiškėjas, 2024 m. gegužės 10 d. ir 2024 m. birželio 17 d. pildydamas Migracijos departamento Klausimyną, nurodė, kad 2012–2014 m. dirbo (duomenys neskelbtini) kaime miškininkystės specialistu. Viešaisiais duomenimis, įstaiga yra Baltarusijos valstybės institucija – Miškų ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) gamybinio miškų ūkio susivienijimo (duomenys neskelbtini) miškų ūkis. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Nustatyta, kad 2024 m. spalio 3 d. pareiškėjui Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijoje atsisakė išduoti Šengeno vizą, nes pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas 2024 m. spalio 17 d. sprendimą apskundė Regionų administraciniam teismui, 2025 m. kovo 5 d. priimtas pirmos instancijos sprendimas, kurį pareiškėjas apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT). Migracijos departamentas, siekdamas įvertinti ir visapusiškai išnagrinėti su asmens prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi susijusias nustatytas aplinkybes, 2025 m. sausio 6 d. per asmens MIGRIS paskyrą paprašė pateikti išsamų paaiškinimą apie tai, kur ir nuo kada jis šiuo metu dirba, kokios jo darbo pareigos ir funkcijos, kur dirba (kokia veikla užsiima) asmens sutuoktinė, Lietuvos Respublikos pilietė, kokias ugdymo įstaigas lanko asmens dukros bei dėl kokių priežasčių asmuo vyksta į Baltarusiją. Pareiškėjas 2025 m. sausio 9 d. pateikė „Word“ dokumentą „atsakymas“. Pažymi, kad vien tai, jog pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023) bei savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ankstesnių užsieniečio darbinių ryšių yra išnykusi. Keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėjo susijusių aplinkybių vertinimas, todėl vien tai, kad jam prieš tai buvo išduoti leidimai, savaime nereiškia, jog toks leidimas ir ateityje turi būti išduodamas. Dar daugiau, pareiškėjas net ir nebedirbdamas minėtoje įstaigoje gali ir toliau palaikyti ryšius su Baltarusijos Respublikoje ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais ar tarnaujančiais lojaliais asmenimis ir tai, Migracijos departamento vertinimu, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia užsieniečio pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nesieja. Paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. dirba Baltarusijos įmonėje. Pareiškėjas taip pat pateikė dokumentus, išduotus Baltarusijoje (vairuotojo teisės ir kt.), įskaitant 2017 m. gruodžio 19 d. rusų kalba sudarytą darbo sutartį Nr. 452 su individualia įmone „(duomenys neskelbtini)“ Baltarusijoje (sutartyje nurodytos asmens pareigos – vairuotojas-ekspeditorius). Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas Lietuvoje nėra dirbęs (pirmas leidimas laikinai gyventi asmeniui buvo išduotas dar 2015 m.). Nors pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruota nuo 2015 m., tačiau Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, taigi, pareiškėjo ryšiai su Lietuva neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleidžia ne Lietuvos Respublikoje, o Baltarusijoje, patvirtina Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenys bei pareiškėjo kelionės dokumente esantys valstybių sienų kirtimo spaudai (nuo 2015 m. fiksuota daugiau nei 1200 sienos kirtimų, vien tik 2022–2024 m. asmuo 96 kartus vyko į Baltarusiją, o asmens buvimo Lietuvoje trukmė per metus sudarė nuo 2 savaičių iki pusantro mėnesio). Nustatytos aplinkybės (Baltarusijoje gyvena asmens motina bei artimieji, asmens sutuoktinė, Lietuvos Respublikos pilietė, S. R. ir dukros, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos respublikos pilietės, M. R. bei A. R. didesnę laiko dalį praleidžia Baltarusijoje (2022–2023 m. buvo fiksuoti nuo 1 iki 9 vykimų į Baltarusiją per mėnesį, t. y. nuo 41 iki 74 vykimų per metus, o 2024 m. – nuo 5 iki 10 sienos kirtimų. Pažymi, kad beveik visi asmens sutuoktinės S. R. vykimai į Baltarusiją sutapo su dukrų M. R. ir A. R. sienos kirtimais. Jų buvimo Lietuvoje 2024 m. trukmė sudarė mažiau nei 4 mėnesius), nėra duomenų apie asmens sutuoktinės S. R. darbą Lietuvoje, taip pat viena iš dukrų (A. R.) Lietuvoje lankė lopšelį darželį iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., o šiuo metu, remiantis asmens 2025 m. sausio 9 d. paaiškinimu, lanko mokyklą Baltarusijoje), patvirtina, kad Baltarusija yra asmens ir jo šeimos narių (sutuoktinės S. R. ir dukrų M. R. bei A. R.) interesų centras. Pareiškėjo reguliarūs vizitai į Baltarusiją (Paskutinio turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (2022–2024 m.) asmuo 96 kartus vyko į Baltarusiją, o vieno apsilankymo Lietuvoje trukmė svyravo nuo 1 iki 3 dienų) gali būti interpretuojami kaip papildomas pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, pareiškėjo vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, turi būti vertinamas kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti riziką nacionaliniam saugumui, todėl būtina užtikrinti, kad šios aplinkybės būtų tinkamai įvertintos sprendžiant dėl asmens teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Šios aplinkybės tik patvirtina VSD nustatytą pareiškėjo grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei faktą, jog pareiškėjas palaiko tamprius ryšius su Baltarusija ir dažnai grįžta į kilmės šalį. Tokios praktikos šiuo klausimu laikosi ir teismų praktikoje LVAT 2024 m. kovo 13 d. sprendimas adm. byloje Nr. eA-1259-492/2024; 2024-08-07 nutartis adm. byloje Nr. eA-1950-575/2024 ir kt. Taigi, priešingai nei nurodoma skunde, iš duomenų visumos matyti, kad Migracijos departamentas atliko savarankišką tyrimą, t. y. įvertino pareiškėjo užpildytą klausimą, VSD išvadą, surinko Migracijos departamentui prieinamus duomenis (apie sienos kirtimus, darbą Lietuvoje, ryšius su Lietuvą ir pan.), kreipėsi į jį dėl papildomų paaiškinimų, kuriuos taip pat įvertino ginčijamame sprendime. Migracijos departamento atliktą vertinimą ir padarytą išvadą sustiprina ir kitos nustatytos aplinkybės, kurias jis nurodo skunde t. y. pareiškėjas įgijo specializuotą išsilavinimą šioje srityje (nurodė, kad baigė Baltarusijos Respublikos Valstybinės Polocko miškų kolegiją), t. y. jo pasirinktas darbas šioje sistemoje nebuvo atsitiktinis ir fragmentiškas. Be to, pareiškėjas stodamas studijuoti į Baltarusijos Respublikos Valstybinės Polocko miškų kolegiją žinojo, kad vėliau turės išdirbti tam tikrą laiką pagal specialybę valstybinėje institucijos bei skunde pats nurodo, jog valstybinės bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo įstaigos yra kontroliuojamos Baltarusijos valdžios, t. y. jis žinojo, kad minėtų įstaigų (mokslo ir jo buvusio darbo įstaigos) personalo politika nėra autonominė, nes ją formuoja Baltarusijos Respublikos valdžia. Pareiškėjo atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuri nustatyta remiantis jo buvusiais darbiniais santykiais su Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje. Pareiškėjo išreikštos pažiūros į geopolitinę situaciją nesudaro pagrindo paneigti jo nustatytų ryšių bei egzistavusio lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai, kurį jis privalėjo demonstruoti, dirbdamas Baltarusijos Respublikoje Miškų ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) gamybinio miškų ūkio susivienijimo (duomenys neskelbtini) miškų ūkyje. Pareiškėjo pildomame klausimyne išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu taip pat nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamų sprendimų neteisėtais (šiuo aspektu žr. pvz. LVAT 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023). Atkreipia dėmesį, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024 ir kt.). Esant aukščiau įvardintoms nustatytoms aplinkybėms, nepaneigiančioms pareiškėjo pažeidžiamumo, nulemto jo elgesio, pareiškėjo siekis gyventi ir dirbti nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje pagrindu negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Todėl jo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte. nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įvertinus tai, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ir VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką metus, ir tai, kad šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nustatyti (pareiškėjo sutuoktinė S. R. ir nepilnametės dukros M. R. bei A. R. yra deklaravusios gyvenamąją vietą Lietuvoje), taip pat tai, kad pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37, 38.3 ir 39 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, asmeniui nustatomas 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatomas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad, VSD nuomone, skundžiamas sprendimas yra priimtas pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2024 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 18-11018 MD pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, 2024 m. gegužės 10 d. ir 2024 m. birželio 17 d. pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 2012–2014 m. dirbo (duomenys neskelbtini) kaime miškininkystės specialistu. Viešaisiais duomenimis, įstaiga yra Baltarusijos valstybės institucija – Miškų ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) gamybinio miškų ūkio susivienijimo (duomenys neskelbtini) miškų ūkis. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos valstybės institucijoje Miškų ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) gamybinio miškų ūkio susivienijimo (duomenys neskelbtini) miškų ūkyje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai ir dažnai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Atkreipia dėmesį, kad Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3516-386/2025 buvo atmestas pareiškėjo skundas, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą. Šis teismo sprendimas taip pat grindžiamas Pareiškėjo grėsme Lietuvos valstybės saugumui, kuri, analogiškai kaip ir nagrinėjamoje byloje, kildinama iš Pareiškėjo eitų pareigų Miškų ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) gamybinio miškų ūkio susivienijimo (duomenys neskelbtini) miškų ūkyje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

5. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. gegužės 10 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi (Lietuvoje gyvena mano sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvoje).

Sprendimu 1 Migracijos departamentas nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendime 1 nurodyta, kad asmuo 2012–2014 m. dirbo Baltarusijos Respublikoje Miškų ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) gamybinio miškų ūkio susivienijimo (duomenys neskelbtini) miškų ūkyje. Darbas nurodytoje Baltarusijos valstybės institucijoje reiškia, kad asmuo privalėjo ir privalo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas 1 priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Sprendimu 2 Migracijos departamentas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 dienų, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendime 2 nurodyta, kad asmuo 2012–2014 m. dirbo Baltarusijos Respublikoje Miškų ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) gamybinio miškų ūkio susivienijimo (duomenys neskelbtini) miškų ūkyje. Darbas nurodytoje Baltarusijos valstybės institucijoje reiškia, kad asmuo privalėjo ir privalo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas 2 priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi; Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 39 punktais; Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 4, 6, 15 ir 20 punktais.

6. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu 1 ir Sprendimu 2, skundžia juos teismui.

7. Priimant Sprendimą 1 ir Sprendimą 2 buvo vadovautasi 2024 m. gruodžio 2 d. VSD išvada Nr. 18-11018, kurioje nurodyta, kad Baltarusijos Respublikos pil. A. R., 2024 m. gegužės 10 d. ir 2024 m. birželio 17 d. pildydamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos klausimyną, nurodė, kad 2012–2014 m. dirbo (duomenys neskelbtini) kaime miškininkystės specialistu. Viešaisiais duomenimis, įstaiga yra Baltarusijos valstybės institucija – Miškų ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) gamybinio miškų ūkio susivienijimo (duomenys neskelbtini) miškų ūkis. VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos pil. A. R., dirbdamas Baltarusijos valstybės institucijoje Miškų ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) gamybinio miškų ūkio susivienijimo (duomenys neskelbtini) miškų ūkyje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD turimais duomenimis, Baltarusijos Respublikos pil. A. R. periodiškai ir dažnai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos pil. A. R. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Atsižvelgdamas į visą išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad Baltarusijos Respublikos pil. A. R. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Jeigu, įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsieniečiui neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje ar jį panaikinti, prašome įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui (šiuo atveju Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų galimų informacijos neteikimo užsieniečiui aplinkybių nėra).

8. Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalie 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

9. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).

LVAT išaiškino, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2024 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-997-415/2024; 2024 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-891-502/2024).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-891-502/2024).

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)).

Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai - stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą renkant informaciją apie rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, pateikiant ją nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir šalinant šiuos rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

LVAT praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvos Respublikoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1668-624/2025).

10. Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad atsakovas vadovavosi VSD išvada, kuri remiasi vienintele aplinkybe, kad pareiškėjas pagal profesiją 2012-2014 m., t. y. daugiau kaip prieš 9-10 metų, dirbo Baltarusijoje (duomenys neskelbtini) miškų ūkyje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nei Migracijos departamentas, nei VSD neatsižvelgė į tai, jog tai yra įprasta praktika ir reikalavimas po mokymo įstaigos baigimo ir specialybės įgijimo išdirbti pagal įgytą specialybę ir kompetencijas atitinkamoje įstaigoje, šiuo atveju pareiškėjui artimiausiame pagal tuometinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) miškų ūkyje.

Tačiau, kaip nurodo VSD savo išvadoje, pareiškėjas dirbdamas Baltarusijos valstybės institucijoje Miškų ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) gamybinio miškų ūkio susivienijimo (duomenys neskelbtini) miškų ūkyje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taip pat VSD pažymėjo, kad Baltarusijos valstybės įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

LVAT 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2063-629/2024 nurodė, jog atkreiptinas dėmesys, kad nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1066-629/2024; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-983-821/2024; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1345-1188/2024; ir kt.). Tuo pačiu pažymėtina, kad grėsmių valstybės saugumui pašalinimas tokiomis priemonėmis, kaip pavyzdžiui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui neišdavimas / panaikinimas, yra prevencinį elementą turinti priemonė bei siekiamo tikslo aspektu yra proporcinga (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023).

Teismo vertinimu, aplinkybė, kad asmuo šiuo metu nedirba minėtoje įstaigoje, negali nulemti išvados, kad grėsmė dėl asmens buvusių darbinių santykių Baltarusijos Respublikoje yra išnykusi. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nurodo VSD, asmuo periodiškai ir dažnai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus su pareiškėjui.

11. Iš Sprendimo 1 matyti, kad buvo vertinti pareiškėjo socialiniai, ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė duomenis, kad nuo 2017 m. iki šiol dirba Baltarusijoje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. 2024 m. liepos 17 d. ir 2024 m. liepos 24 d. asmuo per MIGRIS komunikaciją Migracijos departamentui pateikė 2017 m. gruodžio 19 d. rusų kalba sudarytą darbo sutartį Nr. 452 su individualia įmone „(duomenys neskelbtini)“ Baltarusijoje (asmens pareigos – vairuotojas ekspeditorius). Nors pareiškėjas savo Migracijos departamentui pateiktame paaiškinime nurodė, kad šiuo metu nedirba, nes „dėl itin uždelstos procedūros buvo iš esmės pakeisti mūsų šeimos ateities planai. Kadangi procedūrai užsitęsus, niekaip negalėjau numatyti, kada ji bus užbaigta (kaip suprantu, to tiksliai nežinojo ir Migracijos departamentas), dėl didelio neapibrėžtumo net negalėjau planuotis darbinės veiklos“, tai nepaneigia fakto, kad pareiškėjas SODROS duomenimis Lietuvoje niekada nėra dirbęs, minėta, kad Migracijos departamentui buvo pateikta 2017 m. sutartis, kuri patvirtino, kad pareiškėjas nuo 2017 m. iki duomenų pateikimo dirbo Baltarusijoje. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors pareiškėjo gyvenamoji vieta nuo 2015 m. yra deklaruota Lietuvoje, tačiau byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleidžia ne Lietuvoje. Kaip nurodo atsakovas, nuo 2015 m. fiksuota daugiau nei 1200 sienos kirtimų, vien tik 2022–2024 m. asmuo 96 kartus vyko į Baltarusiją, o asmens buvimo Lietuvoje trukmė per metus sudarė nuo 2 savaičių iki pusantro mėnesio. Be to, itin svarbi aplinkybė, kad pareiškėjo sutuoktinė ir jo mažametės dukros didžiąją laiko dalį praleidžia Baltarusijoje (2022–2023 m. buvo fiksuoti nuo 1 iki 9 vykimų į Baltarusiją per mėnesį, t. y. nuo 41 iki 74 vykimų per metus, o 2024 m. – nuo 5 iki 10 sienos kirtimų. Beveik visi asmens sutuoktinės S. R. vykimai į Baltarusiją sutapo su dukrų M. R. ir A. R. sienos kirtimais. Jų buvimo Lietuvoje 2024 m. trukmė sudarė mažiau nei 4 mėnesius). Viena iš pareiškėjo dukterų lankė lopšelį darželį Lietuvoje iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., o šiuo metu, remiantis pareiškėjo paaiškinimu, lanko mokyklą Baltarusijoje. Nors, kaip paaiškinime nurodo pareiškėjas, tiek jis, tiek jo šeima dėl užsitęsusios Migracijos departamento procedūros buvo priversti išvykti į Baltarusiją, kur šiuo metu ir gyvena, tai tik patvirtina pareiškėjo ir jo šeimos narių (sutuoktinės ir vaikų) tamprius ryšius su kilmės šalimi, tai yra Baltarusija.

12. Nagrinėjamos bylos kontekste papildomai paminėtina, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

Minėta, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą gyventi būtent ir teikė tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau vien tas pagrindas, jog pareiškėjo sutuoktinė ir jo dukros yra Lietuvos Respublikos pilietės, savaime nesuteikia pagrindo gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, taip pat neatsveria nustatytų aplinkybių apie pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos saugumui. Teismo vertinimu, atsakovas padarė tinkamą išvadą, kad atsisakius pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, asmens sutuoktinei nebūtų kliūčių kartu su pareiškėju ir jų vaikais gyventi ir dirbti Baltarusijoje ar periodiškai vykti pas pareiškėją į Baltarusijos Respubliką.

13. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju VSD išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjo darbinę veiklą Baltarusijoje praeityje, vertinant ją kartu su aplinkybe, kad pareiškėjas iki šiol dažnai vyksta į Baltarusiją, sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o tai sudaro pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismo vertinimu, Migracijos departamento Sprendimas 1 yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas, o jame pareiškėjui taikytos priemonės (atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje) yra proporcingos. Be to, tai, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, taip pat nėra pakankamas pagrindas paneigti galimybę kitaip vertinti reikšmingas su pareiškėju susijusias aplinkybes, atsižvelgiant į pasikeitusią situaciją.

14. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje.

Teismas pažymi, kad Migracijos departamento Sprendimas 2 grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis. Migracijos departamentas įvertinęs tai, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui ir VSD prašo uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, taip pat į tai, jog nustatyti šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (pareiškėjo sutuoktinė ir dukros yra deklaravusios gyvenamąją vietą Lietuvoje), į tai, kad pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarka pagrįstai nustatė pareiškėjui 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog Migracijos departamento Sprendimas 2 yra pakankamai motyvuotas individualizuotas, atsakovo nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

15. LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014; 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1165-415/2024). Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikantis Įstatymo nuostatų, todėl darytina išvada, kad grėsmės Lietuvos valstybei buvo nustatytos tinkamai, proporcingai. Manytina, kad vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, jog Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu 1 teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat Sprendimu 2 pagrįstai uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamento Sprendime 1 ir Sprendime 2 įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimo 1 ir Sprendimo 2. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

17. Pareiškėjas skunde nurodo, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pareiškėjas yra sumokėjęs 22,50 EUR žyminio mokesčio.

Pagal ABTĮ 40 straipsnį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tad pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą dėl sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Deimantė AndrulytėTeisėjasArvydas MartinavičiusTeisėja Jarūnė Sedalienė