Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-503-265/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-05-28
Bylos Nr.: e2A-503-265/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-43-3-00740-2019-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Albina Pupeikienė, Alvydas Žerlauskas, Jolanta Gailevičienė
Ieškovas: A. Č.
Atsakovas: R. Č., G. Č., A. L., K. Š.

Kategorijos

2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris

Civilinė byla Nr. e2A-503-265/2020Teisminio proceso Nr. 2-43-3-00740-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; (S) 2.1.5.1.1; 2.4.2.3; 2.6.10.5.2.17; 3.3.1.14; 3.3.1.18.4; 3.3.1.20

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2020 m. gegužės 28 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Č. ir atsakovų R. Č., G. Č., A. L. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Č. patikslintą ieškinį atsakovams R. Č., G. Č., A. L., K. Š. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, svetimo turto atstatymo išlaidų priteisimo, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė:

1.1. pripažinti 2007 m. birželio 28 d. Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. Duomenys neskelbtini, dėl 1,900 ha žemės sklypo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio Duomenys neskelbtini, vidutinės 636,11 Eur rinkos vertės, dovanojimo asmeninės nuosavybės teise K. Č., mirusiam Duomenys neskelbtini., apsimestine. Pripažinti, kad ieškovė A. Č. ir K. Č., miręs Duomenys neskelbtini., 2007 m. birželio 28 d. šį žemės sklypą įsigijo pirkimo–pardavimo sutartimi bendrosios dalinės nuosavybės teise iš pardavėjo – atsakovo K. Š.;

1.2. pripažinti ieškovės A. Č. ir K. Č., mirusio Duomenys neskelbtini., bendrąja daline nuosavybe:

1.2.1. 1/2 dalį šio nekilnojamojo turto: gyvenamojo namo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio Duomenys neskelbtini., kurio vertė 26000 Eur, namo dalies rinkos vertė – 13000 Eur; 28,00 ha žemės sklypo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esantį Duomenys neskelbtini., kurio rinkos vertė – 18900 Eur; 17,00 ha žemės sklypo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio Duomenys neskelbtini., kurio rinkos vertė – 12300 Eur; 1,900 ha žemės sklypo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio Duomenys neskelbtini., kurio rinkos vertė – 1460Eur;

1.2.2. 1/2 dalį šio kilnojamojo turto: traktoriaus „MTZ-82“, valst. Nr. Duomenys neskelbtini, kurio vidutinė rinkos vertė – 2750 Eur; priekabos „2 PTS-4-887A“, valst. Nr. Duomenys neskelbtini, kurios vidutinė rinkos vertė – 719 Eur; ratinio ekskavatoriaus „Jumz“, valst. Nr. Duomenys neskelbtini, kurio vidutinė rinkos vertė – 800 Eur; ratinio traktoriaus „MTZ-80“, valst. Nr. Duomenys neskelbtini, kurio vidutinė rinkos vertė – 2800 Eur; 6,5×55 kalibro graižtvinio šautuvo TIKKA T3, Nr. Duomenys neskelbtini, kurio vidutinė rinkos vertė – 1000 Eur; 12×76 kalibro lygiavamzdžio šautuvo CZ USA Mallard, Nr. Duomenys neskelbtini, kurio vidutinė rinkos vertė –500 Eur; 22 WRM kalibro graižtvinio šautuvo CZ 455, Nr. Duomenys neskelbtini, kurio vidutinė rinkos vertė – 350Eur; 12×76 kalibro lygiavamzdžio šautuvo BAIKAL, Nr. Duomenys neskelbtini, kurio vidutinė rinkos vertė – 300 Eur; nustatant, kad ieškovės A. Č. ir K. Č. dalys šiame turte yra lygios;

1.3. priteisti iš atsakovės R. Č. ieškovei A. Č. 6500 Eur dydžio kompensaciją už atsakovės R. Č. 1/4 dalies gyvenamojo namo atstatymą;

1.4. priteisti ieškovei iš atsakovų R. Č., G. Č. ir A. L. visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 6 d. sprendimu buvo nutraukta K. Č. ir atsakovės R. Č. santuoka. Tuo pačiu teismo sprendimu K. Č. ir atsakovei R. Č. buvo priteista po 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, ind. 1A1žp., kurio vidutinė rinkos vertė 25000 Lt (7240,50 Eur), po 1/2 dalį garažo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, ind. 2I1p., kurio vertė 1500 Lt (434,43 Eur), po 1/2 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, ind. 3I1p., kurio vertė 1790 Lt (518,42 Eur), po 1/2 dalį lauko virtuvės, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, ind. 4I1p., kurios vertė 1550 Lt (4481,91 Eur), esančių Duomenys neskelbtini. Teismo sprendimu buvo nustatyta, kad K. Č. ir R. Č. nuo 2001 m. kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio, santuoka buvo faktiškai iširusi. Po santuokos nutraukimo atsakovai, t. y. K. Č. buvusi žmona R. Č. ir vaikai G. Č. bei dukra A. L., išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, kur tebegyvena iki šiol. Nutraukiant K. Č. ir atsakovės R. Č. santuoką, dalis registruotino kilnojamojo turto – žemės ūkio technika liko tarp jų nepadalinta.

3. Ieškovė A. Č. (ankstesnė pavardė K.) nuo 2003 m. gruodžio mėn. iki 2014 m. lapkričio 14 d. gyveno nesusituokusi su K. Č.. Būdami sugyventiniais, kartu gyveno name, esančiame Duomenys neskelbtini. Jie bendrai dirbo ir kūrė K. Č. vardu įregistruotą ūkį bei iš jo gavo bendras pajamas, rūpinosi bendra buitimi ir turto įsigijimu, sukūrimu, atnaujinimu, priežiūra ir išlaikymu. Ieškovė ne tik tvarkė buitį, šeimininkavo, bet ir turėjo darbinių pajamų, pakankamų prisidėti prie bendro sugyventinių turto sukūrimo, įsigijimo ir išlaikymo. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ir K. Č. buvo sutarę dėl jungtinės veiklos, jog prie abiejų jų bendros materialinės gerovės kiekvienas iš jų prisidės pagal išgales, gyveno bendrai kaip šeima ir kūrė bendrą ateitį, kartu sukūrė, įgijo ir iš esmės pagerino ginčo turtą, t. y. sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje šalių dalys yra lygios. Buvusi mirusiojo K. Č. sutuoktinė, t. y. atsakovė R. Č., ilgą laiką – beveik 16 metų nesinaudojo ir nesiekė naudotis, valdyti ar disponuoti po ištuokos jai bendrosios dalinės nuosavybės teise atitekusia turto dalimi (nei pastatais, nei žemės ūkio technika), niekaip neprisidėjo prie jos išlaikymo, priežiūros, pagerinimo ir atnaujinimo. R. Č. pasyvumas, valios disponuoti, valdyti ir naudotis savo turtu neišreiškimas rodė, jog ji visą tą laikė savęs nebelaikė po ištuokos jai atitekusios turto dalies savininke ir nebesiekė įgyvendinti savo, kaip savininkės, teisių į ginčo daiktus.

Šalies argumentai

4. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2005 m. kovo 12 d., 10 val. 29 min. kilo gaisras, kurio metu sudegė visas minėtas gyvenamasis namas, esantis Duomenys neskelbtini. Sudegė stogas, kambariai, perdengimai, baldai ir namų apyvokos daiktai, gaisro nuostoliai buvo įvertinti 50000 Lt (14481 Eur). Ieškovė kartu su K. Č., bendrai prisidėdami tiek savo, tiek bendrai ūkyje uždirbtais pinigais ir bendru darbu, atstatė visą sudegusį gyvenamąjį namą naujai nuo pat rūsio pamatų. Ieškovės teigimu, priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba formaliai apskaičiavo, kad gaisro nuostoliai sudarė 50000 Lt (14481 Eur), tačiau buvusio statinio liekanų pašalinimas ir gyvenamojo namo visiškas atstatymas kainavo kur kas daugiau, nei apskaičiuoti gaisro nuostoliai ir kelis kartus daugiau, nei savivaldybės administracijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie žemės ūkio ministerijos išmokėta parama. Gyvenamasis namas buvo atstatytas visiškai toks pat, kaip buvęs iki gaisro, todėl jokio projekto ar statybą leidžiančio dokumento nereikėjo. Po atstatymo namo duomenys VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke taip ir nebuvo pakeisti: nuo pat K. Č. ir R. Č. ištuokos iki šiol namas vis dar registruotas jų vardu po 1/2 dalį. Pagal naujausią 2019 m. balandžio 17 d. įvertinimą dabartinė gyvenamojo namo vertė yra 26000Eur, o bendra namo vertė su priklausiniais yra 30000 Eur.

5. Be atstatyto gyvenamojo namo, ieškovė ir K. Č., gyvendami kartu kaip šeima, iš bendrų piniginių lėšų nuo 2005 m. įsigijo nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, taip siekdami sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, į kuriuos ieškiniu ieškovė prašo pripažinti dalinę nuosavybę.

6. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2007 m. ji ir K. Č. iš bendrų lėšų už 2000 Lt nusipirko iš pastarojo giminaičio – atsakovo K. Š. 1,900 ha žemės sklypą, esantį Duomenys neskelbtini. Siekiant išvengti papildomų sandorio sudarymo išlaidų, buvo sudarytas apsimestinis sandoris, K. Č. su atsakovu K. Š. pasirašė ne pirkimo–pardavimo, o dovanojimo sutartį , kurioje nurodė, kad neva K. Š. šį 1,900 ha žemės sklypą ne pardavė, o dovanojo K. Č. asmeninės nuosavybės teise. Teigė, kad tikroji sandorio šalių valia, motyvai ir tikslai buvo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, todėl minėta dovanojimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, o minėtas 1,900 ha žemės sklypas pripažintinas bendrąja daline ieškovės ir K. Č. nuosavybe.

7. K. Č. mirė 2019 m. sausio 26 d. 2019 m. kovo 13 d. Šilutės rajono 2–ojo notaro biuro notarės S. D. liudijimu atsakovai G. Č. ir A. L. 2019 m. vasario 1 d. priėmė palikimą pagal įstatymą, paduodami palikimo priėmimo pareiškimą notarui po tėvo, o ieškovė A. Č. – 2019 m. kovo 13 d. priėmė palikimą pagal įstatymą, paduodama palikimo priėmimo pareiškimą notarui po sutuoktinio K. Č. mirties dėl viso jo turto.

8. Ieškovės manymu, ieškinio senaties terminas materialiesiems subjektiniams reikalavimams pareikšti prasidėjo 2019 metais, kai mirė K. Č. ir vaikai (atsakovai) pradėjo reikšti pretenzijas į palikėjo turtą. Ieškovė iki pat šio momento netrukdomai įgyvendino savo, kaip (galimos) bendraturtės, bendrosios nuosavybės teisę į minėtus 28 ha ir 1,9 ha žemės sklypus, todėl K. Č. vaikų – būsimų jo teisių perėmėjų – pretenzijų į jo palikimą pareiškimo momentas yra tas momentas, kai ieškovė suvokė, kad yra ginčijamos ir kartu pažeidžiamos jos subjektinės teisės į šį bei kitą ginčo turtą. Dėl tų pačių priežasčių, tik po K. Č. mirties, atsakovei pradėjus reikšti pretenzijas į atstatytą gyvenamąjį namą, ieškovė suvokė apie savo pažeistas subjektines teises, todėl šiuo ieškiniu reikšdama reikalavimą dėl kompensacijos už R. Č. gyvenamojo namo dalies atstatymą priteisimo, ieškinio senaties termino ji nepraleido.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Tauragės apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino ieškovės A. Č., ir K. Č., mirusio Duomenys neskelbtini., bendrąja daline nuosavybe šį turtą: 1) nekilnojamąjį turtą: 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio Duomenys neskelbtini., kurios rinkos vertė – 13000 Eur; 28,00 ha žemės sklypą, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esantį Duomenys neskelbtini., kurio rinkos vertė 18900 Eur; 17,00 ha žemės sklypą, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esantį Duomenys neskelbtini, kurio rinkos vertė – 12300 Eur; 2) kilnojamąjį turtą: priekabą „2 PTS-4-887A“, valst. Nr. Duomenys neskelbtini, kurios vidutinė rinkos vertė – 719 Eur; ratinį ekskavatorių „Jumz“, valst. Nr. Duomenys neskelbtini, kurio vidutinė rinkos vertė – 800 Eur; ratinį traktorių „MTZ-80“, valst. Nr. Duomenys neskelbtini, kurio vidutinė rinkos vertė – 2800 Eur; 6,5×55 kalibro graižtvinį šautuvą TIKKA T3, Nr. Duomenys neskelbtini, kurio vidutinė rinkos vertė – 1000 Eur; 12×76 kalibro lygiavamzdį šautuvą CZ USA Mallard, Nr. Duomenys neskelbtini, kurio vidutinė rinkos vertė – 500 Eur; 22 WRM kalibro graižtvinį šautuvą CZ 455, Nr. Duomenys neskelbtini, kurio vidutinė rinkos vertė – 350 Eur; nustatė, kad A. Č. priklauso 1/4 šio turto dalis. Pripažino ieškovės A. Č., ir K. Č., mirusio Duomenys neskelbtini., bendra nuosavybe šį turtą – 12×76 kalibro lygiavamzdį šautuvą BAIKAL, Nr. Duomenys neskelbtini, kurio vidutinė rinkos vertė – 300 Eur, ir nustatė, kad A. Č. priklauso 1/2 šio turto dalis. Priteisė A. Č. iš atsakovės R. Č. 3250 Eur kompensaciją už R. Č. priklausančios namo dalies atstatymą po gaisro. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė atsakovui G. Č. iš ieškovės A. Č. 3124 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė atsakovui K. Š. iš ieškovės A. Č. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės A. Č., 19,40 bylinėjimosi išlaidų valstybei.

10. Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti apsimestine 2007 m. birželio 28 d. Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį dėl 1,900 ha žemės sklypo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio Duomenys neskelbtini., teismas nurodė, kad atsakovų prašymas taikyti senatį šioje dalyje yra nepagrįstas. Teismo vertinimu, ieškovė šios sutarties neturėjo teisės nuginčyti anksčiau, kadangi ji nebuvo sutarties šalis. Tačiau minėtą reikalavimą atmetė konstatavęs, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad už minėtą sklypą atsakovas K. Š. iš K. Č. ar iš ieškovės gavo kokią nors pinigų sumą.

11. Teismo vertinimu, byloje pateiktų įrodymų pakanka konstatuoti, jog ieškovė A. Č. ir K. Č. gyveno kartu nesusituokę nuo 2004 m. iki Duomenys neskelbtini, kuomet sudarė santuoką. Nurodė, kad liudytojai įvairiai nurodė ieškovės apsigyvenimo pas K. Č. datas: vieni nurodė 2003 m., kiti – 2004 m., tačiau įvertinęs kada A. Č. ir K. Č. išsituokė su savo buvusiais sutuoktiniais, atsižvelgęs į liudytojų parodymus, teismas konstatavo, kad ieškovės ir jos K. Č. bendro gyvenimo pradžia laikytina 2004 m. Nurodė, kad iki santuokos su K. Č. sudarymo ieškovė neturėjo galimybių ženkliai prisidėti prie bendro turto sukūrimo, kadangi gyvendama su buvusiu vyru D. K., ji nebuvo įgijusi jokio dalintino turto, augino du nepilnamečius vaikus, kuriuos turėjo išlaikyti, nuolat teikė prašymus socialinei paramai gauti, 2010 m. jai buvo nustatytas ribotas darbingumas. Teismo vertinimu, šie įrodymai leidžia teigti, kad ieškovė nepateikė pagrįstų įrodymų, jog gyvendama kartu su K. Č., ji lygiomis dalimis prisidėjo prie ieškinyje nurodyto K. Č. turto sukūrimo ar įsigijimo, todėl manė, jog ieškinio reikalavimai dėl kartu begyvenant su K. Č. jo įsigyto turto pripažinimo bendra daline nuosavybe negali būti tenkinami visa apimtimi.

12. Tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad 2006 m. balandžio 24 d. ieškovei buvo padovanoti trys žemės sklypai 4,7600 ha ploto (0,8500 ha, 2,8400 ha, 1,0700 ha), kad nuo 2007 m. iki 2019 m. K. Č. deklaravo 1,1200 ha ploto ieškovei priklausančius žemės sklypus, juos panaudojo ūkininkaudamas ir gaudamas iš jų pelną bei išmokas, į tai, kad 2014 m. gruodžio 29 d. A. Č., būdama santuokoje su K. Č., už perkamą žemę sumokėjo 5712 Lt, į tai, kad gyvenant santuokoje su K. Č. 2018 m. lapkričio 20 d. buvo įsigytas 12x76 kalibro lygiavamzdis šautuvas BAIKAL, Nr. Duomenys neskelbtini, kartu su K. Č. gyvendama nuo 2004 m., ji prisidėjo prie ūkio darbų, gyvenamojo namo atstatymo po gaisro, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais manė, kad ieškovė su K. Č. siekė sukurti bendrą dalinę nuosavybę ir įgijo teisę į 1/4 dalį K. Č. vardu registruoto šio turto: 1) nekilnojamojo turto: 1/2 dalies gyvenamojo namo, esančio Duomenys neskelbtini.; 28,00 ha žemės sklypo, esančio Duomenys neskelbtini.; 17,00 ha žemės sklypo, esančio Duomenys neskelbtini.; 2) kilnojamojo turto: priekabos „2 PTS-4-887A“, valst. Nr. Duomenys neskelbtini; ratinio ekskavatoriaus „Jumz“, valst. Nr. Duomenys neskelbtini; ratinio traktoriaus „MTZ-80“, valst. Nr. Duomenys neskelbtini; 6,5×55 kalibro graižtvinio šautuvo TIKKA T3; 12×76 kalibro lygiavamzdžio šautuvo CZ USA Mallard; 22 WRM kalibro graižtvinio šautuvo CZ 455.

13. Nustatė, kad ieškovė bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo į 1/2 dalį 12×76 kalibro lygiavamzdžio šautuvo BAIKAL, kadangi jis buvo K. Č. įsigytas jau su ieškove esant santuokoje.

14. Nustatė, kad ieškovė neįgijo teisės ir jai nenustatė turto dalis į šį K. Č. turtą: 1) 1,900 ha žemės sklypą, esantį Duomenys neskelbtini., kadangi šis žemės sklypas buvo padovanotas K. Č. ir priklausė jam asmeninės nuosavybės teise; 2) traktorių „MTZ-82“, valst. Nr. Duomenys neskelbtini, kadangi jis buvo įsigytas K. Č. 1998 m. balandžio 15 d., t. y. iki bendro gyvenimo su ieškove pradžios, o iš ieškovės pateiktų įvairių transporto priemonėms skirtų detalių, kitų medžiagų pirkimo sąskaitų negalima nustatyti tikslių įšlaidų sumos, skirtos būtent šio traktoriaus remontui.

15. Teismo vertinimu, ieškovė taip pat nepraleido ieškinio senaties termino ir dėl reikalavimo atlyginti nuostolius už po gaisro atliktą remontą, kadangi ši teisė ieškovei atsirado tik mirus sutuoktiniui. Teismas konstatavo, jog nėra pateikta įrodymų apie šios namo dalies atstatymui panaudotas lėšas, tačiau atsižvelgęs, jog pagal CK 4.83 straipsnio 2 dalies 1 punktą, buto ir kitų patalpų savininkas turi teisę imtis būtinų priemonių be kitų savininkų sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendro naudojimo objektams, ir reikalauti iš kitų buto ir kitų patalpų savininkų atlyginti išlaidas, proporcingas šių savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai, įvertinęs, kad 2005 m. kovo mėnesį kilus gaisrui name, buvo K. Č. padaryta 50000 Lt žala (nuostoliai), kad namas buvo pilnai atstatytas ieškovei gyvenant su K. Č., laikė, jog ieškovė turi teisę į 1/4 dalį K. Č. priklausiusios namo atstatymo dalies, t. y. 3250 Eur.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

16. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės patikslintas ieškinys ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – atmestą patikslinto ieškinio dalį tenkinti, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Teismas pažeidė proceso teisės normas, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, tik deklaratyviai įvertino tarp šalių susiklosčiusią situaciją, neatsižvelgė į jos esmę, šalių interesų pusiausvyrą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas reglamentuojančias nesusituokusių asmenų šiems gyvenant ir kartu tvarkant ūkį, abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis sukurto bendro turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe, sandorio pripažinimą apsimestiniu, nepagrįstai netaikė CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, todėl visa tai turėjo įtakos neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimui.

15.2. Byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, jog ieškovė pradėjo gyventi nesusituokusi su K. Č. nuo 2003 m. gruodžio mėnesio, t. y. 11 metų iki Duomenys neskelbtini. jų santuokos sudarymo jie buvo sugyventiniai. Ieškovė ir K. Č., ilgą laiką gyvendami kartu nesusituokę, turtiniuose santykiuose siekė sukurti teisines pasekmes, būdingas asmenims, gyvenantiems santuokoje, t. y. įgyti kartu bendrą turtą jungtinės veiklos pagrindu.

15.3. Tiek ieškovės, tiek K. Č. elgesys iš esmės atitiko įprastą vedančių bendrą ūkį ir kartu kaip šeima gyvenančių partnerių elgesį įgyjant ir statant (rekonstruojant) nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei nevykdant griežtos išlaidų apskaitos, susitarimus sudarant žodžiu. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu.

15.4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė ir K. Č. gyveno kartu nesusituokę iki Duomenys neskelbtini. santuokos sudarymo, tačiau neteisingai nustatė bendro gyvenimo pradžią – 2004 m. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad iki santuokos su K. Č. sudarymo ieškovė neturėjo galimybių lygiomis dalimis prisidėti prie bendro su K. Č. turto sukūrimo, todėl priėmė neteisingą sprendimą tenkinti tik pusę ieškinio reikalavimo dėl kartu gyvenant su K. Č. jo įsigyto turto pripažinimo bendra daline nuosavybe.

15.5. Byloje apklausti liudytojai R. S., N. J., P. V. patvirtino, kad po K. Č. ištuokos nuo 2003 m. ieškovė pradėjo kartu su juo gyventi kaip šeima, ji kartu su vaikais apsigyveno pas K. Č. ginčo gyvenamajame name, jie vedė bendrą ūkį. Ieškovės pateikti ir byloje surinkti įrodymai pagrindžia jos materialinį ar nematerialinį indėlį į ginčo turto įsigijimą ir sukūrimą.

15.6. Teismo nurodytos aplinkybės, jog ieškovė nuolat teikė prašymus socialinei paramai gauti nelaikytinos pakankamu pagrindu išvadai, kad ieškovė tuo laiku su K. Č. negyveno ar neturėjo pajamų tam, kad prisidėti prie bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, nes tuo laiku regionuose buvo tiesiog susiklosčiusi tokia praktika, kai žmonės pasinaudodavo galimybe iš valstybės papildomai gauti įvairių išmokų, o tam reikdavo nusistatyti nedarbingumą ar išsituokusiai motinai pateikti duomenis, jog neva ji su vaikais gyvena viena.

15.7. Teismas, vadovaudamasis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, turėjo pripažinti, kad šiuo atveju atsakovai, teigdami, kad ginčo turtas buvo sukurtas ir įgytas iš K. Č. asmeninių lėšų, privalėjo įrodyti šias aplinkybes.

15.8. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog už ginčo turto įsigijimą ir sukūrimą buvo mokama ieškovės ir G. Č. bendrai iš ūkinės veiklos uždirbtų pinigų. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė lygiomis dalimis neprisidėjo prie ieškinyje nurodyto K. Č. turto sukūrimo ar įsigijimo, todėl teismas nepagrįstai ieškinio reikalavimus dėl kartu begyvenant su K. Č. jo įsigyto turto pripažinimo bendra daline nuosavybe netenkino visa apimtimi.

15.9. Visiškai sudegusio gyvenamojo namo atstatymas didžiausia dalimi buvo finansuota iš ieškovės kartu su K. Č. bendru darbu šeimos ūkyje uždirbtų pajamų, o ne iš vieno K. Č. pinigų. Ieškovė kartu su juo daug dirbo tiek gaunant bendras ūkio pajamas, tiek tiesiogiai atstatant patį gyvenamąjį namą, todėl ji didele dalimi tiek bendromis pajamomis, tiek bendru darbu prisidėjo prie visiško šio daikto atkūrimo.

15.10. Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti 2007 m. birželio 28 d. dovanojimo sutarties apsimestine, kadangi byloje esančių įrodymų visuma pagrindžia, jog sudarydami ginčijamą sutartį K. Č. ir K. Š. siekė sukurti tik išorinį tokių teisinių santykių atsiradimo vaizdą, nors realiai K. Č. iš jo ir ieškovės bendrai šeimos ūkyje uždirbtų pinigų sumokėjo atsakovui K. Š. 2000 Lt sumą. Nors žemės sklypo nuosavybė perėjo K. Č., tačiau tikroji sandorio šalių valia, motyvai ir tikslai buvo sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį, todėl minėta dovanojimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, o 1,900 ha žemės sklypas pripažintinas bendrąja daline ieškovės ir K. Č. nuosavybe.

15.11. Teismas neįvertino, kad K. Š. apklausiamas teismo posėdyje papasakojo, jog jis nuo 1980 m. buvo susituokęs, o 1,900 ha žemės sklypas buvo įsigytas iš valstybės taip pat vis dar jam gyvenant santuokoje, todėl šis nekilnojamasis daiktas jam ir sutuoktinei priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Pasirašant 1,900 ha žemės sklypo dovanojimo sutartį K. Š. sutuoktinė nedalyvavo, jis sutuoktinės sutikimo ar pritarimo dovanojimo sandoriui nebuvo gavęs, tačiau pagal CK 3.92 straipsnio 4 dalį sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. K. Š. elgėsi nesąžiningai, nes tiek jis, tiek K. Č. žinojo, o jei pastarasis ir nežinojo, tai turėjo žinoti, kad apie sandorį nežino K. Š. sutuoktinė, kad šis sandoris iš esmės nukreiptas prieš jos interesus, nes sumažinama santuokoje įgyto turto mastas, už tai negaunant jokio atlygio. Todėl teismas turėjo dar vieną teisinį pagrindą 2007 m. birželio 28 d. Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia.

15.12. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė turi teisę tik į ¼ dalį K. Č. priklausiusios namo dalies atstatymo išlaidų, t. y. 3250 Eur sumą. Tikėtina, kad teismas rėmėsi ta pačia nepagrįsta prielaida, kad ieškovė neva neturėjo galimybių didesne dalimi prisidėti prie bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo ir įsigijimo, o atitinkamai ir sudegusio gyvenamojo namo atstatymo.

15.13. Teismas netinkamai apskaičiavo patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją, taip pat nėra aišku, kodėl teismas nustatė būtent 159992,25 Eur tenkintų turtinių reikalavimų sumą, nuo kurios skaičiavo žyminio mokesčio dydį.

Atsiliepimas

17. Atsakovai R. Č., G. Č. ir A. L. prašo ieškovės skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

16.1. Teismas bylą išnagrinėjo ieškovei nesumokėjus visos žyminio mokesčio sumos. Taip pat nepagrįstai sutiko su sumokėta žyminio mokesčio suma už pateiktą apeliacinį skundą. Bendra mokėtino žyminio mokesčio suma šiuo atveju sudaro 933 Eur.

16.2. Apeliacinis skundas yra grindžiamas tam tikromis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos patikslintame ieškinyje ir nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, todėl vadovaujantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi jomis remtis apeliaciniame skunde negalima.

16.3. Byloje nėra nei vieno įrodymo patvirtinančio, jog ieškovė kada nors gyveno adresu Duomenys neskelbtini. Iki Duomenys neskelbtini. iš K. Č. asmeninio ūkio gauti pinigai bendrosios jungtinės nuosavybės režimo neturėjo ir buvo tik asmeninės K. Č. lėšos, todėl visi apeliaciniame skunde nurodomi ieškovės teiginiai apie neva K. Č. ūkyje gautų pajamų bendrumą yra teisiškai nepagrįsti.

16.4. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovės R. Č. pasyvumu, šiuo atveju teisiškai nereikšmingi.

16.5. Sutiktina su teismo argumentais, jog traktorių MTZ-82, valst. Nr. Duomenys neskelbtini K. Č. įsigijo 1998 m. balandžio 15 d., t. y. iki pradėjimo kartu gyventi su ieškove, o iš ieškovės pateiktų įvairių transporto priemonėms skirtų detalių, kitų medžiagų pirkimo sąskaitų negalima nustatyti tikslių išlaidų sumos, skirtos būtent šio traktoriaus remontui.

16.6. Byloje esantys įrodymai: K. Č. banko sąskaitos išrašas, raštai iš komunalines paslaugas teikiančių įmonių leidžia teigti, jog turtu, jo išlaikymu visada rūpinosi tik K. Č.. Iš K. Č. banko sąskaitos išrašo matyti, jog jis gaudavo stabilias pajamas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, taip pat gaudavo pajamas iš grūdų pardavimo AB „Stumbras“ ir kt., todėl turėjo pakankamai lėšų ginčo turto įsigijimui.

16.7. Argumentas, jog bylos nagrinėjimo metu buvo pažeista įrodinėjimo taisyklė, nes atsakovai teigdami, kad ginčo turtas buvo asmeniškai įgytas K. Č., privalėjo įrodyti šią aplinkybę yra teisiškai nepagrįstas. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma, jog asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo. Visas ginčo turtas K. Č. buvo įgytas iki santuokos su ieškove sudarymo, todėl laikytinas jo asmeniniu turtu.

16.8. Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl namo statybinės vertės, yra visiškai nepagrįsti. Ieškovė reikalaudama nuostolių atlyginimo iš R. Č. privalėjo įrodyti, kokia konkreti suma buvo išleista 2005 m. metais atstatant po gaisro nukentėjusį namą ir tai pagrįsti įrodymais.

16.9. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu K. Š. labai aiškiai nurodė net kelias priežastis, kodėl dovanojo žemės sklypą K. Č.. Byloje K. Š. turtinė padėtis nebuvo analizuojama ir nebuvo nustatyta, jog 2007 metais ji būtų buvusi tokia sunkti, kad atlikti dovanojimo sandorį būtų buvę nelogiška.

18. Atsakovas K. Š. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

17.1. Apeliantės teiginiai apie atsakovo sprendimo padovanoti žemės sklypą motyvus ar dovanojimo priežastis neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

17.2. Priešingai nei nurodo apeliantė, 2019 m. gruodžio 3 d. teismo posėdžio metu apklausiamas K. Š. nurodė aiškius motyvus, lėmusius sprendimą padovanoti žemės sklypą K. Č..

17.3. Teismo posėdžio metu atsakovas dar kartą patvirtino faktą, kad iš K. Č. jokio atlyginimo už dovanojamą žemės sklypą negavo ir jokio įsipareigojimo iš K. Č. atsilyginti už jį taip pat nebuvo. Ieškovė priešingų aplinkybių byloje neįrodė.

17.4. Dovanojimo sandoris dėl žemės sklypo buvo sudarytas 2007 m. birželio 28 d. ir įregistruotas VĮ „Registrų centras“, todėl, priešingai nei sprendė teismas, ieškovė yra praleidusi 10 metų ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

17.5. Vadovaujantis CK 3.96 straipsnio 1 dalimi sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga. Atsakovo K. Š. sutuoktinė šioje byloje nebuvo pareiškusi savarankiško reikalavimo CK 3.96 str. pagrindu, todėl teismas visiškai pagrįstai šių aplinkybių nevertino ir dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė.

17.6. Taip pat pažymėtina, kad nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos teiginį apie tariamą atsakovo K. Š. sutuoktinės nedalyvavimą sandorio sudaryme, sutikimo nedavimą ir nežinojimą apie minėto sandorio sudarymą.

19. Atsakovai R. Č., G. Č. ir A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir klausimą išnagrinėti iš esmės – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

18.1.Teismas, pripažindamas sprendime nurodytą turtą bendrąja daline ieškovės ir K. Č. nuosavybe bei priteisti dalį šio turto ieškovės nuosavybėn, pažeidė proceso teisės normas bei nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose.

18.2. Teismas nukrypo nuo nuosekliai formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, įpareigojančios teismą, nustatyti dviejų sąlygų visumą tam, kad kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe: 1) susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę buvimą; 2) asmeninį indėlį pinigais, turtu ar darbu kuriant kiekvieną ginčo objektą. Dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo teismo sprendime turi būti pasisakoma atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas: įnašus pinigais, kitu turtu arba dalyvavimą darbu.

18.3. Byloje nebuvo nustatyta, ar tarp ieškovės ir K. Č. buvo sudarytas susitarimas įgyti kiekvieną ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas šalių susitarimo įgyti bendrąją dalinę nuosavybę kiekvieno turto ginčo objekto atžvilgiu apskritai nenagrinėjo.

18.4. Teismas išvadą, jog Ieškovė ir K. Č. gyveno kartu nesusituokę nuo 2004 m. iki Duomenys neskelbtini, padarė nepagrįstai, selektyviai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Konstatuodamas, kad ieškovė su K. Č. kaip šeima pradėjo gyventi nuo 2004 m. teismas rėmėsi išimtinai ieškovės liudytojų: S. R., J. N., V. P. parodymais. Šių liudytojų parodymai, vertinant juos tarpusavyje bei vertinant kartu su kitais rašytiniais įrodymais byloje, buvo prieštaringi ir nenuoseklūs.

18.5. Rašytiniai įrodymai (2007 m. rugsėjo 3 d. ieškovės užpildytas prašymas, faktas, kad tik nuo 2010 metų dalį ieškovės sklypo pradėjo deklaruoti K. Č. ir kt.) byloje, kurių teismas apskritai netyrė ir dėl jų įrodomosios reikšmės nepasisakė, patvirtina faktą, kad ieškovė iki pat 2010 metų rugpjūčio mėnesio jokio bendro gyvenimo su K. Č. nevedė.

18.6. 28,00 ha žemės sklypas, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esantis Duomenys neskelbtini. K. C. vardu buvo įsigytas 2006 m. liepos 27 d. Galutinis atsiskaitymas atliktas 2010 m. sausio 31 d., sumokant iš asmeninės K. Č. banko sąskaitos. Jokių duomenų, kiek, kokia suma ir iš kokių lėšų ieškovė prisidėjo prie šio žemės sklypo įsigijimo nėra. Teismas ieškovės asmeninio indėlio įsigyjant šį žemės sklypą nenustatė, todėl visiškai nepagrįstai šį žemės sklypą pripažino bendrąja daline nuosavybe. Taip pat teismas nepasisakė dėl atsakovų prašymo dėl šio reikalavimo taikyti ieškinio senatį.

18.7. 17,00 ha žemės sklypas, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esantis Duomenys neskelbtini. K. Č. vardu buvo įsigytas 2010 m. balandžio 1 d. Sutarties 8.1 punkte K. Č. nurodė, jog su sutuoktine yra išsiskyręs, naujos santuokos nėra sudaręs ir žemės sklypą perka asmeninės nuosavybės teise, t. y. notariškai patvirtinta sutartimi K. Č. išreiškė aiškią valią šį žemės sklypą įsigyti asmeninės nuosavybės teise. Jokių kitų įrodymų, kad ieškovė ir K. Č. buvo susitarę šį turtą įsigyti kaip bendrąją nuosavybę, byloje nėra, todėl neaišku, kuo remdamasis teismas nustatė, kad šalys buvo susitarusios minėtą turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise.

18.8. Vienintelis įrodymas, kurį teismas nepagrįstai vertino, kaip ieškovės prisidėjimą prie bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo yra 2014 m. gruodžio 29 d. A. Č. atlikta 5712 Lt įmoką grynaisiais pinigais už perkamą žemę. Atkreiptinas dėmesys, jog šis mokėjimas buvo atliktas jau po santuokos su ieškove sudarymo iš bendrų šeimos lėšų ir niekaip neįrodo asmeninio ieškovės indėlio.

18.9. Teismo sprendimas dėl priekabos „2 PTS-4-887A“, įsigytos 2010 m. rugpjūčio 6 d., ratinio ekskavatoriaus „Jumz“, įsigyto 2012 m. gruodžio 7 d., ratinio traktoriaus „MTZ-80“, įsigyto 2013 m. gegužės 14 d., 6,5x55 kalibro graižtvinio šautuvo TIKKA T3, įsigyto 2006 m. gegužės 10 d., 12x76 kalibro lygiavamzdžio šautuvo CZ USA Mallard, įsigyto 2011 m. rugpjūčio 10 d., 22 WRM kalibro graižtvinio šautuvo CZ 455, įsigyto 2011 m. rugpjūčio 10 d., pripažinimo bendrąja daline nuosavybe apskritai yra be motyvų, kadangi teismas nenurodė, kuo remdamasis sprendė, kad minėtą turtą šalys susitarė įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat nenurodė, kokie byloje pateikti įrodymai patvirtina faktą, kad ieškovė prie šio turto įsigijimo prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis.

18.10. Byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, kad ieškovės žemės sklypo dalis 1,1200 ha (iš bendro 4,7600 ha ploto) nuo 2007 m. buvo deklaruota K. Č. vardu ir už šio sklypo dalies gaunamų išmokų perkami kiti žemės sklypai ar kilnojamasis turtas. Priešingai, iš Nacionalinės mokėjimų agentūros pažymos Nr. BR6, matyti, jog minėti sklypai K. Č. vardu buvo deklaruoti tik nuo 2010 m.

18.11. Svarbu pažymėti, kad K. Č. iš viso deklaruodavo virš 45 ha žemės sklypų, todėl ieškovės žemės sklypo dalis, jeigu už ją K. Č. ir gavo kokias nors išmokas, kurios nebuvo panaudotos ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų išlaikymui, sudarė tik 4 proc. viso bendro K. Č. deklaruojamo ploto. Todėl ieškovės maksimalus indėlis, jeigu būtų buvę įrodyta, kad tos išmokos buvo panaudotos turto įsigijimo, galėtų būti 4 proc., bet ne 25 proc., kaip nepagrįstai nustatė teismas.

18.12. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai taikė CK 4.83 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, kadangi jis reglamentuoja buto ir kitų patalpų savininkų (naudotojas) teisę imtis būtinų priemonių be kitų savininkų (naudotojų) sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams, ir reikalauti iš kitų buto ir kitų patalpų savininkų atlyginti išlaidas, proporcingas šių savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai.

18.13. Namo atstatymo darbai su bendrasavininke R. Č. nebuvo derinami. Leidimo atstatyti R. Č. priklausančią namo K. Č. neprašė ir negavo. Šias aplinkybes patvirtino byloje apklausiama ieškovė. Todėl atsakovė neturi pareigos apmokėti išlaidų, dėl kurių ji nebuvo davusi sutikimo, ir kurios nėra susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimtas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka.

18.14. Ieškovė turėjo įrodyti ne tik iš tikrųjų sumokėtas lėšas namo atstatymui, bet leistinais įrodymais pagrįsti, kad tai atliko atsakovės R. Č. leidimą.

18.15. Nėra aišku, kokiais duomenimis remdamasis teismas nustatė, kad namo atstatymo darbai (realiai patirti nuostoliai) sudarė 50000 Lt, kadangi sprendime teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie šio namo atstatymui panaudotas lėšas.

18.16. Nors teismas savo sprendime nenurodo, tikėtina, jog 50 000 Lt nuostolių sumą teismas nurodė vadovaudamasis Šilutės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2005 m. kovo 18 d. pažyma dėl kilusio gaisro, kurioje nurodyta, jog gaisro metu sudegė gyvenamojo namo stogas, perdengimas, sienos, įvairūs baldai, namų apyvokos daiktai; gaisro padaryti nuostoliai – 50 000 Lt. Kaip matyti iš pažymos į 50 000 Lt nuostolių dydį yra įskaičiuojami įvairūs baldai, namų apyvokos daiktai, kurie nebuvo bendra dalinė atsakovės R. Č. ir K. Č. nuosavybė, todėl už šių daiktų sugadinimą atsakovė neturėjo ir neturi pareigos atlyginti.

18.17. Byloje nėra jokio įrodymo, kad ieškovė būtų prisidėjusi prie namo atstatymo, dalyvavusi jį atstatant ir apskritai tuo metu vedusi bendrą šeimyninį gyvenimą su K. Č..

Žemesnės instancijos teismas

18.18. Bylos nagrinėjimo metu apeliantai prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo. Teismas, netaikydamas ieškinio senaties, apsiribojo tik konstatavimu, jog ieškovei ši teisė atsirado tik Duomenys neskelbtini., mirus sutuoktiniui K. Č., tačiau tokios savo išvados nepagrindė.

Atsiliepimas

20. Ieškovė prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

19.1. Atsakovų argumentas, kad iki pat 2010 metų rugpjūčio mėnesio ieškovė bendro gyvenimo su K. Č. nevedė, nepagrįstas.

19.2. Teismas teisingai nustatė, kad ieškovė ir K. Č. gyveno kartu ir turėjo tarpusavio santykius, artimus šeiminiams, t. y. apie 11 metų iki santuokos buvo sugyventiniai. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ir K. Č. buvo sutarę dėl jungtinės veiklos, jog prie abiejų jų bendros materialinės gerovės kiekvienas iš jų prisidės pagal galimybes, gyveno bendrai kaip šeima ir kūrė bendrą ateitį, kartu sukūrė, įgijo ir iš esmės pagerino ginčo turtą, t. y. sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje šalių dalys yra lygios. Tiek ieškovės, tiek K. Č. elgesys iš esmės atitiko įprastą vedančių bendrą ūkį ir kartu kaip šeima gyvenančių partnerių elgesį įgyjant ir (ar) sukuriant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei nevykdant griežtos išlaidų apskaitos, susitarimus sudarant žodžiu.

19.3. Visos už ieškovės žemės sklypus gautos išmokos buvo sumokamos į K. Č. sąskaitą, iš kurios jis kartu su ieškove ir kūrė bei pirko bendrąją dalinę nuosavybę (ieškovė prisidėjo savo dalimi).

19.4. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ir K. Č. gyvendami kartu bendrai dirbo šeimos ūkyje ir iš bendrai gaunamų pajamų (tame tarpe ir iš išmokų) pirko ginčo žemės sklypus. Jiedu kartu disponavo pakankamomis bendromis pajamomis žemėms įsigyti (išsimokėti), todėl vadovaujantis įrodymų tikėtinumo principais, darytina labiau tikėtina išvada, kad ginčo žemės sklypas buvo įsigytas iš bendrų tiek ieškovės, tiek K. Č. piniginių lėšų.

Šalies argumentai

19.5. Apeliantų skunde nurodytos aplinkybės, t. y., kad ieškovė, nutraukdama santuoką su D. K. jokio santuokinio turto nepasidalino, su ja liko gyventi vaikai, kuriuos ji turėjo išlaikyti, ieškovei buvo nustatytas nedarbingumas, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl šalių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tuo labiau kad šios aplinkybės nesietinos su ginčo turto įsigijimu ir (ar) sukūrimu.

19.6. Prielaidas, kad ginčo turtas buvo įgytas už asmenines K. Č. lėšas, apeliantai grindžia tuo, kad jis turėjo savo vardu įregistruotą ūkininko ūkį, iš jo vardu atidarytos banko sąskaitos buvo mokama už išperkamą žemę ir kitą turtą. Tačiau teismas pripažino, kad ginčo turtas buvo įgytas ir (ar) sukurtas (pagerintas) šalims gyvenant kartu kaip šeima.

19.7. Ieškovė kartu su K. Č. daug dirbo tiek gaunant bendras ūkio pajamas, tiek tiesiogiai atstatant patį gyvenamąjį namą, todėl ieškovė didele dalimi tiek bendromis pajamomis, tiek savo pačios darbu prisidėjo prie visiško gyvenamojo namo atkūrimo iš pagrindų.

19.4. Ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Ieškovė žinojo, kad viešame registre K. Č. vardu buvo įregistruoti minėti sandoriai, tačiau reikia išsiaiškinti ar palikėjo K. Č., kaip vieno jungtinės veiklos dalyvio (sugyventinio), asmeninės nuosavybės teisės į minėtą turtą, kuris buvo įgytas ieškovei ir K. Č., kaip sugyventiniams, vykdant jungtinę veiklą, įregistravimas ir žinojimas apie tokią registraciją savaime gali būti laikomi juridiniais faktais, su kuriais ieškovė, kaip antrasis jungtinės veiklos dalyvis (sugyventinis), CK 1.127 straipsnio 1 dalies prasme turi sieti (galimą) savo subjektinių teisių į tokį turtą pažeidimą. Ieškovė šioje byloje įrodinėjo, jog ji visą laiką, t. y. tiek iki nuosavybės teisių į minėtus žemės sklypus įregistravimo viešame registre dienos, tiek ir po šios dienos, netrukdomai įgyvendino savo, kaip bendraturtės, subjektines teises į minėtus nekilnojamuosius daiktus, t. y. netrukdomai, tiksliau – bendru su K. Č. sutarimu, valdė ir naudojo šį turtą. Nėra jokių duomenų, kad K. Č. iki ir (ar) po jo asmeninės nuosavybės teisės į minėtus žemės sklypus įregistravimo dienos būtų nepripažinęs ieškovės, kaip (galimos) bendraturtės, subjektinių teisių į šį ginčo turtą. Vadinasi, nėra pagrindo spręsti, kad iki ir (ar) po K. Č. asmeninės nuosavybės teisės į minėtus žemės sklypus įregistravimo dienos buvo kito bendraturčio veiksmais varžomos ieškovės, kaip bendraturtės, galimybės įgyvendinti savo subjektines teises, sudarančias bendrosios nuosavybės teisės turinį.

21. Atsakovas K. Š. atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo formos

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka ( CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl skundžiamo sprendimo (ne) teisėtumo

24. Tauragės apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Č. patikslintą ieškinį atsakovams R. Č., G. Č., A. L., K. Š. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, svetimo turto atstatymo išlaidų priteisimo, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

25. Pirmosios instancijos teismas patikslintą ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovės ir K. Č., mirusio 2019 m. sausio 26 d., bendrąja daline nuosavybe turtą, nurodytą šios nutarties 9 punkte, nustatė, kad A. Č. priklauso 1/2 šio turto dalis; priteisė ieškovei iš atsakovės R. Č. 3250 Eur kompensaciją už R. Č. priklausančios namo dalies atstatymą; kitą patikslinto ieškinio dalį atmetė.

26. Nagrinėjamu atveju su priimtu teismo sprendimu nesutinka ir ieškovė, ir atsakovai R. Č., G. Č., A. L.. Įvertinus bylos apimtį bei nagrinėtinus klausimu, kolegija pasisako dėl kiekvieno ieškovės pareikšto ir pirmosios instancijos teismo įvertinto reikalavimo (ne) pagrįstumo.

Dėl 2007 m. birželio 28 d. Nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestine

27. Ieškovė prašė teismo pripažinti 2007 m. birželio 28 d. Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį, kuria K. Š. asmeninės nuosavybės teise K. Č. padovanojo 1,900 ha žemės sklypą, esantį Duomenys neskelbtini., apsimestine. Ieškovės teigimu, 2007 m. ji ir K. Č. iš bendrų lėšų už 2000 Lt nusipirko iš pastarojo giminaičio – atsakovo K. Š. šį ginčo žemės sklypą, o siekiant išvengti papildomų sandorio sudarymo išlaidų, buvo pasirašyta ne pirkimo–pardavimo, o dovanojimo sutartis. Ieškovės teigimu, tikroji sandorio šalių valia, motyvai ir tikslai buvo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, todėl minėta dovanojimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, o minėtas 1,900 ha žemės sklypas pripažintinas bendrąja daline ieškovės ir K. Č. nuosavybe.

28. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė konstatavęs, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad už minėtą sklypą atsakovas K. Š. iš K. Č. ar ieškovės gavo kokią nors pinigų sumą. Taip pat pažymėjo, kad šios aplinkybės nepatvirtino ir pats sandorio sudarytojas – atsakovas K. Š.. Teismas atmetė atsakovų reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir nurodė, kad senaties terminas šiuo atveju nėra praleistas, kadangi ieškovė, nebūdama ginčo sandorio šalimi, neturėjo teisės ginčyti šio sandorio – tokia teisė atsirado tik po santuokos su K. Č. sudarymo, t. y. nuo Duomenys neskelbtini.

29. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti šį reikalavimą ir teigia, jog tai, kad tikroji sandorio šalių valia, motyvai ir tikslai buvo sudaryti pirkimo – pardavimo, o ne dovanojimo sandorį, patvirtina aplinkybės, jog atsakovas K. Š. negalėjo nurodyti priežasčių, lėmusių jo sprendimą dovanoti vertingą nekilnojamąjį turtą. Ir akcentuoja, jog teismas neatsižvelgė į kitą esminę aplinkybę – ginčijamu sandoriu padovanotas turtas K. Š. ir jo sutuoktinei priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau ginčijamo sandorio sudarymo metu K. Š. sutuoktinė nedalyvavo ir sutikimo jam sudaryti nedavė. Tai, ieškovės manymu, leidžia daryti išvadą, jog teismas turėjo pareigą ex officio pripažinti ginčo sandorį apsimestiniu. Teisėjų kolegija šias ieškovės skundo nuostatas vertina kritiškai.

30. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (CK 1.87 straipsnis). Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-916/2019).

31. Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 41 punktas).

32. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). CK 6.466 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi, jeigu jos šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas dovanojimo sutarties sąvoką, nurodė, kad šiuo atveju nesvarbu, kokiais motyvais remdamasis dovanotojas suteikia dovaną kitai šaliai, svarbu, kad jo valia buvo perduoti turtą nereikalaujant, kad apdovanotasis pateiktų turtinio pobūdžio patenkinimą. Kita vertus, vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Taigi sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės.

33. Įrodinėdama ginčo dovanojimo sandorio apsimestinumą ir tikrojo – nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo – sandorio sudarymą ieškovė teigė, kad 2007 m. ji ir K. Č. iš bendrų lėšų už 2000 Lt nusipirko iš K. Š. ginčo žemės sklypą, o siekiant išvengti papildomų sandorio sudarymo išlaidų sudarė dovanojimo sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų patvirtinti ieškovės nurodytas aplinkybes, susijusias su 2000 Lt mokėjimu už ginčo žemės sklypą. Kaip pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas K. Š. neigė gavęs kokią nors pinigų sumą už šį žemės sklypą. Taigi, šioje byloje nenustatytas pinigų mokėjimo už 1,900 ha žemės sklypą, esantį Duomenys neskelbtini., faktas (CPK 178 straipsnis). Ieškovės teigimu, sandorio apsimestinumą patvirtina ir kitą aplinkybė – K. Š. nenurodė įtikinamų priežasčių, kodėl dovanojo vertingą žemės sklypą. Teisėjų kolegija šį argumentą taip pat vertina kritiškai.

34. Išklausius teismo posėdžio, vykusio 2019 m. gruodžio 3 d., garso įrašą nustatyta, kad atsakovas K. Š., priešingai, nei nurodė ieškovė, nurodė priežastis, lėmusias apsisprendimą padovanoti žemės sklypą. Tai yra, atsakovas K. Š. nurodė, kad jis išsikraustė gyventi į Klaipėdą (2019 m. gruodžio 3 d. teismo posėdžio garso įrašas, 5.18 min), žemės sklypas jam buvo nereikalingas (6.10 min), o jį reikėjo prižiūrėti (6.19 min). Atsakovas taip pat nurodė, jog jis nebuvo ūkininkas ir nesiruošė ūkininkauti, o K. Č., K. Š. pusbrolis, buvo besiplečiantis ūkininkas, todėl nusprendė sklypą jam padovanoti (6.28 min). Tai, kad šios priežastys ieškovės neįtikina, nesudaro pagrindo jas vertinti kaip melagingas ar nepakankamas konstatuoti, jog žemės sklypo dovanojimo motyvai buvo nurodyti. Kolegijos vertinimu, K. Š. nurodyti dovanos suteikimo motyvai laikytini pakankamais patvirtinti atsakovo valią padovanoti ginčo žemės sklypą K. Č..

35. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, jog pirmosios instancijos teismas ir savo iniciatyva privalėjo ginčo sandorį pripažinti apsimestiniu, kadangi ginčijamu sandoriu padovanotas turtas K. Š. ir jo sutuoktinei priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau ginčijamo sandorio sudarymo metu K. Š. sutuoktinė nedalyvavo ir sutikimo jam sudaryti nedavė.

36. CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti.

37. CK 3.96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga.

38. Taigi, iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinį dėl 2007 m. birželio 28 d. Nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties nuginčijimo, manydama, jog ginčo sandoris pažeidė jos teises, galėjo ir turėjo teisę pateikti K. Š. sutuoktinė. Atsakovo K. Š. sutuoktinė šioje byloje nebuvo pareiškusi savarankiško reikalavimo CK 3.96 straipsnio pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių aplinkybių nevertino ir dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė. Papildomai pastebėtina, kad ieškovė, teigdama, jog sudarant sandorį nebuvo gautas K. Š. sutuoktinės sutikimas, nepateikė minėtus teiginius pagrindžiančių įrodymų. Taip pat pažymėtina ir tai, jog sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu vadovaujantis CK 3.96 straipsnio 2 dalies nuostatomis tik nustačius, jog turtas priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir jo perleidimo sandoris yra sudarytas nedalyvaujant kitam sutuoktiniui ar be jo įgaliojimo. Tačiau šioje byloje nebuvo įrodinėjamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su atsakovo K. Š. turto teisiniu režimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, jog ginčo sandoris yra patvirtintas notaro ir įregistruotas viešajame registre bei tai, jog nuo 2007 m. birželio 28 d. (sandorio įregistravimo momento) nebuvo kreiptasi į teismą dėl šio sandorio nuginčijamo, leidžia manyti, jog K. Š. sutuoktinės teisės nebuvo pažeistos.

39. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, jog senaties terminas šiam reikalavimui pareikšti nėra praleistas, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.

40. Nurodytų ir aptartų aplinkybių visumos pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti 2007 m. birželio 28 d. Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį, kuria K. Š. asmeninės nuosavybės teise K. Č. padovanojo 1,900 ha žemės sklypą, esantį Duomenys neskelbtini., apsimestine, todėl nėra pagrindo šios sprendimo dalies keisti ar naikinti.

Dėl reikalavimų pripažinti turtą daline nuosavybe

41. Ieškovė prašė teismo pripažinti ieškovės A. Č. ir K. Č., mirusio Duomenys neskelbtini., bendrąja daline nuosavybe turtą, nurodytą šios nutarties 1.2.1 ir 1.2.2 punktuose. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą tenkino iš dalies – pripažino ieškovės ir K. Č., mirusio Duomenys neskelbtini., bendrąja daline nuosavybe turtą, nurodytą šios nutarties 9 punkte ir nurodė, kad A. Č. priklauso 1/2 šio turto dalis. Teismo vertinimu, byloje pateiktų įrodymų pakanka konstatuoti, jog ieškovė A. Č. ir K. Č. gyveno kartu nesusituokę nuo 2004 m. iki Duomenys neskelbtini., kuomet sudarė santuoką, tačiau taip pat pažymėjo, kad ieškovė nepateikė pagrįstų įrodymų, jog gyvendama kartu su K. Č., ji lygiomis dalimis prisidėjo prie ieškinyje nurodyto K. Č. turto sukūrimo ar įsigijimo, todėl manė, jog ieškinio reikalavimai dėl kartu begyvenant su K. Č. jo įsigyto turto pripažinimo bendra daline nuosavybe negali būti tenkinami visa apimtimi. Su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka ir ieškovė, ir atsakovai R. Č., G. Č., A. L..

42. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė ir K. Č. gyveno kartu nesusituokę iki Duomenys neskelbtini. santuokos sudarymo, tačiau neteisingai nustatė bendro gyvenimo pradžią – 2004 m., kadangi jiedu buvo pradėję gyventi jau nuo 2003 m. gruodžio mėnesio. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad iki santuokos su K. Č. sudarymo ieškovė neturėjo galimybių lygiomis dalimis prisidėti prie bendro su K. Č. turto sukūrimo, todėl priėmė neteisingą sprendimą tenkinti tik pusę ieškinio reikalavimo dėl kartu gyvenant su K. Č. jo įsigyto turto pripažinimo bendra daline nuosavybe.

43. Atsakovų teigimu, teismas nukrypo nuo nuosekliai formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, įpareigojančios teismą nustatyti dviejų sąlygų visumą tam, kad kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe: 1) susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę buvimą; 2) asmeninį indėlį pinigais, turtu ar darbu kuriant kiekvieną ginčo objektą.

44. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis bei skundžiamo teismo sprendimo motyvus, daro išvadą, kad ši sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

45. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-684/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. ??-3-62/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties Nr. ???-3-543-695/2016).

46. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

47. Kartu kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu. Netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymu įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

48. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas sprendimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe iš esmės argumentavo vienu motyvu – tai, jog ieškovė ir K. Č. gyveno kartu nesusituokę nuo 2004 m. iki Duomenys neskelbtini. Tačiau ši teismo išvada nėra pagrįsta motyvais, kaip ieškovės ir K. Č. bendras gyvenimas lėmė susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.

49. Minėta, kad kasacinis teismas yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose, t. y. sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatė, ar tarp ieškovės ir K. Č. buvo sudarytas susitarimas įgyti kiekvieną ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kolegija sutinka su atsakovų pastebėjimu, jog pirmosios instancijos teismas šalių susitarimo įgyti bendrąją dalinę nuosavybę kiekvieno turto ginčo objekto atžvilgiu apskritai nenagrinėjo. Šioje byloje nebuvo nustatyta, koks asmeninis ieškovės indėlis buvo įdėtas įsigyjant kiekvieną ginčo turto objektą, nepasisakyta dėl kiekvieno teisių objekto sukūrimo atskirai ir nenustatytos ieškovės ir K. Č. turto sukūrimo sąlygos: kiekvieno iš jų įnašas pinigais, turtu ar dalyvavimas darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. ??-3-62/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties Nr. ???-3-543-695/2016 47 punktas). Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, ši sprendimo dalis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta.

50. Teisėjų kolegija mano, jog nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės ir K. Č. bendro gyvenimo pradžia laikytina 2004 m.

51. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

52. Išvados, ar įrodytos aplinkybės, kurios sudaro įrodinėjimo dalyką, turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas konstatuoja, kad tam tikros aplinkybės yra įrodytos tuomet, jeigu tokiai išvadai pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto minėto sprendimo dalies turinį, su tuo susijusius apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš teismo motyvų turinio matyti, kad jis išvada, jog ieškovės ir K. Č. bendro gyvenimo pradžia laikytina 2004 m. padarė įvertinęs, kada ieškovė ir K. Č. išsituokė su savo buvusiais sutuoktiniais bei atsižvelgęs į liudytojų parodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nebuvo įvertinti visi reikšmingi įrodymai, susiję su ieškovės ir K. Č. bendro gyvenimo pradžia, taip pat abejonių kelia ir liudytojų parodymų vertinimas.

54. Kolegijos vertinimu, bendro gyvenimo pradžia gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, tarp jų ir liudytojų parodymais (CPK 177 straipsnio 2 dalis), tačiau juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis nustatant įrodinėjamą aplinkybę, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Vienas iš paaiškinimų patikimumo kriterijų yra tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su šalių paaiškinimais. Jų įrodomąją vertę teismas turi nustatyti juos įvertinęs kartu su byloje surinktų įrodymų visetu (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 51 punktas).

55. Visų pirma, kolegijai nėra aišku, kaip ieškovės ir K. Č. ištuokos su buvusiais sutuoktiniais data patvirtina, jog ieškovė su K. Č. bendrą gyvenimą pradėjo 2004 m. Teismas nenurodė jokių tokią išvadą pagrindžiančių motyvų. Antra, teismas visiškai nevertino byloje pateiktų rašytinių įrodymų, kuriais atsakovai atsikirtinėjo į ieškovės teiginius, jog jos ir K. Č. bendro gyvenimo pradžia laikytina 2003 m. gruodžio mėn. Iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, kad teismas netyrė ir dėl įrodomosios reikšmės nepasisakė dėl 2007 m. rugsėjo 3 d. ieškovės užpildyto prašymo – paraiškos socialinei paramai gauti, kurioje ieškovė nurodė, kad ji viena augina vaikus. Taip pat nepasisakyta dėl 2010 m. rugpjūčio 30 d. prašymo – paraiškos socialinei paramai gauti, kurioje ieškovė nurodo savo faktinę gyvenamąją vietą – Duomenys neskelbtini. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog teismas visiškai nepasisakė dėl minėtų rašytinių įrodymų įrodomosios reikšmės, sprendžiant apie ieškovės ir K. Č. bendro gyvenimo pradžią, leidžia konstatuoti CPK 185 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

56. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje apklaustų liudytojų parodymai, kurie nėra pakankamai nuoseklūs, priešingai, daugelis liudytojų parodymų, vertinant juos su kitais byloje esančiais įrodymais, laikytini prieštaringais, nėra pakankami konstatuoti, jog ieškovė ir K. Č. bendro gyvenimo pradžia laikytina 2004 m.

57. Išklausius 2019 m. spalio 8 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašą, nustatyta, jog liudytojas R. S. nepatvirtino, kad ieškovė su K. Č. kaip šeima pradėjo gyventi nuo 2003 m. – nurodė tiksliai nepamenantis ir paaiškino, kad A. atsirado K. Č. gyvenime praėjus keleriems metams po K. Č. skyrybų (2019 m. spalio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas Nr. 2, 12.30 min). Pažymėtina, kad K. Č. ir atsakovės R. Č. santuoka Šilutės rajono apylinkės teismo sprendimu buvo nutraukta 2003 m. Duomenys neskelbtini. Liudytoju apklausiamas P. V. nurodė, kad K. Č. 2003 m. pradėjo gyventi su žmona Aušra, tačiau taip pat nurodė, kad ieškovė atsikraustydama pas K. Č. jau turėjo tris jai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus (2019 m. spalio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas Nr. 2, 37.03 min). Pastebėtina, kad byloje yra rašytiniai įrodymai patvirtinantys, kad ieškovė nuosavybės teise tris žemės sklypus pradėjo valdyti nuo 2006 m. balandžio 24 d. Taigi, šiuo atveju kyla pagrįstų abejonių dėl liudytojo P. V. parodymų teisingumo. Išklausius 2019 m. gruodžio 3 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašą, nustatyta, kad atsakovas K. Š. paaiškino, jog 2007 m. birželio 28 d. sudarant žemės sklypo dovanojimo sutartį ieškovės K. Č. gyvenime, kaip šeimos nario, nebuvo – jis nurodė, kad kartu ieškovė su Č. negyveno, gal kartais ieškovė pas jį atvažiuodavo (2019 m. gruodžio 23 d. teismo posėdžio garso įrašas, 12.21 min.). Taigi, šiuo atveju sutiktina su atsakovų argumentais, jog nepaisant to, kad nei vienas liudytojas negalėjo nurodyti konkrečios datos, nuo kurios ieškovė kartu su K. Č. pradėjo gyventi kaip šeima, teismas konstatavo, jog tai buvo 2004 metai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo atsižvelgta į liudytojų parodymų prieštaringumą bei įvertinus, jog teismas visiškai nepasisakė dėl šiam klausimui aktualių įrodymų, išvada, jog ieškovė kartu su K. Č. pradėjo bendrą gyvenimą 2004 metais, negali būti laikoma teisėta pagrįsta.

58. Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas pripažinti turtą daline nuosavybe iš dalies patenkintas nenustačius ir neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės – teismas netyrė ir nenustatė, ar tarp ieškovės ir K. Č. buvo sudarytas susitarimas įgyti kiekvieną ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taip pat nebuvo įvertinti visi reikšmingi įrodymai, susiję su ieškovės ir K. Č. bendro gyvenimo pradžia bei nepašalinti liudytojų parodymų prieštaravimai.

59. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 straipsnyje) nustatytais atvejais. Vienas tokių atvejų įtvirtintas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

60. Dėl šioje nutartyje paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė byloje esančių įrodymų, dėl to galėjo būti neteisingai išspręstas ginčas ir liko neatskleista bylos dalies esmė. Neištyrus visų duomenų, kuriais grindžiami ieškovės reikalavimai ir atsakovų atsikirtimai, šių aplinkybių aiškinimasis ir vertinimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš naujo, be to būtų apribota byloje dalyvaujančių asmenų teisė į apeliaciją, todėl ši bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės R. Č. ieškovei kompensaciją už atsakovės R. Č. dalies gyvenamojo namo atstatymą

61. Ieškovė reikalavimą priteisti iš atsakovės R. Č. 6500 Eur dydžio kompensaciją už atsakovės R. Č. dalies gyvenamojo namo atstatymą grindė argumentais, jog po 2005 m. kovo 12 d. įvykusio gaisro gyvenamasis namas buvo atstatytas visiškai toks pat, kaip buvęs iki gaisro, todėl atsakovė turi pareigą atlyginti ½ gyvenamojo namo dalies priklausančios R. Č., atstatymo išlaidų.

62. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį ir konstatavo, jog teisė reikšti šį reikalavimą ieškovei atsirado tik Duomenys neskelbtini., t. y. mirus jos sutuoktiniui. Teismas konstatavo, jog nėra pateikta įrodymų apie šios namo dalies atstatymui panaudotas lėšas, tačiau vadovaudamasis CK 4.83 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei atsižvelgęs į tai, kad 2005 m. kovo mėnesį kilus gaisrui name, buvo K. Č. padaryta 50000 Lt žala (nuostoliai), įvertinęs, kad namas buvo pilnai atstatytas ieškovei gyvenant su K. Č., manė, jog ieškovė turi teisę į ¼ dalį K. Č. priklausiusios namo atstatymo dalies, t. y. 3250 Eur.

63. Su šia teismo išvada nesutinka ir ieškovė, ir atsakovai R. Č., G. Č., A. L.. Ieškovė teigia, jog teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog ieškovė turi teisę tik į ¼ dalį K. Č. priklausiusios namo dalies atstatymo išlaidų, t. y. 3250 Eur sumą. Ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai manė, jog ieškovė neturėjo galimybių didesne dalimi prisidėti prie sudegusio gyvenamojo namo atstatymo. Atsakovai nesutikimą su minėta teismo sprendimo dalimi grindžia šiais esminiais argumentais: 1) teismas nepagrįstai taikė CK 4.83 straipsnio 2 dalies 1 punktą; 2) namo atstatymo darbai su bendraturte R. Č. nebuvo derinami; 3) ieškovė, jei ir atliko tam tikrus remonto darbus, tam skirdama savo lėšas, prisiėmė riziką dėl savo veiksmais atliktų statybos darbų ir iš to kylančių pasekmių; 4) nėra aišku, kokiais duomenimis remdamasis teismas nustatė, kad namo atstatymo darbai (realiai patirti nuostoliai) sudarė 50000 Lt; 5) ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių išlaidas, kurias ji asmeniškai patyrė atstatydama po gaisro suniokotą pastatą; 6) teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą taikyti ieškinio senatį.

64. Nagrinėjamu atveju siekiant atsakyti į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, visų pirma būtina atsakyti į kausimą, ar bendraturtė atsakovė R. Č., remiantis sutikimo dėl namo atstatymo nedavimo faktu, gali būti atleista nuo pareigos prisidėti prie bendro turto atstatymo išlaidų pagal CK 4.83 straipsnio 4 dalį.

65. CK 4.76 straipsnyje yra numatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

66. CK 4.83 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) taip pat turi teisę imtis būtinų priemonių be kitų savininkų (naudotojų) sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams, ir reikalauti iš kitų buto ir kitų patalpų savininkų atlyginti išlaidas, proporcingas šių savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai.

67. Vadovaujantis CK 4.83 straipsnio 4 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimtas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka.

68. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Pastaruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Taigi CK 4.83 straipsnio 4 dalies nuostata papildo CK 4.82 straipsnio 3 dalį ir pabrėžia butų ir kitų patalpų savininkų pareigą padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas, dėl kurių sudėties ir dydžio sprendžiama pagal teisės aktuose nustatytus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Toks reglamentavimas reiškia, kad CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytų išimčių taikymas galimas tik tada, kai išlaidos yra nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais.

69. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad išlaidos bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti kaip teisinė kategorija yra suprantamos kaip išleidžiamos lėšos, kurių paskirtis yra išsaugoti turtą nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo. Jas apibūdina būtinumo ir protingumo kriterijai. Išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, palaikyti jo naudingas ir vertingas savybes, neleisti turtui labai pablogėti. Tai daikto išlaikymo išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet daiktas negerinamas ir jo vertė nedidinama. Tokių išlaidų antrasis kriterijus yra protingumas. Pagal jį įvertinama, kokio dydžio išlaidos, atsižvelgiant į konkretaus turto ypatybes ar savybes, yra reikalingos jam tinkamai išsaugoti ir išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-903/2003, 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2006) 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-701/2017).

70. Visų pirma kolegija pažymi, jog šioje byloje šalys neginčija, kad K. Č. nesikreipė į atsakovę R. Č. dėl sutikimo atstatyti po gaisro visiškai sudegusį namą. Tai yra, sprendimas atstatyti po gaisro sudegusį namą buvo priimtas vienašališkai, nesitariant su bendraturte R. Č. ir nesiekiant gauti pritarimą.

71. Kolegija atkreipia dėmesį, jog CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Tai yra, įstatyme įtvirtinta bendraturčių ginčų dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos sprendimo tvarka. Tačiau kaip jau minėta, K. Č. nesiekė bendru sutarimu išspręsti ginčo namo atstatymo klausimo, taip pat nesikreipė į teismą siekdami gauti atsakovės pritarimą.

72. Taigi kadangi atsakovė R. Č. nėra davusi sutikimo atstatyti namą ir jokiais būdais neišreiškė akivaizdaus sutikimo atlyginti namo atstatymo išlaidas, turi būti sprendžiama, kiek šios turėtos išlaidos buvo būtinos ir pagrįstos, vykdant bendro turto savininkų pareigą išlaikyti ir išsaugoti turtą.

73. Iš bylos duomenų matyti ir tarp šalių nėra ginčo, jog 2005 m. kovo 12 d., kilusio gaisro metu iš esmės sudegė visas gyvenamasis namas, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esantis Duomenys neskelbtini. Iš 2005 m. kovo 18 d. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pažymos Nr. 237 nustatyta, kad sudegė stogas, kambariai, perdengimai, baldai ir namų apyvokos daiktai (t 1., b. l. 17). Ieškovė nurodė, kad visą sudegusį gyvenamąjį namą atstatė naujai nuo pat rūsio pamatų. Taigi namo atstatymo po gaisro išlaidos negali būti vertinamos kaip reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, palaikyti jo naudingas ir vertingas savybes ar neleisti turtui labai pablogėti, kadangi kaip minėta gaisro metu sudegė ne dalis, o visas namas. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, jog visiškai sudegusio namo atstatymo išlaidos nėra susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais – nėra teisės aktų, kuriuose būtų įtvirtintas privalomas reikalavimas atstatyti po gaisro visiškai sudegusį pastatą.

74. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė ir jos sutuoktinis, priėmę sprendimą atstatyti po gaisro sudegusį namą, skirdami tam lėšas ir neturėdami bendraturtės atsakovės R. Č. sutikimo, prisiėmė riziką dėl savo veiksmais atliktų statybos darbų ir iš to kylančių pasekmių.

75. Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir aptartam teisiniam reglamentavimui, vertinant į bylą pateiktų ieškovės įrodymų visumą bei vadovaudamasis įrodymų pakankamumo taisykle, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimų dalies dėl kompensacijos priteisimo, t. y. neįrodė, jog turėtos namo po gaisro atstatymo išlaidos gali būti pripažintos būtinosiomis bendraturčių išlaidomis. Todėl šį pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina ir minėtas ieškinio reikalavimas atmestinas.

Dėl bylos procesinės baigties

76. Aptartų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad teismas tinkamai taikė proceso ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimą apsimestiniu, todėl šios sprendimo dalies nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo dalis, kuria teismas iš dalies tenkino reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, atsižvelgiant į šioje nutartyje minėtus motyvus, naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės R. Č. ieškovei A. Č. 6500 Eur dydžio kompensaciją atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendimo dalis dėl reikalavimo pripažinti turtą daline nuosavybe anksčiau nutartyje minėtais motyvais naikintina ir bylos dalis perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme

77. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

78. Atsakovas K. Š. pateikė įrodymus apie turėtas 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą, rengimu. Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, pakeistų 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, nustatytų dydžių, atsakovo K. Š. turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės.

79. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad bylos dalis dėl ieškovės reikalavimų atsakovams R. Č., G. Č., A. L. grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ieškovės ir minėtų atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalis, kuria teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti 2007 m. birželio 28 d. Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį apsimestine, bei kuria atsakovui K. Š. iš ieškovės A. Č. priteista 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, palikti nepakeistas.

Atsakovui K. Š. iš ieškovės A. Č. priteisti 500,00 Eur (penkių šimtų eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria priteista A. Č. iš atsakovės R. Č. 3250 Eur kompensacija už R. Č. priklausančios namo dalies atstatymą po gaisro, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – šį reikalavimą atmesti.

Kitą Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

TeisėjaiJolanta GailevičienėAlbina PupeikienėAlvydas Žerlauskas