Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aurimo Brazdeikio ir Erikos Misiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. Č. (apeliantė) ir atsakovų G. Č. bei A. L. (apeliantai) apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Č. ieškinį atsakovams G. Č. ir A. L. dėl nuosavybės teisės pripažinimo bei atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. Č. kreipėsi į Tauragės apylinkės teismą su ieškiniu dėl nuosavybės teisės pripažinimo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, svetimo turto atstatymo išlaidų priteisimo, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2089-204/2019 ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-503-265/2020) Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalis dėl nuosavybės teisės pripažinimo bei atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės panaikinta ir perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovė, 2020 m. rugsėjo 16 d. patikslinusi ieškinio reikalavimus (DOK 15064), prašė: 1) pripažinti ieškovės A. Č. ir K. Č. (toliau – ir palikėjas), mirusio (duomenys neskelbtini), bendrąja daline nuosavybe 1/2 dalį šio turto: 1.1) 1/2 palikėjui priklausančios namo dalies, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 13 000 Eur; 1.2) 28,0000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 18 900 Eur; 1.3) 17,0000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 12 300 Eur; 1.4) traktoriaus MTZ-82, valst. Nr. 0061LL, vidutinė rinkos vertė 2750 Eur; 1.5) priekabos 2 PTS-4-887A, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 719 Eur; 1.6) ratinio ekskavatoriaus „Jumz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 800 Eur; 1.7) ratinio traktoriaus MTZ-80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 2800 Eur; 1.8) 6,5x55 kalibro graižtvinio šautuvo TIKKA T3, Nr. 772689, vidutinė rinkos vertė 1000 Eur; 1.9) 12x76 kalibro lygiavamzdžio šautuvo CZ USA MALLARD, Nr. 10P3400, rinkos vertė 500 Eur; 1.10) 22 WRM kalibro graižtvinio šautuvo CZ455, Nr. A805672, vidutinė rinkos vertė 350 Eur; 1.11) 12x76 kalibro lygiavamzdžio šautuvo BAIKAL, Nr. 172751195, vidutinė rinkos vertė 300 Eur; 2) nustatyti, kad ieškovės ir palikėjo K. Č. dalys šiame turte lygios; 3) priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-901⁸/2003 m. buvo nutraukta K. Č. ir R. Č. santuoka. Šiuo sprendimu minėtiems asmenims buvo priteista kiekvienam po 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažo, ūkinio pastato, lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini). Be to, šiuo tesimo sprendimu nustatyta, kad minėti asmenys jau nuo 2001 m. kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio, santuoka buvo faktiškai iširusi. Po iširusios santuokos R. Č. ir vaikai G. Č. bei dukra A. L. išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, kur tebegyvena iki šiol. Nutraukiant K. Č. ir R. Č. santuoką dalis registruotino kilnojamojo turto – žemės ūkio technikos taip ir liko tarp jų nepadalyta. Teigia, kad nuo 2003 m. gruodžio mėnesio ieškovė (tuo metu jos pavardė buvo K.) pradėjo gyventi nesusituokusi su palikėju ir su juo turėjo tarpusavio santykius, artimus šeiminiams, t. y. 11 metų iki 2014 m. lapkričio 14 d. jų santuokos sudarymo buvo sugyventiniai. Jie kartu gyveno minėtame gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), bendrai dirbo ir kūrė palikėjo vardu įregistruotą ūkį bei iš jo gavo bendrų pajamų; jiedu rūpinosi bendra buitimi, poilsiu ir turto įsigijimu, sukūrimu, atnaujinimu, priežiūra ir išlaikymu. Ieškovė ne tik tvarkė buitį, šeimininkavo, bet ir turėjo darbo pajamų, pakankamų prisidėti prie bendro sugyventinių turto sukūrimo, įsigijimo ir išlaikymo. Šalių buitis namuose buvo bendra: ieškovė gyveno kartu su palikėju šeimoje, tvarkėsi namuose, aplinkoje, ruošė valgį, kartu kaip šeima bendravo su giminėmis ir artimaisiais. Ginčo turto įsigijimo metu ieškovė dirbo ir gavo nuolatines pajamas. Ieškovė ir palikėjas buvo sutarę dėl jungtinės veiklos, jog prie abiejų jų bendros materialinės gerovės kiekvienas iš jų prisidės pagal išgales. Jie gyveno bendrai kaip šeima ir kūrė bendrą ateitį, kartu sukūrė, įgijo ir iš esmės pagerino ginčo turtą, t. y. sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje šalių dalys yra lygios. Ieškovės teigimu, 2005 m. kovo 12 d. 10 val. 29 min. kilo gaisras, kurio metu iš esmės sudegė visas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Sudegė stogas, kambariai, perdangos, baldai ir namų apyvokos daiktai, tuo metu gaisro nuostoliai buvo įvertinti 50 000 Lt (14 481 Eur). Ieškovė kartu su palikėju, bendrai prisidėdami tiek savo, tiek bendrai ūkyje uždirbtais pinigais ir bendru darbu, atstatė visą sudegusį gyvenamąjį namą naujai nuo pat rūsio pamatų. Kaip minėta, palikėjas nuo 2001 m. vasario 23 d. buvo įregistravęs ūkininko ūkį, kuriame dirbo jis ir ieškovė, iš šios ūkinės veiklos abu kartu bendrai gavo pajamų, kurias panaudojo gyvenamajam namui atstatyti. Iš atsakovų pateiktos palikėjo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad Šilutės rajono savivaldybės administracija 2005 m. balandžio 19 d. jam išmokėjo 187 Lt (54,16 Eur), o 2005 m. gegužės 23 d. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos – 20 868 Lt (6043,79 Eur) paramą nelaimės atveju. Šios išmokos gautos ieškovei gyvenant kartu su palikėju ir tvarkant bendrą ūkį. Nors jos išmokėtos į palikėjo sąskaitą, tačiau gautos kaip parama jų šeimai, nukentėjusiai nuo gaisro. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba vien formaliai apskaičiavo, kad gaisro nuostoliai sudarė 50 000 Lt (14 481 Eur), tačiau buvusio statinio liekanų pašalinimas ir gyvenamojo namo visiškas atstatymas kainavo kur kas daugiau nei apskaičiuoti gaisro nuostoliai ir kelis kartus daugiau nei Savivaldybės administracijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros išmokėta parama. Visiškai sudegusio gyvenamojo namo atstatymas didžiausia dalimi buvo finansuotas iš ieškovės kartu su palikėju bendru darbu šeimos ūkyje uždirbtų pajamų, o ne iš vieno palikėjo pinigų. Gyvenamasis namas buvo atstatytas visiškai, toks pat, kaip iki tol stovėjo. Po atstatymo namo duomenys VĮ Registrų centre Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke nebuvo pakeisti: nuo pat K. Č. ir R. Č. ištuokos iki šiol namas vis dar registruotas jų vardu po 1/2 dalį. Pagal naujausią 2019 m. balandžio 17 d. įvertinimą dabartinė gyvenamojo namo vertė yra 26 000 Eur, o bendra namo vertė su priklausiniais yra 30 000 Eur. Be atstatyto gyvenamojo namo, ieškovė ir palikėjas gyvendami kartu kaip šeima iš bendrų piniginių lėšų nuo 2005 m. įsigijo nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, taip siekdami sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Valstybinės žemės sklypo 2006 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 9415 bendrai išsimokėtinai per 5 metus nusipirko 28,0000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 18 900 Eur. Šis žemės sklypas buvo parduotas pirkėju nurodant tik palikėją, nes jo vardu buvo įregistruotas ūkis. Ieškovė ir palikėjas bendrai dirbdami šeimos ūkyje už šį žemės sklypą išsimokėjo pagal grafiką per 5 metus. Pažymi, kad 2009 m. balandžio 28 d. įmoką sumokėjo ieškovė. Valstybinio žemės sklypo 2010 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1761 bendrai per 5 metus išsimokėtinai nusipirko 17,0000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 12 300 Eur. Šis žemės sklypas taip pat buvo parduotas pirkėju nurodant tik palikėją. Žemės sklypas parduotas išsimokėtinai per 5 metus, iš karto sumokant 5440 Lt ir po to pagal grafiką kas metus mokant po 5440 Lt įmokų bei palūkanas. Pažymi, kad 2014 m. gruodžio 29 d. įmoką sumokėjo ieškovė. Ieškovė teigia, kad ieškovė ir palikėjas iš bendrai šeimos ūkyje uždirbtų pinigų pirko žemės ūkio techniką: 2010 m. rugpjūčio 6 d. pirko priekabą 2 PTS-4-887A, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. gruodžio 7 d. pirko ratinį ekskavatorių JUMZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. gegužės 14 d. pirko ratinį traktorių MTZ-80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, K. Č. santuokos su R. Č. metu (1998 m. balandžio 15 d.) įsigijo traktorių MTZ-82, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo visiškai nudėvėtas, todėl, ieškovei gyvenant kartu su palikėju, jie traktorių visiškai iš esmės atnaujino, į jį investavo labai daug jų ūkyje bendrai uždirbtų pinigų ir visų šių atnaujinimų kaina faktiškai net viršijo visą dabartinę traktoriaus vertę – 5500 Eur, todėl 1/2 dalis šio traktoriaus taip pat turi būti pripažinta bendrąja ieškovės ir palikėjo nuosavybe. Ieškovė teigia, kad ji ir palikėjas taip pat bendrai pirko ginklus: 6,5×55 kalibro graižtvinį šautuvą TIKKA T3, kurio Nr. 772689, 12×76 kalibro lygiavamzdį šautuvą CZ USA MALLARD, kurio Nr. 10P3400, 22 WRM kalibro graižtvinį šautuvą CZ 455, kurio Nr. A805672, 12×76 kalibro lygiavamzdį šautuvą BAIKAL, kurio Nr. 172751195. Šiuo metu visi palikėjo ginklai saugomi Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate, todėl ieškovė reikalauja, kad, nustačius dalinės nuosavybės teisę į ginčo ginklus, jie būtų parduoti per Lietuvos Respublikos ginklų fondą ir jai būtų išmokėta 1/2 dalies šios turto vertės dydžio kompensacija. Ieškovė neginčija, kad ji neturėjo galiojančio medžiotojo bilieto, licencijos nuomoti ginklus ir nesikreipė dėl leidimo įsigyti ginklą, tačiau tai visiškai nereiškia, kad minėti ginklai buvo įsigyti vien palikėjo asmeninėn nuosavybėn. Medžioklė buvo palikėjo hobis, tačiau ginklai buvo įsigyti jiems gyvenant kartu šeimoje ir vedant bendrą ūkį, iš bendrų šeimos ūkyje uždirbtų pinigų, taigi šie daiktai buvo įgyti kaip bendra jų nuosavybė. Ieškovė pažymi, kad palikėjas mirė 2019 m. sausio 26 d. Šilutės rajono 2-ojo notarų biuro notarės S. D. 2019 m. kovo 13 d. liudijimu atsakovai 2019 m. vasario 1 d. priėmė palikimą pagal įstatymą paduodami palikimo priėmimo pareiškimą notarui, o ieškovė – 2019 m. kovo 13 d. priėmė palikimą pagal įstatymą paduodama palikimo priėmimo pareiškimą notarui po sutuoktinio K. Č. mirties (2019 m. sausio 26 d.) dėl viso jo turto. Teigia, kad ieškovė dirbo ir gavo darbo pajamų, kurios neabejotinai buvo naudojamos bendriems poreikiams tenkinti, tiek asmeniniams, tiek bendriems šeimos turtiniams, taip pat ieškovė savo darbu ir lėšomis prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo ir sukūrimo. Ieškovės ir palikėjo bendras gyvenimas iki 2014 m. lapkričio 14 d. (santuokos sudarymo), trukęs 11 metų ir buvęs nuolatinis bei pastovus, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis ir bendrai uždirbtomis lėšomis bei darbu sudaro pakankamą pagrindą padaryti išvadą apie susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškovė su palikėju tikslingai veikė kartu, siekė sukurti ir įsigyti bendrą turtą, kuris buvo naudojamas šeimos poreikiams tenkinti ir jų ūkinei veiklai vykdyti. Ji tokiu pat savo indėliu (savo lėšomis, darbu, rūpinimusi šeimos buitimi) prisidėjo sukuriant ir įsigyjant bendrąją nuosavybę. Remdamasi aptartais argumentais ieškovė teismo prašė pripažinti, kad ji su palikėju laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2014 m. lapkričio 14 d. (santuokos sudarymo) vedė bendrą ūkį, veikdami jungtinės veiklos pagrindu sukūrė ir įsigijo bendrąją dalinę nuosavybę į ginčo kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.4. Teismas konstatavo, kad 28 ha žemės sklypas įsigytas šalims gyvenant kartu bendrosios jungtinės veiklos pagrindu, atsižvelgęs į tai, kad byloje nustatyta, kad ieškovės indėlis tiek darbu, tiek turtu vertintinas 1/4 dalimi iš ūkio gautų pajamų laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2014 m. lapkričio 14 d. (santuokos sudarymo), nusprendė, kad yra pagrindas ieškovei priteisti 1/4 dalį 28,0000 ha žemės sklypo. Atsakovų argumentus, kad turto specifiškumas lemia, kad jį įsigyjant nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes jis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą, atmetė kaip nepagrįstus, kadangi ieškovės prisidėjimas darbu ūkyje turėjo materialinę išraišką – iš to ieškovė ir palikėjas gavo pajamų, kurios ir buvo panaudotos žemės sklypui įsigyti.

3.5. Dėl 17,0000 ha žemės sklypo teismas nustatė, jog šis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso K. Č. pagal 2010 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Šios sutarties 8.1 punkte nurodyta, kad pirkėjas pareiškė, kad su sutuoktine yra išsiskyręs, naujos santuokos nėra sudaręs ir žemės sklypą perka asmeninės nuosavybės teise. Todėl atmetė ieškovės prašymą pripažinti, kad ieškovė šį žemės sklypą įgijo su K. Č. bendrosios dalinės nuosavybės teise.

3.6. Dėl žemės ūkio technikos: priekabos 2 PTS-4-887A, ratinio ekskavatoriaus JUMZ, ratinio traktoriaus MTZ-80, teismas nusprendė, kad ši technika įsigyta ieškovei gyvenant kartu su K. Č. bendros jungtinės veiklos pagrindu, todėl atsižvelgęs į tai, kad byloje nustatyta, kad ieškovės indėlis į šią techniką tiek darbu, tiek turtu vertintinas 1/4 dalimi iš ūkio gautų pajamų laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2014 m. lapkričio 14 d. (santuokos sudarymo), nusprendė, kad yra pagrindas ieškovei priteisti po 1/4 dalį priekabos 2 PTS-4-887A, ratinio ekskavatoriaus JUMZ, ratinio traktoriaus MTZ-80.

3.7. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad ginklai: 6,5x55 kalibro graižtvinis šautuvas TIKKA T3, Nr. 772689, 12x76 kalibro lygiavamzdis šautuvas CZ USA MALLARD, Nr. 10P3400, 22 WRM kalibro graižtvinis šautuvas CZ 455, Nr. A805672, buvo įsigyti šalims gyvenant kartu bendros jungtinės veiklos pagrindu, į tai, kad ieškovė nurodė, kad su ja buvo tariamasi dėl ginklų įsigijimo, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nustatyta, kad ieškovės indėlis tiek darbu, tiek turtu vertintinas 1/4 dalimi iš ūkio gautų pajamų laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2014 m. lapkričio 14 d. (santuokos sudarymo), nusprendė, kad yra pagrindas ieškovei priteisti po 1/4 dalį 6,5x55 kalibro graižtvinio šautuvo TIKKA T3, Nr. 772689, 12x76 kalibro lygiavamzdžio šautuvo CZ USA MALLARD, Nr. 10P3400, 22 WRM kalibro graižtvinio šautuvo CZ 455, Nr. A805672.

I. Apeliacinio skundo argumentai

4. Apeliantė (ieškovė) apeliaciniu skundu prašo: 1.1) papildyti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą pripažįstant ieškovės A. Č. ir K. Č., mirusio (duomenys neskelbtini), bendrąja daline nuosavybe 17,00 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 12 300 Eur, ir nustatyti, kad 1/2 dalis šio sklypo priklauso ieškovei A. Č.; 1.2) dėl A. Č. nustatytų priklausančių turto dalių sprendimo dalį pakeisti nustatant, kad A. Č. priklauso: 1.2.1) 1/4 dalis gyvenamojo namo dalies, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 1.2.2) 1/2 dalis 28,00 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 1.2.3) 1/2 dalis priekabos 2 PTS-4-887A, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 1.2.4) 1/2 dalis ratinio ekskavatoriaus JUMZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 1.2.5) 1/2 dalis ratinio traktoriaus MTZ-80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 1.2.6) 1/2 dalis 6,5x55 kalibro graižtvinio šautuvo TIKKAT3, Nr. 772689; 1.2.7) 1/2 dalis 12x76 kalibro lygiavamzdžio šautuvo CZ USA MALLARD, Nr. 10P3400; 1.2.8) 1/2 dalis 22 WRM kalibro graižtvinio šautuvo CZ455, Nr. A805672; 2) paskirstyti tarp šalių per visą procesą patirtas bylinėjimosi išlaidas; 3) priteisti iš atsakovų ieškovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme: 334 Eur žyminį mokestį bei 700 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti už šio apeliacinio skundo parengimą. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

4.1. Apeliantės nuomone, jei teismas nustatė, kad K. Č. asmeninis indėlis į namo atstatymą buvo net 4 kartus didesnis negu ieškovės, jis turėjo tai pagrįsti, tačiau teismas tokių aplinkybių nenustatė arba jas nustatė neteisingai. Kalbant apie K. Č. turtinę padėtį matyti, kad ji nebuvo daug geresnė nei ieškovės. Taigi tiek ieškovės, tiek palikėjo turtinė padėtis iki 2005 m. kovo 12 d. kilusio gaisro buvo iš esmės lygiavertė.

4.2. Visiškai sudegusio gyvenamojo namo atstatymas didžiausia dalimi buvo finansuotas iš ieškovės kartu su K. Č. bendru darbu šeimos ūkyje uždirbtų pajamų, o ne iš vieno K. Č. pinigų.

4.3. Dėl 17 ha žemės klypo apeliantė nurodo, jog K. Č., būdamas išsituokęs ir nesudaręs kitos santuokos, niekaip kitaip nei asmeninės nuosavybes teise sklypo įgyti negalėjo, juolab kad sklypas pirktas dar ir pasinaudojant ūkininko pirmumo teise. Sutarties 8.1 punkte nurodytas pareiškimas tėra žemėtvarkos primesta sąlyga ir tiesiog perteklinis notaro apsidraudimas, įstatymo nuostatų atkartojimas ir perkėlimas į sutartį, o ne reiškia paties K. Č. aiškią ir nedviprasmišką valią įgyti šį sklypą asmeninės nuosavybės teise.

4.4. Ieškovės kasdienis ir nuolatinis darbas buvo esminis indėlis į ginčo turto sukūrimą. Faktą, kad ieškovė ūkyje dirbo kasdien, nuolat ir sunkiai net tik iki santuokos su K. Č. sudarymo 2014 metais, bet ir iki pat K. Č. mirties, patvirtino ir apklausti šioje byloje liudytojai. Dėl to neteisingai buvo nustatytos pernelyg mažos ieškovei priklausančios turto dalys.

5. Atsiliepime į ieškovės (apeliantės) apeliacinį skundą atsakovai su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

5.1. Byloje duomenų, kad ieškovė su K. Č. kilus gaisrui gyveno bendrą šeiminį gyvenimą, o po gaisro sudarė susitarimą gyvenamąjį namą atstatyti nebe asmeninės K. Č. nuosavybės, o bendrosios dalinės nuosavybės teise, nėra.

5.2. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų daugiau nei akivaizdu, jog, net ir esant šeiminiams santykiams, gyvenamasis namas buvo atstatytas tik iš asmeninių K. Č. lėšų, nes ieškovė tuo metu jokių lėšų neturėjo.

5.3. Atsakovai nesutinka su deklaratyviu ieškovės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino 2010 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties 8.1 punktą ir neatsižvelgė j žemės sklypo pirkimo iš valstybės ypatumus, į susiklosčiusias faktines aplinkybes ir kontekstą, dėl kurių šis punktas buvo įtrauktas į sutartį. Šis pareiškimas niekas kitkas, kaip tik aiškios valios, kad turtas yra jo asmeninė nuosavybė, išraiška, o ieškovė į jį jokių teisių neturi.

6. Apeliantai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimo dalį ir priimti kitą sprendimą – ieškinį atmesti; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, įvertinant Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-503-265/2020 visiškai atmestą ieškovės reikalavimą dėl 6500 Eur kompensacijos priteisimo; apeliantams iš ieškovės A. Č. priteisti 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

6.1. Atsakovai nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gegužės 28 d. nutarties 56 p. nurodė, kad byloje apklaustų liudytojų parodymai nėra pakankamai nuoseklūs, jie prieštaringi, dauguma liudytojų parodymų, vertinant juos su kitais byloje esančiais įrodymais, laikytini prieštaringais ir nėra pakankami konstatuoti, jog ieškovės ir K. Č. bendro gyvenimo pradžia laikytina 2004 m., todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jų kitaip ir vertinti.

6.2. Teismo išvada, kad ieškovė su K. Č. kaip šeima pradėjo gyventi nuo 2004 m., prieštarauja ir liudytojos M. K. duotiems parodymams.

6.3. Vienas iš esminių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė iki 2010 metų negyveno su K. Č., yra tai, kad 2010 m. rugpjūčio 30 d. paraiškoje ieškovė nurodė, kad jos faktinė gyvenamoji vieta yra Gėlių g. 2, t. y. ne pas K. Č., kur jis gyveno.

6.4. Nepagrįstas teismo motyvas, jog ieškovė ir K. Č. bendromis pastangomis kūrė ūkį ir iš jo gavo pajamų.

6.5. Atsakovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino sudegusio ir po to atstatyto namo ieškovės dalinę nuosavybę. Šis teiginys grindžiamas iš esmės tik tuo, kad galbūt ieškovė prie namo atstatymo prisidėjo savo darbu, o namas buvo atstatytas tik iš K. Č. lėšų – gautos paramos.

6.6. Sklypo (17 ha) 2010 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties 8.1 p. yra svarbus ir dėl to, kad 2010 m. balandžio 1 d. K. Č. išviešino faktą, kad jokio bendro susitarimo įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise su ieškove jis nebuvo sudaręs.

6.7. Atsakovai mano, jog teismo išvada dėl 28 ha žemės sklypo pirkimo padaryta nepagrįstai, neįvertinus valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų ir taikomų ribojimų asmeniui, siekiančiam šį žemės sklypą nusipirkti.

6.8. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovų teiginius, grindžiamus nuosekliai formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jog turto – žemės sklypų specifiškumas lemia, kad jis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą, ir jo negalima sukurti darbu. Dėl šios priežasties sprendimo dalis dėl 28 ha žemės sklypo įgijimo turi būti panaikinta, o ieškovės reikalavimas atmestas.

6.9. Apeliantų vertinimu, objektyviai tarp ieškovės ir K. Č. susitarimo įsigyti ginklus bendrosios dalinės nuosavybės teise nebuvo ir negalėjo būti, nes ieškovė neturėjo ne tik tikslo, bet ir teisės šiais ginklais disponuoti.

7. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

7.1. Apeliantų argumentai dėl liudytojų parodymų dėl gyvenimo kartu pradžios nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-503-265/2020 nekonstatavo faktų apie šeiminio gyvenimo pradžią ir pan., o tik nurodė, kad dėl tam tikrų įrodymų pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir jų nevertino, o kai kurių liudytojų parodymai nėra pakankami konstatuoti bendro gyvenimo pradžią nuo 2004 m.

7.2. Aplinkybė, kad 2010 m. rugpjūčio 30 d. paraiškoje ieškovė nurodė, kad jos faktinė gyvenamoji vieta yra Gėlių g. 2, nekeičia gyvenimo kartu pradžios, nes (duomenys neskelbtini) yra vienas ir tas pats adresas, tai kampinis namas.

7.3. Ieškovė dėl deklaravimo vietos nurodo, kad negavusi namo bendraturtės R. Č. sutikimo ieškovė neturėjo jokių galimybių deklaruoti gyvenamąją vietą savo faktinėje gyvenamojoje vietoje, kadangi bendraturtė R. Č. nuolat gyveno JAV ir į Lietuvą negrįždavo, ieškovė su ja nebendravo.

7.4. Ieškovės nuomone, spręsti, kad ūkio veiklos pajamos yra tik K. Č., kadangi jis įregistravo ūkį savo vardu iki pažinties su ieškove, nėra jokio teisinio pagrindo.

7.5. Ieškovės teigimu, K. Č. po santuokos nutraukimo 2003 metais jokio kito turto, išskyrus dalį gyvenamojo namo, kuris po kiek laiko sudegė, neatiteko. Ieškovė teigia, kad abu jie kartu sunkiai dirbo ūkyje nuo 2004 metų ir tik dėl tokio darbo gaudavo pajamų, kurias naudojo ūkiui išlaikyti ir jį plėsti.

7.6. Ieškovei akivaizdu, kad palikėjo santuokos nutraukimo byloje nurodyta 7240, 50 Eur (25 000 Lt) turto / namo vertė neatitiko tikrovės, nes, vien tik pagal 2005 m. kovo 24 d. masinio vertinimo duomenis, gyvenamojo namo statybinė vertė buvo 15 938,66 Eur (55 033 Lt), o priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba tik formaliai apskaičiavo, kad gaisro nuostoliai sudarė panašią – 14 481 Eur (50 000 Lt) sumą.

7.7. Ieškovės ir K. Č. gyvenimas drauge nuo 2004 m., ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu yra įrodytas, o tai yra pagrindas pripažinti buvus jų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, todėl apeliantų skundas turi būti atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

9. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniams skundams išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

10.1. Šilutės rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-901⁸/2003 buvo nutraukta palikėjo K. Č. ir R. Č. santuoka, šiuo sprendimu kiekvienam priteista po 1/2 dalį: gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kitų statinių (garažo, ūkinio pastato, lauko virtuvės), esančių (duomenys neskelbtini). Iš Šilutės rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus išduoto santuokos liudijimo matyti, kad 2014 m. lapkričio 14 d. K. Č. ir ieškovė A. Č. (K.) susituokė, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Medicininiame mirties liudijime nurodyta, kad K. Č. mirė (duomenys neskelbtini). Iš 2019 m. kovo 13 d. liudijimo apie palikimo priėmimą matyti, kad atsakovai G. Č. ir A. L. priėmė palikimą pagal įstatymą paduodami palikimo priėmimo pareiškimą po tėvo mirties, o ieškovė priėmė palikimą pagal įstatymą paduodama palikimo priėmimo pareiškimą notarui po sutuoktinio K. Č. mirties – 2019 m. sausio 26 d. dėl viso turto.

10.4. Iš VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad 28,0000 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso K. Č. pagal 2006 m. liepos 27 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 9415. Iš šios sutarties matyti, kad sklypas nupirktas už 5 567,94 Eur (19 225 Lt), sumokant 2006 m. liepos 18 d. – 556,36 Eur (1 921 Lt), o 5 011,58 Eur (17 304 Lt) mokant dalimis nuo 2007 m. sausio 15 d. iki 2012 m. sausio 15 d. Nustatyta, kad 2009 m. balandžio 28 d. mokėjimo pavedimu už žemę sumokėta 572,75 Eur (1 977,60 Lt), mokėtojas K. Č., mokėjimą pagal įgaliojimą atliko A. K. (ieškovė). Iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šilutės rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. rašto Nr. F7-5 matyti, kad K. Č. už 28,0000 ha žemės sklypą su valstybe atsiskaitė visiškai.

10.6. Iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos 2019 m. gegužės 30 d. rašto matyti, kad K. Č. vardu įregistruoti šie traktoriai, savaeigės ir žemės ūkio mašinos: traktorius MTZ 82, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotas 1998 m. balandžio 15 d.; traktoriaus priekaba 2 PTS-4-887A, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruota 2010 m. rugpjūčio 6 d.; ratinis ekskavatorius JUMZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotas 2012 m. gruodžio 7 d.; ratinis traktorius MTZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotas 2013 m. gegužės 14 d.

10.7. Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gegužės 29 d. rašte Nr. 3GF-342 nurodyta, kad, Ginklų registro duomenimis, K. Č. nuosavybės teise priklauso šie ginklai: 1) lygiavamzdis šautuvas BAIKAL, Nr. 172751195, 12x76 kalibras, įgytas 2018 m. lapkričio 20 d. parduotuvėje; 2) graižtvinis šautuvas CZ 455, Nr. A805672, 22WMR kalibras, įgytas 2011 m. rugpjūčio 10 d. parduotuvėje; 3) lygiavamzdis šautuvas CZ USA MALLARD, Nr. 10P3400, 12x76 kalibras, įgytas parduotuvėje 2011 m. rugpjūčio 10 d.; 4) graižtvinis šautuvas TIKKA T3, Nr. 772689, 7,62x63 kalibras, įgytas parduotuvėje 2006 m. gegužės 10 d.

10.9. Iš pateiktų PVM sąskaitų faktūrų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. spalio 3 d. buvo pirkta įvairių detalių transporto priemonėms, priedų ūkinei veiklai. Iš 2019 m. birželio mėn. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos pateikto rašto informacijos matyti, kad K. Č. laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2018 m. išmokėtos paramos išmokos, rašte nurodoma, kad žemės sklypai nėra deklaruoti kitų asmenų. Iš byloje pateiktos namų valdos (duomenys neskelbtini), turto vertės nustatymo ataskaitos matyti, kad 2019 m. balandžio 17 d. šio turto vertė buvo 30 000 Eur, gyvenamojo namo vertė – 26 000 Eur. Iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2019 m. rugsėjo 17 d. rašte pateiktos informacijos matyti, kad A. Č. į (duomenys neskelbtini) seniūniją pirmą kartą kreipėsi 2007 m. rugsėjo 3 d. dėl socialinės paramos mokiniams. Pildydama dokumentus nurodė, kad viena augina vaikus. Vėliau teikiant prašymus dėl socialinės paramos mokiniams ir išmokos vaikams nebuvo pateikta informacija, kad keitėsi šeimos duomenys. Iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2019 m. rugsėjo 17 d. pažymos apie pajamas matyti, kad A. Č. nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. išmokėta 1 096,39 Eur.

10.10. Iš žemės sklypo 2006 m. balandžio 24 d. dovanojimo sutarties nustatyta, kad L. P. dovanojo A. K. (ieškovei) 0,8500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš 2006 m. balandžio 24 d. žemės sklypo dovanojimo sutarties matyti, kad L. P. dovanojo A. K. (ieškovei) 2,8400 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš 2006 m. balandžio 24 d. žemės sklypo dovanojimo sutarties matyti, kad L. P. dovanojo A. K. (ieškovei) 1,0700 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2019 m. spalio 8 d. pažymos apie žemės deklaravimą nustatyta, kad ieškovei priklausančius sklypus: 1,12 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2,87 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2007 m. iki 2019 m. deklaravo K. Č. Iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2019 m. lapkričio 12 d. rašte pateiktos informacijos matyti, kad ieškovės šeima ūkininkauja (duomenys neskelbtini), dirba ir prižiūri K. Č. priklausančius laukus.

10.11. Šilutės rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-671⁴-2004 buvo nutraukta santuoka tarp D. K. ir A. K. (ieškovės) ir priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams: M. K., gim. 1995 m. lapkričio 25 d., ir A. K., gim. 1997 m. sausio 26 d., po 43,44 Eur (150 Lt) kiekvienam nuo 2004 m. vasario 27 d. iki jų pilnametystės. Teismo sprendime pažymėta, kad sutuoktiniai santuokos metu įgyto turto neturi. Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu, paliktu nepakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-549-112/2010, pakeistas Šilutės rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 19 d. sprendimas ir ieškovės vaikų išlaikymas padidintas iki 86,89 Eur (300 Lt) kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės.

Dėl apeliacinių skundų argumentų

12. Apeliantų (atsakovų) skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar tarp ieškovės ir K. Č. buvo sudarytas susitarimas įgyti kiekvieną ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas šalių susitarimo įgyti bendrąją dalinę nuosavybę kiekvieno ginčo objekto atžvilgiu nenagrinėjo apsiribodamas konstatavimu, jog bendras gyvenimas kartu preziumuoja buvus susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Asmeninis ieškovės indėlis į turto sukūrimą taip pat nebuvo nustatytas, o iš asmeninio K. Č. ūkio uždirbtų pajamų iki santuokos sudarymo nesant ieškovės reikalavimo ūkininko ūkį pripažinti bendrąja daline nuosavybe priskyrimas bendrajai dalinei nuosavybei atliktas pažeidžiant materialiosios teisės nuostatas. Dėl to, jų nuomone, priimtas sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo visi ieškovės reikalavimai būtų atmesti.

15. Kartu kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu. Netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymu įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

16. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, jog pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas). Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-378/2017). Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-28 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 39 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, teismas turi nustatyti dviejų sąlygų visumą tam, kad kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe: 1) susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę buvimą; 2) asmeninį indėlį pinigais, turtu ar darbu kuriant kiekvieną ginčo objektą.

18. Sprendžiant kartu gyvenančių asmenų ginčą dėl turto, kuris buvo pagerintas bendro gyvenimo metu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas šių asmenų susitarimas įgyti, sukurti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020). Sugyventinių ir bendrai gyvenančių asmenų turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jeigu įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas, sukurtas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas.

Dėl 1/2 dalies gyvenamojo namo (ne)pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

19. Teisėjų kolegija, atlikusi teisinį vertinimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl gyvenamojo namo nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovė ir palikėjas vykdė bendrą jungtinę veiklą ir dėl to yra pagrindas pripažinti ginčo turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja daline nuosavybe. Kolegijos vertinimu, bylos medžiaga patvirtina bendros jungtinės veiklos sutarties sudarymo žodžiu faktą, apeliantės A. Č. ir K. Č. valią tokią veiklą (statyti, atstatyti, gerinti gyvenamąjį namą, prižiūrėti) vykdyti. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantės indėlis į gyvenamojo namo statybą, priežiūrą – dalinės nuosavybės sukūrimą sudaro 1/8 dalį K. Č. priklausančio gyvenamojo namo dalies. Kolegija argumentaciją pateikia žemiau.

20. Paminėtina, kad nors apeliantai (atsakovai) teigia, jog bylos duomenys leidžia spręsti apie tam tikrų ryšių tarp šalių (ieškovės ir palikėjo K. Č.) atsiradimą tik nuo 2010 metų, tačiau apklausti šioje byloje ieškovės kaimynai aiškiai ir užtikrintai atsakovų teiginius paneigė. Kaip teisingai nurodo ieškovė, ypač informatyvūs liudytojos R. J. paaiškinimai, duoti 2020 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio metu: kad ieškovė K. Č. „gyvenime atsirado 2003 m. pabaigoje–2004 m. pradžioje“; kad jie gyveno kaip vyras ir žmona; kad kartu net ir padedant ieškovės vaikams atstatė / rekonstravo namą; liudytojos teigimu, ji puikiai tai atsimena, nes ir pačios liudytojos name prieš 5 dienas kilo gaisras, be to, jos ir ieškovės vaikai lankė tą pačią mokyklą.

21. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad bendras ieškovės ir palikėjo K. Č. gyvenimas prasidėjo 2004 metais. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojų parodymai nėra prieštaraujantys vieni kitiems, kadangi liudytojai, nurodydami bendro gyvenimo pradžią, iš esmės nurodo labai panašų laikotarpį, be to, kaip teisingai nurodė teismas, aplinkybes, kad ieškovė ir palikėjas nurodytu laikotarpiu gyveno kartu, patvirtina ir daug netiesioginių įrodymų, kurie detaliai aptarti pirmos instancijos teismo sprendimo 12 ir 13 lapuose. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės sūnus M. K. 2002–2003 mokslo metais mokėsi Šilgalių pagrindinės mokyklos 1 klasėje, o Šilutės pradinės mokyklos 2004 m. sausio 15 d. direktoriaus įsakymu Nr. 5-25 M. K. išbrauktas iš 2D mokinių sąrašų dėl jo išvykimo mokytis į Usėnų pagrindinę mokyklą nuo 2004 m. sausio 15 d. Be to, nustatyta, kad kitas ieškovės sūnus A. K. laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 27 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. mokėsi Šilutės rajono Usėnų pagrindinėje mokykloje. Taigi, nuo 2004 m. sausio mėn. ieškovės vaikų gyvenamoji vieta pasikeitė, jie persikėlė į kitą – Usėnų pagrindinę mokyklą, kur gyveno palikėjas, be to, abu ieškovės vaikai A. K. ir M. K. nuolat mokėsi Usėnų pagrindinėje mokykloje, iki kol ją baigė. Paminėtina, kad ieškovė 2007 m. rugsėjo 3 d. pateikė prašymą-paraišką socialinei paramai gauti, kurioje savo gyvenamąją vietą nurodė Usėnų k. Pridėtina ir tai, kad 2006 m. rugpjūčio 28 d. A. Č. sumokėjo už elektros paslaugas 44,89 Eur (155 Lt) už K. Č., adresas (duomenys neskelbtini).

22. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės ir K. Č. gyvenimas drauge nuo 2004 m., namų ūkio tvarkymas kartu, bendro turto (gyvenamojo namo) kūrimas / priežiūra asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu yra įrodytas, o tai yra pagrindas pripažinti buvus jų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę-atstatyti 2005 m. kovo 12 d. gaisro sunaikintą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, atsižvelgęs į Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartyje pateiktus argumentus civilinėje byloje Nr. e2A-503-265/2020 (nagrinėjant ginčą pirmąjį kartą) ir nustatęs, kad ieškovė ir palikėjas gyveno kartu nesusituokę nuo 2004 m. iki 2014 m. lapkričio 14 d. (santuokos sudarymo), nesudarę rašytinės jungtinės veiklos sutarties, pripažino K. Č. priklausančią 1/2 namo dalį bendrąja daline nuosavybe su ieškove ir nustatė, kad ieškovei šiame turte priklauso 1/8 dalis.

23. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovės įnašas į namą yra 1/8 dalis K. Č. tenkančios 1/2 namo dalies iš esmės dėl to, kad ieškovė prisidėjo tik darbu, o faktas, kad ji prisidėjo piniginėmis lėšomis, neįrodytas. Teisėjų kolegija pritaria tokiai teismo išvadai ir aplinkybei, kad atsakovai paneigė prezumpciją dėl lygių dalių principo (CK 6.970 straipsnio 2 dalis).

24. Kaip žinia, ginčo gyvenamasis namas sudegė 2005 m. kovo 12 d. Rašytiniu įrodymu – ieškovės banko sąskaitos išrašu įrodyta, jog 2005 m. sausio 1 d. ieškovė jokių piniginių lėšų neturėjo. Šilutės rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 19 d. sprendime nustatyta, jog po santuokos su pirmuoju sutuoktiniu nutraukimo ieškovė jokio turto taip pat neturėjo. Vertinant ieškovės turtinę padėtį svarbus faktas yra ir tas, kad su ieškove liko gyventi du nepilnamečiai vaikai, kurių išlaikymui ieškovė turėjo skirti piniginių lėšų sumą. Taigi, nors apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad iki 2005 m. kovo 12 d. kilusio gaisro tiek ieškovės, tiek K. Č. turtinė padėtis iš esmės buvo lygiavertė, dėl to jai priklauso didesnė gyvenamojo namo dalis, tačiau kokiais įrodymais remdamasi ieškovė padarė šią išvadą, nėra aišku, byloje tokių duomenų pateikta nėra (CPK 12, 178 straipsniai).

26. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas 4 kartus sumažino jai turinčią priklausyti gyvenamojo namo dalį, nes nepagrįstai iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos K. Č. gautą 6 043,79 Eur (20 868 Lt) paramą nelaimės atveju laikė K. Č. asmeniniu indėliu į namo atstatymą. Pirmiausia dėl šio argumento pastebėtina, kad ieškovė nepateikia jokių konkrečių teisinių argumentų, kodėl tokia išvada galima. Duomenų, kad parama buvo skirta ieškovės ir K. Č. šeimai, ieškovė į bylą nėra pateikusi. Dera pažymėti, kad iš byloje esančio mokėjimo nurodymo aiškiai matyti, kokiam asmeniui, t. y. K. Č., ir dėl ko (nelaimės atveju) skiriama parama. Dėl šios priežasties mokėjimo paskirties vertinti kitaip, negu ji yra nurodyta, nėra teisinio pagrindo.

27. Nuo gaisro nukentėjus asmeniniam K. Č. turtui, parama ir buvo asmeniškai skirta jam. Gavęs paramą K. Č. ją panaudojo gyvenamajam namui atstatyti. Fakto, kad 6 043,79 Eur (20 868 Lt) parama nebuvo panaudota gyvenamajam namui atstatyti ar buvo panaudota kitais tikslais, ieškovė neįrodinėjo.

28. Kolegija mano, kad ieškovė, apeliaciniame skunde vertindama savo ir K. Č. turtinę padėtį bei nurodydama gyvenamojo namo atstatymo aplinkybes, neįrodė, kad ji prisidėjo prie namo atstatymo savo lėšomis, kad jos iš kitų asmenų gautos lėšos buvo skiriamos namo rekonstrukcijai. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė ir jos vaikai (sūnūs) prie namo ūkio (namo) prisidėjo darbu, dėl to ieškovės darbo indėlis teisingai buvo įvertintas 1/8 dalimi.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės teikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad šalys kryptingai kūrė bendrą turtą asmeniniu indėliu ir bendromis pastangomis, taigi sudarė bendro pobūdžio susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o atsakovų apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įstatyme nustatytas funkcijas, analizavo ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, atsakovų atsikirtimuose nurodytas faktines aplinkybes, jas patvirtinančius įrodymus, jų pagrindu konstatavo nustatytus faktus, priimtame sprendime išdėstė jų teisinį vertinimą, kvalifikavo šalių ginčo santykius.

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ši sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl namų ūkio ir ūkininko ūkio santykio ir ieškovės indėlio į ūkininko ūkį

31. Kaip jau minėta anksčiau, K. Č. ūkininko veiklą vykdė nuo 1996 m. vasario 8 d. Ūkio duomenys paskutinį kartą atnaujinti 2018 m. gruodžio 7 d., ūkyje partneriai nėra nurodyti, tai reiškia, kad K. Č. buvo vienintelis ūkio savininkas. Užsiimdamas ūkininko veikla K. Č. gaudavo pastovias ir stabilias pajamas, įvairias išmokas. Svarbu pažymėti, kad įregistruodamas ūkininko ūkį asmuo įgyja žemės ūkio veiklos subjekto statusą, kuriam atsiranda prievolė mokėti mokesčius ir kuris negali gauti bedarbio statuso ar kitų socialinių garantijų, tačiau ūkininko ir ūkio narių gautos pajamos už ūkininko ūkyje vykdomą žemės ūkio veiklą neapmokestinamos. Atsakovai teisūs nurodydami, kad ūkininko ūkis, nepriklausomai nuo ieškovės ir K. Č. bendro gyvenimo pradžios, buvo asmeninis jo turtas ir iš jo K. Č. gaudavo pajamų, teisės aktais nustatytą ūkininkams teikiamą įvairią paramą. Ieškovė šią aplinkybę pripažįsta, reikalavimo pripažinti ūkininko ūkį bendrąja daline nuosavybe nereiškė.

32. Vadovaujantis CK 3.87 straipsnio 1 dalimi, tik po santuokos įgytas turtas įgyja bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Atitinkamai pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktą, bendrąja jungtine nuosavybe pripažįstamos pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos. Vien tik gyvenimo kartu faktas nepreziumuoja bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo pajamoms, gaunamoms iš darbo santykių ar asmens individualiai vykdomos veiklos ir negali būti laikomas kito sugyventinio, nesančio šio turto bendraturčiu, turtu.

33. Atsižvelgiant į tai, kad K. Č. savo ūkininko ūkį yra įregistravęs nuo 1996 m. vasario 8 d., dėl šios priežasties, kaip teisingai teigia atsakovai, objektyviai tarp ieškovės ir K. Č. negalėjo būti susitarimo jungtinės veiklos sutarties pagrindu kurti ūkininko ūkį, nes toks ūkis jau buvo įkurtas ir sėkmingai veikiantis nuo 1996 m. vasario 8 d. Duomenų, kad šis ūkis iš esmės būtų padidėjęs dėl ieškovės asmeninio indėlio turtu ar darbu, nėra.

34. Kitas svarbus aspektas tas, kad reikėtų atskirti namų ūkį ir ūkininko ūkį ir vertinti ieškovės indėlį. Pirmosios instancijos teismas atsietai šių aplinkybių nevertino, ieškovės indėlio neišskyrė. Anksčiau minėta, kad ieškovė prisidėjo darbu kuriant bendrą šeimos ūkį: atstatant / rekonstruojant namą, padėjo jį remontuoti, be to, dirbo laukuose, atliko kitus ūkio darbus. Atkreiptinas dėmesys, kad toks indėlis gali būti vertinamas tik kaip namų ūkio dalinės nuosavybės kūrimas, nes ieškovė faktiškai pajamų neturėjo, ieškovei reikėjo išlaikyti save, du nepilnamečius vaikus, juos leisti į mokyklą. Turėtina omenyje, kad A. Č. nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., tenkinant jos teikiamus prašymus buvo išmokėta 1096,39 Eur socialinės paramos vaikui išmokų suma. Taigi, šis ieškovės indėlis darbu ir buvo įvertintas ieškovei pripažįstant dalinę nuosavybę į 1/8 palikėjui priklausančios gyvenamojo namo dalies.

35. Kalbant apie ūkininko ūkį ir ieškovės indėlį, matyti, kad palikėjas, vykdydamas ūkininko veiklą, pirko įvairią ūkininko ūkio techniką, padargus, atsargines dalis, žemės ūkio darbams reikalingas medžiagas. Aktualu tai, kad palikėjas atliko ir ūkininko ūkio plėtrą – 2006 m. ir 2010 m. įsigijo du bendro 45 ha ploto žemės sklypus. Taigi, nors ir nustatyta, kad ieškovė savo darbu prisidėjo prie jungtinės veiklos kūrimo: rinko akmenis, dirbo laukuose, atliko kitus žemės priežiūros ūkyje darbus, prižiūrėjo gyvulius, tačiau toks indėlis gali būti prilyginamas šeimos namų ūkio dalinės nuosavybės kūrimui, ieškovės ir jos sūnų, partnerio šeimos poreikių tenkinimui, pragyvenimui, tačiau ne ūkininko ūkio dalinės nuosavybės kūrimui. Tokio ploto žemės sklypui dirbti būtina technika ir jos valdymas / vairavimas, būtinas žemės ūkio padargų valdymas / naudojimas ir priežiūra, logistikos žinios, būtinos žemės ūkio įvairių medžiagų (pvz.: sėklų, trąšų, cheminių priemonių ir kt.) savybių žinios ir t. t. Objektyviai neįmanoma fiziškai asmeniui rankiniu būdu tokio ploto žemės sklypų tinkamai apdirbti ir jų prižiūrėti. Byloje duomenų, kad palikėjas būtų gavęs baudą už žemės sklypų nepriežiūrą, nepateikta. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad palikėjas (ūkininkas) gaudavo įvairias išmokas, vadinasi naudojosi ES struktūrinių fondų parama. Be to, palikėjas technika dirbdavo ir ieškovei priklausančiose žemės sklypuose.

36. Teisėjų kolegija, vertindama klausimo specifiškumą ūkininko ūkio dalinės nuosavybės kūrimo kontekste pažymi, kad byloje jokiais rašytiniais įrodymais nėra pagrįstas pirmosios instancijos teismo motyvas, jog ieškovė ir K. Č. bendromis pastangomis kūrė ūkininko ūkį ir iš jo bendrai gavo pajamas. Teismas apsiribojo bendro pobūdžio vertinimu, kad ieškovė dirbo ūkyje fizinius darbus, tačiau neatsižvelgė į ūkininko ūkio specifiką, teismas nenurodė, kokiais įrodymais bei teisės normomis remdamasis konstatavo, kad, šalims pradėjus kartu gyventi, ūkininko ūkio veikla (asmeninis K. Č. turtas) tapo bendra ieškovės ir K. Č. veikla, o ieškovė įgijo teisę į dalį iš ūkininko ūkio gaunamų pajamų.

37. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad prie bendro ūkininko ūkio turto sukūrimo ieškovė prisidėjo leisdama K. Č. deklaruoti jos pagal 2006 m. balandžio 24 d. dovanojimo sutartis valdomus žemės sklypus, neatsižvelgė ir neįvertino fakto, kad ginčo žemės sklypai buvo įgyti 2006 ir 2010 metais. Tuo tarpu iš Nacionalinės mokėjimų agentūros (toliau – ir NMA) 2019 m. spalio 7 d. pažymos matyti, kad minėti sklypai (tiksliau, vieno sklypo dalis ir kitas 1 ha sklypas) K. Č. vardu buvo deklaruoti tik nuo 2010 m. Svarbu pažymėti, kad K. Č. iš viso deklaruodavo virš 45 ha žemės sklypų, todėl ieškovės žemės sklypai, net ir manant, kad už juos pinigus gavo K. Č., sudarė vos 4 procentus viso bendro K. Č. deklaruojamos žemės ploto. Be to, norint deklaruoti žemės ūkio naudmenis, pasėlius, reikia būti užsiregistravus Žemės ūkio ir kaimo valdų registre, vadinasi reikia vykdyti ūkinę veiklą, būti ūkininku. Pridėtina ir tai, kad taip pat būtina atsižvelgti į palikėjo išlaidas apdirbant ieškovei priklausančius žemės sklypus, nes minėti sklypai ne tik davė pajamų, pajamoms gauti buvo reikalinga žemės ūkio technika, padargai, degalai, sėkla pasėliams, trąšos, laikas. Pastebėtina, kad, ieškovei netinkamai prižiūrint žemės sklypus, jai būtų grėsusi bauda už sklypų nepriežiūrą.

38. Iš byloje esančių ieškovės užpildytų paraiškų socialinei paramai gauti matyti, kad ieškovės pajamos iš žemės ūkio veiklos sudarė apie 16,51 Eur (57 Lt) per mėnesį. Jokios kitos žemės ūkio veiklos, išskyrus tris nuosavybes teise valdomus sklypus, ieškovė nevykdė. Šios paraiškos patvirtina, kad 2006 m. dovanojimo sutartimis gautus žemės sklypus ieškovė deklaravo savo vardu ir pajamas už tai gavo ji, todėl vėlgi nuspręstina, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog prie ūkio veiklos vykdymo nuo 2007 m. ieškovė prisidėjo savo turtu. Žemės sklypų ieškovė K. Č. neperleido, už jų deklaravimą gautas pajamas nurodė kaip savo, o ne K. Č. ar bendras.

39. Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad, 2008 m. balandžio 25 d.–2008 m. birželio 30 d. ieškovei baigus buhalterinės apskaitos kursus ir gavus sertifikatą, yra patvirtinama, kad ji tvarkė buhalterinę apskaitą K. Č. ūkyje. Byloje duomenų, kad ieškovė dirbo buhaltere K. Č. ūkininko ūkyje, nėra. Taip pat nėra duomenų, kad ieškovė K. Č. vardu Valstybinei mokesčių inspekcijai ar kitoms institucijoms būtų teikusi deklaracijas kaip už buhalterinę apskaitą atsakingas asmuo (CPK 12, 178 straipsniai).

40. Kaip minėta anksčiau, byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų buvusi įregistruota Ūkininkų ūkių registre kaip ūkininko K. Č. ūkio partnerė. Priešingi, ji naudojosi socialinėmis išmokomis iš valstybės biudžeto, kaip paramos nepilnamečiams vaikams išlaikyti reikalingas asmuo. Tuo tarpu, jeigu ieškovė būtų buvusi įregistruota kaip ūkio partnerė, ji būtų buvusi laisvai draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu, o sveikatos draudimu – privalomai, sprendžiant dėl socialinės paramos reikalingumo, būtų buvusi vertinama, kaip ūkininko K. Č. ūkio ar jo gyvenimo partnerė, tačiau pati ieškovė deklaravo, kad gyvena viena.

41. Įvertinus byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, pritartina atsakovams ir konstatuotina, kad ieškovės indėlis į ūkininko ūkio ginčo turto sukūrimą objektyviai negalėjo sudaryti dalies visų ūkyje generuojamų pajamų, o motyvas, kad iš asmeninio K. Č. ūkio gaunamos pajamos iki santuokos sudarymo vertinamos kaip bendros ieškovės ir K. Č. pajamos, yra teisiškai nepagrįstas ir prieštaraujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatoms.

Dėl žemės sklypų (ne)pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

42. Apeliaciniame skunde atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria nustatyta, kad 28 ha žemės sklypas įsigytas šalims gyvenant kartu bendros jungtinės veiklos pagrindu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės indėlis tiek darbu, tiek turtu, įvertintas 1/4 dalimi iš ūkio gautų pajamų laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2014 m. lapkričio 14 d. (santuokos sudarymo), todėl ieškovei priteista 1/4 dalis 28,0000 ha, žemės sklypo, esančio Reizgių k., Šilutės r. sav.

43. Teisėjų kolegija, atlikusi teisinį vertinimą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovė ir palikėjas vykdė bendrą jungtinę veiklą ir dėl to yra pagrindas pripažinti ginčo turtą – 28 ha žemės sklypą bendrąja daline nuosavybe. Kolegijos įsitikinimu, bylos medžiaga nepatvirtina bendros jungtinės veiklos sutarties sudarymo žodžiu fakto, apeliantės ir palikėjo valios tokią veiklą vykdyti.

44. Iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo remdamasis nustatė, kad ieškovė ir K. Č. 2006 m. liepos 27 d. buvo sudarę susitarimą žemės sklypą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Byloje duomenų, kiek, kokia suma ir iš kokių lėšų ieškovė prisidėjo prie šio žemės sklypo įsigijimo, nėra. Rašytiniu įrodymu K. Č. banko sąskaitos išrašu įrodyta, jog už žemės sklypą 2010 m. sausio 31 d. atsiskaitė K. Č. (el. b. t. 2, b. l. 125).

45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje nurodoma, jog tokio objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, kad jį įsigyjant nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes jis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą. Žemės sklypas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-62/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties Nr. e3K-3-543-695/2016 46 punktas).

46. Teismas visiškai nevertino esminės aplinkybės, kad 2006 m. liepos 27 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties 4.4 punktu žemės sklypas buvo parduotas išimties tvarka (ne aukciono būdu). Tai reiškia, kad šį žemės sklypą K. Č. įsigijo tik dėl to, kad buvo ūkininkas ir šį žemės sklypą jau anksčiau naudojo savo ūkio veiklai (Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 str. redakcija nuo 2006 m. birželio 27 d. iki 2010 m gruodžio 30 d.).

47. Sutarties 2.2 punkte patvirtinama, jog K. Č. naudojasi šiuo žemės sklypu. Ši sutartis ir joje esančios sutartinės nuostatos patvirtina svarbias aplinkybes, į kurias neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas: iki 2006 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo K. Č. jau naudojosi šiuo žemės sklypu, tai paneigia ieškovės teiginį, jog įsigyjant šį sklypą buvo kuriamas ūkis; K. Č. ieškovės indėlis nebuvo reikalingas, nes sklypui įsigyti jis turėjo pakankamai piniginių lėšų, o pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą jam buvo suteikta lengvata – 5 metų išsimokėjimo terminas; be to, ieškovė, nebūdama ūkininkė, šio žemės sklypo nuosavybėn įsigyti neturėjo teisės, todėl objektyviai pagal nurodytą sandorį negalėjo būti bendraturte.

48. Turėtina omenyje ir tai, kad nuo ieškovės ir K. Č. apsigyvenimo kartu 2004 metų pradžioje iki 2006 m. liepos 27 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo praėjo tik apie pora metų, todėl ieškovė į K. Č. namus atsivedama du mažamečius vaikus ir neturėdama jokio turto, o banko sąskaitoje 2005-01-01 turėdama tik 4,29 Lt, negalėjo per tokį trumpą bendro gyvenimo laikotarpį tik savo darbu sukurti tiek lėšų, kad būtų buvusi finansiškai pajėgi kartu su K. Č. įsigyti net 28 ha žemės sklypą, kaip bendrą dalinę nuosavybę.

49. Į šias svarbias aplinkybes, patvirtinančias, jog tarp šalių nebuvo ir negalėjo būti susitarimo minėtą žemės sklypą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, nes žemės sklypas buvo parduodamas išimties tvarka ir konkrečiai K. Č., kadangi šį sklypą jis naudojo savo ūkininko ūkio veikloje, A. Č. neturėjo realių galimybių tik darbu ūkininko ūkyje uždirbtomis lėšomis prisidėti įsigyjant 28 ha žemės sklypą, kaip bendrą dalinę nuosavybę, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino, todėl pritartina atsakovams, kad ši sprendimo dalis yra nepagrįsta, dėl to ji panaikintina ir atmestinas ieškovės reikalavimas.

50. Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nebuvo sugyventinių susitarimo 17,0000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, dėl to teismas nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą pripažinti, kad ieškovė šį žemės sklypą įgijo su K. Č. bendrosios dalinės nuosavybės teise. Apeliantė teigia, jog 2010 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties 8.1 punkte nurodytas pareiškimas tėra žemėtvarkos institucijos primesta sąlyga ir tiesiog perteklinis notaro apsidraudimas, o ne reiškia paties K. Č. aiškią ir nedviprasmišką valią įsigyti šį sklypą asmeninės nuosavybės teise.

51. Teisėjų kolegija, atlikusi teisinį vertinimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovė ir palikėjas nevykdė bendros jungtinės veiklos ir dėl to nėra pagrindo pripažinti ginčo turtą – 17 ha žemės sklypą bendrąja daline nuosavybe. Kolegijos įsitikinimu, bylos medžiaga nepatvirtina bendros jungtinės veiklos sutarties sudarymo žodžiu fakto, apeliantės (ieškovės) ir palikėjo valios tokią veiklą vykdyti.

52. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, 2010 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties (e. b., t. 2, b. l. 131–138) 8.1 punkte K. Č. pareiškė, kad su sutuoktine yra išsiskyręs, naujos santuokos nėra sudaręs ir žemės sklypą perka asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė šio pirkimo–pardavimo sandorio bylos nagrinėjimo metu neginčijo, t. y. sutiko su K. Č. išreikšta valia.

53. Pažymėtina, kad 17 ha žemės sklypo 2010 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį K. Č. sudarė pasinaudodamas pirmumo teise įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę kaip ūkininkas. Visi žemės sklypai K. Č. buvo įsigyti tik dėl to, kad jis buvo ūkininkas ir šiuos žemės sklypus naudojo savo ūkininko ūkio veikloje iki pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo. Nesant žemės sklypų naudojimo fakto savo ūkio veikloje, jų K. Č. įsigyti nebūtų galėjęs.

54. Akcentuotina, kad 2006 m. liepos 27 d. K. Č. buvo sudaryta analogiška valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Sutartis sudaryta tame pačiame Šilutės rajono 1- ajame notarų biure pas notarę A. R., tačiau šioje sutartyje 8.1 punkto, patvirtinančio K. Č. valią įsigyti žemės sklypą asmeninės nuosavybės teise, nėra. Tai patvirtina faktą, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, ši sąlyga nebuvo primesta žemėtvarkos institucijos ar buvo perteklinis notarės apsidraudimas, o buvo aiškiai ir konkrečiai pareikšta K. Č. valia įgyti sklypą asmeninės nuosavybės teise. Ši aplinkybė patvirtina ir faktą, kad jokio susitarimo dėl ūkininko ūkiui reikalingų sklypų – dėl jungtinės veiklos nebuvo.

55. Pritartina atsakovams, kad papildomas ir nedviprasmiškas valios pareiškimas dėl žemės sklypo įsigijimo asmeninės nuosavybės teise yra aiški valios, kad turtas yra K. Č. asmeninė nuosavybė, išraiška.

56. Kolegija, vertindama įrodymų visumą, teisinį reglamentavimą, šią sprendimo dalį palieka nepakeistą.

Dėl žemės ūkio technikos (ne)pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

57. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas žemės ūkio techniką bendrąja daline nuosavybe, nenustatė, kad ieškovė su K. Č. buvo sudariusi susitarimą ją įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o apsiribojo tik konstatavimu, jog ji buvo įgyta šalims gyvenant kartu.

58. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą pripažįsta pirmosios instancijos teismo argumentą, kad ieškovės prisidėjimas darbu ūkininko ūkyje turėjo materialinę išraišką, iš to ieškovė (ir palikėjas) gavo pajamų. Kaip jau anksčiau minėta, ieškovės asmeninis indėlis darbu ūkininko ūkyje negali būti grindžiamas motyvu, kad jos darbas / indėlis sudaro pagrindą pripažinti jai tam tikrą dalį visų ūkininko ūkyje uždirbtų pajamų ir pripažinti sukuriant ūkininko ūkio turto dalinę nuosavybę.

59. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovų teiginius, grindžiamus nuosekliai formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jog turto specifiškumas lemia tai, kad jis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą už žemės ūkio technikos, iš esmės ir faktiškai naudojamos ūkininko ūkyje (maža dalimi namų ūkyje), įsigijimą, jos pagerinimą ir to negalima sukurti darbu. Hipotetiškai savo darbu galima prisidėti prie žemės ūkio technikos remonto, kapitalinio remonto ją pagerinant, atnaujinant. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė gebėjo remontuoti techniką, ją prižiūrėti, kad iš savo asmeninių lėšų pirko technikos atnaujinimui būtinus komponentus, detales. Be to, pažymėtina, kad vienas žemės ūkio technikos objektas, prašomas pripažinti bendrąja daline nuosavybe, traktorius MTZ 82, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas iki ieškovei apsigyvenant su palikėju, t. y. 1998 m. balandžio 15 d.

60. Dėl šių priežasčių ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikintina ir šis ieškovės reikalavimas atmestinas.

Dėl ginklų (ne)pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

61. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog galbūt ieškovė su K. Č. tarėsi dėl ginklų įsigijimo, kad šis K. Č. asmeninis turtas, skirtas jo asmeniniams poreikiams (hobiui) tenkinti, yra bendroji dalinė nuosavybė.

62. Kaip anksčiau minėta, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).

63. Bylos duomenimis nustatyta, jog K. Č. ilgą laiką buvo medžiotojas, o ieškovė neturėjo galiojančio medžiotojo bilieto, licencijos nuomoti ginklus ir niekada nesikreipė dėl leidimo įsigyti ginklą išdavimo. Pritartina atsakovams, jog tai lemia, kad objektyviai tarp ieškovės ir K. Č. susitarimo įsigyti ginklus bendrosios dalinės nuosavybės teise nebuvo ir negalėjo būti, nes ieškovė neturėjo ne tik tikslo, bet ir teisės šiais ginklais disponuoti. Jungtinės veiklos sutarties esminė sąlyga yra įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jokia bendra medžiokle, kuriai K. Č. įsigijo ginklus, šalys užsiimti neketino ir niekada neužsiėmė, todėl ir susitarimo įsigyti ginklus bendrosios dalinės nuosavybės teise būti negalėjo.

64. Dėl nurodytų priežasčių ši sprendimo dalis panaikintina ir šis ieškovės reikalavimas atmestinas.

65. Apibendrinant galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, išskyrus gyvenamojo namo dalį, nenustatė, kad tarp ieškovės ir K. Č. buvo sudarytas susitarimas įgyti kiekvieną ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas šalių susitarimo įgyti bendrąją dalinę nuosavybę kiekvieno ginčo objekto atžvilgiu, išskyrus gyvenamojo namo dalį, nenagrinėjo, apsiribodamas konstatavimu, jog bendras gyvenimas kartu preziumuoja buvus susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Asmeninis ieškovės finansinis indėlis į ūkininko ūkio turto sukūrimą taip pat nebuvo nustatytas, o iš asmeninio K. Č. ūkio uždirtų pajamų iki santuokos sudarymo priskyrimas bendrajai dalinei nuosavybei atliktas pažeidžiant materialiosios teisės nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad sugyventinių susitarimo įgyti konkretų turtą (minėtus žemės sklypus, žemės ūkio techniką ir ginklus) bendrosios dalinės nuosavybės teise nebuvo. Gyvendami kartu sugyventiniai tenkino emocinius bei vienas kito palaikymo poreikius, taip pat poreikius turėti būstą, maisto, aprangos ir pan. Ką ieškovė uždirbo gyvendama su palikėju, manytina išleido savo ir savo nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, nes išlaikė save ir du vaikus, iš uždirbtų lėšų gerino savo sveikatą, vyko į sanatorijas. Tuo tarpu palikėjas išlaikytinių neturėjo, ieškovei su palikėju pradėjus gyventi kartu jo vaikai iš pirmos santuokos jau buvo suaugę. Tokias išvadas teismas daro turėdamas omenyje ir tai, kad paraiškose soc. pašalpoms gauti ieškovė visada nurodydavo, jog gyvena viena, jog gaunamų pajamų nepakanka vaikų poreikių patenkinimui. Manytina, kad ir ši aplinkybė apibūdina ieškovės finansinę padėtį buvus nepakankamai gerą ginčo turtui įsigyti. Kita vertus svarbiu laikytina tai, jog ieškovei atėjus gyventi į palikėjo ūkį, K. Č., kaip minėta, jau turėjo vaikų iš pirmos santuokos, t. y. įstatyminių paveldėtojų. Kadangi jokių veiksmų, kad užtikrintų gyvenimo draugės finansinį saugumą jis nesiėmė (jos nevesdamas, nepadovanodamas dalies turto, nesudarydamas testamento, nesudarydamas kitokio susitarimo dėl turto teisinio režimo), iš to spręstina, kad K. Č. neturėjo valios pripažinti ją savo turto dalininke, vadinasi ūkininko ūkio turtą ir jo duodamas pajams iki santuokos su ieškove laikė savo asmeniniu turtu. Taigi visa kas anksčiau aptarta paneigia ieškovės argumentus apie susitarimą kurti bendrą dalinę nuosavybę, nes jokių neginčijamų faktų, kad K. Č. turėjo valią dalintis turtu su A. Č., byloje nėra.

66. Atsižvelgdama į tai kas aptarta anksčiau teisėjų kolegija nusprendžia, kad aplinkybė, jog ieškovė ir palikėjas nuo 2004 m. pradžios iki 2014 m. lapkričio 14 d. nesusituokę gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, kūrė bendrą gyvenimą nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad juos siejo jungtinės veiklos (partnerystės) susitarimas sukuriant bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo turtą, o spręsdamas priešingai pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Anksčiau aptarta kasacinio teismo praktika suponuoja, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

67. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

68. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ne iki galo tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą, todėl nepagrįstai tenkino ieškinio reikalavimus dėl 28 ha žemės sklypo, žemės ūkio technikos, ginklų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Dėl to yra pagrindas sprendimą pakeisti pripažįstant ieškovės A. Č. ir K. Č. bendrąja daline nuosavybe 1/2 dalį gyvenamojo namo nustatant, kad ieškovei A. Č. priklauso 1/8 dalis 1/2 gyvenamojo namo dalies, o kitą ieškinio dalį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

69. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus teismo sprendimą, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

70. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų reikalavimų daliai.

71. Atsižvelgtina ir į Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-503-265/2020 (bylą nagrinėjant pirmąjį kartą) visiškai atmestą ieškovės reikalavimą dėl 6500 Eur kompensacijos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, bylos dalis dėl ieškovės reikalavimų atsakovams R. Č., G. Č., A. L. grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ieškovės ir minėtų atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai) (nutarties 79 punktas). Pažymėtina, kad į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė. Taip pat teismas suklydo nustatydamas ieškovės prašomą turto vertę, nes namo vertę skaičiavo ne nuo 1/2 palikėjui priklausančios turto dalies, o nuo visos, tai ištaisytina.

72. Teisėjų kolegijai pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgus į Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-503-265/2020, patenkintų ieškinio reikalavimų procentas sudaro 2,71 procento ieškinio reikalavimų (812,50 Eur (patenkinta reikalavimų dalis) / 23,459 Eur + 6 500 Eur (prašoma priteisti turto dalis + atmestas ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo) x 100), atmesti ieškinio reikalavimai sudaro 97,29 procento (100 – 2,71).

73. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė byloje patyrė iš viso 5 477 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovai byloje patyrė 7 526 Eur bylinėjimosi išlaidų.

74. Teismui patenkinus ieškinį iš dalies (2,71 procento reikalavimų) iš atsakovų G. Č. ir A. L. priteistina po lygiai iš viso 148,43 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei A. Č.. Iš ieškovės atsakovams G. Č. ir A. L. priteistina po lygiai iš viso 7 322,05 Eur bylinėjimosi išlaidų,

75. Teismas nustatė, kad valstybei priteistinų pašto išlaidų suma sudaro 27,71 Eur. Tokiu atveju iš ieškovės A. Č. priteistina 26,96 Eur (27,71 Eur x 97,29%) bylinėjimosi išlaidų valstybei (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 6 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis). Teismas nustatė, kad ieškovė A. Č. kreipdamasi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių jį apmokėjo 50 Eur žyminiu mokesčiu (2019 m. gegužės 8 d. mokėjimo pavedimu), o vadovaujantis CPK 80 straipsnio 2 dalimi, 7 dalimi, šį reikalavimą turėjo apmokėti 38 Eur žyminiu mokesčiu. Atsižvelgiant į tai, jai grąžintina 12 Eur suma įskaitytina į bylinėjimosi išlaidų sumą, priteistiną iš ieškovės valstybei, ir iš ieškovės A. Č. priteistina 14,96 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

76. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

77. Kadangi apeliantės (ieškovės) apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

78. Apeliantai (atsakovai), gindamiesi nuo ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų, patyrė 159 Eur žyminio mokesčio išlaidų, 1 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų nurodytų rekomenduojamų priteisti užmokesčio dydžių.

79. Remiantis tuo, kad apeliacinis skundas tenkinamas 88,52 procento, atsakovams iš ieškovės priteistina po lygiai iš viso 1 025,95 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pripažinti ieškovės A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir K. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini), bendrąja daline nuosavybe šį turtą: 1/2 gyvenamojo namo dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 13 000 Eur,

nustatyti, kad ieškovei A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklauso 1/8 dalis 1/2 gyvenamojo namo dalies, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini);

kitą ieškinio dalį atmesti;

priteisti ieškovei A. Č. iš atsakovų G. Č. ir A. L. iš kiekvieno po lygiai iš viso 148,43 Eur bylinėjimosi išlaidų;

priteisti atsakovams G. Č. ir A. L. iš ieškovės A. Č. po lygiai iš viso 7 322,05 Eur bylinėjimosi išlaidų;

priteisti iš ieškovės A. Č. 14,96 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą;

Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – K. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) turto pavedėjimo veiksmų sustabdymą, palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.“

Priteisti atsakovams G. Č. ir A. L. iš ieškovės A. Č. po lygiai iš viso 1 025,95 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.