- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-06-19
- Bylos Nr.
- eI2-11820-583/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02071-2025-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Jokubauskaitė, Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- A. R.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
- Advokatai
- Svietlana Baracevičienė
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės,
nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Svietlanai Baracevičienei, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Laimai Zajankauskienei,
2025 m. birželio 17 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Teismas 2025 m. balandžio 24 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo A. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundą toje dalyke, kuria prašoma:
1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 25S86943 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1);
2) panaikinti Departamento 2025 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 25S88129 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2);
3) priteisti iš atsakovo visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas), sprendimą motyvuodamas aplinkybe, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tuo tarpu Sprendimu Nr. 2 atsakovas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. balandžio 7 d. iki 2030 m. balandžio 6 d.
Nurodo, kad Sprendime Nr. 1 teigiama, jog jo priėmimo faktinis pagrindas yra aplinkybė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. iki 2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikoje įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ (toliau – ir Įmonė). Departamentas nusprendė, kad darbas Įmonėje reiškia, jog pareiškėjas privalėjo būti lojalūs Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, o tai reiškia, kad pareiškėjas gavęs leidimą, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Sprendime Nr. 1 pažymima, jog leidimas užsieniečiui išduodamas tik gavus Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjas pabrėžia, kad VSD išvadoje neįvardijo nei vieno fakto, patvirtinančio, jog jis savo veiksmais kėsinosi arba bandė kėsintis į Lietuvos Respublikos saugumą ar viešąją tvarką. Išvada surašyta šabloniškai, nenurodant jokių pareiškėjo keliamą grėsmę patvirtinančių aplinkybių.
Pareiškėjo nuomone ginčijami sprendimai privalo būti panaikinti, nes yra neišsamūs ir nepagrįsti konkrečiais faktais, o juose pateikti neobjektyvus argumentai patvirtina neteisėtą valstybės institucijų įsikišimą į asmens privatų gyvenimą. Pabrėžė, jog yra diskriminuojamas dėl turimos Baltarusijos pilietybės.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, jog yra tipiškas darbo migrantas, siekė gauti leidimą tik dėl darbo santykių su Lietuvos Respublikos darbdaviu, kuris ketina jį iš karto siųsti į komandiruotę Vokietijoje, nes dirba tarptautinių tolimųjų reisų vairuotoju. Pabrėžė, jog niekada neturėjo tikslo nuolat gyventi Lietuvoje, nes yra vedęs, turi vaiką, o jo šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Baltarusijoje, todėl kiekvieną kartą pasibaigus komandiruotei nedelsdamas sugrįždavo į Baltarusijoje esančius namus. Niekada neslėpė aplinkybės, kad praeityje dirbo Įmonėje, kadangi niekada nedirbo Įmonės administracijoje, buvo paprastu darbuotoju ir dėl mažo užmokesčio nusprendė pakeisti darbą bei pradėti dirbti Lietuvos bendrovėje.
Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas Sprendimu Nr. 2 nepagrįstai penkerių metų laikotarpiui jam uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką ir jį įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomos Šengeno nuostatos, teritorijoje.
Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, jog prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamas, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Nagrinėjamu atveju Departamento sprendime nėra motyvų dėl į Šengeno informacinę sistemą įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, todėl Sprendimas Nr. 2 privalo būti pripažintas nemotyvuotu ir nepagrįstu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė advokatė Svietlana Baracevičienė nurodė, jog palaiko skundo reikalavimus, prašė skundą tenkinti jame pateiktų argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas teigia, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Sprendimas Nr. 1 yra neteisėtas, kadangi VSD neįvardijo nei vieno nustatyto fakto, kad jis savo veiksmais kėsinosi arba bandė kėsintis į Lietuvos Respublikos saugumą ar viešąją tvarką. Atkreipia dėmesį, kad LVAT praktikoje konstatuota, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis vertinimas. Tai lemia, jog tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti siejamas su užsieniečio atliktomis nusikalstamomis veikomis. Pakanka pagrįsto manymo, kad užsieniečio atlikti veiksmai VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Atsakovo nuomone minėta LVAT jurisprudencija patvirtina, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius nusikalstamus veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas. Pabrėžė, kad VSD išvada yra tinkamas įrodymas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, o priimant ginčijamus sprendimus Departamentas įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, priimtų sprendimų proporcingumą, todėl jie atitinka LVAT formuojamą praktiką analogiškose bylose.
Atkreipė dėmesį, jog Rusijos Federacijos karinė agresija Ukrainoje sudaro palankias sąlygas Rusijos ir Baltarusijos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką bei aktyvų Baltarusijos režimo dalyvavimą Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainos valstybę strategijoje bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos režimui, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinkai.
Atsiliepimas
Atsakovės nuomone nurodytos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjo darbas Įmonėje sustiprina rizikas dėl grėsmės valstybės saugumui, ypač atsižvelgiant į ilgą darbo laikotarpį ir tai, kad pareiškėjas dirbo strategiškai svarbiame objekte. Šias rizikas dar labiau sustiprina faktas, kad pareiškėjas pasirinko mokslą Gomelio valstybinėje geležinkelio transporto kolegijoje, kuri ruošia specialistus darbui Įmonėje. Pareiškėjas Įmonėje pradėjo dirbti 2012 m., o po privalomosios karinės tarnybos, grįžo toliau dirbti į Įmonę, t. y. sąmoningai pasirinko darbą joje, siekė karjeros ir tobulėjimo Įmonėje, o iš darbo išėjo dėl ekonominių priežasčių, dėl ko pareiškėjas yra labiau pažeidžiamas.
Akcentuoja, kad pareiškėjas 2025 m. sausio 16 d. pildydamas Departamento klausimyną, nenurodė informacijos apie visas darbovietes 2012 – 2018 m. laikotarpyje, t. y. teikė nepilną ir neišsamią informaciją, nenurodė informacijos apie darbą Įmonėje, o tai kelia papildomų grėsmių, neigiamai charakterizuoją pareiškėją, kelia abejonių dėl jo sąžiningumo bei patikimumo, gebėjimo laikytis teisinių įsipareigojimų ir galiojančių teisės aktų normų. Pažymėjo, jog pareiškėjas turėdamas galiojantį leidimą dažnai vyko į Baltarusiją, 2023 – 2024 m. laikotarpį fiksuota 16 sienos kirtimų, išvykimo laikotarpis tęsėsi apie 3 savaites, todėl akivaizdu, kad pareiškėją su Baltarusija sieja aktyvūs socialiniai ryšiai. Baltarusijoje gyvena pareiškėjo žmona ir vaikas, per kuriuos Baltarusijos specialios tarnybos gali bandyti paveikti pareiškėją. Tai suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą, o kartu ir realią tikimybę, kad jis gali kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumui.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog asmens interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Atsakovas paaiškino, jog įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, bei nuslėpė informaciją apie buvusią darbovietę, buvo nuspręsta Sprendimu Nr. 2 uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir jį įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pažymėjo, jog pareiškėjas gali grįžti gyventi ir dirbti į kilmės valstybę, ar vykti į kitas šalis, nepriklausančias Šengeno erdvei.
Teismo posėdžio metu atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė Laima Zajankauskienė nurodė, kad palaiko institucijos poziciją išdėstytą atsiliepime, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone ginčijami Departamento sprendimai yra priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
VSD nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, įpareigojančiomis VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2025 m. kovo 19 d. Departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelią grėsmę valstybės saugumui.
Pabrėžė, jog pareiškėjas 2025 m. sausio 16 d. pildydamas Departamento klausimyną, nurodė, kad 2013–2014 m. dirbo Osipovičių stoties vagonų techninio aptarnavimo punkte, 2016–2018 m. dirbo Gomelio kelių distancijoje. Tačiau pareiškėjo pateiktoje darbo knygelės kopijoje nurodyta, kad 2012 m. dirbo Įmonės Minsko vagonų padalinyje, 2013–2014 m. – Įmonės Mogiliovo skyriuje, 2016–2018 m. – Gomelio kelių distancijoje.
VSD vertinimu, pareiškėjas dirbdamas Įmonėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurioje konstatuojama, jog autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Vien faktas, kad pareiškėjas nebedirba Įmonėje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių šia ar kitomis tarnybomis yra išnykusi. Tuo tarpu LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
VSD laikosi pozicijos, jog pareikšėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ekonominiais interesais, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepime prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 25S86943 ir atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 25S88129, teisėtumo bei pagrįstumo.
Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų matyti, kad pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis. Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su prašymu išduoti leidimą darbo pagrindu, nurodydamas, jog ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjas 2025 m. sausio 16 d. pildydamas Departamento klausimyną nurodė, kad 2013 – 2014 m. dirbo Osipovičių stoties vagonų techninio aptarnavimo punkte traukinių remonto šaltkalviu ir vagonų remontininku, o 2016 – 2018 m. dirbo Gomelio kelių distancijoje.
Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą, priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo nusprendė atsisakyti tenkinti prašymą, kadangi jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendime Nr. 1 jo priėmimo teisiniu pagrindu nurodytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas.
Sprendime Nr. 1 teigiama, kad remiantis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatoms leidimas užsieniečiams išduodamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui. VSD išvadoje pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, pabrėžiant, jog pareiškėjas pildydamas klausimyną nenurodė, kad 2012 m. dirbo Įmonės Minsko vagonų padalinyje, o 2013 – 2014 m. – Įmonės Mogiliovo skyriuje. Pareiškėjas dirbdamas Įmonėje privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Akcentuojama, kad Baltarusijos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelią naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaką Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos ir viso regiono saugumo aplinką.
Atsakovas Sprendime Nr. 1 padarė išvadą, jog aplinkybė, kad pareiškėjas 2012 – 2018 m. laikotarpiu dirbo Įmonėje kelia riziką dėl grėsmės valstybės saugumui, ypač atsižvelgiant į ilgą darbo laikotarpį. Faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas 2025 m. sausio 16 d. klausimyne nenurodė darbo Įmonėje 2012 metais, kelia papildomų grėsmių, neigiamai charakterizuoja asmenį, kelią abejonių dėl pareiškėjo sąžiningumo bei patikimumo, jo gebėjimo laikytis teisinių įsipareigojimų ir galiojančių teisės aktų normų. VSD surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose. Pabrėžiama, kad įvertinus pareiškėjo socialinius ryšius, nustatyta, jog jo su Lietuva šeimyniniai ryšiai nesieja. Pareiškėjas leidimo galiojimo laikotarpiu periodiškai vyko į Baltarusiją. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, dėl darbo pobūdžio jis mažai buvo Lietuvoje, o atsižvelgiant į fiksuotus valstybės sienos kirtimus, periodiškai vyko į kilmės šalį, o tai kelia papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Sprendime Nr. 1 konstatuojama, jog minėtų aplinkybių pakanka teigti, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti jo prašymą išduoti naują leidimą.
Sprendimu Nr. 2 atsakovas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje) 5 metų laikotarpiui.
Sprendime Nr. 2 teigiama, kad jo priėmimo teisiniai pagrindai yra Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktas bei 2 dalies c punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktas ir Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5, 37 ir 38.3 punktai.
Sprendime Nr. 2 nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Sprendime Nr. 1 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčiais kilti grėsmes. Sprendime Nr. 2 konstatuojama, kad įvertinus aplinkybę, jog pareiškėjas, nuslėpdamas informaciją apie buvusią darbovietę, bandė apeiti Europos Sąjungos ir nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje, yra pagrindas pareiškėją įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
Dėl Departamento 2025 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 25S86943 teisėtumo ir pagrįstumo
Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis numatė, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei (Įstatymo 4 straipsnio 5 dalis).
Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai yra reglamentuoti Įstatymo 35 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1125-525/2025).
LVAT jurisprudencijoje nurodoma, jog Departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl asmens grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.).
Byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2012 m. dirbo Įmonės Minsko vagonų padalinyje, 2013 – 2014 m. dirbo Įmonės Mogiliovo skyriuje, o 2016 – 2018 m. – Gomelio kelių distancijoje. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas 2025 m. sausio 16 d. pildydamas Departamento klausimyną nurodė, jog 2013 – 2014 m. dirbo Osipovičių stoties vagonų techninio aptarnavimo punkte, o 2016 – 2018 m. dirbo Gomelio kelių distancijoje. Akivaizdu, jog pareiškėjas pildydamas klausimyną nebuvo visiškai nuoširdus ir galimai siekė nuo atsakovo nuslėpti faktą apie savo darbo Įmonėje mąstą ir trukmę.
Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva nustatyta, kad 2023 m. pareiškėjui buvo išduotas leidimas darbo pagrindu – pareiškėjas Lietuvoje dirbo tarptautinių tolimųjų reisų vairuotojų. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad tipinis ekonominis migrantas, dirbdamas daugiausia laiko praleisdavo komandiruotėje Vokietijoje, niekada neketino nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo šeimos – sutuoktinės ir vaiko, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Baltarusijoje, todėl pasibaigus komandiruotei nedelsdamas grįždavo į kilmės valstybę pas savo šeimą. Akivaizdu, jog pats pareiškėjas neneigia, kad turėdamas leidimą Lietuvoje nepraleisdavo daug laiko, jį sieja stiprus socialiniai ryšiai su kilmės valstybe, o su Lietuva jį sieja išskirtinai ekonominiai ryšiai. \
Pareiškėjas skunde akcentavo, jog pačio darbo fakto Įmonėje niekada neslėpė, dirbo joje paprastu darbuotoju, niekada nebuvo Įmonės administracijos dalimi, iš darbo joje išėjo dėl ekonominių priežasčių – jo netenkinančio darbo užmokesčio dydžio.
Teisėjų kolegija įvertinusi minėtas aplinkybes sutinka su Departamento padaryta išvada, kad asmenys, dirbę darbą priešiškos valstybės valstybinėse įmonėse potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui.
Aplinkybė, kad pareiškėjas Įmonėje dirbo neaukštos kvalifikacijos darbą neturi teisinės reikšmės, kadangi LVAT savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024; kt.).
Atsižvelgiant į nustatytas pareiškėjo situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, LVAT formuojamą teisminę praktiką, pasikeitusią ir šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, darytina išvada, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, byloje Sprendime Nr. 1 tuo aspektu, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams, pagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi.
Akcentuotina, kad esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karinės agresijos šalyje atveju, tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo buvusio darbo pobūdžio darbo santykių pabaigos aplinkybių, teisėjų kolegija pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., LVAT 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; kt.).
Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025). Taip pat minėta aplinkybė nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025).
Atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos duomenų ir paties pareiškėjo pateiktų paaiškinimų matyti, jog jis nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos Lietuvoje lygio. Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas turi stiprius ryšius su Baltarusija. Baltarusijoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė bei vaikas ir kiti giminaičiai.
Svarbu pažymėti ir tai, kad leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pareiškėjas faktiškai praleido komandiruotėje Vokietijoje arba Baltarusijoje ir su Lietuva jį iš esmės sieja tik ekonominiai ryšiai. Stiprius ryšius su Baltarusija turinčio pareiškėjo, kurio atžvilgiu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo interesais. Tokiu būdu analogiškos situacijos aiškinamos ir teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. eA-1770-968/2023; 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024 ir kt.). Akivaizdu, kad pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus.
Teismo vertinimu, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovas Sprendimu Nr. 1 teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime Nr. 1 įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl Departamento 2025 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 25S88129 teisėtumo ir pagrįstumo
Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 straipsnio 8 dalis).
Tvarkos 11 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.1 papunktis); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 papunktis); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 11.3.1. jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.3.2. užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.
Vadovaujantis Tvarkos 37 punktu priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: 1) kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; 2) užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 1) 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 2) 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 3) 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Įvertinusi Sprendimo Nr. 2, kuriuo buvo pareiškėjui uždrausta 5 metus nuo sprendimo priėmimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis.
Sprendime Nr. 2 konstatuota, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas. Pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą ir 2025 m. sausio 16 d. pildydamas Departamento klausimyną pareiškėjas nenurodė viso jo darbo Įmonėje laikotarpio. Atsakovas, atsižvelgęs į motyvuotą VSD išvadą dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui ir atlikęs individualų visų susijusių aplinkybių vertinimą bei vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsakovas Sprendimu Nr. 1 atsisakė pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendime Nr. 2 akcentuojama, kad pareiškėjas leidimo turėjimo metu periodiškai vykdavo į Baltarusiją. Atlikto tyrimo metu Departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kadangi šios institucijos naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra informacijos apie pareiškėjo šeimos narius bei jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, atsakovas Sprendime Nr. 2 padarė išvadą, kad pareiškėją su Lietuva sieja išskirtinai ekonominio pobūdžio ryšiai, kurie nelaikytini ilgalaikiais ir galinčiais atsverti grėsmės Lietuvos valstybės saugumui svarbą. Departamentas nenustatė aplinkybių, dėl kurių draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui galėtų būti netaikomas.
Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę, todėl Departamentas, įvertinęs VSD pateiktą informaciją, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui bei atsižvelgęs į Įstatymo 133 straipsnyje bei Tvarkos 37 – 38 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagrįstai pareiškėjui nustatė 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kuris vertintinas kaip proporcingas.
Remiantis Taisyklių 15 punktu duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
LVAT yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1137-822/2025).
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus; Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr. LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 ir joje nurodytą praktiką).
Atsakovas Sprendimu Nr. 2 priimtą sprendimą dėl pareiškėjo įtraukimo į SIS motyvuoja tuo, kad pareiškėjas ateityje gali nesąžiningu būdu atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, siekdamas leidimo pateikė netikslius duomenis, nes 2025 m. sausio 16 d. klausimyne nenurodė išsamios informacijos apie jo turėtas darbovietes Baltarusijoje.
Teisėjų kolegijos vertinimu Sprendimas Nr. 2 dalyje dėl įtraukimo perspėjimo į SIS sistemą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra neproporcingas ir neadekvatus pareiškėjo padarytam teisės aktų pažeidimui. Sutiktina, kad pareiškėjas klausimyne nenurodė viso jo darbo Įmonėje laikotarpio, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas iš esmės nenuslėpė nuo Departamento fakto, jog praeityje dirbo Įmonėje, todėl nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai panaikinti ginčijamo Sprendimo Nr. 2 dalį, kuria į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo
Pareiškėjas skunde prašo jo naudai iš atsakovo priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Byloje teikiama 2025 m. balandžio 11 d. atstovavimo sutartis, 2025 m. balandžio 17 d. pažyma dėl atstovavimo išlaidų ir 2025 m. balandžio 14 d. mokėjimo nurodymas, kurie patvirtina, jog advokatui už skundo parengimą sumokėta 350,00 Eur. Taip pat 2025 m. balandžio 15 d. mokėjimo nurodymu patvirtinama, kad sumokėtas 30,00 Eur žyminis mokestis kreipiantis skundu į teismą.
Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už skundo parengimą rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio koeficientas yra 2,5. Skundas parengtas ir teismui pateiktas 2025 m. balandžio mėn. (2025 m. II ketvirtyje), todėl skaičiuojama pagal užpraėjusio ketvirčio (2024 m. IV ketvirtis) vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje, kuris buvo 2335,9 Eur (Rekomendacijų 7 p.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taikomas realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, priteisiamos protingo dydžio išlaidos, nes teismas negali toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-64-520/2015; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019; ir kt.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijose rekomenduojamą maksimalų dydį už tokio pobūdžio paslaugas (8.2 punktas), prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį bei tenkinamų reikalavimų dalį (skundas tenkinamas 1/3 dalimi), pareiškėjui priteistina 150,00 Eur. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalis už skundo parengimą. Taip pat pareiškėjui iš atsakovo priteistina 23,00 Eur sumokėto žyminio mokesčio dalis.
Kita žyminio mokesčio dalis 7,00 Eur grąžintina jį sumokėjusiai pareiškėjo atstovei advokatei Svietlanai Baracevičienei (ABTĮ 38 str. 1 d. 1 p), kadangi skundas buvo paduotas tik elektroninių ryšių priemonėmis ir byla vedama elektronine forma, taigi ir žyminis mokestis mokėtinas 75 procentų dalimi (ABTĮ 35 str. 3 d.). Žyminio mokesčio dalį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija ABTĮ 38 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41, 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 bei 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 25S88129 dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo A. R., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).
Kitoje dalyje A. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui A. R. priteisti 173,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (150,00 Eur už skundo parengimą ir 23,00 Eur sumokėtą žyminį mokestį). Kitoje dalyje prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinti.
Pareiškėjo atstovei advokatei Svietlanai Baracevičienei grąžinti 7,00 Eur žyminio mokesčio dalį, sumokėtą 2025 m. balandžio 15 d. mokėjimo nurodymu Nr. 0415123505384.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.