- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-01-29
- Bylos Nr.
- eA-1125-525/2025
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- N. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja N. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 24S203366, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 24S206790, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metams) (toliau – ir Sprendimas 2) (toliau kartu – ir Sprendimai).
2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
2.1. Migracijos departamentas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi priimtus Sprendimus iš esmės grindė tik Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pateikta 2024 m. liepos 31 d. išvada Nr. 18-7069 (toliau – Išvada) bei vieninteliu argumentu, t. y. pareiškėjos 2016-2021 m. darbu Baltarusijos Respublikos valstybinėje televizijos ir radijo transliavimo tarnyboje „Belteleradiokompanija“ (toliau – ir „Belteleradiokompanija“) ir dėl to sprendė, kad ji neva tai privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, dėl ko priėmė neobjektyvius ir nepagrįstus Sprendimus.
Šalies argumentai
2.2. Pareiškėja trečią kartą teikė Migracijos departamentui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo šeimos susijungimo pagrindu ir nuo pat pradžių neslėpė jokių duomenų apie savo darbovietę bei darbo funkcijas. Migracijos departamentas turėjo ir disponavo visa informacija apie visas pareiškėjos darbovietes, kartu ir apie jos skyriaus vedėjos pareigas ir esant šiems duomenims apie pareiškėjos 2016-2021 m. darbą „Belteleradiokompanija“, Migracijos departamentas pakeitė jai leidimą laikinai gyventi nuo 2022 m. rugpjūčio 25 d. iki 2024 m. rugpjūčio 19 d. ir nenustatė jokios grėsmės valstybės saugumui.
2.3. Nepagrįsti Migracijos departamento argumentai, jog pareiškėja, 2024 m. gegužės 15 d. pildydama klausimyną, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. nenurodė ir bandė nuslėpti informaciją, jog nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. užėmė vadovaujančias pareigas, kadangi jokių faktų pareiškėja niekada neslėpė ir neketino slėpti. Pildydama paskutinį prašymą Nr. 2405-LLGK-1949 dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėja punkte dėl darboviečių nurodymo („Nurodykite savo dabartinę (-es) ir buvusią (-ias) paskutinę (-es) darbovietę (-es) (ne daugiau trijų), darbo joje (jose) laikotarpį ir pareigas“), nurodė tik paskutinę savo darbovietę – užsienio ribotos atsakomybės bendrovė „Aidies Boržomi Bel“, nuo 2023 m. gegužės 2 d. iki 2024 m. balandžio 3 d., logistas (332304), kadangi jos nebuvo prašoma nurodyti visų jos buvusių darboviečių, kurias ji jau buvo nurodžiusi ankstesniuose prašymuose.
2.4. Pareiškėja 2016 m. įsidarbino „Belteleradiokompanija“ fondinių medžiagų direkcijos skaitmeninių medžiagų sistematizacijos grupės redaktorės pareigose, tačiau nebuvo susijusi su televizijos programų kūrimu, o archyvavo ir sistemino skaitmeninę medžiagą. „Belteleradiokompanija“ pareiškėja įsidarbino dėl pasiūlyto didesnio darbo užmokesčio bei naujų funkcijų, tačiau niekada nebuvo lojali Baltarusijos valdžiai. Nors pareiškėja nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. buvo perkelta į skyriaus vedėjos pareigas, tačiau jos funkcijos išliko techninio pobūdžio ir ji nebuvo įstaigos ar jos skyriaus vadove.
2.5. 2023-2024 m. laikotarpiu pareiškėja dažnai vyko į Baltarusiją, nes jos nepilnametis sūnus Baltarusijoje baiginėjo vidurinę mokyklą, todėl pareiškėjai teko važinėti pas savo sūnų. Pareiškėja pridėjo Migracijos departamentui sūnaus mokyklos baigimo atestatą (išduotas 2024 m. birželio 11 d.). Pareiškėja norėjo, kad sūnus baigtų mokyklą Lietuvoje, tačiau apsilankius keliose Vilniuje esančiose mokyklose, jų atstovai paaiškino pareiškėjai, kad jos sūnui bus labai sunku išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą bei kad per metus jis tikrai nespės išmokti lietuvių kalbos iki tokio lygio, kad išlaikytų egzaminą, todėl buvo didėlė rizika, kad sūnus liks be atestato.
2.6. Priimdamas skundžiamus Sprendimus, Migracijos departamentas nevertino bei visiškai neatsižvelgė į tą faktą, jog pareiškėją 2021 m. gruodžio 31 d. atleido iš darbo ,,Belteleradiokompanija“ dėl politinių priežasčių, t. y. dėl to, kad pareiškėja prezidento rinkimuose balsavo ne už Lukašenką, o už kitą asmenį, ir po to pareiškėja buvo įspėta apie tai, kad pasibaigus jos darbo sutarties terminui, su ja darbo santykiai pratęsti nebus ir ji bus atleista. Nors darbo knygelėje nurodyta, kad pareiškėja buvo atleista dėl kontrakto galiojimo pabaigos, tačiau pagal faktą, valdžios atstovai jau žinojo bei savo sistemose buvo pažymėję, kad ji nebalsavo už Lukašenką ir buvo ją įtraukę į taip vadinamą ,,juodąjį sąrašą“, todėl pareiškėjai daugiau nepavyko įsidarbinti jokioje valstybinėje institucijoje, nes ten, kur ji kandidatavo, tikrino jos asmens anketą ir pranešdavo jai, kad ji yra netinkama kandidatė, nenurodydami jokių priežasčių, dėl ko ji yra netinkama. Po pareiškėjos atleidimo iš darbo ,,Belteleradiokompaija“ dėl politinių priežasčių, jai pavyko įsidarbinti tik privačiame sektoriuje, nes privačios bendrovės nemato, ar asmuo turi žymą dėl atleidimo iš darbo dėl savo nelojalumo valdžiai.
2.7. Bendrovėje ,,Aidies Boržomi Bel“ pareiškėja turėjo galimybę dirbti nuotoliniu būdu, todėl Migracijos departamentas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjos darbas neva tai patvirtina, kad ją su Baltarusija sieja aktyvūs socialiniai ryšiai. Be to ,,Aidies Boržomi Bel“ yra užsienio ribotos atsakomybės bendrovė (Sakartvelo), o ne Baltarusijos, todėl objektyvu teigti, kad pareiškėja dirbo ne Baltarusijos, o Sakartvelo bendrovėje.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti ir nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
3.1. Migracijos departamento Sprendimai buvo priimti atsižvelgiant į VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
3.2. Aplinkybė, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduoti leidimai gyventi, nereiškia, jog ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jai šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti nuolat gyventi joje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėjos susijusių aplinkybių vertinimas.
3.3. Pareiškėją su Baltarusija sieja aktyvūs socialiniai ryšiai. Šią aplinkybę patvirtinta tai, jog iki 2024 m. vidurio pareiškėja periodiškai vykdavo į Baltarusiją, kur mokėsi jos nepilnametis sūnus, be to, pareiškėja, turėdama nuo 2022 m. balandžio 27 d. teisę Lietuvoje gyventi suteikiantį dokumentą, nuo 2022 m. iki 2024 m. dirbo Baltarusijos įmonėse „Dianafarm“ ir ,,Aidies Boržomi Bel“. Taigi, nepaisant to, jog pareiškėja nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2024 m. rugpjūčio 19 d. turėjo išduotus leidimus laikinai gyventi, iš tikrųjų pareiškėja gyveno ir dirbo Baltarusijoje bei į Lietuvos Respubliką atvykdavo tik retkarčiais, todėl ilgalaikių ir nepertraukiamų socialinių ryšių nepalaikė. Migracijos departamentui atsisakius pakeisti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, teisė į šeimos susijungimą gali būti išsaugota asmenims apsigyvenus Baltarusijoje, kurioje, remiantis asmenų išvykomis, yra lokalizuotas jų interesų centras.
3.4. Pareiškėjos atsakymai į kitus klausimyno klausimus nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos buvusiais darbo santykiais „Belteleradiokompanija“. Remiantis pareiškėjos darbo knygelės duomenimis, pareiškėja 2016 m. gegužės 2 d. buvo priimta į darbą ,,Belteleradiokompanija” redaktorės pareigoms atlikti, o 2019 m. balandžio 1 d. pareiškėja buvo paaukštinta pareigose, t. y. jai suteikta antroji redaktorės kvalifikacinė kategorija. Atkreiptinas dėmesys, jog 2020 m. sausio 1 d. pareiškėja buvo perkelta į vieno iš „Belteleradiokompanija“ skyriaus vedėjos pareigas. Tai reiškia, jog pareiškėja buvo nuolanki ir lojali „Belteleradiokompanija“ darbuotoja, kuri 2 metus užėmė vadovaujančias pareigas, o tai reiškia, jog pareiškėja turėjo palaikyti ryšius „Belteleradiokompanija“ su įdarbintais aukštas pareigas užimančiais asmenimis.
3.5. Aplinkybė, jog pareiškėja turėjo leidimą laikinai gyventi, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ankstesnių pareiškėjos darbinių ryšių yra išnykusi. Pareiškėja net ir nebedirbdama „Belteleradiokompanija“ gali ir toliau palaikyti ryšius su Baltarusija ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais ar tarnaujančiais lojaliais asmenimis ir tai, Migracijos departamento vertinimu, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pareiškėja teikdama tikrovės neatitinkančius duomenis apie leidimo laikinai gyventi gavimo tikslą bandė apeiti nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją, todėl jai teisėtai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nes pareiškėja ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. VSD atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėja teigia, jog niekada nepalaikė Baltarusijos valdžios ir niekada nebuvo jai lojali, dalyvavo protestuose, rinkimuose balsavo prieš Lukašenką, tačiau dirbdama „Belteleradiokompanija“ buvo paaukštinta, o iš pareigų atleista praėjus daugiau kaip metams po rinkimų ir Baltarusijoje vykusių demonstracijų. Viešieji informaciniai šaltiniai ne kartą nurodė, kad demonstracijose dalyvavę asmenys buvo sulaikomi, mušami, turėjo bėgti iš šalies, todėl pareiškėjos į bylą pateiktos nuotraukas neatskleidžia tikrojo jos dalyvavimo tikslo ir priežasties bei nepaneigia jos lojalumo Baltarusijos valdžiai. Pareiškėja be jokių apribojimų vyksta ir būna savo kilmės šalyje. VSD vertinimu, priimant Migracijos departamento Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
6. Teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, nurodė, kad pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą 1, vadovavosi VSD išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjos darbą Baltarusijos Respublikos įmonėje „Belteleradiokompanija“, jos galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotai Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD Išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra institucija, įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Teismas akcentavo, kad Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.
8. Teismo vertinimu, pareiškėjos asmeninis interesas likti Lietuvoje, nes čia teisėtai gyvena jos sutuoktinis bei sūnus, kurie irgi yra Baltarusijos piliečiai, nėra aukštesnis už Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja 42 kartus važiavo į Baltarusiją ir atgal į Lietuvą, turėdama teisėtą pagrindą gyventi ir dirbti Lietuvoje. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos argumentus, kad 42 kartus pareiškėja kirto sieną į abi puses, tai reiškia, jog į Baltarusiją pas sūnų ji važiavo iš viso 21 kartą, t. y. vidutiniškai po vieną kartą per mėnesį, teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nepateisina tokių dažnų išvykų į Baltarusiją dėl anksčiau minėtų argumentų. Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėja nepateikė teismui įrodymų apie savo motinos sveikatos būklę ir kad motinai reikalinga nuolatinė priežiūra, todėl šis pareiškėjos argumentas atmetė. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų apie tai, kad turėjo galimybę užsienio ribotos atsakomybės bendrovėje ,,Aidies Boržomi Bel“ dirbti nuotoliniu būdu. Teismas akcentavo, kad pareiškėja, turėdama legalų pagrindą gyventi Lietuvoje, čia niekada nedirbo. Teismo vertinimu, pareiškėja nesugebėjo pateisinti savo dažnų išvykų į Baltarusiją.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduota viza ir leidimai laikinai gyventi negali paneigti VSD Išvados, kuri yra orientuota į ateitį. Teismas akcentavo, kad tuo metu, kai pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą gyventi Lietuvoje, VSD Išvada nebuvo priimta, o ankstesnės VSD išvados dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui šioje byloje nėra nagrinėjamos. Tesimas pabrėžė, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas asmenims, dirbantiems/tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
10. Teismas taip pat sprendė, kad motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis) buvo priimtas ir Sprendimas 2 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiami Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 laikytini teisėtais ir pagrįstais ir nėra pagrindo jų naikinti.
III.
12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.
13. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja bylos aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia šiais argumentais:
13.1. Priešingai, nei sprendė teismas, pareiškėja nekelia jokios realios grėsmės valstybės saugumui ir tokia menama grėsmė akivaizdžiai yra kildinama iš bendro pobūdžio bei visiškai nekonkrečios ir/ar individualizuotos informacijos, t. y. pačios pareiškėjos Klausimyne nurodytos informacijos apie jos buvusį darbą, o ne iš realiai egzistuojančių faktų. Šiuo atveju, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neprotingai išplėtė galimos grėsmės valstybės saugumui turinį ir apimtį bei akivaizdžiai iškreipė nagrinėjamos normos prasmę ir tikslus, dėl ko apeliantei buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tik dėl tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto pavojaus valstybės saugumui.
Žemesnės instancijos teismas
13.2. Pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino apeliantės individualią situaciją bei netinkamai atsižvelgė į svarbias faktines aplinkybes ir apeliantę charakterizuojančias savybes, t. y. į tai, kad apeliantė nors ir dirbo „Belteleradiokompanija“, tačiau neužėmė joje vadovaujančių pareigų ir buvo atleista būtent dėl savo politinių pažiūrų bei aktyviai dalyvavo protestuose prieš Lukašenkos valdžią. Apeliantė negali pateikti rašytinio įrodymo, patvirtinančio, kad ji buvo atleista iš „Belteleradiokompanija“ ne dėl to, jog pasibaigė jos darbo sutartis, o būtent dėl to, kad jai prabalsavus ne už Lukašenką, už kitą kandidatą Prezidento rinkimuose, darbovietėje jai aiškiai buvo pasakyta, kad ji daugiau negalės įsidarbinti jokiose valstybinėse institucijose.
13.3. Kaip visiškai nepagrįsti privalo būti atmesti teismo argumentai dėl to, kad neva tai apeliantės į bylą pateiktos nuotraukos niekaip neįrodo jos opozicinių politinių pažiūrų, nes nėra aišku, kada ir kur šiuos nuotraukos darytos ir kas per mitingas jose užfiksuotas, kadangi daugiau negu aišku, kad apeliantės pateiktos nuotraukos įrodo, jog ji dalyvavo 2020 metų protestuose, vykusiose po Baltarusijos prezidento rinkimų ir vilkėjo raudoną-baltą aprangą, kuri simbolizuoja istorinę Baltarusijos vėliavą, o už jos esantys žmonės neša ir demonstruoja šią vėliavą.
13.4. Teismo vertinimas, kad apeliantės išvykos į Baltarusiją pas nepilnametį sūnų, kuris ten turėjo baigti vidurinę mokyklą, nepateisina tokių dažnų išvykų (vieną kartą per mėnesį), yra vertinimas itin kritiškai, kadangi šiuo atveju teismas visiškai negerbia privataus šeimos gyvenimo ir sumenkina šeimos svarbą. Apeliantei buvo be galo svarbu matytis su savo sūnumi ir ji be galo džiaugiesi, kai pagaliau sūnus atvyko gyventi pas apeliantę ir jos sutuoktinį į Lietuvą, o po tokio teismo sprendimo, šeima yra faktiškai išskiriama ir visiškai nėra paisoma nei vaiko nei šeimos interesų.
13.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantė teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes Klausimyne nenurodė, kad ji „Belteleradiokompanija“ ėjo ne tik redaktorės pareigas bet buvo perkelta į skyriaus vedėjos pareigas, kadangi apeliantė skunde rašytiniais įrodymais patvirtino, kad ji jau ne kartą teiktuose prašymuose (anketose) yra atskleidusi Migracijos departamentui visą informaciją apie savo darbo, taip pat ir Generalinio prodiuserio centro Vyriausiosios fondo medžiagų direkcijos Fondo medžiagų formavimo skyriaus vedėjos pareigas, tačiau teismas ignoravo apeliantės pateiktus rašytinius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtina, kad atsakovas jau seniai žinojo apie visas apeliantės darbo funkcijas ir ji neturėjo jokio tikslo nuslėpti tai, kas atsakovui ir taip buvo žinoma.
13.6. Palikdamas galioti draudimą atvykti į Lietuvą bei į visą Šengeno zoną, pirmosios instancijos teismas tik lakoniškai nurodė draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, tačiau nesivadovavo aktualiausiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais tokio pobūdžiuose bylose bei apskritai ignoravo apeliantės nurodytus argumentus ir dėl jų nepasisakė, nors draudimo sukeliamos neigiamos teisinės pasekmės labai neigiamai atsiliepia apeliantės teisinei padėčiai, nes ji 5 metus negalės atvykti pas savo šeimą.
Šalies argumentai
13.7. Apeliantė neatitinka nei vienos iš aukščiau nurodytų SIS Reglamento 24 str. įtvirtintų sąlygų, kadangi ji nėra teista valstybėje narėje, nėra padariusi jokio nusikaltimo ir neketino nusikalsti bei niekada nebandė apeiti jokių migracijos taisyklių dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje bei neatliko jokio nusižengimo Lietuvoje, todėl duomenų įvedimas į SIS yra neproporcingas.
Atsiliepimas
14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
14.1. Išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę, yra pagrįsta jos veiksmais ir darbu Baltarusijos institucijoje, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbinė veikla, sienų kirtimai ir kt.). Be to, buvo vertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika. Nustatyta, kad 2022 m. buvo išduota nacionalinė viza, taip pat pareiškėja turėjo 2 išduotus leidimus laikinai gyventi, galiojusius nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2022 m. spalio 6 d. bei nuo 2022 m. rugpjūčio 25 d. iki 2024 m. rugpjūčio 19 d. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja darbo santykių Lietuvoje neturi ir niekada nėra turėjusi. Migracijos departamentas nustatė, jog Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, Baltarusijos Respublikos pilietis D. S., kuris šiuo metu turi išduotą leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu (atlikėjas). Taip pat nustatyta, kad Lietuvoje gyvena 16 m. amžiaus pareiškėjos ir D.S. nepilnametis sūnus, turintis išduotą leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Buvo vertinami ir VSAT informacinės sistemos duomenys, kuriais nustatyta, jog pareiškėja turėdama išduotą leidimą laikinai gyventi iki šiol Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš viso kirto 42 kartus. Priimdamas tik tarpinį sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, atsakovas siekia, kad pareiškėją vėliau būtų paprasčiau išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, kadangi jai nebebūtų taikomos garantijos ir apsaugos, kurios taikomos ilgalaikiams gyventojams, kurių išsiuntimas, skirtingai nuo šio statuso neturinčių asmenų, yra apsunkintas ir galimas tik išimtinais atvejais.
14.2. Teismas pagrįstai pažymėjo, pareiškėja, dirbdama „Belteleradiokompanija“ buvo paaukštinta, o iš pareigų atleista praėjus daugiau kaip metams po rinkimų ir Baltarusijoje vykusių demonstracijų. Taigi, priešingai negu teigia pareiškėja, ji buvo atleistas ne dėl opozicinių pažiūrų. Taip pat akcentuotina, jog priešingai negu teigia pareiškėja, ji užėmė vadovaujančias pareigas, kaip nurodyta jos pateiktoje darbo knygelėje, Generalinio prodiuserio centro Vyriausiosios fondo medžiagų direkcijos Fondo medžiagų formavimo skyriaus vedėjos pareigas.
14.3. Pareiškėjos išreikštos pažiūros į geopolitinę situaciją ir pateikti rodymai apie dalyvavimą protesto akcijose ir mitinguose, nesudaro pagrindo paneigti jos nustatytų ryšių bei egzistavusio lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai, kurį ji privalėjo demonstruoti, dirbdama Baltarusijos Respublikos valstybinėje televizijos ir radijo transliavimo tarnyboje „Belteleradiokompanija“. Pareiškėjos pildomame klausimyne išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu taip pat nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimų neteisėtais
14.4. Aplinkybė, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduoti leidimai gyventi, nereiškia, jog ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jai šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėja susijusių aplinkybių vertinimas, todėl vien tai, kad jai prieš tai buvo išduoti leidimai, savaime nereiškia, jog toks leidimas ir ateityje turi būti išduodamas.
14.5. Įvertinus tai, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes nustatyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, tai, kad buvo nustatyta, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 p., iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. VSD atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
15.1. Aplinkybė, jog pareiškėjai anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Taip pat minėta aplinkybė nereiškia, kad apeliantė turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai Įstatymo įtvirtintais pagrindais, kadangi teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
Šalies argumentai
15.2. Pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentas turi visus duomenis apie jos darbovietes, kadangi tris kartus teikė prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau nenurodė, kokios konkrečios aplinkybės neleido tinkamai užpildyti Klausimyno bei kokiame teisės akte numatyta galimybė neteikti visų reikalaujamų duomenų, jeigu jie buvo jau kažkada pateikti. Laikytina, kad Pareiškėja sąmoningai ir tai suprasdama pateikė ne visus duomenis, todėl duomenys kuriuos ji pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.
15.3. Pareiškėjai vykstant į Baltarusiją, didėja galimybė ją išnaudoti Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi į Lietuvą atvykstančiais / gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šių šalių valstybės institucijose ar tarnavę atitinkamose tarnybose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.
15.4. Pareiškėja be pagrindo nurodo, kad teismas netinkamai įvertino jos individualią situaciją. Iš Sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. vertinti jos šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėja nėra pasiekusi ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Šiuo atveju sprendžiant dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, jos ryšiai, suponuojantys pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos tarnybų atžvilgiu, yra pripažintini reikšmingesne aplinkybe nei jos šeiminiai ryšiai, esantys Lietuvos Respublikoje, kad galėtų pateisinti buvimą Lietuvos Respublikoje ir paneigti realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 24S203366, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei duomenų įrašymo į SIS, teisėtumo bei pagrįstumo.
17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiami Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 laikytini teisėtais ir pagrįstais ir nėra pagrindo jų naikinti.
18. Pareiškėja apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nevisapusiškai ištyrė visas su byla susijusias aplinkybes.
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos sujungimo pagrindu. Pildydama klausimyną pareiškėja nurodė, nuo 2016 m. iki 2021 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „Belteleradiokompanija“. 2024 m. liepos 31 d. Valstybės saugumo departamentas pateikė išvadą Nr. 18-7069, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas Sprendimu 1 atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, bei duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Atsakovas Sprendimu 2 uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 m.), įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 m.), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
21. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.); duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).
22. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
24. Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo aspekto pažymėtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (7 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.
25. Teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
26. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja nuo 2016 m. iki 2021 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „Belteleradiokompanija“. Byloje nustatyti pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika: i) 2022 m. pareiškėjai buvo išduota nacionalinė viza, taip pat užsienietė turėjo 2 išduotus leidimus laikinai gyventi, galiojusius nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2022 m. spalio 6 d. bei nuo 2022 m. rugpjūčio 25 d. iki 2024 m. rugpjūčio 19 d.; ii) pareiškėja darbo santykių Lietuvoje neturi ir niekada nėra turėjusi; iii) Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, Baltarusijos Respublikos pilietis, kuris turi išduotą leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu (atlikėjas); taip pat nustatyta, kad Lietuvoje gyvena 16 m. amžiaus pareiškėjos ir jos sutuoktinio nepilnametis sūnus, turintis išduotą leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėja turėdama išduotą leidimą laikinai gyventi iki Sprendimų priėmimo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš viso kirto 42 kartus.
27. Kadangi asmenys, dirbę darbą priešiškos valstybės institucijose potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas pareiškėjos situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, pasikeitusią ir šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, daro išvadą, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, byloje ginčijame sprendime tuo aspektu, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams, pagrįstai atsisakė pareiškėjai pratęsti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
28. Vertinant pareiškėjos argumentus dėl jos buvusio darbo pobūdžio, darbo santykių pabaigos aplinkybių, teisėjų kolegija pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024 ir kt.).
29. Pareiškėjos buvęs darbas Baltarusijos Respublikos įmonėje „Belteleradiokompanija“, nuolatinis Lietuvos-Baltarusijos sienos kirtimas, jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
30. Pažymėtina, kad pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir jų trukmė nesuponuoja kitokio pobūdžio teisėjų kolegijos sprendimo. Įvertinus pareiškėjos daugkartinius Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus pro pasienio kontrolės punktus, besiribojančius su Baltarusija, darytina išvada, jog pareiškėja su Baltarusijos Respublika sieja aktyvūs socialiniai ryšiai. Šią aplinkybę patvirtinta tai, jog iki 2024 m. vidurio pareiškėja periodiškai vykdavo į Baltarusiją, kur mokėsi jos nepilnametis sūnus, be to, pareiškėja, turėdama nuo 2022 m. balandžio 27 d. teisę Lietuvoje gyventi suteikiantį dokumentą, nuo 2022 m. iki 2024 m. dirbo Baltarusijos įmonėse ??? ,,Dianafarm“ ir ,,AidiesBoržomiBel“. Taigi, nepaisant to, jog užsienietė nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2024 m. rugpjūčio 19 d. turėjo išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, iš tikrųjų pareiškėja gyveno ir dirbo Baltarusijos Respublikoje bei į Lietuvos Respubliką atvykdavo tik retkarčiais, todėl ilgalaikių ir nepertraukiamų socialinių ryšių nepalaikė.
31. Vertinant aplinkybę, jog pareiškėjos sutuoktinis bei sūnus (16 m.), Baltarusijos Respublikos piliečiai, turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024 ir kt.). Esant aukščiau įvardintoms nustatytoms aplinkybėms, nepaneigiančioms pareiškėjos pažeidžiamumo, nulemto jos elgesio, pareiškėjos siekis gyventi laikino leidimo gyventi Lietuvoje pagrindu negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Todėl jos siekiui gyventi Lietuvoje laikino leidimo pagrindu (Sprendime 1 teisingai nustatytomis, detaliai išvardintomis ir išsamiai įvertintomis aplinkybėmis) negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.
32. Nagrinėjamos bylos kontekste papildomai paminėtina, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Migracijos departamentui atsisakius pakeisti pareiškėja leidimą laikinai gyventi, teisė į šeimos susijungimą gali būti išsaugota asmenims apsigyvenus Baltarusijos Respublikoje, kurioje, remiantis asmenų išvykomis, yra lokalizuotas jų interesų centras.
33. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjos išreikštos pažiūros į geopolitinę situaciją ir pateikti rodymai apie dalyvavimą protesto akcijose ir mitinguose, nesudaro pagrindo paneigti jos nustatytų ryšių bei egzistavusio lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai, kurį ji privalėjo demonstruoti, dirbdama Baltarusijos Respublikos valstybinėje televizijos ir radijo transliavimo tarnyboje „Belteleradiokompanija“. Pareiškėjos pildomame klausimyne išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu taip pat nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimų neteisėtais (šiuo aspektu žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).
34. Sprendimas 1 priimtas taip pat įvertinus tai, kad 2024 m. gegužės 15 d. pildydama Migracijos departamento klausimyną pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y., nenurodė, jog nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. ji užėmė vadovaujančias pareigas. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad 2024 m. gegužės 15 d. klausimyne pareiškėja be kita ko nurodė, jog 2016-2021 m. dirbo „Belteleradiokompanija“ redaktore. Iš pareiškėjos pateiktos darbo knygelės matyti, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. pareiškėja buvo perkelta į Generalinio prodiuserio centro Vyriausiosios fondinių medžiagų direkcijos Fondinių medžiagų formavimo skyriaus vedėjos pareigas. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, jog pildant klausimyną yra nurodyta, jog pareiškėjas turi nurodyti visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbo ir dirba šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos). Taigi, nagrinėjamu atveju pildydama klausimyną pareiškėja nenurodė visos informacijos apie savo užimtas pareigas „Belteleradiokompanija“, todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja, pildydama Migracijos departamento klausimyną pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, ir šiuo pagrindu atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
35. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
36. Vertindama pareiškėjai nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
37. Sprendime 2 dėl draudimo atvykti nurodyta, kad pareiškėjai uždraudžiama 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Pripažintina, kad priimant Sprendimą 2 dėl draudimo atvykti buvo įvertinti pareiškėjos socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, šių ryšių pobūdis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu 2 dėl draudimo atvykti pareiškėjai nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis balansą tarp konstitucinio bendratautinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjos, kaip galinčios kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo. Analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1814-556/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2527-1047/2024).
38. Pabrėžtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui atvykti, t. y. dėl galimybės užsieniečiui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.
39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs nagrinėjamą ginčą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, pagrįstai sprendė, jog ginčijami atsakovo Sprendimas bei Sprendimas 2, išskyrus Sprendimo 2 dalį į SIS įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi, yra pagrįsti ir teisėti, atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, todėl naikinti aptartą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo.
40. Dėl ginčijamos Migracijos departamento Sprendimo 2 dalies į SIS įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 5 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pažymėtina, kad 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, 24 straipsnis, reglamentuojantis perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, be kita ko, nustato: valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 1 d.); situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.).
41. Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies („Prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.“) ir 2 dalies („Kai 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras“), taip pat Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.), tai nagrinėjamo ginčo atveju nėra padaryta (nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS), dėl to ši ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo 2 dalis negali būti laikoma teisėta. Minėta Sprendimo 2 dalis negali būti laikomas teisėta, kadangi ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti, todėl ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keičiama, Migracijos departamento Sprendimo 2 dalis įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi yra naikinama (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos N. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjos N. S. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 24S206790 dalį įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metams).
Kitą Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.