- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-01
- Bylos Nr.
- e2A-45-370/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00583-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė, Danguolė Martinavičienė, Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- A. O. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. O. M. (toliau – ir ieškovė) 2023 m. gegužės 23 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovė), padarytos 4 950 000 Eur turtinės žalos ir 260 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Nurodė, kad ieškovei padaryta žala atsirado dėl neteisėtų ir nusikalstamų teisėjų ir teismų veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą dėl jos mirusio tėvo M. M. 15 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Ieškovei žalą padarė Vilniaus miesto apylinkės teismas ir šio teismo teisėja Gražina Žukauskienė, priėmusi 2023 m. vasario 13 d. teismo sprendimą byloje Nr. e2-609-808/2023, ir Vilniaus apygardos teismo teisėjai Kristina Lysionok, Asta Pikelienė ir Andrius Verikas, priėmę 2023 m. balandžio 18 d. teismo nutartį byloje Nr. e2A-944-852/2023 (toliau kartu – ir teisėjai). Nors teisėjai konstatavo, kad ieškovės tėvo žemę valstybė, nebūdama tos žemės savininkė, valdo neteisėtai, tačiau teisėjai tyčia, pažeisdami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.95 straipsnį, neišreikalavo M. M. nuosavybės teise priklausiusios žemės iš svetimo neteisėto valstybės valdymo. Ieškovei įrodžius, kad valstybė nėra M. M. žemės savininkė ir nėra teisinio pagrindo valstybei tapti M. M. žemės savininke, bei kad M. M. žemės nuosavybės teisės neįregistruotos viešame registre, teisėjai, sąžiningai vykdydami įstatymo reikalavimus, privalėjo priimti teismo sprendimą išreikalauti M. M. žemę iš neteisėto valstybės valdymo.
3. Nurodė, kad žemės nuosavybės teisės buvo atkurtos M. M. broliui J. V. M., tačiau Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnai 2001 m. birželio 18 d. Valstybinės žemės panaudos sutartimi Nr. P 52/2001-0009 perdavė žemę neterminuotai naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Teisėjai padarė neteisėtus veiksmus, nes, žinodami, kad valdžios pareigūnai, tyčia nevykdydami 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei Vyriausybės 1995 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 1379, užgrobė M. M. žemę, apgaulės būdu ją įtraukę į valstybinės žemės plotą.
4. Nurodė, kad žemės sklypą sudaro 1 500 arų, skaičiuojant 3 000 Eur kainą už arą, susidaro 4 500 000 Eur. Dėl to, kad ieškovė nuo 1992 m. negalėjo naudotis žeme, ieškovė taip pat negavo 450 000 Eur pajamų, todėl turtinę žalą sudaro, iš viso 4 950 000 Eur. Ieškovė neturtinę žalą įvertino 260 000 Eur.
5. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad teisėjų neteisėtus veiksmus ir kaltę ieškovė įrodinėja aplinkybe, jog teismai nevertino fakto, kad jai nebuvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, o teismai, savo vertinimuose nurodė, jog minėtas klausimas išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Ieškovės argumentai, susiję su tuo, kokie įstatymai, ieškovės nuomone, buvo pažeisti negrąžinant natūra tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės, negalėjo būti vertinami, nes tai reikštų res judicata (liet. galutinio teismo sprendimo) principo pažeidimą. Įsiteisėję teismų sprendimai nebegali būti skundžiami ir turi būti vykdomi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais – (Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-609-808/2023 ir Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-944-852/2023), kuriuose nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010. Teismų procesiniuose dokumentuose buvo pasisakyta ir dėl žemės sklypo dalies, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir perduota Lietuvos veterinarijos akademijai, išnagrinėti ieškovės ir jos brolio skundai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Visi teismų sprendimai yra įsiteisėję. Taip pat yra įsiteisėję teismų sprendimai, kurie nurodomi šio ieškinio faktiniu pagrindu, kaip sukėlę žalą ieškovei. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė, prašydama priteisti žalos atlyginimą, iš esmės kelia klausimą dėl to paties žemės sklypo, dėl kurio nuosavybės teisių atkūrimo klausimas jau yra iki galo išspręstas aukščiau minėtais administraciniais aktais bei įsiteisėjusiais visų instancijų teismų procesiniais sprendimais, grąžinimo teisėtumo.
8. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjant bylą ieškovės ieškinyje faktiniu pagrindu nurodomuose teismų procesiniuose sprendimuose (Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-609-808/2023 ir Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-944-852/2023) nenustatyta teismų ir teisėjų atliktų veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, ar teismo klaidų (neteisėtų veiksmų), kurios reikštų, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.
9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes dėl neteisėtų teisėjų veiksmų, nusprendė, kad ieškovė neįrodė nė vienos deliktinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177, 178, 185 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Vadovaujantis CK 4.95 straipsniu ieškovė įrodė, kad valstybė valdo M. M. žemę neteisėtai, neturėdama tam teisės pagrindo, todėl teismas privalėjo išreikalauti M. M. priklausiusį žemės sklypą iš svetimo neteisėto valdymo. Valstybė negali valdyti užgrobtą M. M. žemės sklypą, o teismas negali tokius valstybės veiksmus pripažinti teisėtais.
10.2. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis res judicata principu, objektyviai neišnagrinėjo bylos – nevertino ieškovės pateiktų įrodymų apie M. M. žemės sklypo užgrobimą. Šiuo konkrečiu atveju teismas privalėjo nurodyti, kodėl 2001 m. birželio 18 d. Valstybinės žemės panaudos sutartis neįrodo, kad M. M. žemė buvo užgrobta, ir kodėl Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro pažymos neįrodo, jog valstybė netapo M. M. žemės savininke.
10.3. Šiuo konkrečiu atveju yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų teisėjų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos, nes, jeigu teismai būtų teisingai išnagrinėję bylą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės išreikalavimo, žala ieškovei nebūtų padaryta.
Atsiliepimas
11. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, nenustačius teisėjų neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybei taikyti civilinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnį.
11.2. Ieškovė teisėjų neteisėtus veiksmus ir kaltę kildina iš vienintelės aplinkybės, kad, jos nuomone, teismai nevertino fakto, jog nebuvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, o teismas savo vertinimuose nurodė, kad minėtas klausimas išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Tiek ieškinio, tiek ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kokie įstatymai, jos nuomone, buvo pažeisti negrąžinant natūra tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės, negalėjo būti vertinami skundžiamame sprendime, nes tai reikštų res judicata principo pažeidimą.
11.3. Ieškovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jos pateiktų argumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. žemę, yra nepagrįsti, nes teismas vadovavosi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (CPK 185 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
14. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), ieškovės brolis J. V. M. 1991 m. spalio 28 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę.
15. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės broliui atkūrė nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Nuosavybės teisė atkurta ekvivalentu pinigais, nes ieškovės ir jos brolio tėvo iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), perduotas naudoti Lietuvos veterinarijos akademijai.
16. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2008 m. gegužės 20 d. nutarime byloje Nr. 05/07 pasisakydamas dėl neprivatizuotos žemės perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumo, konstatavo, kad aktai, kuriais žemė perduota Lietuvos veterinarijos akademijai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas).
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 nusprendė, kad Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės broliui atkūrė nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, išmokant kompensaciją pinigais, teisėtai ir pagrįstai. Šis sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010.
18. Teismuose nagrinėtos bylos, kuriose ieškovė ir (ar) jos brolis ginčijo nuosavybės teisių atkūrimo proceso į jų tėvo žemę teisėtumą. Teismai procesiniuose sprendimuose akcentavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į ieškovės ir jos brolio tėvo žemę yra užbaigta ir įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta teisėta (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2132/2012, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-10520-473/2014, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2943-422/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartis byloje Nr. A-585-261/2015).
19. Teismuose taip pat išnagrinėtos civilinės bylos, kuriose ieškovė ir (ar) jos brolis įrodinėjo administracinių teismų (teisėjų) neteisėtus veiksmus, priimant atitinkamus sprendimus Vilniaus apygardos teismo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010. Teismai atmetė ieškinius dėl žalos, kildintos iš administracinių teismų (teisėjų) veiksmų, atlyginimo iš valstybės, konstatavę, kad administracinėse bylose nebuvo padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų (Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1491-173/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).
20. Teismai taip pat yra vertinę prokurorų veiksmus, atsisakant pradėti ikiteisminius tyrimus dėl ieškovės tėvo žemės užgrobimo (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2879-603/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-537-302/2022, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-626-781/2021 ir kt.); taip pat teismų (teisėjų) veiksmus, priimant procesinius sprendimus, kuriais ieškovės ir (ar) jos brolio reikalavimai dėl žalos, kildintos iš prokurorų ir (ar) teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, atmesti arba ieškinius dėl šių reikalavimų atsisakyta priimti (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2840-656/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-532-567/2022, Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-911-259/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-100-910/2022).
21. Ieškovė 2022 m. kovo 23 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, prašydama išreikalauti iš atsakovės svetimo neteisėto valdymo ieškovės tėvo M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) ir perduoti šią žemę nuosavybės teisėmis ieškovei. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nėra ginčo žemės savininkė, todėl neturi teisės jos valdyti ir disponuoti.
22. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-609-808/2023 ieškovės ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-585-261/2015 apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdą nustatė Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-11348 ir nuosavybės teisės buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965, kurio turinys patvirtina, kad J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško ir nustatytas atlyginimo būdas už nurodytą nekilnojamąjį turtą pinigais. Toks atkūrimo būdas atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 5 punktą, kai pinigais atlyginama už išperkamą kaimo vietovėje žemę, mišką. Esant šioms aplinkybėms, Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 52/11965 gali būti įvykdytas tik išmokant J. V. M. sprendime nurodytą pinigų sumą, bet negali būti įvykdytas perduodant sprendime nurodyto dydžio žemės sklypą.
Žemesnės instancijos teismas
23. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-944-852/2023 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė, reikšdama vindikacinį ieškinį, turėjo įrodyti, jog ieškinio pareiškimo metu ji yra vienintelė teisėta žemės sklypo savininkė, o atsakovė, Lietuvos Respublika, šį žemės sklypą valdo neteisėtai, tačiau ieškovė šios pareigos ne tik neįvykdė, bet ir įrodinėjo aplinkybėmis, kurios teismų buvo išsamiai įvertintos išnagrinėtose civilinėse bei administracinėse bylose.
Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
24. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjant bylą ieškinyje nurodytu faktiniu pagrindu, nurodomuose teismų procesiniuose sprendimuose (Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-609-808/2023 ir Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-944-852/2023) nenustatyta teismų ir teisėjų atliktų veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, ar teismo klaidų (neteisėtų veiksmų), kurios reikštų, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.
25. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai neišnagrinėjo bylos – nevertino ieškovės pateiktų įrodymų apie M. M. žemės sklypo užgrobimą. Ieškovės vertinimu, teismas privalėjo nurodyti, kodėl 2001 m. birželio 18 d. Valstybinės žemės panaudos sutartis neįrodo, kad M. M. žemė buvo užgrobta, ir kodėl VĮ Registrų centro pažymos neįrodo, jog valstybė netapo M. M. žemės savininke. Ieškovė taip pat pažymi, kad ji įrodė, jog yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų teisėjų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos, nes, jeigu teismai būtų teisingai išnagrinėję bylą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės išreikalavimo, žala ieškovei nebūtų padaryta. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
26. Valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, reglamentuoja CK 6.272 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Žala CK 6.272 straipsnio 2 dalies prasme turi būti sukelta neteisėtais veiksmais, atliktais vykdant teisingumą, o teisingumo vykdymas aptariamos nuostatos kontekste apima ne tik bylos nagrinėjimą, bet ir atitinkamo teismo sprendimo priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).
27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip. Asmeniui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo (teisėjo) neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013). Taigi, valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, galima tik įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius).
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).
29. Taigi, teismo procesinis sprendimas, kuris nėra pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės teismų kontrolės tvarka, gali būti pagrindas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį pareikšti, tačiau šioje teisės normoje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemone dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kvestionuojant konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata galią, šalių ginčas yra galutinai išspręstas (CPK 279 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimas įgyja įstatymo galią (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas tik kasacine tvarka, esant kasacijos pagrindams (CPK 346 straipsnis) ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka (CPK 366 straipsnis). Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūros būdų įstatymai nenustato.
30. Nagrinėjamu atveju ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo (teisėjų) veiksmų, kildinamas iš įsiteisėjusių ir nepanaikintų administracinių teismų procesinių sprendimų, todėl ieškovė šioje byloje turėjo įrodyti, kad teismai, priimdami atitinkamus procesinius sprendimus, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. nurodyti teismų (teisėjų) padarytas klaidas, kurios lėmė akivaizdų procesinių sprendimų neteisėtumą.
31. Ieškovė įrodinėjo teismų (teisėjų) veiksmus kaip neteisėtus Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-609-808/2023 ir Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-944-852/2023. Šiais procesiniais sprendimais atsisakyta tenkinti ieškovės ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, kuriuo ieškovė prašė išreikalauti iš atsakovės svetimo neteisėto valdymo ieškovės tėvo M. M. 15 ha žemės sklypą ir perduoti šią žemę nuosavybės teisėmis ieškovei. Taigi, ieškovė turėjo įrodyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėjas), nagrinėdamas civilinę bylą ir priimdamas 2023 m. vasario 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-609-808/2023, bei Vilniaus apygardos teismas (teisėjų kolegija), nagrinėdamas apeliacine tvarka civilinę bylą ir priimdamas 2023 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-944-852/2023, elgėsi neteisėtai, t. y. nurodyti teismų (teisėjų) klaidas, kurios lėmė akivaizdų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą. Ieškovė teismų (teisėjų) neteisėtus veiksmus grindė tuo, kad teisėjai procesiniuose sprendimuose konstatavo, jog ieškovės tėvo žemę valstybė, nebūdama tos žemės savininkė, valdo neteisėtai, tačiau teisėjai, tyčia pažeisdami CK 4.95 straipsnį, neišreikalavo M. M. nuosavybės teise priklausiusios žemės iš svetimo neteisėto valstybės valdymo.
32. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-609-808/2023 ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-944-852/2023 turinys patvirtina, kad teismai nustatė, jog nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636-10 paliko nepakeistą. Teismai padarė išvadą, kad ieškovės broliui J. V. M. jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemės sklypą, išmokant jam kompensaciją pinigais, o tai reiškia, kad nuosavybės atkūrimo procedūros yra užbaigtos, jų teisėtumas įvertintas administracinių teismų, įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl teisių į nuosavybę atkūrimo procedūros pažeidimų nebuvo.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ieškovės formalus nepritarimas teismo vertinimui nesudaro pagrindo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip. Ieškovė pareikštu ieškiniu iš esmės siekia, kad būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės ir teisiniai santykiai, nei buvo nustatyti prieš tai minėtose išnagrinėtose bylose, neįrodinėja šių motyvų neteisingumo ir nepaneigia anksčiau teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su ieškove, kad teismai, procesiniuose sprendimuose nurodę, jog ieškovės tėvo nuosavybės teisės atkurtos, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūros teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, padarė klaidą bei veikė neteisėtai. Nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisingumas jau buvo įvertintas administracinių teismų. Teisės normos, kurioje buvo nustatytas pagrindas taikyti atitinkamą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą, ir aktų dėl ginčo nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai buvo patikrinta Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme (šios nutarties 16 punktas), atitikties patikrą inicijavę administraciniai teismai laikėsi įstatymo (kito teisės akto) galiojimo kontrolės principo, sprendimus priėmė atsižvelgę į Konstitucinio Teismo nutarimo išvadas. Nagrinėjamu atveju teismai neturėjo pagrindo kvestionuoti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytų prejudicinių faktų, t. y. jog nuosavybės atkūrimo procesas buvo tinkamas, o jame dalyvavę pareigūnai įstatymo normų nepažeidė.
34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės nurodomi Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-609-808/2023 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-944-852/2023 padaryti pažeidimai yra susiję su nuosavybės atkūrimo procesu, o ne su teisėjų procesiniais veiksmais. Ieškovė iš esmės toliau ginčija Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimą kompensaciją už žemės grąžinimą išmokėti pinigais ir siekia, kad žemės sklypas būtų perduotas natūra. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškovės argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo (ne)teisingumo negali būti vertinami iš naujo ar kitaip, nei teismų jau buvo įvertinta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Šiuo konkrečiu atveju ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teisėjų veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl ieškovės dėstomų aplinkybių, susijusių su 2001 m. birželio 18 d. Valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. P 52/ 2001-0009 sudarymu.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl žalos, padarytos neteisėtais teisėjų veiksmais, atlyginimo, iš esmės siekia iš naujo išnagrinėti ginčą dėl nuosavybės atkūrimo proceso. Pažymėtina, kad ieškovė nuolat reiškia reikalavimus dėl prokurorų, teisėjų veiksmų, nurodydama identiškus argumentus dėl, jos nuomone, neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad toks ieškovės elgesys, kuomet reiškiami ieškiniai pakartotinai keliant vis tuos pačius klausimus, nesuderinamas su CPK 5 straipsnyje įtvirtinto asmenų teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos instituto paskirtimi.
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-609-808/2023 ir Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-944-852/2023 akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo atsakovei taikyti civilinės atsakomybės ir ieškinį atmetė.
37. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
38. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui spręsti aktualias teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo pakeisti ar panaikinti, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei nėra atlyginamos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.