Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, sekretoriaujant Maženai Lichtarovič, dalyvaujant ieškovei A. O. M., atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui R. V. ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovei prokurorei Violetai Šulčytei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškinio esmė

II. Atsiliepimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė A. O. M. 2021 m. birželio 6 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos Generalinei prokurorei, prašydama dėl skunde nurodytų teisėjų padarytų nusikalstamų veiksmų (nagrinėjant ieškovės bylas) įpareigoti Generalinės prokuratūros prokurorus atlikti ikiteisminį tyrimą.

17. Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio. Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (CPK 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019). CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime byloje Nr. 23/04 pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, įstatymų leidėjo diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta. Dėl šios priežasties valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios minėtos kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2019 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-313/2019).

18. Viena iš būtinų sąlygų taikyti valstybei civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį yra neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai (ar neveikimas), todėl teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176-185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012).

19. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškovė žalą kildina iš neteisėtų prokurorų veiksmų, būtent atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą pagal 2021 m. birželio 6 d. pareiškimą Generalinei prokurorei ir apie tai ieškovei pranešant Raštu 1 ir Raštu 2.

20. Pagal BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatas, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.

21. Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. I-103 (redakcija galiojusi nuo 2020-04-18 iki 2021-08-11) 42 punktas numatė, kad Generalinio prokuroro (jo pavaduotojo), prokuratūros kanclerio, Generalinės prokuratūros padalinio vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) ar vedėjo, apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro, apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apylinkės prokuratūros padalinio vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) sprendimu prašymai ar skundai gali būti paliekami nenagrinėti, jeigu: yra kartotiniai (42.3 punktas); yra nesuprantamo turinio, neaiškūs dėl nekonkrečiai nurodyto prašymo dalyko ar aplinkybių, be kurių negalima nustatyti prašymo ar skundo dalyko, grindžiami akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais (42.9 punktas). Aprašo 51 punkte numatyta, kad nesutikdamas su pateiktu atsakymu pareiškėjas gali jį apskųsti atsakymą pateikusio prokuroro ar prokuratūros darbuotojo tiesioginiam vadovui, o 53 punkte numatyta, kad tiesioginio vadovo, išnagrinėjusio Aprašo 51 ir 52 punktuose nustatyta tvarka pateiktą skundą, atsakymas per vieną mėnesį nuo gavimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka gali būti skundžiamas apygardos administraciniam teismui. Paskesnis prokuratūroje tuo pačiu klausimu gautas skundas paliekamas nenagrinėtas.

22. Minėtame prokuroro M. J. Rašte 1 nurodyta, kad galimai nusikalstami teisėjų veiksmai yra kildinami iš jų priimtų procesinių sprendimų (teisėjas E. Rimšelis priėmė ,,melu ir šmeižimu pagrįstą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, tyčia nuslėpdamas <...> M. M. šalia kauno esančios 15 ha žemės užgrobimą“, o kiti teisėjai atmetė arba nenagrinėjo Jūsų pareiškimų dėl žalos atlyginimo); taip pat išaiškinta, kad prokuratūros veiklą reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia prokuratūrai įgaliojimų revizuoti teismų sprendimų, priimtų nagrinėjant privačių asmenų civilinius ginčus, ir tokių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo procedūros numatytos įstatymuose suinteresuotiems asmenims skundžiant teismų sprendimus instancine tvarka aukštesniesiems teismams; vien ta aplinkybė, kad netenkina priimti sprendimai, negali būti pagrindas išvadai, kad jie yra neteisėti, ir, juo labiau, negali būti pagrindu spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kt. Taip pat prokuroro G. I. Rašte 2 nurodyta, kad susipažinus su pareiškėjos (ieškovės) skundu (reg. Nr. AP-16072) nurodytomis aplinkybėmis bei turima kita medžiaga, nustatyta, kad pareiškėja (ieškovė) su analogiško pobūdžio pareiškimais ir skundais, nesutikdama su teisėjų ar prokurorų priimtų sprendimų motyvais ir išvadomis bei vertindama juos kaip nusikalstamos veikos faktą, į prokuratūrą kreipėsi ne vieną kartą, ir visi pareiškimai ir skundai buvo išnagrinėti įstatymų nustatyta tvarka, pateikiant atsakymus bei išaiškinant jų apskundimo tvarką, kuria pareiškėja pasinaudojo. Pažymėtina, kad prokurorų Raštas 1 ir Raštas 2 šiuo metu yra galiojantys, jie nebuvo apskųsti įstatymų nustatyta tvarka.

23. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 29 d. sprendimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 21 nutartimi paliktas nepakeistu) civilinėje byloje Nr. e2-1164-912/2021 pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl prokurorų ir teisėjų veiksmais padarytos žalos atlyginimo nustatyta, kad ieškovė 2019 m. birželio 12 d. pranešimu prašė Generalinės prokuratūros pradėti ikiteisminį tyrimą dėl asmenų, sprendusių nuosavybės teisių į palikėjos tėvui priklausiusią žemę grąžinimo klausimus, veiksmų; Generalinė prokuratūra prašymą perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos prokuratūrai ir prokurorė Jūratė Karčinskienė 2019 m. birželio 25 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodant, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (prokurorė nustatė, kad pareiškėja (ieškovė) nepateikė objektyvių duomenų apie teisėjų netinkamai atliktas funkcijas, peržengtas kompetencijos ribas, teismų procesiniai sprendimai apskųsti ir palikti nepakeisti (tyrimas Nr. M-2-02-00618-19)); prokurorės nutarimas buvo apskųstas ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 16 d. nutartimi atmetė pareiškėjos (ieškovės) skundą dėl pirmiau nurodyto prokurorės nutarimo, nurodant, kad negalima pradėti ikiteisminio tyrimo, nes nepateikta duomenų apie tai, kad valstybės pareigūnai ar teisėjai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ar viršijo įgaliojimus; Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi atmetė pareiškėjos (ieškovės) skundą ir paliko nepakeistą minėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. nutartį, nurodant, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas remiantis ne subjektyviu situacijos įvertinimu, bet tik esant objektyvioms aplinkybėms, kad įvykdyta nusikalstama veika (BPK 166 straipsnio 1 dalis) (baudžiamoji byla Nr. IBPS-V-1211058-1020/2019), tai, kad pareiškėja (ieškovė) nesutinka su jos nenaudai priimtais sprendimais bylose dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo, nereiškia, jog skundžiami procesiniai sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjos broliui atkurta nuosavybės teisė į tėvo žemę ir nustatytas atlyginimas pinigais už valstybės išperkamą žemę; ieškovė 2019 m. lapkričio 25 d. pateikė Generalinei prokuratūrai prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo Ernesto Rimšelio, priėmusio minėtą 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, veiksmų ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras R. Š. 2019 m. gruodžio 4 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nenustatė, kad padarytos BK 154 ir 228 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos (šmeižimas ir piktnaudžiavimas), tai, kad pareiškėja nesutinka su teismo procesiniame sprendime išdėstytų duomenų įvertinimu ir išvadomis, negali būti pagrindas teigti, jog tokį sprendimą priėmęs teisėjas piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, šmeižia ar elgiasi kitaip nusikalstamai (tyrimas Nr. M-2-02-01151-19); minėtą prokuroro nutarimą ieškovė apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartimi netenkino pareiškėjos (ieškovės) skundo dėl prokuroro nutarimo, nustatant, kad negauta duomenų apie tai, kad teisėjas E. Rimšelis, priimdamas 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, būtų turėjęs kokių nors nusikalstamų tikslų ir veikęs neteisėtai; Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 23 d. nutartimi atmetė pareiškėjos (ieškovės) skundą ir paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d., nurodant, kad pareiškėja pateikė nepakankamai informacijos išvadai apie nusikalstamas veikas padaryti (baudžiamoji byla Nr. IBPS-V-578402-20). Teismas pabrėžė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje aplinkybė apie ieškovės broliui už valstybės išperkamą žemę pagrįsta administracinę bylą nagrinėjusių teismų motyvais, sprendžiant dėl ieškovės broliui padarytos žalos iš valstybės atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010). Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė 2019 m. lapkričio 25 d. skundą grindžia argumentais, kurie prieštarauja pirmiau įvardytoje administracinėje byloje priimtiems teismų sprendimams (sprendimo 9 – 15 punktai).

24. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 29 d. sprendime nustatė, kad ieškovės brolis J. V. M. 1991 m. spalio 28 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės broliui atkūrė nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Nuosavybės teisę atkurti ekvivalentu pinigais nutarta, nes ieškovės ir jos brolio tėvo iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) perduotas naudoti Lietuvos veterinarijos akademijai. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas patvirtintas res judicata galią turinčiu teismo sprendimu - Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimas (administracinė byla Nr. I-2325-142/2009), ir šis sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-261-1636/2010); šiuose įvardytuose administracinių teismų sprendimuose pasisakyta ir dėl žemės dalies, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir perduota Lietuvos veterinarijos akademijai. Teismas nustatė, kad ir kitose administracinėse bei civilinėse bylose išnagrinėti ieškovės ir jos brolio skundai dėl nuosavybės teisių atkūrimo; skundai buvo atmesti, o priimti teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję (Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Nr. 1-10520-473/2014; Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. 1-2943-422/2014; Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. e1-1429-244/2018); kitose civilinėse bylose keltas valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl neįvykdyto nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126- 464/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015) (sprendimo 20 – 23 punktai).

25. Galiausiai minėtame teismo sprendime konstatuota, kad nustatytos aplinkybės nepagrindžia to, jog prokurorai 2019 m. birželio 25 d. ir 2019 m. gruodžio 4 d. nutarimais nepagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminius tyrimus, ir padaryta išvada, kad prokurorai veikė teisėtai, ir nagrinėjamoje byloje nenustatytas prokurorų neteisėtas neveikimas (6.246 straipsnio 1 dalis); teismas, pasisakydamas dėl ieškovės nurodytų ikiteisminio tyrimo teisėjų, taip pat aukštesniojo teismo teisėjų veiksmų, akcentavo tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės ginčijamomis teismų nutartimis atmesti jos skundai, kuriais skųstas prokurorų atsisakymas pradėti ikiteisminius tyrimus, ir nors pagal ieškovės pareiškimus turėjo būti pradėti ikiteisminiai tyrimai, nes jos tėvo iki nacionalizacijos valdyta žemė yra neteisėtai užgrobta ir už ją neatlyginta, nes pasiūlyta neadekvati kompensacija, konstatuota, jog ieškovės ginčijamose teismų nutartyse ieškovės pareiškimai, skundai dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą išnagrinėti įvertinus pirmiau šiame teismo sprendime aptartus ir kitose administracinėse bei civilinėse bylose priimtus procesinius teismų sprendimus , juose nustatytas aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą atkūrimu (sprendimo 26 – 28 punktai). Todėl nenustačius prokurorų ir teisėjų neteisėtų veiksmų, teismas konstatavo, jog nėra nė vienos iš valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.272 straipsnį (sprendimo 28 punktas).

26. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, yra pagrindas spręsti, jog prokurorų M. J. ir G. I. veiksmai – atitinkamai palikti nenagrinėtu ieškovės A. O. M. pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir paliekant nepakeistą Raštą 1, kai būtent minėtais šio sprendimo 23 – 25 punktuose įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau nustatyta, jog atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą yra įvertintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatyta tvarka, o ikiteisminio tyrimo teisėjas ir aukštesnysis teismas paliko galioti aptariamą prokurorės nutarimą – yra atlikti nepažeidžiant procesinių teisės normų, todėl nėra pagrindo konstatuoti prokurorų veiksmų neteisėtumo nurodytoje apimtyje (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas). Galiausiai dėl kitoje ieškovės A. O. M. ieškinio apimtyje nurodytų prokurorų veiksmų (ne)sprendžiant klausimo dėl procesinio sprendimo priėmimo pagal BPK 168 straipsnio reikalavimų prasmę pažymėtina, jog prokurorų raštuose, kaip minėta, nurodyta, kad prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą iš esmės grindžiamas ieškovės nesutikimu su teismų priimtais ir jos netenkinančiais teismų sprendimais, kad deklaratyvus argumentavimas negali būti pagrindas spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo; išaiškinta, kad prokuratūros veiklą reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia teisės prokuratūrai revizuoti teismų priimtų sprendimų, ir tokių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo procedūros nustatytos įstatymuose suinteresuotiems asmenims skundžiant teismų sprendimus instancine tvarka aukštesniems teismams; vien ta aplinkybė, kad ieškovės netenkina priimti teismų sprendimai, negali būti pagrindas išvadai, kad jie neteisėti, juo labiau negali būti pagrindas spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Taigi, šiuo nagrinėjamu atveju skundžiamais raštais iš esmės buvo priimti prokurorų sprendimai, konstatuojant, kad nėra pagrindo spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, paliekant ieškovės prašymą nenagrinėtu pagal šio sprendimo 14 – 15 punktuose minėtas Aprašo nuostatas, ir tuo pačiu išaiškinant galimybę šiuos priimtus prokurorų sprendimus dėl ieškovės pareiškimo apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau, kaip patvirtina bylos medžiaga, prokurorų Raštas 1 ir Raštas 2 šiuo metu yra galiojantys bei nebuvo pasinaudota teisės aktų nustatyta tvarka apskundimo galimybe. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad priimant prokurorams skundžiamus raštus, buvo padarytas procesinių teisės normų pažeidimas (CPK 178 straipsnis).

27. Nenustačius esminės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – neteisėtų veiksmų, reikalavimo dėl žalos atlyginimo tenkinimas negalimas. Nenustačius neteisėtų veiksmų nėra pagrindo spręsti dėl kaltės taikymo. CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Ieškovės prašoma priteisti turtinė žala yra siejama su 15 ha tėvo M. M. žemės verte – 4 500 000 Eur ir šios žemės valstybės valdymu virš 29 metų negaunant ieškovei pajamų – 435 000 Eur (iš 1 ha žemės pajamas skaičiuojant per metus – mažiausiai 1000 Eur). Byloje negali būti patvirtinta, kad ieškovė turėtų tokių nuostolių, nes, kaip jau minėta šio sprendimo 24 punkte, nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas patvirtintas res judicata galią turinčiu teismo sprendimu - Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimas (administracinė byla Nr. I-2325-142/2009), ir šis sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-261-1636/2010); taip pat šiuose nurodytuose administracinių teismų sprendimuose pasisakyta ir dėl žemės dalies, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir perduota Lietuvos veterinarijos akademijai; be to, kaip minėta, ir kitose administracinėse bei civilinėse bylose išnagrinėti ieškovės ir jos brolio skundai dėl nuosavybės teisių atkūrimo; skundai buvo atmesti, o priimti teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję (Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Nr. 1-10520-473/2014; Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. 1-2943-422/2014; Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. e1-1429-244/2018); kitose civilinėse bylose keltas valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl neįvykdyto nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126- 464/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015) (sprendimo 20 – 23 punktai). Be to, neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas aiškiais argumentais. Taigi, nagrinėjamu atveju išvardintuose teismų sprendimuose nuosavybės teisių atkūrimo klausimas yra išsamiai išnagrinėtas ir visos aplinkybės yra įvertintos, todėl nėra realaus pagrindo manyti, kad prokurorui priimant nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BPK 168 straipsnio nuostatas būtų galima pasiekti teismų sprendimais nustatytų faktų modifikavimo ir siekiamo teisinio rezultato nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimo / nuostolių atlyginimo. Tarp nurodomo prokuroro procesinio sprendimų (ne)priėmimo ir nuosavybės teisės įgijimo / nuostolių atlyginimo negalima nustatyti priežastinio ryšio, nes atitinkamo sprendimo priėmimas asmeniui negarantuoja nurodomų turtinių interesų patenkinimo.

28. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškinys atmetamas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

29. Pagal CPK 51 straipsnio 4 dalies nuostatas valstybei civiliniame procese atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (toliau – Įstatymas) 5¹ straipsnio 1 dalį, valstybei teisme, arbitraže atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija (įstaiga), įstatymų nustatytais atvejais – kita institucija. Subjektai, atstovaujantys valstybę ir Vyriausybę teismuose, yra nustatyti Lietuvos Respublikos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ (toliau – Nutarimas). Nutarimo 3.22.2 papunktyje numatyta, kad bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybę atstovauja Teisingumo ministerija. Kaip teisingai nurodo atsakovės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, atstovas, ieškovė nurodo, jog kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl, jos manymu, nusikalstamų teisėjų veiksmų, kuriais pripažinta kaip pagrįsta ir teisėta teisėjo E. Rimšelio priimta melu ir šmeižtu pagrįsta Vilniaus apygardos teismo neskundžiama ir galutinė 2019 m. rugpjūčio 8 d. teismo nutartis, todėl ieškovė prašė dėl teisėjų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atlikti ikiteisminį tyrimą. Taigi, ieškovė žalą kildina iš prokuroro atsisakymo atlikti ikiteisminį tyrimą dėl, jos manymu, teisėjų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, sprendžiant jos mirusio tėvo M. M. nuosavybės teisių atkūrimo į 15 ha žemės klausimą. Dėl šių priežasčių Teisingumo ministerija negali ir neturi galimybių pasisakyti dėl kitų institucijų atliktų procesinių veiksmų, todėl atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą dėl atstovavimo valstybei, Teisingumo ministerija pašalintina iš proceso kaip netinkama atsakovės atstovė, ir atsakovę šioje byloje atstovauja Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra – tinkama atsakovės atstovė, kuri yra įgaliota pasisakyti dėl prokuroro veiksmų.

30. CPK 96 straipsnio 1 dalis numato, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (1 dalis). Jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų neatleistas (2 dalis). Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, o ji nuo visų bylinėjimosi išlaidų šioje byloje yra atleista, išlaidos neatlyginamos.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 ir 293 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nelaikyti byloje atsakovės Lietuvos valstybės atstove.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per šį apygardos teismą.