- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-21
- Bylos Nr.
- e2A-626-781/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01224-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Agnė Tikniūtė, Jūratė Varanauskaitė, Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- A. O. M.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. M. ieškinį Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. O. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 420 000 Eur turtinės ir 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Ieškovė nurodė, kad prokurorai atliko neteisėtus veiksmus, kadangi atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovės tėvo M. M. 15 ha žemės (duomenys neskelbtini), užgrobimo nuo 1992 m. sausio 28 d. Prokurorės 2019 m. birželio 25 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, o nurodytas nutarimas nepatvirtintas įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens. Prokurorė piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Prokuroro 2019 m. gruodžio 4 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo įvykdytų nusikaltimų, tuo įteisinant nurodyto teisėjo nusikaltimus – piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir šmeižtą, padarytus Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi. Nurodytas teisėjas neteisingai nurodė, kad ieškovė nepagrįstai tvirtina, jog už tėvo žemę neišmokėta kompensacija, t. y. kad ieškovė apgaudinėja teismą. Nurodytas teisėjas taip pat melavo, kad kompensacija už žemę išmokėta ieškovė broliui. Prokurorai nenurodė, kurie ieškovės nurodyti duomenys akivaizdžiai neteisingi.
3. Ieškovė pažymi, kad jos tėvo žemė negrąžinta ir už ją neišmokėta kompensacija. Ieškovės motina ir brolis yra mirę. Ieškovės brolis 1991 m. spalio 28 d. padavė prašymą šeimos vardu (savo, ieškovės ir motinos) atkurti nuosavybės teises į tėvo žemę. Prašymas turėjo būti apsvarstytas ir žemė turėjo būti grąžinta per tris mėnesius. Valdžios pareigūnai tyčia nesvarstė nurodyto prašymo. Į ieškovės ir brolio skundus buvo atsakoma, kad žemė negali būti grąžinta, nes ji paskirta Lietuvos veterinarijos akademijai. Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52-11965 atkūrė nuosavybės teisę ieškovės broliui į jam tenkančią tėvo žemę – 14,97 ha žemės, 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini). Ieškovė teigia, kad šis sprendimas niekinis, neteisėtas ir nusikalstamas apgaulės aktas. Sprendime nurodyta žemė broliui neatiteko, negrąžinta. Valstybinė žemė bus išperkama už sprendime nurodytą 18 585 Lt kainą. Faktiškai nurodytu sprendimu ne atkurtos, bet atimtos nuosavybės teisės į žemę. Nebuvo reikalo paimti ieškovės tėvo žemę visuomenės reikmėms, nes buvo valstybinės žemės, kuri galėjo būti paskirta naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Dėl to ieškovės brolis nenurodė banko sąskaitos, į kurią būtų pervesti 18 585 Lt. Valstybė neatsiskaitė už ieškovės tėvo žemę, neišmokėjo kompensacijos, todėl šios žemės nuosavybės teisės negalėjo būti įregistruotos valstybės vardu.
4. Ieškovės teigimu, teisėjai, įteisinę ieškovės tėvo žemės užgrobimą, privalo atsakyti už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Nė vienas teismas nė vienoje brolio ar ieškovės byloje netvirtino, kad broliui išmokėta kompensacija už tėvo žemę. Teisėjai atliko neteisėtus veiksmus, priimdami teismo nutartis, kuriomis paliko galioti neteisėtus prokurorų nutarimus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
5. Ieškovė nurodė, kad, negrąžinus jai žemės nuo 1992 m. sausio 28 d., padaryta labai didelė turtinė ir neturtinė žala. Ieškovė nenori reikalauti turtinės žalos, nes tiki, kad jai tėvo žemė bus grąžinta. Jeigu žemė bus negrąžinta, tai ieškovė reikalaus mažiausiai 3 mln. Eur žalos atlyginimo. Žemė yra arti Kauno. Toje vietovėje vieno aro kaina yra apie 2 000 Eur. 28 metus naudojantis žeme ir ją dirbant, būtų gautos pajamos – mažiausiai 420 000 Eur (15 000 Eur per metus). Ieškovė teigia, kad patyrė 200 000 Eur neturtinės žalos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad administracinėse ir civilinėse bylose išnagrinėti ieškovės ir jos brolio skundai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teismai skundus atmetė, o priimti teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję.
8. Teismas, įvertinęs teismų procesinius sprendimus administracinėse ir civilinėse bylose, susijusius su nuosavybės teisių į ieškovės tėvo valdytą žemę atkūrimu, taip pat šiame kontekste priimtus prokurorų 2019 m. birželio 25 d. ir 2019 m. gruodžio 4 d. nutarimus atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus, sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog prokurorų veiksmai neteisėti.
9. Teismas konstatavo, jog nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo procedūra užbaigta Kauno apskrities viršininkui priėmus 2006 m. spalio 26 d. sprendimą, tačiau ieškovės brolis, kuriam nurodytu nuosavybės teisių atkūrimo aktu atkurta nuosavybės teisė į tėvo žemę, nepateikė savo banko sąskaitos, į kurią būtų galima išmokėti kompensaciją už visuomenės poreikiams paimtą žemę, mirus broliui, tokios sąskaitos nenurodė taip pat ir ieškovė.
10. Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje pagal ieškovės brolio skundą atsakovei Lietuvos valstybei žalos atlyginimo administraciniai teismai konstatavo, kad nėra pagrindo nagrinėti, ar teisingai įvertintas žemės sklypas ir nustatyta kompensacija pinigais ar ne, nes ieškovės brolis praleido terminą skundui dėl Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimo paduoti, todėl atsisakyta priimti ieškovės brolio skundą.
11. Teismo sprendime konstatuota, kad reikalavimas įstaigos vadovui patvirtinti (duoti sutikimą) nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nustatytas tik tuo atveju, kai ikiteisminį tyrimą atsisako pradėti ikiteisminio tyrimo pareigūnas, todėl ieškovės teiginiai, kad nagrinėjamoje byloje ginčijami prokurorų nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą neteisėti, nes jų nepatvirtino Vilniaus apygardos prokuratūros vadovas, yra teisiškai nepagrįsti.
12. Teismas sprendė, jog ieškovės ginčijamuose teismų procesiniuose sprendimuose ieškovės skundai dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą išnagrinėti įvertinus kitose administracinėse bei civilinėse bylose priimtus procesinius teismų sprendimus, juose nustatytas aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą atkūrimu. Akcentuota, kad tai, jog Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje nurodyta netiksli aplinkybė, t. y. kad kompensacija pinigais ieškovės broliui išmokėta, nors iš tikrųjų yra tik priimtas sprendimas išmokėti pinigus, šiuo atveju negali būti vertinama kaip neteisėtas veiksmas.
13. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs prokurorų ir teisėjų neteisėtų veiksmų, konstatavo, kad nėra vienos iš valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo valstybei taikyti civilinės atsakomybės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Ieškovė A. O. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Teismas atsisakė vertinti neteisėtus teisėjų veiksmus dėl to, kad teisėjų priimti procesiniai sprendimai – teismo sprendimai ar nutartys – yra įsiteisėję. Preziumuojama, kad jeigu teismo procesinis sprendimas instancine tvarka nepanaikintas ir įsiteisėjęs, tai teisėjas nepadarė neteisėtų veiksmų ir negalėjo atsirasti žala.
Žemesnės instancijos teismas
14.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad 2006 m. spalio 26 d. administracijos sprendimu užbaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į tėvo žemę ir broliui į tėvo žemę nuosavybės teisės atkurtos. Jeigu teismas nustatė, kad administracijos sprendimas galiojantis ir juo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, tai nėra pagrindo atsisakyti administracijos sprendimą vykdyti – įregistruoti atkurtas broliui nuosavybės teises viešame registre ir grąžinti žemę.
14.3. Prokurorė galėjo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi, tačiau nutarime nenurodyta, kokie ieškovės pateikti duomenys apie tėvo žemės užgrobimą yra akivaizdžiai neteisingi.
14.4. Teisėjų neteisėtus veiksmus, paliekant galioti neteisėtus prokurorų nutarimus, teismas nepagrįstai pripažino teisėtais, nustatydamas, kad ieškovei nepadaryta žala.
Atsiliepimas
15. Atsakovės atstovė Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
15.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė neteisėtų prokurorų ir teismo veiksmų, susijusių su ieškovės prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą nagrinėjimu.
15.2. Ieškovė neįrodė, kad prokuroras, priimdamas procesinius sprendimus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, veikė neteisėtai.
16. Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
18. Apeliantė, be kita ko, prašo jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, argumentuodama tuo, kad žodinis bylos nagrinėjimas padėtų geriau atskleisti bei visapusiškai ištirti šiai bylai reikšmingas aplinkybes.
19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, įtvirtintą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė šiuo atveju nepagrindžia savo prašymo dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka būtinumo, tik nurodo, jog tai sudarytų galimybę visapusiškai ištirti šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė nedalyvavo teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, pateikė prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.
20. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
21. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovė teismui buvo įvardijusi konkrečius teisėjų neteisėtus veiksmus, tačiau pirmosios instancijos teismas jų neįvertino ir dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė, kadangi teisėjų priimti procesiniai sprendimai yra įsiteisėję. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis). Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Siekiant įrodyti kaltę, reikia vertinti asmens elgesį remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartu. CPK 178 straipsnis nustato pareigą šaliai įrodyti aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus, pateikti įrodymus.
23. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2012).
24. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo, ar ieškinio argumentai bei prie jo pridėti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad teisėjai, nagrinėję ieškovės prašymus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, padarė neteisėtus veiksmus (CK 6.272 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, taip pat remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
25. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės nurodytų argumentų. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nurodė, kad ieškovė neįrodė teisėjų neteisėtų veiksmų, akcentavo, jog ieškovės ginčijamose teismų nutartyse jos pareiškimai, skundai dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą išnagrinėti įvertinus administracinėse bei civilinėse bylose priimtus procesinius teismų sprendimus, juose nustatytas aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą atkūrimu.
26. Nagrinėjamu atveju ieškovei nustatyta pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, t. y. aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, tačiau ieškovė to nepadarė – nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ankstesnius jos skundus nagrinėjusių teismų veiksmų neteisėtumo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovės subjektyvi nuomonė, kad teismai netinkamai vertino aplinkybes, nepagrįsta įrodymais, todėl negali būti pagrindu valstybės civilinei atsakomybei kilti (CPK 178 straipsnis).
27. Apeliantė teigia, kad prokurorė galėjo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi, tačiau nutarime nenurodyta, kokie ieškovės pateikti duomenys apie tėvo žemės užgrobimą yra akivaizdžiai neteisingi.
28. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2019 m. birželio 12 d. pranešimu prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl asmenų, sprendusių nuosavybės teisių į palikėjos tėvui priklausiusią žemę grąžinimo klausimus, veiksmų. Prokurorės 2019 m. birželio 25 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokurorė nustatė, kad pareiškėja (ieškovė) nepateikė objektyvių duomenų apie teisėjų netinkamai atliktas funkcijas, peržengtas kompetencijos ribas, teismų procesiniai sprendimai apskųsti ir palikti nepakeisti. Prokurorės nutarimą ieškovė apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 16 d. nutartimi atmetė ieškovės skundą. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. nutartį, nurodė, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas remiantis ne subjektyviu situacijos įvertinimu, bet tik esant objektyvioms aplinkybėms, kad įvykdyta nusikalstama veika.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad prokurorės veiksmai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra įvertinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatyta tvarka, ikiteisminio tyrimo teisėjas ir aukštesnysis teismas paliko galioti aptariamą prokurorės nutarimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su apskųstame sprendime padaryta išvada, jog prokurorė veikė teisėtai, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti priešingai.
30. Apeliaciniame skunde kvestionuojama pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad 2006 m. spalio 26 d. administracijos sprendimu užbaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra ir ieškovės broliui nuosavybės teisės į tėvo žemę atkurtos. Apeliantės teigimu, jeigu atkurtos nuosavybės teisės į žemę, tai nėra pagrindo atsisakyti įregistruoti atkurtas broliui nuosavybės teises viešame registre ir grąžinti žemę. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą.
31. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės brolis 1991 m. spalio 28 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės broliui atkūrė nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Nuosavybės teisę atkurti ekvivalentu pinigais nutarta, nes ieškovės ir jos brolio tėvo iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), perduotas naudoti Lietuvos veterinarijos akademijai. Be to, nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas patvirtintas res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią turinčiu teismo sprendimu, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009), kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010.
32. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, nuosavybės teisės į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo procedūra užbaigta Kauno apskrities viršininkui priėmus 2006 m. spalio 26 d. sprendimą. Nuosavybės atkūrimo proceso teisėtumas įvertintas administracinių teismų ir dėl teisių į nuosavybę pažeidimų nebuvimo pasisakyta įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tada, kai jų būtinybę sąlygoja esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės; vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu egzistavimas nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimą, priimtą byloje Kot prieš Rusiją, peticijos Nr. 20887/03; 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99).
33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nuosavybės teisė į žemės sklypą atkurta nutariant išmokėti kompensaciją pinigais, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl atkurtos nuosavybės teisės įregistravimo viešame registre ir žemės grąžinimo atmetamas kaip prieštaraujantis byloje esantiems įrodymams ir nepagrįstas.
34. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui.
Dėl procesinės bylos baigties
35. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliantės apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).
37. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
38. Atsakovės atstovės nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.