- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-06
- Bylos Nr.
- e2A-532-567/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00989-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Dalia Kačinskienė, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- A. O. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Vilijos Mikuckienės ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. O. M. teismui pateiktu ieškiniu prašė iš atsakovės Lietuvos Respublikos priteisti ieškovei 4 935 000 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Nurodė, kad Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-17291-1026/2021 teisėja Vaida Motiejūnienė priėmė 2021 m. birželio 28 d. nutartį, kuria atsisakė priimti ieškovės ieškinį, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktais. Kauno apygardos teismo teisėjas Gintautas Koriaginas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2S-1435-413/2021 apeliacine tvarka, priėmė 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartį, kuria atmetė ieškovės atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko galioti nepakeistą ir atsisakė priimti ieškovės ieškinį. Priimant šias nutartis, buvo padaryti neteisėti kalti veiksmai, dėl kurių ieškovei kilo žala.
3. Paaiškino, kad ieškovė pareiškė ieškinį dėl nuosavybės teisės į tėvo M. M. žemę pripažinimo, tačiau tiek Kauno apylinkės teismas 2021 m. birželio 28 d. nutartimi, tiek Kauno apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo išnagrinėtas tapatus ginčas tarp tų pačių šalių. Ieškovė pažymėjo, kad teismas nėra nagrinėjęs nei vienos bylos, kurioje ieškinys būtų pareikštas tuo pagrindu, jog ieškovė paveldėjo mirusio tėvo žemę ir jai privalo būti pripažintos nuosavybės teisės į tėvo M. M. žemę. Taigi, teismai atsisakė priimti ieškovės ieškinį neteisėtai ir nepagrįstai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
5. Teismas sutiko su atsakove, kad nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas patvirtintas res judicata (įsiteisėjusio sprendimo) galią turinčiu teismo sprendimu, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2325-142/2009). Šis sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-261-1636/2010). Šiuose administracinių teismų sprendimuose pasisakyta ir dėl žemės dalies, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir perduota Lietuvos veterinarijos akademijai. Taip pat ir kitose administracinėse ir civilinėse bylose išnagrinėti ieškovės ir jos brolio skundai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismai skundus atmetė, o priimti teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję (Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Nr. 1-10520-473/2014, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. 1-2943-422/2014, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. e1-1429-244/2018). Kitose civilinėse bylose keltas valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl neįvykdyto nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015). Šiose bylose teismai konstatavo, kad nuosavybės teisės atkurtos pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti peržiūrėti.
6. Teismas pritarė atsakovės pozicijai, kad ieškovės ieškinio argumentai, susiję su tuo, kokie įstatymai, ieškovės nuomone, buvo pažeisti negrąžinant natūra tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės, negalėjo būti vertinami. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog teisėjai, priimdami 2021 m. birželio 28 d. ir 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, atliko neteisėtus veiksmus. Nenustatyta, kad teisėjai ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, tačiau ir tai, jog ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip. Taigi, nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) 6.272 straipsnyje numatytos atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėjo neteisėtų veiksmų.
7. Teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo teisėja, atsisakydama priimti apeliantės ieškinį, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą ir teisingai nurodė, kad ieškovė siekia pakartotinio teisme jau išspręsto ginčo išnagrinėjimo, tačiau pirmosios instancijos teismas suklydo, nurodydamas tokio savo procesinio sprendimo teisinį pagrindimą. Šią klaidą, skundžiamą teismo nutartį palikdamas nepakeistą, ištaisė apeliacinės instancijos teismas, taip, kaip numatyta CPK 328, 338 straipsniuose.
8. Teismas taip pat sutiko su atsakovės pozicija, kad nagrinėjamojoje byloje ieškovė rėmėsi tik teismų procesiniais sprendimais ir nepateikė jokių leistinų įrodymų, jog nurodytą civilinę bylą nagrinėję teismai (teisėjai) elgėsi neteisingai ar padarė klaidų, turėjusių reikšmės ieškovės teisių pažeidimui. Ieškovės nurodyta byla išspręsta, teismų procesiniai sprendimai šioje byloje įsiteisėję. Aplinkybė, kad išnagrinėtų bylų rezultatai nepalankūs ieškovei ir sukelia jai nepriimtinų teisinių padarinių, savaime nelemia ir nepagrindžia teismų (teisėjų) veiksmų neteisėtumo, netinkamo normų aiškinimo ir taikymo, ar įrodymų vertinimo. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Ieškovė konkrečiai nurodė neteisėtus teisėjų Vaidos Motiejūnienės ir Gintauto Koriagino padarytus veiksmus, nagrinėjant jos bylą ir atsisakant priimti ieškinį dėl nuosavybės teisių į tėvo žemę pripažinimo. Kauno apylinkės teismo teisėja V. Motiejūnienė ir Kauno apygardos teismo teisėjas G. Koriaginas tyčia, žinodami, kad nėra įstatymu nustatyto pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, vien dėl to, kad būtų ir toliau slepiamas ieškovės tėvo žemės užgrobimas, ieškinį atsisakė priimti. Teisėjų V. Motiejūnienės ir G. Koriagino padaryti veiksmai, nagrinėjant bylą, yra piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, todėl apie paaiškėjusius nusikalstamos veikos požymius teismas privalo pranešti prokurorui.
9.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nesvarstė esminės bylos aplinkybės, ar ieškovei buvo padaryta žala. Vien dėl to teismo sprendimas privalo būti panaikintas, nes nesiaiškintas esminis bylos klausimas, ar ieškovė patyrė žalą, kai tėvo žemė buvo užgrobta. Jeigu apeliacinis teismas šį ieškovės argumentą laiko nepagrįstu, privalo būti nurodyta, kokiu teisės pagrindu remiantis tvirtinama, kad, negrąžinus tėvo žemės, ieškovė ir visa jos šeima nepatyrė žalos.
9.3. Teisėjai apsimeta, kad jie nesupranta, jog Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 52/11965 yra niekinis, nusikalstamas apgaulės aktas, tačiau drįsta šiuo beverčiu popieriaus lapu remtis ir meluoja, kad vien šiuo pagrindu ieškovės broliui jau yra visiškai atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią 15 ha tėvo žemę. Ieškovė reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas apeliacine tvarka bylą, įvertintų šį teismo melą ir nustatytų, kada ir kokiu teisės pagrindu ieškovės broliui atstatytos nuosavybės teisės į jam tenkančią tėvo žemę.
9.4. Atkurtos nuosavybės teisės į žemę reiškia, kad asmuo, turintis nuosavybės teises į žemę, turi teisę tą žemę valdyti, ja naudotis bei disponuoti. Vien tik parašius administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimą, ieškovės brolis neįgijo teisių tėvo žemę valdyti, ja naudotis bei disponuoti. Nepagrįsta yra tvirtinti, kad atlyginant už išperkamą žemę pinigais, į tą žemę savininkui atkuriamos nuosavybės teisės.
9.5. Nustatęs, kad nėra įstatymu nustatyto teisėto pagrindo atsisakyta priimti ieškinį, Kauno apygardos teismas privalėjo panaikinti ar bent pakeisti teisėjos V. Motiejūnienės priimtą nutartį. Teisėjas G. Koriaginas tyčia paliko galioti neteisėtą nutartį, tuo jis padarė neteisėtus veiksmus. Tuo tarpu CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakyti priimti ieškinio negalima, nes ginčai dėl nuosavybės teisių yra nagrinėjami civilinio proceso tvarka.
9.6. Kauno apygardos teismo teisėjas G. Koriaginas tvirtina, kad ieškovės pateiktas ieškinys, kurį atsisakoma priimti, yra tapatus Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtai bylai Nr. I-2325-142/2009, kurioje priimtas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimas. Ieškovė pažymi, kad tai buvo ne jos, o jos brolio byla, kurioje ieškovė nedalyvavo, be to, ieškovės brolis pateikė skundą dėl žalos atlyginimo visai kitu pagrindu. Brolio byla dėl žalos atlyginimo nėra tapati ieškovės ieškiniui dėl nuosavybės teisių pripažinimo, teisėjai tai žino, bet tyčia meluoja.
Žemesnės instancijos teismas
9.7. Skundžiamame sprendime remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu, šis nutarimas byloje nėra aktualus. Konstitucinis Teismas patvirtino savaime suprantamą faktą, kad Vyriausybė turi teisę nustatyti, jog Lietuvos veterinarijos akademija negali būti privatizuojama ir akademijai mokslo ir mokymo tikslams turi būti skiriamas atitinkamo dydžio valstybinės žemės plotas.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
10.1. Priešingai nei teigia apeliantė, nuosavybės teisės į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo procedūra užbaigta Kauno apskrities viršininkui priėmus 2006 m. spalio 26 d. sprendimą. Nuosavybės atkūrimo proceso teisėtumas įvertintas administracinių teismų ir dėl teisių į nuosavybę pažeidimų nebuvimo pasisakyta įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą.
10.2. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantės argumentai, susiję su tuo, kokie įstatymai, jos nuomone, buvo pažeisti, negrąžinant natūra tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės, negalėjo būti vertinami. Vertinant minėtu aspektu Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-17291-1026/2021 teisėjos veiksmus, priimant 2021 m. birželio 28 d. nutartį, ir Kauno apygardos teismo teisėjo veiksmus, išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2S-1435-413/2021 apeliacine tvarka ir priimant 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartį, pirmosios instancijos teismo pagrįstai nurodė, kad apeliantė neįrodė neteisėtų teisėjų veiksmų.
10.3. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teisėjai ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, jog ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip. Tokių įrodymų apeliantė nepateikė. Taigi, valstybei negali kilti pareiga atlyginti žalą CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu – dėl teisėjo neteisėtų veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacijos objekto ir apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų
11. Apeliacijos objektas yra Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys priteisti žalą iš Lietuvos Respublikos valstybės. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių
13. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad ieškovė A. O. M. 2021 m. birželio 21 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti nuosavybės teises į tėvo M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Ieškinyje nurodė, kad ieškovės šeima buvo ištremta į Sibirą, o turtas – atimtas, tačiau šiuo metu galiojantys teisės aktai numato, jog piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą. Paaiškino, kad tėvo turtą paveldėjo ieškovės motina, brolis ir pati ieškovė. Pažymėjo, kad valstybė neteisingai ir neteisėtai nepripažįsta ieškovės nuosavybės teisių į tėvo M. M. žemę ir nepagrįstai save laiko tėvo M. M. žemės savininke, todėl kreipiasi į teismą, kad būtų pripažintos ieškovės nuosavybės teisės į paveldėtą tėvo žemę.
14. Kauno apylinkės teismas, 2021 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-17291-1026/2021 išnagrinėjęs ieškinio priėmimo klausimą, ieškinį atsisakė priimti pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, kuriame nurodyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismas nustatė, kad iš esmės tapatus ginčas jau buvo išnagrinėtas Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-25-402/2012 bei Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014.
15. Kauno apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2S-1435-413/2021 pagal ieškovės A. O. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 28 d. nutarties ir paliko Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 28 d. nutartį nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad naujai pareikštu ieškiniu iš esmės siekiama įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo ir jais nustatytų faktų bei teisinių santykių modifikavimo. Teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti tokį ieškinį. Teismas sprendė, kad ieškinį atsisakytina priimti ne dėl jo tapatumo ar kad pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, o dėl to, kad tokio pobūdžio ginčas negali dar kartą būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
16. Ieškovė laiko, kad ieškinį dėl nuosavybės teisių pripažinimo buvo atsisakyta priimti nepagrįstai. Ieškovės teigimu, teismai (teisėjai), priėmę šias nutartis, ieškovei padarė turtinę ir neturtinę žalą.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios iš teisėjo ir teismo (ne)teisėtų veiksmų
17. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta deliktinė atsakomybė ir nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo (teisėjo) neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.
18. Ieškovė ieškiniu įrodinėja neteisėtus teismo (teisėjų) veiksmus, Kauno apylinkės teismui priėmus 2021 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-17291-1026/2021 ir Kauno apygardos teismui priėmus 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1435-413/2021. Šiomis nutartimis buvo atsisakyta priimti ieškinį dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Teisėjų kolegija, apibrėždama bylos nagrinėjimo ribas ir bylos nagrinėjimo dalyką, akcentuoja, kad ieškovė šiuo konkrečiu atveju turėjo įrodyti, o bylą nagrinėjęs teismas – įvertinti, ar teisėjai (teismai), priimdami 2021 m. birželio 28 d. ir 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, elgėsi (ne)teisėtai.
19. Kasacinis teismas, aiškindamas bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, yra nurodęs, kad veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017). Bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai taikytina ir sprendžiant dėl deliktinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalies normas.
20. Ieškovė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių teisėjų (teismo) veiksmų (neveikimo), kurie sudarytų pagrindą spręsti dėl galimo teismo ar teisėjo veiksmų (neveikimo) (ne)teisėtumo. Ieškovės procesiniuose dokumentuose vartojamos frazės „akivaizdus melas“, „būdas pateisinti teisėjų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi“, „tyčia slepia žemės užgrobimą“ ir kt. yra deklaratyvios ir nepagrįstos jokiais faktais bei įrodymais.
21. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės procesinių dokumentų turinį, sprendžia, kad vienintelis ieškinio ir apeliacinio skundo argumentas, susijęs su teismo (teisėjų) civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalies taikymu, yra tas, kad ieškinį buvo atsisakyta priimti nepagrįstai, kadangi ieškinys dėl nuosavybės teisių pripažinimo apskritai yra nagrinėtinas teisme ir joks teismas nėra išnagrinėjęs tapataus ieškovės ieškinio. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti.
22. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).
23. Kauno apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėja A. O. M. 2011 m. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą – sugrąžinti A. O. M. nuosavybės teisėmis jos tėvo M. M. 7,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), priteisti iš Lietuvos valstybės 270 000 Lt turtinės žalos ir 36 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, atnaujinti terminą prašymui paduoti. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinės bylos Nr. Ik-25-402/2012 dalį dėl reikalavimo atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nutraukė, o skundo dalį dėl reikalavimų įpareigoti atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs.
24. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjai J. V. M. ir ieškovė A. O. M. 2014 m. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami įpareigoti atsakovę NŽT įvykdyti 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 52/11965, atkuriant J. V. M. nuosavybės teises į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), grąžinant šią žemę per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos J. V. M. ir įregistruojant į šią žemę VĮ Registrų centre nuosavybės teises J. V. M.. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014 pareiškėjų skundą atmetė. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs.
25. Kauno apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje konstatavo, kad naujai pateiktu ieškiniu bendrosios kompetencijos teismui ieškovė dar kartą bando įgyvendinti savo nuosavybės teises į savo tėvo M. M. iki žemės nacionalizacijos valdytą 15 ha ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini), tačiau klausimas dėl žemės grąžinimo yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Taigi, šis ieškinys nebegali dar kartą būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka.
26. Ieškovė, reikšdama ieškinį dėl neteisėtų teismo (teisėjo) veiksmų, priimant 2021 m. birželio 28 d. ir 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, neginčija teismų nustatytų aplinkybių ir neįrodinėja, kad ieškovės pareikštas ieškinys ir Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje minimos bylos negali būti vertinamos kaip tapačios. Priešingai, ieškovė apeliaciniame skunde mini tik Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Nr. I-2325-142/2009 ir nurodo, kad jis nėra tapatus ieškovės pateiktam ieškiniu. Teisėjų kolegija su tuo visiškai sutinka. Tačiau Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje nėra konstatuota, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu išnagrinėta byla Nr. I-2325-142/2009 yra tapati ieškovės 2021 m. birželio 21 d. pareikštam reikalavimui. Teismas tik akcentavo, kad yra ir kitų bylų, kuriose buvo spręsti su ginčo žemės sklypu susiję klausimai, ir pažymėjo, kad šioje byloje buvo patikrintas administracinio akto, kuriuo J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 15 ha žemės sklypą, teisėtumas.
27. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nenurodo ir neįrodinėja, kad teismų išvardintos bylos nėra susijusios su ieškovės pareikštu ieškiniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ieškovės formalus nepritarimas teismo vertinimui nesudaro pagrindo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, ieškovė neteikia jokios bylų analizės. Taip pat, teismams konstatavus, kad ieškovė naujai pareikštu ieškiniu iš esmės siekia, jog būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės ir teisiniai santykiai, nei buvo nustatyti prieš tai minėtose išnagrinėtose bylose, neįrodinėja šių motyvų neteisingumo. Ieškovė, teigdama, kad jos ieškinys turi būti nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka ir joks teismas nėra išnagrinėjęs tapataus ieškovės ieškinio, šio savo reikalavimo neįrodo ir nepagrindžia jokiais argumentais, nepaneigia anksčiau teismų nustatytų faktinių aplinkybių.
28. Be to, ieškovė apeliaciniame skunde neteisingai vertina teismų priimtus procesinius sprendimus ir juose nurodytus argumentus. Pirma, Kauno apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje nenurodė, kad Kauno apylinkės teismas 2021 m. birželio 28 d. nutartimi neteisingai nustatė ieškinių tapatumą ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė pareiškė tapatų ieškinį. Priešingai, įvertinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, sprendė, kad ieškovė pareikštu ieškiniu dar kartą bando įgyvendinti savo nuosavybės teises į tėvo M. M. iki žemės nacionalizacijos valdytą 15 ha ploto žemę (Kauno apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutarties 23 punktas). Taigi, ieškovės apeliaciniame skundė dėstomi argumentai dėl nutarties nenuoseklumo ar pagrindo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 28 d. nutartį yra nepagrįsti. Antra, Kauno apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje konstatavo, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais jau yra išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių į M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 15 ha ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini), grąžinimo. Taigi, ginčai dėl šios žemės nuosavybės teisių pripažinimo nebėra galimi. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad bendrąja prasme ieškiniai dėl nuosavybės pripažinimo yra nagrinėtini civilinio proceso tvarka, tačiau šiuo atveju ginčas dėl konkrečios 15 ha ploto žemės, esančios (duomenys neskelbtini), yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl nebenagrinėtinas teisme.
29. Nepriklausomai nuo to, kuris CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytas pagrindas – 1 punktas, 4 punktas ar 8 punktas – taikytinas nagrinėjamoje civilinėje byloje, teismai ieškinį atsisakė priimti pagrįstai. Net jeigu pirmosios instancijos teismas nurodo netinkamą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, tačiau priima ir nurodo teisingą procesinį rezultatą, tai nelemia paties teismo procesinio sprendimo negaliojimo. Taigi, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 28 d. nutartis turėjo būti panaikinta ar pakeista.
30. Teisėjų kolegija, išanalizavusi faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinio skundo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad civilinėje byloje ieškovė rėmėsi tik teismų procesiniais sprendimais, kurių procesiniai rezultatai jai nebuvo palankūs, ir nepateikė jokių leistinų įrodymų, kad nurodytą civilinę bylą nagrinėję teismai (teisėjai) elgėsi neteisėtai ar padarė akivaizdžių teisės taikymo ar aiškinimo klaidų. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2021 m. birželio 28 d. ir 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, nenustatė akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Nenustačius neteisėtų veiksmų, deliktinės atsakomybės taikymo procesas pasibaigia, todėl, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos pasisakyti ir spręsti tiek dėl ieškovės prašomos priteisti žalos dydžio, tiek dėl kitų deliktinės atsakomybės sąlygų.
31. Ieškovė apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria argumentams, susijusiems su tėvui M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos 15 ha ploto žemės nuosavybės teisių atkūrimu ir šio proceso (ne)teisingumu. Ieškovė iš esmės kvestionuoja sprendimą kompensaciją už žemės grąžinimą išmokėti pinigais ir siekia, kad žemė būtų perduota natūra. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, sprendžiant dėl teismo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, nėra vertinamas ar tikrinamas anksčiau priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Tai nėra teismų procesinių sprendimų pakartotinė kontrolės forma. Taigi, ieškovė negali ginčyti kitose bylose įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytų faktų ir teisinių santykių, padarytų išvadų (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nevertina, nesprendžia ir nepasisako dėl apeliaciniame skunde dėstomų aplinkybių, susijusių su nuosavybės teisės į apeliantės tėvo žemę atkūrimo procesu.
Dėl procesinės bylos baigties
32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylą, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.
33. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė neįgijo pareigos atlyginti atsakovei bylinėjimosi išlaidų, nes byloje nėra duomenų apie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.