- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-02-02
- Bylos Nr.
- Ik-25-402/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00309-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algis Markevičius, Natalja Zelionkienė, Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- A. O. M.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, J. V. M.
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Markevičiaus ir Rimanto Giedraičio,
dalyvaujant pareiškėjai A. O. M., atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Dovilei Tamulevičienei, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos sveikatos mokslų universiteto atstovui Virginijui Kliženčiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. M. skundą, atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. V. M., Lietuvos sveikatos mokslų universitetui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir termino atnaujinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. O. M. skundu prašo: 1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą - sugrąžinti A. O. M. nuosavybės teisėmis jos tėvo M. M. 7,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 270000 Lt turtinės žalos ir 36000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 3) atnaujinti terminą prašymui paduoti.
Pareiškėja skunde nurodė, jog jos tėvas M. M. buvo 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, savininkas. Ši žemė nebuvo nacionalizuota ir tėvui priklausė iki 1948-05-22, kai tėvo nuosavybė perėjo okupacinės sovietinės valdžios žinion. Minėtą žemę valdė įvairios organizacijos, kol ji buvo perduota Lietuvos veterinarijos akademijos Mokomajam ūkiui. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir 1991-06-18 priėmus įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo tikra, kad tėvo M. M. žemė bus grąžinta. Pareiškimas grąžinti žemę buvo paduotas brolio J. V. M. vardu 1991 metais. Visą laiką buvo tikimasi, kad žemė bus grąžinta ir valdoma bendrai – lygiomis dalimis. Valstybės pareigūnai nepateikė jokio raštiško atsakymo į prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tik nurodė, kad galima ruoštis ūkininkavimui, nes žemė bus sugrąžinta, tačiau žemė negrąžinta iki šiol, pažeidžiant LR Konstituciją ir įstatymus. Nurodė, kad 2009-04-02 mirus motinai S. M., tėvo žemė lygiomis dalimis, t.y. po 7,5 ha priklauso jai ir jos broliui J. V. M.. Dėl nurodytų pareigūnų neteisėtų veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą.
Pareiškėja posėdžio metu paaiškino, kad pati nėra pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo, šia teise pasinaudojo brolis J. V. M.. Tėvas valdė 15 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime iki 1948 metų, kurios jis neteko, kai visa šeima buvo ištremta į Sibirą. Registrų centre žemė neįregistruota jokio savininko vardu. Valstybė negali būti žemės savininkė, nes nėra LR CK numatytų pagrindų, t.y. valstybė žemės neišpirko ir žemė nebuvo paimta visuomenės poreikiams. Žemės savininko teisės buvo neteisėtai nutrauktos, todėl, remiantis LR Konstitucinio Teismo 2004-05-27 nutarimu, atimta žemė turi būti grąžinama teisėtiems savininkams. Žemė negrąžinta, nuosavybės teisės nėra atstatytos, todėl jos negalima valdyti, naudoti ir disponuoti. Negrąžinus žemės, faktiškai neatkuriama nuosavybės teisė. 1991-06-18 įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 str. 1 p. numatė, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatomos grąžinant nusavintą turtą natūra arba ekvivalentine natūra. Valstybės gali būti išperkama ta žemė, kurią užima keliai, aerodromai, vykdomi moksliniai eksperimentai ar yra naudingų iškasenų. Prašymas grąžinti M. M. žemę įstatymo nustatyta tvarka buvo paduotas 1991-10-28 brolio J. V. M. vardu ir turėjo būti išspręstas per tris mėnesius, tačiau pareigūnai nevykdė įstatymo nuostatų. Pareiškėja paaiškino, kad atskiro prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteikė, nes mama, ji ir brolis yra viena šeima, kurie grąžintą žemę būtų valdę bendrosios nuosavybės teisėmis. Kauno AVA 2003-05-16 įsakymu patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos projektas įrodo, kad juo patvirtintas projektas, į kurį įeina M. M. žemė, tačiau nėra aišku, ar pagal minėtą projektą žemė paskirta Lietuvos veterinarijos akademijai. LR Konstitucinio Teismo 2008-05-20 nutarimas ir 1991-12-09 LR Vyriausybės nutarimas neįrodo, kad M. M. žemė buvo teisėtai paskirta Lietuvos veterinarijos akademijai. Vyriausybės nutarimais žemė nebuvo priskirta Lietuvos veterinarijos akademijai, o tik nustatytas žemės sklypo dydis. Tėvo M. M. žemė nenaudojama jokiems mokslo tikslams. 2006-10-26 sprendimu, atkūrus broliui J. V. M. nuosavybės teisės į 15 ha žemę, ji turėjo būti jam perduota. Iki trėmimo žemė nebuvo nei nacionalizuota, nei konfiskuota, okupacinė valdžia M. M. laikė žemės savininku. Nusikalstamais veiksmais užgrobtas turtas turi būti sugrąžintas. Prašė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų. Prašė skundą tenkinti.
Atsakovas su skundu nesutinka. Nurodė, kad M. M. žemė buvo nacionalizuota, nes dar 1940 metais buvo okupuota ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos gyvavimo laiku buvo absoliučiai draudžiama privatinė žemės nuosavybė. Ši aplinkybė vadovaujantis ABTĮ 58 str. 1 d. yra neįrodinėtina, nes pripažintina visiems žinoma, todėl neginčijamas faktas, kad žemė buvo 1940 metais nacionalizuota ir grąžintina tik vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių atkūrimą į nacionalizuotą išlikusį nekilnojamąjį turtą. 1991-10-28 prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, pateikė J. V. M., kuris prašymo 4.3.2 p. nurodė ir kitus pretendentus turinčius teisę susigrąžinti turtą, t.y. A. O. M.. Pareiškėja iki 2001-12-31 turėjo teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, o iki 2003-12-31 - pilietybę patvirtinantį dokumentą ir pridėti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Pareiškėja pati prašymo atitinkamoms institucijoms nebuvo pateikusi ir kitokiu būdu savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo išreiškusi. Iš (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo ištraukos, patvirtintos Kauno AVA 2003-05-16 įsakymu Nr. 02-05-3199, matyti, kad iki nacionalizacijos M. M. valdyta žemė buvo perduota Lietuvos veterinarijos akademijai Vyriausybės 1991-12-09 nutarimo Nr. 540 ,,Dėl neprivatizuojamų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ pagrindu. Vienintelis pretendentas išreiškęs valią bei pateikęs visus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra J. V. M., kuriam nuosavybės teisės atkurtos Kauno AVA 2006-10-26 sprendimu Nr. 52/11965 į visą M. M. iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Dėl pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo nėra priimtas joks administracinis aktas, nes A. O. M. pati nėra pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nesant neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, nepagrįstas reikalavimas dėl žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė posėdžio metu paaiškino, kad TSRS gyvavimo laikotarpiu nebuvo privatinės nuosavybės teisės. Nuosavybės teisės grąžinamos jas atkuriant ir priimant sprendimą. Pareiškėja neturi reikalavimo teisės, nes prašymą atkurti nuosavybės teises 1991 metais pateikė tik jos brolis J. V. M., o A. O. M. prašyme nurodyta tik kaip pretendentė, kuri nesiėmė jokių aktyvių veiksmų prašymui ar giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, todėl nelaikytina pretendente į M. M. valdytą žemę. J. V. M. atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. valdytą 15 ha žemės plotą, nesuteikiant žemės natūra, o išmokant kompensaciją pinigais. Žemės sklypas buvo pripažintas valstybės išperkamu, nes pateko į Lietuvos veterinarijos akademijai skirtus žemės plotus. Skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas paaiškino, kad sutinka su atsakovo pozicija. LR Vyriausybės patvirtinta Lietuvos veterinarijos akademijos teisė valdyti tam tikrą žemė plotą. LR Konstitucinio Teismo 2008-05-20 nutarime konstatuota, kad žemė teisėtai mokslo tikslams buvo naudojama apie 40 metų. Skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėja A. O. M. kreipėsi į teismą prašo: 1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą - sugrąžinti A. O. M. nuosavybės teisėmis jos tėvo M. M. 7,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 270000 Lt turtinės žalos ir 36000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 3) atnaujinti terminą prašymui paduoti.
Bylos duomenimis nustatyta, ir dėl to ginčo nekilo, kad pareiškėjos A. O. M. ir jos brolio J. V. M. tėvas M. M. iki nacionalizacijos valdė 15 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl to, kad pareiškėjos nuomone, valstybės pareigūnai nevykdė 1991-06-18 įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir negrąžino jos tėvo M. M. valdytos žemės. Tokiais veiksmais atsakovas M. M. žemę valdė savavališkai ir neteisėtai, neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėja skundu prašo įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą grąžinti A. O. M. nuosavybės teisėmis jos tėvo M. M. 7,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone ( b.l. 12-20).
Byloje esančiais įrodymais, t.y. M. M. žemės tvarkymo byla Nr. 12-80: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-07-07 rašto Nr. 7SS-101, 2011-05-18 rašto Nr. 7SS-88 ( b.l. 3,5), LVAT 2010-12-06 nutarties (b.l. 7-10), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-12-07 sprendimo (b.l. 11-14), Kauno AVA 2007-03-27 rašto Nr. S6-773 (b.l. 20), J. V. M. prašymo (b.l. 27), Kauno AVA 2001-03-28 rašto Nr. 89, 2003-12-08 rašto Nr. 236 (b.l. 36, 38); M. J. V. žemės tvarkymo bylos Nr. 112: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-10-05 rašto Nr. 7SD-2296 (b.l. 3-4), Kauno AVA 2007-03-27 rašto Nr. S6-773, (b.l. 5), Kauno apskrities viršininko 2006-10-26 sprendimo Nr. 52/11965 (b.l. 11) ir 2006-10-26 įsakymo Nr. 02-05-11348 (b.l. 12), 2006-05-26 pažymos (b.l. 14-17) neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjos A. O. M. brolis J. V. M. su prašymu kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pareiškėja J. V. M. prašyme nurodyta kaip pretendentė, turinti realią galimybę teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo M. M. nuosavybę, tačiau šia teise nėra pasinaudojusi. M. M. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra būtent toje žemės dalyje, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir yra perduota Lietuvos veterinarijos akademijai. Kauno apskrities viršininko 2006-10-26 sprendimu Nr. 52/11965 J. V. M. atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, išmokant kompensaciją pinigais.
Pareiškėja skunde nurodo, kad tėvo M. M. žemė nebuvo nacionalizuota 1940 metais. Visai šeimai esant ištremtai į Sibirą, žemė buvo užgrobta okupacinės valdžios. Atkūrus nepriklausomybę ir 1991-06-18 priėmus įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ žemė, esanti (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, turėjo būti sugrąžinta. Nurodo, kad atsakovai iškraipo jos skundo reikalavimą, nes ji neprašo atkurti nuosavybės teisių į tėvo M. M. žemę, nes valstybė neįgijo nuosavybės teisių į ją. Ginčo žemė turi būti sugrąžinta, nes M. M. žemės (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone niekada nėra praradęs.
Šis pareiškėjos argumentas nėra pagrįstas, nes okupacinės valdžios išrinkto Liaudies Seimo 1940-07-22 deklaracija buvo aktas, kuriuo visa Lietuvos žemė buvo paskelbta valstybės nuosavybe. Tokiu būdu sovietinė valdžia vykdė visuotinę nacionalizaciją likviduodama privatinę nuosavybę. Tai reiškia, kad ginčo žemė, esanti (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, taip pat buvo nacionalizuota. Atkūrus nepriklausomybę ir tikslu įgyvendinti piliečių teisę į nuosavybę 1991-06-18 buvo priimtas įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kurio 1 str. buvo nurodyta: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“. Taigi Aukščiausioji Taryba šiuo įstatymu pripažino, kad nuosavybės teisės į turtą, nacionalizuotą pagal Lietuvos TSR teisinius aktus ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, turi būti atkuriamos. Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat pripažino, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis.
Ginčo teisinį santykį reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057. Įstatymo 10 str. 1 d. reglamentuota, kad teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turi pateikti šio įstatymo 17 str. nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001-08-03 įstatymu Nr. IX-489 nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001-12-31, terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003-06-19 įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003-12-31; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tai reiškia, kad pareiškėja turėjo realią galimybę paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, tačiau tokia teise pati nepasinaudojo.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 str., numatyta, kad prašyme turėjo būti nurodyti kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą. Prašymo formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-08-15 nutarimu Nr. 331, buvo skiltis, kurioje turėjo būti nurodomi kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi piliečiai, turėję teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Tačiau nei šis Vyriausybės nutarimas, nei kiti norminiai teisės aktai, reglamentavę nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nenustatė institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atstatyti nuosavybės teises, pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys laiku nebuvo pateikę prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šiuose teisės aktuose nenustatyta sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimančių institucijų pareiga tokiems asmenims pranešti apie nekilnojamojo turto grąžinimo procesą ar sprendimo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo priėmimą.
Tokiu būdu pareiškėja A. O. M. turėjo realią galimybę pasinaudoti teise dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, tačiau nors turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nebuvo pateikusi prašymo atitinkamoms institucijoms ir kitokiu būdu išreiškusi savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir todėl nebuvo laikoma pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą.
Iš M. M. žemės tvarkymo bylos Nr. 12-80 matyti, kad 1991-10-28 prašymą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į tėvo M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, padavė pareiškėjos brolis J. V. M., kuris realizavo tik savo subjektinę teisę dėl nuosavybės teisių atkūrimo (b.l. 27). Pareiškėja A. O. M., būdama M. M. dukra, taip pat turėjo realią galimybę pasinaudoti teise ir paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone. Tačiau iš byloje esančių duomenų viseto matyti, kad pareiškėja nėra kreipusis į atitinkamas institucijas su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir šios teisės nėra realizavusi. Šios aplinkybės neginčija pati pareiškėja, nurodydama, kad pareiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo paduotas brolio J. V. M. vardu, kas reiškia, kad pareiškėjos brolis J. V. M., 1991-10-28 pateikęs (duomenys neskelbtini) apylinkės Agrarinės reformos tarnybai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, realizavo tik savo teisę dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o pareiškėja A. O. M. subjektinę teisę dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo įgyvendinti pati, o ne per trečią asmenį.
Iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais. LR Konstitucinis Teismas 2002-05-10 nutarime pabrėžė, kad išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Kauno AVA 2001-03-28 raštu Nr. 89 J. V. M. buvo informuotas, kad LR Vyriausybės 2001-03-08 nutarimu Nr. 266 patvirtinti žemės plotai suteiktini mokslo bei mokymo įstaigoms ir M. M. žemė, į kurią pretenduoja J. V. M., valstybės išperkama. J. V. M. buvo pasiūlyta pasirinkti atlyginimo būdą už valstybės išperkamą žemę – perduodant lygiavertį žemės plotą, įskaita panaikinant pinigines prievoles valstybei, vertybiniais popieriais, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam esamą privačios namų valdos (sodybos) žemės sklypą ir pinigais. Pretendentas buvo įspėtas, kad nepasirinkus vieno iš nurodytų išpirkimo būdų, apskrities viršininkas priims sprendimą atkurti nuosavybės teisę įstatymo nustatyta tvarka (M. M. žemės tvarkymo byla Nr. 12-80, b.l. 36). Šis raštas J. V. M. suteikė galimybę pasirinkti atlyginimo būdą, t. y. jis galėjo pasirinkti lygiavertį žemės sklypą, kuris turėtų tokią pačią, artimą arba net didesnę rinkos vertę, lyginant su M. M. turėtos žemės verte. J. V. M. į šį raštą neatsakė ir neišreiškė valios dėl atlyginimo būdo, todėl Kauno apskrities viršininkas 2001-05-31 priėmė įsakymą Nr. 02-4237, kuriuo netenkinto prašymo atkurti nuosavybės teises natūra (M. M. žemės tvarkymo byla Nr. 12-80, b.l 37).
Pareiškėjos reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą grąžinti areiškėjai 7,5 ha žemės yra nepagrįstas, nes Kauno apskrities viršininko 2006-10-26 sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjos broliui J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, Kauno apskrities viršininkui parinkus atkūrimo būdą, t.y. išmokėti kompensaciją pinigais už 15 ha žemės 18585 Lt. Žemės vertė apskaičiuota remiantis Vyriausybės nutarimu, kuriame reglamentuota, kaip apskaičiuoti žemės vertę būtent nuosavybės teisių atkūrimui ne natūra. J. V. M. nei Kauno apskrities viršininko 2001-05-31 įsakymo Nr. 02-4237, nei 2006-10-26 sprendimo Nr. 52/11965 nenuginčijo, minėti administraciniai aktai įstatymo nustatyta tvarka nepanaikinti bei nenuginčyti ir šiuo metu yra galiojantys.
Tokiu būdu teismas nagrinėdamas bylą padarė išvadą, kad pareiškėjos A. O. M. reikalavimas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą - sugrąžinti A. O. M. nuosavybės teisėmis jos tėvo M. M. 7,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone yra nepagrįstas ir atmestinas, kadangi į M. M. iki nacionalizacijos valdytą visą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, nuosavybės teisės pilnai atkurtos vieninteliam pretendentui J. V. M.. Šis atkūrimas pripažintas teisėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-12-07 sprendimu (adm.b. I-2325-142/2009) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-12-16 nutartimi (adm.b. A-261-1636/2010). Sutinkamai su ABTĮ 14 str. 1 d. įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Antruoju skundo reikalavimu pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 270000 Lt turtinę ir 36000 Lt neturtinę žalą. Žalą kildina iš neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų. Nurodo, kad turtinę žalą patyrė dėl to, kad laiku negrąžinus tėvo žemės, negavo pajamų, kurios per 18 metų sudaro 270000 Lt. Neturtinė žala pasireiškė pergyvenimu, depresija ir įvertinta 36 000 Lt suma. Šis skundo reikalavimas neatsiejamai susijęs su pirmuoju skundo reikalavimu.
Teismas konstatuoja, kad nustačius neteisėtus atsakovo veiksmus pareiškėjai yra teisinis pagrindas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau atlyginta gali būti tik tokia žala, kuri atsirado kaip atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) pasekmė, ir jos buvimas pagrįstas įrodymais.
Pagal LR CK 6.271 str.1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad LR CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu LR CK 6.271 str. 3 d. prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo yra nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiškėja jai padarytą turtinę ir neturtinę žalą sieja su atsakovo veiksmais, t.y. atsakovui nepriėmus sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo M. M. žemę – 7,5 ha, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone. Kadangi atsakovo veiksmų nėra pagrindo pripažinti neteisėtais, teisinės pasekmės A. O. M. kilo dėl pačios pareiškėjos veiksmų (neveikimo), todėl žalai atlyginti nėra pagrindo, nesant viešosios atsakomybės sąlygų viseto. Pareiškėjos reikalavimas turėtų būti patvirtintas tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ir objektyviais įrodymais, todėl teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 270000 Lt turtinės ir 36000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėja A. O. M. teismo prašė atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, paduoti. Nurodė, kad atskiro prašymo nepateikė, nes tokį prašymą teikė brolis J. V. M..
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijos. Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.
Nustačius, kad iki įstatymo nustatyto termino pareiškėja nebuvo pateikusi ne tik prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų, pareiškėjai buvo pasiūlyta ABTĮ 10 str. tvarka patikslinti skundo reikalavimą pateikiant prašymą dėl termino atnaujinimo giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškėja jai pasiūlyta tvarka pasinaudoti atsisakė. Taip pat pareiškėja atsisakė reikalavimo atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą paduoti.
Pareiškėja, sutinkamai su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 str., turi teisę atsisakyti skundo (ar jo dalies) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Pareiškėja, išreikšdama savo valią, šia įstatymo jai suteikta teise pasinaudojo ir ją realizavo.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, atsisakymas priimtinas, administracinė byla dalyje dėl termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą paduoti nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 101-102 str., 127 str., 129 str.,
nusprendė:
Bylą dalyje dėl reikalavimo atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, nutraukti.
Skundą dalyje dėl reikalavimų įpareigoti atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.