- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-08-31
- Bylos Nr.
- e2S-1435-413/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10445-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Ieškovas
- A. O. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-17291-1026/2021 pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl nuosavybės teisių pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. O. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašydama pripažinti nuosavybės teises į jos tėvo M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini).
2. Ieškovė nurodė, kad iki žemės nacionalizacijos jos tėvas M. M. asmeninės nuosavybės teise valdė 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Po tėvo mirties 1951 metais jo turtą paveldėjo trys įstatyminiai įpėdiniai – mama S. M., brolis J. V. M. ir ieškovė A. O. M.. Mama S. M. mirė 2009 metais, tačiau tėvo žemė priklausė lygiomis dalimis su broliu. Brolis J. V. M. mirė 2016 m., jo turto įpėdiniai yra sūnus A. M. ir duktė N. B., kurie teisme nenori bylinėtis.
3. Valstybė iki šiol ieškovei neatstatė nuosavybės teisių į jos tėvo valdytą žemę ir, jos nuomone, tokiu būdu žemę užgrobė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. birželio 28 d. nutartimi, vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 8 punktu, atsisakė priimti ieškovės A. O. M. ieškinį.
5. Teismas iš LITEKO informacinės sistemos duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatė, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012, išnagrinėjo J. V. M. ir A. O. M. skundą, kuriuo buvo prašoma: 1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą - sugrąžinti A. O. M. nuosavybės teises į jos tėvo M. M. 7,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 270 000 Lt turtinės žalos ir 36 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 3) atnaujinti terminą prašymui paduoti. Išnagrinėjęs pareiškėjų pareiškimą, teismas nusprendė: 1) bylą dalyje dėl reikalavimo atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nutraukti. Kitoje dalyje skundą dėl reikalavimų įpareigoti atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
6. Be to, Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014, išnagrinėjęs pareiškėjų J. V. M. ir A. O. M. skundą, kuriuo pareiškėjai prašė įpareigoti atsakovą (Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos) įvykdyti 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 52/11965 atkuriant J. V. M. nuosavybės teises į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), grąžinant šią žemę per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos J. V. M. ir įregistruojant į šią žemę Registrų centre nuosavybės teises J. V. M., nusprendė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Minėtais teismo sprendimais konstatuota, jog Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjos broliui J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities viršininkui parinkus nuosavybės atkūrimo būdą - išmokėti kompensaciją pinigais už 15 ha žemės 18 585 Lt. Minėti administraciniai aktai įstatymo nustatyta tvarka nepanaikinti, nenuginčyti ir šiuo metu yra galiojantys. A. O. M. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė į Nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių į tėvo M. M. žemę atstatymo, todėl ji neturi reikalavimo teisės. Ieškovė nurodė, kad jos brolis J. V. M. mirė 2016 m. Teigia, jog brolio įpėdiniai yra sūnus A. M. ir duktė N. B., bet įrodymų, kad ieškovė turi teisę atstovauti brolio teisių perėmėjus (įpėdinius), nepateikė. Todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.
8. Be to, pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
9. Susipažinęs su visų išvardintų bylų medžiaga teismas konstatavo, kad tarp ieškovės ir valstybės yra ginčas dėl teisių pripažinimo į jos tėvo turėtas žemes. Tačiau šis ginčas jau yra išspręstas Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012 ir Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014. Abu sprendimai yra įsiteisėję. Išvardintose bylose ir šioje byloje dalyvauja tos pačios šalys – Valstybė ir ieškovė, ginčas kyla dėl to paties dalyko – ieškovės teisių pripažinimo į tėvo valdytas žemes bei jų grąžinimo. Ieškinių pagrindo esmė taipogi yra tapati – valstybės įgaliotų institucijų atsisakymas ginčo žemę grąžinti natūra. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovės reikalavimas šioje byloje ir skiriasi nuo kitose bylose pareikštų reikalavimų, tačiau faktinės aplinkybės dėl ginčo dalyko iš esmės sutampa ir jos nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant anksčiau įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Atskiruoju skundu ieškovė A. O. M. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Teismas nurodė dvi administracines bylas: Kauno apygardos administracinio teismo bylą Nr. 1-25-402/2012, kurioje sprendimas priimtas 2012 m. vasario 2 d., ir kitą Kauno apygardos administracinio teismo bylą Nr. I-2943-422/2014, kurioje sprendimas priimtas 2014 m. liepos 4 d. Apeliantės nuomone, jau vien tas faktas, kad tas pats teismas išnagrinėjo paminėtas dvi bylas, nelaikydamas jas tapačiomis, įrodo, kad šios bylos nėra dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Minėtose bylose buvo pareikšti visiškai kiti reikalavimai, nei šioje byloje, todėl šios bylos negali būti laikomos tapačiomis. Be to, skiriasi ir šių bylą faktinės aplinkybės. Todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad šis ginčas yra išspręstas teismo nurodytose dvejose administracinėse bylose.
10.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad priėmus Kauno apskrities viršininko administracijai 2006 m. spalio 26 d. sprendimą išmokėti už žemę kompensaciją, jos broliui tokiu būdu buvo atkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę. Nuosavybės teisės J. V. M. nebuvo atkurtos. Teisme turi būti nustatyta, kada ir kokiu teisės pagrindu valstybė įgijo nuosavybės teises į M. M. žemę.
10.3. Po brolio J. V. M. mirties jo turtą paveldėjo jo sūnus ir duktė, tačiau jie nenori bylinėtis. Kadangi jie žino apie visas bylas dėl M. M. žemės, todėl neturi vilties, jog Lietuvoje gali būti pasiektas teisingumas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis) ir pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatė.
12. Apeliacinėje byloje sprendžiami proceso teisės normų, reglamentuojančių atsisakymą priimti ieškinį, kadangi jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taip pat kai pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, taikymo ir aiškinimo klausimai.
Dėl teisės kreiptis į teismą sąlygų ir jų įgyvendinimo
13. Vienas iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų yra teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris reiškia, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Kita vertus, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva) išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį.
14. CPK 137 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai yra išvardinti atvejai, kai civilinis procesas pagal paduotą ieškinį (pareiškimą) negali būti pradedamas, todėl teismui nustačius nors vieną iš šių atvejų, ieškinį atsisakoma priimti. Įstatymų leidėjas nurodo tokias aplinkybes, kurios neleidžia priimti ieškinio: 1) kai ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka; 2) kai ieškinys neteismingas tam teismui; 3) kai suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos; 4) kai yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį; 5) kai teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; 6) kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui; 7) kai pareiškimą padavė neveiksnus tam tikroje srityje fizinis asmuo; 8) kai pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.
15. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantės ieškinys, pareikštas atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl nuosavybės teisių į žemę pripažinimo, yra tapatus Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012 ir Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014 išnagrinėtiems apeliantės skundams. Taigi teismas padarė išvadą, kad egzistuoja CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas pagrindas atsisakyti ieškinį priimti – yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
16. Apeliantė savo nesutikimą su tokia teismo pozicija atskirajame skunde grindžia argumentais, kad skundai buvo išnagrinėti administraciniame teisme, dvejose administracinėse bylose, šis ieškinys dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą pripažinimo yra pateiktas bendrosios kompetencijos teismui, todėl negalima teigti, kad ieškinio dalykas ir pagrindas yra tas pats. Apeliantės vertinimu, jau vien dėl to teismas padarė neteisingą išvadą dėl bylų tapatumo.
17. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-421/2015).
18. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Nesutampant šalims arba bent vienam iš ieškinio elementų, ieškinys nelaikomas tapačiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-21-516/2021).
19. Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenimis nustatyta, kad pareiškėja A. O. M. 2011 m. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą – sugrąžinti A. O. M. nuosavybės teisėmis jos tėvo M. M. 7,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 270 000 Lt turtinės žalos ir 36 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 3) atnaujinti terminą prašymui paduoti.
20. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinę bylą Nr. Ik-25-402/2012 dalyje dėl reikalavimo atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nutraukė, o skundą dalyje dėl reikalavimų įpareigoti atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.
21. Pareiškėjai J. V. M. ir ieškovė A. O. M. 2014 m. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įvykdyti 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 52/11965 atkuriant J. V. M. nuosavybės teises į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), grąžinant šią žemę per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos J. V. M. ir įregistruojant į šią žemę VĮ Registrų centre nuosavybės teises J. V. M..
22. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014 pareiškėjų skundą atmetė.
23. Taigi, naujai pateiktu ieškiniu bendrosios kompetencijos teismui ieškovė dar kartą bando įgyvendinti savo nuosavybės teises į savo tėvo M. M. iki žemės nacionalizacijos valdytą 15 ha ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini).
24. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad teise atkurti nuosavybės teises į savo tėvo M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 15 ha ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini), pasinaudojo (realizavo) tik vienas iš pretendentų – apeliantės brolis J. V. Meilutis, pateikdamas 1991 m. spalio 28 d. Kauno apskrities viršininko administracijai prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-113478 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno r.)“ parinko J. V. M. nuosavybės teisių atkūrimo būdą už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 52/11965 J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 15 ha žemę.
25. Šio administracinio akto (sprendimo) teisėtumas buvo patikrintas ir teismine tvarka. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr.1-2325-142/2009, bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010, padarė išvadą, kad atkuriant nuosavybės teises J. V. M. joks teisės aktas nebuvo pažeistas. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad apeliantės nurodytos aplinkybės dėl tos pačios žemės grąžinimo jau buvo ištirtos kitose teismuose išnagrinėtose bylose: Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. Ik-25-402/2012 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012) ir Nr. I-2943-422 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-585-261/2015).
26. Taigi, sprendimas atkurti ieškovės broliui J. V. M. nuosavybės teises į jo tėvo iki žemės nacionalizavimo valdytą 15 ha ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini), šiai dienai yra galiojantis ir nepanaikintas. Tai reiškia, kad klausimas dėl nuosavybės teisių į žemę, kurią pareikštu šioje civilinėje byloje ieškiniu siekia atgauti apeliantė, jau yra išspręstas ir jokie ginčai dėl to negalimi.
27. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti apeliantės ieškinį, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, jog apeliantė siekia pakartotinio teisme jau išspręsto ginčo išnagrinėjimo, tačiau suklydo nurodydamas tokio savo procesinio sprendimo teisinį pagrindimą. Šią faktinės situacijos teisinio įvertinimo klaidą, skundžiamą teismo nutartį palikdamas nepakeistą, ištaiso apeliacinės instancijos teismas (CPK 328, 338 straipsniai).
28. Minėta, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais jau yra išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių į M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 15 ha ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini), grąžinimo.
29. Vienas iš bendrųjų teisės principų yra įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties ar įsakymo privalomumas, vykdytinumas ir sprendimo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas; draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia (CPK 18 straipsnis). Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat jie negali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus bei teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-448-464/2021).
30. Nagrinėjamu atveju apeliantė 2021 m. birželio 21 d. pareikštu ieškiniu siekia, kad būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės ir teisiniai santykiai, nei buvo nustatyti prieš tai minėtose išnagrinėtose bylose. Kitaip tariant, apeliantė, inicijuodama naują bylą, siekia joje paneigti teismų jau konstatuotus faktus ir nori, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į tą pačią M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 15 ha ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini), tik kitu būdu – natūra.
31. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kad naujai pareikštu ieškiniu iš esmės siekiama įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo ir jais nustatytų faktų bei teisinių santykių modifikavimo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti tokį ieškinį, tačiau ieškinį atsisakytina priimti ne dėl jo tapatumo, ar kad pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, o dėl to, kad tokio pobūdžio ginčas negali dar kartą būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.