- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-23
- Bylos Nr.
- e2-2840-656/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00989-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Ieškovas
- A. O. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant ieškovei A. O. M., atsakovo Lietuvos Respublikos atstovės Teisingumo ministerijos įgaliotam asmeniui Ramūnui Valatkai
viešame posėdyje žodinio proceso tvarka panaudojant Zoom programinę įrangą, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Šalies argumentai
1. Ieškovė nurodė, kad Kauno apylinkės teismo civ. byloje Nr. e2-17291-1026/2021 teisėja V. M. priėmė 2021 m. birželio 28 d. nutartį (toliau ir Nutartis Nr.1), kuria atsisakė priimti ieškovės ieškinį, remdamasi CPK 137 str. 2 dalies 4 ir 8 punktais.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apygardos teismo teisėjas G. K., išnagrinėjęs bylą Nr. e2S-1435-413/2021 apeliacine tvarka, priėmė 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartį (toliau ir Nutartis Nr.2) , kuria atmetė mano atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko galioti nepakeista ir atsisakė priimti mano ieškinį, remdamasis CPK 137 str. 2 dalies 1 p. Priimant šią nutartį, buvo padaryti neteisėti kalti veiksmai, dėl kurių ieškovei atsirado žala.
Šalies argumentai
3. Ieškovė nurodė, kad teismai ir teisėjai atsisakydami priimti jos ieškinį dėl nuosavybės teisių į tėvo M. M. valdytą žemę, padarė neteisėtus kaltus veiksmus, dėl kurių ieškovei atsirado žala. Įrodymai šioje byloje gali būti tik teisėjų išnagrinėtų bylų medžiaga, kurias nagrinėdami teisėjai padarė kaltus neteisėtus veiksmus, atsisakydami priimti ieškinį, nesant įstatyme nustatytų pagrindų (CPK 137 str. 2 dalis).
4. Ieškovė teisėjų V.M. ir G.K. veiksmus atsisakant priimti ieškinį laiko ne tik neteisėtais kaltais veiksmais, bet ir nusikalstamais veiksmais – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Teisėjai žino, kad atsisakyti priimti ieškinį galima tik esant CPK 137 str. 2 dalyje nurodytiems pagrindams, žino, kad tokių pagrindų nėra, bet vis tiek tyčia pažeidžia CPK 137 str. 2 dalį ir atsisako priimti ieškinį.
5. Kad remiantis CPK 137 str. 2 dalies 4 p. atsisakyti priimti ieškinį negalima, nustatyta galiojančia Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi (žr. nutarties 27 p.). Tačiau neteisinga ir neteisėta Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 28 d. nutartis (Nutartis Nr.1), apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, palikta galioti nepakeista.
6. Nutartyje Nr.1 dar nurodyta, kad ieškinį atsisakoma priimti ir CPK 137 str. 2 dalies 8 p., nes ieškovė ieškinį suinteresuoto asmens vardu pateikė neturėdama tam įgaliojimų. Ieškovė ieškinį padavė savo vardu, nurodydama, kad po brolio J. V. M. mirties į pusę mūsų tėvo M. M. 15 ha žemės turi teisę jo vaikai – A. M. ir N. B.. Ieškovė juos informavo apie bylą, bet jie bylinėtis nenori. Kadangi jie nenori bylinėtis, nusivylę Lietuvos teismais, ieškovė negali jų priversti būti bendraieškoviais.
7. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad Nutartyse Nr.1 ir Nr.2 nurodytų aplinkybių matyti, kad ieškovės brolis J.V.M. 1991 m. spalio 28 d. padavė pašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovui atkūrė nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Nuosavybės teisę atkurti ekvivalentu pinigais nutarta, nes ieškovės ir jos brolio tėvo iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) perduotas naudoti (duomenys neskelbtini).
8. Neteisingas faktas, kad ieškovės tėvas žemę valdė iki nacionalizacijos. Ieškovės tėvo žemė nebuvo nacionalizuota. Tėvas žemės savininku buvo iki (duomenys neskelbtini), kai ieškovės šeima buvo tremiama į Sibirą. Lietuvos ypatingojo archyvo pažyma įrodo, kad mūsų šeima buvo tremiama į Sibirą dėl to, kad tėvas M.M. buvo pripažintas buožinio 15 ha ūkio savininku. Tremiant į Sibirą, nusikalstamais veiksmais buvo užgrobtas visas turtas, įskaitant žemę. Nusikalstamais veiksmais užgrobtas išlikęs turtas privalo būti grąžintas.
9. Neteisingas faktas, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės broliui buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą iki nacionalizacijos tėvo valdytą 15 ha žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Jeigu ieškovės broliui iš tikrųjų būtų atkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę, nebūtų brolio ir ieškovės bylų dėl tėvo žemės. Visos bylos dėl tėvo žemės yra dėl to, kad žemė užgrobta – žemė negrąžinta ir už žemę neatlyginta. Kai turtas negrąžintas ir už turtą neatlyginta, niekas negali ginčyti, kad tas turtas neužgrobtas.
10. Ieškovės broliui niekada nebuvo atstatytos (atkurtos) nuosavybės teisės į tėvo žemę, brolis niekada nebuvo tapęs tėvo žemės savininku, nes žemė jam niekada nebuvo grąžinta ir neleista įregistruoti nuosavybės teisių į tėvo žemę Registrų centre. Vien tik niekinio, nusikalstamo apgaulės akto - Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimo priėmimas ir parašymas ant popieriaus lapo, kad broliui atkuriamos nuosavybės teisės į tėvo žemę, nereiškia, kad brolis įgijo nuosavybės teises į tėvo žemę.
11. Atsakovas ir teisėjai nuolat kartoja melą. Kadangi brolis šeimos vardu padavė prašymą grąžinti žemę 1991 m. spalio 28 d. remiantis 1991 m. birželio 18 d. Įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įstatymas), tuo įstatymu remiantis privalėjo per tris mėnesius būti apsvarstytas prašymas grąžinti žemę ir žemė grąžinta, nes įstatymas nenumatė, kad išlikusi tėvo žemė gali būti valstybės išpirkta (žr. Įstatymo 12 str.). Jokių kliūčių grąžinti žemę nebuvo. Žemė nebuvo grąžinta tik dėl nusikalstamų valdžios pareigūnų veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
12. Įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę atstatomos tik grąžinant žemę natūra arba ekvivalentine natūra. Kitokių būdų atstatyti nuosavybės teises į žemę įstatymas nenumatė, nes kitokių būdų nėra. Išmokant žemės savininkui piniginę kompensaciją už jo žemę, savininkas ne įgyja nuosavybės teises į žemę, bet gavęs už žemę pinigus, nuosavybės teisių netenka. Brolis nesutiko su tokia valdžios pareigūnų savivale ir melu, todėl brolis nepateikė banko sąskaitos, į kurią būtų pervesti 18585 litai.
13. Atsakovas melagingai tvirtina, kad išmokant kompensaciją pinigais, atkuriamos į žemę nuosavybės teisės. Toks tvirtinimas prieštarauja ir Įstatymui, ir 1995 m. spalio 24 d. Vyriausybės nutarimui Nr.1379, kuriame nustatyta, kad pirmiausiai žemė turi būti sugrąžinta ir įregistruota savininko vardu, ir tik tada, esant būtinam visuomenės poreikiui, žemė gali būti išperkama iš savininko Civilinio Kodekso 4.100 straipsnio nustatyta tvarka. Ieškovės brolis niekada nebuvo tapęs tėvo žemės savininku, todėl iš jo žemė negalėjo būti valstybės išpirkta.
14. Atsakovas tvirtina, kad „Nuosavybės teisę atkurti ekvivalentu pinigais nutarta“ dėl to, kad tėvo žemė buvo perduota naudotis (duomenys neskelbtini). Toks tvirtinimas yra nesąmonė, nes pinigai nėra ir negali būti žemės nuosavybės teisių ekvivalentas. Tik kitas žemės sklypas, tolygus savininko turėtam ir jam natūra suteiktas, yra nuosavybės teisių į žemę atstatymo (atkūrimo) ekvivalentas.
15. Atsakovas nepateikė įrodymų ir nenurodo, kada ir kokiu teisės aktu remiantis tėvo žemė buvo perduota naudotis (duomenys neskelbtini). Tuo metu dar nebuvo priimtas joks Vyriausybės nutarimas skirti 1000 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nei vienu Vyriausybės nutarimu M. M. žemė nepaskirta (duomenys neskelbtini), tai įrodo Vyriausybės nutarimų tekstas. (duomenys neskelbtini) naudotis galėjo būti paskirta tik valstybei priklausanti žemė, o jeigu tokios žemės nebuvo, sutinkamai su Civilinio Kodekso 4.100 str. galėjo būti paimta savininko žemė, teisingai už žemę atlyginant. Atsakovas negali pateikti įrodymų, kad M. M. žemė būtų tapusi valstybės nuosavybe.
16. Atsakovas neteisingai remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009. Dėl to, kad priimtas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimas brolio J.V.M. byloje dėl žalos atlyginimo, teisėjai V.M. ir G.K. negalėjo atsisakyti priimti ieškovės ieškinį dėl paveldėtų nuosavybės teisių į tėvo žemę pripažinimo. Teisės pagrindas šiuo atveju būtų tas, kad bylos yra tapačios (CPK 137 str. 2 dalies 4 p.). Akivaizdu, kad bylos yra skirtingos: tai buvo ieškovės brolio byla, kurioje ieškovė nedalyvavo, byla buvo pareikšta kitu teisės pagrindu, reikalavimas buvo kitas. Ieškovė tvirtina, kad nėra nei vieno teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatyta, kad ieškovė nepaveldėjo mirusio tėvo žemės ir todėl neturi nuosavybės teisių į išlikusią tėvo žemę. Be to, Nutartimi Nr.2 nustatyta, kad šiuo teisės pagrindu remtis atsisakant priimti ieškovės ieškinį negalima.
17. Teisėjo G.K. tvirtinimas, kad ieškovė siekia pakartotinio teisme jau išspręsto ginčo išnagrinėjimo yra melagingas: nėra nei vienos bylos, kurioje būtų priimtas teismo sprendimas, jog ieškovė nepaveldėjo tėvo žemės ir todėl neturi į tą žemę nuosavybės teisių. Ieškovė dėl to ir padavė ieškinį, kurį atsisakyta priimti, kad nėra teismo sprendimo, kuriame būtų nustatyta, jog ieškovė neturi nuosavybės teisių į tėvo žemę todėl, kad ji tos žemės nepaveldėjo.
18. Teisėjai V.M. ir G.K. tyčia nesant teisės pagrindo atsisakė priimti ieškovės ieškinį, atėmė iš ieškovės konstitucinę teisę kreiptis į teismą, tuo ieškovei padarant nurodyto dydžio žalą, kuri privalo būti atlyginta.
19. Ieškovė nurodė, kad straipsnyje „Žemės kaina auga lyg ant mielių“, išspausdintame laikraštyje „Ūkininko patarėjas“, nurodoma, kad remiantis VĮ Registrų centro apibendrintais statistiniais duomenimis, kad 2021 m. žemės ūkio paskirties kainos išaugo dešimteriopai. Nurodoma, kad Kauno rajone galima nusipirkti dirbamos žemės nuo 19 000 iki 150 000 Eur/ha. Tačiau tai statistinė kaina, o rinkos kaina yra žymiai didesnė (žr. https://ukininkopatarejas.lt/zemes-kaina-auga/lyg/ant/mieliu/).
20. Rinkos žemės kaina, kaip skelbiama internete Aruodas.lt, Kauno rajone svyruoja net iki 14 000 eurų už vieną arą. Dažniausiai nurodoma kaina apie 3000-4000 eurų už arą. Ieškovė įvertina tėvų žemę būtent tokia kaina – 3000 eurų už arą. Kadangi 15 hektarų sudaro 1500 arų, todėl ieškovės tėvo žemės vertė yra 4 500 000 eurų (1500 arų x 3000 eurų = 4500000 eurų).
21. Kadangi žemę neteisėtai valdo valstybė 29 su viršum metų, už 29 metus naudojant žemę negautų pajamų dydį įvertinu 435 000 eurų (iš vieno hektaro pajamos mažiausiai 1000 eurų į metus). Taip pat padaryta neturtinė žala, kurią ieškovė įvertino, remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsniu, atsižvelgiant į pergyvenimus dėl teisėjų nesąžiningumo, 100 000 eurų.
Atsakovės atsikirtimai
22. Atsakovės atstovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotino privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
23. Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau - CPK) 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normos. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia.
24. Iš Nutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 nurodytų aplinkybių matyti, kad ieškovės brolis J. V. M. 1991 m. spalio 28 d. padavė prašymą, atkurti nuosavybės teises į tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės broliui atkūrė nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Nuosavybės teisę atkurti ekvivalentu pinigais nutarta, nes ieškovės ir jos brolio tėvo iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) perduotas naudoti (duomenys neskelbtini).
25. Pasisakydamas dėl žemės perdavimo (duomenys neskelbtini) teisėtumo Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad aktai, kuriais žemės sklypas perduotas (duomenys neskelbtini) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (ankstesnis įstatymo pavadinis - įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas konstitucinės justicijos byloje Nr. 05/07, nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas).
26. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas patvirtintas res judicata galią turinčiu teismo sprendimu. Nurodytas sprendimas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimas (administracinė byla Nr. I-2325-142/2009). Šis sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A- 261-1636/2010). Įvardytuose administracinių teismų sprendimuose pasisakyta ir dėl žemės dalies, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir perduota (duomenys neskelbtini). Taip pat ir kitose administracinėse ir civilinėse bylose išnagrinėti ieškovės ir jos brolio skundai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismai skundus atmetė, o priimti teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję (Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Nr. 1-10520- 473/2014; Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. 1-2943-422/2014; Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. e1-1429-244/2018). Kitose civilinėse bylose keltas valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl neįvykdyto nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126- 464/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557313/2015). Šiose bylose teismai konstatavo, kad nuosavybės teisės atkurtos pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti peržiūrėti.
27. Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos - žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).
28. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. CK 6.248 straipsnio 3 dalyje nustatyta kaltės samprata. Siekiant įrodyti kaltę, reikia vertinti asmens jo elgesį remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartu. CPK 178 straipsnis nustato pareigą šaliai įrodyti aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus, t.y. pateikti įrodymus.
29. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2012).
konstatuoja:
II. Bylos aplinkybės, teismo argumentai, išaiškinimai ir išvados
30. Ieškovės ieškinio argumentai, susiję su tuo, kokie įstatymai, ieškovės nuomone, buvo pažeisti negrąžinant natūra tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės. Ieškovė, pateiktame ieškinyje, ieškinio pagrindu nurodo neteisėtus teismų veiksmus, teigia, kad žala jai atsirado dėl neteisėtų teismo ir teisėjų veiksmų. Nurodo, kad neteisėtus veiksmus įvykdė teisėjai priimdami nutartis, kuriomis yra atsisakyta priimti ieškovės ieškinį dėl nuosavybės teisių į tėvo žemę pripažinimo. Neteisėtus veiksmus įvykdė Kauno apylinkės teismas ir šio teismo teisėja, priėmusi 2021 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-17291-1026/2021 (Nutartis Nr. 1), bei Kauno apygardos teismas ir šio teismo teisėjas, priėmęs 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1435-413/2021 (Nutartis Nr. 2), kuria paliko nepakeistą apeliacine tvarka apskųstą Kauno apylinkės teismo nutartį. Abiem nutartimis yra atsisakyta priimti ieškovės ieškinį dėl nuosavybės teisių į tėvo žemę pripažinimo.
31. Teisėjų neteisėtus veiksmus ir kaltę ieškovė kildina iš aplinkybės, kad, jos nuomone, teismai nevertino aplinkybės, kad nebuvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, o teismai, vertindami šią aplinkybę, nurodė, jog minėtas klausimas išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
32. Iš Nutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 nurodytų aplinkybių matyti, kad ieškovės brolis J. V. M. 1991 m. spalio 28 d. padavė prašymą, atkurti nuosavybės teises į tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės broliui atkūrė nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Nuosavybės teisę atkurti ekvivalentu pinigais nutarta, nes ieškovės ir jos brolio tėvo iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) perduotas naudoti (duomenys neskelbtini).
33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas – Kauno apygardos teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą (toliau – LRKT) su prašymu ištirti, ar Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo bei Vyriausybės 2001-03-08 nutarimo Nr. 266 nuostatos dėl neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų priskyrimo Lietuvos veterinarijos akademijai, taip pat Vyriausybės 1999-05-14 nutarimo Nr. 579 nuostatos dėl valstybinės žemės priskyrimo Ginklų fondui neprieštarauja Konstitucijai ir nuosavybės teisių atkūrimą reguliuojančių įstatymų nuostatoms. Konstitucinis Teismas nustatė, kad Lietuvos valstybė, siekdama atkurti nuosavybės teises bei atstatyti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją, kurios esmė – siekti užtikrinti ne tik savininko, bet ir visuomenės interesus kompensuojant išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teismas pabrėžė, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui gali būti taikomos alternatyvos ir tai nepažeidžia Konstitucijos nuostatų, nuosavybės teisių apsaugos bei teisėtų lūkesčių principų. LRKT nustatė, kad viena iš priežasčių negrąžinti išlikusio nekilnojamojo turto savininkams yra jo suteikimas mokslo ir mokymo įstaigoms, nes be nekilnojamojo turto, jos negalėtų vykdyti savo funkcijų ir tenkinti visuomenės poreikių. Nutarime konstatuota, kad Lietuvos veterinarijos akademija yra viena iš praktinio mokymo įstaigų, kurios veiklai vykdyti reikalingas nekilnojamasis turtas. Taigi žemės suteikimas šiai įstaigai neprieštaravo konstituciniams principams. Teismas nustatė, kad žemės perdavimas Ginklų fondui buvo pateisintas valstybės reikmių užtikrinimu, todėl šis žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamos žemės kategorijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo bei Vyriausybės 2001-03-08 nutarimo Nr. 266 nuostatos taip pat Vyriausybės 1999-05-14 nutarimo Nr. 579 nuostatos dėl valstybinės žemės priskyrimo Ginklų fondui neprieštarauja Konstitucijai.
34. Pasisakydamas dėl žemės perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumo LRKT yra konstatavęs, kad aktai, kuriais žemės sklypas perduotas Lietuvos veterinarijos akademijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (ankstesnis įstatymo pavadinis - įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas konstitucinės justicijos byloje Nr. 05/07, nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas).
35. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal CK 6.272 straipsnyje įtvirtintą deliktą, gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantas prašo tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalą (nuostolius) ir kaltę. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).
36. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).
37. Sutiktina su atsakove, kad nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas patvirtintas res judicata (įsiteisėjusio sprendimo) galią turinčiu teismo sprendimu. Nurodytas sprendimas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimas (administracinė byla Nr. I-2325-142/2009). Šis sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A- 261-1636/2010). Įvardytuose administracinių teismų sprendimuose pasisakyta ir dėl žemės dalies, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir perduota (duomenys neskelbtini). Taip pat ir kitose administracinėse ir civilinėse bylose išnagrinėti ieškovės ir jos brolio skundai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismai skundus atmetė, o priimti teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję (Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Nr. 1-10520- 473/2014; Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. 1-2943-422/2014; Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. e1-1429-244/2018). Kitose civilinėse bylose keltas valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl neįvykdyto nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126- 464/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557313/2015). Šiose bylose teismai konstatavo, kad nuosavybės teisės atkurtos pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti peržiūrėti.
38. Pagrįsta atsakovės pozicija, kad ieškovės ieškinio argumentai, susiję su tuo, kokie įstatymai, ieškovės nuomone, buvo pažeisti negrąžinant natūra tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės, negalėjo būti vertinami. Vertinant minėtu aspektu Kauno apylinkės teismo civ. byloje Nr. e2-17291-1026/2021 teisėjos veiksmus priimant 2021 m. birželio 28 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo teisėjo veiksmus išnagrinėjus bylą Nr. e2S-1435-413/2021 apeliacine tvarka ir priimant 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartį, nėra pagrindo pripažinti, kad atlikti neteisėti teisėjų veiksmai. Nėra pagrindo spręsti, kad tesėjai ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip. Todėl nėra pagrindo taikyti 6.272 straipsnio numatytos atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėjo neteisėtų veiksmų.
39. Ieškovė nurodė, kad Kauno apylinkės teismo civ. byloje Nr. e2-17291-1026/2021 teisėja V. M. priėmė 2021 m. birželio 28 d. nutartį (Nutartis Nr.1), kuria atsisakė priimti ieškovės ieškinį, remdamasi CPK 137 str. 2 dalies 4 ir 8 punktais (kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl to pačio ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo). Kauno apygardos teismo teisėjas, išnagrinėjęs bylą Nr. e2S-1435-413/2021 apeliacine tvarka, priėmė 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartį (Nutartis Nr.2) , kuria atmetė ieškovės atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko galioti nepakeista ir atsisakė priimti ieškovės ieškinį, remdamasis CPK 137 str. 2 dalies 1 p. (ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka). Nutartyje Nr.2 konstatuota, kad naujai pareikštu ieškiniu iš esmės siekiama įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo ir jais nustatytų faktų bei teisinių santykių modifikavimo, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti tokį ieškinį, tačiau ieškinį atsisakytina priimti ne dėl jo tapatumo, ar kad pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, o dėl to, kad tokio pobūdžio ginčas negali dar kartą būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
40. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo teisėja, atsisakydama priimti apeliantės ieškinį, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, jog apeliantė siekia pakartotinio teisme jau išspręsto ginčo išnagrinėjimo, tačiau suklydo nurodydamas tokio savo procesinio sprendimo teisinį pagrindimą. Šią faktinės situacijos teisinio įvertinimo klaidą, skundžiamą teismo nutartį palikdamas nepakeistą, ištaiso apeliacinės instancijos teismas (CPK 328, 338 straipsniai).
41. Nagrinėjamoje byloje teismas konstatuoja, kad sprendžiant teisėjos kaltės klausimą priimant Nutartį Nr.1 nėra pagrindo konstatuoti teisėjai padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai pat nėra pagrindo konstatuoti, kad teisėja priimdama Nutartį Nr.1 aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip. Todėl nėra pagrindo taikyti 6.272 straipsnio numatytos atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėjo neteisėtų veiksmų.
42. Nurodytina, kad CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata negali būti taikoma kaip priemonė, skirta dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą ar kvestionuoti konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas. Vadovaujantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Instancinė teismų sistema yra skirta užtikrinti, kad būtų šalinamos galimos žemesnių instancijų teismų klaidos, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).
43. Sutiktina su atsakovės atstovu, kad nagrinėjamojoje byloje ieškovė rėmėsi tik teismų procesiniais sprendimais ir nepateikė jokių leistinų įrodymų, kad nurodytą civilinę bylą nagrinėję teismai (teisėjai) elgėsi neteisingai ar padarė klaidų, turėjusių reikšmės apelianto teisių pažeidimui. Ieškovės nurodyta byla išspręsta, teismų procesiniai sprendimai šioje byloje įsiteisėję. Aplinkybė, kad nagrinėtų bylų rezultatai nepalankūs ieškovei ir sukelia jam nepriimtinų teisinių padarinių, savaime nelemia ir nepagrindžia teismų (teisėjų) veiksmų neteisėtumo, netinkamo normų aiškinimo ir taikymo, ar įrodymų vertinimo. Teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų. Vien ieškovei nepalankių procesinių sprendimų priėmimas nėra pagrindas pripažinti, kad jo nurodytoje civilinėje byloje buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, kurioms esant gali būti sprendžiama dėl valstybės atsakomybės, todėl ieškinys atmetamas visiškai.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį atmesti visiškai.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.