- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-10
- Bylos Nr.
- 2A-126-464/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00058-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Dalia Kačinskienė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- J. V. M.
- Trečiasis asmuo
- A. O. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. V. M. ir trečiojo asmens A. O. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1491-173/2014 pagal ieškovo J. V. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, trečiasis asmuo A. O. M., dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 4-6), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės 6 270 000 Lt turtinės ir 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad įstatymo nustatyta tvarka 1991-10-28 padavė prašymą grąžinti išlikusią tėvo žemę, kuris, nepaisant daugybės skundų, buvo apsvarstytas tik po penkiolikos metų. Kauno apskrities viršininko administracija 2006-10-26 priėmė sprendimą Nr. 52/11965, kuriame nurodyta, kad ieškovui atkuriamos nuosavybės teisės į jo tėvo M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, vėliau paaiškėjo, kad šis administracinis sprendimas yra fikcija – VĮ Registrų centras atsisakė sprendimą vykdyti ir įregistruoti ieškovo atkurtas nuosavybės teises į žemę, nurodydamas, kad sprendimas yra niekinis. Žemė ieškovui nebuvo grąžinta. Dėl valstybės pareigūnų veiksmų, kuriais šiurkščiai pažeisti 1991-06-18 įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" 1 straipsnis, 12 straipsnio 5 punktas, 19 straipsnis, kreipėsi į teismą. Pažeisdamas Konstitucijos 109 straipsnį, Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1235-142/2009 neklausė įstatymo ir atmetė ieškovo skundą, priimdamas akivaizdžiai neteisėtą 2009-12-07 sprendimą, kuris, ieškovui padavus apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-12-16 nutartimi buvo paliktas nepakeistas. Ieškovo teigimu, nustačius, kad jo tėvo M. M. išlikusi laisva ir neužstatyta 15 ha žemė (duomenys neskelbtini) jam negrąžinta ir už šią žemę neatlyginta, teismo išvada, jog į tėvo žemę jam yra atkurtos nuosavybės teisės pilna apimtimi, yra neteisėta ir nesuderinama su įstatymu, Konstitucinio Teismo nutarimais bei su sveiku protu. Kadangi žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta, yra pagrindas teisės požiūriu tvirtinti, kad ieškovo tėvo M. M. žemė yra užgrobta. Pasak ieškovo, tai, kad teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Kauno apskrities viršininko administracijos 2006-10-26 sprendimu ir laikė, kad užtenka valstybės pareigūnams raštu patvirtinti, jog nuosavybės teisės į žemę yra atkurtos, laikytinas pasityčiojimu iš teisės ir teisingumo. Dėl tokių neteisėtų teismo veiksmų ieškovas, remdamasis CK 6.272 straipsniu, kreipiasi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Negrąžintos tėvo žemės vertė rinkos kaina yra 12 000 000 Lt, todėl už jam tenkančią žemės dalį – 7,5 ha – atlygintina 6 000 000 Lt, taip pat 270 000 Lt už tai, kad negalėjo naudotis žeme ir joje ūkininkauti. Už per daugiau negu 20 metų patirtas fizines ir dvasines kančias, depresiją, kurią patyrė, negalėdamas pasiekti elementaraus teisingumo, jam turi būti priteistas 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Ieškovo vertinimu, tarp nurodytos žalos ir neteisėtų teismo veiksmų, atsisakius atlyginti žalą, yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes teismui pasielgus taip, kaip to reikalauja įstatymas, jo skundas būtų patenkintas ir jam padaryta žala būtų atlyginta. Nagrinėjamu atveju teismas įteisino neteisėtus ir net nusikalstamus valstybės pareigūnų, kurie, negrąžindami M. M. žemės ir už ją neatlygindami, užgrobė didelės vertės ieškovui priklausantį turtą, veiksmus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2014-06-04 sprendimu (b. l. 121-123) ieškinį atmetė. Teismas nustatęs, kad ieškovo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės bei argumentai dėl jo tėvui M. M. priklausiusios 15 ha žemės (duomenys neskelbtini) užgrobimo, buvo išnagrinėti ir įvertinti įsiteisėjusiu ir galiojančiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-12-07 sprendimu, kurio pagrįstumas ir teisėtumas patikrintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-12-16 nutartimi (administracinė byla Nr. I-2325-142/09), sprendė, kad ieškinio reikalavimai, jog teisėjai, nagrinėdami J. V. M. skundą, padarė jam žalą, nepagrįsti. Pažymėjo, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota, jiems padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, kurių kvalifikuotas teisėjas (teisėjai) neturėtų daryti, tačiau teisėjų kalti veiksmai nagrinėjamoje byloje nenustatyti. Teismas nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju nenagrinėja minėtų teismų procesinių sprendimų argumentų, nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi tai nėra bendrosios kompetencijos teismo, nagrinėjančio bylą pirmąja instancija, paskirtis.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovas J. V. M. apeliaciniame skunde (b. l. 127-138) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014-06-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė CPK 270 straipsnio nuostatas, nes skundžiamame sprendime nenustatė jokių bylos aplinkybių, nevertino ieškovo pateiktų įrodymų, nepateikė argumentų, dėl kurių šiuos įrodymus atmetė, ir nesivadovavo įstatymais, t. y. faktiškai sprendimą atmesti ieškinį priėmė nenagrinėjęs bylos. Ieškinio reikalavimas atlyginti ieškovui padarytą žalą, remiantis CPK 6.272 straipsnio 2 dalimi, grindžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-2325-142/09 surinkta medžiaga, įrodančia šią bylą išnagrinėjusios teisėjos neteisėtus veiksmus, kurie ieškovo buvo sukonkretinti teismo proceso eigoje. Pirmosios instancijos teismas privalėjo šiuos įrodymus vertinti ir nustatyti, kodėl ieškovo nurodyti teisėjos (teismo) neteisėti veiksmai, nagrinėjant administracinę bylą, yra teisėti, tačiau tai padaryti atsisakyta motyvuojant vien tuo, kad administracinio teismo byloje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs. Nagrinėjamu atveju reali žala ieškovui atsirado būtent dėl to, kad administracinėje byloje teisėja visus valstybės pareigūnų veiksmus, dėl kurių negrąžinta ieškovo tėvo M. M. žemė, pripažino teisėtais ir atmetė ieškovo skundą, ir toks jos priimtas sprendimas įsiteisėjo. Teismo prielaida, kad sprendimo įsiteisėjimas patvirtina jį priėmusio teisėjo veiksmų teisėtumą, prieštarauja CK 6.272 straipsnio 2 dalies nuostatų esmei. Prašoma atlyginti turtinė žala atsirado dėl to, kad M. M. žemė, kurią buvo privalu grąžinti iki 1992-01-28, negrąžinta iki šiol, valstybės pareigūnams ją užgrobus prisidengiant kilniu tikslu, t. y. kad ši žemė reikalinga visuomenės reikmėms, o teismas tokius nusikalstamus valstybės pareigūnų veiksmus įteisino. Negrąžintos ieškovui tenkančios žemės, kuri yra šalia Kauno, dalies (7,5 ha) vertė – 6 000 000 Lt, skaičiuojant 8 000 Lt už arą. Pateiktų skelbimų kainos patvirtina, kad pigiau šioje vietovėje šiuo metu žemės neįmanoma nupirkti. Be to, jeigu žemė būtų grąžinta ir ieškovas būtų ūkininkavęs, per 22 metus būtų turėjęs pajamų netgi daugiau nei prašo priteisti – 270 000 Lt (12 272 Lt į metus). Neturtinė žala įvertinta, atsižvelgiant į ieškovui ir jo šeimai (motinai, kol ši buvo gyva, ir seseriai) padarytą neįkainojamą moralinę žalą, veltui virš dvidešimt metų siekiant teisingumo įgyvendinimo. Po patikinimo, jog žemė bus ieškovui bus grąžinta, sekė baisus nusivylimas, kas turėjo įtakos tam, jog pablogėjo sveikatos būklė (buvo daromos kelios operacijos, sutriko nervų sistema ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai atmesdamas ieškovo prašymus priimti sprendimą už akių, šiurkščiai pažeidė CPK 285 straipsnio reikalavimus. Pirmą kartą toks prašymas buvo pateiktas, kai atsakovas neatvyko į parengiamąjį teismo posėdį. Atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo tinkamai pranešta, tačiau jo atstovas neatvyko į teismą be pateisinamų priežasčių. Prašyme pasirengti bylai jam nedalyvaujant nenurodyta, kokioje kitoje byloje atsakovo atstovas buvo užimtas, kita vertus, atsakovą atstovaujančioje institucijoje dirba ne vienas teisininkas, kuris gali dalyvauti byloje. Be to, byloje nėra atstovo pareiškimo originalo su jo parašu. Atsakovo atstovui neatvykus į bylos nagrinėjimą iš esmės, buvo pateiktas antras prašymas priimti sprendimą už akių, tačiau teismas, nors ir pripažino, kad atsakovo atstovas neatvyko be pateisinamų priežasčių, atsisakė remtis įstatymu ir patenkinti šį prašymą.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo A. O. M. apeliaciniame skunde (b. l. 125-126) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014-06-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo ieškinį. Palaiko ieškovo J. V. M. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir pažymi, kad, atmesdamas ieškinį, teismas privalėjo motyvuoti kodėl ieškovo nurodytus neteisėtus teisėjų (teismo) veiksmus pripažįsta teisėtais.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinius skundus (b. l. 144) skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo palikti nepakeistą. Nurodo, kad valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą normą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Šalis, teigianti apie šių aplinkybių egzistavimą, privalo pateikti ir tai patvirtinančius įrodymus (CPK 178 str.). Apeliaciniame skunde reiškiama subjektyvi ieškovo nuomonė dėl teismo kaltės, nagrinėjant administracinę bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, tačiau jokių įrodymų, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos materialinės ar procesinės teisės normos, nepateikiama. Nesant tokių įrodymų, nėra galimybės konstatuoti vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, todėl ieškinys pagrįstai buvo atmestas.
Ieškovas J. V. M. ir trečiasis asmuo A. O. M. bendrame atsiliepime į vienas kito apeliacinius skundus (b. l. 140-142) prašo skundus patenkinti. Nurodo, kad iš skundžiamo teismo sprendimo turinio nėra aišku, kokio teismo kompetencija apima pareigą nagrinėti įrodymus dėl teisėjų (teismo) neteisėtų veiksmų ir jų kaltės nagrinėjant administracinę bylą pagal J. V. M. skundą. Po sprendimo paskelbimo informavus jį priėmusį teisėją, jog sprendimo turinys jiems nėra suprantamas, jokio paaiškinimo nesulaukė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo J. V. M. ir trečiojo asmens A. O. M. apeliaciniai skundai atmestini.
Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentus, taip pat teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotus duomenis (CPK 179 str. 3 d.), teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teisėjų ir teismų neteisėtų veiksmų, nepažeidė ir teisminio proceso eigą, įrodinėjimą bei sprendimo priėmimo ir surašymo tvarką įtvirtinančių procesinių teisės normų. Apeliacinių skundų argumentai teisinių prielaidų panaikinti skundžiamą teismo sprendimą nesudaro.
Iš bylos medžiagoje esančių ieškovo J. V. M. ir trečiojo asmens A. O. M., dalyvaujančios ieškovo pusėje, teismui pateiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo materialinis reikalavimas atlyginti jam padarytą žalą yra reiškiamas CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos deliktinės atsakomybės pagrindu. Apeliantų teigimu, valstybė privalo atlyginti ieškovui J. V. M. turtinę ir neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl neteisėtų teisėjų (teismų) veiksmų, nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme jo inicijuotą bylą Nr. I-2325-142/2009. Išanalizavusi argumentus, kuriais grindžiamas šią bylą pirmąją bei apeliacine tvarka nagrinėjusių teisėjų veiksmų neteisėtumas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jais iš esmės išreiškiamas nesutikimas su administracinėje byloje nustatytu faktinių aplinkybių, susijusių su apeliantų tėvui M. M. priklausiusios žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinimo procedūromis, juridiniu vertinimu, o teismo (teisėjo) neteisėtais veiksmais, kuriais apeliantams padaryta žalos, laikoma neteisingas, apeliantų teigimu, tos administracinės bylos išnagrinėjimo rezultatas (nepatenkintas toje byloje reikštas reikalavimas priteisti iš valstybės žalą) .
Teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuoti duomenys rodo, kad dėl nuosavybės teisės į M. M. žemę atkūrimo priimtų administracinių aktų teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 priimtu 2009-12-07 sprendimu, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patikrinęs sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, 2010-12-16 nutartimi paliko nepakeistą (adm. b. Nr. A-261-1636/2010). CPK 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo reikalavimas, taip pat CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies normos, kurios yra teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška, draudžia teismui nepripažinti prejudicinių faktų, t. y. nepripažinti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, įrodytomis (CPK 182 str. 2 p.) ar iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (CPK 279 str. 4 d.). Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje keliami tapatūs klausimai dėl pareigūnų veiksmų žemės nuosavybės atkūrimo procese teisėtumo negali būti vertinami iš naujo ar, juo labiau, kitaip, nei teismų jau buvo įvertinta nagrinėjant kitą dėl to iškeltą bylą. Tokia išvada ir padaryta skundžiamame teismo sprendime. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas nuostatas, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo kvestionuoti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytų prejudicinių faktų, kad nuosavybės atkūrimo procesas buvo tinkamas, o jame dalyvavę pareigūnai įstatymo normų nepažeidė, todėl išsamiau neaptarinėja apeliantų skundų argumentų, kuriais šie nesutinka su ginčo aplinkybių teisiniu vertinimu. Pažymėtina, kad jokių kitų teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų ir kaltės, lemiančios žalos apeliantams padarymą, išskyrus jau aptartus veiksmus – apeliantų vertinimu, neteisingai išnagrinėtą ankstesnę bylą ir nepatenkintą ankstesnį jų reikalavimą dėl žalos atlyginimo – apeliantai savo procesiniuose dokumentuose nenurodo. Vadinasi, apeliantai, išnaudoję visas procesines priemones instancine tvarka patikrinti administracinėje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, naujos bylos inicijavimu iš esmės siekė dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo.
Įvertinusi bylos eigą pirmosios instancijos teisme, teismo atliktus procesinius veiksmus bei procesiniais klausimais priimtų tarpinių teismo nutarčių turinį, teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti su apeliantų skundų argumentu dėl netinkamo bylos išnagrinėjimo. Teismo proceso metu visų proceso stadijų laikytasi pagal įstatymo nustatytus reikalavimus – bylai pasirengti paskirtas parengiamasis teismo posėdis (CPK 228 str.; b. l. 22, 66-68), iš karto po jo pereita į bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 231 str. 5 d.; b. l. 68), teismo posėdyje išklausyti byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai, ištirti į nagrinėjamą bylą pateikti rašytiniai įrodymai, taip pat ieškovo prašymu išreikalautoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 esantys dokumentai (CPK 235 str. 1 d., 2 d.) ir numatyta tvarka priimtas bei paskelbtas įstatyme numatytos formos procesinis sprendimas, atitinkantis teismo nustatytą teisinį rezultatą (CPK 257 str., 259 str.; b. l. 118-119, 120, 121-123). Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad teismas netenkino ieškovo ir jį atstovaujančios A. O. M., byloje turinčios ir trečiojo asmens statusą, prašymų priimti sprendimą už akių, pati savaime nereiškia, kad byla buvo išnagrinėta neteisingai. Sprendimo priėmimas atsakovui už akių yra teismo teisė, o ne pareiga, net ir susiklosčius tam CPK nurodytoms aplinkybėms, t. y. atsakovo procesiniam pasyvumui. Kita vertus, sprendimas atsakovui už akių negali būti tapatinamas su visišku ieškinio reikalavimų patenkinimu, tokiu sprendimu galima ginčą išspręsti ir nepalankia aktyviajai ginčo šaliai linkme (ieškinį atmesti, jį patenkinti tik iš dalies). Bylos išnagrinėjimo rezultatą lemia ne sprendimo priėmimo procesinė tvarka, o reikalavimų pagrįstumas ar nepagrįstumas.
Apeliantų teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo (jų nevertinimo), nulėmusio skundžiamo sprendimo turinio neatitikimą CPK 263, 265, 270 straipsnių reikalavimams, deklaratyvūs ir neargumentuoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais ir teismo ištirtais bei įvertintais duomenimis (apeliantų ir atsakovo rašytiniais, taip pat apeliantų žodiniais paaiškinimais, teiginiais šalių procesiniuose dokumentuose ir teismų prijungtoje administracinėje byloje esančia medžiaga), tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ir pakankamai argumentavo savo išvadas dėl apeliantų nurodomų teisėjų ir teismų veiksmų vertinimo CK 6.272 straipsnio 2 dalies aspektu, padarydamas pagrįstą išvadą, jog nenustačius teisėjų kaltų veiksmų, kaip to reikalaujama CK 6.272 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio. Vien apeliantų teiginių, kuriais kitaip vertinamos prejudicinę galią nagrinėjamojoje byloje turinčios faktinės ir teisinės aplinkybės, akivaizdžiai nepakanka, kad galima būtų pripažinti, jog neteisėti teisėjų (teismų) veiksmai, dėl jų atsiradusi žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos šioje byloje yra įrodyti.
Šie motyvai yra pakankami konstatuoti, kad pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra, todėl dėl kitų skundų ir atsiliepimų į juos argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų procesinei bylos baigčiai, teisėjų kolegija nepasisako.
Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad trečiasis asmuo A. O. M., remdamasi analogiškais reikalavimais ir juos pagrindžiančiais argumentais, Vilniaus apygardos teisme taip pat inicijavo naują civilinę bylą atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu (c. b. Nr. 2-3571-656/2014), kurioje trečiasis asmuo – J. V. M.. Toks apeliantų elgesys, kuomet jie reiškia ieškinius pakartotinai keldami vis tuos pačius klausimus, kaip ir kitose jų iniciatyva pradėtuose teisminiuose procesuose, nesuderinamas su CPK 5 straipsnyje įtvirtintu asmenų teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos instituto paskirtimi ir net sudaro prielaidas įžvelgti piktnaudžiavimo šia teise apraiškų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.