- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-18
- Bylos Nr.
- e2A-944-852/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06813-2022-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Andrius Verikas, Kristina Lysionok
- Ieškovas
- A. O. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- A. M., N. B.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Lysionok, Astos Pikelienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, dėl daikto išreikalavimo, tretieji asmenys – A. M., N. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. O. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, prašydama išreikalauti iš atsakovės svetimo neteisėto valdymo ieškovės tėvo M. M. 15 ha žemę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), ir perduoti šią žemę nuosavybės teisėmis ieškovei.
2. Nurodė, kad atsakovė nėra ginčo žemės savininkė, todėl neturi teisės jos valdyti ir disponuoti. Teigia, kad šią aplinkybę pagrindžia valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ 2017 m. rugsėjo 20 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad ieškovės tėvas M. M. jokios žemės neturėjo ir neturi, taip pat 2018 m. birželio 4 d. pažyma, kurioje nurodyta, jog M. M. žemė nėra įregistruota valstybės vardu. Ieškovės teigimu, tai reiškia, kad duomenys apie jos tėvo žemę apskritai yra panaikinti, siekiant nuslėpti įvykdytą nusikaltimą, užgrobiant tėvo žemę. Ieškovės teigimu, valstybės pareigūnai ginčo žemę privalėjo grąžinti iki 1992 m. sausio 28 d., tačiau ji iki šiol negrąžinta. Be to, paaiškėjo, kad M. M. žemę, kaip valstybei priklausančią žemę, Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnai įtraukė į bendrą žemės plotą, skiriamą naudotis (duomenys neskelbtini). Anot ieškovės, ginčo žemė niekada nebuvo nacionalizuota, ji buvo atimta, kai ieškovės šeima buvo tremiama į (duomenys neskelbtini), todėl žemė privalėjo būti grąžinta kaip nusikalstamais veiksmais užgrobtas turtas.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškinys pareikštas netinkamai atsakovės atstovei – šio pobūdžio santykiuose valstybę turi atstovauti Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
4. Atsakovės atstovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, kuri į civilinės bylos nagrinėjimą buvo įtraukta teismo iniciatyva, pateiktu atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė nėra ir nebuvo ginčo žemės savininkė, nes nuosavybės teisės į buvusio savininko M. M. žemę yra atkurtos ieškovės broliui J. V. M.. Pažymėjo, kad yra ne vienas teismo sprendimas, konstatuojantis nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą, taip pat ir ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimo (duomenys neskelbtini) teisėtumą, todėl nėra pagrindo ieškinio tenkinti.
5. Trečiasis asmuo N. B. atsiliepime į ieškinį prašė jį tenkinti. Nurodė, kad ieškovė kartu su J. V. M. paveldėjo jų tėvo M. M. žemę. Po J. V. M. mirties jo turtą paveldėjo trečiasis asmuo A. M. (N. B. brolis).
6. Trečiasis asmuo A. M. pateiktu atsiliepimu prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad ieškovė kartu su J. V. M. paveldėjo jų tėvo M. M. žemę. Po J. V. M. mirties atsiradusį palikimą priėmė jis pats - trečiasis asmuo A. M.. Su ieškove yra susitarta, kad grąžinus M. M. žemę, jie ją valdys kartu.
7. Dubliku ieškovė palaikė ieškinio reikalavimus, o atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateiktu tripliku palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytas aplinkybes ir argumentus. Atsakovės atstovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, civilinėje byloje tripliko nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė ieškinio reikalavimus, rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais. Nurodė, kad ta žemė yra jos tėvo. Nėra ginčo, kad tą žemę valdo valstybė. Ginčas yra ar žemė valdoma teisėtai. Patvirtino, kad jos (ieškovės) brolis J. V. M. yra miręs ir jo turtą paveldėjo jo vaikai (tretieji asmenys), kurių paveldėjimo teises ji (ieškovė) pripažįsta. Brolis paprašė grąžinti nuosavybės teisę į žemę ieškovei ir mamai. Ieškovės teigimu, ji yra tos žemės savininkė, nors teismo sprendimu ir yra nustatyta, jog brolis yra žemės savininkas ir jo turtą paveldėjo jo vaikai (tretieji asmenys). Ieškovės nuomone, tik formaliai yra teigiama, jog yra atkurtos teisės į žemę. Ji negali susitaikyti su esama neteisybe. Jos teigimu, atsakovės atstovai yra neteisūs, kad kreiptis į teismą galėtų tik brolio vaikai.
9. Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovas R. V. prašė ieškinį atmesti, rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais. Nurodė, kad tai ne pirma byla su ieškove. Konkrečiu atveju ieškovė neturi reikalavimo teisės, nes neturi įgaliojimo atstovauti paveldėtojų interesų. Paaiškino, kad tuo metu galiojo tokia tvarka, kad nuosavybė galėjo būti atkurta vienam asmeniui, tik kai kiti asmenys jos atsisakė. Ieškovė nenori įtraukti kitų asmenų, nors Lietuvos apeliacinis teismas yra aiškiai pasisakęs, kad ieškovė nėra žemės savininkė. Taigi ji neturi reikalavimo teisės, o šiuo ieškiniu ji kvestionuoja jau įsiteisėjusį minėto teismo sprendimą.
10. Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, atstovė N. Š. prašė ieškinį atmesti, rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais. Nurodė, kad iš esmės pritaria kito atstovo pateiktiems argumentams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 13 d. sprendimu nusprendė ieškovės A. O. M. ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės A. O. M. 26,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė pareikštu ieškiniu reikalauja ginčo žemės sklypą išreikalauti iš atsakovės. Atsakovės atstovai savo atsikirtimuose nurodė, kad ieškovė neįrodė vindikacinio ieškinio pagrįstumo, nes nuosavybės teisės į ginčo žemę buvo atkurtos ne jai (ieškovei), bet jos broliui, pastarajam sumokant kompensaciją. Dėl šių aplinkybių teismai yra jau pasisakę savo procesiniuose sprendimuose. Teismas pažymėjo, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir LITEKO) duomenų nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-585-261/2015, apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdą nustatė Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir nuosavybės teisės buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), kurio turinys patvirtina, kad J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško ir nustatytas atlyginimo būdas už nurodytą nekilnojamąjį turtą pinigais. Toks atkūrimo būdas atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 5 punktą, kai pinigais atlyginama už išperkamą kaimo vietovėje žemę, mišką. Esant šioms aplinkybėms, Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) gali būti įvykdytas tik išmokant J. V. M. sprendime nurodytą pinigų sumą, bet negali būti įvykdytas perduodant sprendime nurodyto dydžio žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatyta, jog už ginčo žemės sklypą ieškovės broliui buvo atkurtos nuosavybės teisės, sumokant piniginę kompensaciją, sprendė, jog ieškovės argumentai, kad valstybė nusikalstamais veiksmais užgrobė ieškovės žemę ir ją neteisėtai valdo, yra nepagrįsti leistinais įrodymais, todėl atmetami.
11.2. Teismas pažymėjo, kad vindikaciniu ieškiniu pažeistos teisės ginamos tuo atveju, kai daikto savininkas nustojo valdyti daiktą ne savo valia ir daiktą be jokio teisinio pagrindo valdo kitas asmuo, su kuriuo daikto savininko nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ginčo žemę valstybė valdo be jokio teisinio pagrindo. Savo ieškinio reikalavimus ieškovė iš esmės grindė samprotavimais ir deklaratyviais teiginiais apie padarytą nusikalstamą veiką bei neteisėtus veiksmus dėl to, jog buvo neteisingai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Pažymėjo, jog ieškovė negali ginčyti kitose bylose įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytų faktų ir teisinių santykių, padarytų išvadų, apie tai yra pasisakęs ir Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-532-567/2022, atmetęs ieškovės apeliacinį skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neįrodė būtinų vindikacinio reikalavimo sąlygų, t. y. nepaneigė atsakovės, kaip turto valdytojos sąžiningumo prezumpcijos, teismas sprendė, jog ieškinio reikalavimas dėl daikto išreikalavimo iš atsakovės yra atmetamas kaip neįrodytas ir nepagrįstas.
11.3. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad subjektai, atstovaujantys valstybę ir Vyriausybę teismuose, yra nustatyti Lietuvos Respublikos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“. Šio nutarimo 3.14.1 papunktyje numatyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2023 m. sausio 4 d. keitėsi Nacionalinės žemės tarnybos pavaldumas – įstaigą iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos perėmė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija), atstovauja valstybę bylose dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų dėl valstybinės žemės sandorių, nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės atstovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teiginiu, jog ji nėra tinkama atstovė šioje byloje, todėl ir šiuo pagrindu ieškinį teismas taip pat atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Apeliantė (ieškovė) A. O. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant ieškovės ieškinį visa apimtimi. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su teismo sprendimu argumentus:
12.1. Sąžiningumo prezumpcija paneigiama, kai įrodoma, kad atsakovas turtą valdo neteisėtai, t. y. nebūdamas to turto savininku ir neturėdamas savininko įgaliojimų turtą valdyti. Pateikdama teismui ieškinį ieškovė nurodė, kad Lietuvos valstybė, šios bylos atsakovė, nėra ieškovės tėvo M. M. žemės savininkė, todėl žemę valdo neteisėtai. Siekiant įrodyti ieškinio pagrįstumą, ieškovė pateikė įrodymus – dvi VĮ „Registrų centras“ išduotas pažymas – 2018 m. birželio 4 d. pažyma išduota teismo reikalavimu, kurioje nurodyta, kad M. M. žemės nuosavybė nėra įregistruota valstybės vardu, ir 2017 m. rugsėjo 20 d. pažyma išduota ieškovei, kurioje nurodyta, kad ieškovės tėvas jokios žemės neturėjo ir neturi, tačiau teismas visai nevertino pateiktų įrodymų. Apeliantės teigimu, minėti dokumentiniai įrodymai yra svarbūs, nes įrodo, kad valstybė nėra M. M. žemės savininkė. Nebūdama M. M. žemės savininke, valstybė valdo M. M. žemę neteisėtai. Įstatymai reikalauja, kad nuosavybės teisės į žemę būtų įregistruotos VĮ „Registrų centras“. Valstybė nuosavybės teisių į M. M. žemę negalėjo įregistruoti, nes nebuvo ir nėra teisės pagrindo įregistruoti M. M. žemės nuosavybės teises valstybės vardu. Šiais įrodymais – VĮ „Registrų centras“ pažymomis, o taip pat Valstybinės žemės panaudos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) yra paneigta sąžiningo valdymo prezumpcija. Kadangi teismas nurodė, kad sąžiningo valdymo prezumpcija nepaneigta, teismas privalėjo nurodyti, kokiu teisės pagrindu valstybė valdo M. M. žemę. Be to, M. M. žemė nebuvo grąžinta žemės savininkams – jo turto įpėdiniams (ieškovės broliui, mamai ir pačiai ieškovei), nes žemė užgrobta. Nagrinėdamas bylą, pateiktų įrodymų apie M. M. žemės užgrobimą teismas visai nevertino. Teismas rėmėsi Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), tvirtindamas, kad šiuo sprendimu yra atkurtos nuosavybės teisės į M. M. žemę ieškovės broliui J. V. M.. Tačiau, jeigu teismas tvirtina, kad nuosavybės teisės į M. M. žemę atkurtos ieškovės broliui, tai pats teismas pripažįsta, kad valstybė neteisėtai valdo M. M. žemę, nes „atkūrus“ nuosavybės teises ieškovės broliui, valstybė neturi teisės valdyti broliui nuosavybės teisėmis priklausančios žemės.
Žemesnės instancijos teismas
12.2. Priimtuose teismų sprendimuose teismas kartoja (net remdamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu), kad ieškovės broliui J. V. M. pilna apimtimi yra atkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantės įsitikinimu, Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra niekinis, nusikalstamas apgaulės aktas. Jame nustatyta, kad ieškovės broliui J. V. M. atkuriamos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. žemę išperkant už 18 585 litų, tačiau išpirkti žemę galima tik iš žemės savininko. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai savininkui neįmanoma atstatyti nuosavybės teisių (žemė užimta kelių, aerodromų ir pan.), tik tokiais atvejais valstybė turi teisę žemę išpirkti. M. M. žemę išpirkti nebuvo teisės pagrindo, žemę grąžinti nebuvo kliūčių. Kai iš savininko žemė išperkama, savininkas ne įgyja nuosavybės teises į žemę, bet priešingai, gavęs pinigus už žemę, nuosavybės teisių į išpirktą žemę netenka. Teismas privalėjo įvertinti, kad negalima remtis niekiniu, nusikalstamu apgaulės aktu, koks yra Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini). Apie tokį sprendimą privalėjo būti pranešta prokurorui.
12.3. Teismas sprendime cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartį, jog atstatant nuosavybės teises į išlikusią žemę, Kauno apskrities viršininko nustatytas atlyginimo būdas „atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 5 punktą“. Tačiau apeliantės vertinimu, teismas negalėjo remtis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, bet privalėjo remtis 1991 m. birželio 18 d. įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Be to, Kauno apskrities viršininkas negali nustatyti atlyginimo už žemę dydį, kai įstatymas reikalauja grąžinti žemę natūra arba ekvivalentine natūra. Grąžinti M. M. žemę natūra nebuvo ir nėra jokių kliūčių. Išpirkti M. M. žemę nebuvo pagrindo.
Šalies argumentai
12.4. Faktinės bylos aplinkybės įrodo, kad 1991 m. spalio 28 d. pateikus prašymą grąžinti M. M. žemę, valdžios pareigūnai 15 metų nesvarstė prašymo, apgaulės būdu įtraukė M. M. 15 ha žemę į valstybinės žemės 215,76 ha plotą ir 2001 m. birželio 18 d. Valstybinės žemės panaudos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) perdavė neterminuotai naudotis (duomenys neskelbtini). 2006 m. spalio 26 d., kai M. M. žemė buvo atiduota (duomenys neskelbtini), priėmė nusikalstamą apgaulės aktą - administracinį Kauno apskrities viršininko sprendimą, jog į M. M. žemę, kuri VĮ „Registrų centras“ buvo įregistruota kaip valstybės nuosavybė, atkuriamos nuosavybės teisės ieškovės broliui, tačiau ieškovės broliui jam atkurtų nuosavybės teisių įregistruoti VĮ „Registrų centras“ teismas neleido. Apeliantės įsitikinimu, valstybei įgyti nuosavybės teisę į M. M. žemę teisės pagrindų nėra. Atsakovės atstovai atsikirtimuose į ieškinį tokių pagrindų nenurodė. Teismo sprendime taip pat nenurodytas teisės pagrindas, kuriuo remdamasi valstybė galėtų tapti M. M. žemės savininke. Taigi, byloje įrodyta, kad valdžia per prievartą, nevykdydama 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, o taip pat Vyriausybės 1995 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 1379, negrąžino M. M. žemės ieškovės šeimai.
Atsiliepimas
13. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime prašo apeliantės (ieškovės) apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius pagrindinius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad Lietuvos Respublikos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.14.1 papunktyje numatyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2023 m. sausio 4 d. keitėsi Nacionalinės žemės tarnybos pavaldumas – įstaigą iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos perėmė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija), atstovauja valstybę bylose dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų dėl valstybinės žemės sandorių, nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo. Šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija yra netinkama atsakovės atstovė nagrinėjamoje byloje. Atsakovės atstovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nėra tinkama bylos šalis nagrinėjamoje byloje, todėl ir minėtu pagrindu apeliantės reikalavimas buvo netenkintas. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad apeliantė šios pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos vadovaujantis nurodytu teisiniu pagrindu, neginčija, tokiu būdu apeliantės nurodyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris yra pagrįstas ir teisėtas.
Atsiliepimas
14. Atsakovės atstovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, atsiliepime prašo apeliantės (ieškovės) apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius pagrindinius argumentus:
14.1. Faktą, jog nuosavybės teisės į apeliantės prašomą grąžinti žemę yra atkurtos, patvirtina Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ((duomenys neskelbtini))“, kuriuo buvo parinktas J. V. M. nuosavybės teisių atkūrimo būdas už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais ir tos pačios dienos sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės už 15 ha atlyginant pinigais, kadangi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 116 punktą, sprendimo priėmimo data yra nuosavybės teisių atkūrimo diena. Be to, Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 konstatavo, jog nuosavybės teisės į M. M. žemę jau yra atkurtos. Administracinių aktų teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1363/2010.
Žemesnės instancijos teismas
14.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija yra netinkama atsakovės atstovė nagrinėjamoje byloje, kadangi pagal jai suteiktus įgalinimus ir galiojantį teisinį reguliavimą, negali atlikti žemės tvarkymo ir administravimo funkcijų. Be to, atsakovės įsitikinimu, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, kurie įrodymai atmetami, o kurie ne, todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų, tinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, kas sudaro pagrindą pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėtu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
16. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. – pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2 – 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl apeliantės prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka
18. Apeliantė (ieškovė) A. O. M. pateiktu papildomu prašymu prašė skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantės vertinimu, šiuo atveju yra būtina bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi atsakovės atstovių atsiliepimuose į apeliacinį skundą nenurodyti atsikirtimai į esminius apeliacinio skundo argumentus, o taip pat nurodyti klaidinantys teismą atsikirtimai. Neišsiaiškinus esminių bylos aplinkybių, neįmanoma visapusiškai ir objektyviai apeliacine tvarka išnagrinėti bylos.
19. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).
20. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis. Pažymėtina ir tai, jog apeliacinis procesas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o tik pirmosios instancijos teisme priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, todėl yra teisiškai nereikšmingos apeliantės (ieškovės) nurodytos aplinkybės dėl atsakovės atstovių pateiktų atsiliepimų (jų turinio) į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl apeliantės argumentų
21. Apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes bei nepagrįstai konstatavo, jog Lietuvos Respublika yra teisėta žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), savininkė. Be to, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, todėl padarė nepagrįstas išvadas.
22. Kaip jau buvo minėta, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina tik tai, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
23. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apeliantės (ieškovės) apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, neturi pagrindo kitaip vertinti šios bylos aplinkybes ir padaryti kitokias išvadas dėl ieškovės ieškinio reikalavimų ir ieškinyje nurodytų aplinkybių, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas. Visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą.
24. Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) 4.95 – 4.99 straipsniuose. Pagal šiuose straipsniuose nustatytą teisinį reglamentavimą būdas, kuris turėtų būti taikomas, ginant pažeistas savininko teises, priklauso nuo to, kaip pasireiškia daikto savininko teisių pažeidimas. Jei savininko teisių pažeidimas susijęs su valdymo praradimu, turėtų būti reiškiamas ieškinys dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo – vindikacinis ieškinys (lot. – rei vindicatio). Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, turėtų būti reiškiamas ieškinys dėl nuosavybės teisės pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu, pašalinimo – negatorinis ieškinys (lot. – actio negatoria).
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.95 straipsnio taikymo sąlygas daugkartinėje savo praktikoje yra nurodęs, kad reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 5) daiktas yra natūra; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451-686/2015). Aprašytos sąlygos yra kumuliatyvios, t. y. kai netenkinama bent viena iš jų, tenkinti vindikacinį ieškinį nėra pagrindo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007).
26. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aptartą kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, jog būtent ieškovė, reikšdama vindikacinį ieškinį, privalėjo įrodyti vieną iš pagrindinių aplinkybių, kad ieškinio pareiškimo metu ji yra vienintelė teisėta žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), savininkė, o atsakovė, Lietuvos Respublika, šį žemės sklypą valdo neteisėtai, tačiau ieškovė minėtos pareigos ne tik neįvykdė, bet ir įrodinėjo aplinkybėmis, kurios teismų buvo išsamiai įvertintos išnagrinėtose civilinėse bei administracinėse bylose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo išvados, jog nebuvo paneigta atsakovės, kaip turto valdytojos, sąžiningumo prezumpcija. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors apeliantė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, tačiau iš esmės apeliaciniame skunde nepateikdama naujų argumentų, dėl kurių nebūtų pasisakęs pirmosios instancijos teismas, toliau tvirtina, kad VĮ „Registrų centras“ pažymos patvirtina ieškovės reikalavimų teisėtumą, t. y. jog ieškovė yra teisėta žemės sklypo savininkė, bei tai, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi yra niekiniai, apgaulės būdu priimti administraciniai aktai.
27. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliantės (ieškovės) pirmosios instancijos teismui pateiktus rašytinius įrodymus, o būtent VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo 2017 m. rugsėjo 20 d. pažymą dėl informacijos apie nekilnojamąjį turtą pateikimo Nr. (3.11.4)KATS-5520, ir 2018 m. birželio 4 d. pažymą dėl informacijos teikimo Nr. (3.1.6.)KAS-697, pažymi, kad minėtos pažymos, priešingai nei nurodo apeliantė, nei patvirtina, nei paneigia ieškovės teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių ir sąsajumo su civilinėje byloje pareikštais reikalavimais (CPK 180 straipsnis). Paminėtina, kad 2018 m. birželio 4 d. pažyma dėl informacijos teikimo Nr. (3.1.6.)KAS-697 buvo pateikta pagal paklausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. eI-1429-244/2018, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškėjos A. O. M. skundas atsakovėms Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Minėtoje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu nutraukė dalį administracinės bylos, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą. Tuo tarpu iš 2017 m. rugsėjo 20 d. pažymos dėl informacijos apie nekilnojamąjį turtą pateikimo Nr. (3.11.4)KATS-5520 matyti, kad buvo pateiktas atsakymas į ieškovės paklausimą (prašymą), ir nurodyta, jog M. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise įregistruotų žemės sklypų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), neturi ir neturėjo, tačiau ieškovė ne tik nepateikė savo kreipimosi (prašymo) į VĮ „Registrų centras“, siekiant nustatyti jo turinį, bet ir plačiau nedetalizavo, kaip minėtas VĮ „Registrų centras“ atsakymas patvirtina, kad ieškovė yra teisėta žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), savininkė, o atsakovė, t. y. Lietuvos Respublika, minėtą sklypą užvaldė neteisėtai. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-585-261/2015 nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir nustatytas atlyginimas pinigais už tą žemę ir nėra pripažinta teisė pareiškėjams (J. V. M. ir A. O. M.) į nekilnojamąjį daiktą, todėl, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 1 straipsnį, sprendimas negalėjo būti registruojamas nekilnojamo turto registre. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis.
28. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog ieškovė ieškinio reikalavimus iš esmės grindė samprotavimais ir deklaratyviais teiginiais apie padarytą nusikalstamą veiką bei neteisėtus veiksmus dėl to, jog buvo neteisingai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, t. y. apeliantė iš esmės ginčijo Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), nors šių priimtų administracinių aktų teisėtumas jau buvo patvirtintas. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – ir LITEKO) esančių duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad nuosavybės teisių į apeliantės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiu res judicata (liet. – galutinio teismo sprendimo) galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636-10 paliko nepakeistą. Taigi, apeliantės (ieškovės) broliui J. V. M. jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, išmokant jam kompensaciją pinigais, o tai reiškia, kad nuosavybės atkūrimo procedūros yra užbaigtos, kurių teisėtumas, kaip jau buvo minėta, įvertintas administracinių teismų ir įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl teisių į nuosavybę pažeidimų nebuvimo pasisakyta. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, jog apeliantė, iki ieškinio pareiškimo momento, apskritai jokia apimtimi neturėjo nuosavybės teisių į žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), todėl negalėjo ir prarasti valdymo teisę be savo valios. Paminėtina ir tai, jog apeliantė (ieškovė) minėtas aplinkybes, įskaitant ir priimtus administracinius aktus, ginčijo ir kitose civilinėse bei administracinėse bylose (pvz., administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013; administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014; administracinėje byloje Nr. eI-1429-244/2018; civilinėje byloje Nr. e2-74-258/2020; civilinėje byla Nr. e2-1164-912/2021; civilinėje byloje Nr. e2-3802-1141/2021; civilinėje byloje Nr. e2-2879-603/2021 ir kt.), tačiau nepaisant to, jog apeliantės reikalavimai visose bylose buvo atmesti kaip nepagrįsti, apeliantė ir toliau kvestionuoja įsiteisėjusius administracinius aktus ir teismo procesiniais sprendimais konstatuotas faktines aplinkybes. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į vindikacinio reikalavimo tenkinimui būtinąsias sąlygas, bei šioje civilinėje byloje konstatuotas aplinkybes, sprendžia, kad apeliantė neįrodė savo nuosavybės teisių į žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat neįrodė, jog atsakovė žemės sklypą įgijo ir valdo neteisėtu būdu, todėl ieškovės reikalavimas dėl daikto išreikalavimo pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo ir negalėjo būti patenkintas.
Dėl bylos procesinės baigties
30. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl iš esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, ir kad nėra pagrindo naikinti ar keisti šį sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
33. Kadangi apeliantės (ieškovės) apeliacinis skundas iš esmės atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
34. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliantės (ieškovės) A. O. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.