Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-802-562/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-05-02
Bylos Nr.: e2A-802-562/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-48-3-01129-2023-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius, Rosita Patackienė
Ieškovas: D. S.
Atsakovas: L. S.
Advokatai: Vilija Gražulytė

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-802-562/2024Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01129-2023-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.2; 2.3.4.4.3; 2.3.5.2.1; 3.3.1.20 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2024 m. gegužės 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Visvaldo Kazakiūno, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės) L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovei L. S. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas D. S. (toliau – ir ieškovas, tėvas) kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydamas:

Žemesnės instancijos teismas

1.1. Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-160-1124/2022 ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-78-852/2023 nustatytą nepilnamečio vaiko B. S. (toliau – ir nepilnametis vaikas, vaikas, sūnus) gyvenamąją vietą su L. S. (toliau – ir atsakovė, motina), nustatant ją su D. S.;

1.2. Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-160-1124/2022 ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-78-852/2023 nustatytą bendravimo su nepilnamečiu vaiku B. S. tvarką dalyje dėl tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku ir nustatyti motinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką sekančiai:

1.2.1. motina su B. bendrauja porinių metų savaičių antradieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, pasiimdama jį atitinkamą bendravimo dieną iš ugdymo/švietimo įstaigos pasibaigus užsiėmimams ir atvesdama jį tą pačią bendravimo dieną į vaiko gyvenamąją vietą 19.00 val. Dėl objektyvių priežasčių B. nelankant ugdymo įstaigos, ir šeštadieniais bei sekmadieniais B. iš vaiko gyvenamosios vietos pasiima motina atitinkamą dieną 9.00 val. ir atveda jį tą pačią bendravimo dieną į vaiko gyvenamąją vietą 19.00 val. Išskyrus šias išimtis:

1.2.1.1. neporiniais metais Naujuosius metus (dvi dienas), Kovo 11 d., Šv. Velykas (dvi dienas), Tėvo dieną (birželio pirmas sekmadienis), vaikų močiutės M. B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Jonines (birželio 24 d.), tėvo gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Žolines (rugpjūčio 15 d.), Visų Šventųjų dieną (lapkričio 1 d.), B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini));

1.2.1.2. poriniais metais Vasario 16 d., Gegužės 1 d., Tėvo dieną (birželio pirmas sekmadienis), vaikų močiutės M. B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Valstybės dieną (liepos 6 d.), tėvo gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Kūčias (gruodžio 24 d.), Šv. Kalėdas (dvi dienas), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)).

1.2.2. Bendravimo tvarka šventinėmis dienomis:

1.2.2.1. motina bendrauja su B. poriniais metais – Naujuosius metus (dvi dienas), vaikų senelio R. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Kovo 11 d., Šv. Velykas (dvi dienas), Motinos dieną (gegužės pirmas sekmadienis), Jonines (birželio 24 d.), motinos gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Žolines (rugpjūčio 15 d.), Visų Šventųjų dieną (lapkričio 1 d.), B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), vaikų močiutės V. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini));

1.2.2.2. motina bendrauja su B. neporiniais metais – vaikų senelio R. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Vasario 16 d., Gegužės 1 d., Motinos dieną (gegužės pirmas sekmadienis), Valstybės dieną (liepos 6 d.), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), motinos gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), vaikų močiutės V. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Kūčias (gruodžio 24 d.), Šv. Kalėdas (dvi dienas).

1.2.3. Bendravimo tvarka atostogų metu:

1.2.3.1. motina bendrauja su B. porinių metų rudens ir pavasario atostogų metu pagal 1 punkte nustatytą tvarką;

1.2.3.2. motina bendrauja su B. neporinių metų žiemos atostogų metu pagal 1 punkte nustatytą tvarką;

1.2.3.3. konkretus motinos bendravimo laikas su B. vasaros metu nustatomas iš anksto, atsižvelgiant į sutartą šalių bendravimo laiką vasaros metu su L. ir L., motinos atostogų grafiką ir galimybes. Vaiko motina neporiniais metais turi pirmenybę pasirinkti atostogų laiką su vaiku, kuris negali būti ilgesnis nei 14 kalendorinių dienų.

1.2.4. Jei motina dėl svarbių priežasčių negali nustatytu laiku pasiimti B., privalo apie tai iš anksto raštiškai (įskaitant elektronines ryšio priemones) informuoti tėvą. Praleistas bendravimo su B. laikas nėra kompensuojamas kitu metu.

1.2.5. B. esant pas vieną iš tėvų, kitas iš tėvų su juo gali bendrauti neribotai telefonu, internetu ir kitomis ryšių priemonėmis.

1.2.6. Kiekvienas iš tėvų privalo raštu (įskaitant elektronines ryšio priemones) informuoti kitą iš tėvų apie išvykimą iš nuolatinės jo gyvenamosios vietos su vaikais ilgesniam negu vienos dienos laikotarpiui, nurodant konkrečią išvykimo vietą.

1.2.7. Kiekvienas iš tėvų privalo raštu (įskaitant elektronines ryšio priemones) informuoti kitą iš tėvų apie B. traumą, ligą, kitas svarbias aplinkybes bei bendradarbiauti, sprendžiant gydymo, priežiūros ir kitus klausimus.

1.3. Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-160-1124/2022 ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-78-852/2023 nustatytą bendravimo tvarką dalyje dėl tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais L. S. ir L. S. ir nustatyti tokią D. S. bendravimo tvarką su L. S. ir L. S.:

1.3.1. tėvas bendrauja su L. kiekvieną neporinę metų savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio); tėvas bendrauja su L. kiekvieną neporinę metų savaitę (pirmadienį, antradienį, šeštadienį, sekmadienį), kiekvieną porinę metų savaitę (trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį). Išskyrus šias išimtis:

1.3.1.1. poriniais metais – Naujuosius metus (dvi dienas), vaikų senelio R. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Kovo 11 d., Šv. Velykas (dvi dienas), Motinos dieną (gegužės pirmas sekmadienis), Jonines (birželio 24 d.), motinos gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Žolines (rugpjūčio 15 d.), Visų Šventųjų dieną (lapkričio 1 d.), B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), vaikų močiutės V. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini));

1.3.1.2. neporiniais metais – vaikų senelio R. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Vasario 16 d., Gegužės 1 d., Motinos dieną (gegužės pirmas sekmadienis), Valstybės dieną (liepos 6 d.), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), motinos gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), vaikų močiutės V. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Kūčias (gruodžio 24 d.), Šv. Kalėdas (dvi dienas);

1.3.1.3. poriniais metais – rudens ir pavasario atostogos; neporiniais metais – žiemos atostogos.

1.3.2. Tėvas neporiniais metais praleidžia su L. ir L., Naujuosius metus (dvi dienas), Kovo 11 d., Šv. Velykas (dvi dienas), Tėvo dieną (birželio pirmas sekmadienis), vaikų močiutės M. B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Jonines (birželio 24 d.), tėvo gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Žolines (rugpjūčio 15 d.), Visų Šventųjų dieną (lapkričio 1 d.), B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini));

1.3.3. Tėvas poriniais metais praleidžia su vaikais B., L. ir L., Vasario 16 d., Gegužės 1 d., Tėvo dieną (birželio pirmas sekmadienis), vaikų močiutės M. B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Valstybės dieną (liepos 6 d.), tėvo gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Kūčias (gruodžio 24 d.), Šv. Kalėdas (dvi dienas), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini));

1.3.4. Tėvas neporiniais metais praleidžia su vaikais L. ir L. rudens ir pavasario atostogas; poriniais metais – žiemos atostogas.

1.3.5. Tėvas praleidžia su vaikais L. ir L. pusę vaikų vasaros atostogų. Konkretus vaikų buvimo laikas pas kiekvieną iš tėvų suderinamas iš anksto, atsižvelgiant į tėvų atostogų grafiką ir galimybes. Poriniais metais pirmenybę pasirinkti atostogų laiką turi tėvas.

1.3.6. Tuo atveju, kai pagal vieną iš tvarkos punktų nustatytas bendravimo laikas prieštarauja kitam tvarkos punktui, pirmumas nustatomas šia eilės tvarka: a) gimtadieniai, b) kitos šventės, c) atostogos, d) eilinės savaitės dienos ir savaitgaliai.

1.3.7. Vaikai (kai jų bendravimo grafikas sutampa) turi būti paimami kartu, išskyrus atvejį, kai vaikas serga ar dėl kitų svarbių priežasčių negali vykti su kitais vaikais kartu.

1.3.8. Kai pagal nustatytą grafiką kiekvienas iš tėvų paima vaikus iš kito tėvo, vaikai paimami prieš tai einančios dienos vakare 19 val. (arba, iš anksto susitarus ir kai tai netrukdo vaiko mokymosi grafikui - pirmosios bendravimo dienos ryte 9 val.) ir perduodami kitam iš tėvų paskutinės bendravimo dienos 19 val.

1.3.9. Jei kuris nors iš tėvų dėl svarbių priežasčių negali nustatytu laiku pasiimti vaikų, privalo apie tai iš anksto raštiškai (įskaitant elektronines ryšio priemones) informuoti kitą iš tėvų. Praleistas bendravimo su vaikais laikas nėra kompensuojamas kitu metu.

1.3.10. Tas iš tėvų, su kuriuo pagal nustatytą bendravimo tvarką yra vaikai, privalo pasirūpinti jų nuvežimu į mokyklą, būrelius, gydymo įstaigas ir pan., organizuoti gimtadienio šventę ir kt.

1.3.11. Vaikams esant pas vieną iš tėvų, kitas iš tėvų su vaikais gali bendrauti neribotai telefonu, internetu ir kitomis ryšių priemonėmis.

1.3.12. Kiekvienas iš tėvų privalo raštu (įskaitant elektronines ryšio priemones) informuoti kitą iš tėvų apie išvykimą iš nuolatinės jo gyvenamosios vietos su vaikais ilgesniam negu vienos dienos laikotarpiui, nurodant konkrečią išvykimo vietą.

1.3.13. Kiekvienas iš tėvų privalo raštu (įskaitant elektronines ryšio priemones) informuoti kitą iš tėvų apie vaiko traumą, ligą, kitas svarbias aplinkybes bei bendradarbiauti, sprendžiant gydymo, priežiūros ir kitus klausimus.

1.4. Nuo ieškinio teismui padavimo dienos priteisti iš L. S. išlaikymą nepilnamečiam vaikui B. S., 316,50 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaikas sulauks pilnametystės. Teikiamo išlaikymo dydis indeksuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Lėšas skirtas nepilnamečio vaiko išlaikymui uzufrukto teise valdo tėvas D. S.. Nepilnamečio vaiko išlaikymui skirtas lėšas už einamąjį mėnesį L. S. sumoka iki to mėnesio paskutinės dienos, pervesdama jas į D. S. atsiskaitomąją sąskaitą AB „Swedbank“ Nr. (duomenys neskelbtini).

1.5. Priteisti jam iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškovas ieškinyje paaiškino, kad:

Žemesnės instancijos teismas

2.1. tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai nusprendė, jog visų vaikų gyvenamoji yra nustatoma su motina. Tačiau susiklostė ydinga situacija, kuomet nepilnametis sūnus B. gyvena pas tėvą, nepaisant to, jog teismo sprendimu ir nutartimi jo gyvenamoji vieta yra nustatyta su motina. Net ir pasitelkus pagalbą, taip ir nepavyko išspręsti susiklosčiusios situacijos ir įtikinti B., jog jis turi gyventi pas mamą. B. yra jau 13-kos metų amžiaus ir paauglį įtikinti daryti tai, ko jis nenori, o ypatingai tokiu esminiu klausimu – pasirenkant jo gyvenamąją vietą, sudėtinga. 2022 m. gruodžio 29 d. atsakovė atvyko pasiimti nepilnamečių vaikų B. ir L., po ilgų ir bevaisių pastangų, tėvams nepavyko įkalbėti vaikų vykti pas motiną, dėl ko pastaroji, palikusi jo gyvenamąją vietą, nedelsiant iškvietė policijos ekipažą (nors pati jau buvo atsisveikinusi ir supratusi, jog per prievartą neprivers vaikų išeiti kartu). Atvykę policijos pareigūnai apklausė jį ir vaikus dėl susiklosčiusios situacijos ir iš pasakojimų suvokė, kad vaikų motina nepagrįstai jį kaltina. Policijos pareigūnai su šiuo įvykiu susijusią informaciją perdavė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, Tarnyba), ko pasėkoje vėliau šeimai buvo paskirta (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkė, kuri pasiūlė pagalbą tėvams. Pažymėjo, kad iškart sutiko ir priėmė siūlomą pagalbą, tuo tarpu atsakovė atsisakė dalyvauti paskirtoje atvejo vadyboje, kas leidžia daryti išvadą, jog nepilnamečio vaiko B. likimas jai nėra įdomus ir svarbus. Psichologo konsultacijos buvo siūlomos ir B., tačiau pastarasis jų atsisakė. Dar pirmosios instancijos teisme buvo atliekama B. apklausa dalyvaujant psichologui ir jau tada B. išreiškė didesnį nuolankumą tėvui. Kadangi teisminio bylos nagrinėjimo metu B. nuomonė nebuvo pastovi, pirmosios instancijos teismas pasirėmė ir aplinkybe, jog vaiko išklausymo akte, kurį pateikė Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, B. nurodė, jog nori gyventi su abiem tėvais. Akcentavo, kad šiuo metu situacija yra kardinaliai pasikeitusi, kadangi B. yra išreiškęs aiškią savo poziciją šiuo klausimu, jo nuomonės pakeisti negali nei tėvas, nei motina, nei šeimai į pagalbą atskubėjusios institucijos. B. yra išreiškęs aiškų norą gyventi pas tėvą. Vertimas vaiką gyventi ir būti pas motiną, būtų lygus veikimui absoliučiai priešingam vaiko interesams, kaip ir vertimas bendrauti su tėvais teismo sprendimu, nutartimi nustatyta bendravimo tvarka B. yra netinkamas ir neįgyvendinamas. Papildomai pažymėjo, jog kreipėsi į B. ugdymo įstaigos psichologę, siekiant išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių sūnus nenori bendrauti su motina. Šiai dienai gimnazijos psichologė žino tik tiek, jog B. su tėčiu „geriau“. Iš esmės B. jau priprato prie tėvo namų aplinkos, močiutės, vaikas ne kartą yra sakęs, jog jam pas tėtį ir su tėčiu gera. Atsakovė nerodo jokio noro bendrauti su vaiku, jį pasiimti į savo namus ir (ar) mėginti tam tikrais būdais atkurti prarastą ryšį tarp motinos ir sūnaus. Nurodė, kad atsakovė nelinkusi bendrauti su sūnumi, jis jaučiasi nuo jos nutolęs ir pas ją būti nenori, todėl versti paauglį bendrauti 50/50 tvarka per prievarta yra neįmanoma, kaip ir neįmanoma priversti suaugusios moters pasiimti nustatytu laiku savo vaiką. Pažymėjo, kad tiek B., tiek L., nuo dienos, kai buvo priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis, gyvena išimtinai pas jį: 2023 m. sausį B. visas dienas buvo tik pas jį, o L. pas atsakovę buvo tik sausio 1, 2, 26, 27 dienas; 2023 m. vasarį B. visas dienas buvo tik pas jį, o L. pas motiną praleido tik 2 naktis; 2023 m. kovą B. visas dienas buvo tik pas jį, o L. pas motiną praleido tik 2 naktis; 2023 m. balandį B. visas dienas buvo tik pas jį, o L. pas motiną praleido tik 5 naktis.

2.2. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2007 ir kt.). Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.169 straipsnio 3 dalis). Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį Nr. 3K-3-269/2013; 2005 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; 2003 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 334/2003 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje neapibrėžta, koks aplinkybių dėl vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimas vertintinas kaip esminis, tačiau pagal pateikiamus pavyzdžius tai galėtų būti tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 334/2001); vaiko noru pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K- 3-24/2010). Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikavo 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. Ratifikuota konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma kartu su nacionaliniais įstatymais, reglamentuojančiais klausimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Konvencijos 12 straipsnis įpareigoja teismą ir kitas institucijas, sprendžiant ginčus dėl vaikų, išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo nuomonę. Konvencija, kaip ir nacionaliniai įstatymai, vaiko amžiaus ribos dėl vaiko apklausos nenumato. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 4 dalis numato, kad sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos tėvams gyvenant skyrium, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko, galinčio pareikšti savo nuomonę, interesus bei pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi. Priimant sprendimą, vaiko norams turi būti skiriamas didelis dėmesys. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma – per atstovą (CK 3.164 str.). Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais ir būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisinio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai ar per atstovą ar atitinkamą instituciją nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. Teismui suteikta teisė ir kreiptis pagalbos į specialistus, t. y. skirti psichologinę ekspertizę. Būtina vadovautis nusistovėjusia ir gana aiškiai suformuota teismų praktika, pagal kurią, nustatant vaiko gyvenamąją vietą, turi būti vadovaujamasi tik vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje byloje būtina individualizuoti. CK 3.168 straipsnio 2 dalis nustato, jog vaikas negali būti išskirtas su tėvais prieš jo norą. CK 3.174 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas ginčą išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Nurodė, kad nepilnametis vaikas B. S. gali išreikšti savarankišką nuomonę dėl su juo susijusių klausimų (gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su motina), tačiau esant reikalui neatmetama galimybė ir prašyti skirti teismo psichologinę ekspertizę. Nepilnametis šalių sūnus B. tiek jam, tiek (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro už šeimos atvejo vadybą atsakingoms darbuotojoms buvo išsakęs, jog jis nori likti ir gyventi pas tėtį. Kognityvinės (intelektinės) raidos aspektu moksliškai įvertinta, jog paaugliai sugeba logiškai mąstyti, apibendrinti ir pateikti savo nuomonę su įrodymais, geba panaudoti įžvalgas ir įvertinti skirtumus tarp esamų ir galimų dalykų, sugeba panaudoti mąstymą ir vaizduotę sprendžiant problemas, į ką teismas ir turėtų atsižvelgti išklausęs vaiko nuomonę. Sprendžiant, ar esanti aplinka užtikrina vaiko poreikius, būtina atsižvelgti ir į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007; 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010); individualizuoti vaiko interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009); negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010), tačiau esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo – vaiko interesai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013). Pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. e2-160-1124/2022 nebuvo nustatyta jokių faktų, kuriais remiantis galima būtų spręsti, jog šalių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu prieštarautų jų interesams. Tuo tarpu atsakovė, nepaisant savo deklaruojamo noro auginti visus vaikus, visų pirma pati juos išskyrė – faktiškai sau pasiliko gyventi tik dukrą L., o L. ir B. paliko gyventi su tėvu. Be to, kaip mama, rodo minimalų susidomėjimą tik L., o B. jai absoliučiai nerūpi. Pažymėjo, kad jo motinai M. B. S. priklauso 1/3 dalis namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – namas). Namas yra padalintas 2 atskirus butus, o butas Nr. 2, t. y. butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – butas) priklauso M. B. S.. Bute yra papildomai įrengti du atskiri kambariai, kuriuose šiuo metu ir gyvena šalių nepilnamečiai vaikai B. ir L.. Butas yra moderniai įrengtas, vaikų kambariai yra atskiri, įrengti ir yra naujai suremontuoti, juose yra modernūs, saugūs vaikams baldai, be to, prie namo yra kiemas, kas yra ypatingai aktualu aktyviems vaikams.

2.3. Nors teismas, nustatydamas nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina, rėmėsi brolių ir seserų neatskiriamumo principu, toks sprendimas yra tiesiog formalus ir ydingas vaiko ir jo norų atžvilgiu. Pabrėžė, jog vaiko interesai kiekvienu atveju turi būti individualizuojami, o šiuo konkrečiu atveju formaliai verčiant vaiką gyventi per prievartą su motina vien tam, jog neva būtų užtikrintas brolių ir sesers neatskiriamumas yra nelogiška, kadangi tam ir yra nustatoma atitinkama bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka. Be kita ko, nepilnametis sūnus B. aiškiai išreiškė norą gyventi pas tėvą ir nei karto nebuvo išreiškęs apgailestavimo, kad jis negyvena su seserimi ir motina. Tuo pačiu pažymėjo, kad nėra jokių duomenų, kad jis trukdytų vaikams bendrauti tiek tarpusavyje, tiek su motina, o priešingai, visą laiką skatino tai daryti.

Atsiliepimas

3. Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti ir priteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

4. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad:

Šalies argumentai

4.1. ieškovo nurodoma aplinkybė, kad jis nebegali vykdyti teismo sprendimo yra melaginga ir traktuojama ydingai. Ieškovas niekada nesistengė sąžiningai vykdyti teismo sprendimo, nesistengė laikytis teismo nustatytos bendravimo tvarkos ir pasirūpinti, kad nepilnametis sūnus B. nustatytu laiku gyventų pas tėvą arba pas motiną. Ieškovas nurodo, kad jis nesugeba 13-kos metų amžiaus sūnaus „įtikinti daryti tai, ko jis nenori“. Pirma, jei ši aplinkybė būtų teisinga, tai akivaizdžiai patvirtintų, kad ieškovas neturi jokių tėvystės, vaiko auklėjimo įgūdžių, nes nesugeba susitarti su vaiku ir jo auklėti taip, kad jis laikytųsi jo, kaip tėvo nurodymų. Tačiau realiai situacija yra kita – ieškovas visaip pataikauja sūnui, tame tarpe neatlieka jokių veiksmų, kuriuos jis turėtų atlikti – nustatytu laiku atvežti jį į motinos gyvenamąją vietą, nurodyti, kad jis turi laikytis tvarkos. Tuo tarpu ieškovas maloniai priima sūnų, leidžia jam gyventi, nakvoti jo namuose, aprūpina ne tik maistu, bet ir visais kitais jam reikalingais dalykais (tame tarpe pramogomis, daiktais ir kt.), tuo visiškai akivaizdžiai parodydamas sūnui, kad toks neteisėto elgesio modelis, jo supratimu, yra geras, teisingas, o privalomos tvarkos nėra būtina laikytis. Pažymėjo, kad jai nėra žinoma apie jokias ieškovo pastangas, vykdant priimtą teismo sprendimą, priešingai – žinoma apie pastangas jo nevykdyti. Ieškovas pats patvirtina, kad ji dar 2022 m. gruodžio 29 d. kvietė policiją dėl to, kad ieškovas nesutiko nustatytu laiku (laikantis teismo nustatytos tvarkos) perduoti vaikų. Nors ieškinyje nurodoma, kad „tėvams nepavyko įkalbėti vaikų vykti pas motiną į namus“, tačiau tai netiesa, nes būtent ieškovas nesutiko jų perduoti, visaip pataikaudamas vaikams ir įtikinėdamas juos likti pas jį. Ieškovas nepagrįstai aiškina, kad „policijos pareigūnai apklausė ieškovą ir vaikus dėl susiklosčiusios situacijos ir iš pasakojimų suvokė, kad vaikų motina nepagrįstai kaltina ieškovą“, nes ką suvokė policijos pareigūnai, ieškovas negali nuspėti. Priešingai, kad pareigūnai suvokė situacijos rimtumą, galima spręsti iš to, kad su šiuo įvykiu susijusią informaciją perdavė Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai. Pažymėjo, kad rūpindamasi vaikų gerove, emocine sveikata, atsižvelgdama į jau buvusias apklausas ir siekdama, kad vaikai pailsėtų nuo patirto streso, nekviečia vaiko teisių specialistų vaikams apklausinėti, ir įrašomų vaikų kamantinėjimų neatlieka, nes supranta, kad vaikams tai nėra malonu. Atsakovės nuomone, ieškovo pateiktas vaizdo įrašas neturi jokios įrodomosios vertės, teismo turėtų būti vertinamas kritiškai. Kita vertus, kad vaiko nuomonė nėra aiški, tvirta, patvirtina ir ta aplinkybė, jog jis negali konkrečiai nurodyti, kodėl jam geriau pas tėvą, nuolat kartoja, kad „nežino“. Nurodė, kad sutinka, jog ieškovui naudinga lankyti psichologo konsultacijas, nes jis turi didelių psichologinių problemų, su kuriomis nesusitvarko. Tai akivaizdžiai buvo matyti ir santuokinio gyvenimo metu. Tačiau nemano, kad šios psichologinės konsultacijos yra kaip nors susiję su tuo, kad ieškovui reikia „įtikinti“ vaikus gyventi su motina. Visiškai akivaizdu (tame tarpe – ir iš pareikšto ieškinio), kad ieškovo tikslai yra priešingi. Būtent ieškovas įvėlė vaiką į kažkokią nuolat nesibaigiančią teisinę kovą, nors B. ne kartą yra minėjęs, kad jis nenori rinktis su kuo gyventi. Ieškovo teiginys, kad reikia „versti“ vaiką gyventi ir būti pas mamą, ir tai neva būtų „veikimas priešingai vaiko interesams“ yra nelogiškas ir absurdiškas. Ieškovas nesugebėjo pateikti jokių paaiškinimų, kokie gi vaiko interesai būtų pažeidžiami, jam gyvenant pas savo mamą, kaip tai jam galėtų pakenkti (išskyrus vaikiškus norus mažiau mokytis, daugiau žaisti pas tėvą kompiuteriu, nesilaikyti tvarkingumo ir elgesio taisyklių ir pan.). Akcentavo, kad priešingai nei teigia ieškovas, ji nori ir stengiasi bendrauti su vaikais, tačiau tai stengiasi daryti pagal savo galimybes, siekdama netraumuoti vaikų, sukelti jiems kuo mažiau problemų. Visuotinai yra žinoma, kad tokių teismo sprendimų (dėl vaiko gyvenamosios vietos ar bendravimo tvarkos) vykdymas yra sudėtingas, komplikuotas. Kol yra galimybių šiuos ginčus spręsti taikiai, susitarimo būdu (o su ieškovu kartais tai pavyksta, jis vaikus perduoda), tol ji nenori šio klausimo eskaluoti ir į antstolius nesikreipia. Pažymėjo, kad teisybė yra ta, kad laikytis tvarkos (paimti sūnaus nustatytu laiku) yra neįmanoma. Į ieškovo namus ji nėra įleidžiama. Ieškovo motina grasina, mojuoja šluota, keikia, šmeižia vaikų akivaizdoje, taigi, atvykti pabandyti pasiimti vaiką kainuoja daug moralinių pastangų. Ypač vyriausiojo sūnaus B. kontaktai su mama, bendravimas, yra ypač ribojamas, ieškovas jo vieno pas ją neišleidžia. Nurodė, kad iš dalies nesutinka su (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro rašte, kurį pateikė ieškovas, nurodytomis aplinkybėmis. Nurodoma, kad „vaikų mama L. S. kategoriškai atsisakė siūlomos pagalbos, nebendrauja ir nebendradarbiauja su atvejo vadybininke“. Tačiau iš šio centro ji sulaukė tik vienintelio skambučio, kurio metu buvo pasiūlyta kartu su ieškovu lankyti psichologo konsultacijas. Tačiau ji, pirma, yra įsitikinusi, kad jai tokių konsultacijų nereikia, nes su vaikais ji bendrauja normaliai, su jais sutaria, ji turi ir norą, ir galimybę griežtai ir tiksliai laikytis teismo nustatytos tvarkos – to nedaro tik ieškovas, kuris neva turi problemų su tuo (nors greičiau tik vaidina, kad turi, kadangi šioje situacijoje buvo akivaizdu, kad ieškovas tik manipuliuoja, bandydamas sudaryti vaizdą, kad jis siekia sūnų bendravimo su motina, tačiau realiai vaikus nuteikinėja prieš ją); antra, įvertinant sunkų, varginantį skyrybų procesą su ieškovu, ji nemano, kad būtų tikslinga kažkur su juo dalyvauti kartu; trečia, jai konkrečiai nebuvo paaiškinti šių konsultacijų tikslai, prasmė ir nauda; kaip minėta.

4.2. Pažymėjo, kad pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014). Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, įstatyme nenustatyta, tačiau vystoma kasacinio teismo praktikoje pateikiant to pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje. Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai. Nurodė, kad jos nuomone, jokios aplinkybės, kurios visos buvo įvertintos jau įsiteisėjusiais teismo sprendimais, nepasikeitė. Išliko ir ieškovo nenoras vykdyti šiuos teismo sprendimus. Jis toliau tyčia nevykdo teismo sprendimo, ne tik dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, bet ir kitoje dalyje – dėl išlaikymo nepilnamečio vaiko naudai priteisimo. Pagrindinis argumentas, kuriuo remiasi ieškovas – neva pasikeitęs vaiko noras. Pažymėjo, kad nemano, jog vaiko tikrasis noras būtų pasikeitęs, nebent jis yra įtakotas ir paveiktas tėvo manipuliatyvaus elgesio. Kita vertus, vaiko noras nėra vienintelė aplinkybė, kuri turėtų būti vertinama, nustatant vaiko gyvenamąją vietą. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad vaiko nuomonė nėra privaloma teismui, ji turi būti vertinama tik kartu su kitais duomenimis byloje, reikšmingų faktinių aplinkybių visumos kontekste, taigi vaiko nuomonė yra svarbi bylos aplinkybė, tačiau ne lemianti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas negali remtis vienu iš vaiko interesų turinio elementu, o turi įvertinti jų visumą. Vertindamas nustatytas aplinkybes teismas turėtų kreipti dėmesį ir į tai, kad susiformavusių asmenybių pažiūros į dorovines ir moralines vertybes (pavyzdžiui, laikymąsi teisės aktais nustatytų elgesio taisyklių, sąžiningumą, nepiktnaudžiavimą teise, interesų derinimą ir kt.) paprastai yra nuoseklios bei pastovios, tuo tarpu kai kurie kiti reiškiniai ir faktoriai gali būti epizodiniai, trumpalaikiai ar ilgainiui nesudėtingai pašalinami (pavyzdžiui, persikėlimas į kitą gyvenamąją vietą, pripratimas prie naujos šeimos aplinkos ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-2010). Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202-2014). Atskirai pažymėjo tai, kad vaiko nuomonė, akivaizdu, buvo įtakota nuolatinių tėvo pastangų paveikti ją būtent tokiu būdu. Kaip jau minėta, tėvas (ieškovas) nuo pat pirmosios bylos pabaigos pradėjo ruoštis naujai bylai, pradėjo aktyviai veikti taip, kad kuo daugiau būtų apribotos motinos (atsakovės) galimybės bendrauti su vaiku. Tuo tarpu, kai ieškovė skatino vaikus bendrauti su tėvu, neribojo bendravimo laiko ir pan., ieškovas ėmė tuo piktnaudžiauti, negrąžindamas sūnaus (ar abiejų sūnų) laiku namo. Neva vaikas nenori, o jis neva neturi pakankamai įtakos, kad jį paveiktų (nors tokie argumentai akivaizdžiai nerimti ir neįtikinantys) ir sudarydamas kliūtis motinai pasiimti vaiką iš ieškovo namų. Iš esmės, jis elgiasi manipuliatyviai – nesilaikant nustatytos tvarkos, sudarant neįmanomumą pasiimti vaikus iš ieškovo gyvenamosios vietos ir nepristatant vaikų į mamos gyvenamąją vietą, aiškinama, kad neva vaikai gyvena „su juo“, atsakovė „nepasiima vaiko“ ir t. t. Melagingai teigiama, kad ji „išskyrė vaikus – faktiškai sau pasiliko gyventi tik dukrą L., o L. ir B. paliko gyventi su tėvu“. Šias šmeižikiškas aplinkybes lengva paneigti – tegul ieškovas pateikia nors vieną įrodymą, kad ji, jai pristačius vaikus, atsisakė juos priimti, neni su jais bendrauti ir pan. Realiai visas kliūtis motinai bendrauti su vaikais sudaro tik pats ieškovas. Iš ieškovo namų deramai, ramiai paimti vaikų neįmanoma – ten vadovauja ieškovo motina. Ieškovas nesitaria, neatsiliepia telefonu, vaikų neatveža, o jiems būnant pas ją – priešingai, pasiima be jokio susitarimo, kada nori. Nurodė, kad būdama silpnesnė, kaip moteris, dėl ramaus charakterio stengiasi išvengti konfliktų, o ieškovas atvirkščiai – elgiasi despotiškai, vadovaujančiai, nesilaikydamas jokių susitarimų, viską spręsdamas tik pats. Realiai dėl didesnės ieškovo fizinės, finansinės galios, aktyvumo, siekiant nevykdyti teismo sprendimo, ji neturi jokių galimybių spręsti dėl vaikų (t. y. „pasilikti“, „palikti“), nes tai daro ieškovas. Nurodė, kad ieškovas kvestionuoja ir reiškia nepagarbą įsiteisėjusiam teismo sprendimui, vertindamas, kad sprendimas yra tiesiog formalus ir ydingas vaiko ir jo norų atžvilgiu, ginčydamas kitas šio teismo sprendimo motyvacines dalis. Akcentavo, kad prieštarauja, jog šios, jau ištirtos ir aptartos įsiteisėjusiu teismo sprendimu aplinkybės vėl būtų nagrinėjamos iš naujo. Ieškovas nurodo, kad „nėra jokių duomenų, kad jis trukdytų vaikams bendrauti tiek tarpusavyje, tiek su motina, o priešingai, visą laiką skatino tai daryti“. Įdomu, kaip tokie ieškovui neigiami duomenys galėtų atsidurti byloje, pradėtoje pagal paties ieškovo ieškinį? Pažymėjo, kad realių duomenų, jog ieškovas nors iš dalies stengtųsi laikytis teismo sprendimo ir jame nustatytos bendravimo tvarkos, iš tiesų nėra. Išskyrus paties ieškovo teiginius, išsakomus teismui ar kitiems specialistams (prieš kuriuos jis nori pasirodyti teigiamas), jokie realūs įrodymai neparodo, kad ieškovas įtikinėtų sūnų (kuris neva nenori būti pas mamą), kad jis pas ją vyktų ir būtų. Ieškovas pasistengė pridėti vaizdo įrašą, kur sūnaus klausia, kur jis nori gyventi, tačiau deja nepridėjo nei vieno savo deklaruojamo pastovaus „įtikinėjimo“ įrašo, nors ieškinyje ypač akcentuojama ši aplinkybė. Kodėl – todėl kad jis to niekada nedaro.

4.3. Ieškovo nenoras mokėti išlaikymą buvo akivaizdus jau nuo pirmosios bylos nagrinėjimo pradžios, kuomet ieškovas visais įmanomais būdais ginčijo šią pareigą, nevykdė nei teismo nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, nei įsiteisėjusio teismo sprendimo (tai patvirtina antstolės pridedama pažyma apie įsiskolinimą). Iš esmės, tai ir yra pagrindinė ieškinio padavimo priežastis – nustačius vieno ar kelių vaikų gyvenamąją vietą su juo, pareiga mokėti išlaikymą dingtų, o to būtent ir siekia ieškovas (ypač atsižvelgiant į tai, kad jis pirmosios bylos metu kovojo ir išsikovojo teisę mokėti žymiai mažesnį, nei minimalų 140 Eur/mėn. išlaikymą vaikui, tuo tarpu šioje byloje iš jos jau reikalauja priteisti „minimalų" 316,50 Eur išlaikymą.). Pažymėjo, kad ieškovo vykdomas išlaikymo nemokėjimas – ekonominio smurto forma, taikoma prieš ją. Suprantama, kad negaunant priteisto išlaikymo, yra sudėtinga išlaikyti tris vaikus. Tada ji neturi galimybių suteikti vaikams tokių pat sąlygų, kokios yra ieškovo namuose – geresnio maisto, dailesnių rūbų, įdomesnių pramogų. Tokiu būdu vaikams ieškovas atrodo „geresnis“, „palankesnis“, „labiau besirūpinantis“ jais nei mama, kuri yra reiklesnė, reikalauja stropiau mokytis ir pan. Tuo tarpu, jei išlaikymas būtų mokamas tvarkingai, visas ir laiku, ji taip pat turėtų ne mažesnes galimybes suteikti vaikams atitinkamas naudas ir pramogas. Vaikai to nesupranta, todėl nenuostabu, kad paklausti, kur jie nori gyventi, galimai nurodytų, kad pas tėtį – nes ten jie jaučiasi geriau dėl tėvo finansinių galimybių (susikurtų pažeidžiant įstatymais ir teismo sprendimu nustatytą prievolę mokėti išlaikymą).

5. Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba išvadoje nurodė, kad, ištyrus ieškovo šeimos aplinkos sąlygas, atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko B. S. teises ir teisėtus interesus, tikslinga skatinti pačius tėvus susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos, o jei tai nepavyks, galutinę išvadą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pateiks po įrodymų ištyrimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:

6.1 Pakeitė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-160-1124/2022 ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-78-852/2023 nustatytą nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatytą su L. S., nustatant ją su D. S..

6.2 Pakeitė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-160-1124/2022 ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-78-852/2023 nustatytą bendravimo su nepilnamečiu vaiku B. S. tvarką dalyje dėl tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku ir nustatė motinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką sekančiai:

6.2.1. motina su B. bendrauja porinių metų savaičių antradieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, pasiimdama jį atitinkamą bendravimo dieną iš ugdymo/švietimo įstaigos pasibaigus užsiėmimams ir atvesdama jį tą pačią bendravimo dieną į vaiko gyvenamąją vietą 19.00 val. Dėl objektyvių priežasčių B. nelankant ugdymo įstaigos, ir šeštadieniais bei sekmadieniais B. iš vaiko gyvenamosios vietos pasiima motina atitinkamą dieną 9.00 val. ir atveda jį tą pačią bendravimo dieną į vaiko gyvenamąją vietą 19.00 val. Išskyrus šias išimtis:

6.2.1.1. neporiniais metais Naujuosius metus (dvi dienas), Kovo 11 d., Šv. Velykas (dvi dienas), Tėvo dieną (birželio pirmas sekmadienis), vaikų močiutės M. B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Jonines (birželio 24 d.), tėvo gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Žolines (rugpjūčio 15 d.), Visų Šventųjų dieną (lapkričio 1 d.), B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini));

6.2.1.2. poriniais metais Vasario 16 d., Gegužės 1 d., Tėvo dieną (birželio pirmas sekmadienis), vaikų močiutės M. B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Valstybės dieną (liepos 6 d.), tėvo gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Kūčias (gruodžio 24 d.), Šv. Kalėdas (dvi dienas), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)).

6.2.2. Bendravimo tvarka šventinėmis dienomis:

6.2.2.1. motina bendrauja su B. poriniais metais – Naujuosius metus (dvi dienas), vaikų senelio R. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Kovo 11 d., Šv. Velykas (dvi dienas), Motinos dieną (gegužės pirmas sekmadienis), Jonines (birželio 24 d.), motinos gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Žolines (rugpjūčio 15 d.), Visų Šventųjų dieną (lapkričio 1 d.), B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), vaikų močiutės V. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini));

6.2.2.2. motina bendrauja su B. neporiniais metais – vaikų senelio R. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Vasario 16 d., Gegužės 1 d., Motinos dieną (gegužės pirmas sekmadienis), Valstybės dieną (liepos 6 d.), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), motinos gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), vaikų močiutės V. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Kūčias (gruodžio 24 d.), Šv. Kalėdas (dvi dienas).

6.2.3. Bendravimo tvarka atostogų metu:

6.2.3.1. motina bendrauja su B. porinių metų rudens ir pavasario atostogų metu pagal 1 punkte nustatytą tvarką;

6.2.3.2. motina bendrauja su B. neporinių metų žiemos atostogų metu pagal 1 punkte nustatytą tvarką;

6.2.3.3. konkretus motinos bendravimo laikas su B. vasaros metu nustatomas iš anksto, atsižvelgiant į sutartą šalių bendravimo laiką vasaros metu su L. ir L., motinos atostogų grafiką ir galimybes. Vaiko motina neporiniais metais turi pirmenybę pasirinkti atostogų laiką su vaiku, kuris negali būti ilgesnis nei 14 kalendorinių dienų.

6.2.4. Jei motina dėl svarbių priežasčių negali nustatytu laiku pasiimti B., privalo apie tai iš anksto raštiškai (įskaitant elektronines ryšio priemones) informuoti tėvą. Praleistas bendravimo su B. laikas nėra kompensuojamas kitu metu.

6.2.5. B. esant pas vieną iš tėvų, kitas iš tėvų su juo gali bendrauti neribotai telefonu, internetu ir kitomis ryšių priemonėmis.

6.2.6. Kiekvienas iš tėvų privalo raštu (įskaitant elektronines ryšio priemones) informuoti kitą iš tėvų apie išvykimą iš nuolatinės jo gyvenamosios vietos su vaikais ilgesniam negu vienos dienos laikotarpiui, nurodant konkrečią išvykimo vietą.

6.2.7. Kiekvienas iš tėvų privalo raštu (įskaitant elektronines ryšio priemones) informuoti kitą iš tėvų apie B. traumą, ligą, kitas svarbias aplinkybes bei bendradarbiauti, sprendžiant gydymo, priežiūros ir kitus klausimus.

6.3. Pakeitė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-160-1124/2022 ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-78-852/2023 nustatytą bendravimo tvarką dalyje dėl tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais L. S. ir L. S. ir nustatė tokią D. S. bendravimo tvarką su L. S. ir L. S.:

6.3.1. tėvas bendrauja su L. kiekvieną neporinę metų savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio); tėvas bendrauja su L. kiekvieną neporinę metų savaitę (pirmadienį, antradienį, šeštadienį, sekmadienį), kiekvieną porinę metų savaitę (trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį). Išskyrus šias išimtis:

6.3.1.1. poriniais metais – Naujuosius metus (dvi dienas), vaikų senelio R. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Kovo 11 d., Šv. Velykas (dvi dienas), Motinos dieną (gegužės pirmas sekmadienis), Jonines (birželio 24 d.), motinos gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Žolines (rugpjūčio 15 d.), Visų Šventųjų dieną (lapkričio 1 d.), B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), vaikų močiutės V. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini));

6.3.1.2. neporiniais metais – vaikų senelio R. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Vasario 16 d., Gegužės 1 d., Motinos dieną (gegužės pirmas sekmadienis), Valstybės dieną (liepos 6 d.), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), motinos gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), vaikų močiutės V. P. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Kūčias (gruodžio 24 d.), Šv. Kalėdas (dvi dienas);

6.3.1.3. poriniais metais – rudens ir pavasario atostogos; neporiniais metais – žiemos atostogos.

6.3.2. Tėvas neporiniais metais praleidžia su L. ir L., Naujuosius metus (dvi dienas), Kovo 11 d., Šv. Velykas (dvi dienas), Tėvo dieną (birželio pirmas sekmadienis), vaikų močiutės M. B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Jonines (birželio 24 d.), tėvo gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Žolines (rugpjūčio 15 d.), Visų Šventųjų dieną (lapkričio 1 d.), B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini));

6.3.3. Tėvas poriniais metais praleidžia su vaikais B., L. ir L., Vasario 16 d., Gegužės 1 d., Tėvo dieną (birželio pirmas sekmadienis), vaikų močiutės M. B. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Valstybės dieną (liepos 6 d.), tėvo gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini)), Kūčias (gruodžio 24 d.), Šv. Kalėdas (dvi dienas), L. S. gimtadienį ((duomenys neskelbtini));

6.3.4. Tėvas neporiniais metais praleidžia su vaikais L. ir L. rudens ir pavasario atostogas; poriniais metais – žiemos atostogas.

6.3.5. Tėvas praleidžia su vaikais L. ir L. pusę vaikų vasaros atostogų. Konkretus vaikų buvimo laikas pas kiekvieną iš tėvų suderinamas iš anksto, atsižvelgiant į tėvų atostogų grafiką ir galimybes. Poriniais metais pirmenybę pasirinkti atostogų laiką turi tėvas.

6.3.6. Tuo atveju, kai pagal vieną iš tvarkos punktų nustatytas bendravimo laikas prieštarauja kitam tvarkos punktui, pirmumas nustatomas šia eilės tvarka: a) gimtadieniai, b) kitos šventės, c) atostogos, d) eilinės savaitės dienos ir savaitgaliai.

6.3.7. Vaikai (kai jų bendravimo grafikas sutampa) turi būti paimami kartu, išskyrus atvejį, kai vaikas serga ar dėl kitų svarbių priežasčių negali vykti su kitais vaikais kartu.

6.3.8. Kai pagal nustatytą grafiką kiekvienas iš tėvų paima vaikus iš kito tėvo, vaikai paimami prieš tai einančios dienos vakare 19 val. (arba, iš anksto susitarus ir kai tai netrukdo vaiko mokymosi grafikui - pirmosios bendravimo dienos ryte 9 val.) ir perduodami kitam iš tėvų paskutinės bendravimo dienos 19 val.

6.3.9. Jei kuris nors iš tėvų dėl svarbių priežasčių negali nustatytu laiku pasiimti vaikų, privalo apie tai iš anksto raštiškai (įskaitant elektronines ryšio priemones) informuoti kitą iš tėvų. Praleistas bendravimo su vaikais laikas nėra kompensuojamas kitu metu.

6.3.10. Tas iš tėvų, su kuriuo pagal nustatytą bendravimo tvarką yra vaikai, privalo pasirūpinti jų nuvežimu į mokyklą, būrelius, gydymo įstaigas ir pan., organizuoti gimtadienio šventę ir kt.

6.3.11. Vaikams esant pas vieną iš tėvų, kitas iš tėvų su vaikais gali bendrauti neribotai telefonu, internetu ir kitomis ryšių priemonėmis.

6.3.12. Kiekvienas iš tėvų privalo raštu (įskaitant elektronines ryšio priemones) informuoti kitą iš tėvų apie išvykimą iš nuolatinės jo gyvenamosios vietos su vaikais ilgesniam negu vienos dienos laikotarpiui, nurodant konkrečią išvykimo vietą.

6.3.13. Kiekvienas iš tėvų privalo raštu (įskaitant elektronines ryšio priemones) informuoti kitą iš tėvų apie vaiko traumą, ligą, kitas svarbias aplinkybes bei bendradarbiauti, sprendžiant gydymo, priežiūros ir kitus klausimus.

6.4. Nuo ieškinio teismui padavimo dienos (2023 m. gegužės 25 d.) priteisė iš L. S. 250 Eur išlaikymą nepilnamečiam vaikui B. S., kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaikas sulauks pilnametystės.

6.5. Priteisė iš atsakovės L. S. ieškovo D. S. naudai 220 Eur žyminio mokesčio ir 5 089,26 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

7. Pasisakydamas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo nurodė, kad pirma, byloje nekilo ginčo, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-160-1124/2022 ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-78-852/2023 šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustačius su motina, nepilnametis vaikas iš esmės nuolatos gyveno ne pagal teismo nustatytą tvarką su motina, o su tėvu. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti kasacinio teismo nurodytos aplinkybės, jog aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 27 punktas; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje e3K-3-371-701-2021, 25 punktas). Priešingai, byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad šalių nepilnametis vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena ne su motina, o su tėvu, su kuriuo yra susiformavęs glaudus emocinis ryšys, kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas svarbiu kriterijumi sprendžiant tokio pobūdžio bylas. Antra, byloje esančiais įrodymais (t. y. vaizdo įrašu, išvadą teikiančios institucijos pateiktais duomenimis) nustatyta, kad šalių nepilnametis vaikas yra išreiškęs aiškų norą gyventi pas tėvą, o ne pas motiną. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti CK 3.174 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią teismas ginčą išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą, o taip pat CPK 380 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Trečia, vertindamas CPK 380 straipsnio 1 dalies imperatyvą, kad išreikšta vaiko nuomone teismas vadovaujasi, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams, teismas remiasi išvadą teikiančios institucijos teismo posėdžio metu pateikta išvada, jog vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas neprieštarauja geriausiems vaiko interesams. Ketvirta, išvadą teikianti institucija nurodė, kad atsakovo bute sudarytos tinkamos sąlygos vaikų poreikiams tenkinti bei išsamiai jas apibūdino. Teismo vertinimu, tai leidžia teigti, kad atsakovo gyvenamojoje vietoje šalių nepilnamečiui vaikui sudarytos kasacinio teismo nurodytos sąlygos teigiamai vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raidai, jo poreikiams turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 61 punktas). Penkta, teismas pripažįsta, kad kitos byloje nustatytos aplinkybės, t. y. šalių nepilnamečio vaiko B. S. ugdymo įstaigos psichologės paaiškinimai, socialinės priežiūros paslaugų šeimai skyrimo socialinės darbuotojos, (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro rašte nustatytos aplinkybės, taip pat patvirtina ieškinio reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo pagrįstumą. Šešta, teismas pripažįsta, kad atsakovės nurodytos aplinkybės dėl to, jog ieškovas niekada nesistengė sąžiningai vykdyti teismo sprendimo, nesistengė laikytis teismo nustatytos bendravimo tvarkos ir pasirūpinti, kad nepilnametis vaikas nustatytu laiku gyventų pas tėvą arba pas motiną, taip pat, kad vaiko nuomonė buvo įtakota jo tėvo ir dėl to neatspindėjo tikrosios jo valios, nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad ieškovas įvykdė kasacinio teismo nurodytą pareigą įrodyti, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su motina, nes šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą teismų sprendimais nustačius su motina, vaikas nuolatos gyveno ne su motina, o su tėvu; pats vaikas yra išreiškęs aiškų norą gyventi pas tėvą; išvadą teikianti institucija nurodė, kad vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas neprieštarauja geriausiems vaiko interesams, o atsakovo bute sudarytos tinkamos sąlygos vaiko poreikiams tenkinti. Todėl teismas konstatuoja, kad byloje yra nustatytos kasacinio teismo nurodytos sąlygos, pagal kurias tinkamam vaiko vystymuisi ir jo geriausiems interesams užtikrinti yra būtinas vaiko gyvenamosios aplinkos keitimas.

8. Pasisakydamas dėl bendravimo tvarkos nustatymo nurodė, kad atsižvelgia į tai, jog atsakovė nurodė, jog nesutinka su bendravimo tvarkos pakeitimu. Tai nurodydama atsakovė nepateikė savo siūlomos bendravimo tvarkos ar konkrečiais motyvais pagrįsto nesutikimo dėl ieškovo siūlomos bendravimo tvarkos nuostatų. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendė, kad neturi pagrindo pripažinti, jog ieškovo siūloma nustatyti (pakeisti) bendravimo su vaikais tvarka pažeistų vaikų interesus. Taip pat neturi pagrindo nesutikti su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, kad jo prašoma nustatyti bendravimo tvarka yra atitinkamai suderinta su prašomų pakeisti sprendimu ir nutartimi nustatyta tėvo bendravimo su L. bei L. tvarka, kadangi tėvas bendrauja su L. neporinėmis metų savaitėmis nuo pirmadienio iki sekmadienio, o su L. neporinės savaitės pirmadienį, antradienį, šeštadienį, sekmadienį ir porinės savaitės trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį, iš to seka, kad nustačius B. bendravimo tvarką su mama porinių metų savaičių antradieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, visi vaikai tomis dienomis būtų kartu su mama ir nekiltų jokia grėsmė brolių ir sesers ryšiui.

9. Pasisakydamas dėl išlaikymo priteisimo nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškinio reikalavimas pakeisti nepilnamečio vaiko B. S. nustatytą gyvenamąją vietą su L. S., nustatant ją su D. S., yra patenkintas, tenkinamas ir išvestinis ieškinio reikalavimas nuo ieškinio teismui padavimo dienos priteisti iš L. S. išlaikymą nepilnamečiam vaikui B. S.. Pažymėjo, kad vertindamas prašomo priteisti išlaikymo dydį, remiasi kasacinio teismo praktika, pagal kurią orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 21–22 punktai). Atsižvelgiant į tai, kad išlaikymą prašoma priteisti nuo ieškinio teismui padavimo dienos, remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“, kuriuo 2023 m. patvirtinta 840 Eur minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Pagal LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informaciją 2023 m. minimalų darbo užmokestį gaunantys darbuotojai, atskaičius mokesčius, gauna 633 Eur atlyginimą. Taip pat remiasi kasacinio teismo praktika, pagal kurią valstybės skiriama išmoka vaikams mažintina poreikiams skirta bendra nustatyta suma ir tik tuomet paskirstomos kiekvienam iš tėvų tenkančios išlaikymo dalys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020). Išmokų vaikams įstatymo 6 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos iki 18 metų arba iki nepilnametis vaikas pripažįstamas emancipuotu ar sudaro santuoką ir emancipuotam ar susituokusiam nepilnamečiam vaikui arba vyresniam kaip 18 metų asmeniui, jeigu jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą (įskaitant asmenis, kurių mokymą pagal bendrojo ugdymo programą ir pagal bendrojo ugdymo programą kartu su profesinio mokymo programa vykdo profesinio mokymo teikėjai, iki šie asmenys baigs bendrojo ugdymo programą, taip pat akademinių atostogų, profesinio mokymo teikėjų suteiktų dėl ligos, nėštumo ar vaiko priežiūros, laikotarpį), bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 23 metai, skiriama ir mokama 1,75 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį. Išlaikymą prašoma priteisti nuo ieškinio teismui padavimo dienos (2023 m. gegužės 25 d.), todėl remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 528, pagal kurį nuo 2023 m. kovo 1 d. nustatytas 49 Eur bazinės socialinės išmokos dydis. Tai reiškia, kad valstybės išmoka vaikui nuo 2023 m. kovo 1 d. yra 85,75 Eur. Todėl darė išvada, kad iš atsakovės vaikui priteistinos išlaikymo sumos orientacinis dydis būtiniesiems poreikiams patenkinti yra 273,63 Eur (633 Eur MMA – 85,75 Eur išmoka vaikui = 547,25 Eur / 2). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pripažino, kad ieškinyje prašoma priteisti 316,50 Eur suma viršija kasacinio teismo nurodytą orientacinį dydį būtiniesiems vaiko poreikiams patenkinti. Nors kasacinis teismas yra nurodęs, kad visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai, tačiau teismas pripažįsta, kad vadovaujantis proporcingumo principu yra būtina atsižvelgti ir į atsakovės pareigą (kartu su ieškovu) išlaikyti kitus du vaikus. Todėl atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra jauno ir darbingo amžiaus, duomenų apie jos sveikatos sutrikimus, kaip nors ribojančius jos galimybes dirbti bet kokį darbą ir išlaikyti vaikus, byloje nėra, tačiau ji turi išlaikyti ir kitus du vaikus, iš atsakovės nepilnamečio vaiko B. S. išlaikymui yra priteisiama kasacinio teismo nurodytam orientaciniam dydžiui būtiniesiems vaiko poreikiams patenkinti artima 250 Eur išlaikymo suma.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. sausio 4 d. sprendimą ir ieškinį atmesti bei priteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

11. Atsakovė apeliaciniame skunde:

11.1. pasisakydama dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo nurodė, kad visos aplinkybės dėl vaikų faktinės gyvenamosios vietos, jų norų ir nuomonės, bendravimo su vaikais, jų interesų užtikrinimo ir t. t., išsamiai buvo išnagrinėtos ankstesnėje byloje, kurioje buvo priimti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-160-1124/2022 ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-78-852/2023. Nors teismas nustatė vaikų (tame tarpe – nepilnamečio sūnaus B., dėl kurio ieškovas pareiškė naują reikalavimą) gyvenamąją vietą su motina, pagal nustatytą bendravimo tvarką, B. 50 proc. laiko turi teisę ir galimybę gyventi su tėvu. Ieškovas į teismą dėl nepilnamečio sūnaus B. gyvenamosios vietos pakeitimo su nauju ieškiniu kreipėsi 2023 m. gegužės 25 d., t. y. praėjus vos keturiems su puse mėnesio nuo galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo. Taip pat ieškovas pripažino, kad ji ne kartą yra atvykusi pasiimti nepilnamečių vaikų B. ir L. į ieškovo namus, tačiau vaikų jai pasiimti nepavyko – ieškovo teigimu, esą dėl vaikų nenoro, o jos teigimu – dėl ieškovo daromo nuolatinio poveikio vaikams nebendrauti su motina, ieškovo ir jo motinos daromo psichologinio spaudimo ir kliudymo paimti vaikus. Pastarąją aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir ieškovo pripažįstama aplinkybė dėl kviestos policijos, kreipimąsis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Visuotinai yra žinoma, kad teismo sprendimų, susijusių su nepilnamečiais vaikais (dėl vaiko gyvenamosios vietos ar bendravimo tvarkos) vykdymas yra sudėtingas, komplikuotas. Priežastys, lemiančios ginčų dėl vaikų sprendimą teismo tvarka, neretai sukelia problemų ir vykdant teismo sprendimą, susijusį su vaiko teisėmis ir interesais, lemia priverstinės teismo sprendimo įgyvendinimo procedūros taikymą. Dažniausiai teismo sprendimas, kuriuo nustatoma vaiko gyvenamoji vieta, nevykdomas dėl kitos ginčo šalies kaltės. Tačiau neretai teismo sprendimo įgyvendinimo problemos kyla dėl institucijų, pagal įstatymą įpareigotų užtikrinti tinkamą teismo sprendimo įvykdymą, veiklos. 2003 m. veiklos ataskaitoje Vaiko teisių apsaugos kontrolierės nurodyta, jog skunduose dėl nepiniginių teismo sprendimų vykdymo pareiškėjai pažymi savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų, policijos pareigūnų neveikimą, pasyvų reagavimą ar nereagavimą į skundus dėl teismo sprendimo, nustatančio vaiko gyvenamąją vietą, nevykdymo (pvz., vaikas nėra atiduodamas tėvui, su kuriuo teismo sprendimu yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta) (žr. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos veiklos ataskaita. 2003 m. sausio 1 d. – 2003 m. gruodžio 31 d.). Vaiko teisių apsaugos kontrolierė yra ne vieną kartą atkreipusi kompetentingų institucijų dėmesį į problemas, kylančias teismo sprendimų vykdymo procese, ypatingai vykdant nepiniginio pobūdžio teismo sprendimus, tačiau iš esmės teismo sprendimų, susijusių su vaikais, vykdymo problema nėra sprendžiama ir dėl augančio tėvų, turinčių nepilnamečių vaikų, gyvenančių skyriumi, skaičiaus bei kitų priežasčių, kiekvienais metais ši problema tampa vis aktualesnė (žr. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2010 m. veiklos ataskaitą Nr. 4-7). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad byloje nekilo ginčo, jog nepilnametis vaikas B. S. iš esmės nuolatos gyveno ne pagal teismo nustatytą tvarką su mama, o su tėvu D. S.. Akcentavo, kad nesutinka nei su viena iš šio teiginio dalių: nei kad vaikas „iš esmės nuolatos“ gyveno su tėvu, nei kad byloje „nekilo ginčo dėl to“ – ypač atsižvelgiant į tai, kad 50 proc. laiko sūnus B. ir turi gyventi pas tėvą, pagal teismo nustatytą bendravimo su vaiku tvarką. Teismas nepagrįstai vertino, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės vaiko gyvenamosios vietos, o ši neteisingai nustatyta aplinkybė nulėmė ir tolimesnę neteisingą teismo sprendimo motyvaciją. Teismas neatskyrė ir neįvertino teisinės „vaiko gyvenamosios vietos nustatymo“ dalies, labiau nulemiančios įstatyminį atstovavimą vaikui, jo globą, išlaikymo valdymą, nuo faktinio vaiko gyvenimo pas kiekvieną iš tėvų pagal teismo nustatytą „bendravimu su vaiku tvarką“. Pažymėjo, kad nuosekliai aiškino, jog nepilnametis sūnus gyveno ir pas ją, tačiau dažnai tėvas nesilaikė nustatytos bendravimo tvarkos, sūnaus pas ją neišleisdamas. Reziumuojant, jos pozicija byloje buvo tokia, kad santuokos nutraukimo byloje nepilnamečių vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su tėvais klausimą išsprendus tokiu būdu, kad tėvai su vaikais gyvena ir praleidžia laiką po lygiai (po 50 proc.), toks sprendimas geriausiai užtikrina visų nepilnamečių vaikų interesus. Todėl net jei faktinis kurios nors vaiko buvimo laikas pas kurį nors iš tėvų nevisiškai tiksliai atitinka nustatytą laiko limitą, šiuos klausimus galima spręsti neskubant, taikiai, siekiant padaryti kuo mažesnę psichologinę ir kitokią žalą vaikams, jų ryšiams su tėvais ir tarpusavyje vienas su kitu. Iš esmės, tarp šalių kilo ginčas tik dėl bendravimo tvarkos laikymosi (ar nesilaikymo), kadangi atsakovė faktiškai turėjo galimybę bendrauti su vaiku ne 50 proc., o šiek tiek mažiau laiko (dėl ieškovo trukdymų), bet ne dėl gyvenamosios vietos nustatymo ar pakeitimo. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ginčo esmę ir priėmė sprendimą dėl ankstesnio teismo sprendimo tokioje dalyje, kurioje jį keisti nebuvo reikalo ar pagrindo. Ieškovas, nesugebėdamas susitaikyti su jam nepalankiu teismo sprendimu, iš karto po jo įsiteisėjimo pradėjo eskaluoti menamą sūnaus nebendravimo su motina problemą, kreipėsi į vaikų teisių specialistus, deklaravo tai kaip problemą, kuriai spręsti neva reikalinga valstybės institucijų ir psichologų pagalba. Pažymėjo, kad tokios pagalbos atsisakė visiškai nematydama tam poreikio ir žinodama, kad jos santykiai su vaikais, ryšiai su jais yra geri. Pirmosios instancijos teismas nesugebėjo įžvelgti ieškiniu reiškiamo reikalavimo dirbtinumo, kadangi ieškovui reikšti tokio ieškinio būtinybės netgi nebuvo – jo teisės bendrauti su sūnumi niekaip nebuvo pažeidžiamos ar ribojamos. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad „šalių nepilnamečio vaiko B. S. ugdymo įstaigos psichologės paaiškinimai, socialinės priežiūros paslaugų šeimai skyrimo socialinės darbuotojos, (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro rašte nustatytos aplinkybės patvirtina ieškinio reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo pagrįstumą“, kadangi jos patvirtina tik ieškovo pastangas išvengti ankstesnio įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo. Atsakovės manymu, iš atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymo – vaikų neperdavimo laiku ir nustatyta tvarka atsakovei, ar išlaikymo nemokėjimo, negali gimti jo teisė pakeisti šį sprendimą, motyvuojant tuo, kad vaikai dabar daugiau gyvena su juo. Atsakovės vertinimu, tai būtų grubus teisinės valstybės principo pamynimas. Teismų praktikoje ne kartą yra paminėtas teisėje galiojantis fundamentalus principas ex injuria jus non oritur (iš neteisės negali gimti teisė), kas reiškia, jog bet koks sprendimas (rezultatas) gautas negaliojančių ar panaikintų normų pagrindu per se yra neteisėtas ir negaliojantis. Taip pat labai svarbūs asmens sąžiningumo ir nepiktnaudžiavimo teise principai, kadangi iš šių principų pozicijos ir turinio yra vertinamas asmens sąžiningumas. Ieškovo veiksmų, kai praėjus 4,5 mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo kreipiamasi dėl šio sprendimo pakeitimo (motyvuojant, kad ankstesnis teismo sprendimas „yra tiesiog formalus ir ydingas vaiko ir jo norų atžvilgiu“), negalima laikyti sąžiningais ir teisėtais, kadangi jo ieškinys buvo grindžiamas ne iš esmės pasikeitusiomis aplinkybėmis, bet ginčijant jau įsiteisėjusį teismo sprendimą, jame nustatytas aplinkybes – o tai yra grubus teismo sprendimo privalomumo principo pažeidimas. Formaliai vertinant, ieškovas gali pareikšti ieškinį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis). Taigi, nors teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį), atsakovės nuomone, ieškovas šia savo procesine teise naudojasi nepagrįstai ir nesąžiningai, nauju ieškiniu bandydamas tiesiog kvestionuoti galiojantį ir įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuris byloje buvo priimtas visiškai neseniai ir netgi nebuvo spėtas visiškai įvykdyti. Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014). Atsakovės nuomone, jokios aplinkybės, kurios visos buvo įvertintos jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir nutartimi, nepasikeitė. Išliko ir ieškovo nenoras vykdyti šiuos teismo sprendimus. Jis tyčia nevykdė šio teismo sprendimo, tuo pat metu manipuliatyviai imituodamas pastangas, neva parodančias jo siekį įvykdyti sprendimą. Visiškai nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neva ji neįrodė aplinkybių dėl to, jog ieškovas niekada nesistengė sąžiningai vykdyti teismo sprendimo, nesistengė laikytis teismo nustatytos bendravimo tvarkos ir pasirūpinti, kad nepilnametis sūnus B. nustatytu laiku gyventų pas tėvą arba pas motiną, taip pat, kad vaiko nuomonė buvo įtakota jo tėvo ir dėl to neatspindėjo tikrosios jo valios. Visų pirma, aplinkybes dėl ieškovo teismo sprendimo nesilaikymo patvirtina tiek šalių paaiškinimai, duoti teisme, tiek duomenys apie tai, kad atsakovė kreipėsi pagalbos į policiją, į teismą (dėl vykdomojo rašto išdavimo). Antra, vaiko nuomonė, kaip jau minėta, buvo išsamiai nustatyta ankstesnio teismo proceso metu ir užfiksuota ankstesnio teismo sprendimu, todėl jos įrodinėti nereikia, tuo tarpu būtent ieškovas neįrodė, kad ji yra pasikeitusi, kadangi jo pateikto subjektyvaus ir nekonkretaus vaizdo įrašo negalima laikyti patikimu įrodymu. Trečia, tokios įrodinėjimo pareigos atsakovė ir neturėjo, kadangi būtent ieškovas privalo įrodyti esminių aplinkybių, lemiančių vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą, buvimą, o ne atsakovė – jų nebuvimą. Laikytina, kad teismas neteisingai nustatė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigą ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsakovės nuomone, teismo sprendime nėra nurodytos jokios esminės aplinkybės, galėjusios nulemti ankstesnio teismo sprendimo pakeitimą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014). Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, įstatyme nenustatyta, tačiau vystoma kasacinio teismo praktikoje pateikiant to pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje. Akivaizdu, kad per keturis mėnesius nuo ankstesnio teismo sprendimo priėmimo, jokios aplinkybės iš esmės negalėjo pasikeisti. Teismo sprendime, atsakovės nuomone, nėra nurodoma, kokių konkrečiai aplinkybių pasikeitimas pripažįstamas esminiu. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad ieškovas įvykdė kasacinio teismo nurodytą pareigą įrodyti, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su motina, nes: a) šalių nepilnamečio vaiko B. S. gyvenamąją vietą teismų sprendimais nustačius su mama L. S., vaikas nuolatos gyveno ne su mama, o su tėvu; b) pats vaikas yra išreiškęs aiškų norą gyventi pas tėvą; c) išvadą teikianti institucija nurodė, kad vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas neprieštarauja geriausiems vaiko interesams, o atsakovo bute sudarytos tinkamos sąlygos vaiko poreikiams tenkinti. Tačiau nei vienos iš šių aplinkybių negalima laikyti esmine, atitinkančia aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, arba negalima laikyti įrodyta. Pirmoji aplinkybė – kad vaikas nuolatos gyveno ne su mama, o su tėvu yra nurodyta neteisingai, nes, pirma, faktinis gyvenimo su tėvais laikas yra vienodas, todėl natūralu, kad sūnus daug laiko praleidžia tėvo namuose, o atitinkamų institucijų atstovai, kelis kartus apsilankę, jį rado tėvo namuose. Antra, praėjus trumpam laikui po teismo sprendimo įsiteisėjimo, sprendimas dar net nebuvo pradėtas realiai vykdyti, būtent dėl ieškovo kaltės. Antroji aplinkybė – vaikas yra išreiškęs aiškų norą gyventi pas tėvą, atsakovės nuomone, nurodyta nepagrįstai. Nepilnamečio sūnaus B. nuomonė tiesiogiai ir objektyviai, dalyvaujant specialistams, buvo išklausyta tik ankstesnio teismo sprendimo metu. Šioje byloje ieškovas pateikė tik vieną vaizdo įrašą, darytą paties ieškovo, jo namuose, t. y. vaikui būnant tėvo valdžioje ir negalint kalbėti objektyviai, nepriklausomai. Tokiu būdu padaryta apklausa yra visiškai neobjektyvi, nes aplinka daro didelę įtaką tam, ką galvoja ir sako vaikas. Nėra aišku, kiek kartų ieškovas filmavo sūnų, kol pavyko padaryti jam palankų vaizdo įrašą. Kai vaikas daug kartų klausinėjamas to paties dalyko, natūralu, kad vaikas ima keisti savo atsakymus, atsakydamas vis kitaip, stengdamasis „pataikyti“, nes galimai į ankstesnį atsakymą tėvas sureagavo piktai. Netgi šiame įraše matosi, kad vaiko nuomonė nėra aiški ar tvirta, kadangi jis negali konkrečiai nurodyti, kodėl jam geriau pas tėvą, nuolat kartoja, kad „nežino“. Todėl yra visiškai nesuprantama, kaip teismas padarė priešingą išvadą, kad vaiko noras yra aiškus. Trečioji aplinkybė – vaiko teisių institucijos išvada, kad vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas neprieštarauja geriausiems vaiko interesams, iš viso negali būti laikoma „esmine“ aplinkybe, nes tai nėra faktinė aplinkybė kasacinio teismo aptariamų aplinkybių kontekste, o tik institucijos nuomonė apie tokias galimai atsiradusias, besikeičiančias aplinkybes. Pabrėžė, kad ankstesniame, tik neseniai pasibaigusiame teismo procese, ši institucija buvo išsakiusi priešingą nuomonę (nurodė, kad vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove (mama), neprieštarautų geriausiems vaikų interesams). Institucijos išvada, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu neprieštarauja vaiko interesams, nereiškia, kad priešingas teismo sprendimas – ieškinio atmetimas ir vaiko gyvenamosios vietos palikimas su mama, tokiems interesams prieštarautų. Taigi, institucijos išvada, atsakovės nuomone, nėra esminė, o tik papildanti aplinkybė, nenulemianti (bent jau šios bylos atveju) vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.

Žemesnės instancijos teismas

11.2. Pasisakydama dėl bendravimo tvarkos nustatymo nurodė, kad pirmosios instancijos teismas patenkino ir ieškovo ieškinio reikalavimus dėl bendravimo tvarkos nustatymo (pakeitimo), nurodydamas, kad atsakovė nepateikė savo siūlomos bendravimo tvarkos ar konkrečiais motyvais pagrįsto nesutikimo dėl ieškovo siūlomos bendravimo tvarkos nuostatų. Pažymėjo, kad jos nuomone, ankstesniu teismo sprendimu buvo nustatyta vaikų interesus atitinkanti tėvų bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, po pusę laiko, kurios nebuvo nei reikalo, nei pagrindo keisti. Todėl jokios kitokios tvarkos ji siūlyti ir negalėjo. Pagal CPK 376 straipsnį, teismas šeimos byloje privalo būti aktyvus. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas įgalinamas siekti apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti labiausiai socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus, nurodytų asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą. Pagal CPK 376 straipsnio 1-4 dalis aktyvus teismas reiškia ne tik teismo teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, tačiau ir pareigą imtis priemonių sutaikyti šalis (CK 3.64 straipsnis, CPK 384 straipsnio 3 dalis), teisę peržengti pareikštų reikalavimų ribas, taikyti alternatyvų asmens teisių gynimo būdą (CK 3.183 straipsnio 2 dalis) ir specialias laikinąsias apsaugos priemones, įvardytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2012). Taigi, teismas šioje šeimos teisinių santykių bylose privalėjo būti aktyvus ir klausimus, liečiančius nepilnamečių vaikų interesus, spręsti ne tik vienos iš šalių pareikštų reikalavimų ribose. Šiuo atveju, teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą ir nustatydamas atsakovės bendravimo su nepilnamečiu sūnumi B. tvarką, nepagrįstai nesvarstė jokios kitos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos vien dėl to, kad atsakovė jos nenurodė ir neargumentavo, dėl kokių priežasčių jis apriboja motinos bendravimo su sūnumi laiką iki trijų dienų dviejų savaičių laikotarpiu (porinių metų savaičių antradieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, nevertinant išimčių), kai ankstesniu teismo sprendimu buvo nustatyta ir įvertinta, kad skyrium gyvenančio tėvo (atsakovo) bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas „50:50 procentų laiko“ geriausiai atitiktų šalių nepilnamečių vaikų interesus, pažymint, kad būtent tokios tvarkos („50:50 procentų laiko“) nustatymo siekia abu tėvai (ginčo šalys), tokios tvarkos nustatymui pritarė ir išvadą byloje teikusi institucija, iš esmės tokios tvarkos pageidauja ir patys šalių vaikai (tik L. S. nurodė, kad pageidauja daugiau laiko praleisti su motina, nei su tėvu); teisiškai reikšmingas aplinkybe laikant ir tai, kad kiekvieno iš vaikų tėvų gyvenamoji vieta yra tame pačiame mieste – Vievyje (atstumas tarp jų gyvenamųjų vietų yra nedidelis, susisiekimo galimybės – geros, neapsunkintos), atstumas tarp kiekvieno iš tėvų gyvenamosios vietos ir vaikų ugdymo įstaigų vietos (atsižvelgiant į itin nedidelį atstumą tarp tėvų (šalių) gyvenamųjų vietų), iš esmės yra tas pats. Remiantis CK 3.175 straipsnio 2 dalimi, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Taigi, teismas, nustatydamas skyrium gyvenančio vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarką, pirmiausia turi atsižvelgti į vaiko interesus ir, jei tai neprieštarauja vaiko interesams, gali nustatyti skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai galimybę maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tada, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytą, akivaizdu, kad teismo skundžiamame sprendime patvirtinta tvarka neatitinka įstatymo ir teismo praktikos, nepagrįstai riboja atsakovės galimybes bendrauti su nepilnamečiu vaiku B.. Atsakovės nuomone, teismas, net jei ir sprendimas pakeisti vaiko gyvenamąją vietą būtų buvęs pagrįstu, privalėjo palikti anksčiau nustatytą bendravimo tvarką (tik pakeisdamas jos subjektą iš tėvo į motiną), tačiau neribodamas nustatyto maksimalaus tėvų bendravimo su vaiku laiko. Arba, teismo sprendime turėtų būti nurodytos konkrečios tokio bendravimo ribojimo priežastys.

11.3. Pasisakydama dėl išlaikymo priteisimo nurodė, kad atitinkamai nesutinka ir su šiuo patenkintu ieškovo išvestiniu reikalavimu, kadangi mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl pagrindinio reikalavimo – vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo – tenkinimo buvo priimtas nepagrįstai. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą „priteisti iš atsakovės išlaikymą“, o ne „pakeisti“ ar „panaikinti“ ankstesniu teismo sprendimu iš ieškovo (tėvo) priteistą išlaikymą. Todėl išlieka teisinis neaiškumas, ar šiuo metu liko galioti abu teismo sprendimai šiuo klausimu, ar tik vėlesnis. Be to, atsakovės nuomone, teismo sprendimas priteisti nepilnamečio vaiko naudai po 250 Eur išlaikymą kas mėnesį yra neteisingas, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį, kitus išlaikytinius ir ankstesniu teismo sprendimu nustatytus išlaikymo priteisimo pagrindus ir motyvus. CK 3.156 straipsnis nustato, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad priteisiant vienam iš vaikų išlaikymą, kai teisę jį gauti iš to paties asmens turi du ir daugiau vaikų, turi būti vadovaujamasi lygybės principu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008). Ir nors šis principas nereiškia absoliučios vaikų lygybės ir turi būti taikomas atsižvelgiant į individualius kiekvieno iš vaiko poreikius, šioje byloje joks vaikų poreikių skirtumas nebuvo nustatinėjamas ir vertinamas. 2022 m. rugsėjo 8 d. teismo sprendimu (91 punktas) buvo atsižvelgta ir į tai, kad vaikų faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais (nustačius bendravimo su vaikais modelį „50:50 procentų laiko“) yra vienodas, taigi, abu tėvai, t. y. ir atsakovas, faktiškai tenkina (tenkins) daugumą vaikų poreikių, turėdami atitinkamų išlaidų, o tai, teismo vertinimu, sudaro pagrindą mažinti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams priteistino išlaikymo dydį iki 140 Eur dydžio išlaikymo, mokamo kas mėnesį periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui iki vaikų pilnametystės. Minėta suma, teismo vertinimu, atitinka atsakovo turtinių galimybių ir vaikų, kuriems priteistas išlaikymas, poreikių pusiausvyrą, toks iš atsakovo nepilnamečiams vaikams priteistino išlaikymo dydis užtikrins galimybę motinai, su kuria nustatyta vaikų gyvenamoji vieta ir kuriai pavedama tvarkyti vaikų naudai priteistą išlaikymą uzufrukto teise, vykdyti papildomas prievoles, susijusias su esminių vaikų poreikių tenkinimu. T. y. ankstesnis teismas išlaikymo klausimą vertino sąžiningai ir kompeksiškai, neišskirdamas vaikų, atsižvelgdamas į nustatytą lygią bendravimo su vaikais tvarką. Todėl iš tėvo buvo priteista vienoda išlaikymo suma (po 140 Eur, po indeksacijos nuo 2024 m. vasario mėn. – po 142 Eur) kiekvienam vaikui, nors dėl aukščiau aptartų faktinių aplinkybių realus bendravimo laikas ir skyrėsi (pvz. ieškovo bendravimas su B. buvo kažkiek ilgesnis nei pusė laiko, su dukra L. – trumpesnis). Tačiau faktinę vaikų gyvenamąją vietą išskyrus ir ją nustačius su skirtingais tėvais, teismas (vėl) nebuvo aktyvus ir neperžiūrėjo tėvų išlaikymo pareigų visų vaikų atžvilgiu, kas įtakojo akivaizdžią nelygybę tarp vaikų. Nustačius, kad ji turi skirti 250 Eur vieno vaiko išlaikymui, o ieškovas – 284 Eur (142 Eur x 2) dviejų vaikų išlaikymui, gauname, kad nors ieškovo turtinė padėtis yra žymiai geresnė nei jos, jis turi praktiškai dvigubai mažesnę pareigą prisidėti prie vaikų išlaikymo.

Žemesnės instancijos teismas

11.4. Pasisakydama dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, tačiau jam priteisė visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, o jai nepriteisė jokios dalies. Tokiu būdu buvo pažeistas CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytas proporcingumo principas. Taip pat, atsakovės manymu, iš jos priteista pernelyg didelė, neatitinkanti CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos) bylinėjimosi išlaidų suma. Atsakovės manymu, teismas privalėjo vertinti ieškovo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį (5 089,26 Eur) akivaizdžiai nekoreliuojantį su teismo proceso metu deklaruojama ieškovo turtine padėtimi, jo turimais išlaikymo įsiskolinimais (tai patvirtinanti antstolės pažyma buvo pateikta teismui) ir vertinti šias išlaidas Rekomendacijose išdėstytų kriterijų atžvilgiu, jį mažinant mažiausiai dvigubai. Remiantis Rekomendacijose išdėstytais kriterijais, pažymėjo, kad: bylos negalima laikyti sudėtinga, joje nagrinėjama viena dažniausių teismuose šeimos teisinių santykių byla, nereikalaujanti ypatingų specialiųjų žinių; tie patys advokatai teikė ieškovui teisinę pagalbą ir ankstesnėje byloje (apeliacinėje instancijoje), t. y. situacija byloje, jos aplinkybės jiems jau buvo žinomos; būtinybės vykti į kitą vietoje ar teismą nebuvo, nes byla buvo nagrinėjama nuotoliniu būdu; ginčas iš esmės nėra turtinis, klausimas dėl išlaikymo priteisimo buvo tik išvestinis, be to, priteistas išlaikymas yra mažesnis nei įprastai taikomas orientacinis dydis (1/2 MMA), kas patvirtina, kad šalių turtinė padėtis nėra labai gera; sprendžiamų teisinių klausimų negalima laikyti naujais; faktiškai paslaugas ieškovui teikė ir jį atstovavo teisme advokato padėjėjas; byla buvo išnagrinėta iš esmės per vieną posėdį, trukusį 1: val. ir 45 min. ir baigiamąsias kalbas (1 val.). Be to, atsakovės nuomone, ieškovas nepagrįstai prašė priteisti jam išlaidas už procese nenumatytų procesinių dokumentų ruošimą (teikė „rašytinius paaiškinimus“, savo prasme atitinkančius dubliką, nors teismas neskyrė bylos nagrinėti paruošiamųjų dokumentų būdu ir toks procesinis dokumentas nebuvo reikalingas); išlaidas už prašymą išduoti teismo liudijimą (kuris teismo buvo atmestas kaip nepagrįstas). Mano, kad proceso išlaidos buvo didinamos dirbtinai, siekiant finansiškai ją palaužti, žinant, kad jos turtinė padėtis yra prasta – ji neturi turto, nedirba, išlaiko tris nepilnamečius vaikus.

Atsiliepimas

12. Ieškovas atsiliepimu prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jam iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

13. Ieškovas atsiliepime:

13.1. pasisakydamas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo nurodė, kad apeliantė nurodo, kad visos faktinės aplinkybės jau buvo išnagrinėtos ankstesnėje byloje, kur buvo priimti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 10 d. nutartis. Apeliantė remiasi teismų pateiktu įrodymų įvertinimu ir išvada, jog surinktų duomenų visetas ir brolių bei seserų neatskiriamumo principas lemia vaikų gyvenamosios vietos nustatymą su motina. Tačiau jis aiškiai ieškinyje išdėstė, jog aplinkybės, kurių pagrindu buvo priimtas ankstesnis sprendimas bei nutartis iš esmės pasikeitė. Ankstesniojo teismo proceso metu, tiek B. tiek L. nuomonė, psichologo vertinimu, buvo momentinė, neva šalių sūnus B. S. nebuvo išreiškęs aiškios nuomonės dėl to, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi, tačiau šiai dienai tapo aišku, jog B. nuomonė nebuvo momentinė ir nulemta nuotaikos, tam tikros situacijos. B. yra išreiškęs aiškią savo poziciją šiuo klausimu, jo nuomonės pakeisti negali nei tėvas, nei motina, nei šeimai į pagalbą atskubėjusios institucijos. B. yra išreiškęs aiškų norą gyventi pas tėvą. Tą patvirtina tiek byloje pateiktas vaizdo įrašas, tiek ir vaiko teisių apsaugos tarnybos 2023 m. birželio 27 d. išvada su priedais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai įtvirtina nuostatą, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. CK ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje yra nustatytos kelios sąlygos vaikui dalyvauti ginant savo paties teises: pirma, visais su jo interesais susijusiais klausimais vaikas, gebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, - per atstovą; antra, į vaiko norus būtina atsižvelgti, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 86, 87punktai). Netgi bylos nagrinėjimo metu buvo išsakytas pageidavimas iš ieškovo pusės, jog būtų papildomai išklausyta B. nuomonė teisme, pasitelkiant psichologą, tačiau tokiam prašymui prieštaravo apeliantė. Be to, nors ir ankstesni teismų sprendimai buvo argumentuojami aplinkybe, jog vaikams reikia gyventi jų buvusioje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, pabrėžė, kad B. yra pripratęs prie tėvo gyvenamosios namų aplinkos, prisirišęs prie kartu gyvenančios močiutės, o toks pastovus B. gyvenimas šiuose namuose tęsiasi jau nuo 2019 metų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad šalių nepilnametis vaikas B. S. daugiau kaip vienerius metus gyvena ne su mama, o su tėvu, su kuriuo yra susiformavęs glaudus emocinis ryšys, kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas svarbiu kriterijumi sprendžiant tokio pobūdžio bylas. Teismų praktika suformuota taip, jog tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 24/2010). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai. Šiai dienai susiklosčiusi ydinga situacija, jog vaikas jau keli metai gyvena pas tėvą, nors teismo sprendimais gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Apeliantė nurodo, jog ji buvo kreipusis su prašymu į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, tačiau gavusi raštą jo vykdymui nepateikė neva tikėdamasi išspręsti situaciją taikiai. Siekiant atsikirsti į tokius argumentus, nurodė, kad pateikė teismui visus realius įrodymus apie jo indėlį siekiant ne tik formaliai vykdyti teismo priimtus sprendimus, bet ir atkurti tarp sūnaus ir motinos prarastą ryšį, t. y. kreipėsi į psichologus, aktyviai dalyvavo atvejo vadybos posėdžiuose, bendradarbiavo su socialinėmis darbuotojomis šiuo klausimu, kol tuo tarpu apeliantė absoliučiai atsisakė bendradarbiauti su šeimai paskirta atvejo vadybininke siekiant išspręsti susiklosčiusią situaciją dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir bendravimo tvarkos nustatymo. (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centras pateikė raštą, kuriame ir išdėstytos esmingai svarbios aplinkybės šiai bylai. Nustatyta, jog vaikų tėvas nestokoja socialinių ir tėvystės įgūdžių. Socialinė darbuotoja nustatė, jog B. S. ir L. S. nuolat būna tėvo namuose, išskyrus, kai sūnus L. vasario 9 d. svečiavosi motinos namuose. Tolimesnių apsilankymų metu ir kovo 21 d. lankantis mobiliai įvairių sričių specialistų komandai abu sūnūs buvo tėvo namuose. Patys berniukai socialinei darbuotojai teigia, kad jie nuolat gyvena su tėčiu, gyventi su mama nenori, tikslių priežasčių, dėl ko nenori gyventi su mama, nenurodo, teigia, kad tėčio namuose jie jaučiasi geriau. (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centras patvirtino, jog iš nuolatinio darbo su ieškovo šeima yra žinoma, kad vyras ragina sūnus B. ir L. bendrauti su mama. Tuo tarpu apeliantė per visą tą laiką sugebėjo tik kviesti policijos pareigūnus į jo namus taip gąsdinama vaikus ir juos psichologiškai žalodama, ėmėsi procesinių prievartos priemonių – kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, kad pradėti priverstinio vykdymo veiksmus. Tuo tarpu jis ne kartą buvo prašęs ir siūlęs susiklosčiusią situaciją spręsti kitais būdais: kalbantis su vaikais, su atvejo vadybininke bei psichologu. Tam tikrų specialistų pagalba ir vaikų motinos noras kalbėtis su vaikais galbūt būtų padėjęs bent kiek sunormalizuoti dabartinę padėtį. Apie tai pati apeliaciniame skunde užsimena apeliantė, tačiau jos veiksmai teiginiams, kaip matyti, yra priešingi. Apeliantė dėsto, jog B. iš dalies gyveno ir pas ją, tačiau tėvas nesilaikė nustatytos bendravimo tvarkos. Atkreipė dėmesį, jog pats B.s vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistėms išsakė, jog „pas mamą jau nepamena, kada nakvojo, laba seniai, gal prieš kokius metus ar pusantrų“. Tą patį patvirtina ir byloje pateikti įrodymai, jog vaikas nuolat buvo/yra pas tėvą. Akivaizdu tuomet, jog apeliantė nepateikdama nei vieno įrodymo apie vaiko buvimą pas ją/su ja, teikia teismui melagingus paaiškinimus. Apeliantės manymu iš ieškovo neteisėtų veiksmų, t. y. vaikų neperdavimo laiku ir išlaikymo nemokėjimo negali gimti jo teisė pakeisti šį sprendimą motyvuojant tuo, kad vaikai dabar daugiau gyvena su juo. Visų pirma, B. su tėvu gyveno jau prieš ankstesnės bylos iškėlimą, t. y. nuo 2019 metų. Antra, B. išreiškė aiškų ir brandų norą gyventi pas tėvą, o tokios paauglio nuomonės, pozicijos pakeisti nepajėgė nei tėvas, nei motina (motina to daryti net nesistengė). Trečia, pats vaikas išreiškė, jog motina nerodo suinteresuotumo su juo bendrauti. Ketvirta, ieškovas pateikė įrodymus, jog jis stengėsi ir dėjo visas įmanomas pastangas, kad teismo sprendimai būtų vykdomi. Penkta, pagal nustatytą bendravimo tvarką vaikus iš tėvo pasiimti turėjo motina, todėl ieškovas nebuvo atsakingas už apeliantės nenorą pasiimti B.. Šešta, apeliantė klaidingai nurodo, kad ieškovas nevykdė sprendimo, pvz. nemokėjo vaikams išlaikymo (su 2023 m. rugsėjo 19 d. rašytiniais paaiškinimais pateikti įrodymai apie išlaikymo teikimą visiems trims vaikams, nepaisant to, jog du vaikai faktiškai visą laiką gyvena pas jį). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios aplinkybės lėmė ankstesnio sprendimo pakeitimą, kokios aplinkybės pasikeitė, kokios aplinkybės lėmė, kad su kitu iš tėvų būtų nustatoma gyvenamoji vieta. Tačiau pačiame apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje teismas pasisakė, kad pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo yra: tėvo, su kuriu gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas, vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003 ir 2003 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003). Apeliantė nurodo, kad B. tik dažniau buvo pas tėvą, bet ne nuolatos. Tuo tarpu tai teigdama ji nepateikė nei vieno įrodymo, kaip tai padarė jis, pateikdamas ne tik foto nuotraukas su datomis kai vaikai būna pas jį, bet ir atvejo vadybos specialisčių raštą. Be to, šią aplinkybę patvirtino ir pats B. vaiko teisių specialistams. Be to, apeliantė nurodo, kad neva ieškovas „nesugebėjo susitarti su trylikamečiu vaiku“. Iš to seka, kad pati apeliantė nusiima nuo savęs pareigą bendrauti su vaiku, mėginti atkurti prarastą ryšį ir visą šią atsakomybę perkelia vienam jam. Visgi, iš savo pusės padarė viską, kad užtikrintų vaiko bendravimą su abejais tėvais. Atkreipė dėmesį, jog iš tiesų vaikas buvo išklausytas ne tik atvejo vadybos specialisčių, bet ir vaiko teisių apsaugos tarnybos specialisčių, kurios aiškiai išvadoje užfiksavo vaiko norą gyventi pas tėvą. Apeliantė kvestionuoja Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvadą, nepaisant to, jog ji yra vėlesnė nei praeitoje byloje atlikta, ji yra išsamesnė, nes nustatyta daugiau aplinkybių, išsiaiškinta, kokia paauglio, brandaus vaiko pozicija šiuo klausimu, kiek dienų/laiko vaikas gyvena pas tėvą, ar vaikas prisirišęs prie tėvo gyvenamosios aplinkos, ar bus pažeistas brolių ir seserų neatskiriamumo principas bei kokios tėvo namų gyvenimo sąlygos ir kitos svarbios aplinkybės.

13.2. Pasisakydamas dėl bendravimo tvarkos nustatymo nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovo siūloma nustatyti (pakeisti) bendravimo su vaikais tvarka pažeistų vaikų interesus. Taip pat pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesutikti su jo nurodytomis aplinkybėmis, kad jo prašoma nustatyti bendravimo tvarka yra atitinkamai suderinta su prašomų pakeisti sprendimu ir nutartimi nustatyta tėvo bendravimo su L. bei L. tvarka, kadangi tėvas bendrauja su L. neporinėmis metų savaitėmis nuo pirmadienio iki sekmadienio, o su L. neporinės savaitės pirmadienį, antradienį, šeštadienį, sekmadienį ir porinės savaitės trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį, iš to seka, kad nustačius B. bendravimo tvarką su mama porinių metų savaičių antradieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, visi vaikai tomis dienomis būtų kartu su mama ir nekiltų jokia grėsmė brolių ir sesers ryšiui. Pažymėjo, kad prašydamas nustatyti pastarąją bendravimo tvarką, atsižvelgė į B. išsakytą nuomonę, jog jis kategoriškai atsisako bendrauti nustatyta tvarka, t. y. praleisti pusę laiko pas motiną su nakvynėmis, kas iš esmės ir paneigtų jo pasirinkimą gyventi pas tėvą. Be kita ko, pabrėžė, jog ir pati vaiko motina nenori ir nesiekia palaikyti bendravimo su B., o tą patvirtina ir byloje pateikti įrodymai, jog vaikų motina atsitraukė nuo bet kokių šios situacijos išsprendimo kompromisų paieškų. Tokį vaiko nenorą bendrauti 50/50 procentų laiko su abiem tėvais lėmė pats motinos elgesys, kuomet ji absoliučiai neskyrė laiko vienam iš trijų vaikų, visuomet B. palikdama nuošalėje. Akivaizdu, jog paauglystėje formuojantis asmenybei toks motinos atsainus požiūris į vaiką turėjo lemiamą įtaką vaiko nenorui bendrauti su mama. Dabar jau atitolus jų ryšiui versti paauglį vaiką nakvoti pas motiną pusę laiko būtų B. interesų pažeidimas ir sukeltų jam traumuojančias patirtis. Iš esmės būtent čia ir yra aplinkybė, dėl kurios jis kreipėsi į teismą, kad būtų pakeista vaiko gyvenamoji vieta ir atitinkamai sumažinamos jo bendravimo dienos su motina. Prašoma nustatyti bendravimo tvarka nėra minimali, kadangi apeliantei suteikiama galimybė bendrauti su vaiku porinėmis savaitėmis net tris dienas su nakvynėmis. Visos šventės, atostogos – bendraujama abiejų tėvų po lygiai. Tuo tarpu pagal anksčiau buvusią vadinamąją 50/50 procentų laiko tvarką apeliantė nei karto per poros metų laikotarpį nebuvo pasiėmusi B. nakvynei ar aplamai ilgesniam laikui. Akivaizdu, jog vaikui išreiškus aiškų norą gyventi pas tėvą, jis tai supranta ir kaip realų buvimą pas tėvą, o ne tai, kad jo faktinė gyvenamoji vieta pas tėvą, tačiau jis realiai pusę laiko turėtų būti pas mamą. CK 3.174 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas ginčą išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams.

13.3. Pasisakydamas dėl išlaikymo priteisimo nurodė, kad remiantis CK 3.190 straipsnio 1 dalimi, ištuokos ar tėvų gyvenimo skyrium atveju nepilnamečio vaiko turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Atsižvelgiant į tai, jog B. gyvenamoji vieta yra nustatoma su tėvu, tad būtent jam, kaip išvestinė teisė priklauso ir uzufrukto teisė valdyti vaikui tenkanti išlaikymą, kuris priteisiamas iš skyrium gyvenančio kito tėvo. Apeliantė prieštarauja priteisto išlaikymo dydžiui, kuris yra 250 Eur kas mėnesį. Iš esmės pirmosios instancijos teismas priteisė pagrįstą išlaikymo dydį, kadangi pirma, jis negali būti mažesnis nei valstybės nustatytas pusės minimalios algos dydis atėmus valstybės mokamus vaiko pinigus. Antra, turi būti atsižvelgiama į vaiko praleidžiamą laiką su tėvais. Šiai dienai nustatyta valstybės minimali mėnesio alga (2023 m.) sudarė 633 Eur, o vaiko pinigai – 85,75 Eur. Taigi, minimalus priteistinas vaikui dydis sudaro (633-85,75)/2=273,63 Eur. Antra, teismo nustatyta motinos bendravimo su B. tvarka yra ne 50/50, o atitinka daugmaž 6 dienas iš 31 (pvz. 2024 m. kovo mėn. bendraujant porinių savaičių antradieniais, šeštadieniais, sekmadieniais). Iš to seka, kad tiek maitinimas, tiek kitos išlaidos pagrinde tenka visos vien jam. Be to, pastebėjo, jog visus vaikus realiai išlaiko jis vienas, kadangi pirma, B. gyvena pas jį nuolat, L. didžiąją laiko dalį, L. – būna beveik pusę laiko. Taigi, savo bendravimo su vaikais metu jis juos pilnai aprūpina ne tik tenkindamas kasdienius būtinuosius poreikius pirkdamas maisto produktus, higienos reikmenis, bet ir aprūpina ugdymo priemonėmis, drabužiais, avalyne, laisvalaikio prekėm, ir pan. Antra, realiai apeliantė niekur nedirba ir būdama jauno, darbingo amžiaus nesistengia užsidirbti pajamų, kad galėtų prisidėti prie vaikų išlaikymo. Iš esmės jam realiai išlaikant vaikus ir dar teikiant išlaikymą vaikams pinigus pervedant apeliantei, ji tikėtina išlaikymui skirtų lėšų net nepanaudoja vaikams (kurie pas ją beveik faktiškai nebūna). Apie tai yra nemažai teismų praktikos, pvz. tuo atveju, kai vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais yra vienodas, abu tėvai faktiškai tenkina daugumą vaiko poreikių, turėdami atitinkamų išlaidų. Šių išlaidų, susijusių su kasdieninių, einamųjų vaiko poreikių tenkinimu, priteisimas iš vieno iš tėvų reikštų jų teisių ir pareigų disbalansą. Kita vertus, vaiko poreikiai neapsiriboja vien tik kasdieninėmis išlaidomis. Kai kurių iš šių poreikių tenkinimas reikalauja atitinkamų periodinių ar vienkartinių tėvų išlaidų (pavyzdžiui, vaiko ugdymo apmokėjimas). Nesant tėvų susitarimo dėl tokių išlaidų pasiskirstymo, preziumuojama, kad jas patiria tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Tokiu būdu išlaikymo priteisimas iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos) suponuoja to iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ir kuriam pavedama tvarkyti vaiko naudai priteistą išlaikymą uzufrukto teise, papildomas prievoles, susijusias su esminių vaiko poreikių tenkinimu (pavyzdžiui, vaiko ugdymo apmokėjimu). Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad teismo sprendime dėl bendravimo tvarkos nustatytas vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su kiekvienu iš tėvų yra svarbi aplinkybė, nuo kurios gali priklausyti iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos) priteistino išlaikymo dydis. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje teismai, nustatę tokią skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su kiekvienu iš tėvų yra lygus, bei įvertinę vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį, iš esmės pagrįstai sprendė priteisti iš atsakovo vaiko išlaikymą po 175 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019, 77-79 punktai).

13.4. Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagristai nurodė, kad atsižvelgiant į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis. Atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas tenkino visus jo reikalavimus. Pirma apeliantė nurodo, kad byla nėra sudėtinga, ir tai viena dažniausių teismuose šeimos teisinių santykių bylų. Atsikertant į šią aplinkybę pažymėjo, kad jam teko rengti ieškinį esant netipinei situacijai, kuomet jau buvo ką tik baigta byla dėl santuokos nutraukimo, kurioje buvo išspręsti klausimai susiję su vaikų priežiūra. Ieškinio parengimui reikėjo surinkti aibę įrodymų ir pagrįsti aplinkybes, kurios esmingai pasikeitė, bei kurios turi įtaką nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimui. Ieškinys yra 18 lapų apimties, su juo kartu teikiama dar 10 priedų. Tuo tarpu ieškinio parengimas įkainotas 2 292,46 Eur (maksimalus rekomendacinis dydis šiai dienai už ieškinį – 5 045 Eur), t. y. nesiekia net pusės rekomenduojamo maksimalaus dydžio. Antra apeliantė nurodo, kad jo atstovai jau atstovavo ankstesnėse bylose, tačiau atkreipė dėmesį, jog šie atstovai atstovavo jo interesus tik apeliacinėje instancijoje, parengdami apeliacinį skundą, t. y. neatstovavo daugiau nei metus trukusioje byloje dėl santuokos nutraukimo (pirmojoje instancijoje), kur buvo tiriami visi esminiai įrodymai. Rengiant šį ieškinį, kurio pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, atstovams teko per naują išsamiai susipažinti su ankstesniąja byla, kas taip pat sudaro nemažas laiko sąnaudas. Trečia apeliantė nurodo, kad posėdžiai buvo nuotoliniai. Iš esmės pažymoje dėl bylinėjimosi išlaidų nėra įtraukta papildomų neva patirtų išlaidų už keliones į/iš posėdžių. Ketvirta, apeliantė remiasi aplinkybe, kuri net Rekomendacijose nenurodyta kaip vertintina, t. y. jog šalių turtinė padėtis nėra itin gera. Penkta, nurodoma, jog sprendžiami teisiniai klausimai nelaikytini naujais, tačiau kaip jau pagrįsta ieškinyje, yra pasikeitusios esminės aplinkybės, kurios turėjo įtaką naujo ieškinio pateikimui ir svarbių aplinkybių įrodinėjimui, nepaisant to, jog vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas buvo išnagrinėtas ankstesnėje byloje. Ankstesnėje byloje teismas spręsdamas šį klausimą rėmėsi absoliučiai kitomis nereikšmingomis aplinkybėmis. Šešta, apeliantė nurodo, jog faktiškai paslaugas teikė advokato padėjėjas. Pastebėjo, jog visus procesinius dokumentus - ieškinį, rašytinius paaiškinimus, prašymus rengė jo atstovė advokatė Vilija Gražulytė. Taip pat apeliantė ginčija parengtų rašytinių paaiškinimų išlaidų atlyginimą. Jos teigimu, toks procesinis dokumentas nebuvo reikalingas. Pastebėjo, jog rašytinius paaiškinimus teikti buvo kilusi būtinybė dėl apeliantės atsiliepime į ieškinį išdėstytų melagingų aplinkybių, pvz. tokių kaip jog ieškovas neva neteikia vaikams išlaikymo. Teko teikti papildomai įrodymus, jog išlaikymas iš tiesų yra teikiamas kiekvieną mėnesį. Taip pat papildomai teko teikti duomenis apie registruotą pranešimą policijoje ir vaiko teisių apsaugos tarnybos anketas, kurios paneigia apeliantės atsiliepime į ieškinį dėstomas aplinkybes. Absoliučiai nepagrįsti ir nelogiški argumentai, jog jis dirbtinai didina bylinėjimosi išlaidas, siekia finansiškai palaužti apeliantę. Nurodė, kad jam nėra tikslo permokėti už teikiamas teisines paslaugas ir patirti bylinėjimosi išlaidas neva didesnes nei jos realiai pagal apeliantę turėtų būti. Atkreipė dėmesį, jog siūlė ikiteisminės privalomosios mediacijos metu byloje nagrinėtus klausimus spręsti taikiai, tačiau atsakovė net nesutiko su privalomosios ikiteisminės mediacijos inicijavimu. Nekalbant jau apie tai, jog apeliantė visą laiką ignoravo jo pastangas atkurti motinos prarastą ryšį su vaiku, ignoravo siūlomą pagalbą. Todėl, nebelikus kitų išeičių, teko kreiptis į teismą su ieškiniu. Būtent dėl to, kad apeliantė piktnaudžiavo savo teisėmis, negali būti mažinamos priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

15. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

17. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo, be kita ko, pakeista nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, nustatant ją su kitu iš tėvų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl faktinių aplinkybių

18. Bylos duomenimis, šalys kartu susilaukė trijų vaikų – B. S., gim. (duomenys neskelbtini), L. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. S., gim. (duomenys neskelbtini) (e. bylos 1 t., b. l. 19–21).

19. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-160-1124/2022 panaikino ieškovo ir atsakovės santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini) ir įregistruotos (duomenys neskelbtini), apskaitos akto įrašą Nr. 3004, dėl abiejų sutuoktinių kaltės, bei, be kita ko, nustatė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su jų motina ir tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, priteisė iš tėvo nepilnamečiams vaikams išlaikymą, mokamą kas mėnesį 140 Eur dydžio periodinėmis išmokomis, nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2020 m. rugsėjo 29 d.) iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (e. bylos 1 t., b. l. 22–49). Šis sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-78-852/2023 paliktas nepakeistu (e. bylos 1 t., b. l. 52–87).

Dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo

20. Byloje kilo ginčas dėl vieno iš šalių vaikų – B. S. – gyvenamosios vietos pakeitimo.

21. Kasacinio teismo pažymėta, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios – pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis). Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014; 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019 25 punktą).

22. Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.

23. Kasacinio teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu orientuoja teismus, nagrinėjant bylas dėl vaikų, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (žr. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalį, CK 3.3 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004; 2005 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005; 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006 ir kt.). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 61 punktas).

24. Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

25. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi, ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 27 punktas).

26. CK 3.177 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Pagal CPK 380 straipsnio 1 dalį, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą; priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams.

27. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai įtvirtina nuostatą, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. CK ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje yra nustatytos kelios sąlygos vaikui dalyvauti ginant savo paties teises: pirma, visais su jo interesais susijusiais klausimais vaikas, gebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą; antra, į vaiko norus būtina atsižvelgti, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 86, 87 punktai).

28. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas įvykdė kasacinio teismo nurodytą pareigą įrodyti, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, nes šalių nepilnamečio vaiko B. S. gyvenamąją vietą teismų sprendimais nustačius su mama L. S., vaikas nuolatos gyveno ne su mama, o su tėvu; pats vaikas yra išreiškęs aiškų norą gyventi pas tėvą; išvadą teikianti institucija nurodė, kad vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas neprieštarauja geriausiems jo interesams, o ieškovo būste sudarytos tinkamos sąlygos vaiko poreikiams tenkinti.

29. Bylos duomenimis, atsakovė 2022 m. gruodžio 30 d. kvietė policijos pareigūnus, nurodydama, kad ieškovas nevykdo teismo sprendimo – negrąžina vaikų. Policijos registruojamų įvykių registre (PRĮR) nurodyta, kad jokio konflikto tarp L. S. ir D. S. nebuvo. L. S. norėjo, kad vaikai pagal teismo sprendimu sudarytą grafiką Naujuosius metus sutiktų su ja, o ne su tėvu. Nepilnamečiai vaikai B. S. ir L. S. išreiškė norą likti pas tėvą iki atostogų pabaigos. L. S. sutiko, kad vaikai liktų pas tėvą iki ryto (ryte vėl atvažiuos ir mėgins įkalbėti vaikus vykti pas ją) (e. bylos 2 t., b. l. 91).

30. Nuo 2023 m. sausio 5 d. šeimai taikoma atvejo vadyba. Atsakovė atsisakė siūlomos pagalbos, nebendrauja ir nebendradarbiauja su atvejo vadybininke. Socialinė darbuotoja D. S. gyvenamojoje vietoje lankėsi 8 kartus. Lankymų metu pastebėta, kad B. S. ir L. S. nuolatos būna tėvo namuose. 2023 m. vasario 9 d. lankymosi šeimoje metu ieškovas specialistę informavo, kad L. svečiuojasi mamos namuose. Tolimesnių socialinės darbuotojos apsilankymų metu ir 2023 m. kovo 21 d., šeimoje lankantis mobiliai įvairių sričių specialistų komandai, abu sūnūs buvo tėvo namuose. Individualių socialinės darbuotojos konsultacijų metu berniukai teigia, kad jie nuolatos gyvena su tėčiu, gyventi su mama nenori, tikslių priežasčių, dėl ko nenori gyventi su mama, nenurodė, teigia, kad tėčio namuose jie jaučiasi geriau (e. bylos 1 t., b. l. 88–89).

31. B. 2023 m. birželio 26 d. Tarnybos specialistei, be kita ko, nurodė, kad: su mama bendrauja retai – arba, kai ji atvažiuoja pasiimti L., arba telefonu, bet ir tada ji dažniausiai klausia apie L.; jauniausia jo sesuo gyvena su mama, jis, vyriausias, su tėčiu, o vidurinis brolis L. – tai ten, tai čia; pas mamą jau nepamena kada nakvojo, labai seniai, gal prieš metus ar pusantrų (2023 m. birželio 26 d. Vaiko nuomonės išklausymo aktas; e. bylos 1 t., b. l. 175–177).

32. Pati atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad B. nuolatos būna pas tėvą nuo sausio mėnesio (teismo posėdžio, vykusio 2023 m. lapkričio 14 d., garso įrašo 46 min. 15 sek. – 47 min. 02 sek.).

33. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė vaizdo įrašą, kuriame pokalbio su tėvu metu vaikas nurodė, kad nori gyventi su tėvu, o ne su motina (e. bylos 1 t., b. l. 150).

34. Remiantis aukščiau nurodytais duomenimis, nepagrįstais pripažinti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad nepilnametis sūnus gyveno ir pas ją, tačiau dažnai tėvas nesilaikė nustatytos bendravimo tvarkos, sūnaus pas ją neišleisdamas ir, kad tarp šalių kilo ginčas tik dėl bendravimo tvarkos laikymosi (ar nesilaikymo).

35. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovės nurodytos aplinkybės dėl to, jog ieškovas niekada nesistengė sąžiningai vykdyti teismo sprendimo, nesistengė laikytis teismo nustatytos bendravimo tvarkos ir pasirūpinti, kad nepilnametis sūnus B. nustatytu laiku gyventų pas tėvą arba pas motiną, taip pat, jog vaiko nuomonė buvo įtakota jo tėvo ir dėl to neatspindėjo tikrosios jo valios, nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais.

36. Ginčijamu sprendimu, įvertinus tai, kad B. S. daugiau kaip vienerius metus gyvena ne su mama, o su tėvu D. S., bei kad vaikas (kuriam šiuo metu yra 14 metų) yra išreiškęs aiškų norą gyventi pas tėvą, o ne pas mamą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas taikyti CK 3.174 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią teismas ginčą išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą, o taip pat CPK 380 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams.

Dėl bendravimo tvarkos nustatymo

37. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad neturi pagrindo pripažinti, jog ieškovo siūloma nustatyti (pakeisti) bendravimo su vaikais tvarka pažeistų vaikų interesus. Taip pat neturi pagrindo nesutikti su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, kad jo prašoma nustatyti bendravimo tvarka yra atitinkamai suderinta su prašomų pakeisti sprendimu ir nustatyta tėvo bendravimo su L. bei L. tvarka, kadangi tėvas bendrauja su L. neporinėmis metų savaitėmis nuo pirmadienio iki sekmadienio, o su L. neporinės savaitės pirmadienį, antradienį, šeštadienį, sekmadienį ir porinės savaitės trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį, iš to seka, kad nustačius B. bendravimo tvarką su mama porinių metų savaičių antradieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, visi vaikai tomis dienomis būtų kartu su mama ir nekiltų jokia grėsmė brolių ir sesers ryšiui.

38. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė jokios kitos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos vien dėl to, kad ji jos nenurodė. Pirmosios instancijos teismas neargumentavo, dėl kokių priežasčių jis apriboja motinos bendravimo su sūnumi laiką iki trijų dienų dviejų savaičių laikotarpiu (nevertinant išimčių). Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, net jei ir sprendimas pakeisti vaiko gyvenamąją vietą būtų buvęs pagrįstu, privalėjo palikti anksčiau nustatytą bendravimo tvarką (tik pakeisdamas jos subjektą iš tėvo į motiną), tačiau neribodamas nustatyto maksimalaus tėvų bendravimo su vaiku laiko.

39. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-160-1124/2022 nustatė, kad tėvas bendrauja su vaikais B. S., L. S. kiekvieną neporinę metų savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio) (išskyrus išimtis švenčių dienomis ir atostogų laikotarpiais).

40. Ginčijamu sprendimu nustatyta, kad motina su B. S. bendrauja porinių metų savaičių antradieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, pasiimdama B. atitinkamą bendravimo dieną iš ugdymo/švietimo įstaigos pasibaigus užsiėmimams ir atvesdama B. tą pačią bendravimo dieną į vaiko gyvenamąją vietą 19.00 val. Dėl objektyvių priežasčių B. nelankant ugdymo įstaigos, ir šeštadieniais bei sekmadieniais B. iš vaiko gyvenamosios vietos pasiima motina atitinkamą dieną 9.00 val. ir atveda B. tą pačią bendravimo dieną į vaiko gyvenamąją vietą 19.00 val. (išskyrus išimtis švenčių dienomis ir atostogų laikotarpiais).

41. Ieškovas, atsiliepdamas į apeliacinį skundą pažymėjo, kad prašydamas nustatyti pastarąją bendravimo tvarką, atsižvelgė į B. išsakytą nuomonę, jog jis kategoriškai atsisako bendrauti nustatyta tvarka, t. y. praleisti pusę laiko pas motiną su nakvynėmis, kas iš esmės ir paneigtų jo pasirinkimą gyventi pas tėvą.

42. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad vaikas B. S. šiuo metu yra paauglys, kuris išreiškė nenorą nakvoti motinos namuose, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovės apeliaciniame skunde nurodytos bendravimo tvarkos, t. y., kad vaikas kas antrą savaitę turi gyventi motinos gyvenamojoje vietoje.

43. Iš aukščiau minėtų bylos duomenų matyti, kad atsakovės ir vaiko ryšys yra susilpnėjęs. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas trukdo motinai bendrauti su vaikais. Pažymėtina, kad teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo neįgyja res judicata (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014), todėl atsakovei dedant pastangas atkurti ryšį su sūnumi bei pasikeitus aplinkybėms, šalys visų pirma bendru sutarimu gali nustatyti kitokią bendravimo tvarką, o jei nepavyksta susitarti, tada kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo.

Dėl išlaikymo priteisimo

44. Pirmosios instancijos teismas vaiko B. S. išlaikymui iš atsakovės priteisė 250 Eur sumą.

45. Atsakovė, apeliaciniame skunde lygindama kitų dviejų vaikų išlaikymui iš ieškovo priteistą išlaikymą (viso 280 Eur), teigia, kad, nors ieškovo turtinė padėtis yra žymiai geresnė, jis turi beveik dvigubai mažesnę pareigą prisidėti prie vaikų išlaikymo.

46. Pažymėtina, kad šalių santuokos nutraukimo byloje Vilniaus regiono apylinkės teismas sprendė, jog tarp šalių pajamų nėra tokio žymaus skirtumo, kuris sudarytų pagrindą nukrypti nuo bendrojo principo – kad tėvai turi pareigą lygiomis dalimis išlaikyti vaiką. Be to, taip pat, atsižvelgdamas į tai, kad vaikų faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais (nustačius bendravimo su vaikais modelį „50:50 procentų laiko“) yra vienodas, sprendė, jog tai sudaro pagrindą mažinti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams priteisino išlaikymo dydį.

47. Pagal nagrinėjamu atveju nustatytą motinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais nebus vienodas.

48. Pirmosios instancijos teismo priteistas išlaikymo dydis yra artimas kasacinio teismo nurodytam orientaciniam dydžiui būtiniesiems vaiko poreikiams patenkinti, todėl, įvertinus ir aukščiau nurodytas aplinkybes, spręstina, kad nenustatytas pagrindas jo mažinimui.

49. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą „priteisti iš atsakovės išlaikymą“, o ne „pakeisti“ ar „panaikinti“ ankstesniu teismo sprendimu iš ieškovo (tėvo) priteistą išlaikymą. Todėl išlieka teisinis neaiškumas, ar šiuo metu liko galioti abu teismo sprendimai šiuo klausimu, ar tik vėlesnis.

50. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant teisinio aiškumo, ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis dėl išlaikymo B. S. priteisimo tikslinama, nurodant, kad pakeičiamas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimas dėl priteisto nepilnamečiam vaikui B. S. išlaikymo.

Dėl bylos procesinės baigties

51. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

52. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

53. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovės visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (220 Eur už žyminį mokestį ir 5 089,26 Eur už advokato teisinę pagalbą).

54. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo pažeistas CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytas proporcingumo principas, kadangi ieškovo ieškinys buvo tenkintas iš dalies, tačiau jai nebuvo atlyginta jokia patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis. Taip pat teigia, kad ieškovo patirtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą neatitinka CPK 98 straipsnio 2 dalies ir Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nuostatų.

55. Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovės išdėstytai pozicijai.

56. Visu pirma, ieškovo ieškinys buvo tenkintas iš dalies – reikalavimai dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir bendravimo tvarkos su juo nustatymo buvo tenkinti 100 proc., tuo tarpu reikalavimas priteisti vaikui išlaikymą – 79 proc.

57. Antra, dalis ieškovo patirtų išlaidų už advokato teisinę pagalbą viršija Rekomendacijose nurodytus civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžius bei, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priteistos neatsižvelgiant į Rekomendacijose nurodytus kriterijus.

58. Iš 2023 m. gruodžio 11 d. pažymos matyti, kad ieškovui buvo suteiktos šios teisinės paslaugos: kliento konsultacija (183,40 Eur); ieškinio parengimas ir pateikimas (2 292,46 Eur); rašytinių paaiškinimų parengimas ir pateikimas (687,74 Eur); paklausimo Tarnybai (dėl 2022 m. gruodžio 30 d. incidento) parengimas (45,85 Eur); prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo parengimas ir pateikimas (114,62 Eur); pasirengimas ir atstovavimas 2023 m. lapkričio 14 d. teismo posėdyje (859,67 Eur); pasirengimas 2023 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžiui ir baigiamosios kalbos parengimas (458,49 Eur); prašymo ir pažymos dėl bylinėjimosi išlaidų parengimas (45,85 Eur); atstovavimas 2023 m. gruodžio 12 d. teismo posėdyje (401,18 Eur) (e. bylos 2 t., b. l. 148).

59. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

60. Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).

61. Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį, negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018).

62. Rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už ieškinio parengimą dydis apskaičiuojamas taikant 2,5 koeficientą (Rekomendacijų 8.2. papunktis). Ieškovo ieškinys teisme gautas 2023 m. gegužės mėn. Taigi, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už ieškinio parengimą dydis šiuo atveju sudaro 4 750,75 Eur (1 900,30 Eur (2022 m. IV ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 2,5 koef.).

63. Rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už kito dokumento, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai parengimą dydis apskaičiuojamas taikant 0,4 koeficientą (Rekomendacijų 8.16. papunktis). Ieškovo rašytiniai paaiškinimai teisme gauti 2023 m. rugsėjo mėn. bei prašymas dėl teismo liudijimo išdavimo – 2023 m. lapkričio mėn. Rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už rašytinių paaiškinimų parengimą dydis šiuo atveju sudaro 783,96 Eur (1 959,90 Eur (2023 m. I ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 0,4 koef.) bei rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo parengimą dydis – 800,04 Eur (2 000,10 Eur (2023 m. II ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 0,4 koef.).

64. Rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už kiekvieno paklausimo renkant bylai reikalingus įrodymus parengimą dydis apskaičiuojamas taikant 0,01 koeficientą (Rekomendacijų 8.18. papunktis). Ieškovo paklausimas Tarnybai (dėl 2022 m. gruodžio 30 d. incidento) parengtas 2023 m. rugsėjo mėn. Taigi, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už šio paklausimo parengimą dydis šiuo atveju sudaro 19,59 Eur (1 959,90 Eur (2023 m. I ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 0,01 koef.).

65. Rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už vieną atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą dydis apskaičiuojamas taikant 0,1 koeficientą (Rekomendacijų 8.19. papunktis). Teismo posėdis 2023 m. lapkričio 14 d. truko 1 val. ir 47 min. bei teismo posėdis 2023 m. gruodžio 12 d. – 1 val. ir 6 min. Taigi, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už vieną atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą dydis šiuo atveju sudaro 200,01 Eur (2 000,10 Eur (2023 m. II ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 0,1 koef.). Pažymėtina, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis; minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (Rekomendacijų 9 punktas).

66. Taigi, išlaidos už paklausimo Tarnybai (dėl 2022 m. gruodžio 30 d. incidento) parengimą bei atstovavimą 2023 m. gruodžio 12 d. teismo posėdyje viršija rekomenduojamas priteisti užmokesčio sumas.

67. Pažymėtina, kad ta pati atstovė atstovavo ieškovą šalių skyrybų byloje. Byla nelaikytina sudėtinga, todėl spręstina, kad aptartos išlaidos už advokato teisinę mažintinos iki 4 000 Eur.

68. Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė 1 527 Eur bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme (už advokato teisinę pagalbą).

69. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

70. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, ginčijamas sprendimas šioje dalyje keistinas, priteisiant ieškovui iš atsakovės 3 059,33 Eur (220 Eur + (4 000 Eur x 79 proc.) – (1 527 Eur x 21 proc.)) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

71. Pažymėtina, kad reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio (pareiškimo) reikalavimas. Procesinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo patenkinimas apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo vertinti apeliacinio skundo iš dalies patenkintu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2016 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-104-684/2016).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

72. Ieškovas pateikė duomenis, kad patyrė 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (už advokato teisinę pagalbą).

73. Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė 2 413 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (220 Eur už žyminį mokestį ir 2 193 Eur už advokato teisinę pagalbą).

74. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

75. Nustačius, kad atsakovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas, atsižvelgus į tai, kad yra pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, bei į tai, kad išlaidos už advokato pagalbą neviršija rekomenduojamos priteisti užmokesčio sumos, ieškovui iš atsakovės priteistinos 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

76. Atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes teismo sprendimas nėra priimtas jos naudai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliantės L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. sausio 4 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl išlaikymo B. S. priteisimo ir išdėstyti ją taip:

„Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-160-1124/2022 dėl priteisto nepilnamečiui vaikui B. S. išlaikymo iš D. S., priteisiant, nuo ieškinio teismui padavimo dienos (2023 m. gegužės 25 d.), iš L. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) išlaikymą nepilnamečiam vaikui B. S., gim. (duomenys neskelbtini), kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaikas sulauks pilnametystės. Teikiamo išlaikymo dydis indeksuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Lėšas skirtas nepilnamečio vaiko išlaikymui uzufrukto teise valdo tėvas D. S.. Nepilnamečio vaiko išlaikymui skirtas lėšas už einamąjį mėnesį L. S. sumoka iki to mėnesio paskutinės dienos, pervesdama jas į D. S. atsiskaitomąją sąskaitą AB „Swedbank“ Nr. (duomenys neskelbtini)“.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. sausio 4 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovui D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės L. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 3 059,33 Eur (trijų tūkstančių penkiasdešimt devynių eurų ir 33 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Likusioje dalyje palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. sausio 4 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti ieškovui D. S. iš atsakovės L. S. 1 815 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų penkiolikos eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Visvaldas KazakiūnasRosita PatackienėDainius Rinkevičius