- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-20
- Bylos Nr.
- 1A-183-606/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-32588-2024-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Daiva Jazbutienė, Edita Lapinskienė
- Nuteistasis
- V. K.
- Advokatai
- Romas Gervaitis
- Kategorijos
- 1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį devynių mėnesių laisvės apribojimo bausme, skiriant įpareigojimus: dalyvauti elgesio pataisos programoje, visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (tame tarpe ir alkoholio).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2024 m. rugpjūčio 21 d. 19.50 val. iki 2024 m. rugpjūčio 22 d. 15.02 val., t. y., viena para, ją prilyginant trims laisvės apribojimo dienoms.
Iš V. K. priteista Šiaulių teritorinei ligonių kasai 141,11 Eur turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. K. nuteistas už tai, kad 2024 m. rugpjūčio 21 d., apie 19.15 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia ranka sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius J. B. į galvą ir veidą, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajai J. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – nosies kaulų lūžį, kraujosruvą ir nubrozdinimus nosies nugarėlėje, kraujosruvas abiejų akių vokuose, nes dėl nosies kaulų lūžio nukentėjusiosios J. B. sveikata sutrikdyta ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir jį išteisinti arba pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 11 d. nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės – sutrumpinti laisvės apribojimo bausmės terminą bei pašalinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (kartu ir alkoholio).
Šalies argumentai
2.1. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas jam buvo pradėtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą dėl melagingų nuketėjusiosios parodymų ne tik, kad ją jis sumušė, bet, kad sumušė būdamas sugyventiniu, tačiau nukentėjusioji vėliau ikiteisminio tyrimo metu parodymus pakeitė, nurodydama, kad vis tik jis nėra joks sugyventinis. Dėl to, jam yra nesuprantami prokurorės veiksmai dėl taikytos kardomosios priemonės – įpareigojimo, draudžiančio gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame bute, (duomenys neskelbtini), net pusę metų.
2.2. Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, tinkamai nemotyvuotas, grindžiamas išimtinai prieštaringais bei nenuosekliais nukentėjusiosios J. B. parodymais. Pirmosios instancijos teismas, nesant neginčijamų ir tiesioginių įrodymų, nepašalinęs visų abejonių, nuteistojo kaltę grindė netiesioginiais įrodymais ir prielaidomis, dėl to padarė teisiškai nepagrįstas išvadas dėl kaltinime nurodytų aplinkybių egzistavimo.
2.3. Apelianto nuomone, teismas pernelyg didelę įrodomąją reikšmę suteikė liudytojos K. K. parodymams, nors ji pati įvykio nematė, ir susidarė įspūdį apie įvykį tik iš nukentėjusiosios paaiškinimo, todėl pateikė tik savo nuomonę / interpretacijas apie nukentėjusiajai galbūt padarytą nusikalstamą veiką. Be to, teismas per didelę įrodomąją reikšmę suteikė kaip liudytojais apklaustų policijos pareigūnų L. M. ir M. V. parodymams, kurie taip pat įvykio nematė, tik į butą, kuriame nurodoma įvykio vieta, atvyko iškviesti liudytojos K. K..
2.4. Be to, apeliantui kelia abejonių, ar proceso metu buvo tinkamai užtikrintas rungimosi principas, nes jam nebuvo sudaryta galimybė teisiamojo posėdžio metu užduoti klausimų Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialistui, surašiusiam specialisto išvadą Nr. G 934/2024(04). Apeliantas nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme jis nesutiko su jam pareikštu kaltinimu, nes jis prieš nukentėjusiąją jokių smurtinių veiksmų neatliko, ir teigė, kad nukentėjusioji, išėjusi iš buto, kuriame gyvena jis, pati susižalojo, galbūt nukritusi nuo laiptų ar kitu būdu arba ji jau patyrusi kai kuriuos sužalojimus, būtent nosies kaulo lūžį, atėjo į jo butą. Siekdamas įrodyti šias aplinkybes, jis net keturis kartus prašė teismo iškviesti į teisiamąjį posėdį specialistą, surašiusį išvadą, tačiau teismas, apelianto nuomone, nepagrįstai šio jo prašymo netenkino.
2.5. Nurodo, kad iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. G 934/2024(04) akivaizdžiai matyti, kad išvada, jog J. B. nustatyti kūno sužalojimai padaryti keleto valandų bėgyje, iki 2024 m. rugpjūčio 21 d. 20.11 val., t. y., iki buvo pristatyta į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių, buvo padaryta, remiantis VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės ambulatorinėje kortelėje nurodytais duomenimis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji atėjo į jo butą, praėjus mažiau nei valandai iki pranešimo policijai dėl tariamo sumušimo. Todėl jis siekė gauti atsakymus į klausimus: ar įmanoma, sudavus nukentėjusiajai tiek smūgių ir lūžus nosies kaului, kad iš karto nebėgtų iš nosies kraujas, kaip kad teigė nukentėjusioji 2025 m. kovo 6 d. duodama parodymus teisiamojo posėdžio metu; kelių valandų bėgyje nukentėjusiajai galėjo būti padaryti sužalojimai (sulaužytas nosies kaulas) – dviejų, keturių, penkių ar aštuonių valandų; koks būtų skirtumas tarp sužalojimų, jei sužalojimai padaryti prieš dvi valandas ar prieš keturias, aštuonias valandas. Apeliantas yra įsitikinęs, kad po specialisto, surašiusio išvadą atsakymų į šiuos klausimus, jis specialistui būtų uždavęs daugiau klausimų. Teismui atsisakius tenkinti jo prašymą iškviesti į teisiamąjį posėdį specialistą, surašiusį išvadą, kad jis papildomai paaiškintų dėl nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų atsiradimo laiko, nebuvo išsamiai išnagrinėtos bylos aplinkybės dėl nukentėjusiosios patirtų sužalojimų laiko ir nebuvo pašalintos abejonės dėl jam pareikšto kaltinimo.
2.6. Apelianto teigimu, jis jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją neatliko, jo veiksmuose nėra jokių nusikalstamos veikos požymių. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir nevertino, jog jis yra ramaus būdo, atvykus policijos pareigūnams, jis ramiai su jais bendravo, šią aplinkybę patvirtino liudytojas policijos pareigūnas L. M., kuris tiesiogiai bendravo su juo. Atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, jog jis turėjo kokį nors motyvą pavartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Teismas ignoravo ir nevertino to, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, jog jis sužalojo nukentėjusiąją, nes nė vienas byloje apklaustas liudytojas nematė ir nepatvirtino, kad jis smurtavo prie nukentėjusiąją, todėl lieka abejonė, ar tikrai būtent jis padarė nukentėjusiajai sužalojimus, juo labiau, kad, kaip matyti iš 2024 m. rugpjūčio 21 d. apžiūros protokolo, įvykio vieta (butas) yra tvarkingas, nėra jokių išmėtytų daiktų ar kitokių požymių, kad būtų bute smurtauta.
2.7. Taip pat teismas nepagrįstai nevertino, jog pati nukentėjusioji nenuosekliai davė parodymus, aiškindama aplinkybes, kada ji pastebėjo bėgantį kraują iš nosies: 2024 m. rugsėjo 11 d. akistatos protokole užfiksuota, kad nukentėjusioji parodė, kad kraujas pradėjo bėgti būnant kambaryje, o apklausiama teisme parodė, jog kraujas iš nosies pradėjo bėgti laiptinėje. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, užfiksuotų ikiteisminio tyrimo metu, kad bute, kuris nurodomas kaip įvykio vieta, būtų užfiksuotos kraujo dėmės, o ši aplinkybė, apelianto vertinimu, patvirtina, kad bute jokie smurtiniai veiksmai nukentėjusiajai nebuvo įvykdyti, todėl tikėtina, kad nukentėjusioji susižalojo kitur.
2.8. Apelianto nuomone, teismas išimtinai rėmėsi tik netiesioginiais įrodymais ir nevertino kaltinamąjį teisinančių įrodymų, vadovavosi vien prokurorės kaltinamajame akte pateiktomis prielaidomis dėl neva jo atliktų smurtinių veiksmų nukentėjusiajai. Pažymi, kad byloje nėra objektyvių, patikimų ir neginčijamų įrodymų, jog jis būtų nukentėjusiajai J. B. padaręs nesunkų sveikatos sutrikdymą. Byloje vertintų netiesioginių įrodymų visuma tarpusavyje nesudaro logiškos ir nuoseklios įrodymų grandinės, kuri suteiktų pagrindą neabejotinai išvadai, jog jis padarė BK 138 straipsnio l dalyje numatytą nusikaltimą.
2.9. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalyje yra numatyta, jog visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. BPK 305 straipsnio l dalies 2 punkte nurodyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis - teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-529/2013, 2K-41-648/2019, 2K-234-489/2022, 2K-78-1073/2023). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65-648/2021, 2K-48-1073/2023, 2K-204-719/2023 ir kt.). Nuteistojo V. K. teigimu, nuosprendyje nėra nurodytų neabejotinų jo kaltės įrodymų, todėl būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu, kad visos abejonės ir prieštaravimai aiškintini kaltinamojo naudai, todėl jis turi būti išteisintas.
Šalies argumentai
2.10. Be to, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmės skyrimo, be jokio pagrindo padarė išvadą, kad aplinkybė, jog kaltinamasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
2.11. Apeliantas neneigia, kad jis, prieš nukentėjusiajai išeinant iš buto, vartojo alkoholį. Tačiau vien tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, apelianto įsitikinimu, neįrodo, kad alkoholio vartojimas galėjo turėti įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nurodo, kad iš teisme apklaustų liudytojų policijos pareigūnų, kurie buvo atvykę į įvykio vietą, duotų parodymų matyti, jis elgėsi ramiai, su policijos pareigūnais nekonfliktavo, vykdė jų reikalavimus. Apelianto teigimu, jei jis ir būtų padaręs jam inkriminuotą veiką, apsvaigimas nuo alkoholio nebūtų turėjęs jokios įtakos veikos padarymui, todėl teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nurodytą BK 60 straipsnio l dalies 9 punkte, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir, jei apeliacinės instancijos teismas vis tik nuspręstų nepriimti išteisinamojo nuosprendžio, tai nepagrįstai nepripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) sudaro pagrindą pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmės ir paskirti jam dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio l dalyje, padarymo trumpesnį laisvės apribojimo bausmės terminą bei pašalinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (taip pat ir alkoholio).
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
Dėl nuteistojo V. K. kaltės
6. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. K. teigia, kad jis jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją J. B. neatliko, nukentėjusioji, išėjusi iš jo buto, pati susižalojo, galbūt nukritusi nuo laiptų ar kitu būdu arba ji atėjo į jo butą jau patyrusi kai kuriuos sužalojimus, būtent nosies kaulo lūžį, todėl jo veiksmuose nėra jokių nusikalstamos veikos požymių. Teismas ignoravo ir nevertino to, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, jog jis sužalojo nukentėjusiąją, nes nė vienas byloje apklaustas liudytojas nematė ir nepatvirtino, kad jis smurtavo prie nukentėjusiąją, todėl lieka abejonė, ar tikrai būtent jis padarė nukentėjusiajai sužalojimus, o skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, tinkamai nemotyvuotas, grindžiamas išimtinai prieštaringais bei nenuosekliais nukentėjusiosios J. B. parodymais. Pirmosios instancijos teismas, nesant neginčijamų ir tiesioginių įrodymų, nepašalinęs visų abejonių, nuteistojo kaltę grindė netiesioginiais įrodymais ir prielaidomis, dėl to padarė teisiškai nepagrįstas išvadas dėl kaltinime nurodytų aplinkybių egzistavimo. Apelianto nuomone, teismas pernelyg didelę įrodomąją reikšmę suteikė liudytojos K. K. parodymams, nors ji pati įvykio nematė, ir susidarė įspūdį apie įvykį tik iš nukentėjusiosios paaiškinimo, todėl pateikė tik savo nuomonę / interpretacijas apie nukentėjusiajai galbūt padarytą nusikalstamą veiką. Be to, teismas per didelę įrodomąją reikšmę suteikė kaip liudytojais apklaustų policijos pareigūnų L. M. ir M. V. parodymams, kurie taip pat įvykio nematė.
6.1. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, įvertintais pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios įtvirtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, vidiniam įsitikinimui susiformuoti būtina sąlyga – išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas. Kita įrodymų vertinimui būtina sąlyga – įrodymai turi būti įvertinami vadovaujantis įstatymu, o tai reiškia, jog pirmiausia turi būti nustatyta, ar įrodymai atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, įrodymais pripažįstami tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK nurodytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019).
6.2. Tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. K. neneigė, kad įvykio vakarą tarp jo ir nukentėjusiosios J. B. įvyko konfliktas, jis ją varė lauk iš savo namų, bet ji, susirinkusi daiktus delsė išeiti, maišelį su daiktais pasidėjo už buto durų, susimetė ir dar kelis daiktus laiptinėje, o, kai bute pasilenkė prie sieninės spintos ir atsitūpė pasiimti batų, atsirėmė į laukines buto duris ir, durims atsidarius, atbula iš buto išvirto, todėl galėjo susižaloti. Jis jokio smurto prieš nukentėjusiąją nevartojo (t. 2, b. l. 72–75, 86–88, t. 3, b. l. 45–47). Tačiau tokie nuteistojo V. K. parodymai dėl to, kad jis smurto prieš J. B. nevartojo, visiškai prieštarauja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje duotiems nukentėjusiosios J. B. parodymams.
6.3. Atkreiptinas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusioji J. B. prašė remtis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, motyvuodama tuo, kad nuo įvykio praėjo daug laiko, ir ji daug smulkių aplinkybių yra pamiršusi, nes pati stengiasi pamiršti ir patį įvykį. Tačiau teismui nutarus nukentėjusiąją apklausti, ir, tik esant reikalingumui, perskaityti jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji J. B., praėjus po įvykio daugiau kaip pusei metų, teisiamajame posėdyje nuosekliai parodė esmines įvykio aplinkybes, t. y., kad įvykio vakarą V. K. buvo išgėręs, jis supyko dėl to, kad ji neatėjo valgyti į kambarį, kuriame jis buvo, bet valgė virtuvėje, o jai atėjus į kambarį, kuriame yra balkonas, jis pavartojo prieš ją fizinį smurtą – ne mažiau kaip penkis kartus sudavė jai delnu ar kumščiu į galvą ir veidą, tik su kuria rankos vieta sudavė smūgius neatkreipė dėmesio, nes stovėjo ir norėjo išvengti smūgių, po jų ji jautė skausmą nosyje, galvos šonuose. Po smūgių nuėjo į kambarį pasiimti daiktų, norėjo kuo greičiau išeiti lauk iš buto. Greitai pasiėmė daiktus į rankas ir išmetė į laiptinę. Išmetusi rūbus ir daiktus pro duris, ji pasilenkė pasiimti batų iš sieninės spintos. Nukentėjusioji negalėjo parodyti, ar ji buvo atsirėmusi į buto duris, tačiau patvirtino, kad į laiptinę ji neišgriuvo, bet išėjo. Laiptinėje norėjo apsirengti, tačiau pasilenkus, stipriai pradėjo bėgti kraujas. Nukentėjusioji patikslino, kad ir kambaryje jau bėgo kraujas, bet laiptinėje pasilenkus, bėgo smarkiau, ji buvo išsigandusi ir verkė balsu. Laiptinėje priėjo kaimynė, pasiūlė pagalbą, pasikvietė į savo butą, pasiūlė nusiprausti, iškviesti policiją, greitąją. Iš pradžių ji nesutiko, bet vėliau nusprendė iškviesti policiją, pati dėl streso to padaryti negalėjo (t. 3, b. l. 7–9). Analogiškus parodymus dėl visų įvykio aplinkybių, jai V. K. suduotų smūgių skaičiaus ir į kurias vietas smūgiai buvo suduoti, t. y., kad į galvą ir veidą, kad buvo sukeltas fizinis skausmas ir iš nosies bėgo kraujas, nukentėjusioji J. B. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, savo parodymus patvirtino ir akistatos su V. K. metu (t. 1, b. l. 32–35, 57–61, 66–73). Atkreiptinas dėmesys, kad iš vaizdo įrašuose, darytuose įvykio vietoje atvykusių policijos pareigūnų kūno kameromis, objektyviai užfiksuotų duomenų taip pat nustatyta, kad nukentėjusioji J. B. iš karto ir po įvykio, būdama streso būsenos, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodė analogiškas aplinkybes dėl jos sumušimo, t. y., kad ją sumušė sugyventinis, kad smurtas įvyko maždaug 10 minučių iki paskambinant pareigūnams, kad ją mušė rankomis į galvą ir į veidą, kad jai buvo suduoti ne mažiau kaip 5 smūgiai. Nurodė ir tą pačią konflikto priežastį, t. y., kad konfliktas kilo dėl to, jog ji nėjo su V. K. kartu valgyti. Ir priešingai, nei nukentėjusioji J. B., kuri dėl įvykio aplinkybių ir jos sumušimo vienodai parodė nuo pat pirmojo bendravimo su policijos pareigūnais, nuteistasis V. K. atvykusiems policijos pareigūnams net neužsiminė apie tai, kad nukentėjusioji J. B., atsirėmusi į buto duris, ir joms atsidarius, iškrito į laiptinę, teigė, kad J. B. jį puolė ir užsigavo, todėl jis jai liepė geriau išeiti. Taip pat nurodė, kad moteris jam spintos durelėmis privėrė ranką (t. 1, b. l. 149–152).
6.4. Atsižvelgdamas į nukentėjusiosios J. B. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu duotus ir aptartus parodymus, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, neturi jokio pagrindo įžvelgti esminių nesutapimų tarp nukentėjusiosios parodymų ir jais netikėti. Šiuo atveju vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji J. B. davė parodymus, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kai nuteistasis šios pareigos nėra saistomas. Kartu pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netgi vien nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-166-699/2018). Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip jau aptarta, nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai ir vienodai parodė visą konflikto eigą, kad ją sužalojo būtent V. K., jos sužalojimo aplinkybes ir tai, kas vyko po patirto sužalojimo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis V. K., neigdamas, jog sumušė J. B., nukentėjusiosios J. B. parodymus vertina kaip melagingus ir dėl to, kad ji ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis ją sumušė būdamas kaip sugyventinis, o vėliau šią aplinkybę jau paneigė. Šiuo atveju nukentėjusioji J. B. ikiteisminio tyrimo metu iš tiesų parodė, kad V. K. yra jos sugyventinis, nes kartu gyvena apie 4 metus ir veda bendrą ūkį (t. 1, b. l. 32–35). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu ir liudytoja K. K. patvirtino, kad nukentėjusioji J. B. gyveno 24 bute, kaip ji parodė, nuo tada, kai jie įsigijo šį butą (t. 1, b. l. 78–81). Todėl, atsižvelgdama į tai, kad jie kartu gyveno viename bute, J. B. subjektyviai vertino aplinkybę, kad jie yra kaip sugyventiniai, tačiau papildomos apklausos metu nukentėjusioji J. B. logiškai paaiškino, kad ji, įvertinusi jų santykius, kaip jie gyveno, ir viską apgalvojusi mano, kad galbūt tikrai jų santykiai nebuvo tokie artimi, nors ir gyveno viename bute, kad daugiau buvo tik kaip draugai (t. 1, b. l. 51–54). Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji J. B. taip pat parodė, kad ji įvertino jos ir V. K. santykius, todėl patikslino dėl nuteistojo V. K. kaip sugyventinio statuso, nes dėl sugyventinio statuso ji turėjo savo subjektyvią nuomonę (t. 3, b. l. 7–9). Ir šiuo atveju pažymėtina, kad nukentėjusiosios J. B. subjektyvią nuomonę dėl konkrečios aplinkybės, kurią ji pati sąžiningai ir patikslino, vertinti kaip melagingus parodymus bei dėl to netikėti jos aptartais išsamiais ir nuosekliais parodymais dėl paties įvykio ir jos sumušimo nėra jokio pagrindo.
6.5. Nagrinėjamoje situacijoje, nors liudytoja K. K. paties įvykio ir nukentėjusiosios J. B. sužalojimo aplinkybių nematė, tačiau iš teisiamajame posėdyje duotų jos parodymų nustatyta, kad, būdama namuose, ji išgirdo laiptinėje klyksmą, išėjusi į laiptinę pamatė kaimynę su kelnaitėmis ir marškinėliais, sukruvintu veidu, iš nosies bėgo kraujas, ji verkė, matė išmėtytus rūbus, batus ir rankinuką, J. B. rinkosi daiktus. Paklausus, kas tai padarė, atsakė, jog V. K.. Ji J. B. pasikvietė į namus, atnešė ant nosies užsidėti ledo, nes nosis buvo sutinusi, paklausė, ar iškviesti policiją. Iš pradžių J. B. sakė, kad nereikia policijos, bet vėliau sutiko. Atvyko greitosios medicinos pagalba bei policijos pareigūnai. Liudytoja pažymėjo, kad tai ne pirmas kartas, kai kaimynas V. K. parėkauja, patriukšmauja, bet šį kartą buvo girdėti tik jos klyksmas. Iki triukšmo išgirdimo ir kaimynės suradimo laiptinėje, praėjo 3-4 minutės (t. 3, b. l. 26–27).
6.6. Teisiamajame posėdyje nuteistasis V. K. ir pats neneigė, kad laiptinėje J. B., jo teigimu, šaukė, o, kaip nustatyta iš liudytojos K. K. parodymų, ji, išgirdusi laiptinėje klyksmą, J. B. pamatė praėjus 3-4 minutėms, sukruvintu veidu, jai iš nosies bėgo kraujas, ji verkė, matė išmėtytus rūbus, liudytojai paklausus, iš karto nurodė, kad ją sumušė V. K., ir iš pradžių J. B. net abejojo, ar kviesti policijos pareigūnus. Liudytoja patvirtino, kad kaimynė J. B. laiptinėje buvo su kelnaitėmis ir marškinėliais, pažymėtina, taip, kaip papildomos apklausos metu parodė ir pati nukentėjusioji, t. y., kad ji virtuvėje gamino valgyti dėvėdama kelnaites ir marškinėlius (t. 1, b. l. 57–61), ir tai, kad J. B. išbėgo iš buto į laiptinę taip, kaip buvo apsirengusi, pažymėtina, būdama blaivi, taip pat visiškai nepaneigia būtent nukentėjusiosios parodymų dėl to, kad tai nebuvo tik žodinis konfliktas, kaip teigė nuteistasis V. K., bet išbėgo į laiptinę būtent būdama šoko būsenos po V. K. pavartoto smurto, todėl bute net neapsirengė, nes norėjo kuo greičiau išsprukti iš buto, bijodama V. K. fizinio smurto. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiosios J. B. parodymų nustatyta, kad V. K., būdamas neblaivus, ir spontaniškai supykęs dėl to, kad ji nevalgė kartu su juo svetainėje, jis ir virtuvėje ranka nestipriai sudavė jai per galvą, bet fizinis skausmas jai nebuvo sukeltas (t. 1, b. l. 32–35), o tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat suponuoja pagrįstą išvadą, kad J. B. dėl konflikto, ir netgi prieš ją pavartoto smurto, kuris nebūtų sukėlęs jai pasekmių, pusnuogė, būdama blaivi, iš buto nebūtų bėgusi.
6.7. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo policijos pareigūno L. M. parodymų nustatyta, kad jis dėl įvykių gausos kaip pareigūnas neprisiminė, dėl kokio konkretaus įvykio buvo iškvietimas, tačiau perskaičius jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis savo parodymus patvirtino, prisiminė, kad įvykio vietoje jis bendravo su nuteistuoju V. K., matė kraujo dėmių ant laiptų, V. K. buvo akivaizdžiai neblaivus, teigė, jog jis nukentėjusiosios nemušė (t. 3, b. l. 27–28, t. 1, b. l. 84–85). Teisiamajame posėdyje liudytoja policijos pareigūnė M. V. patvirtino, kad buvo sužalota nukentėjusiosios nosis, buvo iškviesti medikai, laiptinėje pamatė kraujo, kad nukentėjusioji sakė, jog ją sužalojo sugyventinis, ji išbėgo iš namų, nukentėjusioji buvo sutrikusi, pasimetusi (t. 3, b. l. 44–45).
6.8. 2024 m. spalio 8 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 934/2024(04) J. B. konstatuoti padaryti kūno sužalojimai: nosies kaulų lūžis, kraujosruva ir nubrozdinimai nosies nugarėlėje, kraujosruvos abiejų akių vokuose; kūno sužalojimai padaryti keleto valandų bėgyje iki 2024 m. rugpjūčio 21 d. 20.11 val., ją pristatant į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių. J. B. kūne nustatytiems sužalojimams padaryti reikėjo trijų smūgių bukais kietais daiktais į veidą; nustatyti kūno sužalojimai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžio sveikata sutrikdoma ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui. Vertinant žalojimus atskirai, kraujosruva ir nubrozdinimai nosies nugarėlėje, kraujosruvos abiejų akių vokuose atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. J. B. nustatyti kūno sužalojimai nėra būdingi griuviminei ar kritiminei traumai. J. B. girtumas tikrintas alkotesteriu VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyriuje, alkotesterio rodmenys 0,00 promilių (t. 1, b. l. 110–112).
6.9. Kaip matyti, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 934/2024(04) teismo medicinos eksperto J. S. nukentėjusiajai J. B. konstatuoti padaryti kūno sužalojimai – nosies kaulų lūžis, kraujosruva ir nubrozdinimai nosies nugarėlėje, kraujosruvos abiejų akių vokuose nėra būdingi griuviminei ar kritiminei traumai, ir tai visiškai paneigia nuteistojo V. K. versiją, kad J. B. jai konstatuotą nosies kaulų lūžį, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą, galėjo patirti nukritusi nuo laiptų ar kitaip, kaip teigė nuteistasis, išvirsdama iš buto nugara ir panašiai, bet vėlgi patvirtina būtent nukentėjusiosios J. B. išsamius ir vienodus parodymus, duotus viso baudžiamojo proceso metu, kad ji sužalojimus patyrė būtent dėl jai suduotų smūgių į galvą bei veidą.
6.10. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. K. teigia, kad jis pirmosios instancijos teismo prašė iškviesti į teisiamąjį posėdį teismo medicinos ekspertą, surašiusį specialisto išvadą tam, kad galėtų užduoti klausimus dėl sužalojimų padarymo laiko, ar įmanoma sudavus nukentėjusiajai tiek smūgių ir lūžus nosies kaului, kad iš karto nebėgtų iš nosies kraujas, taip pat kelių valandų laikotarpiu nukentėjusiajai galėjo būti padaryti sužalojimai, tačiau pirmosios instancijos teismas jo prašymo netenkino.
6.11. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, nuteistasis V. K. ne prašė, bet manė, kad į teisiamąjį posėdį galbūt reikėtų iškviesti teismo medicinos ekspertą, tačiau teismas prašymo netenkino, kol nebuvo apklausti visi byloje apklaustini asmenys, palikdamas V. K. šia teise pasinaudoti po visų asmenų apklausos (t. 3, b. l. 9). Ir, pažymėtina, V. K. teisiamojo posėdžio eigoje daugiau šio klausimo nekėlė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir teismo medicinos ekspertą J. S. apklausė apeliaciniame teismo posėdyje.
Žemesnės instancijos teismas
6.12. Apeliaciniame teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas J. S. patvirtino pateiktą specialisto išvadą, paaiškino, kad dėl J. B. nustatyto nosies kaulų lūžio, nebūtinai kraujas turi bėgti iš karto dėl nosies lūžgalio, nes toje vietoje galėjo būti nepažeista gleivinė. Teismo medicinos ekspertas negalėjo patikslinti, būtent kelių valandų laikotarpiu nukentėjusiajai galėjo būti padaryti jai nustatyti sužalojimai, nes nėra tokios galimybės. Paaiškino, kad laikas buvo nustatytas pagal įvykio aplinkybes ir nukentėjusiosios nusiskundimus Priėmimo skyriuje, pagal LOR gydytojo konsultacijos išvadas.
6.13. Šuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal teismų praktikoje suformuluotas taisykles, ekspertizės aktą ar eksperto arba specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020).
6.14. Nagrinėjamu atveju iš apeliacinio skundo bei paties nuteistojo V. K. parodymų visumos akivaizdu, kad nuteistasis siekė patikslinti nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų padarymo laiką, teigdamas, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati, sužalojimus galėjo patirti jau prieš ateidama į jo butą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje nuteistasis ir pats neparodė, kad nukentėjusioji būtų atėjusi į jo butą jau sumušta, juolab, kad, kaip objektyviai nustatyta aptartais bylos duomenimis, ant nukentėjusiosios veido buvo matomi aiškūs sužalojimai, todėl net nelogiška būtų manyti, kad nuteistasis, duodamas parodymus, nebūtų parodęs tokios svarbios aplinkybės. Kaip jau aptarta, ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nuteistasis teigė, kad nukentėjusioji bute, pasilenkusi ar atsitūpusi prie sieninės spintos pasiimti batų, atsirėmusi į laukines buto duris, durims atsidarius, išvirto atbula iš buto, todėl galėjo susižaloti, be to, teisiamajame posėdyje iškėlė ir dar vieną versiją, kad nukentėjusioji galėjo ir pati sau kažką pasidaryti, tačiau tokios nuteistojo iškeltos versijos objektyviai prieštarauja Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 934/2024(04) padarytai išvadai, nes J. B. nustatyti kūno sužalojimai nėra būdingi griuviminei ar kritiminei traumai, o atvykusiems policijos pareigūnams nuteistasis nurodė ir dar vieną versiją, kad J. B. jį puolė ir užsigavo.
6.15. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji J. B. teisiamajame posėdyje patikslino aplinkybę ir dėl to, kad ir kambaryje jai jau bėgo kraujas, bet laiptinėje pasilenkus, kai bandė apsirengti, bėgo smarkiau. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog kambaryje nukentėjusioji buvo užsiėmusi už veido ir ant jos rankos matė kraują, ikiteisminio tyrimo metu nepaneigė ir pats nuteistasis V. K., tačiau tvirtino, kad kraują matė po to, kai ji išgriuvo į laiptinę ir sugrįžo į butą pasiimti dar daiktų, todėl kraujo galėjo būti nuo kritimo (t. 2, b. l. 72–75). Teisiamajame posėdyje nuteistasis V. K. taip pat nepaneigė to, kad lyg ir matė tarp nukentėjusiosios pirštų kraujo lašelį, kai ji buvo užsiėmusi už veido ir įėjusi į tą zoną, kur jis sėdėjo, tačiau teigė, jog ji galėjo ir pati kažką sau pasidaryti, nors tos pačios apklausos metu iš pradžių parodė, kad kraują matė apskritai tik laiptinėje, ir jis galėjo atsirasti po to, kai ji išvirto pro buto duris ant nugaros, šonu, kai į jas atsirėmė (t. 3, b. l. 45–47), o, kaip jau aptarta, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 934/2024(04) padaryta išvada, kuria netikėti apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, objektyviai patvirtina, kad J. B. nustatyti kūno sužalojimai nėra būdingi griuviminei ar kritiminei traumai, jie padaryti būtent bukais kietais daiktais į veidą.
6.16. Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į byloje surinktų įrodymų visumą ir juos išsamiai įvertino tiek atskirai, tiek ir lyginant juos tarpusavyje, esminių BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nenustatyta, ir abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Nuteistojo V. K. kaltė įrodyta visiškai ir jokių abejonių dėl jo kaltės nekyla, jo veika teisingai kvalifikuota ir jis pagrįstai nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiajai J. B. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo.
Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, ir paskirtos bausmės
7. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. K. neneigia, kad jis, prieš nukentėjusiajai išeinant iš buto, vartojo alkoholį. Tačiau vien tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, apelianto įsitikinimu, neįrodo, kad alkoholio vartojimas galėjo turėti įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl ši aplinkybė nepagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ją panaikinus yra pagrindas pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmės ir paskirti jam dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio l dalyje, padarymo trumpesnį laisvės apribojimo bausmės terminą bei pašalinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (tame tarpe ir alkoholio).
7.1. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra, jei veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
7.2. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad netrukus po įvykio V. K. buvo nustatytas 1,78 promilių girtumo laipsnis (t. 1, b. l. 17–20). Aplinkybę, kad V. K. net vizualiai atrodė neblaivus, patvirtino ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai L. M. ir M. V.. Tai, kad V. K., atvykus policijos pareigūnams, netriukšmavo, savaime nei patvirtina, nei paneigia jo elgesio nusikalstamos veikos padarymo metu, o šiuo atveju V. K. nustatytas 1,78 promilių girtumo laipsnis, atsižvelgiant į jo spontanišką smurtinį elgesį prieš nukentėjusiąją, nekelia jokių abejonių, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
7.3. Skirdamas bausmę nuteistajam V. K. už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau neteistas, padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kad jis baustas administracine tvarka, nors „Sodra“ duomenų bazės duomenimis yra nedirbantis, tačiau teikia deklaracijas VMI ir moka mokesčius už nuomojamą nekilnojamąjį turtą, siekdamas užtikrinti Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti V. K. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. K. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskyrė sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – laisvės apribojimo bausmę, kuri visiškai atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą, bei, atsižvelgdamas į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į kaltininko asmenybę, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, visiškai teisingai nustatė ir skiriamos laisvės apribojimo bausmės dydį, kuris yra mažesnis nei numatytas šios bausmės rūšies vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis), o šiuo atveju nustatyta faktinė aplinkybė, kad V. K. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neabejotinai sudaro pagrindą nuteistajam skirti įpareigojimą – laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, tame tarpe ir alkoholio, bei, atsižvelgiant į tai, kad V. K. padarė smurtinį nusikaltimą žmogaus sveikatai – dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
8. Byloje gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymos bei prašymas priteisti valstybei 152,08 Eur ir 218,75 Eur (iš viso 370,83 Eur) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokato R. Gervaičio suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam V. K. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
8.1. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).
8.2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundė nuteistasis V. K., o, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra privalomas. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, apeliacinis skundas atmestinas, šiuo atveju nuteistasis pateikė VMI deklaracijas, jog jis turi pajamų, tačiau, atsižvelgus į tai, kad nuteistasis V. K., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, gynėjo paslaugomis nesinaudojo, o, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra privalomas ir nuo nuteistojo valios nepriklauso, atsižvelgiant į sąžiningumo ir teisingumo principus, prašomos išieškoti iš nuteistojo išlaidos, susidariusios už gynėjo jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo V. K. valstybei 370,83 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų neišieškoti.