- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-11
- Bylos Nr.
- 2K-141-976/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-64026-2015-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Masiokas (pirm.), Eligijus Gladutis, Rima Ažubalytė (pran.)
- Kaltinamasis
- E. N.
- Nukentėjusysis
- D. Ž.
- Nuteistasis
- E. N.
- Advokatai
- Virginija Bradulskienė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. Ž. atstovės advokatės Virginijos Bradulskienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio.
Utenos apylinkės teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžiu E. N. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį 30 parų arešto, pagal 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu atlyginti turtinę žalą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta 30 parų arešto.
Iš E. N. D. Ž. priteista: 5733,92 Eur turtinei, 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 700 Eur atstovavimo išlaidų.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu, tenkinant nuteistosios E. N. apeliacinį skundą, panaikintas Utenos apylinkės teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendis ir priimtas naujas, išteisinamasis, nuosprendis, kuriuo E. N. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
D. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiosios D. Ž. atstovės advokatės V. Bradulskienės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, ir išteisintosios E. N. gynėjo advokato L. Pakštaičio, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. E. N. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad nuo 2013 m. iki 2016 m. balandžio mėn., tiksli data nenustatyta, neturėdama teisėto pagrindo, tyčia darydama pavojingą poveikį D. Ž. psichikai, sistemingai, siekdama realiai ją įbauginti ir palaužti jos valią, kad ji vykdytų jai pareikštas turtines pretenzijas, šantažuodama ir grasindama paskelbti kompromituojančią informaciją darbovietei – (duomenys neskelbtini), Panevėžio miesto specialiųjų tyrimų tarnybai (toliau – STT) dėl neva projektinių lėšų iššvaistymo, reikalaudama atlikti įvairius nukentėjusiajai nepriimtinus veiksmus, sukurdama baimę keliančią aplinką, baugindama neigiamomis pasekmėmis jai pačiai ir jos artimiesiems, susargdino nukentėjusiąją D. Ž. vidutinio sunkumo depresijos epizodu ir kitomis reakcijomis į stiprų stresą, taip nesunkiai sutrikdė jos sveikatą, atvirai savo naudai vertė D. Ž. perduoti turtą ir dėl neteisėtos psichinės prievartos pasisavino D. Ž. jai perduotą turtą – pinigus: 2013 m. gegužės 23 d. 5000 Lt (1448,10 Eur), 2014 m. gruodžio 15 d. 11 000 Lt (3185,82 Eur), 2016 m. balandžio 19 d. 600 Eur, 2016 m. balandžio 19 ir 20 d. – 500 Eur, iš viso 5733,92 Eur.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog E. N. veiksmai atitinka turto prievartavimo požymius. 2013 m. gegužės 23 d. raštas patvirtina, kad D. Ž. sumokėjo E. N. 5000 Lt už rašto darbų archyvą ir E. N. dėl archyvo naudojimo D. Ž. neturi jokių pretenzijų. Tai, kad nukentėjusioji perdavė nuteistajai 11 000 Lt, pagrindžia tik nukentėjusiosios ir liudytojų D. Ž. (nukentėjusiosios sūnaus) bei D. G. parodymai, kurie yra nuoseklūs ir sutampa tarpusavyje. AB „Swedbank“ sąskaitos išrašas patvirtina, kad nukentėjusioji 2016 m. balandžio 19 d. pervedė E. N. 600 Eur, J. K. 400 Eur, 2016 m. balandžio 20 d. J. K. – 100 Eur. 2016 m. balandžio 19 d. iš J. K. sąskaitos į E. N. sąskaitą pervesta 200 Eur. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nukentėjusiosios, liudytojų D. G., J. B., N. G., A. F., B. M. parodymais, SMS žinutėmis, padarė išvadą, kad visas šias sumas D. Ž. sumokėjo E. N. reikalavimu, šiai grasinant paskelbti kompromituojančią informaciją D. Ž. darbovietei ir STT dėl neva projektinių lėšų iššvaistymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, įvertinus minėtus duomenis, galima daryti tik išvadą, jog tarp E. N. ir D. Ž. buvo kilęs asmeninio pobūdžio konfliktas, dėl kurio E. N. siekė apšmeižti nukentėjusiąją, sumenkinti jos autoritetą, o nukentėjusioji to bijojo. Tai rodo ir 2015 m. lapkričio 10 d. D. Ž. pareiškimas (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui, kuriame ji kaltina E. N. tik įžeidimu, tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimu, terorizavimu ir nuolatiniu skambinėjimu bei SMS žinučių siuntimu; 2015 m. lapkričio 11 d. D. Ž. parodė, jog ji E. N. nėra skolinga ir jokie turtiniai santykiai jų nesieja. Vien tik E. N. teiginių, kad ji dėl D. Ž. vykdomos veiklos kreipsis į STT, nepakanka konstatuoti, jog tai buvo daroma siekiant gauti turtinės naudos. Pinigų reikalavimo nepatvirtina ir nukentėjusiajai siųsti SMS pranešimai, kurių turinys yra įžeidžiančio, žeminančio ir tam tikrais atvejais grasinančio pobūdžio, tačiau vertintinas tik kaip E. N. ir D. Ž. pasirinktas tarpusavio santykių aiškinimosi ir bendravimo būdas; nė viename SMS pranešime E. N. neišreiškė reikalavimo mokėti pinigus. Įvertinęs susiklosčiusią situaciją, teismas padarė išvadą, kad D. Ž. pinigus E. N. sumokėjo savanoriškai, t. y. pati priimdama tokį sprendimą, siekdama išsaugoti savo asmeninę ir dalykinę reputaciją. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad grindžiant aplinkybę, jog būtent nuteistosios veiksmai buvo nukentėjusiosios susirgimo priežastis, nepakanka nuosprendyje išdėstyti vien tik ekspertizės akto turinį, neatliekant papildomo bylos aplinkybių vertinimo, nepateikiant jokių kitų motyvų, pagrindžiančių priežastinio ryšio buvimą.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nukentėjusiosios atstovė advokatė V. Bradulskienė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 2 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo 2018 m. sausio 3 d. apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatorė nurodo:
4. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymo normas, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.
5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas teisingai įvertinus surinktų įrodymų visumą, jų tarpusavio ryšį ir loginę seką bei nustačius E. N. veiksmuose visus turto prievartavimo požymius. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, tinkamai neįvertino visų įrodymų ir faktinių aplinkybių, dėl to padarė nepagrįstas išvadas, kad D. Ž. pinigus E. N. sumokėjo savanoriškai; kad D. Ž. nurodomų aplinkybių, jog E. N., grasindama paskleisti apie ją kompromituojančią informaciją ir kreiptis į STT, reikalavo mokėti pinigus, nepatvirtina nė vieno liudytojo parodymai. Teismas nepakankamai įvertino reikalavimo neteisėtumą, nes nevertino visų psichinės prievartos naudojimo aplinkybių, siekiant priversti nukentėjusiąją perduoti turtą.
6. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad visus pinigus D. Ž. sumokėjo E. N. šios reikalavimu, grasinant paskelbti kompromituojančią informaciją, pagrįsta ir išsamiai motyvuota. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tuos pačius įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp E. N. ir D. Ž. buvo kilęs asmeninio pobūdžio konfliktas, dėl kurio E. N. siekė apšmeižti nukentėjusiąją, sumenkinti jos autoritetą, o nukentėjusioji to bijojo; tai patvirtina ir 2015 m. lapkričio 10 d. D. Ž. pareiškimas policijai. Tačiau E. N. rašytos SMS žinutės (apie kurias D. Ž. nurodė 2015 m. lapkričio 10 d. pareiškime) buvo būtent grasinančio, bauginančio turinio, be to, atkreiptinas dėmesys, kad 2014 m. gruodžio 10–12 d. E. N. rašė SMS žinutes, o 2014 m. gruodžio 15 d. iš D. Ž. gavo pinigus. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino, ir nors sutiko, kad SMS pranešimų turinys yra įžeidžiančio, žeminančio ir tam tikrais atvejais grasinančio pobūdžio, tačiau klaidingai tai įvertino tik kaip E. N. ir D. Ž. pasirinktą tarpusavio santykių aiškinimosi ir bendravimo būdą, nesusijusį su turtiniu reikalavimu.
7. E. N., panaudodama psichinę prievartą, grasindama paskelbti nepageidaujamą informaciją, siekė turtinės naudos. Jos veiksmai (skambučiai, SMS žinutės, persekiojimas, lankymasis darbovietėje sukeliant konfliktinę, bauginančią situaciją) patvirtina grasinimų realumą ir pavojingumą. Tokio pobūdžio bylose svarbu įvertinti, kaip faktines aplinkybes suprato nukentėjusysis. Šiuo atveju E. N. veiksmai, visas bauginimo procesas kėlė D. Ž. įtampą, baimę, todėl ji pakluso ir vykdė E. N. reikalavimus. D. Ž. dėl sistemingų neteisėtų E. N. veiksmų patikėjo grasinimų realumu, bijojo, kad E. N. gali savo grasinimus įvykdyti. Nukentėjusiosios veiksmai būtent ir patvirtina, kad ji suprato grasinimų pasekmes, todėl ieškojo išeities, mokėjo E. N. pinigus, net skolinosi. D. Ž. suprato, kad jei nenupirks archyvo, bus toliau terorizuojama, todėl sumokėjo E. N. 5000 Lt už archyvą, kurio jai net nereikėjo. Tačiau terorizavimas nesiliovė, E. N. surado kitą pretekstą ir, kaltindama šmeižtu, psichologiškai privertė D. Ž. sumokėti 11 000 Lt. Po kiek laiko prasidėjo kabinėjimasis dėl kitų priežasčių. Be to, teismas neįvertino E. N. apibūdinančių aplinkybių: agresyvumo, veiksmų apimties, lankymosi D. Ž. darbe, šmeižimo viešoje erdvėje (internete), persekiojimo oro uoste ir pan. Liudytojas D. G. parodė, kad E. N. terorizuoja žmones, siekia iš jų tyčiotis, prieš 4 metus pradėjo tyčiotis ir terorizuoti D. Ž., tai pasireiškė telefono skambučiais, įžeidžiančiais pokalbiais, pravardžiavimu, įvairių reikalavimų pareiškimu, psichine prievarta. Beje, liudytojas D. G. ne kartą teigė, kad E. N. ir jam darė spaudimą, kad šis duotų E. N. palankius parodymus. Taip pat teismas neįvertino, kad E. N. vertė D. Ž. paremti J. K., kurios net nepažinojo ir nenorėjo materialiai remti, tačiau dėl E. N. grasinimų pervedė pinigus. Visa tai patvirtina, kad D. Ž. grasinimus suvokė kaip realius ir pavojingus, kad iš jos yra prievartaujamas turtas.
8. E. N. veikė tiesiogine tyčia, nes, suvokdama savo reikalavimų neteisėtumą, atvirai grasindama D. Ž. informacijos atskleidimu, problemomis darbe, šantažuodama, kad kreipsis į STT dėl vagiamų iš darbovietės pinigų, reikalavo mokėti pinigus ir privertė tai padaryti. Būtent neteisėtas reikalavimas perduoti pinigus, paremtas grasinimais ir šantažu, lėmė, jog nukentėjusioji atidavė pinigus.
9. Taip pat pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. N. savo neteisėtais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Bylos įrodymai patvirtina, kad tarp E. N. veiksmų ir sutrikusios D. Ž. sveikatos yra tiesioginis priežastinis ryšys. E. N. veikė tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai siekė ne tik naudos, bet ir palaužti nukentėjusiąją dvasiškai, siekė neigiamų pasekmių jos sveikatai, net gyvybei. Jos tikslas buvo finansinė nauda ir nukentėjusiosios žalojimas bei psichologinis smurtas, o ne STT ar savivaldybės informavimas apie D. Ž. veiksmus. D. Ž. susirgo depresija tik dėl E. N. veiksmų. Duomenų apie tai, kad D. Ž. turėjo psichikos sutrikimų iki kontaktų su E. N., nėra. Pirmą kartą pas psichiatrą D. Ž. kreipėsi 2016 m. vasario 24 d. (iki tol nesilankė), nes vargino nerimas, įtampa, nemiga, sumaištis, savižudiškos mintys; diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, skirtas gydymas. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados, psichologės ir psichiatrės paaiškinimai patvirtina D. Ž. padarytos žalos mastą ir nurodo tai lėmusią priežastį – tai psichinė prievarta per pokalbius, siunčiamas SMS žinutes. Iš D. Ž. parodymų matyti, kad ji suprato grasinimus kaip realius ir tai darė įtaką jos psichinei būklei.
Motyvuojamoji dalis
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
10. Nukentėjusiosios D. Ž. atstovės advokatės V. Bradulskienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
11. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai, pagal gynybinę poziciją interpretuojant įrodymus ir tuo pagrindu ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis).
12. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes tinkamai neįvertino visų įrodymų (nukentėjusiosios, liudytojų parodymų, SMS žinučių turinio) bei faktinių aplinkybių, dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Tokie skundo argumentai, kuriais išreiškiamas nesutikimas su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis išvadomis, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nesant tai pagrindžiančių teisinių argumentų (BPK 368 straipsnio 2 dalis), leidžiančių konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo teiginius teisėjų kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo
13. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais nukentėjusiajam ar kitam asmeniui: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93/2010, 2K-203/2011, 2K-62-976/2017).
14. Nagrinėjamoje byloje, įvertinę įrodymus, teismai padarė skirtingas išvadas dėl E. N. inkriminuoto turto prievartavimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad E. N. veikoje yra visi BK 181 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog E. N. veiksmai atitinka turto prievartavimo požymius.
15. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad D. Ž. pinigus mokėjo E. N. reikalavimu, šiai grasinant paskelbti kompromituojančią informaciją D. Ž. darbovietei ir STT dėl neva projektinių lėšų iššvaistymo, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tuos pačius įrodymus (nukentėjusiosios, liudytojų D. G., J. B., N. G., A. F., B. M. parodymus, SMS žinutes), konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad E. N., grasindama paskleisti kompromituojančią informaciją ir kreiptis į STT, reikalavo mokėti pinigus. Taigi ginčas byloje kyla dėl būtinojo turto prievartavimo požymio – reikalavimo mokėti pinigus grasinant paskleisti nepageidautiną informaciją – nustatymo.
16. Inkriminuojant turto prievartavimą, būtina nustatyti neteisėtą vertimą suteikti turtinę naudą kaltininkui panaudojant psichinę prievartą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti ne tik atviru reikalavimu, tačiau ir kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Visų pirma, pabrėžtina, kad žeminančio, netgi grasinančio pobūdžio SMS žinučių siuntimas nukentėjusiajai ir pinigų perdavimas pats savaime nereiškia, kad buvo prievartaujamas turtas, būtina nustatyti, kad SMS žinutės, kurių turinys prilygtų psichinei prievartai, buvo siuntinėjamos siekiant neteisėtai gauti turtinės naudos.
17. Kaip motyvuotai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nei byloje esančios SMS žinutės, kurių turinys iš tiesų yra žeminantis, įžeidžiantis, kartais grasinančio pobūdžio, nei byloje apklausti liudytojai nepatvirtino D. Ž. teiginių, kad grasinant paskelbti apie ją kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas (būtent – pranešti darbovietei ir STT tai, kad neva D. Ž. neteisėtai naudoja projektines lėšas), buvo reikalaujami pinigai. Nė viename SMS pranešime, esančiame byloje, E. N. neišreiškė tiesioginio ar užmaskuoto reikalavimo mokėti pinigus, nė vienas byloje apklaustas liudytojas negirdėjo tokio reikalavimo, taip pat pati D. Ž. 2015 m. lapkričio 10 d. pareiškime, dėl kurio buvo pradėta ši byla, policijai nurodė, kad E. N. ją įžeidinėja skleisdama tikrovės neatitinkančią informaciją, siunčia įžeidžiančius, šmeižikiško turinio el. laiškus ir SMS žinutes, nieko nenurodydama apie neteisėtas turtines pretenzijas. Apeliacinės instancijos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad tarp E. N. ir D. Ž. buvo kilęs asmeninio pobūdžio konfliktas, susijęs su jų ankstesne bendra veikla, dėl kurio E. N. siekė apšmeižti nukentėjusiąją, sumenkinti jos autoritetą, o nukentėjusioji to bijojo. Įvertinęs susiklosčiusią situaciją, teismas padarė išvadą, kad D. Ž. pinigus E. N. sumokėjo savanoriškai, t. y. pati priimdama tokį sprendimą, siekdama išsaugoti savo asmeninę ir dalykinę reputaciją.
18. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, jog byloje nenustatytas reikalavimas mokėti pinigus. Nenustačius, kad E. N., grasindama ir šantažuodama, vertė D. Ž. perduoti turtą, t. y. nesant būtinojo turto prievartavimo objektyviojo požymio, negalima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė pagrįstą ir teisėtą E. N. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisinantį nuosprendį.
Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo
19. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Šios nusikalstamos veikos būtinieji požymiai: veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, kaltė (pasireiškianti tiesiogine ar netiesiogine tyčia).
20. Kaltinimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį E. N. buvo pateiktas, remiantis 2016 m. rugpjūčio 24–31 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 87TPK-79/2016, kuriame nurodoma, kad tarp D. Ž. susirgimo vidutinio sunkumo depresija ir kita reakcija į stiprų stresą ir patirtos psichinės prievartos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad būtent dėl E. N. veiksmų sutriko D. Ž. sveikata, vadovavosi išimtinai minėto ekspertizės akto išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas E. N. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, sprendė, kad vien tik ekspertizės akto išvadų, grindžiant aplinkybę, jog būtent nuteistosios E. N. veiksmai buvo nukentėjusiosios D. Ž. susirgimo priežastis, išdėstymas apkaltinamajame nuosprendyje, teismui neatliekant jokio papildomo bylos aplinkybių vertinimo, nėra pakankamas išvadai, jog E. N. padarė šią jai inkriminuotą veiką.
21. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018).
22. Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir glaustai, pagrindė savo išvadą dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos būtinojo požymio – priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių – nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad rėmimasis išimtinai teismo ekspertizės akte nurodytomis aplinkybėmis yra nepakankamas pagrindas konstatuoti teisinį priežastinį ryšį. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas sprendžia, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016), apeliacinės instancijos teismas taip pat išsprendžia ir įrodymų pakankamumo klausimą. Kasaciniame skunde nenurodyta, kokias įrodymų vertinimo taisykles pažeidė apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad byloje nepakanka duomenų teisiniam priežastiniam ryšiui tarp išteisintosios veiksmų ir nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo pagrįsti. Tai, kad šis teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nukentėjusioji ir jos įgaliotoji atstovė, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.
23. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, jame nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, keliamų įrodymų vertinimui ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų neturi, o skunde keliamos abejonės dėl įrodymų netinkamo vertinimo bei dėl to netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė faktinių bylos aplinkybių įvertinimą, pateikė glaustus motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertina kitaip (BPK 331 straipsnio 2 dalis).
24. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nukentėjusiosios D. Ž. atstovės advokatės Virginijos Bradulskienės kasacinį skundą.